Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-10-01 iki 1866-10-12.

 

1866 m. spalio 1 d.

Šiandien atėjo Kimsusa arba Mčusa ir, ko gero, buvo labai patenkintas, kad rado mane, savo seną draugą. Tuoj pat pasiuntė savo žmones, kad atvestų didelį aviną, kuris ne tai užmušė, ne tai stipriai sužeidė žmogų. Milžinišką aviną atitempė pririštą prie ilgos karties. Jis buvo siaubingai riebus, nusipenėjęs. Štai toks afrikietiškas būdas pademonstruoti draugiškumą – daug riebaus maisto ir alaus. Vadas liepė paskui save nešti milžinišką pintinę vietinės „pombės“ (alaus), o kitoje nsimos (nsima) arba kitaip tariant, košę ir puodą virtos mėsos.  Prie jų buvo pridėtas didelis kukurūzų krepšys. Žodžiu, mums atnešė labai daug maisto. Netgi teko pareikšti, kad mes nesugebėsime jo viso išsinešti.

Leidėjo pastaba:

[Dr. D.L. keliose kitose eilutėse nurodo tą faktą, jog afrikiečiai noriai naudojasi tais patarimais, kurie jiems atrodo tinkami, kaip ir mes, esant panašiems atvejams]

 Tradicinis pombės alaus gėrimas

  Kimsusa sako, jog žemės drebėjimą jie juto toje vietoje, kurią dabar užėmęs Mponda, bet ne ten, kur jis gyvena dabar. Jis patvirtina pasakojimus, jog mangandžai atėjo iš vakarų arba vakarų-šiaurės vakarų.  Taip pat pastebėjo, jog jo kaimas dabar tris kartus didesnis, nei anksčiau. Tai dėl to, jog jis paklausė mano patarimo (duoto per praeitą susitikimą) nepardavinėti savo žmonių. Be to, jis turi ir antrą kaimą ir jis nori, kad į ją pasižiūrėčiau (joje apsilankyčiau): būtent todėl jis ir kvietė mane ten nueiti, bet dabar jau patys tenykščiai žmonės čionai pas mane ateina.

 1866 m. spalio 2 d.

Kimsusas pasirodė anksti ryte su dideliu krepšiu alaus. Krepšys apie 18 colių aukščio ir 15 colių pločio. Kažkurį laiką jis mums pilstė alų ir pats kaip reikalas gėrė ir tapo nepaprastai plepus. Jis mus nusivedė į tankią giraitę  už miesto, kur augo daug aukštų medžių. Dauguma rūšių aš niekur kitur nebuvau matęs. Tas medis, po kuriuo sėdėjome, duoda valgomus vaisus, kurie auga kekėmis. Tie vaisiai vadinami „mbedva“ ("Mbedwa" – v.p.: galimai tai buvo Marula fruits, medis Sclerocarya-birrea (tinka aliejų ir alkoholių gamybai, nukritusius ant žemės ir pradėjus fermentuotis mėgsta žvėrys – jie turi alkoholio (masinis „džiunglių girtuokliavimas“). Šiame tankumyne buvo išvalyta laukymė. Į šią šešėliu dengiamą vietą jis mus atsivedė todėl, kad būtent čia vyksta svarbiausi slapti ir svarbūs pokalbiai. 

 

Kimsuso žmonos čionai atnešė dar vieną pintinę alaus, kurios, tiesą sakant – visai nereikėjo, nes Kimsusa ir taip be paliovos kalbėjo ir mes jokių svarbių reikalų neaptarinėjome.

 1866 m. spalio 3 d.

Vadas atėjo anksti ryte, blaivus. Pradėjau juokauti dėl jo vakarykščio plepumo ir pasakiau, kad jei reikia pakalbėti apie reikalus, tai tam geriausias laikas yra rytas. Jis mano pastabas priėmė geranoriškai. Viena iš jo žmonų prisijungė prie mano niukinimų. Tai buvo vyriausioji žmona, motina sūnų, paveldėtojų, kuriuos jis tiesiog dievino.

Paprašiau, kad jis su manimi į Babisų šalį (Babisa country) savo žmones. Ten aš su jais atsiskaityčiau ir jie taip galėtų užsidirbti: nusipirkti dramblio kaulo ir parsinešti. Tada jis galėtų pirkitis audinius nepardavinėdamas savo žmonių.  Tačiau vadas atsakė, jog jo žmonės atgal neparsineš nei uždarbio, nei ko nors kitko. Jei jam prireiks dramblio kaulo, tai jis šį reikalą paves arabams arba babisams. Tačiau jo žmonėms, mangandžomis, pasitikėti neverta.

Toks nepasitikėjimas tiesiog stulbinantis.

Neseniai arabo Chabuirio  (Khambuiri) būrys pakilo viršun į Maravio šalį (Maravi country), į šiaurę nuo čia, iš karto už Kirkos kalnagūbrio, kad ten nusipirktų vergų. Tačiau maraviai užpuolė arabus, sumušė būrį ir daugumą užmušė. Dėl to Kimsusos žmonės vengia ten eiti. Be to, jie ir patys su maraviais dėl kažko susipyko ir dabar su jais nepalaiko jokių santykių. Toliau į pietus, kitu keliu, keliavo Mponda, kuris gyventojams pridarė daug žalos, tad eiti jo pramintu keliu, buvo neprotinga. Kimsusas pasakė, jog duos man nešikų kelionei į šiaurę pas maravius, tačiau užmokestį nori gauti avansu. Sutikau, tačiau nežiūrint to, jis nesugebėjo nieko prikalbinti, kad eitų su manimi. Tada Kimsusas nusiuntė pasiuntinį mobisų genties senį, kuriam pavaldus kaimas – jis pripažįsta Kimsusos viršenybę. Vadas paaiškino, jog bijo, kad jo mangandžai, jei jis juos privers eiti, mūsų nepaliktų kelyje ir nepabėgtų vos iškilus kokiam pavojui. O tas žmogus eis savo mobisų šalimi ir mūsų nemes.

O kol kas, vadas mus užvertė maistu ir alumi. 

(V.p. dėl Maravio šalies - tai yra sena Malavio transkripcija. Tuo metu, tai visa vakarinė Malavio ežero pakrantė įrėminta Vakaruose esančių kalnų. Vėliau davė pavadinimą ir visai valstybei...)

 1866 m. spalio 4 d.

Mobisų senis, kurį kvietė, atvyko, bet pasirodė, jog jis visiškai nieko nenutuokia apie mums reikiamą vietovę – jis net nežinojo pagrindinio mobisų miesto ar upių pavadinimų. Aš atsisakiau tokio vedlio. Jis mums bus tik našta, o viską apie vietoves, per kurias keliausime, paklausinėsime kaimuose, pro kurias eisime.

Pas mus atėjo moteris, kuri tikino Čumą, jog yra jos teta (giminaitė). Jis iš karto norėjo jai duoti šešias pėdas audinio, karoliukų ir paprašė manęs visa tai išskaičiuoti iš jo atlyginimo. Įkalbėjau jį pasitenkinti kuklesne dovana iš kelių karoliukų. Čuma jai davė savo šaukštą ir kitus daiktus, nes buvo įsitikinęs, kad ji iš ties giminaitė, nors iš pradžių pati paklausė jo kaip jo tėvo vardas, iš kur kilęs, o jau po to pareiškė, kad yra jo teta. 

 

Šis nutikimas rodo, kad berniukai, dovanojantys dovanas, atlaidūs tiems, kas juos pardavė į vergiją, jei jie iš tikrųjų yra jų giminaičiai. Tie, kas ankstyvoje vaikystėje pakliuvo į vergiją, visiškai nežino apie šį blogio aspektą ir į jį netikį. Pavyzdžiui Čuma, mano, jog jį pagavo ir pardė mangandžia, o ne savo vaijau, nors iš tikro buvo visiškai atvirkščiai. Jis netgi tvirtina, jog nė vienas vaijau niekada nepardavė nė vieno savo vaiko. Tada, kai aš jam priminiau, jog Vikatanį pardavė jo pačio tėvas, jis tai pradėjo neigti, o kai pasakiau, jog kito vaikino, Čimvalos – tėvas pardavė ir jį patį ir jo motiną, ir dar seserį, jis atsakė: „Jie mačingai (v.p.: turima galvoje gentis).“ Tai viena iš vaijau genčių, bet buvo akivaizdu, kad Čuma labai nėrėjo pateisinti savo gentainius. Aš žinau šį dalyką. Beje, su tuo pačiu susidūrė ir Oksfordo, ir Kembridžo misijos, kur buvo paimti išlaisvinti iš vergijos berniukai. Jie labai greitai pamiršo tą blogį, kuriam buvo pasmerkti, ir, nuo kurio, buvo išgelbėti. Tikėtina, kad jie lygiai taip pat, kaip ir Čuma, neigs, kad jų išlaisvinimas jiems buvo naudingas.  Aišku Čuma taip nesakė, bet jo tonas buvo toks, kad atrodė, jog jis visiškai pasirengęs grįžti pas savo gentainius.

 

1866 m. spalio 5 d.

Vadas atėjo anksti ryte ir, kaip visada, atsinešė didelį krepšį alaus.  Mes jau buvome pasiruošę išeiti. Nors jam ir buvo nemalonu, pasakiau, kad galimai jo valdžia žmonėms labai menka. Tada jis pareiškė, jog ji savo žmones privers eiti su mumis arba pats su visomis savo žmonomis bus nešikais. Šis pareiškimas ir toji pompastika labai blogai paveikė mano žmones. Kaip pavyzdžiui, Nasiko vaikinas Simonas išgirdo du jam suprantamus žodžius „mazitu“ ir „lipululu“ arba dykuma, ir jis jau sau nupiešė vaizdą, kur iš džiunglių išlekia mazitai ir visus išžudo, net nespėjus išsižioti! Pris viso šio vaizdinio jis prikergė iškraipytos informacijos likučius apie Chabuirį (v.p.: arabų vergų pirklys_spalio 3 d.) ir t.t. Tad buvo akivaizdu, kad visi bijo ir atėjo man patarinėti. Paklausiau, ką jis suprato (nes žinojau, kad kalbos jis nemoka) , tai jis papasakojo ką girdėjo kalbant Čumai, bet negalėjo suprasti, bet jis kontekstą suprato ir atėjo manęs perspėti.

Vadas paprašė manęs dar šią dieną pabūti ir pažadėjo, kad rytoj jis su žmonomis eis su manimi. Teigė, kad jis man didis draugas  ir neleis, kad kąsčiau trūkumus, ir padarys ką gali.  Kimsusa sako, jog nėra čia ko bijoti sunkumų dėl nešikų samdymo.  Galimai Chabuiro žmonės plėšikavo, todėl ir nukentėjo.

 1866 m. spalio 6 d.

Nuėjome apie 7 mylias į šiaurę ir pasiekėme kaimą, kuris stovėjo priešais Tapirio (Tapiri) perėją, priešais Godedzos (Godedza) upelį. Bovo labai karšta. Kimsusa elgiasi karališkai: augesnės vado moterys išėjo nešti krovinių ir privertė susigėsti jo žmenes.  Atėjo ir daug jaunuolių, kurie paėmė krovinį, bet buvo aišku, kad jie bijo artinti prie perėjos.  Viena žmona nešė alų, o kita miltus. Kai tik mes atėjome į vietą, iškarto ėmėsi ruošti valgį. Mūsų pietūs buvo košė ir kepta ožkiena. Gaivinantis gėrimas iš miltų, kurį vadina „toku“ (Toku), savyje išlaiko visas cukrines grūdų savybes. Vadas pavaišino mane „toku“ ir pastebėjęs, jog gėrimas man patiko, paliepė man vakarui pagaminti jo visą moliūgo indą. Kimsusui labai patinka žmonėms demonstruoti, kad esu jo draugas. Jeigu dar galėčiau gerti pombė alų, tai būčiau galėjęs pastorėti ir pridengti savo kaulus, bet, kad jį tokiais kiekiais gerti – reikia stipraus virškinimo. Daugumas vadų ir jų žmonų, išskirtinai tik jį ir geria. Tam, kad pamažintų rūgštingumą, kurį jis iššaukia, reikia valgyti daug mėsos. Todėl jie visi labai tausoja mėsą, nors ji ir stipriai pašvinktų: nuo pilno pūvimo mėsą apsaugo ją džiovindami virš laužo (v.p.: keistas, be abejo mūsų akims D.L. toks pastebėjimas, nors, kita vertus, Anglijoje ir Škotijoje tuo metu rūkyta mėsa nelabai buvo arba nelabai populiari. Daugiau sūdyta. Šiaurėje, dar kažkiek buvo rūkyta žuvis, nors nacionaliniai patiekalai su rūkyta žuvimi (pvz.: nacionalinė sriuba „Cullen skik“ receptas – ne toks jau ir senovinis)   

 Pombės alaus moliūginiai ąsočiai

  1866 m. spalio 7 d.

Kaime girdėjau siaubingą kosėjimą, kurį iššaukė kokliušas.  Ateidavo lankytojai, bet jie buvo tokie nemalonūs, kad tiesiog džiaugiausi pajudėjus tolyn. Visi jie vaijau: labai akiplėšiški, reiklaujantys įrankių ar įnagių, kurie užtikrintų jų šautuvų taiklumą. Į pašiūres užeidavo be jokio kvietimo ir buvo neįmanoma jų išvyti. Matomai arabai čia verčiasi „magiškaomis“ priemonėmis pardavinėdami taiklumą gerinančias priemones: kaip tepalais kurį įtrina į petį arba pirštą. Jų elgesys rodo, kad jie jaučiasi dominuojančia rase. Mangandžai labiau pasitiki savo senais lankais ir strėlėmis ir jie yra malonesni už ajavus arba vaiju.

Leidėjo komentaras:

[Skirtumas tarp šių dviejų rasių, kuriai D.L. be abejo būtų pritaręs, tas, kad mangandžos visuose laukininiuose menuose yra gerokai priekyje visų, kaip ir gaminiuose. Jų audimo staklės buvo pajėguos austi stiprų medvilninį audinį, geležiniai ginklai ir padargai geresni, išdirbti ir meniški (jaučiasi dizainas), lyginant su aplinkiniais gyventojais. Visais su gyvulininkyste susijusiais klausimais jie gerokai lenkia visus kitus. Tačiau ryžto ir drąsos jiems trūksta. Vaijau – priešingai – turi apvalias obuolio formos galvas, kurios skiriasi nuo mangandžos ilgų, gražios formos, jie taip pat yra linksmi, geri keliautojai ir drąsūs kare. Tai savybės, kurios jiems gerai pasitarnauja, nes karai dėl vergų ir vidinių nesutarimų juos grūdina. Tačiau jie neturi nei mangandžos smegenų, nei kažkokių talentų galinčių kur reikia proto]

 

Vienas mangandža, kuris anksčiau mums padovanojo visą savo sužvejotą žuvį, atėjo ir padovanojo keturias vištas. Kai kuriems čionykščiams žmonėms tiesiog malonu su svečiais elgtis gražiai. Kai mes priėjome pakilimą, kuris vedė į Tapirio perėją, prasidėjo garsus Kimsusos žmonių murmėjimas – jie prieštaravo prieš kelionės tęsimą.  Kadangi jis jau mums buvo suradęs nešikų, aš pamaniau, jog jį reikia paleisti.

Per tris su ketvirčiu valandos, mes pakilome į 2200 pėdų aukštį virš Niasos ežero. Pirmieji sutikti buvo du vyrai ir berniukas, kurie medžiojo su šunimi ir krepšiu-spąstais. Šiuos spąstus stato ant takelio, kuriuo vaikšto (ar praėjo) kokie nors smulkūs žvėreliai. Šuo vejasi žvėrelį ir šis įgenamas į krepšį- spąstus. Jie padaryti iš eižėto bambuko, kurio smaigaliai nukreipti vidun ir trukdo gyvūnui išlįsti lauk. Tuo pačiu principu gaminami ir pelių spąstai. Man pasirodė, jog jauniausiais iš sutiktųjų galvoje turėjo visai kitokius žvėris, jog jis svajoja sutikti vaijau, kuris į vergiją išvarė jo žmoną, ir jam į galvą įsodinti strėlę. Anksčiau, nei mes pasiekėme viršūnę, jis man papasakojo, jog vaijau į kaimą atėjo per kitą, šiaurinę slėnio pusę nuo jo kaimo, išprovokavo kivirčą, o po to pačiupo vieno varguolio žmoną ir kūdikį, kaip mokestį už prisigalvotą skriaudą.

 1866 m. spalio 8 d.

Jau pirmame kalnų kaime, supratome, jog čia, viršuje gyvenantys žmonės, ir gyvenantys apačioje – vienas kito bijo.

Kimsusa mus palydėjo iki kalnagūbrio papėdės ir atsisveikinimui pasiūlė alaus ir „tokos“, kuriuos mes priėmėme. Aš sumokėjau jo žmonoms už tai, kad jos nešė mūsų daiktus. Jos gerai dirbo ir, kai mes atėjome į tą kaimą, kur nakvojome, jos plojo delnais ir dainavo iki pirmos valandos nakties, kol aš nepatariau joms eiti miegoti.  Žmonės, kuriuos pagaliau Kimsusa mums parūpino, kaip pasirodė, nuoširdžiai stengėsi ir nebuvo labai reiklūs.

Mpalapalos (Mpalapala) vadas Kava (Kawa)

Buvo toks pat svetingas, kaip ir Kimsusa. Be to, kad mums atėjus jis visus pamaitino, tai dar prieš išeinant davė ir pusryčių. Taip 8-tą dieną mes ilsėjomės vietoje sekmadienio, nes sekmadienį keliavome. Išėjome antradienį (9-tą), bet greitai mus sustabdė Gombva (Gombwa), kurio kaimas stovėjo ant Tamiala kalnagūbrio.

Linksmas ir geraširdis vyras Gombva pasakė, jog pasiuntė surinkti visus savo žmones, kad šie pasižiūrėtų į mane. Aš dabar turiu čia miegoti, kad žmonės pamatytų žmogų, kokio čia niekada nebuvo. Aš ruošiausi keliauti tolyn, paaiškinau vadui kokiu tikslu mes einame per jo valdas, jog norime patarti jam ir jo žmonėms, kad susilaikytų nuo prekybos vergais, nes galų gale visa tai baigiasi karu ir gyventojų sunaikinimu. Tačiau Gombva buvo gudrus ir atsakydamas pasakė: „ Štai tu ir turi pernakvoti čia, o mano žmonės ateis ir išklausys tavo taikias kalbas“. Jam paaiškinau, jog pasamdžiau nešikus, kurie lauks atlygio, nors mes praėjome tik mažą dalį dienos maršruto. Tačiau jis paprieštaravo: „ Ką gi, tegu jie šiandien keliauja namo ir grįš rytoj, ir galima manyti, jog jie dirbo visą dieną“. Taip, kad buvau priverstas likti.

 

 1866 m. spalio 9 d.

Sprendžiant iš barometro prodymų ir žemesnės vandens užvirimo temperatūros, mes buvo kiek aukščiau 4000 pėdų aukštyje nuo jūros lygio. Spalis čia pats karsčiausias mėnuo, nors oras nuostabiai gaivus ir malonus. Vietovė labai graži: aplink ilgi, nuožulnūs šlaitai, o aplink juos iš visų pusių kyla 2000-3000 pėdų kalnai. Daugumoje atvejų jie dantyti, o ne apvailnųs, kaip Matakoje.  Šlaituose beveik neauga medžiai, o įdirbtos žemės plotai dideli ir beveik stačiakampiai. Nelabai reikia stengtis, kad įsivaizduotum, jog matai Anglijos įdirbtus laukus. Nėra tik tvorų.

Medžiai auga grupėmis, ant kalvų, kalnagūbrių, šalia kaimų arba laidojimo vietose. Dabar pradėjo leisti pumpurus, bet žalių lapų dar nėra.  Kai kur dar sutinkami žaliai gelsvi jauni lapeliai, pasitaiko ir rudų, rožinių, oranžinių.

Dirva derlinga, bet žolė tik vietomis labai tanki ir aukšta, o dažniausiai žema.  Gyventojai naudoja savotišką apdirbimo būdą: jie su savo kapliais giliai įsiręžia į velėną ir tukteli į save. Tokiu būdu atsiveria antras dirvos sluoksnis. Be to, jie ją apdegina: sudeda žolę ir piktžoles išilgai dirvos, padega ir po to užberia dirvos sluoksniu. Dega labai lėta ir degėsiai lieka kaip trąša. Tokiu būdu, gyventojai gauna labai didelius derlius.

Žemės darbais užsiima ir vyrai, ir vaikai, ir moterys, bet dabar dauguma vyrų užsiėmę „buazé“ ir medvilnės paruošimu verpimui (buazé - tai plonytės skaidulos išgaunamos iš jaunų Securidaca longipeduncalata šakelių. V.p.: arba dar taip vadinamas „violetinis medis“ – afrikaniškai – “krinkhout”. Tai medis, kuris dabar saugomas, nykstanti rūšis) Iš šių skaidulų audžia nepaprastai tvirtą medžiagą, bet ją matomai nešioja tik moterys.  Vyrai apsirengę nepatogiais ožkų kailiais.  Matomai šalyje nėra jokių laukinių žvėrių, o gyventojų labai daug. Dėl to žvėrys čia ir negyvena. Kiekviename kelio vingyje sutinkame žmones arba matome kaimus. Visi ginkluoti lankais ir strėlėmis. Lankai nepaprastai ilgi.

Securidaca longipeduncalata

Išmatavau bambukinį lanką, tai jo ilgis palei templę – lygiai šešios pėdos ir keturi coliai. Daugumas nešioja ilgus peilius iš geros geležies, kuria šis kraštas turtingas. Jauni vyrai ir moterys nešioja ilgus plaukus, kurie iki pečių leidžiasi smulkiai garbanodamiesi ir jie tampa panašūs į senovės egiptiečius. . Kai kada jie suimami, kaip kepurė.  Labai reta moteris nešioja lūpos žiedą. Taip dauguma seka vaijau pavyzdžiu. Tačiau kai kurios jaunos moterys ant rankos turi tatuiruotes – persikryžiavusias iškilias linijas (v.p.: skarifikacija – balandžio 8 d.), kurias darant matomai kentėjo didelį skausmą. Taip pat darosi trumpus brūkšnius, kurie kartais dengia visą kūną. 

 

Šių vietovių maraviai arba mangandžos parduodami maistą labai dosnūs: mes vadui, pas kurį nakvojame, duodame medžiagos atraižą, o jis mums duoda ožką arba, mažų mažiausiai, keptą vištą  ir košę – vakare ir ryte.

Gombva (Gombwa) mus pasikvietė į antrą dienos pusę pakalbėti su jo žmonėmis su tomis kalbomis, kurias pradėjau ryte. Kalbėjome apie žmonių pardavimo pasekmes, pavyzdžiui, jog tai sėja karą, ne niekas nemėgsta pardavinėti savų žmonių, o grobia svetimus, o anie atsako tuo pačiu.  Arabai ir vaijau, kurie jiems talkina, palaiko vaidus ir taip kyla karai ir naikinamos ištisos gyvenvietės.  Taip pat kalbėjome apie Bibliją, patarinėjome gyventi draugiškai, apsijungti į darnią šeimą, kad atsispirti priešams ir juos išvyti, kai jie iš pradžių ateina, kaip vergų supirkėjai, o po to palikdami šalį, po savęs palieka dykynę. Atkreipėme dėmesį, kad be savitarpio pagalbos mangandžai neišgyvens. Tai mangandžų prakeikimai, kai jie mano, kad jei nelaimė konkrečiai kažkieno neliečia, tai nelies ir ateityje. Gombva patvirtino pasakytų žodžių teisingumą ir pastebėjo, kad tuo metu, kai jie sumušė Chambuiro gaują, vakaruose esančių kaimų gyventojai išsilakstė, vietoje to, kad ateitų į pagalbą.

Mums pranešė, kad dauguma mangandžų, kurie gyvena kalnuose, atbėgo čionai, prie Niasos ežero.

 1866 m. spalio 10 d.

Kava (Kawa) su savo žmonėmis atėjo anksti ryte ir mes iš Tamialos (Tamiala) išėjome kartu su juo.

Oras puikus, o peizažas, nors ir vyrauja lengvas žolės geltonis, galima sakyti, kad puikus. Ryški saulė ir malonus oras nuteikia žvaliai.

Perėjome sraunų Levizės upelį (Levizé), ir dar daugybę mažesnių upeliukų su šaltu skaniu vandeniu, kurie tekėjo į Niasą.

Ilsėdamiesi šalia tamsios giraitės netoli kapinių, atkreipėme dėmesį į iki šiol nematytą medį, kurį vietiniai vadina „bokonto“ (Bokonto). Kaip kalbama, ant jo auga valgomi vaisiai.

Aplinkui labai daug nuostabių pražydusių gėlių.

Po 4 valandų žygio pasiekėme Čitimbą (Chitimba) ir sustojome Kangombos (Kañgomba) kaime. Mus pristatė Kava, kuris speciali vien tik tam mumis atlydėjo.

 1866 m. spalio 11 d.

Labai šaltas rytas. Rytuose, iš kur pučia vėjas, labai tamsūs juodi debesys. Temperatūra lauke 59°F (15 °С),  o trobelėje 69 °F (20 °С). Šios trobelės pastatytos labai gerai. Stogas, kurios apačia apglaistytas moliu, suręstas taip, kad nepraleidžia jokio saulės spindulėlio, o vienintelė vieta į jį patekti – tai durys. Tiks statymo būdas rodo, kad žiemą čia būna šalta.

Mums pasiūlė dar vieną dieną praleisti kitame kaime, labai arti nuo čia, kuris priklausė Kului (Kulu) iš Kaumos (Kauma) ir dabar judame pas jį (po to į Kaumą). Čia užtruksime dar vieną dieną.

Mano trobelėje stovi mkvisų pagaminta kėdutė. Mkvisai gyvena į pietvakarius nuo čia. Ši kėdutė išpjauta iš medžio masyvo, vidus išskaptuotas. Jos ilgis apie 2-1/2 pėdos ir aukštis 1-1/2 pėdos.

 

 1866 m. spalio 12 d.

Judame vakarų kryptimi, nors gana ženkliai krypstame į pietus.  Kulas mums davė ožką ir pagamino sočią vakarienę. Jis išėjo kartu su mumis taip, lyg norėtų keliauti kartu su ekspedicija į Kaumą, bet nuėjęs 2-3 mylias, po truputį atsiliko ir pabėgo. Kai kurie žmonės iš prigimties niekšeliai, o kai kurie garbingi, kilnūs. Niekšeliai visada išsiduoda, kaip, beje, ir kilnūs žmonės. Tačiau žmonės turintys kilnią sielą, galimai labiau džiaugiasi gyvenimu. Kulas gavo audinio atraižą  ir už ją sumokėjo ne mažiau, nei derėjo. Bet jam atrodė, jog gavo daugiau nei priklausė, tad pabėgęs nuo mūsų ir to audinio gabalo pasipelnys neapsunkinęs savęs išlydėtuvėmis ir atsisveikinimais, ir pristatymu Kaumoje. Aš neretai vadų prašau eiti su manimi. Įprastu atveju, jie mus rekomenduoja, o tuo pačiu ir save parodo ar pristato iš gerosios pusės: juk niekam nesinori, jog galvotų, kad jie gerai priima žmones, kurie neverti pagarbos, o geras atsiliepimas ne itin brangiai kainuoja.

Priėjome kelių kampuotų kalnų su stačiais šlaitais papėdę. Vieną iš jų - "Ulazo pa Malungo" – vietiniai, kurių trobos aplipusios pakalnę, naudoja kaip grūdų saugyklą. Šio kalno viršūnėje stovi didelės klėtys su grūdų atsargomis karo ar negandų atvejui. Taip pat viršuje laiko didelę karvę, kuri būgtais gali perspėti apie karą ir apie tai pranešti šeimininkams (matomai tokie prietarai, tai stabmeldystės likučiai susiję su atnašavimu dievams kalnų giraitėse). Į kalno viršų veda takelis, bet mes jo negalėjome įžiūrėti. Visi gyventojai – kantundai – „alpinistai“ – o ne maravai. Kimsusa sakė, jog jis vienintelis vadas iš maravių, bet maniau, kad tai tiesiog pagėrusio žmogaus pagyros, tačiau vietiniai gyventojai tai patvirtina ir mane tikina, kad jie ne maraviai. O maraviai, kaip žinia, tatuiruoja veidą tik iš šono.

Naktį praleidome kantundų kaime vakariniame Punzės kalno šlaite. Aplink kalno papėdę išsidėstė nemažai kaimelių. Priekyje, į vakarus – lyguma, kur taip pat daugybė kaimelių. Kaip taisyklė, jie vienas nuo kito nutolę mažiau nei per pusmylę ir tik nedaugelis per mylę. Kiekvieną kaimelį supa medžiai: tam, kad būtų pavėsis ir, kartu, atsiribotų nuo kitų (tarsi tvora). Karšta saulė išdegina tvaiką ir todėl jis retai jaučiamas.

Likusi žemė, kur ji neįdirbta, apaugusi žole, kuri išauga iki kelių.  Visa vietovė lengvai banguota, su žemomis kalvelėmis, kurios driekiasi į šiaurės rytus ir pietvakarius. Erdvė tarp kalvelių, dažnai užpelkijusi arba išaižyta išdžiūvusių upelių vagų, kai kada dar matome likusius ežerėlius, tarp kurių teka nedideli upeliai.

Šiuo metu visi žmonės stato 6-8 pėdų ilgio ir pločio, ir 2-3 pėdų aukščio kauburius. Vietovėse, kurios neapdirbtos kapliais, nuima velėną ir ją sudeda į vieną krūvą žole į apačią. Kai velėna išdžius, šiuos kauburius padegs. Jie lėtai dega ir didelis kiekis pelenų ir degėsių lieka žemėje. Po to aplink kauburius apdirbama žemė: kiekvienas pakeltas grumstas imamas kaire ranka, sutrupinamas, o po to metamas. Tokiu būdu išauga kauburys iš grynos žemės ant išdeginto kauburio ir neturi jokių piktžolių. Jau dabar, ant kai kurių kauburių, per kokius keturis colius pakilo kukurūzų arba pupelių daigai. Kiekviename kauburyje be jokios tvarkos iškasamos duobutės, į kurias sudedama po 8-10 grūdų.  Juos lieja iš moliūginių ąsočių ir pasodinti grūdai sudygsta ir auga iki lietaus sezono. Tokiu būdu surenkamas labai ankstyvas derlius.

 

  Mount Chombe seen from Lake Malawi (Čitimbos pliažas)

2020-11-18

 

Tęsinys 2021-01-08

 

 

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-09-15 iki 1866-09-30.

 

Foto: Mangočis

1866 m. rugsėjo 15 d.

Dabar šiek tiek atitolome į pietus nuo ežero ir galėjome eiti į vakarus link Masukos ar Pasukos (Mosauka's (called by some Pasauka's), kad persikeltume per Širę. Man atrodo, jog bus naudinga aplankyti Mukatę (Mukaté), vieną iš vajau vadų, kuris gyvena dar toliau į pietus. Tik jis ir dar du Mponda ir Kabinga (Mponda and Kabinga), vieninteliai trys vadai, kurie vis dar vykdo antpuolius prieš Mangandžą norėdami arabus aprūpinti vergais. Jie dabar periodiškai siunčia savo plėšikų būrius pas maravius (juos čia vadina – maloma) (Maravi (here named Malola), kad Kilvos pirklius aprūpintų vergais.

Tris valandas ėjome į pietus, o po to kilome į kalnų grandinę, kuri juosia visą pietinį ežerą.  Mosukos miestas yra 800 pėdų aukštyje virš jūros lygio.  Gyventojų daug, o aukštumos, kiek aprėpia akys, nusėtos kaimais. Antroji kalnų grandinė driekiasi kelios mylios nuo pirmosios, ir kaip pirmoji, pasidengusi medžiais. Artimiausias aukštas kalnas vadinamas Mangoče (Mañgoché). Gyventojai pasiturintys. Visiems vadams, kurie bendradarbiauja su arabais, pastatyti kvadratiniai namai. 

 

Mukatė nė karto nematė europiečių ir viskas, ką mes turime, jam ir jo liaudžiai labai įdomu. Jis ateidavo pas mus ir bendraudavo labai ilgai. Mukatė stengiasi, kad kiekviena jo pastaba keltų juoką. Jo oda tamsesnė, nei daugumos vaijau, o smakras apžėlęs barzda. Šiose vietose, pamėgdžiojant arabus, visi nešioja barzdas. Jo žmonų trobesiai užima didelį plotą, o mes įsikūrę kiek šonu nuo jų.  Pabandžiau išeiti į tuos kiemus, bet pasiklydau ir moterys pasiuntė palydovą, kad šis nuvestų mane ten, kur noriu.  Praėję kelias pašiūres su dviem durim, radome išėjimą. 

Mangočis, šie laikai. Turi ir puikius turistinius paplūdimius.

 

 1866 m. rugsėjo 16 d.

Svečiuojamės pas Mukatę. Ilgai svarstėme vergų prekybos klausimus. Arabai vadui teigė, jog mūsų tikslas yra atimti iš jų vergus ir padaryti juos savo nuosavybe, atversti juos į savo tikėjimą. Siaubą, kurį mes matėme – kaukolės, sunaikinti kaimai, daugelį žuvusių pakeliui į pakrantę, masines žudynes, kurias vykdė vaijau – mus sukrėtė. Mukatė bandė visa tai paversti į juoką, bet mūsų pastebėjimai daug kam nusėdo širdin.

Kitą dieną, kai jau mes keliavome, mūsų vedlys, jau nuo savęs porino apie mūsų pokalbį su vadu, kitų kaimų gyventojams, pro kuriuos mes ėjome. Vienas vada, kuris mane lydėjo mylią ar dvi iki Mukatės, man pašnabždėjo: „Pakalbėk su Mukate, kad jis liautųsi organizavęs puldinėjimus“. Mes galime padaryti labai nedaug, tik pasėti grūdą prieš šią niekšišką sistemą, kuris su laiku subręs. Vien jų argumentas ką reiškia: „Ką mes darysim, be arabiškų audinių?“. Į tai aš atsakau „Daryk tai, ką dariai prieš atvykstant arabams“. Jei ir toliau vyks tokie reidai, tai greit visa šalis pavirs į dykynę.

Praeitais metais šiose vietose buvo žemės drebėjimas. Tai nutiko metų gale arba šių metų pradžioje. Panašiai tuo metu, krateris Grandas, Komoro saloje - dūmino apie tris mėnesius. Visi namai drebėjo, bet daugiau nieko nenutiko.  Karštų versmių čia nėra.

 1866 m. rugsėjo 17 d.

Keliavome tolyn nuo Mukatės į pietus ir pasiekėme Pamalombės (Pamalombé. V.p.: – dabar neretai vadinamas Malombės ežeru, bet išsaugotas ir Pamalombės pavadinimas. Jį suformuoja Širės upė ištekanti iš Malavio  - jis yra Širės tėkmėje - žemiau pateiktas žemėlapis - ežeras tarp Malavio ir Čilvos) ežero vidurį. Šalia įprastinės perkėlos, Mukatė neturėjo žmonių su kanojomis, tad jis nusiuntė pasiuntinį, kad mums padėtų taip, kaip dera.

Mangandžos (Manganja) vadai prisipažino, jog buvo žemės drebėjimai. Visi kiti, kurių apie tai klausėme, neigė šį faktą. Seniai pasakojo, kad du kartus jautė žemės drebėjimus. Vieną kartą leidžiantis saulei, o kitą kartą – naktį. Drebėjimai viską purtė, juos lydėjo triukšmas, visi paukščiai išgąsdinti tarškėjo, nors jokio pastebimo ežero poveikio nebuvo (ežere nieko nesimatė). Jų teigė, jog jokių legendų, kad kažkada vanduo buvo gerokai aukščiau nėra. Pasak jų, jų gentis čia atkeliavo iš vakarų arba iš šiaurės vakarų –vakarų, iš Maravų ("Maravi") žemių. Jų protėviai juos išmokė gaminti tinklus ir žvejoti. Neliko jokių požymių, jog juos mokė kitos, gerokai labiau išsivysčiusios gentys: nėra skulptūrų arba piešinių ant uolų. Jie, iki mūsų atėjimo, taip pat nebuvo girdėję apie knygas. Protėviai jiems niekada nepasakojo, kad po mirties jie keliaus pas Dievą, bet girdėjo, kad kam nors mirus, yra sakoma „Dievas pasiėmė“.

 1866 m. rugsėjo 18 d.

Visi sutilpome į aštuonias kanojas ir nuplaukėme ežeru aukštyn, į šiaurę, ten, kur intakas iš Niasos ežero. Ši vieta vadinama „Masangano“ – „susitikimai“ (Massangano ("meetings"). Jį pasiekti užtrukome dvi valandas. Mus pamačiusi žvejų grupelė pabėgo, nors mes jiems ir rėkėme, jog mes tik keliautojai arba „Orlendo“ (or "Olendo ").

Mukatės žmones mus čia paliko ir aš, lydimas tik vieno žmogaus, nuėjau į pabėgusių žvejų kaimą. Mes juose pažadinome tokius stiprius įtarimus, kad jie nieko dėl mūsų nenorėjo daryti. Jie teigė, jog Pima, jų kaimo vadas, išvykęs. Jie negalėjo mums išskirti pašiūrės ir norėjo, kad mes keliautume iki Mpondo (Mponda) kaimo. Mes patys pasistatėme palapinę, o kitą dieną ilgai įkalbinėjome, kad jie duotų mums vedlį, bet nė vienas su mumis eiti nesutiko.

Iš Pimo kaimo puikiai matosi puikus Pamalombės ežeras ir kalnų virtinė vakariniame jo krante ir į kalnus, kurie supa pietinius Niasos krantus (jie dalinai apgyvendinti Mukatės žmonėmis). O taip pat matosi žemuma į pietus nuo šių kalnų, už kurios yra Širvos ežeras (Shirwa Lake. V.p.: šis ežeras yra į pietus-pietryčius nuo Pamalombės. Jį D.L. atrado 1859 m. Dabar dažnai žinomas, kaip Chilwa/Čilva) ir Čikalos bei Zombos kalnai (Chikala and Zomba) tiesiai į pietus nuo mūsų.

 

Gyventojai sako, jog hipopotamai dažnai keliauja iš Širvos ežero į Niasos ežerą. Pamalombės ežere labai daug augmenijos: gigantiškos nendrės, dumbliai ir kiti vandens dugno augalai. Labai daug permatomų, glitėsiais pasidengusių augalų išplaunama į krantą. Žuvis dėl šių augalų labai riebios. Valgau labai daug žuvies, kuri vadinama „kadiakola“ – ji labai mėsinga.

 

Visai gali būti, kad gentys, kurios gyvena aplink Tanganikos ir Niasos ežerų krantus ir palei Širę ir Zambezę, giminingos, nes jų kalba labai panaši (mažai skirtumų).

 

 1866 m. rugsėjo 19 d.

Ryte, nuėję tik apie mylią, sutikome 300-400 žmonių, kurie išgavinėjo druską iš jos prisisotinusios lygumos. Jie drėkina dirvą, o po to ją verda ir filtruoja per žolės gniūžtę, kuria užkišą skylę puodo dugne. Tada išgarina vandenį ir lieka druska.

Šia lyguma ėjome, kol nepasiekėme didelio Mpondos kaimo. Greta teka upelis. Šalia kaimo esanti lyguma labai derlinga ir joje auga daug didelių medžių. Mpondos galvijai labai panašūs į atšertus Madakaskaro galvijus. Iš pažiūros, tai tokio gyvulio kupra turėtų sverti kokį 100 svarų. Kūnas tokių didelių apimčių, kad jų kojos, kaip pastebėjo mano žmonės, atrodo visiškai mažytės.

Mponda kalba labai pasitikinčiai, ir labai garsiai, bet labai domisi viskuo europietišku. Sako, jog norėtų vykti su manimi: Man tas pats, galiu nors ir 10 metų negrįžti“.  Aš jam sakau, kad jis gali kelionėje numirti, bet jis atsako: „Mirti galima ir čia, ir ten, bet, užtat, jūsų šalyje pamatysiu daug įdomaus“. Mponda mane žino, nes kai buvau čia praeitą kartą, jis paslapčiomis buvo atėjęs į mane pasižiūrėti.

Čia aptikome būrį arabų vergų pirklių ir nuėjome pasižiūrėti į vergus. Tai pamatęs Mponda susijaudino, kad mes jo kaime nepanaudotume jėgos, kad juos išlaisvintume, bet nuraminau pasakęs, jog einu tik pasižiūrėti.

Aptvare supintame iš „dura“ stiebų (Holcus sorghum; v.p.: arba tiesiog „durra“ arba „jowari“ -dvispalvis sorgas – labai stori kotai. Dabar naudojami ir alkoholiui išgauti ir etanoliui ir t.t...), radome 85 vergus. Dauguma iš jų, tai berniukai nuo 8 iki 10 metų, tačiau buvo ir suaugusių vyrų ir moterų. Beveik visi su antkakliais.  Keli jauni žmonės buvo pririšti diržais už kaklo. Puoduose ant laužų virė „dura“ ir pupelės. Paskui mus ėjo minia, kuri tikėjosi skandalo, bet aš tik atsisėdau ir paklausiau apie būsimą kelią.

 

Vergų pirklių būryje buvo 5-6 mišrūs arabai nuo pakrantės. Pasak jų, jie iš Zanzibaro. Minia taip triukšmavo, kad mes vos galėjome vienas kitą girdėti. Paklausiau jų ar jie neprieštaraus, jeigu aš į vergus pasižiūrėsiu iš arčiau. Šeimininkai leido, o po to pradėjo dejuoti, kad po kelionės nuostolių, maitinimo ir mirčių, jiems beveik nelieka jokio pelno. Įtariu, kad didžiausią pelną susižeria tie, kurie vergus plukdo jūra į Arabijos uostus, nes Zanzibare, dauguma jaunų vergų, kokius matau čia, kainuoja apie 7 dolerius už vieną. Vergams pasakiau, jog tai visiškai prastas verslas. Vakare jie man dovanų atnešė kelias vištas.

 1866 m. rugsėjo 20 d.

Vadas taip stipriai maldavo, kad dar dieną pasisvečiuočiau ir pagydyčiau jo sergantį vaiką, kad aš sutikau. Jis man pažadėjo daug maisto ir norėdamas įrodyti, kad pažadai ne tušti, vakare atsiuntė didelį puodą alaus.  Vaikui nuo vaistų, kuriuos vakar daviau, tapo lengviau. Mponda mums pasiūlė tokį kiekį maisto, kad mes tiek net negalėjome panešti.

Panašu, kad čia žemdirbiai ne vergai; visi apdirba žemę ir į šį darbą žiūri rimtai ir pagarbiai. Kai mes atvykome, vadas buvo savo sklype, laukuose: jam dirbti žemę nebuvo gėda. Galimai didelę lauko darbų nudirba vergai, bet dirba visi ir tuo didžiuojasi. Šiame regione išaugina labai daug grūdų, nors beveik visi yra vaijau ir mačinga. Tai labai keista, nes pastaruoju metu jie (vaijau ir mačinga) tik klajojo ir pakeliui plėšikavo. Mangandžai veisė stambius kuprotus galvijus, kuriė vėliau papuolė į vaijau rankas. Mangandžai mokėjo melžti karves, o dabartiniai jų savininkai, jų niekada nemelžia, tad dabar banda ištirpo. Ten, kur kažkada karvių buvo tūkstančiai, liko tik vienetai.

Vakar, anksti ryte liūtas nužudė moterį ir niekeno netrukdomas didesnę dalį jos suėdė.

Darosi vis karščiau.  Po pusiaudienio žmonių kojos nuo įkaitintos žemės dega lyg ugnyje, tad tenka eiti trumpais perėjimais ir, pagrinde, tik ryte.

Vikatanis, mėgstamas vyskupo Bišopo berniukas, čia susitiko brolį ir sužinojo, jog Kabingoje gyvena dar ir vyresnis brolis ir sesuo, o tėvas, kuris jį pardavė į vergiją, mirė. Vikatanis nori čia, pas giminaičius, pasilikti. Tai būtų visai gerai, nes tai, ką jis papasakos prieš vergiją, turės didelės naudos.

Pasiuntėme pakviesti vyresniojo brolio, bet kai atėjo laikas keliauti į Mpondos kaimą prie Ntemangokvės upelio (Rivulet Ntemangokwé), brolis dar nebuvo atvykęs. Daviau Vikataniui medžiagos, vietoje jo pistoninio šautuvo daviau titnaginę muškietą, rašomo popieriaus ir palikau Mpondos globai, kol neatvyks giminaičiai.

Įvairių giminių tatuiruotės labiau puošmena. Jas daugiau darosi moterys. Kartu tai ir savotiški giminės ženklai, panašiai, kaip škotų tartanai (v.p.: atkreipiu dėmesį, kad rašoma būtent apie tartanus - audinį, o ne kiltus. Kiltai yra tik XVIII a. trumpa škotiško apsiausto (pledo) tartano versija. Jų raštas taip pat atspindi priklausomybę škotiškiems klanams) .

Pastaba nuo leidėjo:

[Vėliau apie šį įvykį su Vikataniu dr. Livingstonas savo laiške rašė, kad: „Jis susitiko su broliu ir sužinojo, jog turi dar du brolius ir vieną ar dvi seseris, kurie gyveno Pamelombės ežero vakariniame krante Kabinga kaime. Manau, kad artimieji jo neparduos. Aš jo paklausiau ar jis nori likti, uis atsakė „taip“, todėl nebandžiau atkalbėti: jo pernelyg pakilus charakteris galbūt bus sušvelnintas santuokos. Manau, kad jis gali padaryti tik gera pasakodamas ką matė ir girdėjo. Aš paklausiau ar jis nepaklus vado įsakymui medžioti mangandžus ir jis pasakė „ne“. Tad tikiuosi, jog jis to ir nedarys. Jei į Matakos šalį atvyks kokia nors misija, jis ten nuvyks. Aš jam daviau popieriaus, kad jis parašytų (laiškus), ir pagirdamas jį vadams atsisveikinau. Man buvo gaila su juo išsiskirti, bet arabai vajau vadams sako, kad mūsų tikslas išlaisvinti vergus ir padaryti juos savais, ir atversti į savo religiją. Per Vikatanį, kaip vertėją aš jiems buvau pareiškęs, jog jie niekada netapo mūsų vergais ir gali laisvai grįžti pas savo gimines, jei nori. Ir dabar negalima prieštarauti, kitaip Vikatanis nesuvoks mano pačio pareiškimų.“

Reikia tik pastebėti, jog Vikatanį ir Čumą 1861 m. dr. Livingstonas ir vyskupas Makenzis išlaisvino iš vergijos. Jie buvo tik vaikai, kai atgavo laisvę. Turime nepamiršti ir pastebėti, jog mr. Jungas (mr. Young) po dviejų metų pasiekė Mapondą, norėdamas įsitikinti ar dr.D.L. tikrai žuvo, kaip pranešė Musa, tai jį svetingaiusiai priėmė vyriausiasis vadas, kuris labai vertino viską, kas angliška]

 

V dalis

 

 

Maklyro iškišulio dalis

1866 m. rugsėjo 21 d.

Žygiavome į vakarus kirsdami Makliro (Maclear) iškyšulio pagrindą. Du vedliai, kuriuos nusamdėme, ir nešikai visą kelią bambėjo, kad jų savigarba kenčia dėl dirbamo darbo: „Tik pagalvokite! Vaijau neša krovinius, tarsi vergai!“ Nuėję su mumis nedidelį kelio gabalą, kai aš kažkiek nutolau, jie sudėjo nešulius, tarp kurių buvo ir havildaro patalynė ir virtuvės reikmenys, atrišo mazgus ir patys sautokiu būdu atsimokėjo už vargą, o „drąsusis“ havildaras sėdėjo šalia ir žiūrėjo. Iš havildaro nebuvo jokios naudos. Nesenai jis pradėjo skųstis, jog jam skauda kojas, bet jos nebuvo nei patinusios, nei dar kokios nors ne tokios. Atvykus į Pimos kaimą, jis vakarienei suvalgė visą vištą ir gabalą žuvies, o po to kietai miegojo iki pat aušros. Pabudęs jis pradėjo gailiai dejuoti: „Oh, kaip man skauda kojas!“ Pasakiau, kad žmonės dažniausiai dejuoja, kai serga be sąmonės. . Jis nutilo ir vaikščiojo pasipūtęs visą dieną, nors ir išskyriau žmogų, kuris nešė jo mantą. Kai havildaras mus pavijo, tai pasirodė, jog jo skausmai jau pradėjo reikštis kažkur pilve. Jis savo šovininę ir krepšį atidavė nešikui. Apžiūrėjau abudu daiktus ir aptikau, jog jis pradėjo vogti ir pardavinėti savo amunicijos atsargas. Tai buvo pasiruošimas grįžti atgal į jūros pakrantę su kokiu nors vergų pirkliu. Nė jokia malonė negali pakeisti sipajų polinkio į nuosmūkį.

Seržantas liko kaime.

 

1866 m. rugsėjo 22 d.

Kalnai per kuriuos ėjome kilo 700 pėdų virš Niasos ežero. Didesne dalimi apaugę medžiais. Žmonių nesimato. Nakvojome prie Sikočės (Sikoché) upelio. Sukietėjusio smiltainio uolos ant žėručio smėlio sumišusio su  alūnu (v.p.: lot. alumen, kai kurių dvigubųjų druskų (dažn. kalio-aliuminio sulfato) pavadinimas). Virš viso to gulėjo dolomitas. Kalnū viršūnės dažnai buvo padengtos dolomitu ir baltu špatu – atrodo, lyg būtų nuklotos sniegu. Su mumis ėjo grupelė vaijau: šešios gražiai aprengtos moterys nešė didelius puodus alus savo vyrams, kurie gausiai mus vaišino. Po ilgo, septynių valndų žygio, priėjome kaimą, kur, šalia Usungazio (Usangazi) krioklio, netoli nuostabaus Namasio kalno (Namasi), praleidome sekmadienį.

Vienaakis kuklus vadas pas atėjo paslapčiomis. Aš jo paklausiau ar jų vadas ne sena moteris, jei jau jis bijo pažvelgti į svečią ir su juo pasisveikinti. Visi nusijuokė ir pradėjo spoksoti į vadą. Jis buvo priverstas prisijungti prie besijuokiančių ir paklausė, kokio maisto mes norėtume.  Čuma pakankamai aiškiai jam paaiškino, kad mes valgome viską, ką valgo vaijau. Ši gentis, arba tiksliau jos atšaka mačingai – palaipsniui išstumia ankstesniuosius gyventojus mangandžus. Mes ėjome pro mangandžų kaimelius, kurie nuo čia visai netoli. Ten mes matėme tik apgailėtinas griūvančias pašiūres, tuo tarpu, kai vaijau kaimai labai švarūs su gražiomis šiaudinėmis arba nendrinėmis tvorelėmis aplink kiekvieną namuką.

 Mačinga arba mangandžų moterys

 1866 m. rugsėjo 24 d.

Nuėjome tik 2,5 mylios, kai įėjome į Marengos teritoriją. Tai labai didelis kaimas, kuris stovi ant rytinio iškyšulio, panašaus į kulną, krašto. Vadas sirgo šlykščia liga, kurią atnešė arabai.  Veidas, kaklas ir kitos vietos nuniokotos apskritos formos nuospaudų (vočių) dėmėmis. Jo brolis prašė jį apžiūrėti ir duoti vaistų. Vadas gyvena netoli nuo čia, bet kai nusiuntė pasiuntinį jį pakvieti, tai paaiškėjo, kad jis per silpnas pats ateiti.

Ši gentis kilusi iš Babisų. Daugelis iš šios genties keliavo į jūros pakrantę, ten prekiavo, o grįžę su šautuvais ir amunicija, prisijungdavo prie vaijau puldinėjimų ant mangandžų. Ilgainiui jie sukūrė savo gentį. Moterys lūpžiedžio nenešioja, nors dauguma ir iš vaijau genties. Jie apdirba didelius plotus ir maisto turi į valias. Laiko galvijus, bet karvių nemelžia.

Pelkės arba molinės „kempinės“ šiame krašte labai svarbios fizinėje geografijoje ir tikriausiai paaiškina daugumos upių kasmetinius potvynius. Ten, kur lygumos su mažu nuolydžiu link praėjimo tarp kalnų, puikios sąlygos atsirasti „afrikietiškai kempinei“ (African sponge). Augmenija nepriklauso viržiniams. Ji krenta, supūva ir taip susidro turtingas juodas priemolis. Daugeliu atveju, ši priemolio masė 2-3 pėdų storio ir guli ant gryno upės smėlio, kurį į paviršiu išneša krabai ar kiti vandens gyvūnai. Dabar, sasuoju periodu, juodasis molis išdžiūvęs ir suaižėjęs į visas puses. Žlyšiai neretai 3 colių pločio ir labai gilūs. Visas viršutinis sluoksnis nusėdo ant smėlio.

 

Kai prasideda lietaus periodas, pirmasis lietus pilnai sugeriamas. Juoda žemė pavirsta į minkštą purvą, kuris plaukioja ant smėlio. Siauras plyšys tarp kalnų jai neleidžia pavirsti nuošliaužą ir prasisunkia tik vanduo. Visi žemiau esantys maži ežerėliai prisipildo šio vandens. Taip būna, kai saulė aukščiausiam pike. Antrasis lietus jau būna, kai saulė palinksta į šiaurę. Tada jau visos pelkės ir upių vagos būna pilnos vandens. Tada prasideda potvyniai. Būtent taip prisipildo visi baseinai šalia Širės ir Zambezės. Atsižvelgiant į skirtingą saulės praėjimo laiką į šiaurę nuo pusiaujo, tai paaiškina Nilo potvynius (v.p.: primenu, kad pagrindinis šios ekspedicijos tikslas buvo rasti Nilo ištakas)

 1866 m. rugsėjo 25 d.

Marengos miestas vakariniame Niasos krante labai didelis. Susirinko labai daug žmonių norinčių į mus pasižiūrėti Vado brolis uždavė kelis klausimus ir aš pasinaudojau proga papasakoti jam apie Bibliją ir valsybę. Vyrai teigė, kad jų tėvai jiems niekada nebuvo kalbėję apie jokią sielą, jie manė, kad žmogus sudūlėja ir nieko nelieka. Tai ką pasakojau, labai gerai išdėstė savanoris atstovas, kuris turėjo iškalbingumo dovaną ir visi labai atidžiai klausėsi, ypač kai pasakė, jog dangaus Tėvas mus visus myli ir išklauso Jam skirtas maldas.

Pats Marenga atėjo užsidėjęs šilko skarą su raudona figūra. Jį atlydėjo apie dešimt gražuolių, kurios paklojo jam kilimėlį ir ant jo didelį audinio gabalą ir susėdo taip, tarsi norėtų prilaikyti vadą. Jis paprašė mane jį apžiūrėti trobelės viduje.

Morenga parodė savo šlykščią odos ligą. Jis juodesnis už savo žmonas, o nuo jį dengiančių dėmių, jis atrodė labai prastai. Marenga manė, jog šioji liga čia buvo dar iki ateinant arabams. O kita, nauja liga, kurią jie čia atnešė – tai raupai.

 1866 m. rugsėjo 26 d.

Vakar mus aplankė arabas, kurio vergai ėjo kitu keliu, kuris kirto Makliro iškyšulį. Arabas Musai pasakė, jog visa šalis pilna mazitų, kurie Kasungoje užmušė 44 arabus su jų palydovais ir tik jis vienas išsigelbėjo. Po šio pokalbio Musa ir visi Džoanos vyrai pareiškė, kad toliau jie niekur neis. Musa pasakė: „Tai negera šalis. Aš noriu keliauti atgal į Džoaną ir pamatyti tėvą, motiną ir sūnų.“ Aš su juo nuėjau iki Marengos ir uždaviau klausimą dėl mazitų. Jis paaiškino, kad neramumus iššaukė magandžai prieš džumbę, kuris kiekvienais metais į šalį atveda arabus ir amuniciją. Mangandžos pareiškė, jog daugiau to nebus, nes jie kenčiančioji pusė, o jų žmonės naikinami.

Paaiškinau Musai, jog vengsime susitikimų su mazitais. Marenga pridūrė, kad: „Ten, kur jūs eisite, mazitų nebus.“ Tačiau iš baimės Musos akys iššoko iš savo orbitų ir jis vis tvirtino: „Aš netikėti šituo žmogus.“ Tada paklausiau: „Kodėl tu taip lengvai patikėjai arabu?“ Musa atsakė: „Aš paprašiau jo man papasakoti tiesą ir jis vis kartojo: „tiesa“, „tiesa“ ir t.t.

Kai tik mes išžygiavome, visi Džoanos nešikai sudėjo nešulius ant žemės ir pasišalino.  Visi jie užkietėję vagys ir aš nesigailiu jų netekęs, nes nors mano būrys nepatogiai mažas, aš jiems vis tiek negalėjau patikėti ginklų ir leisti likti užnugaryje.

Pastaba nuo leidėjo:

[Čia mes turime nutraukti Livingstono pasakojimą paaiškindami tai, ką jūs jau puikiai žinote, kad grįžę nešikai papasakojo, jog Livingstonas žuvo, bet mr. Edvardas Jungas tuo nepatikėjo, o vėliau įrodė, jog tai netiesa. Šio karininko greita kelionė iki Niasos ežero buvo didis nuopelnas ir visos širdys buvo pripildytos džiaugsmu, kai jis grįžęs pranešė, jog Livingstono nužudymas yra Musos ir jo bendražygių išsigalvojimai]

Turiu pasakyti, jog Džoanos vyrų vagystės nebuvo iššauktos alkio. Kai pasiekėme šias aukštumas, jo buvo daug. Jei nors vienas atsilikdavo, tai jau žinojome, jog jis vagia. Tai ką pavokdavo dalindavosi su Musa ir kitais, o Musa vis tvirtindavo: „Aš kasdien sakau, kad Džoanos vyrai nevagia daktaro daiktų“.  Kai žygyje atsilikdavo jo vyrai aš visada reikalavau, kad jis auklėtų savo vyrus, bet to daryti jis nemėgo ir buvo pavogta nemažai daiktų. Vienas pavogė penkiolika svarų smulkaus parako, kitas septynis, kitas šešis audinio gabalus ir maždaug 24; kitas pašaukė žmogų, kad nupirktų iš jo žuvį ir jis ją nupirko už iš mūsų vogtus karoliukus, o Musa visa tai žinojo, bet pagaliau jį išvijo baimė.

Visą mantą sudėję į kanoją, mes nuplaukėme aplink pietinį Niasos „kulną“. Nakvojome nendryne, o ryte (27-tą) išsilaipinome Msangvoje, beveik priešais Kimsusos kaimą, kaip jį vadina makololai – Katosa.

Vanduo, pašiauštas rytinio vėjo, kuris kėlė bangas, buvo labai drumzlinas. Bangos apliedavo kanojas ir sušlapino mūsų daiktus.

Vakar vakare krokodilai nusitempė žmogų, kuris iš vakaro gėrė alų ir nusileido prie vandens atsigaivinti. Čia jis prigulė ir krokodilas jį pačiupo. Labai sunku klausytis garsių moterų raudų: jos labai graudžios.

 1866 m. rugsėjo 28 d.

Atėjome į Kinsusos (Kinisusa) kaimą, kuris buvo Kirko (Kirk) kalnagūbrio Mulundinio (Mulundini) kalno papėdėje. Vado nebuvo namuose, bet greitai išsiuntė jį pašaukti. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą mačiau šį miestą, jis labai išaugo.

 1866 m. rugsėjo 29 d.

Vakar vakare atėjo dar vienas arabas, kuris pasakojo, jog mazitai iš jo atėmė visus vergus. Buvo manoma, jog garbingiau, kai apiplėšia mazitai, nei mangandžai., kuriuos visi niekina, tarsi tuščia vietą. Ketinu pasukti į vakarus ir keliauti per maravų žemes, kol nenueisiu toliau nuo neramių vietų, kur bastosi mazitai ir mangandžos.

 1866 m. rugsėjo 30 d.

Su malonumu čia praleidžiame sekmadienį. Nuo Kimsusos žmonos į valias gavome maisto.  Vadas mene vieną pasikvietė sudalyvauti išgertuvėse, o po to kartu grįžti atgal, bet man tokie dalykai nepatinka. 

 

Kai kur nusekusi Čilva

 

2020-11-11