Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1868-06-01 iki 1868-06-29

 

1868 m. birželio 1 d.

Mahometas ruošiasi eiti į Katangą, kur nori nusipirkti vario, ir kviečia mane keliauti kartu. Noriu pamatyti Lufiros upę, bet, kartu – noriu aplankyti Bembą arba Bangveolą. Viešpatie, duok man patarimą!

 

1868 m. birželio 2 d.

Praeidamas pro manijokų (kasavos) lauką, išsiroviau augalą vadinamą „malumbi“, kuris vejasi aplink manijokų krūmus. Jo šakniagumbiai su akutėmis ir labai panašūs į bulves. Viename iš šių augalų, suskaičiavau 16 apie du colius ilgio ir pusantro pločio šakniagumbių. Vienas šakniagumbis apie 5 colius ilgio, 2 colių skersmens. Bet kuriam žmogui būtų sunku juos atskirti nuo paprastos angliškos bulvės. Virti jie šiek tiek kaip vaškuoti, bet palygint su bulve – tvirti. Šie šakniagumbiai viduje dviejų spalvų: išorė rausva, o vidus baltesnis. Pradžioje niekas iš mūsų būrio nesuprato, kas tai tokio, bet po to suprato, jog šis augalas auginamas ir Zanzibare, kur jį vadina „men“. Trinti jie labai dera su žuvimi. Ko gero šis augalas žinomas ir kitose atogrąžų salose.

 

1868 m. birželio 4 d.

Prisižiūrėjęs į vergų prekybą, net pačiose geriausiose jos formose, galiu užtikrintai pasakyti, jog už jokius turtus nesutikčiau ja užsiimti.

 

1868 m. birželio 5 d.

Šį rytą karalienė pro mus pranešė karalienę Moėri į plantaciją, kur turėjo būti statoma trobelė. Karalienė malonios europietiškos išvaizdos: švari šviesiai ruda oda. Ji linksmai juokiasi ir  ja bet kur žavėtųsi. Stovėjau tarp manijoko krūmų ir stebėjau, kaip ją pro mus neša 12 vyrų. Priėjusi prie manęs, ji nusijuokė panašiai tuo pačiu juoku, su kuriuo ji ir jos palydos merginos pabėgo mano priėmimo dieną, ir pradėjo sukti skėtį. Buvo akivaizdu, kad juokiasi ne tik jos burna, bet ir skruostai bei akys. Ji man pasakė: "Yambo?" („Kaip tu?“) Aš atsakiau: „Tambo sana“ („labai gerai“). Viena lydinčių mergaičių pasakė: „Duokite jai ką nors, ką turite po ranka ar kišenėse“. Aš atsakiau: „Aš nieko neturiu“ ir paklausiau, ar ji grįš atgal pro mano trobelę. Ji atsakė, kad sutinka, ir aš atsiunčiau man atnešti du raudonų karoliukų vėrinius, kuriuos aš jai vėliau padovanojau. Stovėdamas žemiau jos mačiau, kad kremzlėje yra skylė, netoli jos šiek tiek ereliškos nosies galiuko, o tarp dviejų priekinių dantų buvo išpjauta trikampė skylė.

Po varginančio priverstinio gaišimo, mes žygiavome 3 valandas ir 9-ąją pasiekėme Katofijos upę (Katofia River), kuri įteka į Mbėrėsę (Mbérézé). Katofijos plotis penki metrai ir gylis iki kelių.

 

1868 m. birželio 10 d.

Vėl gaištame dėl nebaigtų verslo reikalų su Kasembės žmonėmis.

Žmonės negali gerbti vergų prekeivio, kuris naudojamas kaip priemonės nubausti šeimos narius dėl vidinių kivirčų tarp žmonos ar vyro, ar šeimininko ir tarno. Apie vergus sakoma, kad tai dažniausiai nusikaltėliai ir didesnė jų dalis buvo parduoti į vergiją dėl keršto ar bausmės.

Kapiko žmona turėjo papuošalą, kuris buvo pagamintas iš kriauklės galiuko – kūgio. Jį pasiskolino ir Kapiko žmona puošmeną įsisegė į plaukus ir nuėjo, o puošmenos savininkas, net nebandydamas atgauti savo daiktą, sugriebė vieną iš Kapikos dukterų, kaip įkaitą, kol Kapikas negražins puošmenos.

[Leidėjo pastaba: pagaliau varginanti gaišatis baigsis ir mes galėsime gydytoją sekti į pietus, kad atrastume Bembos ežerą]

 

1868 m. birželio 11 d.

Mes perėjome Mbėrėsę - ji dešimties jardų pločio ir gylio iki klubų - ir pradėjome lipti į žemą kieto smiltainio kalnų masyvą, kuris, kaip ir visa šalis, apaugęs mišku. Keliaujame į pietryčius ir pietus – pietryčius. Nuo kalnų nusileidome į tankiai miškingą slėnį, per kurį teka keturių jardų pločio ir iki kelių gylio upė.

Labai daug buivolų ir dramblių.

1868 m. birželio 12 d.

Vėl du kartus perėjome Mbėrėsę, o po to labai gilią siaurą upę ir sustojome ant kitos upės kranto tankiame medžių tankmėje, kur ir praleidome naktį. Užmušėme jautį ir čia, kad galėtume jį suvalgyti.

Kai buvome Kanengvėje, pro šalį ėjo nedidelė žmonių grupė, kuri šaukė taip garsiai, lyg kažkas svarbaus būtų nutikę; Priėjęs prie jų pamačiau, kad du iš jų ant žardinio nešė surištą liūtą. Paaiškėjo, kad tai maža liūtų rūšis, kuri neturinti karčių ir vadinama „niasio lūtu“ („the lion of Nyassi“) (v.p. buvo skaičiuojama apie 12 liūtų porūšių (dabar 8), tad sunku pasakyti apie kokį porūšį D.L. kalba. Galimai tai galėjo būti taip vadinamas masajų liūtas (Panthera leo nubica) – gyvenantys žemumoje jie turi mažesnius karčius, nei aukštumose ir ypač, jei liūtas dar nesubrendęs – iki 4 metų amžiaus. Minima vieta, kaip tik yra jų arealas), t.y. - „žolynų liūtas“ Šis liūtas nužudė žmogų, o jie - jį. Jo snukis buvo kruopščiai pririštas diržu, letenos, o letenos ant krūtinės. Jie jį nunešė Kasembei. „Nyassi“ reiškia „aukštą žolę“, augančią virš žmogaus galvos; jo stiebas storas kaip žąsies plunksna. Pavadinimas „leo nyassi“ klaidingai siejamas su Niasos ežeru (v.p. turėtų būti „žolynų liūtai“). Sakoma, kad kiti liūtų tipai – „Thambwé“, „Karamo“, „Simba“ - yra penkių pėdų aukščio, o kai kurie - dar aukštesni. Nužudytas liūtas atrodė maždaug trijų pėdų aukščio, tačiau jau buvo per tamsu, kad galėčiau tiksliai įvertinti.

 

1868 m. birželio 13 d.

Arabai išskiria suahilius arba mišraus kraujo arabus – jie neturi barzdos ir ūsų ir kalba arabų-suahilių kalba: tai yra mišrūs, afrikiečių ir arabų kraujo turintys arabai. Paprastai jų veido plaukai reti ir trumpi.

Dabar, žiemą, paukščiai renkasi į didelius pulkus: kaip pavyzdžiui „Drongo shrike“ (v.p.: šakiauodegis drongas, lot.: Dicrurus adsimilis) ir į pilką čivylį panašūs paukščiai su storu rausvu snapu. Būriavimasis tęsiasi iki lapkričio - iki lietaus sezono pradžios.

Mažytė bitė įlenda į mažas medžio skylutes, kurias išgraužia kirminai. Jos jose nulipdo korius kiaušinėliams ir medui.. Šiame regione yra septynios ar aštuonios mažų bičių rūšys.

Kai kada galima pamatyti, kaip smiltvapsvės („sphex“ - digger wasps - yra kelatas jų rūšių) vapsvos daro duobutes žemėje, kad ten galėtų padėti savo kiaušinėlius su jų nuodais paralyžiuotais vabzdžiais. Kita šių vapsvų rūšis stebi šiuos pasiruošimus ir, kai pirmasis vėl eina grobti vabzdžių, negaišdamos laiko lipa į skylutes ir ten deda savo kiaušinėlius be jokių darbo sąnaudų. Kita vertus, nepanašu, kad šios dvi rūšys būtų viena kitai priešiška.

 

Norėdami nusipirkti maisto būriui ir suvalgyti nužudytą jautį, čia praleidome visą dieną.

 

1868 m. birželio 14 d.

Einame per aukštą miškingą vietovę, kur sutinkamos atviros dolomito vietos. Visi medžiai apaugę kerpėmis. Šioje vietoje vandenskyros nuolydis į pietus.

 

1868 m. birželio 15 d.

Rytais labai šalta (43°F - 6°C). Prie Luluputa upės, kurios plotis dvidešimt jardų, ir, kuri, teka į vakarus, susitikome su Kasembės broliu Moenempanda (Moenempanda). Tas Moenempanda, kurį aplankė portugalai, buvo šio Moenempandos senelis ir jis šiose vietose negyveno. Beviltiška geografinius taškus vadinti vadų vardais, nes vardas dažnai kartojami ir kartais nurodo vietą, kuri labai toli nuo tos, kur gyveno pirmasis vardo savininkas.

Vienas vergas bandė išsivaduoti sulaužydamas jungą jam pavyko pirštais nulaužti pusės colio minkštą geležį, tačiau galas įstrigo medienoje ir tai jam sutrukdė.

Vyriausiasis vadas man surengė priėmimą, kuris buvo panašus į Kasembės, tačiau geriau organizuotą. Jis yra jaunas ir labai gražus, išskyrus kažkokį akių defektą, dėl kurių jis visada prisimerkęs arba žvairuoja. Jis išėjo su ta nerūpestinga, savimi patenkinta eisena, kaip žengia visi vietiniai vadovai, kad parodytų savo sunkius kojų žiedus ir karoliukus. Daugelis, neturėdami nei žiedų, nei karoliukų, mėgdžioja šią eiseną lygiai taip pat, kaip ir mūsų tėvai, dėdamiesi didelį kaklaraištį, mėgdžiojo Georgą IV (v.p.: Jurgis IV (1820–1830), kuris juo pridengdavo kaklo defektą. Tūkstančiai žmonių dėvėjo kaklaraiščius, kurie uždengdavo smakrą, nors neturėjo jokių defektų, kuriuos reikėjo slėpti.  Moenempanda buvo įsitempęs ir laikėsi pabrėžtinai tiesiai, ir tai nenuostabu, kai paskui jį nešė dešimties metrų šleifą.

 

Jurgis IV

Priėmime dalyvavo apie 600 žmonių. Jie ėjo rikiuotėje, tačiau ne darniai. Žmonės buvo gerai ginkluoti, orkestrus sudarė „marimbos“ ir kvadratiniai būgnai, o vienas muzikantas dainavo: „Aš buvau pas Saidą“ (sultoną), „aš buvau pas Miriputą“ (Portugalijos karaliaus), „aš plaukiau jūra“.

Atskirame priėmime, kur vadovas nusimetė šleifą ir turėjo vieną, o ne tris skėčius, padovanojau audinio atraižą. Arabai apie jį aukštos nuomonės. Tačiau jo mielaširdingas požiūris pasireiškė tuo metu, kai jis įlindo į skolas. Dabar jis nerodė jokio noro su jais atsiskaityti ir pasiūlė padengti tik dvidešimtąją gautų prekių vertės dalį. Moenempanda man atsiuntė du puodus alaus, kuris man nepatinka ir žygio metu jį geriu tik kai labai ištroškęs.  Pradžioje jis man pažadėjo duoti vedlį iki Čikumbio valdų, bet vėliau atsisakė jį duoti. Palaipsniui blogėjant mūsų nuomonei apie Moenempandą, Kasembė mūsų akyse kilo. Mes Moenempandos žmonėms leidome suprasti, kad jo elgesys labai prastas.

Teigiama, kad Luluputa (Lulaputa) įteka į Lueną (Luéna), o pastaroji į Luongą (Luongo). Visai gali būti, kad yra dvi Luenos upės.

 

 1868 m. birželio 22 d.

Einame žole apaugusiu slėniu į pietus, iki Luongo, gilios upės, tekančios tankiu mišku, kurio visi medžiai padengti kerpėmis, kurios kartais plokščios, o kartais ilgo, kaip seno žmogaus barzda, ilgos ir jas plazdena vėjas kaip ant mangrovių pelkių medžių pakrantėje. Šioje vietoje Luongo upė 50 jardų pločio ir trijų fatomų gylio. Netoli santakos su Luapula, Luongo yra šimto jardų pločio ir šešiolikos fatomų gylio. Perėjus keturiasdešimt jardų ilgio tiltą, patekome į salą, už kurios buvo dešimties jardų pločio upės šaka. Tiltas buvo sulaužytas, kai kurie mano, kad jis buvo tyčinis, tačiau netrukus jį sutvarkė tam panaudojant aštuoniolikos – dvidešimties jardų ilgio medžius. Paėjėję šiek tiek toliau, dienai sustojome prie upelio, kuris įteka į Luongą už dviejų šimtų jardų nuo mūsų stovyklos.

 

1868 m. birželio 23 d.

Čia laukėme vario už skolas, kurių skolininkai iš pradžių atsisakė sumokėti. Aš įžiūrėjau, kad Louongo upė turi stačius molingus krantus, kurie siekia penkiolikos pėdų gylį. Lietaus periodu, galimai daug pakrančių pievų užtvindomos. Sakoma, kad Luenos ištakos į rytus nuo šių vietų.

 

1868 m. birželio 24 d.

Šeši vergai dainavo taip, tarsi nejaustų savo jungo svorio ir gėdos. Aš paklausiau, kokia buvo šio linksmumo priežastis. Man atsakė, kad jie džiaugiasi mintimi, kaip jie grįš po mirties ir vaidensis, ir nužudys tuos, kurie juos pardavė. Turėjau sužinoti kelių žodžių prasmę, pavyzdžiui, frazėje, reiškiančioje „būti vaiduokliu ir žudyti dvasių galia“. Kažkas dainavo: „O, tu mane siuntei į Mangą (pajūrį), bet kai aš numirsiu, jungas nukris ir aš grįšiu atgal tave nužudyti“. Tada visi choru uždainuodavo (v.p.: tarsi dainuotų „Oh Johnny Smith, Johnny Smith Oh“ – paimta iš dienoraščio originalo), o choro žodžius sudarė vardai tų, kurie juos pardavė į vergiją. Dainuojama buvo ne apie linksmybes, o apie engiamųjų sielvartą ir ašaras, apie tai, kad nors engėjai stipresni, bet virš jų yra ir aukštesnės jėgos!

Vienas iš kaltininkų, kuriems grasino vergų daina, buvo Perembė. Kai kurie, choru dainavusiųjų, tam tikrų žmonių vardus išdainuodavo juokdamiesi. Buvo akivaizdu, kad Kapikos žmonai širdyje kartu: merginai buvo labai sunku ištverti tokį nuopuolį. Ji prarado nerūpestingai tiesią laikyseną ir su nuskusta galva tapo labai antipatiška. Tačiau su savo vergvaldžiais ji nepamiršta elgtis oriai, ir atrodo, kad jie jos prisibijo.

 

1868 m. birželio 25 d.

Ėjome lygia miškinga vietove, kur matydavome rudojo hematito atodangas. Čia tai įprasta geležies rūda, bet kaime mačiau atvežtą lydymui raudoną geležies rūdą. Luongo į vakarus tekėjo kažkur mūsų dešinėje. Vietos gyventojai kaimo statybai pasirinko vietą, kurioje buvo tik šulinio vanduo. Mes nuėjome link Luongos ir po dešimties minučių vandens buvo tiek kiek norėjome.

Dirbami plotai yra apsupti aukštomis gyvatvorėmis, apsaugančiomis nuo laukinių gyvūnų. Miške užtikome kapą. Tai buvo nedidelis apvalus piliakalnis, tarsi palaidotieji sėdėtų kape įprasta afrikietiška poza. Kapas buvo apibarstytas miltais, o ant jo viršaus gulėjo keletas didelių mėlynų karolių, o siauras takelis rodė, kad čia kažkas lankosi. Tokio kapo norėčiau sau: gulėti ramiame-ramiame miške, kur jokia ranka niekada netrikdys mano kaulų. Namuose esantys kapai visada rodė, jog esi apgailėtinas, ypač dėl šalto ir drėgno molio. Tačiau tai ne mano valioje, o Aukščiausiojo, kuris nuspręs kada ir kur aš turėsiu mirti. Vargšė Marija ilsisi Šapangoje. [Leidėjo pastaba: tai užuomina apie misis Linvingston kapą]

 Pasiekėme Čando upę, kuri skiria  Kasembe ir Čikumbės valdas, tačiau Kasembės valdžia dominuoja visoje srityje.

 

1868 m. birželio 27 d.

Užlieta žemuma ėjome per labai šaltą vandenį, po to perėjome pačią Čando upę, kuri dvylikos pėdų pločio ir gylio iki kelių, ir, tada, išėjome prie kito didelio upelio – Nsėngos (Nsénga).

 

1868 m. birželio 28 d.

Po sekmadienio pamaldų kilome į kalną iki banjamvesių (Banyamwezi - v.p.: priklauso nijamveziams apie kuriuos buvo rašyta anksčiau) kaimo prie Kalominos upės, kur ir pastatėme trobesius. Ši vieta vadinama Kizinga ir yra pačiame smiltainio kalvagūbrio viršuje ir apaugusi įprastu mišku. Banjamvesiai, naudodami šautuvus, atrėmė masitų ataką, tuo tarpu, kai senieji čiabuviai išsilakstė. Banjamvesiai neabejotinai yra bjauresni (v.p.. turima galvoje išvaizda) nei balundai ir baitavai (the Balonda and Baitawa). Jie nevalgo žuvies, nors atvyko iš rytinės Tanganikos pakrantės, kur labai daug pigios žuvies. Nors jie ir negražūs, bendraudami su pirkliais jie rodo didesnį garbės jausmą, nei aborigenams.

 

 

Balondai

1868 m. birželio 29 d.

Pasirodė „dūmai“ – pirmieji šiais metais, kurie matėsi per visą tolį (a.p.: dienoraščio originale rašoma, kad tai tęsiasi iki spalio pabaigos, iki lietaus sezono pradžios)

[Leidėjo pastaba: Tam tikru momentu, aukšta žolė, kuri dengia visą šalį, nuo gaisrų pradeda išdegti ir per visus tris mėnesius ore laikosi dūmo kvapas]

(v.p.: reikia turėti galvoje, kad tai XIX a. leidinys ir tikrovė truputį kitokia. Be abejo būna ir savaiminių gaisrų, bet Centrinėje Afrikoje sausuoju periodu nemažai  kyla ir dėl žmonių veiklos. Pavyzdžiui - kai nori išvalyti plotą pasėliams arba sunaikinti kenkėjus (kartais   supleškinami trobesiai, jei būna kokia vabzdžių invazija), ar graužikus, o taip pat mėdžioklės sumetimais - pavyzdžiui, naudojo (-doja) kontroliuojamą ugnį  išvaryti medžiojamus graužikus ar smulkesnius gyvūnus ir t.t., ir pan.)

 

2021-05-28

 

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1868-05-01 iki 1868-05-31

 

 

1868 m. gegužės 1 d.

Esame prie Mandapalos upės. Nusiunčiau prašymą Mahometui Baharibui, kad šis patarpininkautų už mane prieš Kasembę, jog šis man duotų žmogų, kuris parodytų kelią pas Čikumbį, kurio kaimas šalia Bangveolo.

Manau, jog Lundos gyventojai mano, kad aš esu susijęs su Mpamariu (Mahometu ben Salechu), nes išėjau iš čia su juo, o grįžau net nekeliavęs į Udžidžį, kur, kaip visi žinojo, mes turėjome keliauti. Man gali būti pareikšti įtarimai, jog grįžau norėdamas realizuoti jo planus.

Tarp vietinių gyventojų yra kurčnebylys. Šis vyras, retkarčiais skleisdamas gerklinį monotonišką balsą,  rankomis gestikuliuoja taip pat, kaip kurčnebyliai Anglijoje.

 

1868 m. gegužės 3 d.

Mano pasiuntinys Abrahamas grįžo su geromis žiniomis ir „nupjautausis“ visiškai sutriko: Kasembė nusiteikęs palankiai! Jis nepageidavo, kad išvažiuočiau ir dabar laukė manęs. Kai tik ateis žinia, jog Čekumbyje įsivyravo taika, jis man duos palydovą, kuris ten mane nuves. Buvo gauta žinia, jog į Čekumbį įsiveržė masitai. Buvo kalbama, jog vadas pabėgo, o Kasembė ten nusiuntė savo žmonės, kad šie sužinotų, kokia ten dabar padėtis.

(v.p.: originale pridėta: „Ačiū Tau Viešpatie už gerumą ir įtaką“)

 

1868 m. gegužės 4 d.

Išeiname iš Mandapalos. „Nupjautaausis“, kurio vardo taip niekada ir negirdėjau, vos išgirdęs Kasembės sprendimą nusiminė. O iki tolei, jis buvo toks pliurpalas, kokio dar nebuvau sutikęs: kiekvienam sutiktajam – vyrui ar moteriai – jis kalbėjo apie anglus, Mpamarį ir vanjamvezius ir kartojo vis tą patį per tą patį, jog tai sąmokslininkai, jog jie dėl visko kalti, jog jie antrą kartą čia atsibeldė. Galų gale, ir jam, kaip kokiam advokatui, kuris lenda į ne savo reikalus, pradėjo rodytis, jog veda reikšmingą bylą.

Čungos upę perėjome dar iki Mandapalos. Ji įsilieja į minėtą upę ir yra 15-18 jardų pločio, o gylis iki krūtinės. Ištvinusi per 100 jardų į šonus. Čunga ir Lunda įsilieja Kimbafumos (Kimbafuma) šalyje tiesiai į vakarus už 12 mylių nuo brastos. Lundos gylis dabar taip pat iki krūtinės ir jos plotis apie 12 jardų.

Atėję į Kasembės kaimą prie Mofės mes radome šulinį kasantį Mahometą Baharibą. Vėliau jis šulinį aptvėrė, kad krokodilai nepuldinėtų  jo vergų: tris jau suėdė. Vienai iš mano ožkų į koją įkando šuo. Įkandimas buvo toks stiprus, jog ožką teko papjauti. Čionykščiai šunys labai pikti, bailūs, bet kartais įkanda ir žmogui.

Susitikau su keliais senais draugais. Mahometas Baharibas paruošė vakarienė nuo tos dienos nebuvo nė vieno karto, kad manęs nepakviestų.

 

1868 m. gegužės 6 d.

Manuelis Ketanas Pereira (Manoel Caetano Pereira) Kasembėje buvo 1796 m arba prieš 72 metus. Šiuose kraštuose jo pravardė buvo Moendo-Mondo, tai yra – „Pasaulio koja“ arba „Pasaulinis keliautojas/Keliaujantis per Pasaulį“. Jis atėjo prie Mandapalos, kur tuomet gyveno kasembė. Kartu su Pereira keliavo ir kunigas arba „Kasisé“ ir daug ginkluotų vyrų. Pats seniausias gyventojas  Perembė, jau tada turėjo vaikų. Tai jei jam anuomet buvo trisdešimt, tad dabar jam jau šimtas du. Galimai, tai tikra tiesa, nes kai čia buvo atvykęs dr. Laserda, tai senis jau turėjo 40 vaikų. Jis pasakoja, jog, kai atvyko Pereira, jis liepė iššauti iš visų šautuvų. Kai Kasembė paklausė ką visa tai reiškia, Pereira atsakė: „Šie ginklai reikalauja vergų ir dramblio kaulo“. Ir visa tai jis gavo.

Man pavyko pasikalbėti su Perembe ir paprašyti papasakoti apie laikus dar prieš jo gimimą. Moendo-mondo Laserdai pasakojo, jog čiabuviai jį vadino „Teroru“ („The Terror!“), tačiau tai bereikšmis pagyrūniškas pasipūtimas, nes vietinėje kalboje tokios abstrakčios sąvokos nėra.

 

Kai čia lankėsi majoras Monteira, tai Kasembės gyvenvietė stovėjo toje pačioje vietoje, kaip dabar, tačiau „nosumba“ – tvora atitverta vado aikštė buvo už 500 jardų į pietryčius nuo dabartinės. Monteira niekur nėjo ir nieko nedarė, bet keli jo žmonės buvo nukeliavę į Luapulą už šešių mylių nuo čia. Savo knygoje Monteiro skundėsi, jog tuometinis kasembė jį apvogė. Aš dabartinio Kasembės paklausiau, kodėl iš Monteiro atėmė jo daiktus  ir kasembė atsakė, jog jis tuomet gyveno kitame kaime ir apie tai nieko nežino. Pokalbyje dalyvavęs Mahometas ben Salechas pasakojo, jog Monteiro meluoja: niekas jokių prekių iš jo nebuvo atėmęs. Tačiau tie metai buvo nederlingi ir Montero turėjo savo prekes mainyti į maistą, o ne už jas pirkti vergus ir dramblio kaulą. Jis šią istoriją išgalvojo, kad galėtų nuraminti savo kreditorius.

Monterą lydėjo garbės eskortas iš kelių su juo pasiųstų žmonių. Dar ir dabar gyvenantis senis Kapika buvo tos apsaugos vadas (arba vienas iš vadų) ir pasakojo, jog su Monteira ėjo iki Tetės, Senos ir Kilimano. Matomai faktas, kad buvo toks eskortas, patvirtina Mahometo žodžius, nes jei kasembė būtų apiplėšęs Monteirą, tai nebūtų davęs savo žmonių, o ir majoras jų nebūtų priėmęs.

Čia šilčiau, nei buvo kelionės pradžioje. Dangus debesuotas. Sorgai pilni grūdų. Žmonės pina labai tvarkingus kilimėlius iš palmių lapų.

Šį kartą galėjau stebėti mėnulį.

------------------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje

Dienoraščio originale yra nurodyta, kad senis Perembė mirė Kasembėje 1870-tųjų pradžioje, būdamas 104 metų.

Be to, čia kartus sudėti 6-8 d. įrašai

-------------------

 

1868 m. gegužės 9 d.

Šiandien ryte pro mus praėjo aštuoni ar dešimt žmonių, kuriuos vadas išsiuntė žmones. Jis juos, kaip duoklę vergais, ketino išsiųsti savo vyriausiajam vadui Matiamvui (Matiamvo).

Perembė man pateikė šį kasembių sąrašą:

I. KANYIMBE – jis atėjo iš Lundos. Jį čia priviliojo Mofvės ir Moero ežerų žuvys. Jis nugalėjo Perembės protėvį Katerį, kuris, gavęs sėklų Lundoje, čia pasodino pirmąsias aliejines palmes.

II. Kinyanta.

III. Nguanda Milondą.

IV. Kanyembo.

V. Lekvisa (Lekwisa)

VI. Kirėka (Kiréka).

VII. Kapumba.

VIII. Kinyanta.

IX. Lekvisa (Lekwisa) , dar gyvena ir dabar. Jis pabėgo ir jį priglaudė Nsama.

X. Muonga – dabartinis valdovas, kuris išvijo Lekvisą

Portugalai atėjo pas Kirėką, kuris, kaip kalbama, buvo dosnus: davė dramblio kaulo, vergų ir stambių galvijų. Dabartinis kasembė apdovanotas blaiviu protu ir sprendžiant teisminius ginčus, labai teisingas, tačiau šykštus ir savo žmonėms, ir svetimšaliams. Tačiau turiu pagrindo teigti, jog esu patenkintas jo elgesiu (su manimi). Duotame sąraše nėra Maijos (Maiyje), o VII, VIII, IX ir X kasembės yra Kirėkos vaikai. Kai kas teigia, kad Muonga yra vergas – jis „ne iš šeimos“, tai yra, motina ne iš karališkos giminės – ji bjauri ir šykšti senė. Ji ištisai prašė dovanų ir nuo jos persekiojimo atsipirkau karoliukų vėriniu, kurio ji taip norėjo, o už tai paprašiau pagaminti man valgį ir ji nuo manęs atstojo: bijojo, kad reikalausiu man parūpinti maisto.

 

1868 m. gegužės 10 d.

Nusiunčiau Kasembei prašymą dėl vedlio į Luapulą. Jis atsakė, kad dar su manimi nesimatė ir nedovanojo provizijos – aš turiu atvykti rytoj. Tačiau kitą dieną jis buvo užimtas – vykdė bausmę už raganavimą – ir negalėjo mūsų priimti. Pranešė, kad mūsų lauks 12-liktą dieną. Jis atsiuntė 15 žuvų (ešerių) iš Mofvės ir didelį krepšį džiovintų manijokų (kasavos).

Kelis kartus stebėjau mėnulį: išmatavau abu mėnulio kraštus apie 190 kartų, tačiau koks nors kvailas kartografas gali viską iškraipyti dėl idiotiškiausių priežasčių.

 

1868 m. gegužės 13 d.

Mahometas Baharibas čia išbuvo septynis mėnesius ir nupirko tik tris iltis: Kasembės dramblių medžiotojams prie Mofvės nepasisekė.

Kasembė mūsų vėl nepriėmė ir dėl to kaltas Kapikas iš Monteiro eskorto, kuris, kad neįgristų Kasembei, pabijojo jam apie mus užsiminti. Tačiau 15-liktą dieną atsiuntė pasiuntinį, kuris pranešė, jog Čikumbio valdose visi žmonės išsilakstė, todėl Kasembė atsiųs vedlius, kurie mus nuves į Kabaijo – ten dar liko gyventojų. Tik Kasembė nori, kad palaukčiau keletą dienų, kol suras gerus vedlius ir mūsų kelionei sumals grūdus. Jis žino, kad noriu keliauti į Bangveolą, nes turiu įvykdyti savo vado pavedimą, o jau po to turiu grįžti pas jį. Ten tiesiog toks pat vanduo, kaip ir Luapuloje, Mofvėje ar Moero – nėra į ką žiūrėti. Žmonės man netrukdys ir galiu keliauti kur noriu. Turiu jam už tokį geraširdiškumą (palankumą) padėkoti.

 

Kasembė pripažino, kad įskaudino Mpamarį ir kaip kompensaciją, jam nusiųs vergų ir dramblio kaulo. Kasembė yra geresnis už savo žmones, kurie mėgsta teisėjautis – „milando“. Jis paklausė ar pasikloju jo dovaną – leopardo kailį, nes ant plikos žemės nėra gerai sėdėti. Atsakiau: „Kailis toks skylėtas, kad žmonės juokiasi ir man gėda“, tačiau Kasembė šią užuominą nuleido negirdom. Jeigu jis neišgėręs alaus ar pombės, jis gana blaiviai samprotauja. Visi arabai labai jį giria, bet prastai atsiliepia apie karalienę Moėrę (Ngombę arba Kifutą) (Queen Moäri or Ngombé or Kifuta).

Katangoje Garagansos žmonės užmušė artimą kasembės giminaitį. Kai tai nutiko, ten buvęs žmogus iš Garagansos arba vanjamvezis Fungafunga pabėgo ir pasirodė prie Mofvės. Sutemus, niekam nieko nepasakęs, jis spruko į Kabuirę – į šiaurę nuo čia. Karalienė ir Kasembė pamanė, jog Mpamaris susidėjęs su vanjamveziais, nes manė, jog Fungafunga jam pranešė anksčiau, nei spruko į šiaurę. Taip kilo neramumai ir <pamario sūnus buvo nužudytas, o Mpamarį apiplėšė: atėmė varį, dramblio kaulą ir vergus.  Karalienė reikalavo jį nužudyti, bet Kasembė savo žmones sulaikė, kaip galėjo. Pasak Kasembės, štai dėl šių įskaudinimų padarytų Mpamariui, jis ir gailisi.

Karalienė veikė pagal savo tautos principus: „Mpamaris nužudė mano sūnų, tad reikia nužudyti jo sūnų ir jį patį“. Sunku dabar atskirti kur tiesa, o kur melas, nes Mahometas (Mpamaris) niekada nepasakojo visos tiesos. Jis keliavo kartu su Muonga kovoti prieš Nsamą, bet šis juos sumušė, o Mahometą sužeidė į koją. Jis dabar labai džiaugiasi galėdamas iškeliauti iš Lundos ir grįžti į Udžidžį.

 

 Šių laikų kasembė - viename iš tradicinių pasirodymų (ritualų)

 

1868 m. gegužės 16 d.

Atlikau 20 pilnų mėnulio stebėjimų.

 

1868 m. gegužės 17 d.

Mahometas Baharibas Kasembei pareiškė, kad negali nieko nupirkti, todėl išeina. Šis atsakė, jog neturi dramblio kaulo pardavimui, tad Mahometas gali eiti. Tai protingas atsakymas, nes Kasembė, visur kur galėjo, buvo pasiuntęs žmones dramblio kaulo paieškoms, tačiau jos buvo nesėkmingos. Dabar jis pripažino tikrą padėtį, kai dauguma vadų dažniausiai tokius dalykus slepia, nes svetimšalių akyse nenori pasirodyti, kaip vargšai.

 

1868 m. gegužės 18-19 d.

Nežiūrint to, kad dabar žiema, dienomis karšta, o naktimis šalta. Kasembė mums atsiuntė žuvies.

Atėjo žinia, kad vienas iš Sido Habibo žmonių atvyko į Čikumbį pakeliui į Zanzibarą.

 

1868 m. gegužės 20 d.

Gegužę negalime vadinti lietingu mėnesiu – paskutinė liūtis buvo gegužės 12 d. (gegužės 21 d. – įrašas). Paskutinis lietaus periodo mėnesis – balandis, o pirmas – lapkritis.

 

1868 m. gegužės 22 d.

Kasembė delsia su žuvimi, miltais ir vedliu, o jo žmonės bijo jį paraginti, tad galvoju, jog verta iškeliauti kartu su Mahometu Baharibu. Jis keliaus į Čikumbės valdas, kad ten galėtų nupirkti vario, o iš ten jau keliauti į Uvirą, kad galėtų ją iškeisti į dramblio kaulą. Tačiau apie savo planus vergams nepasakoja (laiko paslaptyje nuo jų). Tokiu būdu, man, matomai, atsiveria kelias link didelio ežero į vakarus nuo Uviros.

Kasembei pasakiau, kad mes išeinam, o jis atsakė, kad jei grįždamas atgal nerasiu keliaujančio būrio, tai neturėčiau keliauti per Nsamos valdas, nes turiu per mažai žmonių. Tokiu atveju turėčiau keliauti pas Moenempandą (Moenempanda) – tai kasembės brolis. Kartu jis pažadėjo atsiųsti žmonių, kurie mane palydės pas Moenempandą, o šis pasirūpins, kad galėčiau saugiai keliauti išilgai Moero ežerą (tiesiog visa tai labai gerai)

 1868 m. gegužės 23 d.

Arabai aukojo ožką. Ją kepė visą iš karto, o man atsiuntė gerą jos gabalą. Jie nuoširdžiai skaito Koraną ir meldžiasi dėl sėkmingos kelionės. Savotiškai jie labai religingi. Smilkalų naudojimas ir aukojimas primena senųjų žydų laikus.

Nemažai žmonių išvyko link Kanengvos (Kanengwa) – valanda kelio nuo čia, kad ten pastatytų trobesius. Ši grupė turi atsisveikinti su Kasembe, o pagrindinis būrys išeis rytoj, po to, kai pakils jaunas mėnulis. Jie labai skurpulingai renkasi „laimingas“ dienas: jie mano, kad jei kokiame nors mėnesyje nutinka kokie nors nemalonumai, tai jų pasikartojimo galima išvengti kitą mėnesį pasirinkus kitą dieną. (V.p.: pavyzdžiui -) Mahometas išėjo iš Uviros trečią dieną po jaunaties ir jo stovykloje kilo keli gaisrai, tad jis mano, jog trečia mėnesio diena jam nepalanki. 

 

Pas Kasembę šiandien subrendo sorgai (arba „dura“) (v.p.: komentaras verčiant šias eilutes, prisiminiau, jog prieš savaitę vienoje iš žinomų supermarketų buvo galima nusipirkti „dura“ – pagal skonį, kiek pamenu, tai kažkas tarpinio tarp grikių miežinių skaldytų kruopų – išvirus ir, tarkim kazane ar į jį panašioje keptuvėje pastoviai maišant perkepus su pakepintais (iš anksto) svogūnais ir paprikomis bei kitais prieskoniais, gaunamas puikus garnyras neapkraunantis skrandžio prie mėsos patiekalų. Tarkim, puikus pakaitalas ryžiams ar grikiams). Tokią dieną jis pirmas pavalgo „mapembos“, tai yra sorgų (duros) ir tik po to jau ją gali valgyti visi likusieji.

Dabar kaip tik panašiai tas laikas, kai sorgai subręsta ir pjaunami Kolobengoje. Tokiu būdu, metų laiko skirtumas labai nedidelis.

 1868 m. gegužės 24 d.

Su išvykimu gaištame ketvirtą dieną. Kasembos vyresnieji atsisako lydėti Mahometą Boharibą. Jie žino, kad jis yra skolingas ir gali būti piktas, nors tai nebūtų pabėgimas. Kasembė, norėdamas sumažinti įtampą ir trintį, dėjo visas pastangas, kad gautų dramblio kaulo, kol galų gale negavo kelių ilčių ir iš karto su malonumu neatidavė jų Mahometui.  Tad mes dabar daug geresnės nuomonės apie Kasembę.

 1868 m. gegužės 26 d.

Kasembės žmonės sumedžiojo penkis buivolus. Jie įvarė juos į purvą netoli Mofvės ir ten juos pribaigė. Dabar jis užimtas mėsos dalyboms ir rytoj planuoja su mumis atsisveikinti.

 1868 m. gegužės 28 d.

Apsilankėme pas Kasembę. Jis buvo malonus, kaip visada. Vieną iš arabų vergų apkaltino nusikalstamu sangulavimu. Arabai bandė šį klausimą išspręsti privačiai ir kaltintojui siūlė tris atraižas medžiagos, karolius ir kitą vergą, tačiau šis pasiūlymą atmetė.  Kasembė atmetė ieškovo skundą pasakydamas: „Jūs siunčiate savo moteris vilioti svetimšalius, kad galėtumėte iš jų reikalauti atlygio, bet tu nieko negausi“. Arabai tokį pareiškimą sutiko audringai. , o vergo šeimininkas apsibarstė savo galvą pelenais, kaip ir daugelis kitų. Tai buvo padėkos ženklas į parodytą malonę. Kasembė vis dar stengėsi Mahometui gauti dramblio kaulo ir pasiūlė atidėti kelionę dar keturioms dienoms, bet visiems jau buvo įgrisę laukti. Be to, žinojo, kad dramblio kaulo čia neįmanoma gauti ir tai nepriklausė nuo norų: Kasembės žmonės grįžo be kaulo ir jis atvirai prisipažino, kad negali jo gauti. Matomai vadas labai neturtingas.

 

 1868 m. gegužės 30 d.

Mes nukeliavome prie Kanengvos upelio pietiniame Mofvės gale. Jis ten sudaro mažą vandens telkinį per 50 jardų pločio ir gylio iki šlaunų. Bet jis neturi jokios reikšmės svarbiems telkiniams kurie driekiasi iki trijų mylių pločio  ir keturių ilgio, nes su jais nesusilieja. Jose gausu didelių minkštų salų, o vandenį jiems tiekia Mberezė (Mbérézé) kuri teka iš pietryčių.

 

1868 m. gegužės 31 d.

Senis Kapikas pardavė savo jauną ir išvaizdžią žmoną už tai, kaip jis tvirtino – kad ši nebuvo ištikima. Jaunos, grandinėmis sukaustytos ir vergų voroje einančios moters vaizdas šiurpino Lundos moteris. Jos pribėgdavo prie jos ir ją atpažinusios, ir iš jos lūpų sužinojusios, kad ji vergė (nors tai buvo ir taip akivaizdu), delnu, kad keturi pirštai butų ant vieno skruosto, o nykštys ant kito, užsidengdavo veidą ir burną. Taip pas juos išreiškiama nuostaba ir siaubas.

Šis nutikimas tarp žmonių sukėlė didelę užuojautą nukentėjusiajai: kai kas net jai atnešė valgio,  Kapiko dukros atnešė bananų ir pombės, o vienas žmogus pasisiūlė ją išpirkti už du vergus, o kitas už tris, tačiau Kasembė, kuris griežtai bausdavo už neištikimybę, pasakė: „Ne, nors už ją būtų pasiūlyta dešimt vergų. Ji turi eiti“. Galimai jis bijo savo gražuolės žmonos pykčio, jei sušvelnintų tokį įstatymą.

Senis Kapikas priėjo prie žmonos ir pasakė: „Tuo manęs išsižadėjai, tad dabar aš tave atiduodu“. Beje, jauną Perembės žmoną taip pat pardavė, bet ją išpirko.

Šiame regione yra labai daug senų vadų. Vergų prekeivis – tai šiems seniems „pirdžiams“ nubausti žmonas, kurie jie niekada neturėjo turėti (v.p.: ši vieta ne visuose vertimuose verčiama ir gana neaiški angliškame leidinyje, tad patikslina pagal D.L. originalą).

Kasembė man atsiuntė 50 svarų smulkios žuvies „nsipo“, kuri šioje šalyje naudojama kaip masalas. Jei ši žuvis ruošiama atskirai, tai karsteli, bet naudojant kaip prieskonį, pakankamai tinka prie žemės riešutų. Čikumbos šalyje, mes jos paruošimui galėsime nusipirkti miltų.

 

2021-05-21