Kovo 6 d. pas Mahometą atėjo Muabas – vyriausias šių vietų vadas. Keletas žmonių atsistojo ir priešais jį sulinksėjo, po to atsistojo ant kelių ir jam nusilenkė. Po to Muabas pats truputį pašokinėjo ir visi supliauškėjo delnais. Šis vadas atrodė geraširdiškai, mėgo pajuokavimus ir visada buvo pasiryžęs džiaugsmingai šypsotis. Jį šlovino ir kalbėjo, jog Mpvetas (Mpwéto) visiškas niekas, palygint su Muabu – „didžiuoju Muabu“. Atsakydamas į tai, jis gyrė Tipo-Tipo ir Mpamarį – taip vietiniai vadino Mahometą. Išvertus tai reikštų „Duok man turto ar prekių“. Mahometas taip pat nerangiai sulinksėjo, kaip ir vietiniai – visi buvo patenkinti ir vadas išėjo linksmai nusiteikęs.
Kai kurie arabai tiki, kad vienoje Viktorijos ežero saloje gyvena gyvatė, kuri moka kalbėti – būtent ta patai, kuri sugundė Ievą. Udžidžyje gyvatės nužudymas laikomas nusikaltimu, net jei ji įšliaužė į namus ir, pavyzdžiui – nužudė ožkiuką. Afrikiečiai Udžidžio žmones vadina „vajeije“ (Wayeiyé). Taip pat vadinama ir gentis iš Sugos (Zouga), netoli Ngamo ežero. Galimai tai Udžidžyje gyvenančios genties atšaka.
Kebiurėje (Kabiuré), kuri visai netoli mūsų, kur mes priversti sustoti, yra požeminių akmeninių gyvenamų buveinių.
1868 m. kovo 15 d.
Njumbos arba numbos (Nyumbo or Noombo) šaknys subrandina šakniagumbius po 5-6 mėnesių nuo pasodinimo. Visi augalai, kuriuos pasodinau vasario 6 d., paaugo iki 15 colių. Kalbama, kad šie šakniagumbiai yra labai sveikas maistas, kuris niekada negadina skrandžio. Nevirtas ir kitaip neapdorotas, jis labai gerai padeda nuo pykinimo ir vėmimo. Viena šaknis dažniausiai duoda 5-6 šakniagumbius. Marungoje šakniavaisis būna iki 6 colių ilgio ir 2 colių diametro.
Pastaba: vadas Moenė Ungu (Moeneungo) žavisi arabais. Jis išsiuntė savo vaikus į Zanzibarą, kad šie išmoktų skaityti ir rašyti
1868 m. kovo 16 d.
Iškeliavome į Mpvetos kaimą, kuris įsikūręs prie Lualabės upės. Pakeliui perėjome per Lokindą, kuri patvino per 100 žingsnių iš abiejų pusių, o jos įprastas plotis - 40 žingsnių. Per ją permestas primityvus tiltas. Šios upės srauni srovė nuteka į Moero ežerą.
(v.p.: originale, tai kovo 17 d. įrašas) Kitą dieną
pakilome į Rua kalną ir pasiekėme Mpveto kaimą, kuris buvo tarp dviejų kalnagūbrių
už kokios mylios nuo dešinio Lualabos kranto. Ši upė apie dvi mylias teka palei
kalno papėdę, kuris driekiasi nuo rytų į vakarus. , o po to jau linksta į
šiaurę. Sprendžiant iš pasakojimų, Lualaba labai vingiuota ir man atrodo, kad
tai papildomai įrodo, jog Tanganika nėra labai žemai ir , kad, šis ežeras 1844
pėdos nuo jūros lygio, nes, kitaip, Lualaba būtų sraunesnis ir jos vaga būtų
tiesesnė. Man papasakojo, jog Lualaba
įteka į Lufiros upę (Lufira), o jau šioji įteka į Tanganikos ežerą.(v.p.: tai tik spėjimas ir galimai painiava dėl pavadinimų)
1868 m. kovo 18 d.
Vakar, atėjus į Mpveto kaimą, mus nuvedė į Saido ben Chabibo namą, kuris stovėjo ant virš vado trobos stūksančios keteros. Namas kvadratinis ir vytelės apteptas moliu, o stogas apipiltas žemėmis – kad priešas negalėtų jo padegti. Tai labai graži kalnų vieta. Sariamas, Ben Chabibo patikėtinis, mums davė krepšį miltų ir ožkos koją. Nusiunčiau pasveikinimą Mpvetui, o jis mandagia atsakė ir pranešė, jog jis kaime neturi pagaminto maisto, tačiau jei palauksime dvi dienas, tai jis pasirūpins, kad jį pagamintų ir, tada, jis bus pasiruošęs mus priimti. Jis žino ką turime jam duoti ir to jam nereikia sakyti: čia sutikau žmogų iš Seskėkės (Seskéké), kurį ben Chabibas paliko Kirvoje.
Atėjo į mus pasižiūrėti labai graži jauna moteris: visokeriopomis prasmėmis – beveik nuoga. Ji net nesuvokia, kad tai nepadoru – tai tikra juodaodė Venera.
Vakarinėje pakrantėje matoma šviesiai pilka, raudonuodegė papūga. Ji įprasta ir Rua, ir ją prisijaukina vietiniai gyventojai [Leidėjo pastaba: šį paukštį į Zanzibarą labai dažnai atveža Dramblio kaulo karavanai].
v.p.: veikiausiai čia kalbama apie juodąją kakadu
1868 m. kovo 19 d.
(Viešpatie, suteik malonę tave dar labiau mylėti ir geriau tarnauti)
Mus aplankė mylimiausias Mpveto sūnus. Kalbama, kad tėvas su juo nepasitaręs, nieko nedaro, bet man jis nesudarė žmogaus apdovanoto didžia išmintimi įspūdžio.
1868 m. kovo 20-21 d.
Susitikimas su vadu buvo atidėtas. Jis pareikalavo, kad parodytume tos medžiagos gabalą, kurį ruošėmės padovanoti. Nusiunčiau jam gerą atraiža su paaiškinimu, kad mūsų daiktų atsargos beveik išseko, nes mes keliaujame jau beveik dvejus metus ir dabar keliaujame į Udžidžį, kur pasipildysim atsargas.
Mpveto paruošė pombės, krepšį miltų ir ožką. Palyginęs paruoštą proviziją ir atraižą, jis matyt nusprendė, kad sandėris bus jam nenaudingas ir atsiuntė pasiuntinį, kad man perduotų, jog kai mes buvome pas Kasembę, tai davėme daug atraižų, kaip ir Muabui, tad jei aš jam neduosiu dar vienos atraižos, tai jis manęs nepriims. Mat – jis „nemiega po vienu audinio gabalu“. Būgtais aš, „norėdamas jį pražudyti, užkeikiau šį gabalą ir aš turiu išvykti“.
Matomai jis įsižeidė, kad mes ėjome pas jo konkurentą Muabą prieš ateinant čia. Saido ben Chabibo nesutiko priimti 8 dienas ir visą tą laiką būrė ar iš vis saugu matytis su Chabibu. Devintą dieną jis kurį laiką žvalgėsi pro duris, kad pamatytų ar Chabibas yra tinkamas žmogus, ir tik po to išėjo iš trobelės. Jis visada labai įtarus.
Galų gale jis atsiuntė įsakymą, kad mes išeitume, o jei neišeisime, tai jis surinks savo žmones ir mus išvarys. Sariamas pasakė, kad jei jis nebijotų dėl Chabibo prekių saugumo, tai pasipriešintų Mpvetui. Tačiau neturėjau jokio noro čia likti ir pyktis su niekam tikusiu vadu: nusprendžiau išeiti kitą dieną.
1868 m. kovo 24 d.
Mpveto iškoneveikė afrikietį pirklį už tai, kad jis atvyko su prekėmis ir išsiuntė jį atgal.
Vėl nakvojome pusiaukelėje į Kapembą. Mes atvykome tuo pačiu metu, kaip ir druskos pirklių būrys iš vakarinės Rua. Tai buvo aukšti, gerai suręsti, gana tamsūs (v.p.: turima galvoje odos spalva) žmonės.
1868 m. kovo 25 d.
Pusiaudienį pasiekėme Kabvavatą (Kabwabwata) ir mus džiaugsmingai pasitiko Mahometas ir visi gyventojai. Šeichas Butas, Mahometo sūnus, keliavo su mumis, nors Mahometas jau anksčiau sakė, jog Mpveto veikiausiai atsisakys su mumis bendrauti.
(v.p.: originale, tai kovo 27 d. įrašas) Vanduo mūsų kelyje buvo toks gilus, kad keliauti į šiaurę visiškai neįmanoma. Vanjamveziai, kurie taip pat čia įstrigo, kalba, jog labai dažnai vandens gylis viršija žmogaus ūgį, o luotų nėra. Jei būtų galimybė keliauti namo – jie čia nesėdėtų.
Galvoju gal verta keliauti prie Bembos ežero, nes dar turi praeiti mažiausiai du mėnesiai, kol bus galima vykti į šiaurę. Tačiau mano atsargos baigiasi ir neturiu dovanų pakelės vadams.
Bembos ežero dugnas smėlėtas, o ne dumblinas, kaip, kad mums anksčiau pasakojo. Ežere keturios salos. Viena iš jų – Bangveolo – labai didelė ir joje gyvena nemažai žmonių. Jie gausiai augina ožkas ir avis, taip pat turi luotų. Jų savininkai už luoto, kuris gali sutalpinti 8-10 žmonių, prašo trijų kaplių. Už salos – kiek tik aprėpia akis – tyvuliuoja vanduo. Šalyje gausiai veisiasi vandeniniai ožiai (v.p.: nzoe - viena iš antilopių rūšių) ir čebula antilopės.
Žmonės pardavimui (mainams) nori druskos, o ne karoliukų.
1868 m. balandžio 2 d.
Jei duomenys, kuriuos gavau iš skirtingų patikimų šaltinių, teisingi, tai Nilo ištakos tarp 9° ir 10° pietų platumos arba bent 400-500 mylių į pietus nuo Spiko ežero (v.p.: turimas galvoje tiesiog J.H. Spiko (apie jį buvo komentuota) atrastas ežeras, o ne jo vardo ežeras). Šį ežerą pats kurį pats Spikas laikė Nilo ištakomis. Būgtai Tanganikos vandenys keliauja į šiaurę, į Čovambės (Chowambé) arba Bekerio ežerą. Jei šis teiginys teisingas, tai Tanganika yra Nilo praplatėjimas, kaip ir Čovambės ežeras, o Loandos upė sujungia šiuos du ežerus. Deja, bet čiabuviai, gyvenantys Loandos rytinėje pusėje, nepaliaujamai kariauja su vakarinėmis nuo šios upės gentimis, tai yra Rusisyje. Arabai kalba, jog verta keliauti į Čovambę, kur, kaip kalbama, daug dramblio kaulo.
Tikiuosi, kad viešpats palaimins mane į šioje kelionėje.
1868 m. balandžio 11 d.
Vakar Mahometas ilgai kalbėjo apie tai, kad nereikia keliauti į Bembą. Pagrindinis jo argumentas – tai Kasembės plėšikiškos nuotaikos., jog jis reikalaus audinių ir teigs, kad aš jam, sakydamas, jog keliauju į Udžidži, melavau. Papildomai prie šio argumento, jis aiškino, jog dabar paskutinis lietingas mėnuo ir prasidės „Masika“ ir mūsų kelias bus atviras. Esmė tame, jog Mahometas nepapasakojo apie tai, kad Marungos šalį užlieja kiekvienais metais pasikartojantys dideli potvyniai, privertė mane sugaišti penkis mėnesius.
Jis žinojo, jog būsime priversti čia sustoti, bet taip troško išsivaduoti iš Kasembės nelaisvės, kad tvirtindamas, jog Udžidžį pasieksime per mėnesį, paskubino mane keliauti. Gailiuosi, jog jis mane apgavo, bet stebėtis nėra ko: ir mahometonai, ir krikščionys mąsto panašiai. Jei mano atsargos beveik nesibaigtų, aš, vis tik, surizikuočiau dėl galimybės atrasti Bembos ežerą. Vienu momentu svarsčiau galimybę pirkti prekių iš Mahometo Bogharibo, bet bijau, jog jo atsargos taip pat mažos, ir, bijau, kad dabar turiu atsisakyti kelionės prie šio ežero.
1868 m. balandžio 12 d.
Ruošiuosi rytoj keliauti prie Banveolo, net jei Kasembė prieštaraus prieš mano kelionę už jo valdų. Mums bus geriau, nei čia: Kabvavate visko maža ir viskas brangu. Ten mes galėsime gauti vištą už vieną karoliukų vėrinį, o čia ji kainuoja šešis. Ten galima nusipirkti ir žuvies, kurios čia nėra. Čia trys pagrindiniai Kasembės žmonės: Kakvata, Čarlis ir Kapitenga (Kakwata, Charley, and Kapitenga). Jie trokšta grįžti namo ir man tai būtų naudinga, tačiau Mahometas juos užlaiko. Kai jo klausiu kodėl, tai jis atsako: „Muabo atsiako (išleisti)“, nors jie patys rodo į jo namus ir sako: „tai jis atsisako“.
[Leidėjo pastaba: tuo metu tarp D.L. pasekėjų įvyko rimtas dezertyravimas. Negalima šių žmonių griežtai smerkti, nes gyvenant su Mahometu ir jo vergais, vergų orda labai stipriai demoralizavosi. Arabas visaip stengėsi atkalbėti keliautoją judėti į pietus, o ne namo per Udžidži ir nusivylę vyrai palūžo]
1868 m. balandžio 13 d.
Šiandien ryte pradėjau ruoštis kelionei, o mano vyrai atsisakė eiti. Tai dėl to, kad jie visi pavargo, o Mahometo, kuris prieštarauja prieš kelionę, juos skatina taip elgtis. Mahometas, kuris akivaizdžiai troško pasipelnyti iš tokio jų elgesio, paprašė manęs šiandien pasilikti vietoje, o po to paklausė, ką aš darysiu su tais, kurie pabėgo. Aš atsakiau: „Nieko. Jei čia būtų valdžios atstovas, aš juos perduočiau jam“. Jis atsakė: „O, tai aš čia valdžios atstovas. Ar juos suimti?“ Aš sutikau. Jis vis kartojo savo klausimą, kad man tai net nusibodo. Gerokai vėliau, po to kai jis pareiškė, jog tarsi aš atėjau prašyti suimti bėglius, o jis atsisakė, aš supratau jo motyvus: jis žmonių akyse norėjo atrodyti geresnis už mane.
------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Dienoraščio originale yra detalesnis atsisakymo eiti situacijos aprašymas: Susis prisipažino, kad turi juodaodę moterį, kuri jį maitina. Čuma taip pat dėl moters ir dar dėl baimės prieš Kasembę. Bangesas atvirai teigė, kad juos nužudys Kasembė ir, be to, be Susio niekur neis, juolab, kad D.L. buvo sumažinęs jo atlyginimą, o jis daugiau nieko nemoka, kaip tik Bombėjuje keliauti į mokyklą. Susis kažką neteisingai leptelėjo, o tą nesąmonę pasigavo Abrahamas ir pradėjo kalbėti apie senas nuoskaudas, o po to pareiškė, kad nori eiti į Udžidži, o ne atgal, jog pavargo nuo darbo. Bet šis vaikinas atsiprašė ir D.L. jam atleido, o Susis stovėjo kaip mulas. Tada įvyko konfliktas: D.L. prisilietė prie Susio rankos ir ištarė: „Imk ryšulius ir einam“, o Susis sučiupo jo ranką ir suspaudęs nenorėjo jos paleisti, tad D.L. teko išsitraukti pistoletą. Taip maištas buvo sužlugdytas.
D.L. mano, kad didžiausias kaltininkas, kaip ir rašyta leidėjo versijoje - tai Muhametas. Tik praleista detalė, kad šis arabų prekybininkas specialiai D.L. vaikinams (tarnams) pakiša suguloves ir visai norėtų, kad D.L. už tai sumokėtų, duotų karoliukų vėrinius prostitutėms ir sumokėtų už bangės rūkymą (v.p.: bchangas ar bhangas – tai lengvo narkotiko iš kanapės pavadinimas (iš esmės, kaip marichuana), kurio pavadinimas atėjęs iš Indijos, neoficialiai per kai kurias naudojamas ir po šiai dienai).
-------------------
1868 m. balandžio 14 d.
Išeinu su penkiais likusiais palydovais ir didelę dalį nešulių palieku Mahometui. Pasiekiau Lualo, kur ir pernakvosiu. Vadas Ndova.
1868 m. balandžio 15 d.
Anksti ryte pabėgo Amonda: „Nori būti su savo broliais“. Ji mano, jog jei atsisakys eiti prie Bembos ežero, privers mane likti čia, su jais, o po to keliauti į Udžidži. Aš nusiunčiau Amondo ryšulį atgal pas Mahometą. Mano pasiuntinys Kabvavatą pasiekė ankščiau, nei ten atėjo bėglys. Amonda nuėjo pas mano draugą arabą ir šis, žinoma, jį išbarė, tačiau Amonda atsakė, kad jis pavargo tampyti nešulį ir daugiau niekuo nekaltas. Turiu pridurti, jog vėliau sužinojau, kad jis norėjo pas mane ateiti su vienu iš Mahometo Boharibo žmonių, tačiau Mpamaris Amondai pasakė, kad šis negrįžtų.
Dabar, kai mes jau žygyje, nusiunčiau pasiuntinį pas Mahometą ir liepiau perduoti, kad mes jokiu būdu neisime į Udžidžį, kol nepasieksiu ežero, kurio ieškau. Tam pridėsiu visas pastangas ir geriau lauksiu prie Lualo arba Moero, kol neateis žmonės iš Udžidžio, kurie pakeis pabėgusius.
Šiaip aš pabėgėlius nelabai griežtai smerkiau: jie nuo kelionių pavargo, kaip, beje – ir aš. Tačiau negaliu atleisti Mahometui, kuris skatino dezertyravimą ir veidmainiavo. Kita vertus, o ko buvo galima tikėtis? Jis apie šioje šalyje pragyveno apie 30 metų, iš kurių 25 pas Kasembę, o ten jis turėjo pasitelkti visą savo sumanumą ir gudrumą. Tad, savo trūkumų pažinojimas, skatina atlaidumą.
1868 m. balandžio 16 d.
Muabo kalvų olas vadina „mita“ arba „mpamankana“ (Mita or Mpamañkanana). Jis teigia, kad karo atveju ten gali pasislėpti visi šio regiono žmonės. Spėčiau, kad jos tada talpintų apie 10000 žmonių. Ten saugomos atsargos, o „išilgai gatvės“ teka neišdžiūstantis upelis. Buvo nutikę, kad pagrindinį įėjimą į olas blokavo priešas, bet vienas žmogus, kuris žinojo visus sudėtingos olų sistemos praėjimus, slaptu keliu pravedė karius ir jie netikėtai užpuolę įsibrovėlius nuvijo. Šie patyrė didelius nuostolius.
Gyventojai mano, jog šias olas sukūrė Dievas. Galimai čionykščiai žmonės jas paveldėjo iš pirmykščių trogloditų, kurie ir iškasinėjo olas šalia Horo kalno. „Jebel Nébi Harin“ – pranašo Arono kalnas, kaip sako arabai, nors jie taip vadina net bušmenų urvus, kurie už 1000 mylių į pietus nuo čia.
Čia veisiasi labai mažyčiai, bet skaudžiai kandantys moskitai. Prieš miegą moterys iš pašiūrių juos bando išvyti mojuodamos žalių lapų kuokštais.
1868 m. balandžio 17 d.
Per Lualą perėjo 30 jardų tiltu, tačiau vanduo buvo išsiliejusi per pusmylę iš kiekvienos upės pusės.
Praėjome kelis kaimus, kurie stovėjo ant nedidelių aukštumų virš vandeniu aplietų lygumų. Keturias valandas bridome vandeniu, kurio dugnas buvo iš juodo ir lipnaus purvo. Stengėmės laikytis keliuko, tačiau keliauninkų kojomis jame buvo susiformuotos provėžų įdubos, kurias užpildė minkštas purvas. Kai užlipi ant tokios įdubos krašto, tai koja nuslysta į purvą iki pusės blauzdos, aplimpa purvu ir ją sunku ištraukti. Toks keliavimas buvo labai varginantis. Tam, kad išvengtume tokių nemalonumų, mes stengėmės eiti žole abipus kelio, bet neretai, užlipę ant nematomos įdubos, įklimpdavome abiem kojom, o į vandens paviršių pradėdavo kilti oro burbuliukai, kurie sproginėjo ir skleidė siaubingą kvapą. Vienose vietose juodas purvas ir smirdantis vanduo buvo šaltas, o kitose karštas – priklausomai nuo to ar tose vietose cirkuliavo vanduo ar ne. Kai mes priartėjome prie Moero, tai vanduo pradėjo siekti krūtines, o kai kada ir aukščiau. Visus krovinius, kurie bijojo vandens, teko neštis ant galvos.
Pakrantės smėlynuose sutikome būrelį žvejų. Man išskyrė pašiūrę ir aš išsimaudžiau švariame, nors ir šiltame ežere, ir su dideliu malonumu persirengiau. Ežero vandens temperatūra 3 va. Dienos - 83°F (28°C).
1868 m. balandžio 18 d.
Žingsniavome šiauriniu Moero galu, kuris lenkiasi eina į pietryčius. Bridome per minkštą smėlį, kojos įdubdavo ir tai sunkino kelionę. Toks ėjimas tik dar labiau sustiprino mūsų vakarykštį nuovargį. Tad, netoli rytinių kalnų priėję apleistą kaimelį, mes su džiaugsmu joje apsistojome ir ketinome čia praleisti sekmadienį (19-liktą).
Kai čia buvome praeitą kartą, aš nematavau gylio, bet, manau, kad ežeras pakilo per 20 pėdų, lyginant su praeitu kartu. Nors kai kur, iš krante matomų praeitų vandens pakilimo pėdsakų, galima spręsti, jog vanduo pakyla dar aukščiau.
Smulkios žuvies gaudymui naudojami dideli krepšiai iš suaižytų nendrių. Juo žvejoja trise. Krepšiu braukia per vandenį ir išvaro žuvį ant kranto.
1868 m. balandžio 20 d.
Nuėjome iki Katetės upės (Katétté River), o nuo ten – iki didelio krioklio. Nakvojome šiauriniame Vunos upės krante, kaime. Netoliese yra karšta versmė, kuri retkarčiais naudojama manijokų ir kukurūzų virimui.
1868 m. balandžio 21 d.
Perėjome Vunos upę ir nuėjome į Kalembvės (Kalembwé) kaimą. Kaimo vadas mus pasitiko prie vartų ir nulydėjo prie trobelės. Jis labai domėjosi visais mūsų daiktais ir, kartu, paklausė ar mes negalėtume pabūti kaime ir kitą dieną ir kartu išgerti alaus, kuris rytojui paruoštų.
Čia apstu leopardų.
Ežeras dabar atrodo platesnis, nei bet kada.
Niekada neįsivaizdavau, kad skylė nosies kremzlėje gali būti panaudota kam nors kitaip, kaip tik įsegti „puošmeną“. Nosies papuošalai paprastai būna kelios žolelės, bet žmogus, kuris pritaisinėjo plunksnas prie savo strėlių, šią skylutę naudojo adatos laikymui.
Keliaudami Kangalomės kryptimi, matėme vandeniu užtvindytą kraštą. Aš atsilikau, nors mačiau, kaip palydovai įėjo į aukštą žolę per 100 jardų nuo manęs. Pradėjau šaukti, bet jų kojos taip tekšnojo per vandenį, kad jie nieko negirdėjo. Negalėjau surasti tako, kuris turėjo sukti į pietus link kaimo. Aukšta ir susipynusi žolė labai trukdė kelionei.
Galų gale aš nusamdžiau žmogų, kuris parodytų pagrindinį kelią į pietus ir jis mane atvedė į tvarkingą kaimą, kuriam vadovavo moteris – Njankasangada (Nyinakasangaand). Keliauti toliau nebenorėjau. Njankasangada man pasiūlė savo žmonių palaukti „Ficus indica“ šešėlyje, šalia jos namo. Sulaukęs savo žmonių, jai padovanojau karoliukų vėrinį, o ji išreiškė nuoširdų apgailestavimą, kad išeinu nieko neišgėręs.
Laukinių žvėrių gausa privertė žmones palikti kelis kaimus.
1868 m. balandžio 23 d.
Eidami per labai tankią ir susipynusią njasio žolė (Nyassi grass), priėjome sudegintą Čikosio kaimą. Jį patį nužudė Nsama.
Nakvojome daržo pašiūrėje, kuri nesudegė.
Kaimo griuvėsiuose sudygo ropės.
Njasio žolė, tai labai šiurkšti ir aukšta žolė, kuri lenkėsi virš kelio, o kai ją praskiri, tai aštrios sėklos prasiskverbia pro drabužius ir tai labai erzina. Nemalonus ir žolės prisilietimas prie veido. – ji visą laiką lenda į akis. Kai šią žolę išdegina ir dirvoje sudygsta jauna žolytė, tai per ją keliauti daug paprasčiau.
1868 m. balandžio 24 d.
Palikę Čikosio kaimą, pasukome link Kolongosio. Miške gausiai žydi serentis (v.p.: „Marigolds“ arba „Tagetes“. Astrinių šeima) ir rusmenės (v.p.: foxgloves - gyslotinių šeimos augalų gentis, kuriai priklauso nuodingos daugiametės žolės).
Šioje vietoje upė ne mažiau 100 jardų pločio, o vakariniame krante ji išsiliejo per 300 jardų. Jos gylis buvo toks, kad turėjome likti luote, kol nepriartėjome per 50 jardų prie aukštesnės vietos.
Čionykščiai žmonės kramto papiruso šerdį, kurios storis apie 3 colius – ji balta, kaip sniegas. Ši šerdis beveik nesaldi ir šiaip – beskonė.
Atvykus į kaimą, vado jame neradome, nes jis buvo išvykęs (jis kirto mišką ruošdamas plotą pasėliams), o jo žmona atsisakė mums išskirti trobelę. Vakare atvyko vadas Kansabala ir jis apmaudžiai išbarė savo sutuoktinę ir kaimo žmones, o po to prašė persikelti į namelį, tačiau, po ištiestu tinklu nuo moskitų, man buvo gera ir už kaimo, tad atsisakiau: čia nebuvo vabzdžių ir kenkėjų, kaip kad būna pašiūrėse.
1868 m. balandžio 25 d.
Išėjome anksti. Laikėmės vakarų krypties. Pakilume į miškingą aukštumą ir ten pasukome į pietus – pietvakarius, lik didelio Kifurvos (Kifurwa) upelio, kuris įteka į Moero ežerą netoli Kalongosio.
1868 m. balandžio 26 d.
Sekmadienį praleidome žievėtojų trobelėse. Vakar buvome sutikę jų būrelį: jie keliavo apsikrovę ką tik nuimta žieve, iš kurios daromi siūlai audiniams. Priekyje einantis žievėtojas nenorėjo eiti takeliu, nes aš sėdėjau pernelyg arti jo. Gestu pasiūliau praeiti, bet pagal jų papročius, būtų buvę nemandagu, jei jo šešėlis, nors kažkiek, būtų kritęs ant manęs, tad jis apėjo mane didesniu lankstu. Šiose vietose, tai įprastinis mandagumas.
1868 m. balandžio 27 d.
Iki Fungafungos (Fungafunga) kaimo nereikėjo toli eiti. Galėjo keliauti iki Muatizės upės, bet ten nėra kaimų, o čia galima nusipirkti maisto.
Fungafungos žmona mus pamaitino labai gera vakariene. Po to, kai ji apie tai papasakojo savo vyrui, jis man pasakė: „Šis kaimas tavo. Visada vaikščiok šiuo keliu ir valgyk mano maistą“. Fungafunga iš monjanvesių (Monyamwezi). Šiose vietose jis superka medų, kaplius ir vergus. Čia labai daug papūgų ir jos, nekreipdamos dėmesio į moterų, kurios nori jas išgąsdinti, riksmus, lesa sorgas (Holcus sorghum).
Tiltu, kuris buvo suręstas iš vieno didelio medžio, perėjome per Muatizę. Nuo kalno, kuris netoli Kabukvos, matomas Moero ežeras.
Nakvojame prie Čirongo upės.
1868 m. balandžio 29 d.
Esame prie Mandapalos upės. Sutikome kelis Čungos vyrus. Vienas iš jų sakėsi esąs Kasembės giminaitis ir labai piktinosi, kad Kalungosyje negavę leidimo, antrą kartą atvykome į Kasembę.
Vienas iš šių vyrų su trumpai nupjaustytomis ausimis, manęs paklausė, ar išėjęs į šiaurę, sugrįšiu. Atsakiau: „Taip, manau, kad ateisiu“. Jie susijaudino ir pradėjo šūkčioti: „Anglai atėjo antrą kartą!“, „Antrą kartą dergia mūsų šalį! Kodėl negalėjote palaukti Kalungosyje? Tegu grįžta ten!“, „Atėjo nuo Mpamario, be to, iš Bagaragansos ar Banjamvesio (Bagaraganza or Banyamwezi)!“. „Antrą kartą!“, „Antrą kartą!“. Galiausiai sušaukė artimiausius kaimo kaimynus apsvarstyti šį svarbų reikalą. Aš siūliau perduodi šio reikalo svarstymą pačiam Kasembei – nusiųsti kurjerį kartu su vienu iš mano žmonių. Tačiau jie nesutiko keliauti į Čungą.
Kasembė – žmogus protingas ir teisingas, tačiau jo žmonės ne tokie: jie pasiruošę viskam, kad tik galėtų išlupti baudą iš svetimo žmogaus ar, net – iš savo tautiečio.
1868 m. balandžio 30 d.
Prasidėjo žiemos šalčiai. Iškrenta labai daug rasos. Upės patvinusios, nors lietus jau senai liovėsi.
2021-05-14
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą