1866 m. balandžio 29 d.
Sekmadienį, 29-tą, praleidžiame kaime šalia Rovumos, kuris vadinamas Načuču (Nachuchu). Beveik priešais Konajumbą (Konayumba). Tai pirmas matambvės kaimas. Jam vadovauja vadas Kimbembė (Kimbembé).
Ali apie makondžius atsiliepia labai niūriai (tapo juos tamsiomis spalvomis). Jis sako, jog jie neturi bendros dievybės ir kai juos ištinka kokia nelaimė ar kai miršta, jie kreipiasi į savo motiną; neturi supratimo apie valstybingumą, neturi jokios religijos, išskyrus tikėjimą žiniuoniais („a belief in medicine“), o kiekvienas kaimo vadas yra ir gydytojas („every headsman is a doctor”)…
(v.p.: dėl originale esamų sąvokų „a belief in medicine“ ir „every headsman is a doctor”: pagal tekstą ir kontekstą ir jau esamas žinias, tai būtų kalbama apie žiniuonius ir šamanus. Šiems laikams tai būtų “medicine man” atitikmuo – tai yra – žynys, žiniuonis, šamanas, tad vėliau būsimus tokius išsireiškimus versiu, kaip “žynys”, “žiniuonis” ar pan., ta yra – pažodinio mechaninio vertimo atitikmens nebus, o šis paliekamas kaip pavyzdys)
Pirmoji foto, tai makondžių kaukės/šalmai. foto 1950 m.
…Joks arabas jų niekada nebandė atversti į tikrąjį tikėjimą, tačiau, kartais būna, jog vergas pakliuvęs į pakarntę, būdavo apipjaustomas, jog būtų švarus (v.p.: atverčiamas į musulmonybę). Kai kurie makondžiai meldžiasi, bet jie sako, jog nežino kas tai yra išbandymas arba muavi (v.p.: muavi, tai žodis ar sąvoka išreiškianti kažką panašaus į „Dievo teismą“). Jaunuoliai iš Nasikos man negalėjo padėti bendrauti su makondžiais. Jie teigė, jog makandžių kalbos nežino, nors, pasak kai kurių, jie yra iš vietų šalia Ndondės, o tai makondžių centras. Ali pasakoja, jog makondžiai mano, jog dėl ligų ir mirčių kaltos yra raganos. Mirus vienam iš kaimo, visi kiti iš jo išvyksta sakydami jog „tai yra bloga vieta“ ("that is a bad spot"). Makondžiai garsėja tuo, jog jie uždeda baudas tiems, kurie jiems padarė žalą, tačiau mums jie jokių pretenzijų neišsakė, nors mūsų nešuliniai keturkojai ištrypė nemažai pasėlių, kai ėjome per užsodintus laukus. Ali sako, jog tai dėl to, jog makondžiai bijo anglų. Tai yra atsakymas į mano maldą dėl įtakos stabmeldžiams. Aš apgailestauju, kad negaliu tinkamai pasikalbėti apie Viešpatį, nors turėčiau.
Aš su keliais makondžiais nuėjau pasižiūrėti į gum-kopalo medį šalia kaimo. Jo lapai blizgūs, žali ir auga poromis, gyslos šiek tiek iškilios iš abiejų pusių, o mažos šakelės auga iš vieno gumbelio (v.p.: apie šį rytų Afrikos medį jau buvo kalbėta. Oficialiai tai „Hymenaea verrucosa“, kartais sutinkami pavadinimai, kaip: Zanzibar copal, East African copal, Amber tree, Kopalbäume. Vietiniai vadina kaip mnangu ar mtandarusi) Vaisus, kurio ankštis matėme, tikriausiai riešutas, kurį perkando kažkoks gyvūnas. Žievė šviesiai pilka, o sakai varvėjo iš jos pažeistų vietų ir lašėjo ant žemės tiesiai nuo šakų. Matomai dėl to nemažai vabzdžių į ją papuola. Žmonės kasa žemę aplink dabar augančius medžius. Jie mano, jog senieji medžiai, kurių sustingusiais sakais dabar prekiaujama, turėjo augti tose pačiose vietose. Jie sako: „kai kasi, tai tą dieną gali nerasti nieko, bet kitą dieną Dievas (Mungu) gali jos duoti“. Vis šalia buvę makondžiai pritarė šiems žodžiams ir, kaip aš manau, tai įrodo, kad bendra apimtimi jie suvokia Dievą. Makondžiai kopalą išgauna didelėmis apimtimis. Dėl to čia arabai lankosi nuo pat pakrantės ir ilgai užsibūna supirkinėdami kopalą. Ir paskęsta gausiame skysčių vartojime, kuris priskirtinas alaus gėrimui.
1866 m. balandžio 30 d.
Kupranugariai nusėti daugybe piktžaizdžių. Kai kurios atrodo kaip seni nudrėskimai gauti dar keliaujant davu. Nepanašu, kad daugumą iš jų jie gavo ganyklose trindamiesi į medžius. Kaip nebūtų liūdna, bet aš įtariu, jog jos ant jų, buivolų ir mulų atsirado dėl blogo elgesio ir jų naudojimo kelionės metu (pavažos nutrina), bet aš negaliu visuomet būti šalia, kad viso to išvengtume.
Bchango (Bhang) čia nerūko, tačiau turi tabako (v.p.: bchangas ar bhangas – tai lengvo narkotiko iš kanapės pavadinimas (iš esmės, kaip marichuana), kurio pavadinimas atėjęs iš Indijos, neoficialiai per kai kurias naudojamas ir po šiai dienai). Čionykščiai nelaiko avių ar ožkų: mes matome tik vištas, balandžius ir muskusines antis (v.p.: muskusinė antis „Muscovy ducks“. Dėl šios anties anglų kalboje yra painiava. Tai atsitiko dėl klasifikacijos painiavų nes taip ją pavadino dėl specifinio kvapo. Dabar griežtai kalbant taip vadinama tik tropinė Centrinės ir Pietų Amerikų kilmės antis, bet XIX a. realiai pagal šį pavadinimą net neįmanoma nustatyti realių rūšių – taip galėjo pavadinti bet kokias dideles namines antis). Medus labai pigus: už du sieksnius kaliko jo davė net galono dydžio didelį puodą (~3.785 ltr.) ir keturias vištas.
Buivolams vėl įkando musė cėcė ir dar kitokios musės, kurios panašios į kambarines, bet su tiesiu tvirtu straubliuku, o minkštu. Dar yra ir stambios musės, kurios kanda iki kraujo. Musė cėcė į buivolus mažai kreipia dėmesį, tačiau stambiosios musės ir musės su straubliuku juos neramina. Matomai cėcė muses labiau traukia kupranugariai: jos pasisotina jų krauju. Tuo tarpu mulai ir asilai joms nepatinka.
II dalis
1866 m. gegužės 1 d.
Atėjome į šalį, kur palygint mažai medžių ir nebereikia nuolatos pro juos kirstis. Nuostabu, kai galima apsidairyti ir apsižvalgyti aplinkui, nors beveik viskas skęsta dažniausiai žalios skėtinės lapijos šešėliuose. Beveik visi pavieniai medžiai turi tamsiai blizgius lapus, panašius į lauro lapus.
Mes praėjome pro vieną gigantišką „kumbé“ arba kopalo medį. „Kumba“ reiškia – kasti. Kopalą – vadina „changkumbé“, tai yra „tai kas iškasta“. Arabai jį vadina „sandarusé“. Įdomu, ar čiabuviai šiam medžiui davė „kumbės“ vardą po to, kai jiems tapo žinoma kopalo vertė?
„Malolé“ tai tamprus medis (krūmas), iš kurio gaminami visi lankai. Jos vaisiai nubyrėjo ant žemės ir jų vaizdas atrodo patraukliai (viliojančiai) – pailgas persikų spalvos vaisius su daugybe sėklų viduje, tačiau jį griaužia tik kirminai (lervos).
Prisiartinę prie Ntandės (Ntandé) kaimo, paamatėme, jog jis apjuostas statinių tvora, kurią jo gyventojai pastatė bijodami mabihų (mabiha), nes jie persikėlinėja per upę ir grobia moteris, kai šios eina prie upės vandens. Jas siunčia į Ibos turgų. Gyventojai norėjo praardyti tvorą, jeigu mes liktume nakvoti, tačiau mes atsisakėme.
Nepasiekę Ntendės, mes praėjome du sugriaustus kaimus. Jų gyventojai mus puolė dar 1862 m., kai mes kilome Rovuma aukštyn. Turiu išlikusią burę su keturiomis kulkų skylėmis nuo vietinių šūvių, kuriais jie mus nulydėjo, nors prieš mes jiems dovanojome audinių ir gavome jų draugystės garantijas. Šio kaimo du vyrai, tėvas ir sūnus, kuriuos pamatė besirengiant šaudyti antroji valtis. Pradėjus šaudyti, kulka pataikė tėvui į smakrą, o sūnui į galvą. Anglai yra žinomi kaip žmonės, kurie gali stipriai smogti, jei juos neteisingai užpuola. Mes taip ir pasielgėme, nes jų žvėriškas užpuolimas iš tiesų buvo visiškai niekuo nepagrįstas ir neišprovokuotas. Jie paliko savo kaimus, užkopė į aukštumą prie upės ir surengė pasalą, kai jų moterys atėjo į mus pažiūrėti.
1866 m. gegužės 2 d.
Vėl artėja kalnai ir mes praeiname vieną iš jų, kurį įsiminiau dar per pirmą pakilimą aukštyn upe, nes jis buvo panašus į stalo kalną. Jo aukštis apie 600-800 pėdų ir vadinasi „Liparu“ (Liparu). Plokščiakalnis tampa kalvotu: nuo jo vakarinio krašto teka neišdžiūstantis upelis, kuris pavirsta į marias semiančias žolyną išilgai Rovumos krantų. Medžiai (augmenija), kuriems patinka šie neišsenkantys upeliai, išraizgo šaknis per visą pelkių paviršių ir tampa kietu pagrindu, nors vietomis gali ir nugrimzti per visą jardą. Šias properšas teko užpilti lapais ir šakomis, nukrauti gyvūnus ir tik tada juos pervesti per upelį.
Pernakvojome Liperu papėdėje ir pajudėjome toliau (tekste toliau, šis kalnas vadinamas Nkonija (Nkonya) - pirmojo leidimo redaktoriaus pastaba)
1866 m. gegužės 3 d.
Ilsėjomės Makoa kaime, kuriai vodovavo sena moteris. Makoniai arba makoaniai (Makoané) žinomi pagal pusmėnulio tatuiruotę ant kaktos ar kitos kūno vietos. Mūsų pudelis Čitanė (Chitané) su negailestingu įniršiu vaikė kaimo šunis, o jo nuožmi išvaizda varė siaubą varganiems gelsviems ir baltiems parijų šunims (v.p.: veislės standartas paskelbtas 2015 m., tad D.L. minimi šunys iš esmės tai dar jokia ne veislė, o tik turintys panašumą į parijų šunis, kurie buvo paplitę Indijoje ir kituose pietinės Azijos kraštuose, o pavadinimas kilęs iš hindi. Nors kitose šalyse vadinami ir dar visai kitaip). Pudelis jiems atrodė kaip siaubūnas dėl to, kad buvo sunku suprasti, kur galva ar uodega (v.p.: įdomiai buvo nukirptas). Tad pudelis mėgavosi vaikymu paskui cypiačius iš siaubo šunis, nors jei vienas būtų pasipriešinęs, pats būtų nešęs kudašių.
Prie manęs priėjo maloni moteris ir pasiūlė pavalgyti, bet mes jau buvome susiruošę keliauti. Kitos moterys be jokio atlygio pamaitino mūsų žmones. Aš jai pasakiau, jog ji paskui mus atsiųstų savo vyrą su maistu, kurį aš nupirksiu. Nors, gal reikėjo priimti pasiūlymą – juk kai kurie geri žmonės vaišina kitus visai ne dėl atlygio.
Dauguma makoa vyrų veidai ištatuiruoti dvigubomis linijomis, kurių ilgis apie colį. Atitikus pjūvius, padaroma gilesnė žaizda ir įtrinama medžio anglis, kad įpjovos iškiltų. Dėl tokių tatuiruočių jų veidai atrodo žiaurūsir suteikią tą įnirtingumą, kurį stengdavosi vaizduoti mūsų senieji karaliai ir valdovai pozuodami portretistams.
(v.p.: nežiūrint to, kad D.L. pagal savo laikmetį tokius kūno „papuošimus“ vadina tatuiruotėmis, pagal dabartinį suvokimą, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai „skarifikacija" – kūno puošimas ornamentais ar simboliais iš plėštinių randų. Dažniausiai tokios „puošmenos“ daromos praplėšiant odą, o ne įpjaunant – kitaip sugyja. Nors dabar jau yra ir kitų, kaip pvz. lazerinių metodų. Taip išgaunamos iškilios tatuiruotės, bet jų darymo metu jos yra nenuspėjamos – gyjant odai, kai kurios detalės prarandamos (ypač jei naudojami įpjovimai) ir labai priklauso nuo konkretaus žmogaus organizmo)
1866 m. gegužės 4 d.
Sužinojome, jog upelis, kuris amžinai pasislėpęs po vandenį mėgstančių plačialapių medžių šaknimis, vadinamas Nkonija (Nkonya). Mes nakvojome saloje kuri skėlė upelį į dvi dalis, kurios už salos vėl susiliejo į vieną vagą. Šios salos šeiminikas šią salą naudojo ryžių auginimui.
Gegužės 2-jąją buivolus buvo sukandžiojusios musės cėcė, o šiandien aptikome kitokių musių įkandimus, kurie atrodė gerokai baisiau. Iš šių įkandimų sunkiasi arterinės spalvos kraujas. Niekada anksčiau tokių įkandimų nemačiau (nemačiau tokių simptomų), tačiau, kai papjovėme musės cėcė sukandžiotą buivolą, mes pamatėme, kad jo kraujas arterinės spalvos. Galvijas sirgo, turėjo vienos akies uždegimą, o ant dubens kaulo atsirado auglys, bet aš maniau, jog tai dėl didelio nešulių krūvio, nes nugara nutrinta. Musė cėcė, matomai kupranugarių netrikdo, tačiau jie silpsta dėl siaubingų pūliuojančių (pūvančių) žaizdų ir sunkaus darbo. Mulai ir asilai neturi musės cėcė įkandimų padarinių (simptomų), tačiau vienas iš mulų patempė peties sausgysles ir dabar negali susilenkti, kad galėtų gerti ir ėsti.
Baigėsi šiauriniame krante kalvų virtinė. Priekyje lygi vietovė su retais granitiniais stulpais. Kalvų pabaigoje, vietovėje, kuri vadinama Njuči (Nyuchi). Nyamboje, kaime kuriame praleidome naktį iš 5-tosios (į 6-tają) gyvena žiniuonė, kuri moka iššaukti lietų. Ji padovanojo didelį krepšį soroko arba mungo (mung), kaip jį vadina Indijoje (v.p.: tai pupelių rūšis „Vigna radiata, arba angl.: mung bean, ar vok.: Mungbone – spindulinė pupuolė arba žalioji pupelė (kai kur mungo pupelės), ir vištą. Žyniuonė aukšta, puikiai sudėta, turi gražias rankas ir kojas, ir visa nusėta tatuiruotėmis. Net ant klubų ir užpakalio sudėtingi piešiniai ir ji nesigėdija, jog šios vietos nepridengtos.
Čia išgaunama daug druskos. Ji išplaunama iš žemės, o po to gautą vandenį garinant virš ugnies. Kaimo vado moteris turi prisijaukintą „khanga tolé“ arba kuoduotą perlinę vištą, tik ne su baltomis, o mėlynomis dėmėmis (v.p.: tai patarška arba perlinė višta, arba dar kuoduotoji patarška. Gimininga fazanui, kalakutui ir kurapkai. Yra kelios rūšys. Gerai skraido, sparnus tenka pakirpti. Šiuo metu auginama ir Lietuvoje).
Judėdami toliau į vakarus nuo kalvų pabaigos, pirmiausia perėjome smiltainį, po to granito mases. Granitas, tarsi kilsteltas magmos, pakėlė smiltainį su nuolydžiu į rytus. Tada sienitas (v.p.: syanite - šiurkščiavilnių įbrėžimų dulkių uoliena, kurios bendroji sudėtis yra panaši į granito, tačiau trūksta kvarco ir t.t.) arba granitas atrodė taip, lyg būtų buvęs lydomas: visa masė buvo padengta vagelėmis, kaip ir kitose vietose, orientuotomis iš rytų į vakarus. Pasikeitus geologinei struktūrai, pasikeitė ir augmenija. Visokiausius medžius su lauro formos lapais pakeitė akacijos, juodasis afrikinis medis (African ebonie tree) ir mimozos. Žolė trumpesnė ir retesnė, ir be visa ko, mums judant nebereikia prasikirsti kelio. Dabar mes buvome priešais kalvą pietuose, kuri vadinama Simba, tai yra liūtu, dėl jos panašumo į šį gyvūną (v.p.: nepainioti su garsiuoju „Simba hill“ Tanzanijos vidurio šiaurėje, kurį išgarsino 1979 m. įvykęs mūšis tarp Tanzanijos ir Ugandos ar atitinkamo pavadinimo animacinis filmukas (pavaizduotas panašaus profilio). Tokių kalvų su „Simba“ pavadinimu Tanzanijoje ir Mozambike pakankamai gausu. Suahilių kalboje - tai tiesiog liūtas. Beje, kai kada vartojamas ir žodžio „agresyvus“ sinonimas, gali būti ir kaip griežto vado ar apsigimusio būti lyderiu žmogaus sinonimas). Ten gyvena daug mabihos (Mabiha) žmonių, kurie kartais veržiasi šiapus bandydami gaudyti žmones vergijai.
1866 m. gegužės 6 d.
Ir vėl musė cėcė. Gyvūnai atrodo mieguistai. Galvijo akis apsiblaususi, o pradūrus odą srūva skaisčiai raudonas kraujas (v.p. originale „scarlet blood“. Spalva „scarlet“ nusako briliantinį raudonumą ar skaisčiai raudoną spalvą. Pas sveiką galviją jis turi būti tamsesnis).
Žmonės čia protingi ir mandagūs. Kai per pamokslą vienas vyras pradėjo kalbėti, aš pasakiau: „Ku soma Mlungu“, tai yra – „mes norime melstis Dievui“, jis nutilo ir nebetrukdė. Būtų įdomu pažinti šiuos žmones, išsiaiškinti ką jie įgijo tiek amžių sugyvendami su gamta. Tarp jų nepastebiu kokio nors audringo piktumo ar paniekos gyvenimui, kaip, kad buvo mūsų pačių tamsiaisiais amžiais, bet, deja, neturiu vertėjo tokiems giliems klausimams, nors galiu suprasti bendrą prasmę, nes žinau kitas tarmes.
1866 m. gegužės 7 d.
Naktį krito kupranugaris, o ryte prasidėjo pilkojo buivolo konvulsijos. Sipajų žiaurumas trukdo mano eksperimentui. Manau, jog dar dvės ir kupranugariai, ir dar vienas buivolas, ir vienas mulas. Sipajai sėsdami pietauti jų nenukrauna ir palieka saulėkaitoje. Kai manęs nėra šalia, jie tinginiauja ir šlaistosi: aišku, kad jie nenori nė kiek vargintis, nenori nešti net savo amunicijos ir kuprinių, o jų sugebėjimas kimšti pilvus (valgyti) ir vemti - tiesiog stulbinantis. Makondžių kaimai dažniausiai labai švarūs, tačiau mums užtenka pernakvoti, kai jie juos paverčia į šiukšlynus. Čia klimatas toks, kad netrukdo apetitui, tačiau šie sipajai ryja iki apsivėmimo arba kol nepradeda tuštintis (v.p.: atsiprašau, bet teisingiau būtų versti –„elieved by vomiting and purging“ „kol neapsišika“). Pirmiausiai jie pusryčiauja, o po valandos, kai man tenka eiti priekyje visų, sėdi ir valgo kukurūzus iš kišenių, kuriuos jie tam tikslui pavogė ir nešasi. Man nebūnant priekyje, mes pradedame judėti zigzagais, nes vedlys Ali nori aplankyti ir savo pažįstamus. O ir kai aš lieku su sipajais, netenku keliavimo malonumo. Per dieną mes praeiname kokias keturias mylias, jei skaičiuoti tiesiąja, o gyvūnai pralaikomi saulėje ištisas aštuonias valandas. Kai atsikeliame 4 ryto, iki pat 8 valandos negalime pajudėti. Vis tik imti su savimi sipajus – buvo klaida.
1866 m. gegužės 7 d. (tai ne klaida, čia tos pačios dienos tęsinys)
Dabar esame priešais Nabungalos (Nabungala) kalną, kuris žiūrint iš šiaurės rytų, primena gulintį dramblį. Kelyje padvėsė dar vienas labai geras kupranugaris. Jo drebėjimas ir konvulsijos visiškai nepanašios į tuos, kuriuos stebėjome, kai krito musės cėcė pakirsti arkliai ir jaučiai. Tačiau gali būti, jog ji vis tik yra jo kritimo priežastis. Vienintelis simptomas, kuris rodo, jog kritimo priežastis musė cėcė –arterinė kraujo spalva, tačiau mes niekada nematėme, kad po sparvos įkandimo jis taip veržtųsi iš žaizdos (odos).
2020-09-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą