1866 m. birželio 14 d.
Aš dabar labai priklausomas nuo nešikų. Tarsi nė nebūtume turėję nešulinių gyvulių. Kita vertus, tai mažai įdomus dalykas, kurio neverta minėti dienoraštyje.
Iškeliavome link Metabos (Metaba), kur norėjome išsiaiškinti ar vadas mums neduos žmonių. Tuo tarpu vadas Kvitanga (Kitwanga) su ginkluotais žmonėmis (yra žodis konvojavo) lydėjo didelį kelio gabalą. Pasukdamas atgalios, pasakė, jog jis rytoj ketina gauti nešikų Musai.
Praėjome palei Ngozą ir Mekangą (palei papėdę). Manau, kad šie kalnai virš lygumos iškilę per 2000 ar 3000 pėdų. Kalnai beveik pliki ir tik retoje, ne itin statmenoje vietoje apaugę savotiškais žoliniais augalais. Kalbama, kad vietiniai gyventojai kalnuose slepia grūdų atsargas, o pasak vado, viename iš masyvų yra vandens šaltinis. Jis nežino ar šioje šalyje yra senovinių akmeninių statinių likučiai.
Praėjome pro vietas, kur į žemės paviršių išeina geležies oksidu prisotintos uolienos (ferruginous conglomerate). Pastebėjau, kad gneisas daugumoje turi vakarinę kryptį (v.p.: gneisas – metamorfinė uolieną iš nuosėdinių ar magminių rūgščių uolienų. Pagal cheminę sudėtį artimas granitui ir molio skalūnams. Labai ryški tekstūra – matomi sluoksneliai. Labai tvirtas. Gneisas sudarytas iš kvarco, plagioklazo ir kalio feldšpato (mikroklino ar ortoklazo). Be šių mineralų gneise būna biotito, muskovito, raginukės, pirokseno, granato, disteno ir kitų mineralų), nors kai kur driekiasi į šiaurę ir pietus, o kai kur į rytus ir vakarus.
Nakvojome ant Rovumos kranto, kiek aukščiau krioklio. Ten yra palygint ramus lopinėlis. Upė 150-20 jardų pločio. Čia apsigyveno begemotai. Kai daugelyje vietų upė tampa perbrendama, o tai, pasak vietinių būna rugpjūtį ir rugsėjį, begemotams tikriausiai būna sunku.
----------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pažymėtina, jog D.L. teigimu, geriausiai yra keliauti šaltais rytais ir vakarais. Jis išvyko 10 val., o Musą su dalimi krovinio, paliko laukti nešikų (jei šie ateis).
Taip pat D.L. rašo, jog jie keliauja vergų keliu, o žmonėms čia gyventi tikriausiai sunku, nes turi nešiotis ginklus. Pakelėje pilna numestų vergų tramdymo lazdų, kurias numeta po to, kai nelaimėlis praranda viltį pabėgti.
-------------------------
1866 m. birželio 15 d.
Po trijų kelionės valandų, pasiekėme Metabą. Vado vardas – Kinazombė (Kinazombé). Tai pagyvenęs vyras su rūsčia ir, kartu, gudria veido išraiška. Nosis asirietiško tipo. Jis turi pastatęs svečių namą, kuriame gyvena keli maišyto kraujo arabai (half-caste Arabs). Daug čionykščių žmonių nešiojasi ginklus. Daugelis net turi šautuvus ir nuostabą kelią didelis kiekis vergų jungų. Nemažai jų numesta šalia kelio ten, kur šie palūžo ir pareiškė, jog susitaikė su vergo likimu. Arabai čia pastatė daugybę namelių, kad keliaudami turėtų kur pasislėpti nuo lietaus. Kinazombė paruošė antrą kukurūzų (maize), tad bado nebus.
----------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Be visa kito, D.L. mini, jog po 15 Rovumos vingio, vaga pasuko į pietus. Prie Ngozo buvo šiauriausia jos kilpa. Taip pat, jog atvyksta nemažai žmonių, kurie nori pamatyti anglus. Kai kurie jiems dovanoja kukurūzų ar medaus, o dar po 3 valandų (tai yra po 6 val., o ne 3 val. kelio) atvyksta į Metabą.
Taip pat rašoma, jog Kinazombė padovanojo krepšį kukurūzų ir sezamo sėklų, kurios pakepintos labai panašios į „haggis“ skonį (v.p.: Haggis arba taigeis, tai škotiškas patiekalas – pudingas – skrandis prikemšamas avies širdimi, kepenimis, plaučiais, sumaltais su svogūnais, avižų dribsniais, prieskoniais ir druska ir verdamas sultinyje. Pagal atsiliepimus, nors aprašymas nelabai patrauklus, tačiau pasižymi skaniu pikantišku skoniu ir jo tekstūra riešutinė)
Apie vergus šioje dienoje nekalbama.
Haggis
---------------
1866 m. birželio 16 d.
Gavome ganėtinai niūrias žinias apie šalį, kurią mums teks praeiti. Nuo čia turėsime eiti keturias ar penkias dienas iki Mtarikos (Mtarika), po to dešimt dienų per džiungles iki vado Matakos miesto. Mtarikoje mažai provizijos, bet pas Mataką, kuris gyvena šalia Niasos ežero, jo pakankamai.
Už Ngozo Rovuma lenkiasi į pietus ir čiabuviai aiškindami kur yra Masusa (Masusa), rodo į pietvakarius. Tokiu būdu, Ngozas, tai kraštutinis taškas iki kurio Rovuma teka į šiaurę. Nuo Metabos iki Masusos, kaip aiškina gyventojai, penkios dienos kelio, tai yra, apie 50 mylių. Tad dabar mes keliausime į pietvakarius.
Afrikos galvijai yra panašūs į Indijos buivolus, bet ne pilnai prijaukinti. Pavyzdžiui, karvė neduoda pieno, jei greta nėra veršelio arba jo iškamšos, kuri vadinama „fulčanu“ (fulchan). Moteryse, kurios gyvena Mozambike, yra kažkoks panašumas į laukinius žvėris: moterys, kurios pastoja, su vyru nesantykiauja apie tris metus, tai yra, iki tada, kai kūdikis atjunkomas nuo krūties. Pilnai verti pasitikėjimo žmonės man pasakojo, jog čiabuviai ima moterį į žmonas ir laimingai gyvena, bet niekas negali priversti moters gyventi su vyru prasidėjus šiam laikotarpiui, o kadangi tai tęsiasi tris metus, tai vyras priverstas santykiauti su kita moterimi. Man tai buvo pateikta, kad didis visuomeninis blogis. Toks pat absurdiškas paprotys plačiai paplitęs Vakariniame krante, bet ten, kaip pasakojama, vyrai sutinka kentėti dėl dvasinės ramybės.
Įdomu tai, kad romas, kurio įvežimas yra svarbus Vakariniame krante, rytiniame beveik nežinomas, nors prekiauti juo ir ten, ir čia pradėjo tie patys asmenys. Pažvelgus į šiaurę nuo Delgados iškyšulio, tai galima pagalvoti, jog tai religinė arabų pasaulėžiūra. Tačiau piečiau nuo šio iškyšulio prekiaujantys portugalai jokių tokių įsitikinimų neturi ir jie net savo tėvus kartu su romu parduotų, jei tokia operacija jiems atneštų naudos. Jie spiritą net savo vergams dalina, kaip paskatinimą. Jį vadina „maata bicho“, kas reiškia „ nudėk velnią“ arba „troškimas“. Čia galima sutikti žmogų, kuris bendravo su portugalais ir prašys alkoholio, tačiau bendrai paėmus, prekyba alkoholiu čia neatsiperka. Čiabuviai jį geria tik jei jo gauna nemokamai. Tad jeigu Vakarų pakrantėje dėl bet kokio sandorio su vietiniu vaduku būtina išgerti, tai čia, rytuose toks dalykas visai nežinomas. Musulmonai, aišku, nesusilaikytų nuo prekybos alkoholiu, jei ji jiems būtų naudinga. Jie čia manęs dažnai prašydavo brendžio, bet kaip vaisto, o kai primini, jog jų religija draudžia gerti, jie atsakydavo, jog „mes galime gerti slaptai“.
Žmonių prigimtis visiškai nepaaiškinama. Makondžių šalyje labai daug išvaržos atvejų (hernia humoralis prevails) ir čiabuviai mano, jog tai yra gėrimo rezultatas, tad vien dėl to jų negalima laikyti abstinentais.
----------------------------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Patikslinimas, kad veršelio iškamša originale vadinama „Tulchans".
Taip pat pažymėtina, jog skirtingai nuo oficialaus leidinio, D.L. užsimena, jog vis tik prekyba rytinėje pakrantėje nešė pelną, bet jo specifika buvo kitokia. Jog portugalai pastatė spirito varyklas ir pusė tautos distiliuoja spiritą iš anakardžių vaisių arba pombės.
V.p.: čia norėčiau stabtelti su paaiškinimu dėl pombės. Turimas galvoje taip vadinamas bantų alus, malava, togo, pombe arba tiesiog nepermatomas alus – „umqombothi“. Žodžiu spiritas iš pombės raugo. Turkijoje, kaip pavyzdžiui, analogiškas alus vadimamas boza. O realiai tai salykinis sorų alus arba sorų spirito raugas. Jis paplitęs per visą afriką nuo pusiaujo į pietus. Variacijos labai įvairios. Iš čia aiškiau ir dėl to paskutinio pastebėjimo dėl makondžių prietaro. Galimai dėl to romas toje žemyno dalyje ir nepopuliarus, nes jie turi savo vietinį. Be kita ko tuo pačiu pavadinimu gali būti pavadintas ir kukurūzų alus, ir sorgo, bet neretai ir jie visi trys maišomi gamybos procese (šakparo alus). Pačio salyko ir misos paruošimas iš esmės niekuo nesiskiria nuo mums žinomų – principai tie patys. Šiek tiek skiriasi silpno „pito“ alaus gamyba (girą primena) – ji gerokai supaprastinta ir būna be salyko. Paprastai jo nebūna buteliuoto ar kažkokio fabriko - tai visiškai namudinis viralas - tad su juo jau rekia būti atsargesniam - pirkti tik tuose namuose, kurie akivaizdžiai švarūs ir t.t...
Taip pat D.L. rašo, jog vadas Kinazombė aiškino ir patarinėjo, kad viską, ko reikia tolimesniam žygiui, būtin a nusipirkti čia, vietoje, nes toliau nieko nebus. Iš jo tos tolimesnio maršruto žinios. Jog keliaujant į pietus, nėra žmonių, kadangi Makojai naikina šią šalį gaudydami žmones į vergiją. Visi kas galėjo pabėgo prie Rovumos. Per dešimtį kelionės dienų už Mtarikos yra džiunglės ir nėra žmonių. Taip pat, jog iš čia į Mtaką išvyko trys pusiau arabai, kurie ieško dramblio kaulo ir čia grįš ir jie yra girdėję apie Saido Madžido (Syed Majid) laišką, kurį nešiojuosi.
---------------------
1866 m. birželio 18 d.
Matydamas, kad Musa, kurio globai buvo paliktas krovinys neateina, bijodamas, kad ar kas nenutiko, mes vakar ryte, po rytinių pamaldų, su visais, kad pajėgus nešti krovinius, išžygiavome. Po sunkaus šešių valandų žygio atėjome pačiu laiku, nes vanidai (Wanindi) arba manindai (Manindi) iš adžavų (Ajawas (Waiyau) – taip prie Nyasos vadinami manindai), arba apsimetantys mazitais plėšikai, pabandė kirsti Rovumą iš šiaurinio kranto. Jie atėjo plėšikauti, tad Musa, nesulaukdamas pagalbos, pasiruošė ginti mūsų daiktus. Tačiau keli kitvangų šūviai nušlavė brendančius ir plėšikai išsilakstė.
Atėjo šeši sipajai ir Simonas. Riubenas ir Mabrukis pranešė, kad Ričardas mirė. Vargšas jaunuolis liko Lipande su kitais vaikinais iš Nasikos. Buvau pastebėjęs, kad njis pernelyg daug bendrauja su sipajais ir, net, kelis kartus norėjau jam dėl to duoti pastabą, nes dažniausiai sipajų kalbos buvo nepriimtinos (blogos), bet tam neturėjau jokių įrodymų. Aš žinojau, kad sipajai linkę vengti darbo ir pareigų, tad bijojau, jog jie gali įtakoti ir Ričardą, nes jie jau bandė tokiam sabotažui prikalbėti kitus vaikinus iš Nasikos.
Ričardas, kartu su kitais, nuėjo iki Chasanės ar Pačasenės (Hassané or Pachassané). Tuomet jis buvo toks silpnas, kad keliauti toliau jau nebegalėjo. Kai Abrahimas mus pavijo ir pranešė, jog sipajai paliko sergantį ričardą, aš sunerimau ir pasiunčiau pas jį tris tarnus su vaistais, bet jis jau buvo miręs. Matomai mirė po trijų dienų išėjus Abrahimui. Labai gaila, kad menęs tenai nebuvo: būčiau padaręs dėl jo viską, ką sugebėjau. Dabar sakoma, jog ričardas nė karto nepasidavė sipajų įkalbinėjimams. Jis Abrahimui pasakė, jog norėtų numirti, nes jam nuo viso to nyku ir bloga. Kaimo gyventojai, kuriame jis mirė, su Simonu bendravo nedraugiškai.
Sipajai tapo tokia sunkia našta, kad nusprendžiau juos pastatyti į vietą. Šiandien ryte juos sukviečiau ir paklausiau ar jie žino kokios bausmės užsitarnavo dėl nepaklusimo įsakymams ir bandymų įkalbėti Nasikos vaikinus grįžti atgal. Pasakiau, jog jie ne tik sėdinėjo kelyje, kai jiems buvo įsakyta judėti, bet net pasiūlė Ali aštuonias rupijas, kad šis juos parvestų į pakrantę, o jų pasiteisinimai, jog serga, neturi jokio pagrindo, nes tuo pačiu metu jie rijo maistą tris kartus per dieną. Jie niekuo negalėjo pasiteisinti, tad aš pažeminau kapralą iki eilinio ir visiems įsakiau dirbti nešikais. Jei jie gerai elgsis, tai už darbą bus mokama papildomai, o jei blogai, tai tik atlygis. Nuo tinginiavimo jų raumenys suglebę, o visa kita sveika, tad ir šie sustiprės sulig kiekviena diena. Visi kiti sveiki ir tik sipajai išgverę ir niekam netinkami. Tad jie turi pasitaisyti ir atsisakyti savo ydingų įpročių. O jei jie ir toliau sėdinės kelyje ir miegos, tai juos išplaks.
Du iš jų pasiunčiau atgal, kad atsivestų tuos du, kurie nuo jų vakar atsiliko.
Visi kas dirba, palygintinai stiprūs.
[pastaba nuo leidėjo: „Mes drįstame perduoti verbuotojų dirbančių Afrikoje liudijimus, kad maliarijos poveikis vietiniams yra toks pat didelis, kaip ir europiečiams, nors tokiais atvejais gyventojai jos sukeltą karščiavimą išgyvena lengviau. Pasak vietinių, jie labiau bijo ligų, kurias gali gauti atvykę į pakrantę. Visi Nasikos berniukai buvo afrikiečiai, tad vieno iš jų mirtis nuo maliarijos, neturėtų stebinti“]
-----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Oficialiame leidinyje nepažymėta, bet D.L. grįžo į Ngozą. Matomai visa tam suėjo 17-likta diena, kaip jis toliau pats ir rašo.
Taip pat D.L. neteigia, kad plėšikai apsimeta mazitais. Jis svarsto ar vanidai priklauso mazitams.
Pridurtina, kad nedraugiški kaimo, kuriame mirė Ričardas (pavardė – Isenbergas) iš Simono pareikalavo 3 sieksnių kaliko už rūpinimąsi Ričardu.
Kartu D.L. nurodo, jog jį tą dieną pasiekė telegrama, kad jo motina mirė 1865-07-18 – tai yra, net prieš metus. Jį tai nuliūdino, bet kelionės tikslų jis neatsisako, tik šią dieną stoja poilsio (atminimui pažymėti?)
---------------------
1866 m. birželio 19 d.
Sipajams daviau nešti lengvą krovinį, kad pripratinti prie darbo ir užgrūdinti. Tol, kol jie bijojo, jie nuoširdžiai dirbo, bet kai tik apsiprato, jie vėl pradėjo vengti darbo. Vienas iš sipajų, Perimas – pasilengvino naštą (nešė arbatą), kuri svėrė 20 svarų (v.p.: pagal dabartinį matą tik 10 kg, o anuomet galėjo sverti nuo 6 kg iki 9 kg!, Palyginimui, nešulio norma arba nešulys, skirtingose kolonijose galėjo būti nuo kokių 115 kg iki 23 ar 25 kg, priklausimai nuo pakuotės pobūdžio ir nešikų patirties, kelio ypatumų). Jis išmetė šviną, į kurį buvo supakuota 15 svarų arbatos (v.p.: taip, tuomet biriam maistui pakuoti buvo naudojamas švinas. Tarp kitko, tai viena iš kai kurių tyrinėjimo ekspedicijų į Arktį ar šiaip ilgų jūrinių kelionių žūties priežastis. Tuo metu pasirodę naujamadiški konservai ilgai vartojant apnuodydavo organizmus ir tokie dalykai, kaip skorbutas ir avitaminozė pražudydavo keliautojus, nors jie turėjo iliuziją, jog nešasi pakankamas „vitaminų“ atsargas). Taip jis savo krovinį pasilengvino 5 svarais.
Šiandien gavau telegramą:
„Jūsų mama mirė liepos 18 d.“ – telegramos data 1865 m. Pasidarė liūdna.
Praėjome pro mirusią moterį, kuri buvo pririšta už kaklo prie medžio. Vietiniai paaiškino, jog ji nespėjo eiti paskui kitus vergus ir šeimininkas taip jos nusprendė atsikratyti, kad šioji neatitektų kam nors kitam, jei ji pailsėjusi atsigautų. Turiu pastebėti, jog mes taip pririštas matėme ir kitas verges, o vieną gulinčią kraujo klane: ne tai nudurtą, ne tai nušautą. Mums paaiškino, kad šias aukas paliko arabas, nes vergai nebegalėjo toliau žygiuoti ir jis taip išliejo savo įniršį. Tačiau aš neturiu pagrindo ar įrodymų manyti, jog taip daro būtent arabai.
----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Galimai leidėjas įdėjo info iš kitų dienų arba pridėjo nuo savęs, arba iš oficialių ataskaitų. Realiai D.L. dienoraštyje minima, jog 19-liktą dieną tik prasideda pirma sipajų bausmės diena ir jų nešuliai lengvesni už kitų. O pririštos moters vaizdą komentuoja kiek kitaip ir jį galima suprasti dvejopai: vietiniai pasakojo, jog moteris galimai pavargo, tad šeimininkas ją taip pririšo, kad šioji nepabėgtų (o ji pasimirė-pasismaugė). Aišku, tik, kad tai vergų pirklių darbas, bet tikri motyvai nežinomi ir , kad tai įniršio išsiliejimas - mažai tikėtina versija. Viso kito apie vergus, jų pirklius ar sipajų gudrybes D.L. originaliame dienoraštyje nėra.
------------------------
III dalis.
2020-10-23
