1868 m. liepos 1 d.
Nuėjau pas aukščiausią šios srities vadovą Čikumbį, kuriam padovanojau audinio atraižą ir paprašiau, kad jis duotų vedlį į Bangveolą. Jis sakė, kad džiaugiasi mane, kaip ir visus kitus, matydamas savo šalyje mane kaip svečią. Geriau palaukti dvi dienas, kol jis ras gerą vedlį. Jis man atsiųs maisto kelionei ir nesako, kad turiu laukti dešimties dienų, o tik dvi ir tada jo žmogus nuves mane prie nedidelės ežero dalies, o jau kiti - prie didžiosios dalies - prie Bangveolo. Mažesnė ežero dalis vadinama Bemba, tačiau šis pavadinimas sukelia painiavą, nes iš tikrųjų Bemba yra šalies, kurioje yra ši mažesnė ežero dalis, pavadinimas. Kai paklausiau Kasongo sūnaus apie Bembos ežerą, jis man pasakė: „Bemba yra ne ežeras, o šalis“. Todėl geriau naudoti pavadinimą Bangveolo, kuris reiškia visą didelį vandens telkinį, nors, bijau, kad britams pavadinimas nepatiks ir jie jį vadins „Bangihollo“ ežerą (v.p.: pranašystė neišsipildė – angliškai dabar tai „Bangweulu”). Arabai jį kartais vadina „Bambeolo“: taip tarti lengviau, tačiau teisingas vardas yra „Bangveolo“.
Įtvirtintas Čikumbi kaimas yra į pietryčius nuo jo, pusantros valandos pėsčiomis nuo mūsų stovyklos Kasingoje.
1868 m. liepos 2 d.
Rašau konsului Zanzibare, kad jis į Udidži išsiųstų audinių atsargas - šimtą dvidešimt atraižų (ritinių). Prašau atsiųsti muilo, kavos, cukraus, žvakių, sardinių, prancūziškų mėsos konservų, sūrio skardinėje dėžutėje, jūrinį kalendorių 1869 ir 1870 metams, batus (dvi ar keturias poras), suliniuoto popieriaus (v.p.: užrašams, alia bloknoto), pieštukų, sandarinimo vaško, parako, Serže (fabriko) flanelės, dvylika frasilų Talakos karoliukų, iš kurių tris šviesiai raudonų ir tris baltų.
1868 m. liepos 3 d.
Bendras upių, tekančių į centrinę srauto liniją, kurią sudaro Čambesi, Luapula ir Lualaba, skaičius, mano įtrauktų į sąrašą, yra trylika. Kiekviena iš jų didesnė nei Isis prie Oksfordo ar Evona Hamiltone. Penkios upės teka link rytinio nutekėjimo per Tanganiką, dar penkios - link vakarinio nutekėjimo arba Lufiros. Iš viso yra dvidešimt trys upės (arba daugiau). Lualaba ir Lufira susijungia Kinkonzoje esančiame ežere.
1868 m. liepos 5 d.
Iš Mahometo Bogharibo pasiskolinau popieriaus rašymui, kad galėčiau parašyti į Angliją ir siųsti laiškus per arabus, kurie keliauja į pakrantę. Aš pranešiu apie savo atradimą lordui Klarendonui; bet ataskaitą apie Lualabą ir Tanganiką atidėsiu, kol nebus patvirtintos gautos žinios. Neabejoju dėl šio atradimo, nes informaciją gaunu iš išsivysčiusių afrikiečių, kurie neturi pagrindo manęs apgaudinėti, tai yra, gaunu informaciją iš pirmų lūpų, kai geriausi žemėlapiai sudarinėjami pagal informaciją gautą iš trečių ar net ketvirtų asmenų.
Dabar beveik visą laiką pučia šaltas šiaurės rytų vėjai.
1868 m. liepos 6 d.
Pasidalijome druską, kad kiekvienas galėtų nusipirkti atsargų sau: čia ji yra vertingesnė nei karoliukai. Čikumbis atsiuntė puikių smulkių miltų krovinį. Šį krovinį nešė du stiprūs vyrai dideliame krepšyje, kuris buvo pakabintas ant karties. Be to, jis atsiuntė ir puikią riebią avį. Ji taip pat buvo atnešta, nes ji buvo pernelyg nusipenėjusiu, kad galėtų nueiti nuo Čikumbos iki mūsų.
1868 m. liepos 7-9 d.
Kelias dienas delsęs siųsti vedlį, Čukumbi galiausiai pareiškė bijąs, kad žmonės nepradėtų kalbėti, jog „ingleza“ atsivedė masitus, o apkaltins jį. Girdėdamas tokias kalbas, maniau jog tai apsvaigusio nuo pombės – alaus plepalai, bet grįžęs nuo Bangveolo ežero supratau, kad Čikumbi ruošėsi pulti įtvirtintą vanjamvesių kaimą, kuris buvo mūsų kelyje. Ir, jei jis būtų mums davęs vedlį, tai jis grįždamas papultų į pavojų, tad Čikumbis verčiau saugojo savo vyrą, nei tesėjo man duotus pažadus.
Vedlį radau tarp banjamvesių ir 1868 m. liepos 10 d. išėjau iš Čikumbio. Leidomės švelniu šlaitu į mišku apaugusias smiltainio kalvas. Čia pamatėme daug apleistų kaimų – tai buvo masitų reido rezultatas. Matėme ir vietas, kur Masitai nakvojo, ir jų kelius. Masitai nenaudoja įprastų kaimo takų, kurie veda iš kaimo į kaimą, o eina tiesiai norima kryptimi ir palikdami aiškiai matomą kelią trypia žolę. Banjamvesiai savo kulkomis ir strėlėmis nukovė daug masitų ir šie plėšikai pasitraukė. Ši sėkmė, imbošvų arba imbožvų (Imboshwa, or Imbozhwas), kaip vadinami Čikumbos žmonės, mintyse sukėlė ne dėkingumą, o pavydą naujai atsiradusiai jėgai – jie pavydėjo drąsos ir jėgos tiems, kurie čia negyveno, o tik atvyko prekiauti variu.
Statinių tvora aptvertas Kombokombos (Kombokombo's) kaimas, į kurį patekome liepos 10 d., tapo pirmuoju atakos taikiniu. Grįždami nuo ežero, Kombokomba mums pasakė, kad Čikumbis jį puolė trimis kryptimis, bet buvo priversti atsitraukti. Banjamvesių prekeivei pasirodė per protingi imbošvams, kuriuos jie begėdiškai apgavinėdavo ir pasakodavo jiems visokias nebūtas pasakėčias. Kombokombo kaimas stovi šalia aštuonių jardų pločio gilios Čiberasos upės. Į kaimą atvykome įpusėjus linksmybėms ir buvome dosniai vaišinami maistu bei pombe. Banjamvesiai pripažįsta Zanzibaro sultono autoritetą ir su visais, susijusiais su juo, elgiasi pagarbiai. Kombokombo bandė mane įtikinti priimti iš jo maistą ir alų, o kai pasakiau, kad neturiu ką duoti mainais, jis atsakė, kad nieko nesitiki; jis pats yra sultono vaikas ir turi aprūpinti mane viskuo, ko man reikia.
1868 m. liepos 11 d.
Palikdami Čiberasės pakrantę, per daugybę kaimų ir dirbamų teritorijų kopėme į ilgą kalvų virtinę, tačiau didžiąją šalies dalį gyventojų apleido masitų reido metu. Gyventojai pabėgo į kalvas dengiantį mišką, tačiau vis tiek tapo lengvu plėšikų grobiu. Nusileidę į slėnį už kalvagūbrio, atėjome į stipriai įtvirtintą kaimą, kuris sėkmingai atlaikė masitų antpuolį. Toliau priėjome miškingą lygumą, ant kurios, šen bei ten, susidūrėme su „kempinėmis“, kuriose buvo daug vandens. Po kalvų besidriekiančios lygumos tęsėsi iki pat Bangveolo. Miške, kur apsistojome nakčiai, pastatėme tvorą. Kitą dieną (liepos 12 d.) Pasiekėme Rofubu upę, kuri buvo penkiasdešimt jardų pločio ir keturių su puse pėdų gylio, pilną vandens augalų. Rofubu teka į pietryčius link Luongo. Abiejose Rofubu pusėse „kempinė“ driekėsi pusantros mylios. Stovyklą įrengėme šiek tiek piečiau nuo upės.
1868 m. liepos 13 d.
Ilsėjomės apleistoje vietoje. Atėjo kaimyninio kaimo gyventojai. Jie buvo įsiaudrinę ir, matyt, girti. O atėję pradėjo dar labiau save audrinti bėgiodami pirmyn ir atgal, ėmė į rankas ietis, kurias kreipė į mus, taikėsi iš lankų ir vaidino, kad pasiruošę mus pulti su kirviais. Jie manė, kad esame plėšikai. Tokioje minioje paprastai yra viena gera siela. Ir, šiuo atveju, prie manęs priėjo vyras kuris atsisukęs į bendražygius šaukė: „Jumyse kalba alus. Baltasis, nestovėk čia, išeik “. Jis užėmė poziciją tarp manęs ir užpuolikų grupės. Man ramiai einant su nauju draugu, jie pabėgdavo, taikydavosi iš lankų, tačiau niekas nešaudė. Ir, galiausiai, jaunuoliai paėmę tris mūsų ožkas dingo. Kai nuėjome ketvirtį mylios, mano draugas sakydamas, kad jis atves ožkas, liepė palaukti ir jis jas atvedė. Aš neužtaisinėjau savo šautuvo. Atsitiktinis šūvis galėjo išprovokuoti užpuolikus ir sukelti neapgalvotus veiksmus. Mes iš išvengėme kraujo praliejimo ir tuo džiaugėmės. Masitų antpuolis sukrėtė visą šalį ir privedė prie suirutės - buvo manoma, kad kiekvienas užsienietis yra priešas
1868 m. liepos 14 d.
Dieną praleidome įtvirtintame Mojegėjos (Moiéggéa) kaime. Čia, Kagajos srityje (Kabaia's district), prie Mato upės, apsigyveno banjamvesiai arba garagansos (Garaganza). Mes saugūs jaučiamės saugūs tik tarp svetimšalių, o jie su mumis elgiasi draugiškai.
1868 m. liepos 15 d.
Pietiniame Mpandos upės krante esančio kaimo vadas mus supainiojo su masitais. Jis buvo akivaizdžiai girtas ir žvėriškai gestikuliuodamas pradėjo uždarinėti vartus. Turėjau pasakyti, kad išeinu, bet kai kurie jo žmonės, kurie taip pat buvo girti, reikalavo, kad likčiau. Truputėlį pasėdėjau, bet pamatęs, kad vadas vis dar sunerimęs, tad jo žmonėms pasakiau: „Vadas prieštarauja, tad aš negaliu pasilikti“. Jie žinojo, kad mano teiginys yra pagrįstas, bet aš negalėjau priversti pajudėti savo baikščių palydovų. Vienas iš jų man pasakė: „Einam, aš jums parodysiu, ką reikia daryti. Mes turime su jais draugiškai pasikalbėti“. Mano išmintingi tarnai mano, kad geriausia yra kalbėti gražiuoju: tai yra - kalbėti plonu vaikišku balseliu ir vartodami lygiai tuos pačius žodelius, kaip kokia iš baimės drebanti škotų mergaitė, kuri iš smalsumo kreipėsi į prie jos priėjusią karvę: „O, karvute, karvute, , jei tu manęs neliesi, tai ir aš tavęs neliesiu“ . Liepiau savo palydovams sekti paskui mane ir palikti šiuos žmones ramybėje, bet mano tarnai ir toliau su jais šnekučiavosi.
Vedlys pasakė, kad priešakyje nėra vandens. Bet man tai buvo sakoma taip dažnai, kad aš nustojau tokiais teiginiais tikėti. Ėjau toliau per mišką ir po pusantros valandos priėjau prie „kempinės“. Čia mane pasivijo maniškiai palydovai ir mes apsistojome nakčiai.
1868 m. liepos 16 d.
Perėję šią „kempinę“, kurį laiką keliavome miškinga lyguma, kol priėjome prie kitos „kempinės“ - Mešvės (Méshwé). Šioje vietoje jaunuoliai pasisiūlė mane pernešti į kitą pusę. Bet aš jau buvau nusiavęs batus ir įbridęs į vandenį ir jie, ieškodami seklesnių vietų, nusekė paskui mane.
Dienos žygį užbaigėme šalia Molongosio upės perėję „kempinę“ su tekančiu vandeniu. Šimtą penkiasdešimt žingsnių ėjome giliu vandeniu. Upė tekėjo į šiaurės rytus. Šiose „kempinėse“ vanduo labai šaltas, nors ryte temperatūra buvo 60° F (1 ° C), o vidurdienį - 65° F (19° C). Molongosio kaimo gyventojai pakvietė mus pas save, tačiau, jeigu nėra leopardų ir liūtų, visada turėtų būti teikiama pirmenybė nakvynei miške, o ne kaime: miške nėra blakių ir spoksančių kaimo smalsuolių, kurie mano, jog jų pareiga visą laiką į mus spoksoti ir niekur nesikišti.
[Leidėjo pastaba: dr. Livingstonas 1868-07-18 atrado vieną iš didžiausių Centrinės Afrikos ežerų, tačiau iš užrašų matome, jog jis užrašuose neišreiškė didelio entuziazmo ir pasididžiavimo, net jis tik paprasčiausiai užfiksavo faktą]
1868 m. liepos 17-18 d.
Netoli šiaurinės Bangveolo pakrantės pasiekėme didelį Mapunio (Mapuni) kaimą. Kai 18-liktą dieną nuėjau šiek tiek toliau, jausdamasis dėkingumą (likimui), kad čia saugiai atvykau sveikas, pirmą kartą pamačiau ežero pakrantę.
Vadui pasakiau, kad visos mano prekės buvo sunaudotos, ir daviau jam šešias pėdas kaliko, kiek galėjau. Aš jam pranešiau, kad kai tik apžiūrėsiu ir apmatuosiu ežerą, keliausiu atgal į šiaurę. Jis atsakė, kad, dėl mūsų atsargų neturi ką pasakyti, ir, jog, jis man duos vedlius, o ką jis dar gali padaryti – nežino. Vadas nedelsdamas surengė priėmimą. Aš jo paklausiau, ar jis kada nors matė tokį žmogų kaip aš, ir jis atsakė, jog „niekada“. Keliautojas iš babisų genties manęs paklausė, kodėl aš taip toli nuėjau. Aš jam paaiškinau, kad noriu, jog likęs pasaulis daugiau sužinotų apie šią šalį ir jos žmones; jog mes visi esame to paties Kūrėjo vaikai, tad stengiuosi, jog geriau pažintume vienas kitą ir, kad, draugiški vizitai būtų saugūs. Kartu jam pasakojau, ką karalienė padarė, kad paskatintų medvilnės auginimą Zambezėje ir kaip mums stengėsi sukliudyti vergų prekeiviai ir jų šalininkai. Šiems žmonėms patiko ši istorija. Paprašytas parodžiau savo užrašų knygelę, laikrodį, kompasą, didinamąjį stiklą, ir jie mane į stovyklą palydėjo su būgnų ritmu.
Aš jiems parodžiau Bibliją ir šiek tiek papasakojo apie jos turinį. Prie Bangveolo teks pabūti keliomis dienomis daugiau, nei iš pradžių ketinau. Mėnulis paskutinėje delčios stadijoje, o stebėjimų atlikti negalima, kol jis vėl nepasirodys.
1868 m. liepos 19 d.
Nuvykau prie ežero kranto į Masanto kaimą šalia Čipoka šaltinio, kuris išteka iš po granito lūženų. Čia retai galima pamatyti iš po akmenų tekančia versmes. Sutikome vyrą, kuris vaikščiojo ant kojokų (kojūkų), kurie buvo pririšti prie kulkšnies ir kelio. Daugelis gyventojų yra iš babisų genties. Moterys plaukus puošia įpintomis kaurio kriauklėmis (v.p.: pailgos moliuskų, sraigių, pilvakojų moliuskų priklausančių „cypraeidae“ šeimai kriauklės „cowry“) ir stipriai sutepa aliejumi ir riebalais išgautų iš mosikisio medžio (Mosikisi trees) sėklų. Vadui pasiunčiau šešių pėdų kaliko atraižą ir jis iš karto pakvietė mane pas save.
Masantas – senas vyras. Jis niekada nesimeldė Viešpačiui, nors teigė, jog „Mungu“ ar „Mulungu“ pėdsakai matomi Lifungės saloje (v.p.: šiuo atveju „Mulungu“ ar „Mungu“, tai visur esanti dievybė iš dvasių pasaulio, kuri kišasi į žmonių reikalaus. Pavadinimas ir kultai paplitę Centrinėje ir Pietų Afrikoje. Dažniausia nuomonė, jog jos pasiekti tiesioginėje maldoje ar kitokiame garbinime neįmanoma – tik per tarpininkus. Esmė, kad žmonės yra pačioje dvasinio pasaulio apačioje (niekingiausios būtybės) ir tik mirtis juos gali grąžinti atgal į dvasių pasaulį, suirus fiziniam kūnui. Niamveziai (njamvesiai) tiki, jog tai dvasinė būtybė, kuri neša ligas ir nelaimes, o skiriamasis ženklas yra dalgis. Ji skaičiuoja kiekvieną žmogaus žingsnį ir t.t. tad kai kur dar vadinamas, „Likubala“ – skaičiuojantis žingsnius). Taip pat jo pėda matoma ir prie Čambezės uolos – apie 15 colių ilgių. Taip pat jis teigė, jog plačiausia ežero dalis vadinama Bangveolo.
Teritorija aplink ežerą lygi ir beveik be miško, kurį iškerta vietiniai gyventojai. Auga tik „motsikiri“ ar „mosikisi“ medis su gražia tamsia ir tankia lapija. Vietiniai jo nekerta dėl jo duodamo šešėlio ir iš sėklų gaunamo riebaus aliejaus.
Visos salos (jos keturios) plokščios ir tankiai apgyvendintos. Gyventojai turi daug luotų (valčių/laivelių) ir visi jie patyrę žvejai. Šie gyventojai vadinami „mbogva“ (Mboghwa), nors ant kaktos ir smakro turi tą pačią tatuiruotę, kaip ir babisai, o ir smailina dantis. Čia yra daug vaikų, kaip dažnai būna pas žvejus.
------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Dienoraščio originale papildomai pažymėta, kad „Mosikisi“ turi savotišką atspalvį. Žmonės verda sėklas išgaudami tamsiai rudą aliejų, kuriuo tepa plaukus.
-------------------
1868 m. liepos 21 d.
Valtininkai, žinodami, kad jų paslaugų negalima atsisakyti, turi polinkį į užaukštinti kainas. Mapunis tvirtina, kad valtininkai jam pavaldūs, ir reikalavo atsiųsti dar šešias pėdas kaliko, o už tai jis palieps valtininkams keliauti su mumis. Vietoje kaliko, nusiunčiau kaplį ir virtinę karoliukų, bet jis primygtinai reikalavo kaliko, nors kaplių ir vėrinį pasiliko sau. Prie Čipokos šaltinio vandens temperatūra 9 val. 75°F (24°C); oro temperatūra 72°F (23°C), o ežero vandens temperatūra tuo pačiu metu yra 71°F (22,5°C).
Šioje srityje nėra karštų šaltinių, čia taip pat niekas negirdėjo apie žemės drebėją. Ežero dugnas padengtas smulkiu baltu smėliu, o plati nendrių juosta šimto jardų pločio ir rodo, kad šioje vietoje ežeras seklus.
Po pietų, šių tankių nendrių išorėje, būna didelė masė valčių, iš kurių žvejai žvejoja meškerėmis. Kabliukai panašūs į mūsų, bet be įpjovos. Daugiausia čia sužvejojama ešerių, tačiau yra ir kitų rūšių, panašių į tas, kurios gyvena kituose ežeruose, ir dvi rūšys, kurios užauga iki 4 pėdų ilgio ir vieno su puse colio skersmens: viena iš šių žuvų rūšių vadinama „sampa“.
(v.p.: „Sampa“ žuvis turi daugybę pavadinimų: solomon fish, tsuni, mazunda, cur, lenda ar certa, bet dažniausiai vadinama „vundu“ (Heterobranchus longifilis). Tai šamažuvė. Užauga iki 1,5 m. svorio iki 55 kg.)
1868 m. liepos 22 d.
Pasirodžius jaunačiai, pakilo stiprus vėjas, kuris sutrukdė mūsų kelionei. Jis taip pat neleidžia žvejams užsiimti savo darbu. Mapunis manė, jog mes norime nuo jo pabėgti į pietinį krantą pas babisus, nes norėjome pasiimti savo ožkas. Tam, kad jį nuraminčiau, jo kaime palikau ožkas ir du palydovus.
1868 m. liepos 23 d.
Vėjas dar labai stiprus, tad negalime išplaukti į ežerą.
Stebėjau mėnulį.
1868 m. liepos 24 d.
Vėjas vis dar stiprus.
1868 m. liepos 25 d.
Vis dar pučia stiprus pietryčių vėjas. Ir vis dėlto, davęs Masantui kaplį bei karoliukus, o irkluotojams gerai sumokėję tik karoliukais už keturias dienas, mes 11:40 val. įsėdome į gerą keturiasdešimt penkių pėdų ilgio ir keturių pėdų pločio ir keturių pėdų gylio luotą (valtį). Nors bangos pasiekė didelį aukštį, luotas buvo visiškai sausas ir penki stiprūs irkluotojai greitai pasiekė įlanką Lifungės saloje, į pietryčius nuo mūsų. Čia stabtelėjome tam, kad prisirinktume malkų, o aš nuėjau apžiūrėti salos. Radau begemotų pėdsakus ir kažkokios rūšies šakalą. Čia auga kieta, banguota žolė, truputį žiedų ir auga savotiškas medis iš kaparinių genties (v.p.: originale – pasenęs terminas „Gapparidaceous tree“, nors dienoraščio originale rašoma „Capparidaceous tree“).
Pasvirę medžiai rodė vyraujančio vėjo kryptį į pietryčius, nes šakos iš priešvėjinės pusės buvo plonytės arba nudžiūvusios. Tuo tarpu šiaurės vakarų šakos buvo stiprios ir privertė medžius svirti. Kaip jūreiviai sako: traukia prie žemės.
Irkluotojai pirmiausia pasakė, kad eisime toliau, bet, po to, kad čia nakvosime, nes iki sutemų nespėsime pasiekti Mpabalos salos ir ten negausime trobelės. Pasakiau, kad bet kokiu atveju mums teks nakvoti po atviru dangumi, tad nusprendėme išplaukti. Į rytus nuo mūsų buvo Kisi sala: panašu, kad tai dvi artimos salos maždaug per penkiolika mylių nuo Lifungos, o į pietryčius vos matėsi Mpabalos salos medžių viršūnės. Pietuose ir šiaurėje, tarp Lifungo ir Mpabalos bei tarp Lifungo ir Kisi, ežero horizontas išsiplėtė. Mes negalėjome išplaukti į Kisi, nes mūsų luotas, kaip man pasakojo irkluotojai, buvo iš ten pavogtos. Nors nusprendėme plaukti toliau, vis tiek mums teko kurį laiką palaukti, kol truputį aprims bangavimas.
Ant vieno iš medžių pamačiau keturių pėdų aukščio kūjagalvio gandro (hammerhead) lizdą. Šiurkščios tankios nendrės žymi seklius vandenis netoli salų. Krante mačiau tik vieną kriauklę. Bangomūšos vietoje į mūsų luotą pateko gerokai mažiau vandens, nei į valtį Niasos ežere. Vandens spalva tamsiai žalia, panaši į jūros. Taip tikriausiai yra dėl šviesos atspindžio nuo balto smėlio, kuris dengia dugną. Niekur nematėme tokios tamsiai mėlynos zonos kaip Niasos ežere, ir galima pamanyti, kad Bangveolas negilus, bet negalėjau jo išmatuoti, nes lotą liko kaime, kai pabėgo Amoda.
Ant Kisi salos matėsi tamsi stačiakampio formos masė. Iš pradžių pamaniau, jog tai , kurią iš žema kalva, tačiau pasirodė, kad tai grupelė medžių (tikriausiai laidojimo vieta, nes kapinės visada lieka nepaliestos). Neįtikėtina, koks čia augtų tankus miškas, jei nebūtų žmogaus įsikišimo!
Mpabalą pasiekėme jau sutemus. Dėl didelės drėgmės gausos ore, buvo siaubingai šalta. Paprašiau vyro, kuris, kad pamatytų, kas atvažiavo, išėjo susitikti su mumis, jog jis nurodytų kokią trobelę, kur galėtume įsikurti. Jis atsakė: „Ar nepažįstamiems žmonėms reikia namelių ir argi to prašoma naktį?“ Po to jis nuvedė mus į viešų susirinkimų vietą, kuri vadinama „nsaka“: tai yra didelė pašiūrė su lentų sienomis. Tarp šių lentų yra dideli tarpai. Čia išsivirėme truputį košės, pavalgėme, ir aš atsiguliau prie sienos. Irkluotojai ir mano žmonės sėdėjo aplink laužą pašiūrės viduryje, o aš netrukus užmigau ir susapnavau, jog esu „Mivartos“ viešbučio apartamentuose. Ryte man šis sapnas sukėlė šypseną, nes dažniausiai aš niekada nesapnuoju, nebent sergu ar sergu, juolab, kad niekada negalvojau apie jokį „Mivartos“ viešbutį.
1868 m. liepos 26 d.
Kiekvieną kartą, būnant naujoje vietoje, turiu kelias valandas ištverti minios žvilgsnius. Be to, tokiais atvejais, visi kalba taip greitai, kaip tik sugeba. Kai kurie, adydami ar megzdami tinklus, skaldydami pluoštais žievę arba verpdami medvilnę, pasitenkina tik vėpsojimu; kiti rūko dideles pypkes, auklėja vaikus arba mėgaujasi ryškios ryto saulės šiluma.
Išilgai praėjau šiaurinį salos galą: jo plotis apie vieną mylią. Stovėdamas rytiniame Mpabalos gale, užfiksavau Čirubio salos galą: nuo jo iki Luapulos ištakų 183° palei horizontą. Čirubio sala yra didžiausia iš ežero salų. Ji tankiai apgyvendinta, o gyventojai laiko daug ožkų ir avių. Nuo aukščiausio Mpabala salos taško matosi Kasango medžių viršūnės ir maža negyvenama salelė, maždaug už trisdešimt mylių nuo Mpabalos. Medžių viršūnės, matomai buvo miražas, nes netoli pakrantės ir kitose vietose jie nematomi net su geru teleskopu. Jei mes galėtume perplaukti ežerą, tai šioji negyvenama salelė galėtų būti kita mūsų stotelė. Nuo šios salos iki Mandos šalies kitame krante, toks pat atstumas, kaip nuo Masantos iki Mpabalos.
1868 m. liepos 27 d.
Tam, kad nustatyčiau platumą, atlikau mėnulio ir žvaigždžių stebėjimus.
Irkluotojai susijaudino, nes jiems pasakė, jog Kisio gyventojus pasiekė gandas, jog jų luotas čia ir dabar atvyksta, kad jį atsiimtų. Jie man pasakė, jog jie grįš mane pasiimti, bet aš negalėjau pasikliauti vagių sąžiningumu. Svarsčiau ar nevertėtų paimti jų irklus ir kreiptis į salos vyresniuosius. Bet, iš savo patirties žinojau, kad tokiems pagarsėjusiems vagims, kaip jie, yra lengva sugalvoti istoriją, kuri pritrauktų pigią minkštaširdžių simpatiją ir užuojautą, tad nusprendžiau nuolankiai ištverti - nors ir viduje gailiai atsidusau – prarandu dviejų dienų užmokestį iš sumokėtų keturių. Kito luoto samdymui, turėjau tik savo antklodę, o jau buvo labai šalta. Karoliukų vėrinių galėjo užtekti tik maistui grįžtant atgal. Maisto galėjau prasimanyti medžiodamas buivolus, bet vaikščioti žolynuose, kai stiebo storis panašus žąsų plunksnos kotelį - yra siaubingai sunkus darbas. Tad turėjau grįžti į Masanto kaimą ir tam, kad įvertinčiau ežero dydį, turėjau pasikliauti įveikto atstumo, kurį vietinis gyventojas su savo luotu nuplaukdavo, laiko apskaičiavimu.
Į Mpabalu plaukėme maždaug šešių mazgų greičiu ir grįžome per tą patį laiką, kai luotą irklavo šeši stiprūs irkluotojai. Pietryčių ruože įveikta platuma buvo 12', o tai rodo apytikslį faktinį 24' atstumą iki Mpabala. Į nakvynės vietą, Kasango salą, ne mažiau, kaip 28', o iš ten iki Manda šalies pakrantės taip pat yra 28'. Taigi ežero plotis nuo Masanto kaimo iki pietryčių yra 24 + 28 + 28 = 80′. Kaimas yra 11°0' pietų platumos. Jei pridėsime pusę apskaičiuoto atstumo, tai gausime 11°40′. Šalis, esanti kitame krante į pietus nuo Mpabalos, vadinama Kabende. Pakrantės galas, kuri eina į pietus nuo Masanto kaimo –yra įėjimas į Luapulu. Net turint patį geriausią regėjimą, šioje vietoje neįmanoma pamatyti kitos Luapulos pusės.
Mačiau debesis, kurie panašūs degančios žolės dūmus, bet greičiausiai tai buvo „kungu“ debesys - valgomų vabzdžių spiečiai, kurių masės sūkuriuoja virš vandens ir jo paviršiaus, ir atrodo lygiai taip pat kaip dūmai (v.p.: „Kunga cace“ – komentaras prie 1886-08-12). Pagal tą laiką, kurį sugaišta luotas, kai jam reikia patekti į Kabendę, manau, kad pietinė pakrantė yra šiek tiek į pietus nuo 12° P. platumos. Ežero ilgis, darant prielaidą, kad iš Mpabalos iki Čambesio žiočių luotui reikia plaukti dešimt dienų, manau, kad yra šimtas penkiasdešimt mylių, o, veikiausiai ir dar daugiau. Trumpesnio perėjimo laiko niekas neįvardijo. Luapula apie dvidešimt mylių yra kaip ežero atšaka, o ir toliau upė nesusiaurėja mažiau kaip 180-200 jardų, nors daugumoje vietų ir dar platesnė. Šią upę galima palyginti su Temzė prie Londono tilto. Darydamas prielaidą, kad Bangveolo ilgis yra 150 mylių, o plotis 80 mylių - manau, kad labai nuvertinu šio ežero dydį (v.p.: Bangveolo arba Bengveulu ežero plotis labai priklauso nuo sezono. Pastovus vandens apsemto matmenys ura 75 ir 40 km, 4 m gylio ir užlieja 3000 km², tačiau jei skaičiuoti su jį supančiomis pelkėmis – 120 km ilgio ir 75 km pločio, tačiau lietaus sezonu jo plotas padidėja iki 15000 km². Užbėgant į ateitį, tai D.L. mirties vieta yra per 100 km į pietryčius nuo šio ežero – mirė ieškodamas upių įtekančių į šį ežerą)
Sakydamas, kad ežere yra keturios didelės salos, aš įsivaizdavau, kad tai žymiai sumažins vandens plotą. Sakoma, kad yra ir penktoji Ukverės (Ukerewé) sala (v.p.: pagrindinės didelės salos yra keturios – Chilubi, Mbabala, Chishi ir Lifunge Mwenz – bei mažytės salelės – Chindo, Ibula, Chimbwe Ngome, Minswa ir Ngwishi).
Lokingos kalnų masyvas tęsiasi nuo pietryčių iki pietvakarių. Iš jo teka nedideli kalnų upeliai, bet upių nėra. Šis kalvagūbris jungiasi su Koni arba Mokoni kalnais į vakarus nuo Katangos. Vienoje Konio kalnų pusėje yra Lufiros ištakos, o kitoje - Liamba, tai yra Zambezi. Pro Mandą tekanti Matangos upė yra tik ežero atšaka, kuri palieka ežerą ir grįžta atgal į jį. Pietinėje ežero pusėje dar reikia ištirti trisdešimt jardų pločio Lumos ir Loela upių ištakas.
1868 m. liepos 29 d.
Netoli ežero nebuvo pastebėta nei „gūžinė“ (v.p. ištinusi struma – „Derbyshire neck“), nei dramblialigė. Tad, galima daryti prielaidą, jog ankstesni čiabuvių teiginiai, kad ežeras yra labai nesveika vieta - klaidinga. Nematėme pelkėtų krantų, tačiau eidami link ežero turėjome pereiti labai daug „kempinių“, tai yra, vandens apsemtų vietų, kad šioms vietoms gana tinka žodis „matope“ („purvas“). Manau, kad jei būtume čia atvykę anksčiau, turėtume įveikti didelius sunkumus, kad apskritai patektume prie ežero.
1868 m. liepos 30 d.
Tam atvejui, jei Mahometas susiruoštų išvykti į Katangą, išskubėjome atgal skubėdami pasiekti Čikumbio kaimą.
Užėjome į Mopunio kaimą, o iš ten į Molongosį.
Dangų apniaukė debesys. Išėjome prie Mpandos, kuri patvino iki penkiolika jardų, nors pačios upės plotis yra tik penki jardai, o iš ten nuėjome toliau – link Mato upės, kur stovi įtvirtintas Moegėjos kaimas. Ten mes išgirdome apie Čikumbio išpuolį prieš Kmbokombą. Moegėja suprato grėsmę ir tuo metu užbaigė antrąją gynybos liniją aplink savo kaimą. Į jį įėjome 1868 m. Rugpjūčio 1 d., O apsistojome rugpjūčio 2 d., sekmadienį. Rugpjūčio 3-čiąją grįžome į Rofubą, kur man pasisekė išsinuomoti luotą.
Atidžiai apžiūrėjęs cėcė musę, atradau, kad jos geluonies dugne buvo juodos arba tamsiai raudonos spalvos talpa: paspaudus, ant geluonies galiuko atsiranda skaidrus skystis. Kitos dvi straubliuko dalys tarnauja kaip skydas, o jo pagrinde nėra išsipūtimo. Šis išsipūtimas Karališkojoje draugijoje buvo pripažintas tiesiog raumeniu, tačiau keista, kad raumuo yra ten, kur jis nereikalingas, ir jo nėra judančiose skydelio dalyse, kur iš ties jo reikia.
2021-06-11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą