Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1868-09-01 iki 1868-10-29

 

 

1868 m. rugsėjo 1 d.

Iš Kasembės atvyko du vyrai, nes nuėjo gandas būgtais aš nužudytas.

„Miningo“ medis išskiria vandenį, kuris nuo jo krinta dideliais lašais

Tais momentais, kai dūmai išsisklaido, tampa matoma  Luapula. Usafėje nuo raupų mirė 50  Sido bin Omaro vyrų. Pasižymiu atminčiai – Vakcina!

Mes palikome rytinį Moisi upės krantą 25 d., Perėjome Luongo 28 d., Lufubą spalio 1 d. ir Kolongosi 7 d.

 [Leidėjo pastaba. Panašu, kad šiuo laikotarpiu D.L. neturėjo galimybės vesti dienoraščio. Tuo metu buvo suirutė ir sąmyšis, ir, atrodė, jog jam gresia neišvengiamas pavojus. Trumpai apibendrinant, tai D.L. grįždamas nuo ežero sužinojo, kad jo arabų partneriai per pastaruosius kelis mėnesius stojo Kasembės pusėn prieš regioną niokojančias Masitu minias ir jas sėkmingai atrėmė. Bet, tuo pačiu – naujos problemos! Kasembė ir Čikumbi sunerimo, kad arabai, pajutę savo galią, ne užvaldytų visos šalies, todėl jie susivienijo ir įsiveržė į Kombokombą, kur buvo daugiausia arabų. Tai neapsakomų komplikacijų pavyzdys, kuris kelia keliautojo žingsnius ten, kur karas, ir „nuodija“ gyvenimą Spalio 5 d. Jis rašo taip: ]

 1868 m. spalio 5 d.

Imbožvoje (Imbozhwa) išbuvau daug ilgiau nei norėjau (v.p.: minimi "Imbozhwa", tai balundams priklausanti gentis. Kitaip tariant tai Lundos arba Balunda, Luunda, Ruund - žmonės priklausantys bantų etninei grupei). Pirmoji mūsų vėlavimo priežastis buvo masitų invazija, apie kurią Kasembė pirmą kartą išgirdo tik mums atvykus prie Mofvės ežero. Jis tuoj pat pasiuntė žmones patikrinti šią žinutę ir pareikalavo, kad likčiau, kol grįš išsiųsti. Masitų antpuolis šalyje sukėlė suirutę ir netvarką, ir tai buvo pagrindinė mūsų vėlavimo priežastis.

Vos plėšikams priartėjus, Imbožvos žmonės išsilakstė, o daugelis banjamvesių arba garagansų, kurie čia atvyko prekiauti variu, įsibrovėliams pasipriešino. Su muškietomis, jiems atmušti įsibrovėlius pavyko, tačiau, statydami įtvirtintus kaimus, vietoje dėkingumo, jie sukėlė imbožvų pavydą ir neapykantą naujai jėgai. Be to, imbožvai labai nukentėjo nuo nesąžiningos ateivių prekybos, o Čikumbis pradėjo ryžtingą, bet nesėkmingą ataką prieš įtvirtintą Kombokombo kaimą.

Visoje šalyje vyravo sumaištis. Kai kurie banjamvesiai pradėjo puldinėti bausius, kurie labai panašūs į imbožvus, tačiau gyveno toliau į pietus. Jie pagavo nemažai bausių ir juos pardavė. Jau minėjau, kad būtent tokiomis aplinkybėmis mane apsupo grupė piktų imbožvų, kurie mus palaikė plėšikais. Kitas vadas mus supainiojo su masitais. Šios suirutės metu, Kasembei pranešė, kad mano būrys atskirtas. Jis iškvietė Moenempandą ir pats išžygiavo, kad nubaustų banjemvesius. Be to, jis ant jų pyko ir už tai, jog šie nužudė artimą jo šeimos giminaitį, už tai, kad jie į vergovę pardavinėja bausius ir dar dėl to, kad jie jo šalyje įgauna pernelyg daug jėgos.

   

Nyamwezi arba kitaip -  Banyamwesi kariai. 1918 m. foto. Tanzanija

Tuo pačiu metu, šioje šalyje buvę du arabų pirkliai nusprendė suvienyti jėgas, kad galėtų saugiai atsitraukti. Čikumbis saugojo 28 Sido bin Omaro dramblio iltis, o atžygiavus Kasembei - neliktų jokių garantijų, kad jam pavyktų išsaugoti patikėtą turtą, nes kariuomenė čia labai dažnai elgiasi kaip plėšikai: visi ima viską, ką gali. Po to, kai susivienijome, rugsėjo 23 d. išžygiavome iš Kizingos. Kiekvieną vakarą turėjome pastatyti tvoras, kad apsaugotume savo būrį ir maždaug keturis šimtus banjamvesių, kurie pasinaudojo proga saugiai išvykti pas mus. Kombokombas paliko savo įtvirtintą kaimą ir dalis kelio taip pat ėjo su mumis, tačiau po to, norėdamas prisijungti prie savo banjemvesių būrių, kurie vis dar nenorėjo atsisakyti vario prekybos, pajudėjo savarankiškai ir tiesiai, be jokio kelio. Niekas mūsų nelietė, o mes, eidami beveik tiesiai į šiaurę, priėjome prie Kolongosio upės. Čia Sidas išsiskyrė su mumis ir patraukė į rytus iki Mozambos, o iš ten - į pajūrį.

 

XIII skyrius

 

1868 m. spalio 11 d.

Į šiaurę nuo Kizingos visa šalis apaugusi mišku. Joje kyla kieto smiltainio, kartais padengto smulkiagrūdžiu molio skalūnu, kalvagūbriai. Dažnai randami dideli kopalo rūšiai priklausantys medžiai. Ant kalnagūbrių galima rasti masukos vaisių (v.p.: masuko slyvos – paaiškinimas 1866-07-09 dienoje)  ir rododendrų. Jei šie medžiai auga atvirose vietose, tada jų kamienai pasvirę priešinga pietryčių kryptimi. Yra daug laukinių gyvūnų - buivolų, dramblių. Daugybė upelių teka taip greitai, kaip, pavyzdžiui Anglijos upeliai po stiprių liūčių. Visi pietvakarių Kolongosio gyventojai yra Kasembės pavaldiniai: balundai arba imbožvos.

Masukos slyvos

Man patiko, tai, kad banjamveziai  savo sergančius nešė ant neštuvų. Nešėjams pavargus, jie vieną žmogų, kurį nešė kelias dienas, paliko prižiūrėti Čumai. Mes Luongo upę perėjome gerokai aukščiau prieš srovę nuo tos vietos, kur ją pirmą kartą pamatėme: netoli nuo jos ištakų Urungu ar Usungu kalnuose. Po to perėjome Lobubą – trisdešimties jardų pločio upę su greita srove ir gražiais kriokliais virš mūsų brastos. Lobubu įteka į Kolongosi.

 

1868 m. spalio 6 d.

Perėjome Papusi, o už mylios – Lueną. Šioje vietoje ji čia jis keturiasdešimt jardų pločio ir gylis iki kelių. Ten susitiko apie keturis šimtus Kabandps žmonių. Jie atrodė taip, tarsi būtų atėję sutrukdyti mūsų persikėlimui. Perėjau upę, o jie visi buvo mandagūs. Jei būtume parodę nors kiek silpnumo, jie tikrai būtų tuo pasinaudoję.

 

1868 m. spalio 7 d.

Atėjome prie Kolongosio, kuri tekėjo penkiomis vagomis dėl penkių jos tekėjimo kryptimi susiformavusių salelių. Vietovė vadinama – Kabverume. Netoli Mebambos, į ją įtekėjo pakankamai didelė upė.

 

1868 m. spalio 12 d.

Prie Kolongosio išėjome ties Mosolo brasta. Jo plotį išmatavau žingsniais ir nustačiau, kad jis lygus dviem šimtams keturiasdešimt jardų. Šioje vietoje upės gylis (sausojo laikotarpio pabaigoje) siekė klubus. Srovė buvo tokia greita, kad vos laikėmės ant kojų. Priešingame krante stovėjo mažiausiai penki šimtai Nsamos vyrų. Jie norėjo sužinoti, ko mums čia reikia. Į priešingą krantą nusiunčiau du fatomus kaliko audinio, o po to pirmieji persikėlė trisdešimt šautuvais ginkluotų vyrų, kad pridengtų brendančius likusius mūsų vyrus. Mums artėjant, Nsamos vyrai atsitraukė. Nuėjau pas juos ir pasakiau, kad jau aplankiau Nsamą, kuris man padovanojo ožką ir mes su juo esame draugai. Kai kurie Nsamos žmonės buvo mane matę pas Nsamą ir dabar susibūrė, kad galėtų mane apžiūrėti iš arti. Visi pradėjo elgtis draugiškai. Jie užmušė dramblį, o mes dviem dienoms sustojome nusipirkti atsargų. Iš ten judėjome tarp dviejų kalnų grandinių rytinėje Moero (Mvero) ežero pusėje keliu, kurio pirmą kartą apsilankėme pirmą kartą keliaudami pas Kasembę.

 

1868 m. spalio 20-21 d.

Nuo Luao nuėjau pas vadą Muabą (į jo kaimą) paprašyti, kad jis parodytų man jo valdose esančias olas. Jis atmetė mano prašymą sakydamas, kad pas jį atėjau po to, kai svečiavausi pas daugelį žmonių, o dabar turiu vykti į Kabvabvatą ir ten laukti, kai tuo tarpu jis svarstys, ką daryti - ar atmesti prašymą ar pakviesti. Jis aiškiai nenori, kad matyčiau jo tvirtoves. Visi jo žmonės gali būti apgyvendinti šiuose urvuose, nors jų yra daugiau nei dešimt tūkstančių. Urvai gausiai aprūpinti vandeniu ir tarnauja kaip grūdų saugyklos.

 

1868 m. spalio 22 d.

Atvykome į Kabvabvata. Tikiuosi, kad pavyks rasti kelią į kitus požeminius būstus. Vargu ar juos iškalė dabartinių gyventojų protėviai, nes patys gyventojai urvų kūrimą visada priskiria dievybei  Mulungai ar Rezai. Jei šias uolas iškaltų dabartinių gyventojų protėviai, tada egzistuotų nors kokia nors  legenda.

 

1868 m. spalio 23 d.

Iš Mpveto kaimo atvyko Sidas bin Habibas. Jis pranešė, kad Lualaba ir Lufira įteka į ežerą Kinkosos valdose. Vyriausiojo Rua šalies vado vardas yra Lungabalė.

Tiesiaragio orikso (v.p.: „Mparahala” gemsbuck – stambi arklinė antilopė „Oryx gazelle”) ragai buvo trijų pėdų ilgio ir trijų colių skersmens prie pagrindo. Šis gyvūnas yra geltona makololo šalies kualata – antilopės porūšis, kurią olandai vadina „gemsbok“.

 

 

1868 m. spalio 27, 29 ir 30 d.

Salemą bin Habibą (Salem bin Habib)  nužudė Rua šalies gyventojai. Jis pasistatė palapinę, o jie ją naktį apsupo ir subadė ietimis. Sidas bin Habibas, keršydamas už savo brolio nužudymą, paskelbė karą visai Rua šaliai. Gali būti, kad šiai žmogžudystei žmones paskatino sefų antpuolis.

 

1868 m. spalio 29 d.

Rugsėjo ir spalio mėnesiais, paskutiniais sauso laikotarpio mėnesiais, judėdamas į šiaurę perėjau daugybę upių, kurios tekėjo lygiai taip pat, kaip mūsų angliški upeliai po stiprių liūčių, tačiau čia vanduo skaidrus, o krantai neišplauti. Tačiau kai kurios upės turėjo balkšvą atspalvį, kaip, pavyzdžiui būna dėl dūlančio granito lauko špato. Kai kurie stovintys vandenys atrodė kaip pieno ir vandens mišinys, o kai kuriuose upeliuose buvo matomas raudonasis geležies oksidas.

Ten, kur yra siurbėlių, jų nereikia įkalbinėti, kad jos prisisiurbtų: jos pačios, kaip kokios furijos, puola ant baltos odos ir pačios niekada neatkimba. Sustirusiais pirštais, nors vandens temperatūra yra tik 60°F (16°C), jūs susukate siurbėlę aplink pirštą ir traukiate, o ji išslysta. Mačiau, kaip afrikiečiai jas atplėšė nuo kūno staigiai smūgiuodami delnu ir šis metodas pasirodė esąs gana efektyvus.

 

Centrinės Afrikos pesliai

Čiurliai, senegalo kregždutės ir paprastos kregždutės su tamsiu pilveliu, Kizingoje pasirodė spalio pradžioje. Kiti paukščiai, kaip pavyzdžiui, drongo paukštis su rausvu snapu, kuris šiaip panašus į pilką čivylį, dar būriuojasi. (gruodžio 5 d.). Dabar jie poruojasi. Pesliai atkeliavo prieš kregždes. Pesliai atskrenda anksčiau už kregždutes. Pirmąjį peslį mačiau Bangveole 1868 m. liepos 20 d.

 

 

Juodasis drongas

2021-06-25

 

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1868-08-05 iki 1868-08-31

 

Foto: Bangveulu pelkės. Nuotraukoje kūjagalvis gandras, kuris dar vadinamas Bangveulu pelkių karalium

 

1868 m. rugpjūčio 5 d.

Atėjome į Komobokombo gyvenvietę. Jos vadas buvo labai dosnus ir prašė pasisvečiuoti dar vieną dieną. Mes sutikome.

Paaiškėjo, jog Mahometas niekur nebuvo išėjęs.

 

1868 m. rugpjūčio 7 d.

Kizingoje sutikome būrelį pirklių, kurie keliavo į pajūrį ir jie pasiėmė mūsų laiškus. Šis būrys kelionėje užtruks apie penkis mėnesius, kol jie pasieks pajūrį. Dėl šalyje vyraujančių neramumų, pirkliai negali laisvai judėti visomis kryptimis. Pavyzdžiui, vienas pirklių būrių, kurie išėjo tuo pat metu, kaip mes, buvo priversti sugrįžti.  Mahometas nusprendė vykti į Manjuemos (Manyuema), kai tik sugrįš į apylinkes išsiuntinėtos žmonių grupelės. Tai man labai naudinga. Jie turės eiti tuo pačiu keliu, kuriuo norėjau keliauti ir apžiūrėti Lualabą ir Lufirą, keliaujant į Čovambą.  Nusprendžiau keliauti į šiaurę per Kasembės žemes ir vedliai jau buvo pasirengę išvykti. Aš taip pat buvau pasiruošęs vykti, tačiau gandai apie karą tose vietose, į kurias ketinome eiti, mane paskatino sustoti ir sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Banjamvezių vedliai ketino aukoti gaidį, kad sužinotų ar juos lydės sėkmė keliaujant šiuo keliu.

Mūsų suręsto aptvaro viduryje iškasė šulinį ir banjamveziai užsiėmė vario lydimu, kurį norėjo parduoti Manjuemoje (Manyuema), ir kulkų liejimu.

Atvyko Sidas bin Omaras, kuris perėjo Luapulą keliaudamas iš Irambos. Situacijos neaiškumas privertė prekybininkus susitarti: jie nusprendė suvienyti jėgas, kad užtikrintų pasitraukimo iš šalies saugumą. Jie labai energingai prieštaravo, kad vykčiau palei dešinį Luapulos krantą su maža grupe, tad nusprendžiau likti čia ir sulaukti, kol visi išvyks.

 

1868 m. rugpjūčio 13 d.

Banjamvesiai naudoja kūgio formos plaktuką be rankenos. Jie turi abiejų rūšių dumples: vieną iš ožkos odos, o kitą medinį ratą, kuris aptrauktas oda ir prie kurio vidurio  pritaisyta rankena. Šias dumples jie naudoja didesnių luitų lydymui. Varį jie lydo puoduose, kurie iki pat viršaus prikrauti medžio pelenų. Ugniavietė apsupta skruzdėlynais, į kurį suliejamas išlydytas metalas. Šiuose skruzdėlynuose pilna įdubu, į kuriuos ir pilamas išlydytas metalas. Pilant išlydytą metalą, puodus jie laiko rankomis, kurios apsuptos šlapiais skudurais.

 

1868 m. rugpjūčio 15 d.

Suahilis Bin Omaras, iš Moaboso į Čambesi atėjo per šešias dienas. Kelionės metu jis kirto dvidešimt du upelius ir pelkėtas vietoves, kur gylis vietomis iki kelių arba iki juosmens.

Pučia stiprūs šalti vėjai.

Atvykus Sidui bin Omarui, buvo aptartas pasiūlymas nubausti Čikumbį, kuris atsisako mokėti skolas.

Aš išvykstu į Kasembą.

Sužinojau, kad Balobos šalyje yra dar vienas karštas šaltinis, kuris vadinamas „Fungwé“. Taigi šioje srityje yra trys karštosios versmės: „Fungwe“, „Kapira“ ir „Vana“.

Kelyje, kuriuo ruošiausi keliauti pas Kasembę, buvo nužudyti keli žmonės. Tai buvo dar vienas argumentas, kad nekeliaučiau šiuo keliu.

Banjamvesiai man papasakojo apie dar vieną Banjolo (Bonyolo) gentį, kurie išrauna priekinius viršutinius dantis taip, kaip tai daro batokai. Bajnolai gyvena netoli Loandos, kur yra Čipokolos (Chipokola) ežeras.

Bandau žvalgyti kelią.

Visi medžiai išleido šviežius jaunus skirtingų spalvų lapus. Pučia pietryčių vėjas. Viršutinio sluoksnio debesys juda vakarus.

 

1868 m. rugpjūčio 29 d.

„Kasko“ periodas prasidėjo tvankia ir karšta diena. Toks oras tęsis, kol neprasidės lietaus sezonas.

Mus visą laiką pasiekia gandai apie netoliese vykstančius amžinuosius karus ir vieną antpuolį, kurį įvykdė bausai (Bausé) – tai buvo kontrataka (1868-08-01).

Šį vakarą prasidėjo lietus – gana nuostabus ir išskirtinis, nes jis buvo prieš lietaus sezoną, kuris turėjo prasidėti po dviejų mėnesių. Tai buvo trumpa liūtis su perkūnija, o antroje dienos pusėje pasikartojo.

------------------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje

Dienoraščio originale pridėta su bendru tekstu nesusijusi pastaba, kad Mahometas Bogharibas Zanzibare gavo užduotį (misiją) iš Ghamiss Salem bin Abdullah išmokinti Mtesą, Sunos sūnų. Tačiau Mahometas galėjo pamokinti tik Korano ir klasikinės Korano arabų kalbos. Kitokių mokslų jis neįsivaizdavo, tačiau tai buvo pirmas bandymas ir jis manė, kad jei pasiseks su Mtesu, tai pasiseks ir su kitais vietiniais gyventojais. D.L. nuomone – tai bergždžia.

-------------------

 

 

__________________

[Leidėjo pastaba. Vėliau, kaip pamatysime, dr. D.Livingstonas aprašė šio regiono klimatą, kuris be galo svarbus ir įtakoja periodinius upių potvynius, kurie papildo milžiniškus Centrinės Afrikos ežerus]

_______________

 

Mano stebėjimai nepatvirtina idėjos, kad yra lietingos zonos, kur debesys išlieja savo „lobius“ nepaliaujamomis liūtimis. 1866/67 m. iškrito 42 coliai lietaus. 1867/68 krituliai buvo 53 coliai. Šiose platumose, maždaug tiek pat iškrinta ir vakarų krante. Per šiuos du metus liūtys visiškai liovėsi gegužę, išskyrus du dvi su perkūnija viduryje vandenskyros. Iki spalio vidurio ar jo pabaigos nelijo, o net ir lapkritį lijo tik protarpsniais. Tačiau nuo spalio iki gegužės beveik nebuvo dienos, kad negriaudėtų. Perkūniją ar jos griausmą afrikiečiai laiko artėjančios liūčių pabaigos ženklu. Drėgniausia vieta yra vidurinė vandenskyros dalis. Labai aukštą klimato drėgnumą žymi augalija: seni ir jauni medžiai gausiai apaugę kerpėmis. Kai kurios kerpės yra plokščios, auga ant kamienų ir šakų, o kitos pakimba ilgų pluoštų pavidalu, panašiai kaip vėjyje plazdančios senų žmonių barzdos. Didelių orchidėjų ant medžių, kurios auga kartu su gausybe kerpių, išskyrus kaip mangrovių pelkėse pajūryje - niekur kitur nerasi.

Aš negaliu paaiškinti didesnio baseino drėgnumo, palyginti su likusia šalies dalimi, išskyrus tai, kad vyraujantys vėjai pučia iš pietryčių ir iš ten, tai yra iš Indijos vandenyno, atneša lietų. Arčiau paviršiaus dažniausiai pučia pietryčių krypties vėjas, tačiau, tuo pačiu metu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose galima pastebėti stiprų vėją, pučiantį iš šiaurės vakarų, tai yra - iš žemai esančios drėgnos vakarinės pakrantės ir Atlanto vandenyno. Tikėtina, kad gausių kritulių laikotarpiais susiduria dvi vėjų kryptys, o dabar – rugpjūtyje – abi kryptys sutampa. Tai, kad čia buvo pasakyta, yra pagrįsta tuo, kad visi nuolatiniai krituliai tropikų juostoje ateina iš priešingos pusės, nei vyraujanti vėjo kryptis šiuo metų laiku. Retkarčiais kritulius atneša iš pietryčių.

Bangveolo ežero salose gerai atsekama šioje srityje vyraujančių vėjų kryptys: medžių kamienai sulenkti priešinga pietryčių kryptimi; vėjo pusėje esančios šakos yra neišsivysčiusios arba nudžiūvusios, o šiaurės vakarų pusėje esančios šakos tęsiasi tiesiai iš kamieno ir nusveria medžius. Tas pats išlinkimas iš pietryčių pastebimas medžiuose, kurie auga atvirose vietose, kaip pavyzdžiui, kalno viršūnėje. Kizinge, esančiame virš Bangveolo ežero, medžiai kerpėmis dengiami daugiausia pietryčių pusėje; kerpės taip pat dengia viršutinę šakų pusę, einančią horizontaliai šiaurės vakarų kryptimi arba priešinga kryptimi. Augalai ir medžiai, kuriuos kitose Afrikos vietose galima pamatyti tik palei upių krantus ar kitose drėgnose vietose, šioje šalyje auga labai gausiai; net akmenys yra padengti kerpėmis, o jų plyšiuose auga paparčiai.

 

Tačiau ryškiausias gausios drėgmės požymis yra daugybė čia rastų antžeminių „kempinių“ ar vietų, kuriose pastoviai telkšo vanduo. Keliaudamas iš Kizingos į Bangveolo, trisdešimt mylių ruože, eidamas pietryčių kryptimi, perėjau dvidešimt devynis tokius vandens rezervuarus. Vietoje „kempinės“ vartojant žodį „pelkė“, ji suteiktų didesnį įsivaizdavimą apie vietovę, tačiau mes dažniausiai siejame sąvoką „pelkė“ su durpinga vietove, kai čia durpių visiškai nėra (v.p.: sprendžiant iš tokio paaiškinimo, tokios liūliuojančios drėgnos ar apsemtos seklios vietovės lietuviškas geriausias atitikmuo yra tiesiog „bala“ ar „balos“. Na ir mūsų įsivaizdavimas apie pelkes yra kiek kitoks, nei XIX a. anglų-škotų. Tad saugodamas teksto ir autoriaus stilių, kuris labai gerai atspindi to meto mąstymą ir geografinius britų įsivaizdavimus - šios sąvokos (bala/balos) niekur nenaudojau. Kaip pavyzdžiui – štai vien dėl štai tokio žurnalo autoriaus pamąstymo ar išvedžiojimų – dalis XIX a. jau „mechaniškai-itin taisyklingai“ išversto lietuviško teksto netektų prasmės), o gruntas susideda iš juodos, akytos, padengtos kieta gyslota žole ir kai kuriais drėgmę mėgstančiais augalais, dirvos.

Daug kur „kempinėse“ yra didelis kiekis geležies oksido. Šio oksido srautai tiršti kaip sirupas ir lėtai juda „kempine“ tarsi mažos raudonos lytys per ledonešį. Kai žengi tiesiai per „kempinės“ juodžemį, paviršiuje vandens nesimato arba jis tik truputį pakilęs, tai vanduo į paviršių ištrykšta srovėmis ir apipila arba apsemia koją. Takeliuose, kurie veda per „kempines“, žemė lengvai pavirsta į minkštą purvą, tačiau jis labai greitai nugrimzta į dugną, tarsi jos tankis būtų itin didelis. „Kempinėse“ esantis vanduo visą laiką cirkuliuoja ir sunkiasi. „Kempinės“ dažniausiai sutinkamos žemesniuose slėniuose, kuriuose nėra medžių ir krūmų, tačiau, kurie yra išsibarstę miškingoje vietovėje.

Žolė „kempinėse“ auga tik iki pėdos arba penkiolikos colių, bet tanki. Iš toli, iš pirmo žvilgsnio, tokia žole apaugusi „kempinė“ atrodo, kaip kokio Anglijos dvarininko parko veja. "Kempinės" plotis dažniausiai nuo ketvirčio mylios iki vienos mylios, o ilgis - nuo dviejų iki dešimties mylių ar daugiau. Esant stiprioms liūtims, miškingose lygumose vanduo susigeria į žemę. Čia niekada nepamatysi tekančių upelių, nebent netyčia kokia upė kirs taką. Vanduo, prasiskverbęs į aštuonių pėdų gylį, pasiekia geltono smėlio sluoksnį, po kuriuo guli kitas smulkesnio baltojo smėlio sluoksnis, kuris suformuoja tankią masę sluoksnio apačioje ir sulaiko tolesnį vandens įsiskverbimą.

Lygiai tą patį buvome radę Kalahario dykumoje, kai kasėme šulinius, iš kurių mūsų jaučiai galėjo gerti vandenį. Vanduo, tiek čia, tiek ten - nukreiptas palei smulkaus smėlio sluoksnį į artimiausią slėnį ir iš visų pusių išsiveržia per storą juodos poringos žemės dangą ir suformuoja „kempinę“. Dykumoje, kai kuriuose slėniuose, vanduo išeina sudrėkindamas paviršinį smėlio sluoksnį ir bušmenai šį vandenį išsiurbia ypatingu būdu (v.p.: tas išsiurbimas primytiviomis priemonėmis gana įdomus: surandama išdžiūvusi upės ar upelio vaga, prakasamas šulinys ir vamzdeliu, su filtru (filtrui tinka ir išdžiūvusi žolė), palengva siurbiamas vanduo (burna) ir jis išspjaunamas į tuščiavidurį stručio kiaušinio lukštą (pradurta tik skylutė, o kiaušinio turinys ištekintas). Tokie indai vėliau gali būti pakasami, kaip vandens saugyklos arba naudojami, kaip gertuvė. Iš augalų, tai žinomiausia taip vadinama "pieno medžio" šaknis ar ropė, kuri ganėtinai vandeninga (milkplant root (Raphionacme burkei) - pas mus kartais gali pasitaikyti, kaip dekoratyvinė gėlė). 

 Kai prieš daugelį metų nusikasėme iki sutankinto smėlio sluoksnio, afrikiečiai paprašė mūsų daugiau nekasti, nes nebeliktų viso vandens ir mes, matydami, kad vanduo iš smulkaus smėlio iš visų pusių patenka į šulinį, bet nepatenka iš sutankinto sluoksnio apačioje, nustojome kasti. Tačiau, kiek vėliau, du kvaili anglai kasė per sutankintą sluoksnį, nepaisant to, kad afrikiečiai maldavo jų to nedaryti - šulinys ir visas slėnis galiausiai išdžiūvo. O šiose vietose vanduo, ištekėjęs iš „kempinės“ paviršiaus kaupiasi sekliojo slėnio, kurį užima „kempinė“, viduryje ir sudaro lėtai tekantį upeliuką (srovę) ir, toliau, pasroviui, didėjant nuolydžiui, upelis išgraužia gilesnį kanalą su stačiais krantais, iš kurių abiejų pusių jį supa „kempinės“ juostos apie  du šimtai ar daugiau jardų. Iš „kempinės“ vandens nuolat teka ir upelis didėja. Upelis, pasiekęs uolėtą žemę, tampa nesibaigiančia upe, kurios dugne auga daugybė vandens augalų.

Vienas čionykštis ypatumas gali nustebinti visus: vanduo niekada nebūna spalvotas ar drumstas. Mačiau tik vieną upę, kurios vanduo per potvynį drumstas - Čamą, kuri tekančią per aliuvinę lygumą Loperoje (v.p.: aliuvis (lot. „alluvio“ – sąnašos) – nuotrupinė medžiaga, kuri susidaro dėl pastovaus tekančio srauto. Upių slėniuose dengia ir formuoja salpą, terasas, užpildo vagą ir senvages). Įdomus ir dar vienas ypatumas: visiškai pasibaigus lietui, šios upės pasiekia didžiausią pilnumą ir sukelia potvynius. Panašu, kad baigiantis liūčių sezonui, „kempinės“ pajuda, o išsiplėtusios poros ir skylės išleidžia vandenį ir prasideda potvynis. Kai vanduo atslūgsta ir žemė po potvynio vėl nusileidžia, poros veikia kaip natūralūs vožtuvai ir vanduo tarsi uždaromas nuo žemės sluoksnio svorio. Kadangi visam smėliui, per kurį lietus prasiskverbia, įmirkyti reikia laiko, „kempinę“ didelis vandens kiekis gali pasiekti tik maždaug per mėnesį po stiprių liūčių.

Per Lundą keliavau tuo metu, kai „kempinės“ buvo prisotintos vandens. Žolėmis apaugęs gruntas taip išsipūtė, kad susiformavo kauburiai. Tad suklupus ar nepastačius kojos ant žolės kauburio, iš kurių susiformuoja kelias, tada prasmengi iki šlaunų į skystą purvą. Šiuo metu „kempinę“ galėjome kirsti tik natūraliais takais, o per upę - tik tuo atveju, jei buvo tiltas, o kitose „kempinė“ buvo nepraeinama. Mūsų jaučiai nuolat įklimpdavo į purvą visomis keturiomis kojomis iki pat pilvo. Pamatę švarų smėlėtą dugną „kempinės“ viduryje, jie noriai brisdavo į vandenį: dažniausiai, pakėlę aukštyn uodegas, tuo parodydami, kokį nervinį šoką jie buvo patyrę.

 

Keliautojui šios „kempinės“ kelia rimtus sunkumus. Aš perėjau per dvidešimt devynias minėtas „kempines“ sausojo sezono, ketvirto mėnesio pabaigoje, tačiau viduryje jų esantis upelių vanduo dar net nebuvo pradėjęs slūgti. Tuo metu jų gylis buvo iki blauzdos vidurio, o kai kur iki juosmens ir tam, kad juos pereiti, reikėdavo 15-40 minučių. Per upę vedančiuose takeliuose, buvo daug gilių įdubų ir kai prasmengi į tokią duobę, kiekvieno kūno raumeniu pajunti sukrėtimą. Jau perėjęs upelį ir tarsi eidamas sąlyginai žeme, staiga gali prasmegti visa koja, o juodojo purvo fontanas apipila iki klubų. Tik pasiekę medžius ir nulipę nuo šios apniukusios žemės, gali pasijusti saugus nuo purvo ir siurbėlių (dėlių).

Šiose vietose esančių upių tiesiog nesuskaičiuojama daugybė. Jie prasideda kalvagūbriuose ir neabejotinai jie suformuoja Zambezės, Kongo ir Nilo ištakas. Susijungę upeliai sudaro aštuoniasdešimt – šimtą jardų pločio upes ir visada tokias gilias, kad joms kirsti reikia valčių ar tiltų. Šias upes siūlau įvardinti, kaip antriniais šaltiniais, kurie maitina Nilą. Jos nuteka trimis kryptimis ir sudaro didžiosios Egipto upės pradžią.

Esu dėkingas visagalei Apvaizdai, kuri mane saugojo ir leido atlikti šiuos atradimus. Dar daug ką reikia nuveikti, ir, jei man bus suteikta sveikata ir apsauga, aš baigsiu šį darbą.

Šalia vandenskyros išdžiūsta tik kelios „kempinės“. Kitose vietose tai atsitinka dažniau. "Kempinės" paviršiaus įtrūkimų gylis yra nuo penkiolikos iki aštuoniolikos colių, o jų plotis nuo dviejų iki trijų colių. Krabai ir kiti gyvūnai, išvalydami savo praėjimus atranda tai, ką pamačiau, kai kasiau šulinius prie Kizingos ir Kabuiros, ir tai, ką pamačiau afrikiečių iškastuose penkiolikos metrų grioviuose, kurie supo statinių, tai yra, „kempinės“ remiasi į smulkų balto išplauto smėlio sluoksnį. Įtrūkimai leidžia gerai įsivaizduoti lietaus poveikį: vietiniai spalio, lapkričio, gruodžio ir net sausio mėnesio liūtys lydimos griaustinių, plyšiams neturi jokios įtakos. Tik tada, kai saulė pradeda grįžti iš didžiausio pietų nuolydžio, įtrūkimai uždaro - užsispaudžia. Visa „kempinė“ kyla į viršų ir padengdama milžiniškas vandens mases, kurios kovo ir balandžio mėnesiais pratrūksta ir sukelia potvynius.

Kongo, Zambezi ir Nilo vandenys jūrą pasiekia per skirtingą laiką. Zambezio vandenys pasipildo dar ir dėka to, gausios liūtys upių vagoje suformuoja daug mažų ežerų, kurie maitina upes vasario mėnesį, kai tik saulė pasisuka į šiaurę.

Tai, kas buvo pasakyta aukščiau apie „Zambezi“, būgtais prieštarauja Seido bin Habibo man prieš kelias dienas pateiktai žiniai, kad jis aplankė Liambos ir Lufiros šaltinius. Ir viena, ir kita upė prasideda nuo ištakų, kurios suformuoja Lufirą ir vadinamos Čangozi. Pradinė versmė nedidelė ir yra aukštumų miškuose į pietvakarius nuo Katangos. Liambos šaltinis yra toks platus, kad žmogaus kitoje pusėje neįmanoma išgirsti, o jis pats atrodo labai mažutis. Atstumas tarp šių dviejų šaltinių yra penkios valandos keliaujant pėsčiomis. Bin Habibas gerai pažįsta Liambą, kur aš jį pirmą kartą ir sutikau. Lungos upė ištakos beveik toje pačioje vietoje teka į Leungę ir Kafuję. Tose vietose Lufira siauresnė už Kalongosi, tai yra, plotis mažiau nei aštuoniasdešimt ar du šimtus jardų, ir ji turi kelis aukštus krioklius.

Konio kalnagūbris leidžiantis į šiaurę ir pasiekia beveik Mpveto valdas. Balobų šalyje akmeninių būstų vadas vardu Mkana. Šiuos urvus iš Mpveto galima pasiekti per tris dienas keliaujant sunkiu keliu. Kadangi Muabas atsisakė man parodyti savo urvus (juos vadina „mita“, „miengelo“ ar „mpamankanana“), turiu pabandyti patekti į balobų šalies Mkana urvus.

Senegalo kregždės poruojasi gruodžio pradžioje.

 

______________

Apie potvynius

Savo pastaboje apie klimatą, aš paaiškinau apie potvynius, kuriuos suformuoja liūčių sezono metu pertvinkusios „kempinės“, kai saulė grįžta nuo didžiausio pietinio nuolydžio. Šiuo metu visos dirvos poros yra išsiplėtusios, o potvynius sukeliantis vanduo iš „kempinių“ išteka didžiuliais kiekiais, net ir pasibaigus liūtims. Tikriausiai kai kuriuos dalykus galima išsiaiškinti tiriant kritulius pusiaujo viduryje arba į šiaurę nuo jo, nes saulė nueina į šiaurę už mano maršrutų, tačiau mano įvardytas procesas neabejotinai paaiškina potvynius Konge ir Zambezėje. Labiausiai įžvalgūs buvo senovės išminčiai, įskaitant Straboną, kai Nilo potvynį siejo su vasaros lietumi pietuose. Tuo tarpu kiti, manę, kad potvynio priežastis yra tirpstantis sniegas Mėnulio kalnuose. Dar kiti, manė kad potvyniai kyla dėl šiaurės vėjo, nes jis pučia tiesiai prieš Nilo srovę prie jos žiočių. Buvo ir tokių teorijų, kurios mažiau pagrįstos, kad potvynį iššaukia vandenynas. Herodotas ir Plinijus Nilo potvynį siejo su tuo, kad vandens garavimas seka saulę.

 

 

2021-06-18