Laiško lordui Klarendonui tęsinys
[...]
Moero ežero pietiniame gale, tai Kasembės miestas buvo labai arti ir atrodė, jog tikslinga nustatyti pačio ežero ilgį ir apsilankyti Kasembėje. Tad nuėjome į šiaurę išilgai rytinės pakrantės tarp dviejų išilgai kranto esančių kalnagūbrių. Tačiau kalnų viršūnės ir medžiai neretai trukdė įžiūrėti ežerą.
Kasembės miestą pasiekėme lapkričio 28 d. Jis įsikūręs šalia mažo Mofvės ežerėlio šiaurinės pakrantės. Ežero plotis nuo 1 iki 3 mylių, o ilgis 6 ar 7 mylios. Jame gausu viksvomis apaugusių salų ir žuvų. Vietovė labai lygi, bet 15 ar 20 mylių į vakarus nuo Mofvės Rua kryptimi, matosi ilga kalnų virtinė. Tarp šių kalnų ir Mofvės, į Moero ežerą teka Luapulos upė. Šis ežeras dar vadinamas „Moero okata“, tai yra – „Didžiuoju Moero“, kurio ilgis apie 50 mylių.
(v.p.: čia daug pasakojama apie Rua šalį arba rua kalnus. Šiais laikais tai Kundelungu kalnų masyvas. Nepainioti su to pačio pavadinimo kalnu Konge.)
Pats Kasembės mietas, tai manijokų (kasavos) plantacija, kuri į plotį ir ilgį apie mylią, o trobelės išmėtytos per visą šį plotą. Kai kurios apsuptos kvadratiniais, nendrių tvora atitvertais kiemais. Jokių pastangų laikytis trobelių statymo tvarkos -nėra ir visą šį miestą reikėtų vadinti kaimu. Net apytiksliai neįmanoma nustatyti gyventojų skaičiaus pagal trobeles – jos netvarkingai išmėtytos ir apsuptos manijokų. Tačiau iš patirties ir bendro įspūdžio, manau, jog turėtų būti apie tūkstantį gyventojų.
Galimai Kasambės namas arba atitvertas plotą kas nors pavadintų dvaru (rūmais): tai stačiakampis plotas 300x200 jardų ir ją supa nendrinė tvora. Viduje, kur Kasembė surengė didingą mano priėmimą, stovi gigantiška vado troba ir dvi dešimtys mažų trobelių bei pašiūrių tarnams. Karalienės trobelė stovi už vado trobos ir taip pat apsupta mažesnių pašiūrių. Didžioji ploto dalis užsodinta manijokais, „Curcus purgaris“ ir medvine.
Kasembė - piešinys 1893 m.
Priėmimo metu, Kasembė buvo apsirengęs rūbu iš šiurkštaus balto ir mėlyno Mančesterio kaliko, kurio apvadai buvo nudažyti raudonai. Rūbas buvo sudėliotas klostėmis taip, kad priminė išvirkščią klinoriną. Rankos, kojos ir galva buvo pridengti rankovėmis, antblauzdžiais ir kepure iš įvairiaspalvių karolių, kurie sudarė gražų raštą ir figūras. Ant šios kepurės buvo uždėtas geltonų plunksnų vainikas.
Kiekvienas Kasembės vyresnysis, lydimas savo pavaldinių, išeidavo į priekį po didžiuliu ir prastai pagamintu skėčiu, nusilenkdavo ir sėdosi į kairę arba dešinę pusę. Tą patį padarė ir muzikantai. Tada pakvietė mane ir aš atsistojęs nusilenkiau. Po to, senas patarėjas su nupjautomis ausimis, pagarsino, kiek įmanomą detalesnį pranešimą apie mane, tai yra, papasakojo viską ką pavyko sužinoti apie anglus, kaip tokius, ir apie mane, ir mano praeitį, kiek jam pavyko sužinoti.
Šiame pranešime didžiausio dėmesio sulaukė tai, kad aš praėjau pro Lundą į vakarus, nuo Kasembės valdų, ir apie vadus, kuriuos sutikau pakeliui, ir, apie kuriuos, jis beveik nieko nežinojo. Po to Kasembė patikino, kad esu pageidaujamas jo šalies svečias, ir galiu keliauti po ją, kur tik noriu, ir daryti ką tik noriu. Mes nuėjome į vidines patalpas (du vaikai paskui Kasembę nešė jo mantijos šleifą), kur buvo išdėliotos mano dovanos. Jis jau anksčiau jas buvo apžiūrėjęs ir mes jau žinojome, kad dovanomis jis buvo patenkintas. Jam buvo dovanoti aštuoni jardai oranžinės spalvos vilnonio „serge“ audinio (v.p.: „serge“ vilninis audinys naudojamas uniformoms, milinėms ir paltams siūti), didelė dryžuota staltiesė ir dar vienas Mančesteryje gamintas audinys, kuris imitavo Vakarų pakrantės motyvus (šie audiniai visada keldavo arabų ir vietinių gyventojų susižavėjimą), ir dideles prašmatniai paauksuotas šukas šukuosenai sukabinti, kokias moterys nešiodavo prieš dešimtį metų. Šias šukas buvo padovanojęs vienas mano bičiulis iš Liverpulio. Kadangi Kasembė ir Nsamos žmonės augina ilgus plaukus ir juos surenka į mazgą pakaušyje, tad, pamaniau, kad tokia dovana jam labai patiks. Tad Kasembė išreiškė pasitenkinimą dovanomis ir pakartojo, jog esu pageidaujamas svečias.
Turėjau ir kitą, dar vieną susitikimą su Kasembe, kuriame pabandžiau jį įkalbėti nepardavinėti savo žmonių į vergovę. Kurį laiką jis manęs klausėsi, o po to pradėjo postringauti apie savo šalies didybę, savo valdžią ir galybę. Tačiau Mahometas ben Salehas, kuris čia gyveno jau dešimt metų, iš jo pasijuokė ir sukėlė šalia esančių klausytojų juoką. Jis papasakojo, kaip kiti vadai Lundos šalyje man dovanojo ožkas ir jaučius, o Kasembė man dovanojo tik apgailėtiną ožkelę ir kažkiek žuvies. Mahometas taip pat pareiškė, kad pasaulyje yra tik du tikri valdovai – Zanzibaro sultonas ir karalienė Viktorija. Kai mes atėjome pas Kasembę trečią kartą norėdami jau atsisveikinti, jis laikėsi nuotolyje ir ne taip pasipūtęs, kad pamaniau, jog artimiausiu laiku galėčiau su juo ir susibičiuliauti.
Įėjimas pas Kasembę išpuoštas daugybe kaukolių, pas daugumą jo artimo rato pavaldinių nupjautos ausys ir, pas kai kuriuos, nukapotos plaštakos. Tai rodo, kaip brutaliai jis verčia pavaldinius jam paklusti ir būti sąžiningais. Tad negaliu nejausti pasidygėjimo šiuo žmogumi.
Portugalai Kasembėje jau senai pabuvoję. Tačiau kiekvienas naujas kasembė stato savo dvarą naujoje vietoje, tai nelengva nustatyti tikrą vietą, kurią portugalai pasiekė. Paskutiniųjų kasembių namai buvo per septynias mylias nuo šio kasembės miestelio. Iš visų svetimšalių, kurie pasiekė Kasembės valdas, tik vienas turėjo mokslinį išsilavinimą, tai daktaras Laserdė. Tetės Zambezyje gubernatorius. Jis mirė prie Čungos upelio už trijų ar keturių mylių nuo čia. Ši vieta vadinama Nšinda arba Inčinda (Nshinda, or Inchinda). Nurodyta platuma, bent per 50 mylių neteisinga, tačiau čiabuviai teigia, kad po atvykimo jis išgyveno tik 10 dienų ir jei taip, tai matavimus jau atliko krečiamas karštligės, sunkiai išlaikydamas nuovoką, ir tokiais atvejais lengva padaryti bet kokią klaidą. Tas, kas tai iškentėjo, tai puikiai žino ir atleis bet kokią pastarojo padarytą klaidą. Laserdos kelionės tikslas buvo senai portugalų išsvajotas transkontinentinio maršruto tarp jų vakarinių ir rytinių valdų nustatymas (atradimas). Tokia kelionė taip ir nebuvo niekada įgyvendinta, nors du juodaodžiai pirkliai, tam tikra prasme beveik buvo perėję skersai kontinentą: nuo Kasangos Angoloje iki Tetės prie Zambezio ir grįžę atgal su Mozambiko gubernatoriaus laišku. Tai puiku, kad ši, mažiau tūkstančio mylių kelionė, visam laikui numalšino portugalų polėkį surasti susisiekimą sausumos keliu.
Kasembės, kuriuos lankė portugalai, matomai labai vienas nuo kito skyrėsi ir pagal charakterį, ir kitokius santykius. Pereira, pirmasis portugalas, kuris lankėsi pas tuometinį kasembę, teigė (cituoju iš atminties), kad vadas galėjo surinkti 20000 apmokytų karių; miesto gatvės buvo laistomos kiekvieną dieną ir kiekvieną dieną tuometinis kasembė aukodavo po dvidešimt žmonių. Dabar gi, aš nieko net negirdėjau apie žmonių aukas ir labai abejotina ar kasembė gali surinkti tūkstantį karių, kurie net neapmokyti. Penkis metus atgal, kai dabartinis kasembė užgrobė valdžią, šalis buvo tankiai gyvenama, bet jis praktikuoja žiaurias bausmes – pjausto ausis, kerta rankas, parduoda vaikus už visai nereikšmingus jų tėvų nusižengimus. Tad jo pavaldiniai po truputį emigravo į kaimynines žemes pas kaimynus, kur kasembės valdžia jų negalėjo pasiekti. Kur bėglių neįmanoma grąžinti atgal, tai įprastas tironijos atsikratymas.
Dabartinis kasembė neturtingas. Dar tada, kai jis turėjo žmonių, kurie galėjo medžioti dramblius, jis, būdamas šykštuoliu, nenorėjo dalintis pajamomis, kurias gaudavo iš prekybos dramblio kaulu. Tad dramblių medžiotojai arba išėjo iš jo žemių, arba metė medžioklio amatą. Tad, dabar, kasembė nebeturi dramblio ilčių, kurias galėtų paduoti arabų pirkliams ateinantiems nuo Tanganikos.
Su trečiuoju portugalu, majoru Monteiru (Major Monteiro), kuris pasiekė Kasembės valdas, kasembė, kuris valdė prieš dabartinį kasembę, apsiėjo labai prastai ir, nuo to laiko, čia nebedrįso lankytis joks portugalas. Nors jie nieko nepraranda, nes dabartinis kasembė neturėtų ko jiems parduoti, išskyrus trupučio dramblio kaulo ir vergų.
Per mėnesį kelionės į vakarus nuo čia, Katangos žmonės lydo varį iš rūdos (copper-ore (malachite) į didelius strypus. Juos galima matyti visoje šalyje. Jų svoris nuo 50 iki 100 svarų. Katangos gyventojai iš jų tempia vielą ir gamina apyrankes rankoms ir kojoms. Katangoje, taip pat, yra aukso ir nesenai jo pavyzdžiai buvo nusiųsti Zanzibaro sultonui.
Palaipsniui keliaujant nuo vandenskyros link Tanganikos, mes patenkame į sritį, kuri dar yra aktyvūs vulkaniniai reiškiniai. Nsamos valdose yra karštos versmės, kurias vietiniai dažnai naudoja manijokų ir kukurūzų virimui. Žemės drebėjimai visiškai ne reti. Mes pajutome žemės drebėjimą Čitimboje, kuris buvo juntamas ir Kasembėje. Tuo metu jaučiausi lyg būčiau valtyje jūroje. Pašiūrės ir trobelės negriūna, todėl neapima baimės jausmas. Kai kurie virpėjimai nutiko naktį – vištos sukleketavo. O įdomesnė drebėjimo pasekmė, tai chronometro eigos pasikeitimas. Po žemės drebėjimo, lietaus nebuvo. Be manęs prie chronometro niekas negalėjo prisiliesti. Apie panašų efektą esu girdėjęs ir kadaise anksčiau ir galiu pažymėti, kad chronometras, kuris reguliariai atsilikdavo 1,5 sekundės per parą, pradėjo atsilikinėti 15 sekundžių. Kitas chronometras, kuris nuo pakrantės, kelionės pradžios atsilikdavo 15 sekundžių, pradėjo atsilikinėti 40 sekundžių ir trečiasis, kuris skubėdavo 9 sekundes per parą – visiškai sustojo. Nsamos žmonės mano, jog dėl žemės drebėjimo yra kalta karštoji versmė, nes per žemės drebėjimus, jis tiesiog pašėlsta. Kita karšta versmė yra šalia Tanganikos, o šalia Moero ežero, mes praėjome pro dar vieną tokią karštą versmę.
Ilgai negalėjome suprasti, kodėl čiabuviai Moero ežerą vadina didesniu, nei Tanganika, kol patys nepamatėme abu ežerus. Didesnis ežeras yra išilginėje įduboje ir abiejuose krantuose yra aukštumos, kurios visada matomos. Tuo tarpu, kai žiūri į Moero ežerą nuo Rua kalno, kuris yra jo dešiniame krante, tai nematai nieko, išskyrus ežero vandens horizontą, kuris atrodo kaip begalinis. Luapulos ir Robukvės upės pietiniame ežero krante suformuoja pelkę. Kasembė mane įkalbėjo tenai neiti, tačiau atsiuntė žmogų, kuris mus palydėjo į skirtingas Moero vietas. Priešais pietinį Rua kalno galo (9°4' pietų platumos), ežero plotis 33 mylios. Niekas iš vietinių nebandė perplaukti šį ežerą net šioje vietoje. Vietiniams žvejyba šiame ežere itin svarbi ir jos produktai gabenami dideliu atstumu.
Tarp visų žemės ūkio produktų, mane labiausiai sudomino tam tikros ypatingos rūšies bulvės. Jos priklauso ne bulvinių (solanaceous) rūšiai, o „papilionaceous“ arba žirnių šeimai. Jos žiedai nuostabiai kvepia. Šis augalas dauginasi labai lengvai: sodinamos nedideli šaknies gabaliukai arba pats stiebas. Gumbai pailgos formos, kaip ir mūsų bulvių, o virto skonis visiškai kaip mūsų įprastos bulvės. Neišnokęs jis turi kartėlį, bet manoma, kad naudingas. Truputis žalios šaknies labai padeda nuo pykinimo. Šis augalas sutinkamas tik aukštumose ir, matomai, neperneša stipraus karščio. Kita vertus, aš kelias šaknis laikiau dėžėje be žemės, kurią beveik kiekvieną dieną nešiojo saulėkaitoje beveik pusę metų ir šios bulvės gyvybingumas (vegetacija) nenukentėjo.
Įdomu tai, kad beveik visuose Centrinės Afrikos regionuose medvilnė yra „Pernambuco“ rūšies (v.p.: Penambukas yra Brazilijos rytinė valstija. Galimai autorius turi galvoje, kad ji atvežtinė, pvz.: paplito portugalų dėka). Jos siūlas ilgas ir stiprus, sėklos susiglaudusios viena prie kitos. Krūmo aukštis 8-10 pėdų ir turi medinius kamienus. Gyventojai iš šios medvilnės gamina tvirtas juodai baltas medvilnines skaras.
Kasembės valdose, 3000 pėdų aukštyje virš jūros lygio, buvo malonu pamatyti aliejines palmes (Elais Guineaensis). Nėra jokios legendos, kaip jos pateko į šią šalį.
Žemėlapio eskizo dar nesiunčiu, nes nepraėjau pakankamai didelio atstumo, kad galėčiau pateikti rišlų visos vandenskyros vaizdą. Deja, bet negaliu rekomenduoti nė vieno iš publikuotų žemėlapių, kuriuos man teko matyti, kaip šaltinį, kuris bent kiek tiksliau leidžia įsivaizduoti šią šalį. Vienas iš drąsių kartografų prie Niasos ežero pripaišė perteklinius 200 mylių, o kitas, toje pačioje vietoje pažymėjo upę, kuri teka į kaną, kurio aukštis 3000-4000 pėdų, ir ją pavadino Naująja Zambezi. Manau, jog tai dėl to, kad „senoji Zambezė teka nuo kalno žemyn. Aš praėjau pro šias vietas, kur šie išgalvotojai pripašė savo išsigalvojimus, ir visai nepastebėjau, kad einu vandeniu, kol nepamačiau pačio žemėlapio...
[Leidėjo pastaba.
Šioje vietoje laiškas nutrūksta, o vėliau pastebėsime, kokie pranašiški buvo niūrūs D.Livingstono įsitikinimai, jog jis turi vengti Bangveolo pelkių]
______________
____________
1868 m. sausio 1 d.
Visagalis Tėve, atleisk Tavo sūnaus praėjusių metų nuodėmes. Padaryk šiuos metus sėkmingesniais. Ir jei šiais metais man lemta mirti, paruošk mane jai.
___________
Nupirkau penkis kaplius už 2-3 kaliko sieksnius. Šių kaplių matmenys: 13,5x 6,5 colių. Kasembės šalyje gaminama daug kaplių ir tai paskutinė vieta, kur galime jų rasti. Kai ateisime į Buirę (Buiré), tai už vieną tokį kaplių galėsime nusipirkti ožką. Viena iš mano ožkų nugaišo, o kita nebeduoda pieno. Tad labai noriu įsigyti kitų, nes pienas – pats vertingiausias maistas, kokį tik galiu įsigyti.
Šiandien atėjo vedlys, kuris turi mus nuvesti prie Moero. Norėdamas turėti pilną supratimą apie šio ežero dydį, aš jau kelis kartus prie jo keliavau. Išilgai pirmas 15 mylių nuo šiaurinio jo galo, plotis svyruoja nuo 12 iki 30 mylių. Jo gale didelis Rua kalnų masyvas. Aiškią diena matosi, kad šio masyvo kalnagūbris nusidriekęs gylin į šalį – į vakarus pietvakarius - gerokai žemėdamas. Už jo, toliau į pietvakarius, kiek įmanoma pamatyti – matosi tik ežero vanduo. Įvertinus aukštį nuo kurio stebėjome ežerą, jo plotis turėtų būti virš 40, o gal 60 mylių (v.p.: šio ežero ilgis 131 km ir plotis iki 56 km). Tarp Mandapalos ir Kabukvos upių yra didžiulė sala – Kirva. Vietiniai, žemiau šios salos, niekada nebando perplaukti ežero. Netgi su mūsų gerais žiūronais, netgi esant giedrai dienai, neįmanoma pamatyti kito kranto, tad suprantu, kodėl čiabuviai mano, jog Moero yra didesnis už Tanganiką – pastarajame visada matomas kitas krantas, kurį riboja aukštikalnės, Moero kranto, žiūrint į pietvakarius nuo Rua kalnų, niekada nesimato kito kranto iki pat horizonto.
Kolongosio pievose, vienas iš Mahometo žmonių nušovė buivolą ir man davė jo koją – labai gera ir sultinga mėsa. Mes judame labai lėtai: taip yra dėl lietus ir dėl amžino vilkstinės laukimo. Kolongosio gyventojai bijojo perkelti mus ir mūsų apsaugą, kurią išskyrė Kasembė, bet, galų gale, mes pasiūlėme gerą kainą ir jų abejonės išnyko. Padėjo ir tai, kad gretimo kaimo gyventojai buvo pasiryžę mums pagelbėti. Pastarieji beveik už mus kovojo, kad gautų pilną kainą.
1868 m. sausio 12 d.
Sekmadienį praleidome Karembvės kaime (Karembwé's village). Rytuose esantys kalnai čia vadinami „Makunga“.
Vakar ėjau prie kranto. Pagal išilginius matavimus, Rua nutolęs 33 mylias.
Karembvė atsiuntė pasiuntinį, kuris pakvietė mus pas vadą. Tai apkūnus žmogus su girgždančiu balsu, bet liaudis jį myli ir jis patinka svetimšaliams. Padovanojau audinio atraižą, o jis man ožką.
Mano primygtinis entuziazmas dėl Moero ežero aplankymo persidavė ir Tipo-Tipo, ir Sidui ben Ali. Jie nusekė paskui mane iki tos vietos, iš kurios buvo galima pamatyti šį ežerą ir čia laukė 10 dienų, per kurias mes svečiavomės pas Kasembę. Kiti arabai, tiksliu – suahiliai – turėjo būti matę šį ežerą ir anksčiau, bet niekada apie jį nekalbėjo, kai apie vertą pamatyti reginį. Nors ir šie du pirklių vadovai atėjo į jį pasižiūrėti, kai išblėso bet kokia viltis įsigyti dramblio kaulo.
Šis kraštas gausiai apgyvendintas.
1868 m. sausio 13 d.
Smarkiai lyja. Karembvė manė, kad man bus įdomu ir paminėjo vieną įdomų dalyką, kad upelis Čipamba (Chipamba), vienoje vietoje teka po žeme, o šiaip, tai niekuo neypatingas upeliukas.
Kitą dieną mes perėjome per itin sraunią Vunos (Vuna) upę. Šalia brastos trykšta didelė karšta versmė. Čiabuviai ją naudoja dėl to pačio tikslo – maisto gaminimui. Kukurūzus arba manijokus pririša prie virvelės ir įmeta į vandenį. Kai kurie gyventojai mano, jog žemės drebėjimai ir audringas versmės išsiveržimas yra susiję.
Perbridome dar vieną sraunią Katetės (Katétté) upės srovę, kol pasiekėme šiaurinį Moero galą ir apsinakvojome keliautojams skirtose trobelėse.
Palikę ežerą ir eidami į šiaurę, gana greitai priėjome lygumą, kuria buvo užliejusi Lualo upė. Teko bristi iki kauliukų per labai lipnų ir juodą purvą. Pasitaikė ir daugybė labai gilių duobių. Kelionė per purvą truko 4 valandas, o po to priėjome prie brastos per Lualą. Iki brastos reikėjo bristi per Lualos intaką ir bridome apsemti iki pusės, ne mažiau, kaip ketvirtį mylios, o po to perėjome jos siauriausią vietą – apie 40 jardų - per grubų iš šakų ir medžių suręsta tiltą.
Lualo potvyniai vietiniams labai naudingi, bet galiu numanyti, jog jie taip pat neša ir ligas, nes juodas purvas vietomis siaubingai smirda.
Užtvindytose vietose labai daug „Siluridae“ (v.p.: šamažuvės), pagrinde „Clarias Capensis“ (v.p.: Afrikinis šamas). Šie šamai maitinasi smulkesnėmis žuvelėmis, vabzdžiais, driežais ir kirminais ar sliekais, kurie žūsta per potvynį. Čiabuviai stato užtvankas ir kai vanduo nusenka, pagauna labai daug žuvies, kuri naudojama kaip papildas prie kito maisto ar papildomas indigridientas, ar prieskonis kituose valgiuose.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Pastaba tik tokia, kad realiai čia ne sausio 13, o 15 d. Dienos nuo sausio 1 iki 15 sudėliotos leidėjo redaktoriaus nuožiūra.
-------------------
2021-04-30
