Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-12-27 iki 1867-01-05.

 

 

1866 m. gruodžio 27 d.

Vedlys paprašė išduoti jam priklausantį audinio gabalą, kad galėtų nešiotis kelyje, nes buvo šlapia ir lijo, o tas gabalas medžiagos iš medžio pluošto, blogai pridengia kūną. Aš sutikau, o jis pabėgo pirmai progai pasitaikius. Manau, jog jis vykdė Kavimbos patarimą, ir nieko kito galėjau nesitikėti. Tada keliavome babisų keliu, tačiau neužilgo jį pametėme, nes šiose vietose pradėjo lyti gana anksti, tad žolė padengė kelią ir jau net pribrandino sėklas.

Bendra pastaba nuo  vertėjo.

Tam, kad būtų geriau orientuotis, įdedu XIX a. pabaigos žemėlapį su pasenusiais pavadinimais, kurie šiais laikais nebenaudojami ir išnykę. Kaip pavyzdžiui "babisa" - tai tiesiog vieni iš bantų genčių. Bantams priklauso ir tie patys zulai (zulu). Vien Malavyje gyvena bantams priskiriamų genčių: Chewa, Tumbuka, Yao, Lomwe, Sena, Tonga, Ngoni, Ngonde; Zambijoje, per kurią dabar keliauja D.L.: Nyanja-Chewa, Bemba, Tonga, Tumbuka, BaLunda, Balovale, Kaonde, Nkoya, Lozi ir dar apie 70 mažesnių šeimų; Tanzanijoje - Abakuria,Sukuma, Nyamwezi, Haya, Chaga, Gogo, Makonde, Ngoni, Matumbi; ir dabartiniame Konge, kur dar keliaus D.L. - Bakongo, Mongo, Baluba, numerous others ( Ambala, Ambuun, Angba, Babindi, Baboma, Baholo, Balunda, Bangala, Bango, Batsamba, Bazombe, Bemba, Bembe, Bira, Bowa, Dikidiki, Dzing, Fuliru, Havu, Hema, Hima, Hunde, Hutu, Iboko, Kanioka, Kaonde, Kuba, Komo, Kwango, Lengola, Lokele, Lupu, Lwalwa, Mbala, Mbole, Mbuza (Budja), Nande, Ngoli, Bangoli, Ngombe, Nkumu, Nyanga, Bapende, Popoi, Poto, Sango, Shi, Songo, Sukus, Tabwa, Tchokwé, Téké, Tembo, Tetela, Topoke, Ungana, Vira, Wakuti, Yaka, Yakoma, Yanzi, Yeke, Yela...

Dieną priėjome prie šiaurinių kavų, iš kur pradeda tekėti Njamasi (Nyamazi) upelis ir kurį laiką ėjome jo vaga, o po to išėjome iš slėnio į viršų.

Pakilimo pradžioje, upelio vagoje, žvirgždo sluoksnis siekė 50 pėdų, o kai pakilome, sutikome žėručio skalūnus, kuris stovėjo pakreiptas. Po šio sluoksnio – pilkąjį gneisą ir paskutinįjį – magminį sluoksnį su kvarcinės kilmės su dideliu kiekiu žėručio ir talko priemaišų. Kai sustojome poilsiui, prie mūsų priėjo du medaus ieškotojai. Jo paieškai naudojo paukštį vedlį. Šis atskrido ir pirmas ir kantriai laukė apie pusvalandį, kol jie rūkė ir šnekučiavosi, o po to nuskrido jiems nueinant.

Apačioje buvo labai daug musių cėcė ir jos mus sekė, kol mes lipome, tačiau pakilus į 1000 pėdų aukštį, jų kiekis pradėjo mažėti, kol jų visai neliko.

Temstant įsikūrėme stovyklą vėsioje aukštumoje prie upelio. Pasistatėme pašiūres iš medžių su tankia lapija. Man komforto pridavė dr. Stenhauso (Dr. Stenhouse) impregnuotas audinys, kuris pranašesnis už lietpaltį: jis padengtas indiška guma (kaučiuku), nors jis nėra kilęs iš tos šalies.

(v.p.: tai taip vadinamas „india-rubber cloth“ arba kaučiukas/lateksas išgaunamas iš Brazilijos kaučiukmedžio (Hevea brasiliensis), Anglijoje, o po to Pietryčių Azijoje jis buvo išplatintas tik po 1876 m.)

 

1866 m. gruodžio 28 d.

Trys medaus ieškotojai prie mūsų priėjo, kai mes kilome į kelią ir pasakė, jog Moervos (Moerwa‘s) kaimas netoli. Pirmoji medaus ieškotojų grupė mums taip pat sakė „pafupi“ (arti). Mes ir taip dažnai ėjome ilgiausius atstumus, kuriuos vadindavo „čia pat“, nors iš tikro jos buvo „patari“ (toli). Tad mes pradedame manyti, jog „pafupi“ reiškia ne „arti“, o „linkiu jums eiti ten, o „patari“  - atvirkščiai. Šį kartą reikėjo beveik valandos su trim ketvirčiais, kad prieitume Moervą.

Žiūrint į nueitą kelią iš aukščio, į kurį įlipome, matome didelę lygumą, kuri pasidengusi tamsiai šaliu mišku, o joje gelsvos žolės juosta, kur, matomai, teka Luangva. Rytuose ir pietryčiuose, jau matymo ribose, ją apriboja melsvų kalnai grandinė – panašiai 40 mylių nuo čia.  Kalbama, kad Luangva prasideda Čibelėje (Chibalé), kuri yra į šiaurę nuo Malambvės (Malambwé), kur yra Moervės kaimas. Iš ten ji teka į pietryčius, o po to pasuka ten, kur mes per ją persikėlėme.

Moervė atėjo pas mane į trobelę. Jis darė gana kvailo žmogaus įspūdį, nors jo kakta geros ir išsivysčiusios formos. Jis, naudodamas smulkias mažas gudrybes, pabandė mus įkalbėti viską ko riekia kelionei, nusipirkti pas jį, nors kainos čia neįtikėtinai aukštos: „Priešakyje nieko nėra, ten didis badas. Jums reikia maisto nusipirkti čia ir neštis su savimi, kad turėtumėt ko valgyti“. Paklausiau koks artimiausio kaimo vado vardas, bet jis nenorėjo jo atskleisti.  Galų gale, pasakiau jam, kad kalbėtų kaip tikras vyras. Tik tada jau jis papasakojo, kad pirmojo Lobembos genties vado vardas Motuna, o kito – Čefunga (Motuna, Chafunga). Padovanojau Moervei didelį atraižą audinio  ir išsireikalavome, kad jis padarytų košės iš „maëre“ arba dar vadinamo „mileto“ (millet) (v.p.: rausvoji pirštūnė – sora - grūdinis augalas    „Eleusina caracana“ arba „finger millet“) su dramblio skrandžiu. Buvo labai malonu pavalgyti taip kaip reikia. Norėjau duoti dar vieną didelę atraižą, nes jis, atsiųsdamas maistą pranešė, kad ryt gamins dar daugiau šios košės. Tačiau kitos dienos vakarą, kai paklausėme apie maistą, jis atsakė, kad pasiuntinys pamelavo: jis nieko virė. Šis vadas linkęs meluoti ir yra blogo vado pavyzdys. 

  „Finger millet“

Bbabisų galvos yra apvalių kulkų formos, riestanosiai. Neretai pasitaiko su plačiais skruostikauliais. Akys įkypos ir vidiniai kampučiai kiek kilstelėti. Labai panašu, kad juose yra nemažai bušmenų kraujo: neretą būtų galima supainioti su bušmenu arba hotentotu. Gali būti, kad babisai ir vaijau susimaišė su tomis gentimis ir tai paaiškintų jų įprotį klajoti. Priimta, kad jų moterys vaikšto su apnuoginta viršutine pasturgalio dalimi, šiek tiek nuleisdami labai šiurkščia medžiagą žemiau. Jos nudildina dantis, o lūpų žiedo nenešioja. Plaukus susišukuoja taip, kad jie būtų tinklelyje už nugaros. Vyrai, kai sveikinasi vienas su kitu, gulasi vos ne ant visos nugaros, ploja delnais ir susukę lūpas kaip bučinyje, leidžia  menkai padorius garsus. 

 

1866 m. gruodžio 29 d.

Praleidžiame dieną Malambvės (Malambwé) kaime, bet nieko, išskyrus trupučio „maëre“, kuris girgžda tarp dantų ir skrandyje, negauname. Tam, kad masitai nenumarintų jų iš bado, gyventojai miške įdirba nedidelius apvalius žemės lopinėlius. Šiuos įdirbtus lopinėlius skiria dideli atstumai. Jų diametras apie 10 ar truputį daugiau jardų. Jie tręšiami pelenais ir užsėjami sorais (prosais) arba sodinami moliūgai. Tai daroma tam, kad masitai užpuolimo metu negalėtų išsinešti moliūgų arba sorų, kurių grūdai labai mažyčiai, su savimi. Gyventojai ne drąsesni, kaip ir kiti afrikiečiai, bet gudrūs. Atsakydami į paprastus klausimus, suteikia neteisingą informaciją, bet galimai tai iššaukta tuo, kad jie mums negeranoriški, nes nenorime mainyti prekių į dramblio kaulą.

 

1866 m. gruodžio 30 d.

Keliaujame į Čitembos kaimą, nes kaip pasakojama, jis nuo masitų nebėgo ir todėl turi maisto atsargų pardavimui.

Poilsio metu, mus pasivijo Moerva su visa vyrų, moterų ir šunų palyda. Jis keliavo į dramblių medžioklę. Vyrai buvo ginkluoti didelėmis ietimis, o šunys buvo reikalingi, kad nukreiptų dramblių dėmesį, kai vyrai juos puola ietimis.  Moterys, tuo tarpu, stato pašiūres ir gamina maistą. Su medžiotojais eina kalvis, kuris taiso ietis, jei jos sulūžtų.

Praeiname per lygų plokštikalnį, kur labai apgalvotai įrengti (pramindžioti) keliai: net nesijaučia, kad keliauji per kalnuotą vietovę.  Ji visa pasidengusi tankiu mišku. Dažnai pasitaiko medžiai su nupjautomis šakomis - jas pjausto dėl žievės audiniams arba medžioklei. Daug masukos vaismedžių. Iš cisalpinos ir kopalmedžio žievės gaminami audiniai.

Pasirodė didelės hematito mases, kurie dažnai turi geležies, pasitaiko ir konglomeratas su kvarco intapais, ir nuolaužomis. Panašu, kad žemumose buvo ežerai, o iš aukštesnių vietų į juos sutekėdavo dideli kiekiai vandens iš geležingų šaltinių ir taip susidarė geležies rūdos klodai. Hematitas nuklotas pilku granitu arba kvarcu su talko ir gneiso priemaišomis.

Miške klega paukščiai, kurie užsiėmę lizdų sukimu. Daug frankolinų – jie labai baugštūs.  Rėkauja lėlys ( v.p.: originale „Whip-poor-wills“ – tačiau šiuo metu taip vadinami  šie paukščiai yra iš Šiaurės Amerikos ir negyvena Afrikoje. Matomai kažkoks labai panašus paukštelis arba tais laikais šis pavadinimas buvo labiau bendrinis. Pavyzdžiui, ten galėjo būti paprastasis lėlys(arba kitas – rūšių ir porūšių daug) - Caprimulgus europaeus – jie ten žiemoja. Kaip tik laikas sutampa. Jų balsai girdimi net už 600 m.) ir dar kažkoks paukštis, kurio trielė daug sudėtingesnė ir skardesnė – aiškesnė: „O-o-o!“. Žydi niekuo neypatingos gėlės, bet vietiniai puikiai žino , kokie augalai valgomi, o kokie ne.  Aš dirstelėjau į moters krepšį, kuri buvo pririnkusi lapelių vakarienei. Ten buvo 8-10 rūšių lapų ir dar grybai ir orchidėjos (orchidėjinės gėlės). 

 Lėlys

 Šiandien kelis kartus iš šiaurės rytų ir rytų-šiaurės rytų užklupo škvalai su liūtimis. Nežinom kada ateisime į kokį nors kaimą, nes babisai nesako kur jos yra.

Vakare sustojome prie upelio ir surentėme priedangas. Tačiau maisto buvo taip mažai, kad visą naktį sapnavau tik valgius, kuriuos kažkada valgiau, arba kokius galėčiau valgyti.

Aš šią nuostabią šalį padarysiu labiau žinoma visiems žmonėms, dėl ko ji taps lankoma „malonių vyrų“ (v.p.: iš tiesų, čia buvo ironija „pleasant haunts of men“, turint galvoje, kad ją užplūs avantiūristai). Trūksta žodžių, kad aprašyti visus jos turtus, kurių didesnė dalis prapuola veltui dėl prekybos vergais ir vidinių karų.

 

1866 m. gruodžio 31 d.

Išėjome ryte, po lietaus. Nuo medžių ir žolės lapų lašėjo. Kažkur suriaumojo liūtas, bet mes jo nematėme. 

 

Kažkokia moteris, kuri atėjo iš toli, pastatė mažytę pašiūrę ant sudegusios buvusios trobos: ji aukojo maistą, kurį patalpino į šią miniatiūrinę trobelę. Ši šventa auka, be abejo guodė varganą širdį!

Atvykome į Čitembos kaimą (Chitembo) ir radome jį apleistą. Babisai, derliaus nuėmimo metu, beveik nuardo savo trobeles ir persineša migį į vietas, kur gyvena iki darbų pabaigos. Taip paliktose negyvenamose trobose nelieka vabzdžių. Mes matėme, kad kur tik neateitų babisų arba arabų vergų pirkliai, jie po savęs palieka blakes.  Būtų gerai, kad jų atnešamas blogis tuo ir baigtųsi. Kai mes atėjome, Čitemba dirbo savo pasėliuose, bet jis greitai pasirodė ir pasiūlė mums patiems pasirinkti patinkančią nenuardytą trobelę.

Čitemba – senis. Jis gerokai atviresnis ir teisingesnis, nei paskutinysis mūsų sutiktas vadas. Jis pasakė, jog Čitapanga (Chitapanga) yra vyriausias Abembos (Abemba) vadas.

Trys-keturios moterys, kurias matėme atliekant lietaus šokį pas Moervą, čia darė tą patį. Jų veidai buvo nubalinti miltais, rankose laikė kirvukus ir kaip mokėjo, pamėgdžiojo vyrišką balsą.

Čia gavau šiek tiek soros (prosos) - „maëre“ ir paukštienos.

 

1866 m. pabaiga.

Šie metai nebuvo tokie naudingi ir vaisingi, kaip tikėjausi. Kitais, 1867 metais, stengsiuosi daryti viską geriau. Pasistengsiu rodyti daugiau kantrybės ir meilės. Tegu Aukščiausiasis, kuriam patikiu savo klajones, atveda į mano troškimų aukštumas ir te padeda mano darbuose!

Vardan Jėzaus, tebūna visos 1866 m. nuodėmės man atleistos.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Tarp leidinio ir originalo, jokių pažymėtinų skirtumų nuo 27 iki 31 dienos nėra. Nebent, kad skiriasi soros ar prosos pavadinimo rašyba: leidėjas rašė, kaip „maëre“, o dienoraštyje „Maére“ – toliau tiesiog rašysiu mums įprastai „soros“, kaip ir „maize“ – kukurūzai.

-----------------------

 

1867 m. sausio 1 d.

Tegu tas, kuris buvo kupinas malonės ir tiesos, sutvirtina mano charakterį. Malonė – noras parodyti palankumą; tiesa – teisingumas, nuoširdumas ir garbė – dėl Jo gailestingumo.

Mano žmonių pageidavimu, liekame Mbulukutos-Čitembos kaime, nes šiandien Naujųjų Metų diena ir be to, čia galime gauti maisto.

 

1867 m. sausio 2 ir 3 d.

Turėjome likti dėl ateinančio lietaus. Nupirkau „senzé“ (Aulacaudatus Swindernianus – v.p.: džiovinta žuvis. Apie ją buvo rašyta 1866 m. balandžio 24 d.) ir į žiurkę panašų gyvūną. Džiaugiausi gavęs bent tiek mėsos.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Originaliame dienoraštyje pažymėta, kad visą 3 dieną lijo arba buvo dulksna.

-----------------------

 

1867 m. sausio 4 d.

Lyja. Termometras, kuris buvo sugraduotas pagal virimo laipsnį, rodo, jog mes 3565 pėdų aukštyje virš jūros lygio, o pagal barometrą – 3983 pėdos.

Čia gavome truputį sorų. Mes teikiam pirmenybę laukimui, nei vaikščiojimui po lietumi, nes jis permerkia kiaurai ir gadina mūsų prekes. Mes neturime nei cukraus, nei druskos ir, aišku, atsargų, kurie tirptų, bet nuo lietaus susigadina ir parakas ir audiniai.

Valgis sunkus ir varganas. Visą laiką jaučiu alkį ir vietoje to, kad kietai miegočiau, sapnuoju valgį. Net kai nemiegu, mano vaizduotė piešia prabangius praeitų laikų patiekalus. Tai ganėtinai keista, nes aš dažniausiai nesapnuoju. Tiesą sakant – beveik niekada nesapnuoju, nebent prieš ligą arba kai sergu.

Angliško leidinio pastaba. Reikia pažymėti, kad D.L. galėjo užmigti kada panorėjęs – beveik iš karto. Bet kuriuo paros metu, jis galėjo snustelėti ir atsigauti: jam pakako pakankamą šešėlį metančio medžio, kur galėtu atsigulti.

Mes esame šiaurinėje, o tiksliau – šiaurės vakarinėje didelio Luangvės slėnio dalyje. Iš rytų ateinantis lietus lyja čia, aukštutinėje ir žemutinėje slėnio dalyje, tačiau didesnė jo dalis nepakankamai sudrėkinama. Visos žolės jau subrandino sėklas ir visi stiebai su sėklomis, ne aukštesni kaip 2 pėdos. Ganyklos čia nuostabios. Vietiniai lietaus laikotarpius išnaudoja dramblių medžioklei, kurie užklimpsta purve: jie įklimpsta net iki 15-18 colių į pažliugusį gruntą. Tokiomis sąlygomis, net drambliui, tokiam dideliam gyvūnui, sunku pabėgti.

 

1867 m. sausio 5 d.

Oro sąlygos vis dar mus užlaiko. Išvyksime, kai tik liausis smarkus lietus ir sulauksime gražios dienos.

 

2021-01-29

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-12-03 iki 1866-12-26.

 

 1866 m. gruodžio 3 d.

Keliaujame žemaūgiu mišku apaugusią kalvotą vietovę į Kandės kaimą (Kandé), kuris taip pat Lokužvoje. Šiek tiek nukrypome į vakarus. 

Kaimas apsuptas tankia bambuko ir figos krūmų, kurie gausiai auga neišdžiūstančių upių pakrantėse, gyvatvore. Ten kur vanduo išdžiūsta, ši rūšis nesutinkama.

Kandė – kalvis – aukštas ir dailus. Paklausiau ar jis žino savo kilmę ir jis atsakė, jog jį nupirko babisai iš čiptų, ir paliko Čilundoje (Chilunda), tad jis nepriklauso jokiai giminei.

Prie mūsų prisidėjo du vaijau. Jie pareiškė, jog jų šeimininkus užmušė mazitai, o Kandė, kaip ir patvirtino jų teiginius, tad leidome jiems prisijungti. Paprastai vergai pabėgėliai, didesnėje daugumoje elgiasi prastai, bet panašu, kad šiedu neblogi vaikinai ir visai norėtume, kad jie įsilietų į mūsų būrį. Dar vienas prie mūsų prisijungęs, ganys mūsų ožkas.

Nepaliaujami kalimai kaimuose rodo, kad ten gaminami audiniai iš žievės. Nuo medžio nuimtą žievę mirko vandenyje arba duobėje su purvu iki tol, kol galima lupti vidinius žievės sluoksnius. Po to žievę skaldo plaktukais, kad būtų galima atskirti karnieną ir ją suminkštinti. Plaktuko galvutė dažniausiai gaminama iš juodmedžio, o mušamoji dalis įraižoma vagomis tam, kad atskiriant karnieną nuo žievės, jos nesutraukiotų.

 

 

Leidėjo perpieštas plaktukas

1866 m. gruodžio 4 d.

Į vakarus einame per kalnuotą vietovę, kuri apaugusi nykštukiniu mišku. Vis dažniau pasitaiko aukštų medžių, bet gyvenviečių čia nėra.

Katetoje praleidome prastą naktį, nes šlapome po stipria liūtimi, kuri gana ilgai užtruko. Gruodžio 5-tosios tvankų ir drėgną rytą debesys užtraukė dangų ir tolumoje girdėjosi griaustinis.

Ėjome 3 valandas ir šiame perėjime, kaip nebūtų keista, nesutikome vandens. Eidami vis tolyn, išėjome prie Lokužvės. Visi gyventojai susirinko prie šios upės.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Kaip jau matyt supratote – 4 diena ir 5 diena sujungta į vieną.

-----------------------

 

1866 m. gruodžio 6 d.

Per daug ligotas, kad galėčiau eiti.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Originale skamba kiek dviprasmiškai: „6th Too ill to march.“ Sprendžiant iš to, kad kitą dieną jis išžygiavo, tai apie rimtesnę ligą nelabai galėtų būti kalbama. Arba tai laikinas koks sveikatos sutrikimas, arba kažkokios kitos priežastys apie kurias nemanė esant verta minėti.

-----------------------

 

1866 m. gruodžio 7 d.

Pajudėjome. Praėjome Mesumbės (Mesumbé) kaimą, kurį taip pat saugojo bambuko gyvatvorė, ir priėjome Mparavės kalvą (hill Mparawé). Šiaurinėje jos pusės papėdėje ir aukštai šlaite, išsidėstė kaimas. Babisai pradėjo pamėgdžioti mazitus: puldinėja mangandžų kaimus ir plėšikauja. Vado Muasio brolį buvo užpuolę ir, dabar, jis trokšta eiti į atsakomąjį žygį.

Keliuose kaimuose mačiau mažutes pašiūres: dvi pėdos aukščio ir labai tvarkingai uždengtas lapais ir apteptas moliu.  Šiame kaime tokių pašiūrių – dešimtys. Paklausius, atsakė, jog jei šeimoje miršta kūdikis arba giminaitis, stato tokias pašiūres ir kai gamina kokį nors skanų patiekalą arba verda alų, truputį maisto ar gėrimo stato į tokią pašiūrę mirusio sielai – manoma, kad ji visu tuo mėgaujasi.

Šioje vietoje Lokužvos plotis siekia 15 jardų. Vandeninga – vaga teka vanduo. Skaitlingas kiekis duobių ir išplauto smulkiagrūdžio žvyro, rodo, kad ja tekėjo daug vandens.

 

1866 m. gruodžio 8 d.

Šiuose kraštuose valgomos „chitetta“ pupelės, kurios jau senai pažįstamos bečuanams, kur šios pupelės įprastas augalas, kurį vadina „mositsané“. Čia šis medis užauga iki 15-20 pėdų. Šaknys naudojamos kailių išdirbime. Pupeles sugrūda, deda į sietą iš medžio plaušo ir išplauna nepaprastai stiprią rišamąją medžiagą.  Ten, kur yra gausiai vandens, kaip čia – šis kleisteris labai plačiai naudojamas. Bečuanų šalyje šių pupelių mažai ir plataus jų panaudojimo jie nepažįsta. Šios pupelės 1 colio skersmens ankštis išauga iki 15-18 colių.

 

1866 m. gruodžio 9 d.

Vargšas kūdikis, kurio mama mirė, liko visiškai vienas. Niekas, net giminaitis, nesiims auginti šio kūdikio: jis gailiai šaukė mama, o moterys jam tik sakydavo „tuoj ateis“. Daviau jam kriaukšlę duonos, bet jis jau buvo visiškai išsekęs ir naktį mirė.

Šiandien iš ryto paskelbė pavojų, nes priartėjo mazitai ir visi gyventojai užlipo į Mparvės šlaitą. Pasirodė, jog tai buvo tik hienos medžioklė, bet čia bet koks sujudimas laikomas mazitų atėjimu. Čia buvo atėję babisai, bet juos apsupo ir atkirto nuo pagrindinių jėgų. Muasiai taip skubėjo kontratakuoti mazitus, kurie nuėjo su belaisviais, kad vado įsakymu duotas vedlys, jau pirmame kaime paspruko atgal ir mums teko keliauti be jo, tiesiai į šiaurę.

 

1866 m. gruodžio 11 d.

Dėl prapliupusių liūčių, priversti sustoti Čondės miške (Chondé). Lietus lyja kiekvieną dieną, ir, dažniausiai – po pietų. Grunto įskilimai tirpsta, nusiplauna, o augmenija stebėtinai audringai subujoja. Žolė pasidarė visiškai šviežia ir minkšta.

Po smulkiagrūdžio žvyro, mes priėjome granitą su didžiuliais talko intarpais.

Šiame miške dideli medžiai. Labai daug „mopané“ medžių (v.p.: šis medis turi daug pavadinimų: „mokane“, „balzamo medis“, „drugelių medis“ (dėl specifinių lapų), o lietuviškai – „paprastasis ausuonis“ (olophospermum mopane). Mediena labai sunki ir sunkiai apdirbama, atspari termitams. Naudojama pabėgiams ir statyboje. Šakelės buvo naudojamos vietoje dantų šepetėlių, žievė – odoms rauginti, lapai – žaizdoms gydyti, ir t.t., ir pan.)

 Mopanas

Čiulba ir triukšmauja paukščiai, kurie skuba sukti lizdus.

 

1866 m. gruodžio 12 d.

Į šiaurę judėjome per banguotą ir miškingą vietovę. Pasamdėme žmogų, kuris mums rodė kelią, jei galima taip pavadinti bekelę, o tik žvėrių taką. Kai pasukome kita kryptimi, mums teko iš šio tako išeiti. Ilsėjomės po baobabu su marabu lizdu – tiesiog šakų kratinys (v.p.: Leptoptilos crumeniferus. Gandrinių šeima, galva ir kaklas be plunksnų – pliki. Elgsena panaši į grifo. Maitėda). Paukščiukai kaleno snapais, kai suaugę paukščiai pro juos praskrisdavo.

Marabu

 

Nektarinė (v.p.: „Nectariniidae“, angliškai „Sunbird“. Yra keli porūšiai. Labai spalvingi paukšteliai) su ryškai raudonu pagurkliu ir tokios pat spalvos krūtinėle, susuko lizdą ant kitos šakos, kuris labai panašus į audėjų (v.p.: turimas galvoje paukščiukas iš žvirblinių šeimos „Ploceidae”, jie suka tankius kolbos pavidalo lizdus), tik be kaklelio. Stebėjau, kaip patelė, tiesiog skrisdama, ieškojo vabzdžių žievėje ir baobabų lapuose: taip, kad nektarinė, be to, kad geria syvus (medų, sultis), matomai dar ir vabzdžiaėdė. 

 Nektarinė

Labai daug kanos antilopių, zebrų, gnu, elniaožių gazelių (v.p.: Antilope cervicapra, garna arba pallas antilpe - antilopių pošeimis), buivolų, vandeninių ožių (v.p.: Redunca arundinum, redunciane)  pėdsakų. Sutinkama musė cėcė, kuri parazituoja ant šių gyvūnų.

 

Elniaožė gazelė arba garna, arba "pallas antilope"

 

"Redunca", vandeninis ožys

1866 m. gruodžio 13 d.

Priėjome Tokosusi (Tokosusi) upę, kuri, kaip pasakojama teka nuo Nombė Rumės (Nombé Rumé) ir yra panašiai 20 jardų pločio, o gylis iki kelių. Upė dėl lietaus patvinusi.  Krantuose liko juodo purvo sluoksnis. Sumedžiojau elniaožę gazelę ir radau labai keistą gėlę „katendé“. Tai gėlė su žiedu iš 72 lapelių išaugusių iš plokščios, apvalios šaknies – aprašyti tiesiog neįmanoma.

Mūsų vedlys norėjo pereiti Tokosusį, kuris teka į šiaurės vakarus link Luangvos, o po to link jos. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik mes susiduriame su sunkumais – atsiranda tinginių.

Mes neturėjome grūdų, tad trys pasiliko, kad jų užpirktų ir sugaišo 4 valandas vietoje valandos su ketvirčiu. Mūsų vedlys pavargo laukti ir jis pasuko atgal, nors vietoje savęs paliko pamainą., tačiau šis nepanorėjo keliauti link Luangvos, nes čia niekas nemėgsta palikti savo šalies ribų. Jis sutiko keliauti į vakarus į Marandos kaimą, bet ne toliau.

Kai sutemo, prasidėjo lietus ir mes nubridome pers skystą purvą. Perbridome kelias gilias, vandeniu užpildytas daubas, kuriais vanduo tekėjo į šiaurę arba šiaurės vakarus link Luangvos. Takeliai pavirto srauniais upeliais, o išėjus iš Mopanės miško, atsidūrėme lygumoje, kuri buvo pasidengusi neįtikėtinai lipniu purvu. Kairiajame Luangvos krante stovi Marandos tvirtovė. Gyventojai mūsų bijojo ir mes su gailesčiu pastebėjome, kad paukščių čia mažai. Mazitai čia pabuvojo tris kartus ir vietiniams įvarė baimę, kuri jiems sutrukdė įdirbti laukus, nors nuo priešų pavyko atsiginti.

Pastaba. Vietiniai įvairioms chirurginėms operacijoms naudoja nendrės atplaišą, nes ji aštresnė už jų peilius.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Kaip jau matyt supratote – 13,14 ir 15 dienos sujungtos į vieną.

-----------------------

 

VII dalis.

 

1866 m. gruodžio 16 d.

Penkioliktąją dieną, nė už jokį užmokestį negalėjome gauti maisto, todėl persikėlėme per Luangvą, kuri buvo panašiai 70-100 jardų pločio. Upė dabar gili, ir, galbūt, ji visuomet labai nenusenka, nes atumbokai, kurie paklūsta mazitams, juos perkėlinėjo pirmyn ir atgal.

Kalbama, kad upės ištakos šiaurėje. Jos krantai sąnašiniai ir pakrantėse auga dideli medžiai. Upės dugnas smėlio, o vagoje daug smėlio salų ir seklumų, kaip Zambezėje.

Niekas nesutiko samdytis vedliu, tad mes nuėjome savarankiškai.

Šiandien vakare išmatavau platumą: 12°40'48"P. Tad mūsų perėjimo vieta būtų 12°45'P. Debesys, kurių gausu lietaus metu, neleido atlikti stebėjimų.

 

 Vietos pagal koordinates

 1866 m. gruodžio 17 d.

Keliaujame per krūmingą vietovę (v.p.: per brūzgynus), kurioje nėra jokių takų. Išėjome prie Pamasio upės su stačiais krantais, kurios plotis 60 jardų. Upė šiuo metu pakilusi. Stengdamiesi laikytis nusimatytos krypties, keliavome tolyn per labai sunkiai praeinamą vietovę., tačiau upė mus privertė nukrypti į šiaurės vakarus.

Girdėjau, kaip upėje ganosi begemotai. Laukinių žvėrių daug, bet jie bailūs.

Nušoviau dvi puku antilopes (v.p.: vandeninis ožys - Kobus vardonii, vandeninių ožių pošeimis), kurias čia vadina „tsébulas“. Šūviai atviliojo medžiotoją, kuris už mėsą ir užmokestį sutiko parodyti brastą. 

 

Medžiotojas papasakojo, kad Pamasio upės ištakos kalnagūbryje, kurį iš čia jau galime matyti (per paskutines dvi savaites nematėme jokių aukštumų). Upę perbridome: vienoje pusėje gylis iki klubų, o kitoje – iki krūtinės.

Nuėjome į šiaurę nuo kairiojo kranto tik tris mylias. Paaiškėjo, jog vietiniai nesvetingi: mums nenorėjo išskirti pašiūrės, tad mes greitosiomis pastatėme palapinę iš neperšlampamo audinio ir žardinių.

 

1866 m. gruodžio 18 d.

Žmonės bamba ir skundžiasi, kad jų kojos subadytos bekelės erškėčių. Stengiausi nusamdyti vedlį, bet vienintelis, kurį pasisekė įkalbinti, sutiko mus nuvesti tik iki Molengos kaimo, tad teko sutikti, nors dėl to turėjome keliauti į rytus, vietoje šiaurės.

Mums atėjus, mūsų pradėjo klausinėti, ko mums reikia: juk mūsų nedomino nei žuvis, nei dramblio kaulas. Atsakiau, kad atėjome ne savo norų vedini, nes vedlys pareiškė, kad tai vienintelis kelias į Kasembę, kur mes keliaujame. Tam, kad greičiau mūsų atsikratytų, kaimas išskyrė vedlį ir mes nukeliavome į šiaurę.

„Mopané“ miškas  auga visiškai lygioje vietovėje, kurioje po lietaus ilgai išbūna ežerėliai,  bet didesnę metų dalį, čia sausa.  Medžiai labai aukšti ir auga per 20-30 jardų vienas nuo kito. Apatinė kamieno dalis be šakų.

Nušoviau gnu, bet pasiklydau grįždamas ir savus radau tik kai pradėjo temti.

Lygumoje dažnai pasitaiko kalvelės, kurių dydis kaip kepurė(matyt krabai sukasė). Dabar tos kalvelės tvirtos ir per jas eiti nepatogu.

„Mopané“ medis panašus į portugalų „Pao Ferro“ (v.p.: geležinis medis – dėmėtoji cezalpija – buvo eksportuojamas iš Brazilijos ir Bolivijos. Dėl „mopanės“ medžio žr.: gruodžio 12 d.). Miškas labai gražus, kai per jį eiti ankstų rytą, kylant saulei. Tačiau, kai saulė pakyla aukštai, lapai pasisuka statmenai ir visą dieną nebelieka šešėlio, o molinga žemė greitai sukepa ir tampa nepaprastai tvirta.

Įvairiose miško vietose įtaisytos grūdų saugyklos ir pasistengta, kad į juos nevestų joks takelis tam atvejui, jei užpultų mazitai.

Miške labai daug paukščių sekretorių (v.p.: galimai tai Sagittarius serpentarius. Tačiau D.L. įrašytas pavadinimas „King-hunter“, bet šiuo vardu, šiais laikais vadinamas erelis, kuris tose vietose negyveno. Galimai taip pavadintas dėl to, kad paukščiai sekretoriai medžioja gyvates ir driežus. Ir vėlesnis parašymas atitinka būtent šį paukštį,), kurie klaikiai rėkauja, o po to susuokia tarsi švilpukas. Dabar šis paukštis išsiskiria savo triukšmavimu. Jie stato lizdus iš žolių kuokštų, kuriuos užkabina ant šakų ir visiškai nesistengia jo slėpti. Aplinkui kleketuoja ir daugybė kitų paukščių, girdisi įvairiausi paukščių čiulbesiai. Manau, jog tai tikras ornitologinis rajonas, kursi gal net turtingesnis, nei Zambezėje. Labai daug perlinių vištų ir frankolinų (v.p.: Francolinus, fazaniniai paukščiai), o, taip pat, visokių kitokių veislių žvėrių, kaip zebrai, elniaožių gazelių ir gnu.

 

Frankolinai

1866 m. gruodžio 19 d.

Nušoviau puikų kudu patiną (v.p.: antilopė kudu, dykaraginiai porakanopiai. Ragai sraigtiniai ir aukšti. Tai pačiai šeimai priklauso, pavyzdžiui, ir bizonai. Šios kudu antilopės, kaip ir Centrinės ir Pietų Afrikos vizitinė kortelė. Tai mažai migruojantis arba beveik nemigruojantis gyvūnas. Kartais painiojamos su sraigtaragėmis antilopėmis, kurios, kiek smulkesnės ir gyvena kiek šiauriau).

 Didžioji kudu

Mes neturime grūdų ir mintame tik mėsa. Man dar kiek lengviau nei mano žmonėms, nes dar gaunu ožkos pieno.

Kudu aukštis buvo 5 pėdos ir 6 coliai (v.p.: panašu, kad realiai buvo kudu), o ragai, matuojant tiesiąja – trys pėdos.

 

1866 m. gruodžio 20 d.

Pasiekėme Kasembės kaimą (v.p.: Casembe – čia ne tas pats didysis vadas, apie kurį minėta, o tik bendravardis). Tai varganas kaimelis iš kelių pašiūrių. Liaudis labai įtari ir nieko nenori daryti, jei nemoki avansu. Negavome ne tik, kad grūdų, bet net ir vietinių žolių (prieskoninių), nors dėl maisto atsargų sugaišome visą dieną.

Po neilgo perėjimo, priėjome Njamasio upelį (Nyamazi), kuri tekėjo iš šiaurės į Luangvą.  Šis upelis tokio pat tipo, kaip ir Pamasis, su išplautais krantais, panašaus pločio, bet gerokai seklesnis, nežiūrint to, kad dabar vandeningas sezonas – gylis tik iki juostos.  Njamasio plotis 50-60 jardų.

Priėjome iki neaukštų kalvų iš šiurkštaus smiltainio. Eidami per jas ir atsigręžę atgalios, mes įsitikinome, kad jau daug dienų keliavome visiškai lygia miškinga lyguma. Barometras beveik nerodė aukščio pokyčių, kuris buvo apie 1800 pėdų virš jūros lygio. Nusileidimas prasidėjo, kai praėjome Bua upės ištakas. Dabar šios neaukštos kalvos, Ngalė arba Ngaloa (Ngalé or Ngaloa), virš mūsų iškyla tik per 100 pėdų, nuo plokštumos iš kur atėjome. Tai rodo, kad mes priėjome senovinio ežero krantą, kurio vanduo ištekėjo, kai skilo žemė prie Kebra-basa Zambezėje. Mes aptikome storas juostas gerai nugludintų akmenukų, arba, tiksliau, kalveles iš tokių akmenukų (žvyras ir žvirgždas) – silicio skalūno su suakmenėjusių medžių gabalais. Daubose, ant žalsvo smėlio, matosi visas sluoksnis tokio nugludinto žvirgždo., kuris savo ruožtu nuklotas skalūnu, kurį pirmiausiai ir pamatėme.

Tai ta pati formacija, kaip ir Zambezėje, žemiau Viktorijos krioklio.

Kaip ir anksčiau, Šiaurėje ir šiaurės vakaruose matomi kalnai – taip vadinami Bisa ar Babisa (Bisa, or Babisa). Nuo jų (iš jų) teka Njamasė, tuo tarpu, kai Pamasi apsuka kalnagūbrio galą (arba gal tik iš šios vietos atrodo, kaip galas). Pašovėme margąją antilopę (v.p.: Tragelaphus sylvaticus, arba angliškai bush-buck) ir nakvojome kairiajame Njamasės krante.

 

 

Bushbuck arba margoji antilopė

1866 m. gruodžio 23 d.

Alkis mus skatina eiti tolyn. Vien tik mėsos valgymas nepakankamas – nuo tokio maisto mes jaučiame silpnumą ir gana greitai pavargstame. Tačiau, šiandien tęsiame savo skubų žygį link Kavimbos kaimo, kuris sėkmingai atmušė mazitų antpuolį.

Stiprus karštis, tad manome, jog skubus 2-3 valandų žygis per dieną, tai geras rezultatas. Prieš įeidami į kaimą, prisėdome pailsėti. Vietiniai pagalvojo, jog mes mazitai ir visi kaimo kariai sukilo, kad mus užmuštų. Tačiau mums atsistojus suprato, jog apsiriko ir susidėjo atgal į strėlines savo strėles.

Vienoje trobelėje matėme mazitų skydą, tad tai įrodymas, jog mazitai ne visada laimi. Jų skydai, tai varganas zulusų skydų pamėgdžiojimas, kurie aptraukti kanos ir vandeninių ožių odomis ir blogai susiūti. 

 

Masitų arba ngonių, arba ngunių skydai, kaip ir zulu skydai buvo vienodai gaminami. Pati technika ta pati. Pagal dydį, tai nuo didelių, dengiančių karį iki kumštinių (baklerių)

Foto - ngunių karys

 

Kavimba, atsakydamas į mūsų dovanas, mums atsidovanojo labai kukliai, o ką nors nusipirkti galėjome tik už labai didelę kainą. Čia pradienojome ir 24-tą, derėdamiesi su vietiniais, bandėme nusipirkti grūdų.

Vadui patiko marškiniai ir jis savo žmonai pavedė juos nupirkti. Ji ilgai burnojo ir mus keikė, bet mes privalėjome nereaguoti, tačiau vis tiek už šiuos marškinius gavome labai mažai.

Kalėdas švęsti nutarėme kitą dieną ir labiau prideramoje vietoje.

Moterys menkai paklūsta savo vyrams: Kavimbos brolis su savo žmona ginčijosi ir kiekvienos triados pabaigoje abu rėkė- „Atneškite muavi!“, „Atneškite muavi!“, tai yra – atneškite nuodų Dievo teismui.

 

1866 m. Kalėdos.

Niekas nenorėjo mūsų palydėti iki Moervos kaimo (Moerwa). Kavimbai užsiminiau, kad jei pamatysiu raganosį, tai jį sumedžiosiu, tad jis pats, asmeniškai, nuvedė mus ten, kur manė, jog šie žvėrys ganosi, bet radome tik jų pėdsakus. 

Kažkur prapuolė keturios mūsų ožkos: gal pavogė, o gal bekelėje atsiskyrė – neaišku. Šią netektį labai greitai pajutome: kokį valgį nebūtume valgę, su trupučiu pieno jis buvo mažiaus skalsesnis. Aš vien dėl jo jaučiausi žvalesnis ir sveikesnis, o valgyti sunkiai virškinamą maistą be pieno, labai sunku.

Visą 26-tą dieną praleidome ieškodami ožkų, bet viskas buvo veltui.

Kavimbą visada lydėdavo tarnas, kuris paskui nešiodavo dvi dideles ietis, kuriomis vadas vienas prieš vieną stodavo prieš didesnius žvėris.

Su Kavimba, kaip man atrodė, išsiskyrėm draugais, nors žmogus, kuris sutiko būti vedliu, pasakojo, kad būgtai Kavimba jį buvo susitikęs miške ir įkalbinėjo mūsų nelydėti, nes mes, būgtai, jam nesumokėjome. Ta aplinkybė, kad Kavimba su mumis atsisveikinęs dar vis sukiojosi kažkur aplinkui, vertė mane manyti, kad jis ir pasiėmė tas ožkas, nors nesu tuo tikras.  Ožkų netekimas mane paveikė labiau, nei aš galėjau pamanyti. Dabar mano valgis tai sunkiai virškinamas truputis košės, beveik beskonės ir aš jau svajoju apie geresnį maistą.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Leidėjas 23-26 dienas sujungė į bendrą tik 23 d. ir „Kalėdos“. Visa kita išdėstyta panašiai.

-----------------------

 

 2021-01-22