1868 m. gegužės 1 d.
Esame prie Mandapalos upės. Nusiunčiau prašymą Mahometui Baharibui, kad šis patarpininkautų už mane prieš Kasembę, jog šis man duotų žmogų, kuris parodytų kelią pas Čikumbį, kurio kaimas šalia Bangveolo.
Manau, jog Lundos gyventojai mano, kad aš esu susijęs su Mpamariu (Mahometu ben Salechu), nes išėjau iš čia su juo, o grįžau net nekeliavęs į Udžidžį, kur, kaip visi žinojo, mes turėjome keliauti. Man gali būti pareikšti įtarimai, jog grįžau norėdamas realizuoti jo planus.
Tarp vietinių gyventojų yra kurčnebylys. Šis vyras, retkarčiais skleisdamas gerklinį monotonišką balsą, rankomis gestikuliuoja taip pat, kaip kurčnebyliai Anglijoje.
1868 m. gegužės 3 d.
Mano pasiuntinys Abrahamas grįžo su geromis žiniomis ir „nupjautausis“ visiškai sutriko: Kasembė nusiteikęs palankiai! Jis nepageidavo, kad išvažiuočiau ir dabar laukė manęs. Kai tik ateis žinia, jog Čekumbyje įsivyravo taika, jis man duos palydovą, kuris ten mane nuves. Buvo gauta žinia, jog į Čekumbį įsiveržė masitai. Buvo kalbama, jog vadas pabėgo, o Kasembė ten nusiuntė savo žmonės, kad šie sužinotų, kokia ten dabar padėtis.
(v.p.: originale pridėta: „Ačiū Tau Viešpatie už gerumą ir įtaką“)
1868 m. gegužės 4 d.
Išeiname iš Mandapalos. „Nupjautaausis“, kurio vardo taip niekada ir negirdėjau, vos išgirdęs Kasembės sprendimą nusiminė. O iki tolei, jis buvo toks pliurpalas, kokio dar nebuvau sutikęs: kiekvienam sutiktajam – vyrui ar moteriai – jis kalbėjo apie anglus, Mpamarį ir vanjamvezius ir kartojo vis tą patį per tą patį, jog tai sąmokslininkai, jog jie dėl visko kalti, jog jie antrą kartą čia atsibeldė. Galų gale, ir jam, kaip kokiam advokatui, kuris lenda į ne savo reikalus, pradėjo rodytis, jog veda reikšmingą bylą.
Čungos upę perėjome dar iki Mandapalos. Ji įsilieja į minėtą upę ir yra 15-18 jardų pločio, o gylis iki krūtinės. Ištvinusi per 100 jardų į šonus. Čunga ir Lunda įsilieja Kimbafumos (Kimbafuma) šalyje tiesiai į vakarus už 12 mylių nuo brastos. Lundos gylis dabar taip pat iki krūtinės ir jos plotis apie 12 jardų.
Atėję į Kasembės kaimą prie Mofės mes radome šulinį kasantį Mahometą Baharibą. Vėliau jis šulinį aptvėrė, kad krokodilai nepuldinėtų jo vergų: tris jau suėdė. Vienai iš mano ožkų į koją įkando šuo. Įkandimas buvo toks stiprus, jog ožką teko papjauti. Čionykščiai šunys labai pikti, bailūs, bet kartais įkanda ir žmogui.
Susitikau su keliais senais draugais. Mahometas Baharibas paruošė vakarienė nuo tos dienos nebuvo nė vieno karto, kad manęs nepakviestų.
1868 m. gegužės 6 d.
Manuelis Ketanas Pereira (Manoel Caetano Pereira) Kasembėje buvo 1796 m arba prieš 72 metus. Šiuose kraštuose jo pravardė buvo Moendo-Mondo, tai yra – „Pasaulio koja“ arba „Pasaulinis keliautojas/Keliaujantis per Pasaulį“. Jis atėjo prie Mandapalos, kur tuomet gyveno kasembė. Kartu su Pereira keliavo ir kunigas arba „Kasisé“ ir daug ginkluotų vyrų. Pats seniausias gyventojas Perembė, jau tada turėjo vaikų. Tai jei jam anuomet buvo trisdešimt, tad dabar jam jau šimtas du. Galimai, tai tikra tiesa, nes kai čia buvo atvykęs dr. Laserda, tai senis jau turėjo 40 vaikų. Jis pasakoja, jog, kai atvyko Pereira, jis liepė iššauti iš visų šautuvų. Kai Kasembė paklausė ką visa tai reiškia, Pereira atsakė: „Šie ginklai reikalauja vergų ir dramblio kaulo“. Ir visa tai jis gavo.
Man pavyko pasikalbėti su Perembe ir paprašyti papasakoti apie laikus dar prieš jo gimimą. Moendo-mondo Laserdai pasakojo, jog čiabuviai jį vadino „Teroru“ („The Terror!“), tačiau tai bereikšmis pagyrūniškas pasipūtimas, nes vietinėje kalboje tokios abstrakčios sąvokos nėra.
Kai čia lankėsi majoras Monteira, tai Kasembės gyvenvietė stovėjo toje pačioje vietoje, kaip dabar, tačiau „nosumba“ – tvora atitverta vado aikštė buvo už 500 jardų į pietryčius nuo dabartinės. Monteira niekur nėjo ir nieko nedarė, bet keli jo žmonės buvo nukeliavę į Luapulą už šešių mylių nuo čia. Savo knygoje Monteiro skundėsi, jog tuometinis kasembė jį apvogė. Aš dabartinio Kasembės paklausiau, kodėl iš Monteiro atėmė jo daiktus ir kasembė atsakė, jog jis tuomet gyveno kitame kaime ir apie tai nieko nežino. Pokalbyje dalyvavęs Mahometas ben Salechas pasakojo, jog Monteiro meluoja: niekas jokių prekių iš jo nebuvo atėmęs. Tačiau tie metai buvo nederlingi ir Montero turėjo savo prekes mainyti į maistą, o ne už jas pirkti vergus ir dramblio kaulą. Jis šią istoriją išgalvojo, kad galėtų nuraminti savo kreditorius.
Monterą lydėjo garbės eskortas iš kelių su juo pasiųstų žmonių. Dar ir dabar gyvenantis senis Kapika buvo tos apsaugos vadas (arba vienas iš vadų) ir pasakojo, jog su Monteira ėjo iki Tetės, Senos ir Kilimano. Matomai faktas, kad buvo toks eskortas, patvirtina Mahometo žodžius, nes jei kasembė būtų apiplėšęs Monteirą, tai nebūtų davęs savo žmonių, o ir majoras jų nebūtų priėmęs.
Čia šilčiau, nei buvo kelionės pradžioje. Dangus debesuotas. Sorgai pilni grūdų. Žmonės pina labai tvarkingus kilimėlius iš palmių lapų.
Šį kartą galėjau stebėti mėnulį.
------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Dienoraščio originale yra nurodyta, kad senis Perembė mirė Kasembėje 1870-tųjų pradžioje, būdamas 104 metų.
Be to, čia kartus sudėti 6-8 d. įrašai
-------------------
1868 m. gegužės 9 d.
Šiandien ryte pro mus praėjo aštuoni ar dešimt žmonių, kuriuos vadas išsiuntė žmones. Jis juos, kaip duoklę vergais, ketino išsiųsti savo vyriausiajam vadui Matiamvui (Matiamvo).
Perembė man pateikė šį kasembių sąrašą:
I. KANYIMBE – jis atėjo iš Lundos. Jį čia priviliojo Mofvės ir Moero ežerų žuvys. Jis nugalėjo Perembės protėvį Katerį, kuris, gavęs sėklų Lundoje, čia pasodino pirmąsias aliejines palmes.
II. Kinyanta.
III. Nguanda Milondą.
IV. Kanyembo.
V. Lekvisa (Lekwisa)
VI. Kirėka (Kiréka).
VII. Kapumba.
VIII. Kinyanta.
IX. Lekvisa (Lekwisa) , dar gyvena ir dabar. Jis pabėgo ir jį priglaudė Nsama.
X. Muonga – dabartinis valdovas, kuris išvijo Lekvisą
Portugalai atėjo pas Kirėką, kuris, kaip kalbama, buvo dosnus: davė dramblio kaulo, vergų ir stambių galvijų. Dabartinis kasembė apdovanotas blaiviu protu ir sprendžiant teisminius ginčus, labai teisingas, tačiau šykštus ir savo žmonėms, ir svetimšaliams. Tačiau turiu pagrindo teigti, jog esu patenkintas jo elgesiu (su manimi). Duotame sąraše nėra Maijos (Maiyje), o VII, VIII, IX ir X kasembės yra Kirėkos vaikai. Kai kas teigia, kad Muonga yra vergas – jis „ne iš šeimos“, tai yra, motina ne iš karališkos giminės – ji bjauri ir šykšti senė. Ji ištisai prašė dovanų ir nuo jos persekiojimo atsipirkau karoliukų vėriniu, kurio ji taip norėjo, o už tai paprašiau pagaminti man valgį ir ji nuo manęs atstojo: bijojo, kad reikalausiu man parūpinti maisto.
1868 m. gegužės 10 d.
Nusiunčiau Kasembei prašymą dėl vedlio į Luapulą. Jis atsakė, kad dar su manimi nesimatė ir nedovanojo provizijos – aš turiu atvykti rytoj. Tačiau kitą dieną jis buvo užimtas – vykdė bausmę už raganavimą – ir negalėjo mūsų priimti. Pranešė, kad mūsų lauks 12-liktą dieną. Jis atsiuntė 15 žuvų (ešerių) iš Mofvės ir didelį krepšį džiovintų manijokų (kasavos).
Kelis kartus stebėjau mėnulį: išmatavau abu mėnulio kraštus apie 190 kartų, tačiau koks nors kvailas kartografas gali viską iškraipyti dėl idiotiškiausių priežasčių.
1868 m. gegužės 13 d.
Mahometas Baharibas čia išbuvo septynis mėnesius ir nupirko tik tris iltis: Kasembės dramblių medžiotojams prie Mofvės nepasisekė.
Kasembė mūsų vėl nepriėmė ir dėl to kaltas Kapikas iš Monteiro eskorto, kuris, kad neįgristų Kasembei, pabijojo jam apie mus užsiminti. Tačiau 15-liktą dieną atsiuntė pasiuntinį, kuris pranešė, jog Čikumbio valdose visi žmonės išsilakstė, todėl Kasembė atsiųs vedlius, kurie mus nuves į Kabaijo – ten dar liko gyventojų. Tik Kasembė nori, kad palaukčiau keletą dienų, kol suras gerus vedlius ir mūsų kelionei sumals grūdus. Jis žino, kad noriu keliauti į Bangveolą, nes turiu įvykdyti savo vado pavedimą, o jau po to turiu grįžti pas jį. Ten tiesiog toks pat vanduo, kaip ir Luapuloje, Mofvėje ar Moero – nėra į ką žiūrėti. Žmonės man netrukdys ir galiu keliauti kur noriu. Turiu jam už tokį geraširdiškumą (palankumą) padėkoti.
Kasembė pripažino, kad įskaudino Mpamarį ir kaip kompensaciją, jam nusiųs vergų ir dramblio kaulo. Kasembė yra geresnis už savo žmones, kurie mėgsta teisėjautis – „milando“. Jis paklausė ar pasikloju jo dovaną – leopardo kailį, nes ant plikos žemės nėra gerai sėdėti. Atsakiau: „Kailis toks skylėtas, kad žmonės juokiasi ir man gėda“, tačiau Kasembė šią užuominą nuleido negirdom. Jeigu jis neišgėręs alaus ar pombės, jis gana blaiviai samprotauja. Visi arabai labai jį giria, bet prastai atsiliepia apie karalienę Moėrę (Ngombę arba Kifutą) (Queen Moäri or Ngombé or Kifuta).
Katangoje Garagansos žmonės užmušė artimą kasembės giminaitį. Kai tai nutiko, ten buvęs žmogus iš Garagansos arba vanjamvezis Fungafunga pabėgo ir pasirodė prie Mofvės. Sutemus, niekam nieko nepasakęs, jis spruko į Kabuirę – į šiaurę nuo čia. Karalienė ir Kasembė pamanė, jog Mpamaris susidėjęs su vanjamveziais, nes manė, jog Fungafunga jam pranešė anksčiau, nei spruko į šiaurę. Taip kilo neramumai ir <pamario sūnus buvo nužudytas, o Mpamarį apiplėšė: atėmė varį, dramblio kaulą ir vergus. Karalienė reikalavo jį nužudyti, bet Kasembė savo žmones sulaikė, kaip galėjo. Pasak Kasembės, štai dėl šių įskaudinimų padarytų Mpamariui, jis ir gailisi.
Karalienė veikė pagal savo tautos principus: „Mpamaris nužudė mano sūnų, tad reikia nužudyti jo sūnų ir jį patį“. Sunku dabar atskirti kur tiesa, o kur melas, nes Mahometas (Mpamaris) niekada nepasakojo visos tiesos. Jis keliavo kartu su Muonga kovoti prieš Nsamą, bet šis juos sumušė, o Mahometą sužeidė į koją. Jis dabar labai džiaugiasi galėdamas iškeliauti iš Lundos ir grįžti į Udžidžį.
1868 m. gegužės 16 d.
Atlikau 20 pilnų mėnulio stebėjimų.
1868 m. gegužės 17 d.
Mahometas Baharibas Kasembei pareiškė, kad negali nieko nupirkti, todėl išeina. Šis atsakė, jog neturi dramblio kaulo pardavimui, tad Mahometas gali eiti. Tai protingas atsakymas, nes Kasembė, visur kur galėjo, buvo pasiuntęs žmones dramblio kaulo paieškoms, tačiau jos buvo nesėkmingos. Dabar jis pripažino tikrą padėtį, kai dauguma vadų dažniausiai tokius dalykus slepia, nes svetimšalių akyse nenori pasirodyti, kaip vargšai.
1868 m. gegužės 18-19 d.
Nežiūrint to, kad dabar žiema, dienomis karšta, o naktimis šalta. Kasembė mums atsiuntė žuvies.
Atėjo žinia, kad vienas iš Sido Habibo žmonių atvyko į Čikumbį pakeliui į Zanzibarą.
1868 m. gegužės 20 d.
Gegužę negalime vadinti lietingu mėnesiu – paskutinė liūtis buvo gegužės 12 d. (gegužės 21 d. – įrašas). Paskutinis lietaus periodo mėnesis – balandis, o pirmas – lapkritis.
1868 m. gegužės 22 d.
Kasembė delsia su žuvimi, miltais ir vedliu, o jo žmonės bijo jį paraginti, tad galvoju, jog verta iškeliauti kartu su Mahometu Baharibu. Jis keliaus į Čikumbės valdas, kad ten galėtų nupirkti vario, o iš ten jau keliauti į Uvirą, kad galėtų ją iškeisti į dramblio kaulą. Tačiau apie savo planus vergams nepasakoja (laiko paslaptyje nuo jų). Tokiu būdu, man, matomai, atsiveria kelias link didelio ežero į vakarus nuo Uviros.
Kasembei pasakiau, kad mes išeinam, o jis atsakė, kad jei grįždamas atgal nerasiu keliaujančio būrio, tai neturėčiau keliauti per Nsamos valdas, nes turiu per mažai žmonių. Tokiu atveju turėčiau keliauti pas Moenempandą (Moenempanda) – tai kasembės brolis. Kartu jis pažadėjo atsiųsti žmonių, kurie mane palydės pas Moenempandą, o šis pasirūpins, kad galėčiau saugiai keliauti išilgai Moero ežerą (tiesiog visa tai labai gerai)
1868 m. gegužės 23 d.
Arabai aukojo ožką. Ją kepė visą iš karto, o man atsiuntė gerą jos gabalą. Jie nuoširdžiai skaito Koraną ir meldžiasi dėl sėkmingos kelionės. Savotiškai jie labai religingi. Smilkalų naudojimas ir aukojimas primena senųjų žydų laikus.
Nemažai žmonių išvyko link Kanengvos (Kanengwa) – valanda kelio nuo čia, kad ten pastatytų trobesius. Ši grupė turi atsisveikinti su Kasembe, o pagrindinis būrys išeis rytoj, po to, kai pakils jaunas mėnulis. Jie labai skurpulingai renkasi „laimingas“ dienas: jie mano, kad jei kokiame nors mėnesyje nutinka kokie nors nemalonumai, tai jų pasikartojimo galima išvengti kitą mėnesį pasirinkus kitą dieną. (V.p.: pavyzdžiui -) Mahometas išėjo iš Uviros trečią dieną po jaunaties ir jo stovykloje kilo keli gaisrai, tad jis mano, jog trečia mėnesio diena jam nepalanki.
Pas Kasembę šiandien subrendo sorgai (arba „dura“) (v.p.: komentaras verčiant šias eilutes, prisiminiau, jog prieš savaitę vienoje iš žinomų supermarketų buvo galima nusipirkti „dura“ – pagal skonį, kiek pamenu, tai kažkas tarpinio tarp grikių miežinių skaldytų kruopų – išvirus ir, tarkim kazane ar į jį panašioje keptuvėje pastoviai maišant perkepus su pakepintais (iš anksto) svogūnais ir paprikomis bei kitais prieskoniais, gaunamas puikus garnyras neapkraunantis skrandžio prie mėsos patiekalų. Tarkim, puikus pakaitalas ryžiams ar grikiams). Tokią dieną jis pirmas pavalgo „mapembos“, tai yra sorgų (duros) ir tik po to jau ją gali valgyti visi likusieji.
Dabar kaip tik panašiai tas laikas, kai sorgai subręsta ir pjaunami Kolobengoje. Tokiu būdu, metų laiko skirtumas labai nedidelis.
1868 m. gegužės 24 d.
Su išvykimu gaištame ketvirtą dieną. Kasembos vyresnieji atsisako lydėti Mahometą Boharibą. Jie žino, kad jis yra skolingas ir gali būti piktas, nors tai nebūtų pabėgimas. Kasembė, norėdamas sumažinti įtampą ir trintį, dėjo visas pastangas, kad gautų dramblio kaulo, kol galų gale negavo kelių ilčių ir iš karto su malonumu neatidavė jų Mahometui. Tad mes dabar daug geresnės nuomonės apie Kasembę.
1868 m. gegužės 26 d.
Kasembės žmonės sumedžiojo penkis buivolus. Jie įvarė juos į purvą netoli Mofvės ir ten juos pribaigė. Dabar jis užimtas mėsos dalyboms ir rytoj planuoja su mumis atsisveikinti.
1868 m. gegužės 28 d.
Apsilankėme pas Kasembę. Jis buvo malonus, kaip visada. Vieną iš arabų vergų apkaltino nusikalstamu sangulavimu. Arabai bandė šį klausimą išspręsti privačiai ir kaltintojui siūlė tris atraižas medžiagos, karolius ir kitą vergą, tačiau šis pasiūlymą atmetė. Kasembė atmetė ieškovo skundą pasakydamas: „Jūs siunčiate savo moteris vilioti svetimšalius, kad galėtumėte iš jų reikalauti atlygio, bet tu nieko negausi“. Arabai tokį pareiškimą sutiko audringai. , o vergo šeimininkas apsibarstė savo galvą pelenais, kaip ir daugelis kitų. Tai buvo padėkos ženklas į parodytą malonę. Kasembė vis dar stengėsi Mahometui gauti dramblio kaulo ir pasiūlė atidėti kelionę dar keturioms dienoms, bet visiems jau buvo įgrisę laukti. Be to, žinojo, kad dramblio kaulo čia neįmanoma gauti ir tai nepriklausė nuo norų: Kasembės žmonės grįžo be kaulo ir jis atvirai prisipažino, kad negali jo gauti. Matomai vadas labai neturtingas.
1868 m. gegužės 30 d.
Mes nukeliavome prie Kanengvos upelio pietiniame Mofvės gale. Jis ten sudaro mažą vandens telkinį per 50 jardų pločio ir gylio iki šlaunų. Bet jis neturi jokios reikšmės svarbiems telkiniams kurie driekiasi iki trijų mylių pločio ir keturių ilgio, nes su jais nesusilieja. Jose gausu didelių minkštų salų, o vandenį jiems tiekia Mberezė (Mbérézé) kuri teka iš pietryčių.
1868 m. gegužės 31 d.
Senis Kapikas pardavė savo jauną ir išvaizdžią žmoną už tai, kaip jis tvirtino – kad ši nebuvo ištikima. Jaunos, grandinėmis sukaustytos ir vergų voroje einančios moters vaizdas šiurpino Lundos moteris. Jos pribėgdavo prie jos ir ją atpažinusios, ir iš jos lūpų sužinojusios, kad ji vergė (nors tai buvo ir taip akivaizdu), delnu, kad keturi pirštai butų ant vieno skruosto, o nykštys ant kito, užsidengdavo veidą ir burną. Taip pas juos išreiškiama nuostaba ir siaubas.
Šis nutikimas tarp žmonių sukėlė didelę užuojautą nukentėjusiajai: kai kas net jai atnešė valgio, Kapiko dukros atnešė bananų ir pombės, o vienas žmogus pasisiūlė ją išpirkti už du vergus, o kitas už tris, tačiau Kasembė, kuris griežtai bausdavo už neištikimybę, pasakė: „Ne, nors už ją būtų pasiūlyta dešimt vergų. Ji turi eiti“. Galimai jis bijo savo gražuolės žmonos pykčio, jei sušvelnintų tokį įstatymą.
Senis Kapikas priėjo prie žmonos ir pasakė: „Tuo manęs išsižadėjai, tad dabar aš tave atiduodu“. Beje, jauną Perembės žmoną taip pat pardavė, bet ją išpirko.
Šiame regione yra labai daug senų vadų. Vergų prekeivis – tai šiems seniems „pirdžiams“ nubausti žmonas, kurie jie niekada neturėjo turėti (v.p.: ši vieta ne visuose vertimuose verčiama ir gana neaiški angliškame leidinyje, tad patikslina pagal D.L. originalą).
Kasembė man atsiuntė 50 svarų smulkios žuvies „nsipo“, kuri šioje šalyje naudojama kaip masalas. Jei ši žuvis ruošiama atskirai, tai karsteli, bet naudojant kaip prieskonį, pakankamai tinka prie žemės riešutų. Čikumbos šalyje, mes jos paruošimui galėsime nusipirkti miltų.
2021-05-21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą