Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-08-01 iki 1866-08-30.

 

 

1866 m. rugpjūčio 1 d.

Pamatėme kitą arabų vergų pirklių stovyklą. Ten buvo dešimt pirklių, kurių kiekvienas, priklausomai nuo investicijų, turėjo nuo 80 iki 100 vergų. Kai kurie kalba, kad dalis šios minios yra vietiniai gyventojai keliaujantys į Mataką, bet iš patirties galiu pasakyti, jog nuo 300 iki 800 vergų yra gana įprastas karavanas. Jie anksti ryte kuo skubiau paliko stovyklą. Matėme sukaustytus vergus. Jie juto baimę sužinoję, jog šalia jų anglai, nors mes nieko tokio nedarėme, kad sukeltume jų nerimą.

 1866 m. rugpjūčio 2 d.

Jaučiau kažką tokio džiuginančio, kai stovėjome geltonoje žolėje ir augančius margus medžius, kaip ir Bečuanos (Bechuana) šalyje. Matomai pažvalinti šaltuko (buvo 47⁰F (8⁰C ) ir netoliese esančių gyvenviečių, linksmai klegėjo paukščiai. Čia, kaip ir visoje šalyje auga kopalo medžiai ir krūmai, tačiau kopalas čia nekasamas: galimai dėl to, kad čia šie medžiai neužauga labai aukšti ir neduoda tiek dervos, kad ji kauptųsi žemėje.

Labai daug buvusios kalvystės pėdsakų, o kai kur net išliko metalo lydimo krosnys. Senaisiais laikais, matomai, čia, kur dabar užžėlusios džiunglės, buvo daug įdirbtos žemės 

Atėjome į Mbangos kaimą, kuri visa buvo apsupta žalumos. Daugumoje tai karpatžolė (euphorbia –Euphorbiaceae - šeimos augalų gentis. Gentyje yra apie 2000 rūšių), kurių tiek daug Mangandža šalyje (Manganja) toliau į pietus. Vadas Kadulas (Kandulo) išėjo į kitą kaimą gerti alaus, bet buvo liepęs mums išskirti pašiūrę ir paruošti maisto. Tad čia likome visai dienai.

Atlikau mėnulio stebėjimus.

Taigi, mes kirtome negyvenamus kraštus pačioje siauriausioje vietoje nueidami šimtą mylių, iš kurių apie 70 buvo į šiaurės rytus nuo Moembės. Vietiniai įvairiai aiškina, kodėl iš čia dingo žmonės.. vieni sako, jog dėl karų, kurių metu norėta įsigyti kuo daugiau vergų Tvirtina, jog didžiausias vaidmuo atitenka makoa gentims, kurie gyvena arčiau Mozambiko. Kiti kalba, kad dėl ištuštėjusių žemių kaltas badas. Dar kiti mano, jog gyventojai persikėlė arčiau Niasos ežero ar už jo. Tad užtikrintai galima pasakyti tik tiek, kad spėjant iš molinių šukių, išlikusių išvagotų laukų, kur buvo sodinami kukurūzai, sorgai ir pupelės, tai buvo labai didelis gyventojų kiekis. Dabar gyvenantys vaijau šalyje atėjo nuo Rovumos ir, matomai, pakeitė mangandžus, o šis procesas tęsiasi ir po šiai dienai.

 1866 m. rugpjūčio 4 d.

Po pusantros valandos žygio, priėjome Miulės (Miulé) kaimą, kuris stovėjo tokiamia pačiame lygyje, kaip ir Mbanga. Vadas įkalbinėjo pasilikti, nes, pasak jo žodžių, mums džiunglėse tada teks nakvoti du kartus, o jei išeisime rytoj anksti ryte, tai tik vieną kartą. Tad mes likome.

Paklausiau vado, kas nutiko su tais žmonėmis, kurie kažkada gyveno ten, kur buvo lydoma geležis. Jis sakė, jog daugelis mirė iš bado, o kiti pabėgo į vakarus link Niasos ežero. Badas, tai dažniausiai karų dėl vergų įsigijimo pasekmė. Tokiu atveju žūsta nepaprastai daug žmonių: galimai net daug daugiau, negu varant vergus link pakrantės.

Vadas niekada nebuvo girdėjęs apie akmeninių kirvių naudojimą arba akmeninius ietigalius ir strėlių antgalius. Taip pat nebuvo girdėjęs, jog moterys apdirbančios žemę kauptukais, ką nors panašaus būtų radusios. Makondžių šalyje, kur geležies nepaprastai maža, kaip mes patys matėme, naudoja medines ietis. Taip pat bečuano ir batakų žemėse (Bechuana ir Bataka), laukų apdirbimui naudoja medinius kauptukus. Tačiau akmeninių nemačiau niekur. Kapskos kolonijoje (Cape Colony), pas bušmenę mačiau apvalų akmenį su skyle viduryje: ji prakišdavo lazdos viršutinį galą ir jo pagalba išsikasdavo šaknį. Akmuo šiai lazdai suteikia didelį svorį. Afrikoje kalviai dažniausiai naudoja akmeninį priekalą ir mano, jog taip elgtis yra teisingiau, nei kad kaip mes, naudodami sunkiuosius instrumentus. Jie nepažįsta grūdinimo procesų, kuris taikomas kai kurioms mūsų priekalų dalims, tad jų minkšta geležis šiam tikslui ir netiktų, ir ji, lyginant su akmeniu, būtų per daug minkšta. Užtenka matyti ir jų paprasčiausią plaktuką, kuris labai greitai suapvalėja (nusitranko), kad suprastum, jog tik didelio atsitiktinumo dėka jų kalvis paims sunkų kalvio kūjį ir varginsis juo kaldamas geležį, kurį lengviau atlikti akmeniu. Sėsliai gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, gyvenantys pakrantėje, mielai naudoja ketų, kokį tik jiems pavyksta gauti, bet kontinento gilumoje, kur žmonės nėra tikri, jog vienoje vietoje išbus kiek ilgiau, taip niekada nesielgia.

 

1866 m. rugpjūčio 5 d.

Iš Miulės išėjome link Niasos ežero. Nakvojome prie paskutinio upelio, kuris teka į Loendę. Netoli Moembės į pietvakarius visas tinklas upeliukų, kurie suteka į ją, o vienas net pakelyje maitina ežerą. Rovumos ištakos irgi prasideda šiose vietose. Išėję iš Moembės, mes kirtome gana didelį upelį, kuris sutekėjo į Loendę, o kitą diena, po to kai išėjome iš Pezimbos (Pezimba), kirtome ir upelį, kuris tekėjo į Čiringą ar Ločiringą (Chiringa ar Lochiringa), kuris yra Rovumos intakas.

 1866 m. rugpjūčio 6 d.

Šiandien ryte praėjome dvi iš akmenų sudėliotas piramides, kur keliais aiškiai pradėjo leistis link ežero. Tokios piramidės dažnai sutinkamos visoje Pietų Afrikoje, kalnuotose vietovėse. Jos žymi pasienį – skirtingas šalis. Gal dar ir senas laidojimo vietas.  Kita vertus, mus lydintys vaijų žmonės mano, jog tai paprasčiausia šūsnis akmenų, kuriuos kažkas sunešė, kai valė nuo jų sėjai skirtus laukus.  Piramidės stovi kaip tik toje vietoje, nuo kurios atsiveria vaizdas į melsvus Niasos vandenis.

Priėjome Misindžės (Misinjé) upelį, kuris teka į ežerą ir kirtome jį penkis kartus. Jis buvo apie 20 jardų pločio ir gylio iki klubų. Nuo pat to momento, kai išėjome į žemesnę plokštikalnę, einame su dažnais sustojimais. Gyventojai gausiai apsirūpinę maistu ir kai mes sustojame poilsiui, gausiai mus vaišina.  Vienas čiabuvis mums padovanojo net keturias vištas, tris dideles pintines kukurūzų, moliūgų ir kanos lašinių (riebalų). Sprendžiant iš ragų, tai buvo stambus patinas (v.p.: arba eland – Taurotragus oryx jaučių pošeimio stambi antilopė). Šis žmogus mus įkalbinėjo mus apsistoti pas jį, kad šis ir aplinkiniai galėtų pasižiūrėti į mus ir į mūsų daiktus. Jis papasakojo, jog vieną dieną nuo jo namų keliaujant į pietus, galima pašauti nemažai visokių gyvūnų: buivolų, dramblių, begemotų, kanų ir kitų antilopių.

 

Antilopė kana (eland)

1866 m. rugpjūčio 8 d.

Išėjome prie ežero tie vieta, kur Misindžė įteka į ežerą. Mane apėmė toks jausmas, jog grįžau į savo senus namus, kurių jau neturėjau vilties išvysti. Buvo malonu vėl maudytis nuostabiuose ežero vandenyse, girdėti bangų ošimą ir siūbuoti mūšoje.  Ežero vandens temperatūra 8 ryto - 71°F (27°С), o oro - 65°F (18°С). Jaučiuosi džiaugsmingai pakylėtai.

Vietinis vadas Makalosė (Mokalaosé) – tikras mangandža (Manganja). Jo odos spalva, kaip ir jo visų žmonių, nepaprastai juoda. Tai todėl, kad jie gyvena labai drėgname ir karštame krašte.  Vadas elgiasi labai draugiškai, atnešė mums prosos, košės, kasavos ir virtos begemoto mėsos. Jis paklausė ar aš nenorėčiau pieno, nes jis laiko galvijus iš Matakos.

Žmonės pardavimui atnešė sandžikos (sanjika) pačios geriausios ežero žuvies. Ji džiovinama ant lėtos ugnies. Ji praranda savo švelnų skonį, bet kontinento viduryje, ją labai vertina.  Nupirkau 50 žuvų už šešis sieksnius audinio. Šviežia sandžika, pagal skonį visai tokia pati kaip geriausios silkės, kaip mums atrodo. Tačiau keliautojo apetitas taip paaštrėjęs, kad kažin ar gali teisingai vertinti skonį.

 Sandžika

 

1866 m. rugpjūčio 10 d.

Vadui Džumbai (Jumbé) išsiunčiau Seido Madžido laiškaą (dienoraščio leidėjo pastaba: D.L. žinojo, kad kitapus ežero yra arabų gyvenvietė ir norėjo, kad tenykščiai jam padėtų persikelti į vakarinį krantą) Pasiuntinys Loangvoje  (Loangwa) sutiko pakrantės arabus. Nuo čia Lonagvos upė apie 7 mylios. Arabai atėjo su pasiuntiniu ir ilgai derėjosi dėl užmokesčio už perkėlimą. Po to išėjo su pažadu, jog savo davą (dhow). Tačiau jie neatvyko ir aš pasiunčiau Musą, kuris pranešė, jog jie pasiėmė davą ir nuvyko atvarys pas Džumbą į Kotakotą (Kotakota) arba kaip ją dar vadina - Ngotagotą (Ngotagota). Labai retas pakrantės arabas moka skaityti. Kalba jie labai mandagiai, tačiau tiesa nevertinama (melagiai). 

 Niasos arba Malavio davas

Ilsiuosi pats ir leidžiu ilsėtis savo žmonėms ir sisteminu savo dienoraščio užrašus , stebiu mėnulį ir matuoju aukštumas. Greitai vėl pajudėsiu: arba į pietus, arba pas arabus į šiaurę.

Makalosė bijo vaijų, todėl džiaugsis, jei čia atvyks Džumbė. Ateis diena, kai arabai pasinaudos proga ir išblaškys Makalosės žmones taip, kaip išblaškė Kotakotos žmones. Kai Matakos žmonės paėmė į nelaisvę Makalosės žmones, tai Džumbė pagrobė jų grūdų atsargas ir dabar jis čia niekur negali pasirodyti. Loangvės arabai pasakoja siaubingus dalykus apie Džumbės žmogžudystes ir prekybas vergais. Visu tuo tikėti negalima, bet panašu, kad jo gyvenvietės padėtis, švelniai tariant, prasta. Vadai čia neturi jokių galimybių sukurti valstybės, nepriklausomos karalystės. Vergovė ir prekyba vergais kontinento gilumoje yra pagrindinė kliūtis stabilumui. Vergai lengvai išsilaksto ir todėl arabai visomis tiesomis ir netiesomis stengiasi kuo daugiau uždirbti ir greičiau palikti šalį.

Čia, masindžėje, gyvena paukštis, kurį vadina “namtambwé“. Jis čia, Misindžės santakoje, kai sutemsta, labai gražiai ir garsiai čiulba.

 

1866 m. rugpjūčio 11 d.

Iš šalies gilumos, į mūsų nakvynės vietą atėjo du vadai. Jie mums atnešė maisto ir klausinėjo, kaip su mumis elgiamasi. Pataria eiti į pietus link Mukatės (Mukaté’s) valdų, ten kur ežeras susiaurėja.

 

1866 m. rugpjūčio 12-14 d.

Sudarinėju žemėlapį, bet mano energiją slopina tingūs sipajai ir iki nakties labai pavargstu.

Iš Moembės atvyko keli žmonės, kurie pasakoja, jog atvyko anglas su galvijais skirtais man: „jis turi dvi akis priekyje ir dvi akis pakaušyje“. Šiai dienai daug naujienų!

Makalosė su manimi dalinasi savo menkučiais rūpesčiais.  Nuo jo pabėgo žmona. Man paklausus kiek jis jų turi, tai sako, jog 20. Tad pasakiau, jog 19 žmonų ir taip per daug. Tačiau į tai jis atsakė įprastiniu argumentu: „O kas gamins valgį svečiams, jei turėsiu tik vieną žmoną?“.

Virš ežero matėme „kungu“ uodų debesis, bet čia jų niekas nevalgo (v.p.: „Kunga cace“ – tai kažkoks tai pyrago tipas pagamintas iš midgių (Culicoides impunctatus - mašalai) ir musių – pasak Bear Grylls‘o – tai puikus išgyvenimo maistas turintis labai daug baltymų. D.L. apie jį atsiliepė teigiamai, nors kitiems jį ragavusiems keliautojams jis nepatiko). Koks nors priekabus keliautojas, kuris su mano dienoraščiu (turimi galvoje ankstesnių kelionių dienoraščiai) rankose papuls čionai ir iš čiabuvių išgirs, jog tvirtina, kad nemoka jų gaudytiir gaminti „kungu“, tai pagalvos, jog aš prifantazavau, jog mačiau, kad šiaurinės paežerės gyventojai iš tų mašalų daro paplotėlius. Tad paklausiau vietinių ir jie man patvirtino, jog „Šiaurėje moka juos pagauti ir gaminti „kungu“, o mes nemokame“.

  "Kunga cace"

V.p.: jei ką nors sudomino šio "pyrago" gamyba, gali susirasti "youtobe" - pagal pavadinimą, pavyzdžiui: "mosquito burger". Šiaip, jei nežinoti iš ko jis pagamintas, o jis gerai termiškai apdorotas, tad ne toks jau baisus.

 V.p.: beje, štai taip atrodo tie mašalų debesys - išskyrus, kad lenda į visus plyšius (nosis, ausis ir t.t. - nėra pavojingi

 

Makalosė mano, jog arabai bijo, kad iš jų neatimtume davos tam, kad nuplauktume į šiaurę. Jis ir seniūnai mano, jog geriausia man būtų keliauti į pietus, į Mukatės valdas. Visi arabai nuo manęs bėga, nes jie įsivaizduoja, jog visi anglai čiumpa vergų pirklius. Jie net negali įsivaizduoti, jog aš galiu turėti kitų tikslų. Jie nesugeba perskaityti Seido Madžido laiško.

 

1866 m. rugpjūčio 21 d.

Išžygiavome link Loangvės palei rytinę pakrantę. Visą laiką kelias, apie 7 mylias, buvo kalnuotas.

Loangvos plotis ties ta vieta, kur jis suteka į ežerą – apie 20 jardų. Misindžė dvigubai platesnė. Iš abiejų upių sąnašų susidarė iškyšuliai.

Vaiju čiabuvis, 40 pėdų aukščiau ežero pakrantės, mums išskyrė mnamuką, bet aš negalėjau užmigti dėl skruzdėlių, kurios buvo užtvindžiusios patalpas. Jų aiškiai keliams triukšmas – čirpėjimas ir žiužgėjimas, neleido miegoti ir mano žmonėms, nors visi ganėtinai pavargo pastoviai kildami į aukštumas.

 

1866 m. rugpjūčio 22 d.

Persikraustėme į pietinę Loangvos pusę, kur nėra tų įkyrių vabzdžių.

 

1866 m. rugpjūčio 23 d.

Vaijau vadui pasiūliau nusiųsti kanoją, kad pakviestų Džumbę į svečius, nes čionykščiu metisu arabu, kuris įtikinėjo, kad jau nusiuntė savo valtį, nepatikėjau. Visi vaijau man gelbėdavo, tad kodėl šis turėtų atsisakyti? Jis džiaugėsi mano prašymu, bet patarė palaukti, kol neatvyks pasiuntinys pasiųstas į Lozevą (Loséwa)

 

1866 m. rugpjūčio 24 d.

Iš gretimo namo leopardas pagrobė šunį, o kiek anksčiau prieš tai, sukandžiojo žmogų, bet ne mirtinai.

 

1866 m. rugpjūčio 29 d.

Atėjo žinia, jog du davai atplaukė Lozevą, bet būgtai mazitai Džumbę nuvijo į kalnus. Jei būtų pasakę, kad į kokią salą, tai dar būčiau patikėjęs.

 

1866 m. rugpjūčio 30 d.

Arabų vergų pirklių baimę prieš anglus, man sukelia nepatogumų. Visi jie bėga nuo manęs, tarsi būčiau raupsuotas, todėl negaliu nei perduoti laiškų į pakrantę, nei persikelti į kitą krantą. Arabai matomai galvoja, jog jeigu aš įlipsiu į davą, tai būtinai jį sudeginsiu, nes abudu ežero davai naudojami išskirtinai vergų prekybai. Lygiai taip pat ir jų savininkai mano, jog aš jų nepaleisiu.  Dėl šių priežasčių išklausiau daug melagingų atsikalbinėjimų ir mes nusprendėme leistis į pietus ir persikelti ten, kur į ežerą suteka Širės upė.

Kelis kartus stebėjau mėnulį, parašiau pranešimą lordui Klarendonui (Lord Clarendon) bei daugybę asmeninių laiškų.

 ---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Lordui Klarendonui (kaip D.L. į jį kreipiasi „The Right Honourable/The Earl of Clarendon/My Lord“) yra išlikę. Iš esmės tai labai glaustai minimas žygis nuo liepos 11 d. iki rugpjūčio 20 d. Kartu pateiktos įžvalgos su pavyzdžiais dėl vergų prekybos politikos Afrikos rytinėje pakrantėje, kurioje iš esmės D.L. agituoja paveikti Zanzibaro sultoną, jog būtų liautasi prekiauti vergais, kaip tai daroma vakarų pakrantėje.

---------------

 

 

 

2020-11-27

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-07-14 iki 1866-07-31.

 

 

Pagrindinė foto 1896 m. - Yao žmonės. Kaip tikgyvenantys Matakoje ir Niasos teritorijoje, apie kurią daug kalbama šioje dalyje

1866 m. liepos 14 d.

(Moembė, Matakos miestas)

Aštuntą valandą ryto pasiuntiniai „savanoriai“ dar nebuvo grįžę ir aš nuėjau išsiaiškinti kas nutiko. Po valandos kelio, leisdamasis nuo stataus šlaito, kuris kilo nuo pirmųjų įdirbtų laukų, pamačiau mūsų „draugužius“, kurie mane pamatę pašoko. Jie patogiai įsikūrę, pusryčiams sau virė košę! Matakos žmones pasiunčiau pas likusiuosius, o pats nuėjau tolyn į miestą.

 Arabas Sefas Rupia arba Rubia (Sef Rupia or Rubea), kuris vedė didelę grupę vergų, kuriuos vedė į rytinę pakrantę, visai maloniai išėjo į priekį ir man padovanojo jautį, maišą miltų ir virtos mėsos. Išbadėjusiems tai buvo labai kaip tik laiku. Nors ir bet kokioms sąlygoms nepamaišytų. Jis buvo girdėjęs, jog mums trūksta maisto ir, kad, mus lydi būrys sipajų. O apie ką gali galvoti anglai, je ne apie vergovės panaikinimą? Jei jis būtų matęs mus lydintį būrį, visa baimė būtų išgaravusi, nes jam buvo pavaldus didelis karavanas. Tokia didelė vergų minia paprastai dalinama į dešimt ar dvylika dalių ir visi jie paklūsta vadovui. Šiuo atveju buvo vienuolika dalių, o pirklių buvo panašiai apie 60-70 ir visi tamsiagymiai pakrantės arabai. Kiekvienas iš jų turėjo savo pavaldinių. Kai aš juos pamačiau, tai jie iš vytelių ir žabų statė užtvarą, kuriame jie nakvoja kartu su savo vergais.

Sefas kartu su manimi nuėjo pas Mataką ir mane tinkamai pristatė, o pristatymą lydėjo tušti šūviai. Aš jį pakviečiau ryte vėl pas mane ateiti ir prašydamas, kad jei sutiks havildarą ir sipajus, padėtų jiems su maistu, padovanojau tris audinio gabalus.

  Matakos miestą radome aukštesniame slėnyje, kurį supa kalnai. Namų buvo ne mažiau 1000, o aplinkui daug kaimų. Kalnai maloniai žali ir juose buvo daug medžių, kuriuos žmonės be paliovos kirto. Žmonės čia atsikraustė palygint neseniai. Jie gyveno į vakarus nuo čia, bet juos išstūmė mazitai. Jie atlaikė mazitų apgultį: kovėsi keturias dienas, o po to pasitraukė nenugalėti.

(v.p.: šiais laikais jeigu ieškosite Matakos regiono (ne miesto), žemėlapiuose jį bus sunku rasti (šiuolaikiniuose nebus), tai pasenęs pavadinimas. Be to kaimai, kad ir kartais vadinami „town“ dažnai keitė pavadinimus pagal jam vadovaujančio vado vardą. Dabar dalis šio krašto priklauso Malaviui, dalis Mozambikui. Nors rašytinėj ar šnekamojoje kalboje jis dar šiek tiek naudojamas. Tai pietinis Malavio ežero regionas nusidriekęs panašiai iki Čivos ežero. Pats miestas, kaip toliau pamatysite, D.L. dar vadinamas „Moembe“)

  (toliau, pagal D.L. dienoraštį 15 d.)

Mataka kurį laiką mus privertė palaukti savo didelio kvadratinio namo verandoje, o po to pasirodė su plačia geraširdiška šypsena veide. Jam kokia 60 metų, rengėsi kaip arabas, ir, sprendžiant iš juoko, kuriuo jis nulydėdavo kiekvieną savo pastabą (ar sąmojį), linkęs į linksmumą.

Jis iki šiol, išskyrus arabus, nebuvo matęs jokių užsieniečių. Mataka man išskyrė kvadratinį namą. Nors dauguma namų, pamėgdžiojant arabus, čia kvadratiniai. Arabai vietinius išmokė sėti angliškus žirnius ir mes su malonumu drėgnose vietose išvydom didelius laukus jau prinokusių žirnių. Visi šaltiniai, kurių nepaprastai daug, yra naudojami. Pernelyg drėgnos vietos yra sausinamos (statomos drenažinės sistemos), ir atvirkščiai. Vėliau mums teko žavėtis nepaprastai plačiai naudojama drenažine sistema. Išilgai miesto gatvių auginamas manijokas (Cassava - Valgomasis manijokas, žr. į 1866 m. balandžio 8 d.). Jie gatvėms priduoda malonų ir jaukų vaizdą. Apdirbtuose ir drenuotose laukuose pagrinde auginamas tabakas ir žirniai, o taip pat batatai (saldžioji bulvė) ir kukurūzai. Jei čia užvežtų kviečių, jie turėtų pritapti. Miestas apie 2700 pėdų virš jūros lygio. 

"Cassava"

Šiuo metų laiku oras vėsus ir daugelis gyventojų kosuliuoja.

Ne už ilgo, Mataka mums atsiuntė daug košės ir kepintos mėsos (jautienos). Jis gausiai turi stambių galvijų ir avių: kitą dieną net atsiuntė pieno.

Abejingai atlaikome nuolatinį spoksojimą, nors kartais jis lydimas ir visai ne palankiais komentarais. Jie mano, kad mes jų nesuprantame, nors gali būti, kad aš kartais neteisingai juos suprantu.

Pastaba nuo vertėjo: kaip jau matomai pastebėjote 14 diena peršoko į 15 dieną. Toliau dar įdomiau – pačiame dienoraštyje atskirai 14-28 dienų periodas. Kaip ir papildomi užrašai. Tad iki pat 29 dienos tekstas turėtų būti, kaip ir vientisas, ir dienomis suskirstytas tik sąlyginai. Čia tiesiog gyvenimas Matakoje.

Beje ir pačiame D.L. dienoraštyje yra painiojamas kraštas, vado vardas ir miesto pavadinimas. Kaip matysite, šis miestas turėjo ir kitą vardą „Moembe“

 1866 m. liepos 15 d.

Sefo vadovaujamas karavanas išėjo į Kilvą. Sefas pasakojo, jog šiais metais mirė apie 100 žmonių iš Kilvos. Tai reiškia, kad prekyba vergais, kaip filantropiniė veikla, susijusi su pavojais per kuriuos galima prarasti gyvybę. Mes matėme septynis žuvusių vergų pirklių kapus. Kita dalis mirė kiek aukščiau (šiaurėje).

Iš Moembės prie Niasos ežero veda du keliai: vienas link Lozevės (Loséwa), kuri yra į vakarus nuo jo ir priešais Kotakotą (Kotakota), o kitas į Makatu (Makatu), kuris veda į pietus. Pirmuoju reiktų keliauti 5 dienas per apleistą šalį, o kitu 7 dienas, bet tarp žmonių kurių yra visame kelyje ir kuriame yra gausu atsargų.

Mane sukrėtė Sefo papasakotos žinios apie Kilvos žmonių mirtis siekiant, kurie žuvo norėdami prekiauti vergais, kurie eina „imti į nelaisvę laisvus žmones“. Bet dėl to patys kalti – nereikia būti tokiems godiems ir imti vergų tiek, kiek kartais jie bando jų paimti.

Neužilgo po mūsų atvykimo, mes išgirdome, kad grupelė vaijau, kurie turėjo paklusti Matakai, be jo žinios surengė antpuolį Niasą ir iš ten parsivarė gyvulių ir žmonių. Kai jie grįžo su grobiu, Mataka įsakė viską išsiųsti atgal.  Greit po to, vadas atėjo pas mane ir aš jam pasakiau, jog jo sprendimas – pati džiugiausia žinia, kokią išgirdau šioje šalyje. Jis matomai buvo patenkintas mano pritarimu ir pasisukęs į liaudį paklausė ar jei girdėjo, ką aš pasakiau. Po to pakartojo mano žodžius ir pridūrė: „Jūs kvailiai. Manote, jog aš neteisingai pasielgiau grąžinęs belaisvius, o visi išmintingi žmonės pritaria“, o po to dar visus išbarė.

(pagal D.L. originalą – 16 diena)

Aš atsitiktinai tapau liudininku, kaip belaisviai buvo grąžinami namo.

Išėjęs už miesto pamačiau atvirą mėsos turgų ir žmones, kurie pirko kukurūzus ir miltus. Į mano klausimus jie atsakė, jog gyvuliai ir žmonės iš Niasos pakrantės. Belaisviai papjovė jautį, kad galėtų jį išmainyti į mėsą ir grūdus ir taip pasiruošti kelionei atgal. Moterų ir vaikų buvo 54. Karvių melžimu užsiėmė keli berniukai. Galvijų buvo nuo 25 iki 30 galvų.

 

(pagal D.L. originalą – 17 diena)

Staigus perėjimas nuo prasto ir mažo kiekio maisto į čionykštį ir gausų, tarp mūsiškių iššaukė negalavimus ir ligas. Aš pats mėsos nevalgiau nuo pat išėjimo iš Matavatavos, jei nekreipti dėmesio į kelis balandžius ir perlines vištas, kurias pavyko pašauti. Tiesa, dar vieną perlinę buvo dovanojęs Mtendė.  O per paskutinį perėjimą mes beveik nematėme jokių paukščių ir tas aštuonias dienas valgėme tik košę ir ryžius be jokių priedų (ir prieskonių), ir be jokio malonumo.

Matakai padovanojau atmintinį niekutį apie tai, kaip jis išsiuntė atgal belaisvius prie Niasos krantų. Jis atsakė, jog visada taip elgsis. Matakos elgesys ypač vertingas tuo, kad jis taip pasielgė spontaniškai.

(pagal D.L. originalą – 14-28 dienos įspūdžiai)

 

 

Sipajai tapo visiškai nepakenčiami. Jeigu aš jų neatsikratysiu, tai mes visi numirsime iš bado anksčiau, nei pasieksime tikslą.  Jie tabaluojasi paskui rinkdami laukinius vaisius. Paskutiniam mūsų perėjimui jie sugaišo nuo 14 iki 22 dienų (mes vietoje jau buvome 8 dienos ryte). Jie mirtinai nuvarė paskutinį mūsų asilą, kurį buvau laikinai davęs havildarui, kad šis galėtų nešti jo daiktus. Jie gyvulį perkrovė nepakeliamais nešuliais, o po to, eidami per pelkėtas vietoves, mušė jam per galvą ir taip beprasniškai nuvarė vargšą gyvulį. Havildaras juos pasivijo, bet jie apsimetė, jog dėl išsekimo negali tokiau eiti. Po to užmušė jauną buivolą ir jį suvalgė, kai tik pamanė, jog pasiteisinimui gali prigalvoti nebūtų istorijų. Sipajai pareiškė, jog buivolas nudvėsė ir jį surijo tigrai, kuriuos jie patys matė. „Ar jūs matėte tigro dryžius?“ – paklausiau jų ir visi pareiškė, jog aiškiai matė tigro dryžius. Taip aš ir supratau, jog jie meluoja, nes Afrikoje nėra jokio dryžuoto tigro. Visi, kurie norėjo vengti darbo arba elgtis kaip nors kitaip blogai, neišvengiamai įėjo į sipajų kompaniją. Jų kabos matomai tiko piktadariams ir visi jie tapo tokia nemalonia gauja, kad man dėl jų net buvo gėda. Havildaras neturėjo jokio autoriteto ir visų sipajų žvilgsniai buvo tokie niūrūs, kaip žmonių, kuriuos verčia eiti ten, kur jie nenori ir visko nekentė. Tas jų pakabinto šuns veido išraiška („hang-dog“ – yra toks išsireiškimas) buvo tokia akivaizdi, jog aš ne kartą girdėjau čiabuvius kalbant, jog jie yra mūsų vergai. Kai juos lygini su afrikiečiais, tai pastebi, kad šie sipajai neturi žvalumo ir drąsos. Pamatę kaimą sipajai savavališkai išsukdavo iš kelio ir nusižeminę nueidavo prašyti išmaldos arba guldavo ir miegodavo, o vėliau teisindavosi, jog jų kojos nutrintos. O kai aš keliems iš jų leidau miegoti mano namuose prie ugnies, jie pradėjo viską vogti, ką tik galėjo parduoti - šovinius, audinius, mėsą – ir man teko juos išvyti. Tada vienas iš jų pagrasino, jog nušaus mano vertėją Simoną. Sipajus šį grasinimą pakartojo tris kartus. Įtariu, kad būtent tokie grasinimai ir sutrukdė seržantui parodyti savo valdžią. 

Galutinai nusprendžiau atsikratyti sipajų ir išsiųsti juos atgal į pakrantę su pirmu sutiktu karavanu.  Galbūt atsiras kas juos užjaus, bet aš jau išmėginau viską, kad jie taptų ekspedicijai naudingi.

Aš daviau 48 jardus kaliko Matakjai, o 18 jardų sipajams ir susitariau, jog jis juos maitins iki atvyks garbingas pirklys Suleimanas, kurio laukė ateinant kiekvieną dieną. Jo karavaną sutikome netoli miesto. Jei sipajai sutiks su juo eiti, tai su savo manta galės būti saugūs. Seržantas prašėsi eiti su manimi toliau. Aš sutikau, nors jis mums tik papildomas balastas, nors, jei kils sunkumų ar pavojus, jis gali būti naudingas.

Minioje, kuri susirinkdavo į mus paspoksoti, Abrahimas pažino savo dėdę. Jis prisistatė ir sužinojo, jog po to, kai jį pavertė vergu, jo motiną ir dvi seseris taip pat pardavė arabams. Dėdė ir Mataka (gal būt net dar labiau) kvietė jį pasilikti, bet veltui. Aš taip pat prie jų prisijungau, tačiau jis nepalenkiamai atsakydavo: „Kaip aš galiu čia likti, kai čia nėra nei mano motinos, nei seserų?“

Galimai čiabuviai labiausiai prisirišę prie motinų. Aš vyliausi, kad jis čia grįš po to kai ves, bet bijau, kad nė vienas iš Nasikos auklėtinių negrįš į savo šalį ir čia neapsigyvens, jei neapsigyvens europiečiai. Aišku  būtų gerai apmokyti vietinius kaip efektingai įdirbti žemę, kaip buvo padaryta su indais. Mataka net norėjo darbui panaudoti savo jaučius, bet Abrahimas jam niekuo negalėjo padėti, nes jis kalvis, o tai reiškia – beveik be jokio amato, nes čia nėra jokių žaliavų jo darbui, jei tik pats nepradės lydyti geležį.

 ----------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Papildomai pasakytina, jog pagal D.L. užrašus, berniukas Mabrukis iš Nasikos, kuris ėjo paskui havildarą, matė, kaip šis pritarė sipajų veiksmams ir vaidino, kad nemato, kaip sipajai atsikratinėjo krovinių ir prie jo akių išmetė arba pavogė 8 ar 9 nešulius, tarp kurių ir 1 sieksnį (fathom‘ą) kaliko. Tą apatį darė ir kitas vaikinas iš Nasikos – Rubenas (Reuben): jis nešė šovinių dėžę, kuri buvo atidaryta ir išimta apie 250 šovinių. Kai D.L. ją atidarinėjo, jis kalbėjo: „Aš nežinau, sere. Galbūt, kai nuėjau pjauti medienos, sipajus juos pavogė“. Jis puikiai turėjo žinoti apie palengvėjusį svorį ir buvo apibūdintas, kaip asmuo pardavęs audinį. Taip pat pažymėta, kad tas pats Rubenas matomai buvo apsisprendęs likti Matakoje ir išeinant, jis davė šoninių dėžę vyrui, kuris juos turėjo parnešti į kaimą ir D.L. teko jį siųsti, kad jis sugrąžintų krovinį.

--------------

 1866 m. liepos 14 -28 d.

Vieną dieną, kai atėjau pas Mataką, aš, kaip įprasta, radau jį apsuptą linksma liaudimi, kuri visada buvo pasiryžę juoktis bet kokiam vado sąmojui.  Mataka paklausė, ką jam reiktų pasiimti su savimi, kad gautų aukso, jei jis keliautų į Bombėjų. Aš atsakiau: „Dramblio kaulo“. Į tai jis paklausė: „O ar vergai nenaudinga prekė?“ Atsakiau, kad jei jis ten pradės pardavinėti vergus,  jį pasodins į kalėjimą. Po to jis papasakojo, kad pirkliai nuo pakrantės pas jį ateina miniomis ir turėtų atsinešti bent jau padorią dovaną vien tik už tai, kad jis čia vykdo jų pageidavimus. Į tai atsakiau, jog geriau jis sudarytų sąlygas žmonių gausėjimui šioje nuostabioje šalyje, kur nėra vandens trūkumo, vietoje to, kad išsiųsti juos į Kilvą. Taip jis globotų ir keliautojus, o tai pakeliui į čia, teko ir badauti. Po to papasakojau, ką padarytų anglai, kad pagerintų susisiekimą, šioje nuostabioje šalyje. Taip kalbos perėjo apie geležinkelį, laivus, žemės įdirbimą kinkant jaučius. Paskutinioji tema jį ypač sudomino. Pasakiau, jog galėčiau palikti keletą jaunuolių iš Nasikos, kurie išmokytų vietinius tokiu būdu arti žemę ir dar kitokių dalykų, bet vaikinai matomai nesutiks čia pasilikti vien dėl to, kad bijos, jog juos parduos į vergiją.

Tokiu būdu, mano pašnekovai iki šiol dar nebuvo girdėję tokių griežtų protestų prieš žmonių pardavinėjimą į vergiją. Vajau žmonės gausiai aprūpinti pakrantės pirklių. Keletas su vajau susijusių arabų lydi pakrantės pirklius ir taip pelnosi, tai jau įprastas būdas prasimanyti vergų. Suvokimas, kad yra kalti už prekybą žmonėmis, jų galvose matomai nugulė labai neaiškioje formoje, tačiau žinios apie vergų mirtis (aš jiems pasakiau, kad tame kaltė yra ir jų, kaip pardavėjų), kurių liudininkais buvome, iki Matakos beveik neateina. 

Mataka pats aktyviai dalyvaudavo karuose norėdamas įsigyti vergų, bet dabar nori ramiai gyventi. Šiaip jau, vajau žmonės yra vieni aktyviausi vergų tiekėjai. Paprastai karavanų vadovai iš Kilvos atvyksta į vajau kaimą ir demonstruoja savo prekes. Vadai juos vaišina gausiomis vaišėmis ir prašo jų palaukti ir pagyventi savo malonumui, kol jie pasirūpins reikiamu kiekiu vergų. Po to vajau įvykdo užpuola mangandžus (Manganja), kurie beveik neturi šautuvų, tuo tarpu, kai užpuolikai gausiai aprūpinti pirklių iš pakrantės. Dalis pakrantės arabų niekuo nesiskiria nuo vajau ir, kaip taisyklė, juos lydi ir verčiasi savarankiškai.  Štai toks įprastas karavano aprūpinimas vergais. 

Makendžela (Makanjela ), vienas iš vajau vadų, kurio kaimas panašiai trečdalis kelionuo Mtendės iki Matakos, neteko visų kaimynų draugystės, nes vogė ir pardavinėjo jų žmones. Jeigu tarp Moembės ir Makendželos kaimo jo žmonės pagrobdavo ką nors iš Matakos, tai laiko teisėtu grobiu ir juos parduoda. Makendželos žmonės negali pasiekti mangandžų, nes turi praeiti pro Mataką, tad jie ir plėšia ir grobia visus, kas tik jiems pasipainioja.

Dar tada, kai aš pasamdžiau porą vyrų iš Matakos, kad šie nuneštų maisto atsilikusiems sipajams, tai šie maisto nunešė tik pirmąją grupei, bet iki Luatizės eiti pas kitus nedrįso, nes bijojo, jog bus pagrobti Makendželos žmonių. Aš negalėjau rasti žmonių, kurie sutiktų eiti mūsų nueitu keliu atgal. Taip pat negalėjau siųsti ir Nasikos vaikinų, kuriems sipajai grasino, jog juos užmuš. Tas pats buvo ir su vyrais iš Džoanos. Nors pastarieji ir musulmonai, bet sipajai juos vadino kafirais ("caffirs" – paniekinanti kitatikių pravardė) ir visi Džoanos vyrai pareiškė: „Mes dėl jūsų pasiruošę padaryti, ką norite, bet dėl tų indusų – nieko nedarysime“. O kai aš daviau produktų sipajui, kad jis juos nuneštų, tai šis sustojo artimiausiame kaime ir pats viską surijo, o tada grįžo.

(originale priduriama: „štai tokios prekybos vergais pasekmės“)

Didelė dalis šios šalies negyvenama. Į šiaurės rytus nuo Moembės, ne mažiau, kaip penkiasdešimt mylių driekiasi derlingiausios žemės. Ten liko dar žymių iš tų laikų, kai ši žemė maitino didžiulį skaičių gyventojų, kurie lydė geležį ir sėjo grūdinius augalus. Visur sutinkami moliniai vamzdeliai, kurie būdavo uždedami ant dumplių galų ir įkišami į aukštakrosnę. Dažnai šie vamzdeliai apsilydę.  Taip pat matosi žemės kauburiai, ant kurių sodino pupeles, kukurūzus, kasavą ir sorgą. Gyventojai kasė griovelius, kad nuvestų perteklinį vandenį. Visa tai liudija, jog gyvenę žmonės buvo darbštūs, nes dirva čia su priemoliu ir ilgai išlaiko oro permainų pasekmes (sausra arba liūtys). Šie kauburiai ir pylimai išsidėstę labai taisyklingai. Kai eini skersai buvusį lauką, tai dažnai viena koja tenka užminti kauburį tai kitą dėti į vagą. Čia daug kur sutinakamos molinių puodų šukių ornamentai, pamėgdžiojantys pynimą, liudija, kad puodų žeidėjos-moterys sekė pavyzdžiais, kuriuos paliko jų protėviai.

Molinių puodų ornamentas

Šias žemes vietiniai paliko ne dėl vandens trūkumo, kaip, kad nutiko toliau pietuose. Čia kalnelius keičia slėniai, kuriais teka upeliai arba užpelkėjusios vietos su iš jų srovenančiais upokšniais, kur kalvų keteros susieina. Einant link Matakos, kalvų keteros tampa vis statesnės.

Per vieną dienos perėjimą, kuris trunka apie šešias valandas, aš priskaičiavau 15 upeliukų, kurie plotis apie vieną žingsnį. Jie teka per kalvota arba- teisingiau pasakius – kalnuotą teritoriją, tad jų tėkmė labai greita, o vanduo labai šaltas (61^oF arba 16^oC), kad juose negalima maudytis (praustis). Birželį beveik visi upeliukai išdžiūsta.

Šioji sritis kyla į vakarus nuo Matakos iki 3400 pėdų virš jūros lygio ir sulaiko didelį kiekį drėgmės, kurią atneša rytiniai vėjai. Daugumas medžių apaugę kerpėmis.

Mums būnant Matakoje pūtė šalti pietiniai vėjai. Po 10 ryto dangus buvo taip padengtas debesimis, kad nebuvo įmanoma vykdyti jokių astronominių stebėjimų. Net platumos nustatymas buvo sunkus, tad jo negalima laikyti tiksliu. Nustatyta pietų platuma - 12°53́ – galėjo turėti kelių mylių paklaidą.

Galvijai, tinkantys maistui – smulkūs, dėmėti balti su juoda, juoda arba ruda kupra. Jie duoda pieną, kurį vajai pelnytai gerbia. Avys stambios, dažniausiai juodos. O iš kitų naminių, matėme tik vištas ir balandžius, jei neimti domėn apgailėtinų kaimo šunų, kuriuos mūsų pudelis veikė su didžiausiu malonumu.

Vajų žmonės ne itin gražūs, bet jų skruostikauliai neišsikišę, kaip pas žmones nuo vakarinės pakrantės. Galvos apvalios formos, kaktos siauros ir raukšlėtos, šnervės plačios, o lūpos putnios. Pas moteris dėl žiedo lūpoje, viršutinė lūpa šiek tiek pasikėlusi ir todėl jos atrodo dar putnesnės. Moterų išvaizda visai tokia pati, kaip ir tų akmeninių deivių Elefanto ir Kenoro urvuose esančiuose šalia Bombėjaus (Elephanta and Kenor; v.p.: 1. Elephanta Caves. Dar vadinamu “Urvų miestu”. Tai urvinės šventyklos daugiausiai skirtos Šivai, bet yra ir budai. Toks pavadinimas prilipęs dar nuo portugalų atradimų, kai šie jas šalia jų pamatė dramblių statulas. Į saugotiną paveldą įtraukė dar britai 1905 m. 2. Kenor – pasenęs pavadinamas, dabar tai Kanheri Caves. Taip pat tame pačiame regione. Tai jau budistų šventyklų kompleksas). Mėgstamiausios šukuosenos iš mažų paskirų mazgelių. Jos pas vajus sutinkamos dažniau ne čia. Burna dėl mažo lūpos žiedo neatrodytų tokia baisi, jei jos nenugaląstų dantų. Vienok dantys atrodo stiprūs ir tinkami. Vyrai stambūs, stambių kaulų. Sugeba ištverti ilgą ir varginantį darbą. Subrendus jie yra apipjaustomi kaip žydai ir tuo skiriais nuo kitų tautų, ir po to gauna naują vardą. Šis ceremonija ir paprotys ne arabiškos kilmės, nes jie čia palygintinai nesenai, o jie pasakoja apie laikus, kai užplūdo prekės iš Europos už vergus.

 

Kanheri

 

Jaunasis Mataka (sūnus) atnešė lėkštę žirnių. Jis dažnai, man atėjus, ką nors atneša. Matomai, tai šaunus vaikinas. Jo tėvas, kalbėdamas apie mokymąsi skaityti, pasakė, kad jaunasis Mataka ir jo draugai gali mokytis, bet jis pats tam jau per senas.

Dirva čia, matomai, itin derlinga, nes saldžiosios bulvės labai stambios. Mes nupirkome du saikus saldžių bulvių už 3 kjubitus (5 pėdos) medžigos ir dvi adatas. Dviejuose saikuose daugiau kaip centneris (apie 45 kg.).

Kukurūzai čia duoda dideles burbuoles. Vienoje suskaičiavome net 1600 grūdų. Vandens gausa, gera dirva, pakankamai daug darbo rankų namų statyboms ir vėsus klimatas – labai tinkamas gyvenimui ir malonus, kaip Magomere (Magomero), bet deja! Vietoje trijų savaičių lengvo plaukimo Zambezės ir Širės upėmis, praleidome keturis sunkius mėnesius čia: aš niekada nenustosiu liūdėti dėl Magomero.

Kai kurie sergantieji, vis tik, linkę leisti laiką dejuojant. Mano name šilta, tad vienam jaunuolius iš Nasikos leidau miegoti kambaryje. Jis ir aš – kenčiame dėl to pačio – dezinterijos. Mano būklė buvo kiek blogesnė, bet aš nepalyginamai mažiau dejavau. Berniukui pasakiau, jog dejuoja tik tie sergantieji, kurie yra tokios būklės, kai nesupranta ką daro. Po to dejonės liovėsi, nors jam pablogėjo. O trys sipajai, kuriems, išskyrus nuovargį, nieko nebuvo, kaukė man už durų. Kadangi jie man neleido miegoti, aš jiems civilizuotai pasakiau, jog nutiltų arba keliautų dejuoti kur nors kitur. Tad jie nustojo inkšti ir liko verandoje.

Grūdų ir kitokio maisto gausa nulėmė tai, kad čia labai daug žiurkių arba stambių pelių. Taip pat reikia laikas nuo laiko galvoti apie termitų žalą. Žmogus, kuris sugalvos, kaip viso to atsikratys, nusipelnys didžiausios pagarbos. Natūralus dalykas, kuris neleidžia paplisti termitams, tai dorylos (Dorylus arba driver ants). Kai jos pasirodo, tai tampa tiesiog rykšte, tačiau, tuo pačiu, išvaro visus kitus kenkėjus.

--------------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Iš esmės viskas atitinka originalų dienoraštį. Nebent prie dejavimų istorijų nepridėtas D.L prisiminimas, kaip „Pionieriaus“ jūreivis sirgdamas ištisai dejavo, o kai pasveiko, iš įpročio pradėjo dejuoti ir toliau, kas sukėlė visos įgulos juoką.

----------------

  

IV skyrius

 

1866 m. liepos 28 d.

Šiandien norėjome iškeliauti, bet Mataka pareiškė, kad jis nepasiruošęs: dar reikėjo sumalti grūdus ir dar nedavė mėsos.Mataka kiekvieną diena mums siųsdavo daug paruošto valgio. Jis paklausė ar mes pasipjausim jautį, kurį jis mums duos, ar imsime jį su savimi. Mes, visgi, nusprendėme jį pasipjauti.  Mataka 28 dieną atėjo su didele porcija miltų ir atsivedė žmones, kurie mus palydės nuo čia, nuo Moembės iki Niasos ežero. Jo žemės driekiasi iki pat ežero. Į Lozevą nepalydės, nes neseniai ją apiplėšė ir sudegino.

Vadai, kaip taisyklė, rūpinasi mūsų saugumu. Šalis nuklota kalnais. Iškart po Moembės prasideda pakilimas, o pasibaigus pirmai dienai netoli vado Magolos kaimo, pagal barometro parodymus, mes pasiekėme aukščiausią vietą – apie 3400 pėdų virš jūros lygio. Nuo čia gerai matomi kalnų gyventojų kaimai. Kiekviena po 100 namų ar daugiau. Čiabuviai vandens šaltinius išnaudoja maksimaliai, kiek gali. Per daug drėgnas vietas drenuoja ir vandenį nuveda atvirais kanalais ir apdirba. Dauguma šaltinių teka su geležies oksido priemaišomis. Daug plotų su žirniais žydi arba jau subrendo. Išskyrus medžius augančius slėniuose, visi kiti žemi. Šalia upelių ir aukštumose daug žolės ir gėlių. Kalnų viršūnės siekia 2000-3000 pėdų skaičiuojant nuo papėdžių, išilgai kurių ir einame. Mes keliaujame vingiuotu keliu ir visą laiką tai pakylame, tai leidžiamės. Visa šalis, tai grandinė štai tokių keterų.

Geologine prasme plokštikalnė iš abiejų Rovumos pusių yra smiltainis, kuriuos dengia kongloperatas. Jei pakilti Rovuma apie 60 mylių, tai šlaitų apačiose pamatysite daug suakmenėjusių medžių. Afrikoje tai aiškus požymis, kad šalimais yra anglies klodai, tačiau paviršiuje jų nematėme. Plokštikalnius vagoja įplyšimai, kuriuose ant gausių sąnašų auga žolė ir medžiai. Tolumoje taip pat galima matyti vietos, kur Loendi įteka į Rovumą, o jos smėlėtuose krantuose randama anglies gabalai.

Iki Loendės ir Rovumos susiliejimo, panašiai 90 mylių nuo jūros, banguotą plokštikalnį keičia lygesnės vietos, kur tik atskirose vietose iškyla granitiniai masyvai iki 500-700 pėdų. Prie Čitolės kalno sutinkamos vulkaninės uolienos, kurias dengia puikiausias dolomitas. 

 

Keliaujant į vakarus, toliau kylame vis aukščiau, kur sutinkame gneisą (žr. 1866 m. birželio 14 d.), kuris sluoksniuotas dažniausiai iš šiaurės į pietus, o kai kada iš vakarų į rytus. Galima manyti, jog klodai buvo įkaitę iki lydymosi ir veikiami karščio susiliejo vienas su kitu. O iš šios uolienos kilo apvalainos granito ir sianito masės, kurių šlaitai lygūs, o viršūnės be augmenijos. Šie kalnai galimai kyla iki 3000-4000 pėdų aukštyn virš jūros lygio. Šiose aukštikalnėse dažnai pasitaiko geležies konglomeratas, kuris lūžiuose labai panašus į hematitą. Jis dirvai priduoda rausvą atspalvį.

Ten kur vandenskyra, apvailaini granitiniai kalnai, kurie formuoja ištisus pakilimus ir nusileidimus ir išvagoti nesuskaičiuojamais uokšniais ir upeliais, kurie maitina Rovumą ir Loendę. Pats aukščiausias sutiktas kalnas – 3440 pėdos virš jūros lygio. Tokia pati nelygi vietovė, nuo vandenskyros driekiasi iki pat Niasos ežero – panašiai iki 40 mylių.

Šalia ežero ir palei jo rytinius krantus sutinkamas gneisas. Įdomiausias dalykas, kad visi šie klodai arba guli šonu arba turi nedidelį nuolydį link ežero. Numanyti priežastį, kodėl taip yra – sunku. Panašu, kad čia buvo netikėtas (staigus) lūžis, kuris apvertė visus šiuos masyvus ir po, kurio, susidarė ežeras.  Išilgai rytinės pakrantės driekiasi dvi keteros, kurios aiškiai granitinės. Artimesnis pasidengęs mažais medeliais ir žemesnis už už jo esantį, kuris dantytas ir plikas. Tačiau visoje šioje šalyje nesutinkami naudingų iškasenų klodai. Čia išimtinai senos kristalinės uolienos.

Slėniuose auga lieknas aukštas medis, kuris panašu, kad vienas iš figos veislių. Vaisiai tik pradeda bręsti, bet ir noko taip aukštai, kad negalėjau nustatyti kas čia per medis.  Gyventojai šių  vaisių nevalgo bet maistui naudoja stambius vikšrus kurie iš jų iššliaužia. Medžio lapai iki 15 colių į ilgį ir 5 colių pločio. Šis medis čia vadinamas „unguengo“.

--------------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Iš esmės viskas atitinka originalų dienoraštį. Nebent pažymėtina, kad nuo šios dienos trečios pastraipos, kitos 5 buvo skliausteliuose ir pažymėta, kaip „geologinė pastaba“(Parenthesis - Geological note...) Paskutinė pastraipa, tai įspūdis iš tos dienos kelionės ir vietovės.

----------------

 1866 m. liepos 29 d.

Magolos kaime (kaimas vėlgi pagal vado vardą).

Kadangi dar neatsikratėme sipajų, tad dar negalime savęs pasveikinti dėl tinginių įpročio gulinėti kelyje (kuriuos jie įvedė – pagal originalą) atsikratymo.

Iš pietų greitai plaukia debesys, kurie neša daug drėgmės. Viršuje pučia toks stiprus vėjas, jog pakrantėme matomai pakilusi audra. Ryto temperatūra 55^oF (+13^oC).

 

1866 m. liepos 30 d.

Po trumpo perėjimo pasiekėme Pezimbos kaimą (Pezimba's village). Jame 200 namų ir namelių. Ši gyvenvietė stovi gražioje vietoje tarp dviejų upelių, kurie, kaip įprasta, naudojami žirniams laistyti žiemos metu.

Vadas pasakė, jog jeigu mes dabar tęsime kelionę, tai kelias veda per dideles džiungles ir  iki Mbangos (Mbanga) tektų nakvoti du kartus. Dėl šios priežasties pasilikome kaime.

Būrys arabų pirklių, išgirdę, jog mes čia esame, tam, kad išvengtų susitikimo su mumis, šį kaimą aplenkė dideliu lanku per kalnus.

Eidami į Pezimbos kaimą, mes pamažu pradėjome leistis link Niasos ežero ir dabar esame 300 pėdų žemiau Magolos. Pakeliui kirtome daug upeliukų ir didelę sraunią Lochesi (Lochesi) upę. Nuo minėtos vandenskyros dalis upelių nubėga į Loendi, o kita į Rovumą. Medžiai tapo pastebimai mažesni. Duguma kalnų viršūnių padengti žole ar krūmais. Malonu matyti plikus kalnus. Sutinkame paparčius, rododendras ir medžius, kurie iš toli labai panašūs į kėnius (silver-fir).

Mandarė (vaškinė bulvė: žr. 1866 m. balandžio 24 d.) čia vadinama Nyumbo. Pakepta ji šiek tiek karstelėjusi. Tai trūkumas, kurį galimai kalima panaikinti ją sukultūrinus.

Pradžioje buvo žėrutinės uolienos (Mica schist), vandenskyroje, aukštumose buvo gneisas o dabar, vis labiau leidžiantis žemyn, gausėja vulkaninės kilmės uolienos, kurios po išsiveržimo atsirado gerokai vėliau. Daugumoje vietoje sutinkamas geležies konglomeratas su skylėmis. Lūžiuose jis panašus į geltoną hematitą, o skylučių sienelės juodos.  Matomai tai rūda, kurią ankstesniais laikais iškasė kalviai, kurių veiklos pėdsakai sutinkami vis dažniau, lyginant su rytiniais regionais.

 

1866 m. liepos 31 d.

Pezembei padovanojau audinio gabalą ir jis puikiai mus vakar vakare pamaitino, o šiandien paprašė mūsų palaukti, kol jis atneš mums nemažą kiekį miltų. Mes palaukėme ir buvome dosniai apdovanoti.

Čia klimatas aiškiai švelnesnis nei Matakoje, o dangus skaidrus.

Ryte praėjome pro paskutines gyvenvietes ir tęsėme kelionę per upelių gausa pasižyminčią derlingą vietovę iki Mtavirės (Mtéwiré) kalno, kur prie Msapo (Msapo) upės kranto apsinakvojome.

Netoli mūsų stovyklavietės buvo įsikūręs labai didelis vergų pirklių būrys. Norėjau su jais pasikalbėti, bet kai tik arabai sužinojo, jog mes esame arti, jie greitai susiruošė ir iškeliavo.

---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Galima pridurti tik tiek, kad nepaminėta, jog yra prierašas, kad D.L. vėliau Kazembėje (Cazembes) sužinojo, jog šie pirkliai per negyvenamas vietoves keliavo net 6 dienas (iki šio susitikimo).

---------------

 

2020-11-20