Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-04-29 iki 1866-05-07.

 1866 m. balandžio 29 d.

 Sekmadienį, 29-tą, praleidžiame kaime šalia Rovumos, kuris vadinamas Načuču (Nachuchu). Beveik priešais Konajumbą (Konayumba). Tai pirmas matambvės kaimas. Jam vadovauja vadas  Kimbembė (Kimbembé).

Ali apie makondžius atsiliepia labai niūriai (tapo juos tamsiomis spalvomis). Jis sako, jog jie neturi bendros dievybės  ir kai juos ištinka kokia nelaimė ar kai miršta, jie kreipiasi į savo motiną; neturi supratimo apie valstybingumą, neturi jokios religijos, išskyrus tikėjimą žiniuoniais („a belief in medicine“), o kiekvienas kaimo vadas yra ir gydytojas („every headsman is a doctor”)…

(v.p.: dėl originale esamų sąvokų „a belief in medicine“ ir „every headsman is a doctor”: pagal tekstą ir kontekstą ir jau esamas žinias, tai būtų kalbama apie žiniuonius ir šamanus. Šiems laikams tai  būtų “medicine man” atitikmuo – tai yra – žynys, žiniuonis, šamanas, tad vėliau būsimus tokius išsireiškimus versiu, kaip “žynys”, “žiniuonis” ar pan., ta yra – pažodinio mechaninio vertimo atitikmens nebus, o šis paliekamas kaip pavyzdys)

 Pirmoji foto, tai makondžių kaukės/šalmai. foto 1950 m.

…Joks arabas jų niekada nebandė atversti į tikrąjį tikėjimą, tačiau, kartais būna, jog vergas pakliuvęs į pakarntę, būdavo apipjaustomas, jog būtų švarus (v.p.: atverčiamas į musulmonybę). Kai kurie makondžiai meldžiasi, bet jie sako, jog nežino kas tai yra išbandymas arba muavi (v.p.: muavi, tai žodis ar sąvoka išreiškianti kažką panašaus į „Dievo teismą“). Jaunuoliai iš Nasikos man negalėjo padėti bendrauti su makondžiais. Jie teigė, jog makandžių kalbos nežino, nors, pasak kai kurių, jie yra iš vietų šalia Ndondės, o tai makondžių centras. Ali pasakoja, jog makondžiai mano, jog dėl ligų ir mirčių kaltos yra raganos. Mirus vienam iš kaimo, visi kiti iš jo išvyksta sakydami jog „tai yra bloga vieta“ ("that is a bad spot"). Makondžiai garsėja tuo, jog jie uždeda baudas tiems, kurie jiems padarė žalą, tačiau mums jie jokių pretenzijų neišsakė, nors mūsų nešuliniai keturkojai ištrypė nemažai pasėlių, kai ėjome per užsodintus laukus. Ali sako, jog tai dėl to, jog makondžiai bijo anglų. Tai yra atsakymas į mano maldą dėl įtakos stabmeldžiams. Aš apgailestauju, kad negaliu tinkamai pasikalbėti apie Viešpatį, nors turėčiau.

Aš su keliais makondžiais nuėjau pasižiūrėti į gum-kopalo medį šalia kaimo. Jo lapai blizgūs, žali ir auga poromis, gyslos šiek tiek iškilios iš abiejų pusių, o mažos šakelės auga iš vieno gumbelio (v.p.: apie šį rytų Afrikos medį jau buvo kalbėta. Oficialiai tai „Hymenaea verrucosa“, kartais sutinkami pavadinimai, kaip: Zanzibar copal, East African copal, Amber tree, Kopalbäume. Vietiniai vadina kaip mnangu ar mtandarusi) Vaisus, kurio ankštis matėme, tikriausiai riešutas, kurį perkando kažkoks gyvūnas. Žievė šviesiai pilka, o sakai varvėjo iš jos pažeistų vietų ir lašėjo ant žemės tiesiai nuo šakų. Matomai dėl to nemažai vabzdžių į ją papuola. Žmonės kasa žemę aplink dabar augančius medžius. Jie mano, jog senieji medžiai, kurių sustingusiais sakais dabar prekiaujama, turėjo augti tose pačiose vietose. Jie sako: „kai kasi, tai tą dieną gali nerasti nieko, bet kitą dieną Dievas (Mungu) gali jos duoti“. Vis šalia buvę makondžiai pritarė šiems žodžiams ir, kaip aš manau, tai įrodo, kad bendra apimtimi jie suvokia Dievą. Makondžiai kopalą išgauna didelėmis apimtimis. Dėl to čia arabai lankosi nuo pat pakrantės ir ilgai užsibūna supirkinėdami kopalą. Ir paskęsta gausiame skysčių vartojime, kuris priskirtinas alaus gėrimui.

Panašiai šias vietas ir baigia praeiti
 

 1866 m. balandžio 30 d.

Kupranugariai nusėti daugybe piktžaizdžių. Kai kurios atrodo kaip seni nudrėskimai gauti dar keliaujant davu. Nepanašu, kad daugumą iš jų jie gavo ganyklose trindamiesi į medžius. Kaip nebūtų liūdna, bet aš įtariu, jog jos ant jų, buivolų ir mulų atsirado dėl blogo elgesio ir jų naudojimo kelionės metu (pavažos nutrina), bet aš negaliu visuomet būti šalia, kad viso to išvengtume.

Bchango (Bhang) čia nerūko, tačiau turi tabako (v.p.: bchangas ar bhangas – tai lengvo narkotiko iš kanapės pavadinimas (iš esmės, kaip marichuana), kurio pavadinimas atėjęs iš Indijos, neoficialiai per kai kurias  naudojamas ir po šiai dienai). Čionykščiai nelaiko avių ar ožkų: mes matome tik vištas, balandžius ir muskusines antis (v.p.: muskusinė antis „Muscovy ducks“. Dėl šios anties anglų kalboje yra painiava. Tai atsitiko dėl klasifikacijos painiavų nes taip ją pavadino dėl specifinio kvapo. Dabar griežtai kalbant taip vadinama tik tropinė Centrinės ir Pietų Amerikų kilmės antis, bet XIX a. realiai pagal šį pavadinimą net neįmanoma nustatyti realių rūšių – taip galėjo pavadinti bet kokias dideles namines antis). Medus labai pigus: už du sieksnius kaliko jo davė net galono dydžio didelį puodą (~3.785 ltr.) ir keturias vištas.

Buivolams vėl įkando musė cėcė ir dar kitokios musės, kurios panašios į kambarines, bet su tiesiu tvirtu straubliuku, o minkštu. Dar yra ir stambios musės, kurios kanda iki kraujo. Musė cėcė į  buivolus mažai kreipia dėmesį, tačiau stambiosios musės ir musės su straubliuku juos neramina. Matomai cėcė muses labiau traukia kupranugariai: jos pasisotina jų krauju. Tuo tarpu mulai ir asilai joms nepatinka.

 

II dalis

 

1866 m. gegužės 1 d.

Atėjome į šalį, kur palygint mažai medžių ir nebereikia nuolatos pro juos kirstis. Nuostabu, kai galima apsidairyti ir apsižvalgyti aplinkui, nors beveik viskas skęsta dažniausiai žalios skėtinės lapijos šešėliuose. Beveik visi pavieniai medžiai turi tamsiai blizgius lapus, panašius į lauro lapus.

Mes praėjome pro vieną gigantišką „kumbé“ arba kopalo medį. „Kumba“ reiškia – kasti. Kopalą  – vadina „changkumbé“, tai yra „tai kas iškasta“. Arabai jį vadina „sandarusé“. Įdomu, ar čiabuviai šiam medžiui davė „kumbės“ vardą po to, kai jiems tapo žinoma kopalo vertė?

„Malolé“ tai tamprus  medis (krūmas), iš kurio gaminami visi lankai. Jos vaisiai nubyrėjo ant žemės  ir jų vaizdas atrodo patraukliai (viliojančiai) – pailgas persikų spalvos vaisius su daugybe sėklų viduje, tačiau jį griaužia tik kirminai (lervos).

Prisiartinę prie Ntandės (Ntandé) kaimo, paamatėme, jog jis apjuostas statinių tvora, kurią jo gyventojai pastatė bijodami mabihų (mabiha), nes jie persikėlinėja per upę ir grobia moteris, kai šios eina prie upės vandens. Jas siunčia į Ibos turgų. Gyventojai norėjo praardyti tvorą, jeigu mes liktume nakvoti, tačiau mes atsisakėme.

Nepasiekę Ntendės, mes praėjome du sugriaustus kaimus. Jų gyventojai mus puolė dar 1862 m., kai mes kilome Rovuma aukštyn. Turiu išlikusią burę su keturiomis kulkų skylėmis nuo vietinių šūvių, kuriais jie mus nulydėjo, nors prieš mes jiems dovanojome audinių ir gavome jų draugystės garantijas. Šio kaimo du vyrai, tėvas ir sūnus, kuriuos pamatė besirengiant šaudyti antroji valtis. Pradėjus šaudyti, kulka pataikė tėvui į smakrą, o sūnui į galvą. Anglai yra žinomi kaip žmonės, kurie gali stipriai smogti, jei juos neteisingai užpuola. Mes taip ir pasielgėme, nes jų žvėriškas užpuolimas iš tiesų buvo visiškai niekuo nepagrįstas ir neišprovokuotas. Jie paliko savo kaimus, užkopė į aukštumą prie upės ir surengė pasalą, kai jų moterys atėjo į mus  pažiūrėti.

 1866 m. gegužės 2 d.

Vėl artėja kalnai ir mes praeiname vieną iš jų, kurį įsiminiau dar per pirmą pakilimą aukštyn upe, nes jis buvo panašus į stalo kalną. Jo aukštis apie 600-800 pėdų ir vadinasi „Liparu“ (Liparu). Plokščiakalnis tampa kalvotu: nuo jo vakarinio krašto teka neišdžiūstantis upelis, kuris pavirsta į marias semiančias žolyną išilgai Rovumos krantų. Medžiai (augmenija), kuriems patinka šie neišsenkantys upeliai, išraizgo šaknis per visą pelkių paviršių ir tampa kietu pagrindu, nors vietomis gali ir nugrimzti per visą jardą. Šias properšas teko užpilti lapais ir šakomis, nukrauti gyvūnus ir tik tada juos pervesti per upelį.

Pernakvojome Liperu papėdėje ir pajudėjome toliau (tekste toliau, šis kalnas vadinamas Nkonija (Nkonya) - pirmojo leidimo redaktoriaus pastaba)

 1866 m. gegužės 3 d.

Ilsėjomės Makoa kaime, kuriai vodovavo sena moteris. Makoniai arba makoaniai (Makoané) žinomi pagal pusmėnulio tatuiruotę ant kaktos ar kitos kūno vietos. Mūsų pudelis Čitanė (Chitané) su negailestingu įniršiu vaikė kaimo šunis, o jo nuožmi išvaizda varė siaubą varganiems gelsviems ir baltiems parijų šunims (v.p.: veislės standartas paskelbtas 2015 m., tad D.L. minimi šunys iš esmės tai dar jokia ne veislė, o tik turintys panašumą į parijų šunis, kurie buvo paplitę Indijoje ir kituose pietinės Azijos kraštuose, o pavadinimas kilęs iš hindi. Nors kitose šalyse vadinami ir dar visai kitaip). Pudelis jiems atrodė kaip siaubūnas dėl to, kad buvo sunku suprasti, kur galva ar uodega (v.p.: įdomiai buvo nukirptas). Tad pudelis mėgavosi vaikymu paskui cypiačius iš siaubo šunis, nors jei vienas būtų pasipriešinęs, pats būtų nešęs kudašių.

Prie manęs priėjo maloni moteris ir pasiūlė pavalgyti, bet mes jau buvome susiruošę keliauti. Kitos moterys be jokio atlygio pamaitino mūsų žmones. Aš jai pasakiau, jog ji paskui mus atsiųstų savo vyrą su maistu, kurį aš nupirksiu. Nors, gal reikėjo priimti pasiūlymą – juk kai kurie geri žmonės vaišina kitus visai ne dėl atlygio.

Dauguma makoa vyrų veidai ištatuiruoti dvigubomis linijomis, kurių ilgis apie colį. Atitikus pjūvius, padaroma gilesnė žaizda ir įtrinama medžio anglis, kad įpjovos iškiltų. Dėl tokių tatuiruočių jų veidai atrodo žiaurūsir suteikią tą įnirtingumą, kurį stengdavosi vaizduoti mūsų senieji karaliai ir valdovai pozuodami portretistams. 

(v.p.: nežiūrint to, kad D.L. pagal savo laikmetį tokius kūno „papuošimus“ vadina tatuiruotėmis, pagal dabartinį suvokimą, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai „skarifikacija" – kūno puošimas ornamentais ar simboliais iš plėštinių randų. Dažniausiai tokios „puošmenos“ daromos praplėšiant odą, o ne įpjaunant – kitaip sugyja. Nors dabar jau yra ir kitų, kaip pvz. lazerinių metodų. Taip išgaunamos iškilios tatuiruotės, bet jų darymo metu jos yra nenuspėjamos – gyjant odai, kai kurios detalės prarandamos (ypač jei naudojami įpjovimai) ir labai priklauso nuo konkretaus žmogaus organizmo)

 1866 m. gegužės 4 d.

Sužinojome, jog upelis, kuris amžinai pasislėpęs po vandenį mėgstančių plačialapių medžių šaknimis, vadinamas Nkonija (Nkonya). Mes nakvojome saloje kuri skėlė upelį į dvi dalis, kurios už salos vėl susiliejo į vieną vagą. Šios salos šeiminikas šią salą naudojo ryžių auginimui.

Gegužės 2-jąją buivolus buvo sukandžiojusios musės cėcė, o šiandien aptikome kitokių musių įkandimus, kurie atrodė gerokai baisiau. Iš šių įkandimų sunkiasi arterinės spalvos kraujas. Niekada anksčiau tokių įkandimų nemačiau (nemačiau tokių simptomų), tačiau, kai papjovėme musės cėcė sukandžiotą buivolą, mes pamatėme, kad jo kraujas arterinės spalvos. Galvijas sirgo, turėjo vienos akies uždegimą, o ant dubens kaulo atsirado auglys, bet aš maniau, jog tai dėl didelio nešulių krūvio, nes nugara nutrinta. Musė cėcė, matomai kupranugarių netrikdo, tačiau jie silpsta dėl siaubingų pūliuojančių (pūvančių) žaizdų ir sunkaus darbo. Mulai ir asilai neturi musės cėcė įkandimų padarinių (simptomų), tačiau vienas iš mulų patempė peties sausgysles ir dabar negali susilenkti, kad galėtų gerti ir ėsti.

Baigėsi šiauriniame krante kalvų virtinė. Priekyje lygi vietovė su retais granitiniais stulpais. Kalvų pabaigoje, vietovėje, kuri vadinama Njuči (Nyuchi). Nyamboje, kaime kuriame praleidome naktį iš 5-tosios (į 6-tają) gyvena žiniuonė, kuri moka iššaukti lietų. Ji padovanojo didelį krepšį soroko arba mungo (mung), kaip jį vadina Indijoje (v.p.: tai pupelių rūšis „Vigna radiata, arba angl.: mung bean, ar vok.: Mungbone – spindulinė pupuolė arba žalioji pupelė (kai kur mungo pupelės), ir vištą. Žyniuonė aukšta, puikiai sudėta, turi gražias rankas ir kojas, ir visa nusėta tatuiruotėmis. Net ant klubų ir užpakalio sudėtingi piešiniai ir ji nesigėdija, jog šios vietos nepridengtos.

Čia išgaunama daug druskos. Ji išplaunama iš žemės, o po to gautą vandenį garinant virš ugnies. Kaimo vado moteris turi prisijaukintą „khanga tolé“ arba kuoduotą perlinę vištą, tik ne su baltomis, o mėlynomis dėmėmis (v.p.: tai patarška arba perlinė višta, arba dar kuoduotoji patarška. Gimininga fazanui, kalakutui ir kurapkai. Yra kelios rūšys. Gerai skraido, sparnus tenka pakirpti. Šiuo metu auginama ir Lietuvoje).

Judėdami toliau į vakarus nuo kalvų pabaigos, pirmiausia perėjome smiltainį, po to granito mases. Granitas, tarsi kilsteltas magmos, pakėlė smiltainį su nuolydžiu į rytus. Tada sienitas (v.p.: syanite - šiurkščiavilnių įbrėžimų dulkių uoliena, kurios bendroji sudėtis yra panaši į granito, tačiau trūksta kvarco ir t.t.) arba granitas atrodė taip, lyg būtų buvęs lydomas: visa masė buvo padengta vagelėmis, kaip ir kitose vietose, orientuotomis iš rytų į vakarus. Pasikeitus geologinei struktūrai, pasikeitė ir augmenija. Visokiausius medžius su lauro formos lapais pakeitė akacijos, juodasis afrikinis medis (African ebonie tree) ir mimozos. Žolė trumpesnė ir retesnė, ir be visa ko, mums judant nebereikia prasikirsti kelio. Dabar mes buvome priešais kalvą pietuose, kuri vadinama Simba, tai yra liūtu, dėl jos panašumo į šį gyvūną (v.p.: nepainioti su garsiuoju „Simba hill“ Tanzanijos vidurio šiaurėje, kurį išgarsino 1979 m. įvykęs mūšis tarp Tanzanijos ir Ugandos ar atitinkamo pavadinimo animacinis filmukas (pavaizduotas panašaus profilio). Tokių kalvų su „Simba“ pavadinimu Tanzanijoje ir Mozambike pakankamai gausu. Suahilių kalboje - tai tiesiog liūtas. Beje, kai kada vartojamas ir žodžio „agresyvus“ sinonimas, gali būti ir kaip griežto vado ar apsigimusio būti lyderiu žmogaus sinonimas). Ten gyvena daug mabihos (Mabiha) žmonių, kurie kartais veržiasi šiapus bandydami gaudyti žmones vergijai.

 

1866 m. gegužės 6 d.

Ir vėl musė cėcė. Gyvūnai atrodo mieguistai. Galvijo akis apsiblaususi, o pradūrus odą srūva skaisčiai raudonas kraujas (v.p. originale „scarlet blood“. Spalva „scarlet“ nusako briliantinį raudonumą ar skaisčiai raudoną spalvą. Pas sveiką galviją jis turi būti tamsesnis).

Žmonės čia protingi ir mandagūs. Kai per pamokslą vienas vyras pradėjo kalbėti, aš pasakiau: „Ku soma Mlungu“, tai yra – „mes norime melstis Dievui“, jis nutilo ir nebetrukdė. Būtų įdomu pažinti šiuos žmones, išsiaiškinti ką jie įgijo tiek amžių sugyvendami su gamta. Tarp jų nepastebiu kokio nors audringo piktumo ar paniekos gyvenimui, kaip, kad buvo mūsų pačių tamsiaisiais amžiais, bet, deja, neturiu vertėjo tokiems giliems klausimams, nors galiu suprasti bendrą prasmę, nes žinau kitas tarmes.

1866 m. gegužės 7 d.

Naktį krito kupranugaris, o ryte prasidėjo pilkojo buivolo konvulsijos. Sipajų žiaurumas trukdo mano eksperimentui. Manau, jog dar dvės ir kupranugariai, ir dar vienas buivolas, ir vienas mulas. Sipajai sėsdami pietauti jų nenukrauna ir palieka saulėkaitoje.  Kai manęs nėra šalia, jie tinginiauja ir šlaistosi: aišku, kad jie nenori nė kiek vargintis, nenori nešti net savo amunicijos ir kuprinių, o jų sugebėjimas kimšti pilvus (valgyti) ir vemti - tiesiog stulbinantis. Makondžių kaimai dažniausiai labai švarūs, tačiau mums užtenka pernakvoti, kai jie juos paverčia į šiukšlynus. Čia klimatas toks, kad netrukdo apetitui, tačiau šie sipajai ryja iki apsivėmimo arba kol nepradeda tuštintis (v.p.: atsiprašau, bet teisingiau būtų versti –„elieved by vomiting and purging“ „kol neapsišika“). Pirmiausiai jie pusryčiauja, o po valandos, kai man tenka eiti priekyje visų, sėdi ir valgo kukurūzus iš kišenių, kuriuos jie tam tikslui pavogė ir nešasi. Man nebūnant priekyje, mes pradedame judėti zigzagais, nes vedlys Ali nori aplankyti ir savo pažįstamus. O ir kai aš lieku su sipajais, netenku keliavimo malonumo. Per dieną mes praeiname kokias keturias mylias, jei skaičiuoti tiesiąja, o gyvūnai pralaikomi saulėje ištisas aštuonias valandas.  Kai atsikeliame 4 ryto, iki pat 8 valandos negalime pajudėti. Vis tik imti su savimi sipajus – buvo klaida.

 1866 m. gegužės 7 d. (tai ne klaida, čia tos pačios dienos tęsinys)

Dabar esame priešais Nabungalos (Nabungala) kalną, kuris žiūrint iš šiaurės rytų, primena gulintį dramblį. Kelyje padvėsė dar vienas labai geras kupranugaris. Jo drebėjimas ir konvulsijos visiškai nepanašios į tuos, kuriuos stebėjome, kai krito musės cėcė pakirsti arkliai ir jaučiai. Tačiau gali būti, jog ji vis tik yra jo kritimo priežastis. Vienintelis simptomas, kuris rodo, jog kritimo priežastis musė cėcė –arterinė kraujo spalva, tačiau mes niekada nematėme, kad po sparvos įkandimo jis taip veržtųsi iš žaizdos (odos). 

 

2020-09-25

 

 

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-04-13 iki 1866-04-28.

 

1866 m. balandžio 13 d.

 Dabar pradėjome leistis šiauriniu šlaitu žemyn link Rovumos ir retkarčiais išvysdavome priešais mus plytinčias žemumas. Šalis atrodė, kaip vientisa žalia giria, kaip žalia jūra, kur kalvos atrodė, kaip bangelės. Kai kur Sterkulijos lapija, prieš ateinančią žiemą, pagelto (v.p.: Sterculia. Auga Centrinėje ir Pietų Afrikoje. Užauga apie 50 m. aukščio. Labai išsišakojusi). Tačiau, dažniausiai, galėjome priešais save matyti tik kelis jardus, kol mūsų linksmieji kirtėjai neiškirsdavo tako tinkančio ir kupranugariams. O šiaip džiunglės būtų privertusios ne vieną rašytoją, kelionių autorių, skaitant savo kūrinius, nusišypsoti, nes jie galbūt teisingi tik kai prieš jus atvira vietovė, kur galima orientuotis, nuspėti tolius (atstumus), apskaičiuoti vieno ar kito punkto koordinates ir visa tai padaryti turint tik kampmatį (lankmatį – protractor) ir kompasą. Tačiau mes, kol kas – buvome tankumyne, kuris žėlė dėka Indijos vandenyno drėgmės. Ore buvo tvankus ir drėgnas, o sodri (vešli) augmenija kėlė man tokį jausmą, tarsi aš sėdėčiau statinėje ir žiūrėdamas pro kaiščio skylę bandyčiau kovoti už savo egzistenciją, susiorientuoti ir dar stebėti aplinką!

  Sterkulija

Senas Monyiñko genties vadas mums padovanojo ožką ir paklausė ar sipajai patys nenori jai perpjauti gerklės. Vyrai iš Džoanos, kurie priklausė vienai iš musulmoniškų sektų, norėjo ją (ožką) papjauti kažkokiu ypatingu būdu, kuris skyrėsi nuo kitų mahometonų indusų naudojamo būdo. Taip įsiplieskė nuožmus ginčas, kuris būdas labiau tinka tikram musulmonui! Buvo įdomu matyti, kad ne vien krikščionys, bet ir kitos tautos yra jautrios religinėms temoms.

Iš tolo mačiau pilko smiltainio uolas (panašų į tą, kuris dengia anglies klodus) ir tolumoje Rovumos upę.

Kaime, kurio pavadinimas „Didi“ gyvena vadas Čembokėja (Chombokëa). Sakoma, jog jis yra didis gydytojas, nors visi kaimų vadai apsimeta esą gydytojai. Vienas toks vardu Fundindomba (Fundindomba) manęs prašė vaistų sau.

 

1866 m. balandžio 14 d.

Šiandien mums pavyko pasiekti Rovumą toje vietoje, kur priešingame krante matomos raudonos uolos. Nuo čia iki tos vietos, nuo kurios, kaip pažymėta žemėlapyje, 1861 m. apsisuko „Pionierius“ ir grįžo atgal. Čia mes ilsėjomės ir 15 dieną – sekmadienį.

(v.p.: turima galvoje viena iš D.L. Zambezės ekspedicijų etapų tarp 1854 m. ir 1864 m. Tuomet mentiniu garlaiviu „Pionierius“ jis kildamas Ruvuma aukštyn bandė pasiekti Niasos (Malavio) ežerą, bet pavyko nuplaukti tik 250 km., nes toliau prasidėjo slenksčiai. Na, o kad Ruvuma  nesusijusi su Niasos ežeru ir jis jo vis tiek nebūtų pasiekęs, buvo atrasta kiek vėliau)

 

1866 m. balandžio 16 d.

 Mūsų kelias dabar eis į vakarus per dantytą plokštikalnę, kurią anksčiau mes matėme nuo upės. Nuo ten jis atrodė, kaip Rovumą supanti kalvų virtinė. Dabar mes matėme siaurus kalvotus iškyšulius link upės ir slėnius einančius tolyn nuo upės per dvi ar tris mylias. Kai kada mums tenka apeiti tuos iškyšulius, o kai kada tenka ant jų lipti ir leistis jų vakariniu šlaitu. Tuomet tenka kelią prasikirsti. Takas labai vingiuotas ir eina nuo vieno kaimo iki kito ir mes dažnai praeinam apdirbtus plotus. Reikia pasakyti, jog vietiniai, kartu su kitais grūdiniais augalais, sėja ir ryžius. Tam, kad jie gerai augtų, turi būti daug drėgmės, tačiau lietaus senai nebuvo ir pasėliai nyksta.

Mums pasisekė nupirkti ryžių sipajams ir tai labai gerai, nes atsargos, kurių mums turėjo pakakti iki Ngomano, baigėsi dar 13 dieną. Senas žiniuonis (gydytojas), kai mes dar turėjome maisto atsargų, buvo padovanojęs du didelius maišus ryžių, o jo žmona juos lukšteno.

Tanzanijos ryžių laukai (šie laikai)

1866 m. balandžio 17 d.

 Buvau priverstas kupranugarių globą pavesti sipajams. Liepiau kupranugarių neperkrauti, kad jie imtų tik reikalingiausius daiktus. Havildaras (v.p.: seržanto atitikmuo) mane patikino, jog jiems užteks dviejų buivolų. Tačiau aš matau, kad krovinių yra daugiau nei dviem buivolam, dviem mulams ir dviem asilams. Kai šie gyvūnai pervargsta ir krenta po jais, jie mane ima pozityviai tikinti, jog jie neperkrauti. Tad aš turiu arba tylėti, arba, kaip jau kelis kartus dariau – išsakyti pastabas, jog jie nužudys šiuos gyvūnus. Tad viskas, ką pasiekiau, tai, kad sipajai dabar dalį savo bagažo slepia kupranugarių ryšuliuose ir taip juos nedovanotinai perkrauna. Bijau, jog jie sugadins mano eksperimentą su muse cėcė, nors iki šiol jokių blogų simptomų, išskyrus nuovargį, nematau (v.p.: D.L. norėjo išbandyti kupranugarius ir Indijos buivolus regionuose, kur yra musė cėcė, kaip juos paveiks jų įkandimai).

Saulė labai kaitri, degina. Beveik visus sipajus krečia karštinė, bet jie labai lengvai pasveiksta.  Nė vienas iš jų dar nė karto neprašė sustoti (sustabdyti žygio), tačiau mes negalime judėti greičiau, nei keturias ar penkias mylias per dieną. Tad toks judėjimas padeda pasveikti nuo karštinės. Prasidėjus karštinei, ligonį visada reikia išvežti iš tos vietos, kur prasidėjo priepuoliai. Po sipajų atėjo eilė vaikinams iš Nasikos, kartu su vyrais iš Džoanos.

 

1866 m. balandžio 18 d.

 Nepaisant mano prieštaravimų, Ben Ali mus nuvedė į šiaurę: jis teigė, jog tai pats tinkamiausias kelias. Einant šia kryptimi, mums teko nemažai kirstis per tankumynus ir pastebėjome, jog kitą ir dar kitą dieną ėjome tik tam, kad jis galėtų grįžti ir aplankyti vieną iš savo žmonų – malonią makondžių moterį!

Jis įkalbėjo ją aplankyti mane, o aš turėjau ją mandagiai priimti, nors mes dėl šio vingio praradome visą dieną. Panašios, kaip ši, santuokos, tai būdas arabams išplėsti savo įtaką. Tarp makondžių neretai pasitaiko šviesiaodžių, bet tik vienas turėjo tokius plaukus, kaip arabų.

Aš Ali paklausiau ar arabai į savo tikėjimą verčia tuos, su kuriais turi intymius santykius. Jis atsakė, jog daugumas makondžių neturi supratimo apie Dievą, nors vergus makondžius, kuriuos nugabena į krantą ar į kitas vietas, verčia tapti musulmonais. Nuo tų laikų, kai šiuose kraštuose prasidėjo vergų prekyba, makondžių skaičius ženkliai sumažėjo. Kaimas kariauja prieš kaimą ir grobia žmones, tačiau religijos niekas nepiršo. Arabai prisitaiko prie afrikietiškų papročių ir neperša jiems savų. Ir tai labai gerai, nes pakrantės arabų papročiai ir kultūra nė kiek ne geresni nei Afrikos stabmeldžių!

 

1866 m. balandžio 19 d.

 Mes vėl pakilome į kalną ir išėjome į plokščiakalnį, kur drėgmės daugiau nei slėnyje. Čia, pirmą kartą nuo kelionės pradžios, paragavome malonaus šalto vandens.

Čionykščiai gyventojai, ypač moterys, tikri storžieviai (grubūs/nemandagūs). Vyrai labai trokšta įsidarbinti kirtėjais. Jie dirba gana linksmai ir laikas nuo laiko kuris nors užtraukia žvalią dainą ir prie jo prisijungia likusieji. Manau, jog jie dirba norėdami pradžiuginti savo žmonas gautais audiniais.

Kuo toliau mes kylame aukštyn Rovuma, tuo daugiau žmonių, kurie tatuiruoja veidus ir visą kūną. Dantys užgaląsti, kad būtų smaili, o moterys nešioja milžiniškus lūpos žiedus (v.p.: apie makondžių ypatumus buvo komentaras prie balandžio 8 d.)

 

1866 m. balandžio 20 d.

 Džoanos vyrai leido kupranugariams žengti per tabako pasėlius, kurie juos ištrypė. Tad šeimininkas po to nenorėjo mūsų praleisti per savo ryžių lauką, per kurį turėjome keliauti laikydamiesi maršruto. Aš apžiūrėjau sutryptą lauką ir priverčiau džoanus sumokėti šeimininkui vieno sieksnį keliko ir incidentas buvo išsemtas.

Musė cėcė vėl sukandžiojo buivolus. Čia gyvena drambliai, begemotai ir kiaulės, bet mes jų nematėme. Cėcė minta jų krauju.

Žemumoje, nuo mylios iki trijų pločio pievose, kurios plyti palei abu krantus, yra sūriųjų vandens telkinių. Pro vieną iš jų, vadinamą Vrongve (Wrongwé) mes praėjome. Jame daug žuvies ir iš jo išgaunama druska.

 

1866 m. balandžio 21 d.

 Po ilgai užtrukusio prasikirtimo, mes pasiekėme Mehambvės slėnį (Mehambwé), kur galėjome praleisti sekmadienį. Visi džiaugėsi jo sulaukę.

Į mūsų stovyklą atėjo keli ndondės (Ndondé) vyrai (v.p.: nedidelė tautelė Ndonde Hamba, arba dar  vadinami Mawanda; Wandonde. Priklauso bantams. Pagal 2010 m. surašymą, jų tebuvo 25000). Jie papasakojo, jog prieš tris mėnesius užpuolė mazitai (Mazitu – viena iš bantų genčių) ir sunaikino visas maisto atsargas. Dabar jiems tenka siųsti pasiuntinius į visas puses, kad gautų maisto. Sveikindamiesi tarpusavyje jie čiumpa vienas kito rankas ir ištaria „Ai! Ai!“, tačiau su kitais jie sveikinasi spausdami dešinę ir tardami „Marhaba“ (sveiki atvykę arba labas). Matomai pastarąjį paprotį perėmė iš arabų.

Nemalonios išvaizdos žmogus, kuris ragino mus užpulti per pirmąją kelionę 1861 m., tas pats, kuriam davėme gabalą audinio, atėjo pas mus vilkinas švarku. Aš jį pažinau, bet nieko jam nesakiau (v.p.: judant su garlaiviu aukštyn upe 1861 m., buvo bandyta jį užpulti).

 

1866 m. balandžio 23 d.

 Šiandien ryte praėjome laužavietę, kurioje buvo sudegintas kažkoks gyvūnas. Pradėjęs domėtis, ką tai galėtų reikšti, sužinojau, jog makondžiai turi tokį paprotį:  nuo užmušto leopardo nudiria kailį, o mėsą sudegina, nes jie jos nevalgo. Makondžiai tai aiškina tuo, jog toji mėsa jiems kokti, nors kitos gentys ją  mielai valgo, nes leopardai ėda žmones. Tai rodo, jog makondžiai ne tik, kad neturi potraukio kanibalizmui, bet net atvirkščiai – visiškai prieš jį nusistatę. 

Visos uolos, kurias matėme, rodo, jog plynaukštę sudaro pilkas smiltainis, kurį dengia geležies rūdos spalvos smėlis (v.p.: Ferruginous Sands. Su geležies rūda nieko bendro. Tai pilkojo smėlio grupė, susidariusi kreidos periodo, Apriano, metu) – konglomeratas. Pakeliui ne kartą krito į akis pačiame paviršiuje gulinčių suakmenėjusių medžių gabalai (v.p.: D.L. naudoja terminą „silicified wood“ dabar dažniau naudojamas „petrified wood“ – sustingęs medis. Turima galvoje, jog jis kristalizavosi). Šie medžių fragmentai tokie panašūs į ką tik nukirstus medžius, jog net neįtarsi, kad čia akmuo, kol nepačiupinėsi. Išorė išsaugojo medžio pluošto tekstūrą, o viduje tiesiog akmuo (kristalizavosi).

 Buivolai, kuriuos apkandžiojo musė cėcė, kaip ir ankščiau, nerodo jokių ligos požymių. Tačiau vienas iš mulų tapo labai vangus ir matomai, jis apsiligojo. Iš pradžių maniau, jog tai musės cėcė įkandimo padarinys, bet įsižiūrėjęs supratau, jog jo nugara buvo pertemta ir jis negalėjo pasilenkti ir atsigerti, ir galėjo tik skabyti žolių viršūnes. Buivolas nuo įkandimo būtų susirgęs per 7 dienas.

Vienas iš nešikų pavogė marškinius ir dingo. Pastebėjus vagystę, kiti nešikai ir Ali nusekė vagies pėdsakais ir naktį jį pričiupo jo pašiūrėje. Tada surinko kaimo vyriausiuosius (vadus, seniūnus) ir šie jam skyrė keturgubą baudą, nei pavogtų marškinių vertė. Ryte nešikas grįžo ir neatrodė, jog jis didžiuotųsi savo poelgiu ar būtų elgęsis pagirtinai. Ši vagystė buvo vienintelė, kurią pastebėjome, bet tai, kaip žmonės į ją reagavo, rodo, jog jie turi natūralų teisingumo jausmą.

 

1866 m. balandžio 24 d.

 Laikas nuo laiko užeina liūtis, tad naktį žmonės miega pasislėpę. Karštligė greitai išgydoma ir mes dėl ligų nepraradome nė vienos dienos. Tačiau per dieną mums nepavyksta praeiti daugiau, kaip kelias mylias: mus labai stipriai gaišina sipajai, iš kurių jokios vertės, išskyrus tai, kad jie budi naktį.

Kelyje tarp Kendanio (Kendany – turima galvoje vietovė, kurioje gyvena kendanio gentis – geografinio pavadinimo nėra) ir Rovumos pastebėjau augaulą, kurį vietiniai vadina „Mandaré“. Jos šaknys savo skoniu ir išvaizda primena vaškuotą bulvę (v.p.: originale „waxy potato“ – tai smulkių (laukinių) bulvių kaip ir rūšis. Jos plonos odos, turi mažai krakmolo ir labai vandeningos ir jų inkštimas blizgus, verdant nesubyra, kandant kažkiek girgžda ir į košes (ar panašiai) netrinamos). Su šiuo augalu aš jau buvau susidūręs ir anksčiau, prie krioklio, Barocės (Barotsé) slėnyje, žemyno viduryje.

(v.p.: Barotseland - tai istorinis regionas vidurio Afrikoje, vakarų Zambijoje. Pavadinimas grynai angliškas, o vietiniai šį regioną vadino Aluyana / Bulozi. Per savo istoriją patyrė kelis tautų kraustymosi ar migravimo bangas, kovas dėl valdžios (tarpusavyje, europiečiai čia niekuo dėti). Tik 1890 m. jų vietinis „karalius“ pasirašė sutartį su Britų Pietų Afrikos kompanija ir buvo laikomas neoficialiu protektoratu ir 1911 m. įtrauktas į Šiaurės Rodezijos sudėtį. Dinastija egzistuoja ir dabar, turi (turėjo) tam tikrą suverinitetą, nesutarė su Zambijos valdžia ir t.t.)

Tenai mandarę užvežė emigrantas, kuris nuvedė vandenį drėkinimui. Šis augalas puikiai pritapo, jam tiko dirva. O gal jis tiktų ir Indijai? Aš pastebėjau, jog toliau, kontinento gilumoje, makondžiai jo neaugina, bet paprašysiu Ali, kad šis man gautų kelis mandares, kuriuos nuvežčiau į Bombėjų.

 

1866 m. balandžio 25 d.

 Mūsų šuniui Džekui virš akies įkando gyvatė. Viršutinis vokas labai ištino, bet kitokių nuodų veikimo pasekmių nebuvo ir jau kitą dieną ištinimas praėjo. Arba gyvatė nebuvo nuodinga, arba nuodų pateko itin mažai.

Kupranugariai žingsniuoja neįtikėtinai lėtai, o sipajams tai tinka ir, negana to, jie dar ir sėdinėja parūkyti ir pavalgyti, ir judėjimas tampa dar lėtesnis, nei galėtų būti.

Žolė aukšta, o žemė labai drėgna – net garuoja.

 

1866 m. balandžio 26 d.

 Praėjusią dieną (25 d.) mes pasiekėme Nari (Narri) ir nusprendėme dienai sustoti, kad galėtume užsipirkti maisto atsargų, nes toliau jo tokios gausos nebus. Gyventojai visai noriai prekiauja miltais, vištomis, kiaušiniais ir medumi. Moterys labai šiurkščios (grubios/nemandagios).

Vakar mačiau, kaip sipajus Pandas (Pando) mušė kupranugarį rankos storumo lazda: takas buvo siauras ir kupranugaris negalėjo jo praleisti. Aš jam riktelėjau, kad šis liautųsi - jis nežinojo, kad esu šalimais ir jį matau. Šiandien atsiliepė blogo elgesio su gyvūnu pasekmės: dėl klubo sąnario uždegimo jis nebegalėjo judinti kojos. Bijau, kad kai kurios mėlynės ant kupranugarių kūnų – tyčinės. Tas pats Pandas, kartu dar su vienu sipajumi, Zanzibarą paliko būdami visiškai girti, po to pavogė mano kojinės ir šiaip, buvo visiškai nenaudingi tipai. Net spuogas ant kojos jam buvo priežastis, kad tik nieko nedaryti.

Sumuštą kupranugarį teko palikti prižiūrėti Nari kaimo vadui.

 

1866 m. balandžio 28 d.

Šiaurėje esančios kalvos mums pradėjo dingti iš akiračio. Per tarpeklį pietinėje plynaukštėje teka upelis. Jo ištakos ganėtinai didelis ežeras už aštuonių ar dešimties mylių tolyn nuo kranto. Ir upelis ir ežeras vadinami „Nangadi“ (Nangadi – ežeras Rovumos upės dešinėje – Mozambike). Pastarasis toks paltus, jog net aštrių akių vyras nemato žmogaus kitame krante. Jis labai gilus ir jame daug žuvies. Šioje šalyje gyvena mabihos žmonės (v.p.: mabiha arba mahiva. Gyvena abipus Ruvumos Tanzanijoje ir Mozambike. Jų kalba laikoma makondžių kalbos dialektu (bet sutartimo nėra), bet naudoja ir portugalų, ir anglų, ir suahilių, ir makujų (bantų) kalbas). Už šio tarpeklio kelias mylias aukštyn, pietinis plokščiakalnis pažemėja, vietovė tampa pelkėta; išmėtyti keli ežeriukai, kur daug žuvies. O toliau jau apgyvendintos vietovės, o už jų jau matambvės (Matambwé) žmonės iki pat Negomano (v.p.: kiek daugiau nei 200 km. nuo šios vietovės).

(v.p.: nereikėtų painioti su Matambvės vietove Šiaurės vidurio Tanzanijoje. Turima galvoje vietovė tarp Ruvumos ir Lugendos upių, o žmonės tai dauguma makondžiai) 

 Mahiva žmonės

Matambvai, matomai yra makondžių atšaka ir labai didelė. Ji tęsiaisi toli į pietus, joje gausu dramblių ir dervinių kopalo medžių. Jie kalba kiek kitokia kalba nei kiti makondžiai, bet jie juos supranta. Pasak Ali, matambvų moterys labai tamsios, bet jaukios, nors ir nešioja lūpoje žiedą. Jie prekiauja dramblio kaulu, kopalu ir ibo ar vibo vergais (Ibo or Wibo – tai tautelės, gentys).

 

2020-09-18