"Nkisi" figūrėle-stabas. Paaiškinimas tekste.
1868 m. gruodžio 1 d.
Vėl atėjo Muabo siųsti
pasiuntiniai. Jis nori padėti susitaikyti su Čapiu!
1868 m. gruodžio 2 d.
Gaišatis mane labai neramina.
Muabas atsiuntė tris vergus, kaip ženklą, kad nori taikytis. Tai savanoriška
bauda. Tačiau Muabas pietuose, o mums reikia keliauti į šiaurę.
1868 m. gruodžio 3 d.
Šiandien išvyko būrys, kuris
turėjo išvalyti kelią į šiaurę ėmėsi išvalyti kelią į šiaurę, tačiau babembai
jį karštai pasitiko... strėlėmis. Būrys grįžo su viena sugauta moterimi. Žmonės
kalba, kad nužudę vieną vyrą. Vienas iš jų buvo sužeistas, o daugelis gana
pavojingos būklės. Kitas būrys nuėjo į rytus - į juos taip pat buvo šaudoma -
yra sužeistų.
1868 m. gruodžio 4 d.
Būrys išvyko į rytus ir
džiaugėsi, kad jiems pavyko pasprukti nuo babembų. Tas pats nutiko vakaruose, o
šiandien (5 d.) sukvietė visus žmonės, kad sutvirtintų įtvirtinimus, nes
baiminosi, jog priešas gali netikėtai pasirodyti kaime.
Nebuvo jokios abejonės, jog
vergai neabejotinai pabėgtų ir absurdiška juos kaltinti. Mpamaris pasiūlė į
šiaurę išžygiuoti naktį, tačiau jo
žmonės prieštaravo, nes net kūdikio verksmas gali pažadinti babembus ir jie greit
pasivys bandančius pabėgti. Todėl, galų gale, Mpamari išsiuntė pasiuntinį pas Sidą,
kad šie paklaustų, ką daryti - trauktis dieną ar naktį. Jis tikriausiai taip
pat įkalbinėjo Sidą ateiti ir jį apsaugoti.
Šiuose vietose, kiekviename kaime
galima rasti medinį stabą. Jo veido bruožai, tatuiruotės ir šukuosenos atkuria
vietinių gyventojų išvaizdą. Vieniems stabams jie stato mažus namelius, kiti
stovi paprastuose būstuose. Babembai juos vadina „nkisi“ (arabai taria „sankan“).
Rua žmonės vieną stabą vadina „kalubi“,
o daugiskaitoje – „talubi“. Stabams
siūloma pombė, miltai, „bhangas“ (indiškos kanapės) ir tabakas; jiems užkuriama
ugnis, kad jie galėtų rūkyti prie ugnies. Šie stabai vaizduoja mirusį tėvą ar
motiną, ir manoma, jog tėvai (jų atvaizdai) šiomis aukomis būna patenkinti,
tačiau visi gyventojai neigia, kad jie meldžiasi stabams. Kasembe turi daug šių
„nkisi“.
Vienas iš "nkisi" variantų. Labiau paplitę tarp Kongo baseino tautų
Kai Kasembė išsiruošia į žygį,
vieną iš jų, ilgaplaukį, vardu Motambo, neša priekyje. Kartais stabai vadinami
mirusių vadų vardais. Nebuvau sutikęs nė vieno žmogaus, kuris man galėtų
paaiškinti, ar jie kada nors šiems stabams meldžiasi. Arabai, mokantys
afrikiečių kalbas, sako, kad jie neturi maldų ir mano, kad su mirtimi ateina ir
visiška pabaiga. Kita vertus, kai kurie faktai verčia manyti, kad arabų nuomonė
neteisinga. Vergai, mėgdžiodami savo šeimininkus, tyčiojasi iš savo tautiečių
ir neišsako savo tikrų minčių. Vienas vergas man pasakė, kad jie tiki dviem
aukščiausiomis būtybėmis: aukščiau esantis „Réza” žudo žmones, o
žemiau esantis “Réza” žemiau, po mirties juos nuneša (v.p.: iš esmės šis aprašymas nelabai skiriasi nuo dabartinio, tačiau šiose vietose "švelnusis" jų kulto variantas. Konge jų kultas šiek tiek įmantresnis, primena "vudu lėles", tikk, kad dažniausiai medinės statulos).
1868 m. gruodžio 6 d.
Atvyko dešimt žmonių nuo Sido bin
Habibo ir atnešė laišką, kurio turinio nei Mpamari, nei Mahometas nenori
atskleisti. Kai kurie žmonės mano (ir tai labai tikėtina), kad jis klausia:
„Kodėl jūs pradėjote karą, jei ketinote taip greitai išvykti? Ar nežinojot, jog
šalies gyventojai pasinaudos tuo, jog kelionėje būsite apkrovę moterimis ir
vergais?“
Mahometas Bogharibas pasikvietė
mane norėdamas paklausti, kokį patarimą galėčiau jam duoti, nes paaiškėjo, kad
jo paties svarstymai ir gudrybės bergždžios, ir dabar jis nežino, ką daryti.
Vanjamvesiai grasina jį palikti ir išvykti naktį, nes jie yra įsiutę ant babembų
ir įsižeidę, kad arabai jiems nepadeda keršyti.
Vengiau duoti kokių nors patarimų,
bet vis tiek pasakiau, kad jei būčiau jo vietoje, jau seniai būčiau išsiuntęs
Bino Džumo belaisvius, kad parodyčiau, jog nepritariu jo poelgiui, dėl kurio
prasidėjo karas, ir esu pasirengęs taikiai su Čapiu. Jis atsakė, jog nežinojo,
jog Binas Džumos ketino sugauti šiuos žmones. Tariamai Binas Džumas sutiko
afrikiečius, kurie nešėsi žuvis ir jėga atėmė dešimt žuvų. Tada, afrikiečiai,
keršydami už žuvis, sugavo tris vanjamvesių vergus, o Binas Džumas sumokėjo
baudą už žuvį ir atidavė vieną vergą. Tačiau, būgtai Mahometas apie šį
incidentą nieko nežinojo. Tačiau manau, kad Mahometas puikiai žinojo apie abu šiuos
incidentus, o ir Mpamario šokinėjimas priešais karius, liudija, jog ir jis taip pat viską žinojo, nors dabar tai ir
neigia.
Binas Džumas yra ilgas, plonas,
neišvaizdus svahilis: šešių pėdų dviejų colių ūgio, storalūpis ir lenkta
nosimi. Mahometui sakiau, kad jei Binas Džumas su mumis keliaus į Manjuemos
(Manyuema) šalį, tai tada visam mūsų būriui bus užkirstas kelias atsitraukimui.
Šis Binas Džuma, čia atėjęs nusipirko vergą kaip tarną, bet šis pabėgo. Tada
Binas Džumas dėl šio bėglio pradėjo grasinti Čapio kaimo gyventojui (jis pats
sako, kad grasino trimis), o tada, vietoje šio bėglio. Mahometui pavyko
sugrąžinti šešis – štai po šio epizodo ir prasidėjo karas.
Dabar, kai įsiplieskė karas, esu
priverstas elgtis kaip ir Mahometas ir turiu trauktis su juo dieną ar naktį. Nebėra
prasmės manęs klausti patarimo, tačiau akivaizdu, kad dėl bjauraus jų ir
nepagrįsto jų elgesiu, atsidūriau bjaurioje padėtyje. Dabar jie bijo, kad dėl
to sultonas Sidas Madžidas juos apkaltins. O kol kas Sidas bin Habibas man
atsiuntė asmeninę žinutę – kvietė keliauti su jo pasiuntiniais ir palikti šį
būrį.
Matau, kad dabar planuojama
pabandyti išvalyti kelią nuo Čapio ir tada judėti toliau. Tačiau man taip
bjauru dėl šio karo, kuris kilo dėl vergų, kad aš, rizikuodamas, jog mane
užpuls vietiniai rytoj iškeliausiu be Mahometo Bogharibo, nors jis man labiau
patinka nei, pavyzdžiui, Mpamaris ar Sidas bin Habibas. Kokia akivaizdi
veidmainystė kreiptis į Koraną patarimo, kai Bino Džumos rankose pagrobtos
moterys, merginos ir žuvys.
1868 m. gruodžio 8-9 d.
Teko laukti, kol vanjamvesiai
paruoš maistą (kelionei). Mahometas jiems ne vadas ir neturi jokios įtakos,
kaip ir kitiems. Atėjo du babembai ir pasakė, kad jie atsisakys kovos, tačiau
paprašo grąžinti jiems žmonas, kurias pagavo Sido žmonės, kai jie keliavo čionai.
Iš pradžių, šį pagrįstą prašymą atmetė, tačiau sveikas protas paėmė viršų ir
arabai sutiko nors ką nors padaryti, kad sušvelnintų priešo pyktį: jie išsiuntė
šešis belaisvius, tarp jų ir dvi moteris, dėl kurių buvo atėję babembai.
[Leidėjo komentaras. Pagaliau, gruodžio 11 d. jis pradeda kelionę su
arabais. Jie keliauja į rytus link Udžidži. Tai marga grupė iš Mahometo ir jo
draugų bei vanjamvesių (leidėjas juos vadina „Unyamwezi“) ir varganomis
virvelėmis ir jungais supančiotų vergų. Vieni neša dramblio kaulą, kiti varį ar
maistą žygiui, o jų veiduose galima perskaityti viltį ir baimę, kančią. Visi
jie keliauja iš šios šalies, tarsi gyvatė atsitraukianti nuo savo aukos į kurią
ji suleido savo nuodingus dantis]
1868 m. gruodžio 11 d.
Keliavome šešias valandas.
Čiabuviai mūsų nelietė.
Pastatėme aptvarą, ryte perėjome
Lokindos upę ir jos intaką Mukosį. Čiabuvių vadas yra Čisabis, kuris
neprisijungė prie kitų babembų vadų. Einame tarp dviejų mišku apaugusių
kalnagūbrių. Šie kalnagūbriai yra tąsa tų, kurie supa Moero (Mvero) ežerą.
1868 m. gruodžio 12 d.
Įgrisusi istorija su vergų
pabėgimais pasikartojo vakar, kai dingo du Mpamario vergai, nepaisant to, kad
jiems ant kaklo buvo uždėtas jungas ir jie abu pas jį nuo mažų dienų. Iš
neseniai įsigytų Mahometo Bogharibo vergų neliko nė vieno patrauklesnės
išvaizdos vergo. Visos gražesnės vergės
lengvai įgyja malonę, išprašo, kad nuimtų pančius, o po to pabėga.
Po keturių valandų žygio atvykome
į Čisabio kaimą ir Sido bin Habibo stovyklą. Visą laiką be paliovos lijo ir
sugadino iškilmingą Sido susitikimą su jo giminaičiu Mpamariu. Tačiau moterys ištvermingai
stengėsi, nors ir kiaurai permirko: jos nuoširdžiai dainavo pasveikinimus ir šoko
- kaip pasakytų žurnalistai (v.p.: panaudotas kitoks išsireiškimas – kaip pasakytų
"penny-a-liners") – kurių uolumas buvo vertas
geresnio tikslo.
Pagal paprotį svečius priimantis
prekybininkas pjauna ožkas ir maitina atvykėlius mažiausiai dvi dienas. Sidas
laikosi šios svetingumo taisyklės, nors ir toliau nepaliaujamai lyja.
1868 m. gruodžio 14 d.
Visoje šalyje augantys medvilnės
krūmai ir paparčiai rodo, jog Marungoje aukštas drėgnumas.
Lietus lyja kiekvieną dieną, bet
tai ne tas smarkus lietus, kuris pliaupia saulei virš mūsų galvų grįžus į
pietus.
1868 m. gruodžio 15 d.
Dvi valandas keliavome prie
Tambos kalnagūbrio.
Čiabuvis maistui nušovė labai
gražią šviesiai pilką pelėdą „nkwékwé“. Dėl juodo plunksnų žiedo viršugalvyje
ir juodų auselių, ji labai panaši į katę (v.p.: pagal aprašymą, galimai tai "baltaveidis afrikos apuokas" - vienas iš dviejų "Otus leucotis" porūšių)
Otus leucotis
Ptilopsis leucotis
1868 m. gruodžio 16-18 d.
Vakar vakare mirė Sido bin Habibo
brolis. Aš nusprendžiau visiškai palikti šį būrį, bet Sidas pareiškė, jog
Čisabiu negalima pasitikėti. Be to, kadangi Sido brolis mirė, būtų nepagarbu
man palikti jį vieną laidoti mirusįjį. Tą naktį šeši Sido vergai pabėgo. Vienas
iš jų turėjo saugojo kitus. Kalbama, kad vienam mobembui, kuris du kartus su
Sidu keliavo į pajūrį, patiko moteris vergė. Ji buvo pririšta grandinėje su
kitais penkiais vergais. Tada jis išpančiojo visus penkis ir pasiėmė su savimi
moterį. Atlaisvinti penki vergai iš karto dingo. Dabar, kai žolė jau aukšta ir
žalia, niekas negali susekti pėdsakų ir sužinoti kur link jie spruko.
Sidas man pasakė, kad dėl vergų
jis nebūtų delsęs, bet lieka dėl savo brolio mirties. Palaidojome jauną vyrą,
kuris sirgo tris mėnesius. Mpamari ir keturi kiti nusileido į kapą. Virš
ištempė plačią drobę ir ją judino, tarsi vėdindama tuos, kurie paguldė kūną
dugno šone iškastoje įduboje. Baigę su kūnu, jie ėmė žemę semti link savęs, o
visi kiti ją stūmė link jų, kol neužkasė kapo. Tada priėjo mulas (musulmonų
šventikas), užpylė ant kapo vandens ir sumurmėjo keletą maldų. Tuo pačiu metu
Mpamari garsiai man pasakė: „Mula meldžiasi taip, kad jo nesigirdi“, o mulas
man nusišypsojo, tarsi sakydamas: „Už tą mažumą, kurią gausiu, ir taip pakankamai
garsiai meldžiuosi“. Ceremonijos metu moterys garsiai dejavo. Mes nuėjome į
įprastą susirinkimų vietą, ir visi paspaudė Sidui ranką, tarsi iš naujo
priiminėtų jį į gyvųjų draugiją.
Prieš tai, Sidas man pasakė, kad
jis kovojo su žmonėmis, kurie nužudė jo vyresnįjį brolį Salemą bin Habibą, ir
toliau kovos su jais, kol visa šalis nebus nuniokota ir tuščia: musulmonai
neatleidžia kraujo liejimo. Sidas nužudė daug žmonių ir sučiupo daug vergų bei
didelį kiekį dramblio kaulo ir vario. Jis turi daugiau nei du šimtus ilčių, iš kurių
daugelis labai dideli.
1868 m. gruodžio 19-20 d.
Atėjome į įtvirtintą Čisabio
kaimą kairiajame Lofunso upės krante, kuri teka per pelkėtą trijų mylių pločio
slėnį. Naktį pabėgo aštuoni Mahometo Bogharibo vergai - vienas su ginklu ir su
savo žmona. Ieškoti bėglių ieškoti didelis būrys, bet nieko nerado.
Arabai šiandien sumedžiojo
dramblį ir pasiuntė pasiimti mėsos, tačiau Čisabis įsakė, jog žmonės neliestų
jam priklausančios mėsos. Kabvabvatoje įgyta patirtis mums sakė - „laikykitės
nuosaikiau“; todėl, norėdami nuraminti vadą, jie jam nusiuntė šešias kaliko
atraižas ir du kaplius. Bet tada Čisabis pareikalavo pusės mėsos ir vieno
ilties. Arabai mėsą davė, tačiau mandagiai atsisakė duoti iltį. Jie pareiškė,
jog vadas yra jaunas vyras, tad tokį reikalavimą iškėlė ne jis, o be to, tokie
vadai kaip Kasembė, Čikumbis, Nsama ir Mererė - visiškai nieko nereikalavo.
Tikriausiai jo patarėjai girdėjo apie portugalų nustatytą įstatymą ir nori jį
čia prisitaikyti. Po viso to, abi iltys liko arabams.
1868 m. gruodžio 22 d.
Perėjome Lofunso upę. Iš pradžių
bridome per tris jos atsišakojimus, kurių pirmasis buvo keturiasdešimt septynių
metrų pločio, o po to per visą upę, kurios plotis apie penkiasdešimt jardų, o
gylis iki smakro. Srovė nunešė du vyrus ir jie nuskendo, dar du išgelbėjo į
vandenį sušokę žmonės. Vienas iš gelbėtojų buvo mano tarnas Susis. Vienam vyrui
įkando krokodilas, bet jį pavyko jį nubaidyti.
Naktį pabėgo du vergai: moteris
atrišo medinį vyro jungą nuo medžio ir pabėgo kartu su juo.
1868 m. gruodžio 24 d.
Šiandien mus gaišina penketas
ligonių. Kai kurie negali keliauti dėl juos apėmusio silpnumo ir viduriavimo.
Tai dėl to, kad jie neapsirengę miegojo
ant plikos drėgnos žemės.
Sidas bin Habibas sako, kad Rua
šalyje yra ypatinga ožkų veislė su stebinančiai trumpomis kojomis. Jos tokios
trumpos, kad ožkos negali toli vaikščioti. Tačiau šios ožkos duoda daug pieno
ir gerai penisi, bet mėsa nelabai gera.
Katangoje aukso yra tik ežere,
krioklio dugne. Tikėtina, kad srovė jį atneša gerokai iš aukščiau. Sido pasakojimas
apie Lofu arba, kaip jis vadina - Vakarų Lualabą, sutampa su jo pusbrolio Sido
bin Omaro pasakojimu. Ji teka į šiaurę ir įteka į vakarus nuo Lufiros į Kinkonzos
ežerą, kuris taip vadinamą pagal tenykščio vado vardą. Tekėdama tolyn, rytų
Lualaba tampa labai plati anapus - dažnai šešių ar aštuonių mylių pločio. Joje
yra daug apgyvendintų salų, kurių gyventojai nebijo jokios invazijos. Jų vadai
- Moengė ir Njamakunda - nežaboti žmonės. Sido medžiotojas Kabvebvė jam perdavė
daug informacijos, kurią jis gavo per savo medžioklės klajones. Pavyzdžiui, jis
sako, kad Lufira turi devynis reikšmingus intakus. Vienas iš jų, Lekulvė, taip
pat turi devynis intakus, o kitas intakas - Kisungu - yra padengtas „tikatika”, per kurią žmonės eina iš kranto į krantą, nors „tikatika” nuo jų svorio ir įlinksta. Lufiros ir Vakarų Lualabos arba Lofu, kartu su
Liambos šaltiniais pelkėje, kuri išteka iš po kalvos. Šioji kalva vadinama
„segulo“- tai yra – „skruzdėlynas“.
1868 m. gruodžio 25 d.
Kalėdas. Mes negalime nusipirkti nieko,
išskyrus patį paprasčiausią maistą. Nei ožkos, nei vištos. Sidas, kuris turi
daug vario, gali gauti kuo puikiausius valgius ar daiktus.
Praėjome pro Katangos kalną,
kuris mums liko kairėje, ir išėjome prie Kapetos upės. Papjovėme mėgstamiausią
ožkytę, kad pagamintų kalėdinę vakarienę. Iš Udžidžio atkeliavo prekybininkų
būrys. Jie teigia, kad nuo čia iki Tanganikos – dešimt perėjimų. Jie pateikė
klaidingą informaciją, būgtais Čovambės ežere yra garlaivis, kuris tempia
baržą. Ir, be visa ko – anglų! Jame daugybė karolių ir audinių. Tai naujienos,
kurias perdavė musulmonų misionierius Naujienas savo laiške perdavė Mteza kaime
gyvenantis musulmonų misionieriaus Abdula bin Salemas (Abdullah bin Salem). Šį
laišką Udžidžyje gavo prieš tris mėnesius.
1868 m. gruodžio 26 d.
Pasiekėme vieno iš kalnų virtinės
viršūnių, į kurią kopėme dvi su puse valandos. Šis kalnagūbris, kaip įprasta,
driekėsi iš pietų į šiaurę. Plokščia kalnagūbrio viršūne keliavome tris
valandas ir priėjome prie audringos Kibavės upės. Keteroje, per kurią keliavome,
nėra gyventojų, nors vietovė labai graži - su skirtingais žalumos atspalviais.
Ėjome per papartynų, kurie išaugę iki penkių pėdų, plotus ir pro žydinčius
imbierus. Visą dieną išbuvome drėgname debesyje. Šiose retkarčiais būna
dulksna, kuri viską sudrėkina, o lietaus matuoklyje nieko nebūna. Nesimato nei
saulės, nei žvaigždžių.
1868 m. gruodžio 27-28 d.
Čia pasilikome sekmadieniui, o po
to vėl pakilome į kelionę. Perėjome penkias keturių jardų pločio ir iki kelių
gylio upelius, kurios įteka į Lofunsą. Žolė jau pradeda dengti takelius, daro
juos nematomus - ji auga labai greitai. Visą dieną ant lapų guli dideli vandens
lašai, jie nukrenta, kai mes praeiname, ir todėl kojos visą laiką šlapios.
1868 m. gruodžio 29 d.
Ėjome lygiu kalvagūbriu tarp
dviejų juodų keterų, paskui leidomės žemyn ir įėjome į pusiau sudegusį
įtvirtintą kaimą, kur ir sustojome. Gaisrą iššaukė pirklių iš Udždidžio laužai.
Dabar esame Itandės rajone prie Nsviba upės.
1868 m. gruodžio 30 d.
Pasukome tiesiai į rytus. Ženkliai
pakrypome į rytus dar nuo Katangos kalno ir Lofunsos. Perėjome labai gilią Lokivos
upę, kurios plotis – 12 jardų. Visur aplinkui kaimai. Eidami į rytus, visą laiką
lipame į kalną. Šiaurės vakaruose matomi labai aukšti kalnai. Miškai tamsiai
žali, su dideliais šviesesnio atspalvio lopais.
1868 m. gruodžio 31 d.
Vakar, pliaupiant lietui
pasiekėme Lofuko. Nežinodamas, kad netoliese yra stovyklavietė su nameliais,
sustojau ir apsivilkau lietpaltį (v.p.:“bernouse“ – kaučiuku impregnuotas apsiaustas), bet vis tiek sušlapau ir neturėjau sausų drabužių. Šiandien čia
apsistojame, kad galėtume įsigyti maisto. Visas dangus buvo padengtas
debesimis, skriejančiais iš šiaurės vakarų. Upė yra trisdešimt jardų pločio,
teka į rytus, į Tanganiką. Kraštovaizdis žavus.
D.Livingstono namelis-pašiūrė, kuriame jis 1973 m. mirė
2021-07-09