1866 m. rugpjūčio 1 d.
Pamatėme kitą arabų vergų pirklių stovyklą. Ten buvo dešimt pirklių, kurių kiekvienas, priklausomai nuo investicijų, turėjo nuo 80 iki 100 vergų. Kai kurie kalba, kad dalis šios minios yra vietiniai gyventojai keliaujantys į Mataką, bet iš patirties galiu pasakyti, jog nuo 300 iki 800 vergų yra gana įprastas karavanas. Jie anksti ryte kuo skubiau paliko stovyklą. Matėme sukaustytus vergus. Jie juto baimę sužinoję, jog šalia jų anglai, nors mes nieko tokio nedarėme, kad sukeltume jų nerimą.
1866 m. rugpjūčio 2 d.
Jaučiau kažką tokio džiuginančio, kai stovėjome geltonoje žolėje ir augančius margus medžius, kaip ir Bečuanos (Bechuana) šalyje. Matomai pažvalinti šaltuko (buvo 470F (80C ) ir netoliese esančių gyvenviečių, linksmai klegėjo paukščiai. Čia, kaip ir visoje šalyje auga kopalo medžiai ir krūmai, tačiau kopalas čia nekasamas: galimai dėl to, kad čia šie medžiai neužauga labai aukšti ir neduoda tiek dervos, kad ji kauptųsi žemėje.
Labai daug buvusios kalvystės pėdsakų, o kai kur net išliko metalo lydimo krosnys. Senaisiais laikais, matomai, čia, kur dabar užžėlusios džiunglės, buvo daug įdirbtos žemės
Atėjome į Mbangos kaimą, kuri visa buvo apsupta žalumos. Daugumoje tai karpatžolė (euphorbia –Euphorbiaceae - šeimos augalų gentis. Gentyje yra apie 2000 rūšių), kurių tiek daug Mangandža šalyje (Manganja) toliau į pietus. Vadas Kadulas (Kandulo) išėjo į kitą kaimą gerti alaus, bet buvo liepęs mums išskirti pašiūrę ir paruošti maisto. Tad čia likome visai dienai.
Atlikau mėnulio stebėjimus.
Taigi, mes kirtome negyvenamus kraštus pačioje siauriausioje vietoje nueidami šimtą mylių, iš kurių apie 70 buvo į šiaurės rytus nuo Moembės. Vietiniai įvairiai aiškina, kodėl iš čia dingo žmonės.. vieni sako, jog dėl karų, kurių metu norėta įsigyti kuo daugiau vergų Tvirtina, jog didžiausias vaidmuo atitenka makoa gentims, kurie gyvena arčiau Mozambiko. Kiti kalba, kad dėl ištuštėjusių žemių kaltas badas. Dar kiti mano, jog gyventojai persikėlė arčiau Niasos ežero ar už jo. Tad užtikrintai galima pasakyti tik tiek, kad spėjant iš molinių šukių, išlikusių išvagotų laukų, kur buvo sodinami kukurūzai, sorgai ir pupelės, tai buvo labai didelis gyventojų kiekis. Dabar gyvenantys vaijau šalyje atėjo nuo Rovumos ir, matomai, pakeitė mangandžus, o šis procesas tęsiasi ir po šiai dienai.
1866 m. rugpjūčio 4 d.
Po pusantros valandos žygio, priėjome Miulės (Miulé) kaimą, kuris stovėjo tokiamia pačiame lygyje, kaip ir Mbanga. Vadas įkalbinėjo pasilikti, nes, pasak jo žodžių, mums džiunglėse tada teks nakvoti du kartus, o jei išeisime rytoj anksti ryte, tai tik vieną kartą. Tad mes likome.
Paklausiau vado, kas nutiko su tais žmonėmis, kurie kažkada gyveno ten, kur buvo lydoma geležis. Jis sakė, jog daugelis mirė iš bado, o kiti pabėgo į vakarus link Niasos ežero. Badas, tai dažniausiai karų dėl vergų įsigijimo pasekmė. Tokiu atveju žūsta nepaprastai daug žmonių: galimai net daug daugiau, negu varant vergus link pakrantės.
Vadas niekada nebuvo girdėjęs apie akmeninių kirvių naudojimą arba akmeninius ietigalius ir strėlių antgalius. Taip pat nebuvo girdėjęs, jog moterys apdirbančios žemę kauptukais, ką nors panašaus būtų radusios. Makondžių šalyje, kur geležies nepaprastai maža, kaip mes patys matėme, naudoja medines ietis. Taip pat bečuano ir batakų žemėse (Bechuana ir Bataka), laukų apdirbimui naudoja medinius kauptukus. Tačiau akmeninių nemačiau niekur. Kapskos kolonijoje (Cape Colony), pas bušmenę mačiau apvalų akmenį su skyle viduryje: ji prakišdavo lazdos viršutinį galą ir jo pagalba išsikasdavo šaknį. Akmuo šiai lazdai suteikia didelį svorį. Afrikoje kalviai dažniausiai naudoja akmeninį priekalą ir mano, jog taip elgtis yra teisingiau, nei kad kaip mes, naudodami sunkiuosius instrumentus. Jie nepažįsta grūdinimo procesų, kuris taikomas kai kurioms mūsų priekalų dalims, tad jų minkšta geležis šiam tikslui ir netiktų, ir ji, lyginant su akmeniu, būtų per daug minkšta. Užtenka matyti ir jų paprasčiausią plaktuką, kuris labai greitai suapvalėja (nusitranko), kad suprastum, jog tik didelio atsitiktinumo dėka jų kalvis paims sunkų kalvio kūjį ir varginsis juo kaldamas geležį, kurį lengviau atlikti akmeniu. Sėsliai gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, gyvenantys pakrantėje, mielai naudoja ketų, kokį tik jiems pavyksta gauti, bet kontinento gilumoje, kur žmonės nėra tikri, jog vienoje vietoje išbus kiek ilgiau, taip niekada nesielgia.
1866 m. rugpjūčio 5 d.
Iš Miulės išėjome link Niasos ežero. Nakvojome prie paskutinio upelio, kuris teka į Loendę. Netoli Moembės į pietvakarius visas tinklas upeliukų, kurie suteka į ją, o vienas net pakelyje maitina ežerą. Rovumos ištakos irgi prasideda šiose vietose. Išėję iš Moembės, mes kirtome gana didelį upelį, kuris sutekėjo į Loendę, o kitą diena, po to kai išėjome iš Pezimbos (Pezimba), kirtome ir upelį, kuris tekėjo į Čiringą ar Ločiringą (Chiringa ar Lochiringa), kuris yra Rovumos intakas.
1866 m. rugpjūčio 6 d.
Šiandien ryte praėjome dvi iš akmenų sudėliotas piramides, kur keliais aiškiai pradėjo leistis link ežero. Tokios piramidės dažnai sutinkamos visoje Pietų Afrikoje, kalnuotose vietovėse. Jos žymi pasienį – skirtingas šalis. Gal dar ir senas laidojimo vietas. Kita vertus, mus lydintys vaijų žmonės mano, jog tai paprasčiausia šūsnis akmenų, kuriuos kažkas sunešė, kai valė nuo jų sėjai skirtus laukus. Piramidės stovi kaip tik toje vietoje, nuo kurios atsiveria vaizdas į melsvus Niasos vandenis.
Priėjome Misindžės (Misinjé) upelį, kuris teka į ežerą ir kirtome jį penkis kartus. Jis buvo apie 20 jardų pločio ir gylio iki klubų. Nuo pat to momento, kai išėjome į žemesnę plokštikalnę, einame su dažnais sustojimais. Gyventojai gausiai apsirūpinę maistu ir kai mes sustojame poilsiui, gausiai mus vaišina. Vienas čiabuvis mums padovanojo net keturias vištas, tris dideles pintines kukurūzų, moliūgų ir kanos lašinių (riebalų). Sprendžiant iš ragų, tai buvo stambus patinas (v.p.: arba eland – Taurotragus oryx jaučių pošeimio stambi antilopė). Šis žmogus mus įkalbinėjo mus apsistoti pas jį, kad šis ir aplinkiniai galėtų pasižiūrėti į mus ir į mūsų daiktus. Jis papasakojo, jog vieną dieną nuo jo namų keliaujant į pietus, galima pašauti nemažai visokių gyvūnų: buivolų, dramblių, begemotų, kanų ir kitų antilopių.
Antilopė kana (eland)1866 m. rugpjūčio 8 d.
Išėjome prie ežero tie vieta, kur Misindžė įteka į ežerą. Mane apėmė toks jausmas, jog grįžau į savo senus namus, kurių jau neturėjau vilties išvysti. Buvo malonu vėl maudytis nuostabiuose ežero vandenyse, girdėti bangų ošimą ir siūbuoti mūšoje. Ežero vandens temperatūra 8 ryto - 71°F (27°С), o oro - 65°F (18°С). Jaučiuosi džiaugsmingai pakylėtai.
Vietinis vadas Makalosė (Mokalaosé) – tikras mangandža (Manganja). Jo odos spalva, kaip ir jo visų žmonių, nepaprastai juoda. Tai todėl, kad jie gyvena labai drėgname ir karštame krašte. Vadas elgiasi labai draugiškai, atnešė mums prosos, košės, kasavos ir virtos begemoto mėsos. Jis paklausė ar aš nenorėčiau pieno, nes jis laiko galvijus iš Matakos.
1866 m. rugpjūčio 10 d.
Vadui Džumbai (Jumbé) išsiunčiau Seido Madžido laiškaą (dienoraščio leidėjo pastaba: D.L. žinojo, kad kitapus ežero yra arabų gyvenvietė ir norėjo, kad tenykščiai jam padėtų persikelti į vakarinį krantą) Pasiuntinys Loangvoje (Loangwa) sutiko pakrantės arabus. Nuo čia Lonagvos upė apie 7 mylios. Arabai atėjo su pasiuntiniu ir ilgai derėjosi dėl užmokesčio už perkėlimą. Po to išėjo su pažadu, jog savo davą (dhow). Tačiau jie neatvyko ir aš pasiunčiau Musą, kuris pranešė, jog jie pasiėmė davą ir nuvyko atvarys pas Džumbą į Kotakotą (Kotakota) arba kaip ją dar vadina - Ngotagotą (Ngotagota). Labai retas pakrantės arabas moka skaityti. Kalba jie labai mandagiai, tačiau tiesa nevertinama (melagiai).
Ilsiuosi pats ir leidžiu ilsėtis savo žmonėms ir sisteminu savo dienoraščio užrašus , stebiu mėnulį ir matuoju aukštumas. Greitai vėl pajudėsiu: arba į pietus, arba pas arabus į šiaurę.
Makalosė bijo vaijų, todėl džiaugsis, jei čia atvyks Džumbė. Ateis diena, kai arabai pasinaudos proga ir išblaškys Makalosės žmones taip, kaip išblaškė Kotakotos žmones. Kai Matakos žmonės paėmė į nelaisvę Makalosės žmones, tai Džumbė pagrobė jų grūdų atsargas ir dabar jis čia niekur negali pasirodyti. Loangvės arabai pasakoja siaubingus dalykus apie Džumbės žmogžudystes ir prekybas vergais. Visu tuo tikėti negalima, bet panašu, kad jo gyvenvietės padėtis, švelniai tariant, prasta. Vadai čia neturi jokių galimybių sukurti valstybės, nepriklausomos karalystės. Vergovė ir prekyba vergais kontinento gilumoje yra pagrindinė kliūtis stabilumui. Vergai lengvai išsilaksto ir todėl arabai visomis tiesomis ir netiesomis stengiasi kuo daugiau uždirbti ir greičiau palikti šalį.
Čia, masindžėje, gyvena paukštis, kurį vadina “namtambwé“. Jis čia, Misindžės santakoje, kai sutemsta, labai gražiai ir garsiai čiulba.
1866 m. rugpjūčio 11 d.
Iš šalies gilumos, į mūsų nakvynės vietą atėjo du vadai. Jie mums atnešė maisto ir klausinėjo, kaip su mumis elgiamasi. Pataria eiti į pietus link Mukatės (Mukaté’s) valdų, ten kur ežeras susiaurėja.
1866 m. rugpjūčio 12-14 d.
Sudarinėju žemėlapį, bet mano energiją slopina tingūs sipajai ir iki nakties labai pavargstu.
Iš Moembės atvyko keli žmonės, kurie pasakoja, jog atvyko anglas su galvijais skirtais man: „jis turi dvi akis priekyje ir dvi akis pakaušyje“. Šiai dienai daug naujienų!
Makalosė su manimi dalinasi savo menkučiais rūpesčiais. Nuo jo pabėgo žmona. Man paklausus kiek jis jų turi, tai sako, jog 20. Tad pasakiau, jog 19 žmonų ir taip per daug. Tačiau į tai jis atsakė įprastiniu argumentu: „O kas gamins valgį svečiams, jei turėsiu tik vieną žmoną?“.
Virš ežero matėme „kungu“ uodų debesis, bet čia jų niekas nevalgo (v.p.: „Kunga cace“ – tai kažkoks tai pyrago tipas pagamintas iš midgių (Culicoides impunctatus - mašalai) ir musių – pasak Bear Grylls‘o – tai puikus išgyvenimo maistas turintis labai daug baltymų. D.L. apie jį atsiliepė teigiamai, nors kitiems jį ragavusiems keliautojams jis nepatiko). Koks nors priekabus keliautojas, kuris su mano dienoraščiu (turimi galvoje ankstesnių kelionių dienoraščiai) rankose papuls čionai ir iš čiabuvių išgirs, jog tvirtina, kad nemoka jų gaudytiir gaminti „kungu“, tai pagalvos, jog aš prifantazavau, jog mačiau, kad šiaurinės paežerės gyventojai iš tų mašalų daro paplotėlius. Tad paklausiau vietinių ir jie man patvirtino, jog „Šiaurėje moka juos pagauti ir gaminti „kungu“, o mes nemokame“.
V.p.: jei ką nors sudomino šio "pyrago" gamyba, gali susirasti "youtobe" - pagal pavadinimą, pavyzdžiui: "mosquito burger". Šiaip, jei nežinoti iš ko jis pagamintas, o jis gerai termiškai apdorotas, tad ne toks jau baisus.
V.p.: beje, štai taip atrodo tie mašalų debesys - išskyrus, kad lenda į visus plyšius (nosis, ausis ir t.t. - nėra pavojingi
Makalosė mano, jog arabai bijo, kad iš jų neatimtume davos tam, kad nuplauktume į šiaurę. Jis ir seniūnai mano, jog geriausia man būtų keliauti į pietus, į Mukatės valdas. Visi arabai nuo manęs bėga, nes jie įsivaizduoja, jog visi anglai čiumpa vergų pirklius. Jie net negali įsivaizduoti, jog aš galiu turėti kitų tikslų. Jie nesugeba perskaityti Seido Madžido laiško.
1866 m. rugpjūčio 21 d.
Išžygiavome link Loangvės palei rytinę pakrantę. Visą laiką kelias, apie 7 mylias, buvo kalnuotas.
Loangvos plotis ties ta vieta, kur jis suteka į ežerą – apie 20 jardų. Misindžė dvigubai platesnė. Iš abiejų upių sąnašų susidarė iškyšuliai.
Vaiju čiabuvis, 40 pėdų aukščiau ežero pakrantės, mums išskyrė mnamuką, bet aš negalėjau užmigti dėl skruzdėlių, kurios buvo užtvindžiusios patalpas. Jų aiškiai keliams triukšmas – čirpėjimas ir žiužgėjimas, neleido miegoti ir mano žmonėms, nors visi ganėtinai pavargo pastoviai kildami į aukštumas.
1866 m. rugpjūčio 22 d.
Persikraustėme į pietinę Loangvos pusę, kur nėra tų įkyrių vabzdžių.
1866 m. rugpjūčio 23 d.
Vaijau vadui pasiūliau nusiųsti kanoją, kad pakviestų Džumbę į svečius, nes čionykščiu metisu arabu, kuris įtikinėjo, kad jau nusiuntė savo valtį, nepatikėjau. Visi vaijau man gelbėdavo, tad kodėl šis turėtų atsisakyti? Jis džiaugėsi mano prašymu, bet patarė palaukti, kol neatvyks pasiuntinys pasiųstas į Lozevą (Loséwa)
1866 m. rugpjūčio 24 d.
Iš gretimo namo leopardas pagrobė šunį, o kiek anksčiau prieš tai, sukandžiojo žmogų, bet ne mirtinai.
1866 m. rugpjūčio 29 d.
Atėjo žinia, jog du davai atplaukė Lozevą, bet būgtai mazitai Džumbę nuvijo į kalnus. Jei būtų pasakę, kad į kokią salą, tai dar būčiau patikėjęs.
1866 m. rugpjūčio 30 d.
Arabų vergų pirklių baimę prieš anglus, man sukelia nepatogumų. Visi jie bėga nuo manęs, tarsi būčiau raupsuotas, todėl negaliu nei perduoti laiškų į pakrantę, nei persikelti į kitą krantą. Arabai matomai galvoja, jog jeigu aš įlipsiu į davą, tai būtinai jį sudeginsiu, nes abudu ežero davai naudojami išskirtinai vergų prekybai. Lygiai taip pat ir jų savininkai mano, jog aš jų nepaleisiu. Dėl šių priežasčių išklausiau daug melagingų atsikalbinėjimų ir mes nusprendėme leistis į pietus ir persikelti ten, kur į ežerą suteka Širės upė.
Kelis kartus stebėjau mėnulį, parašiau pranešimą lordui Klarendonui (Lord Clarendon) bei daugybę asmeninių laiškų.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Lordui Klarendonui (kaip D.L. į jį kreipiasi „The Right Honourable/The Earl of Clarendon/My Lord“) yra išlikę. Iš esmės tai labai glaustai minimas žygis nuo liepos 11 d. iki rugpjūčio 20 d. Kartu pateiktos įžvalgos su pavyzdžiais dėl vergų prekybos politikos Afrikos rytinėje pakrantėje, kurioje iš esmės D.L. agituoja paveikti Zanzibaro sultoną, jog būtų liautasi prekiauti vergais, kaip tai daroma vakarų pakrantėje.
---------------
2020-11-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą