Foto: Mangočis
1866 m. rugsėjo 15 d.
Dabar šiek tiek atitolome į pietus nuo ežero ir galėjome eiti į vakarus link Masukos ar Pasukos (Mosauka's (called by some Pasauka's), kad persikeltume per Širę. Man atrodo, jog bus naudinga aplankyti Mukatę (Mukaté), vieną iš vajau vadų, kuris gyvena dar toliau į pietus. Tik jis ir dar du Mponda ir Kabinga (Mponda and Kabinga), vieninteliai trys vadai, kurie vis dar vykdo antpuolius prieš Mangandžą norėdami arabus aprūpinti vergais. Jie dabar periodiškai siunčia savo plėšikų būrius pas maravius (juos čia vadina – maloma) (Maravi (here named Malola), kad Kilvos pirklius aprūpintų vergais.
Tris valandas ėjome į pietus, o po to kilome į kalnų grandinę, kuri juosia visą pietinį ežerą. Mosukos miestas yra 800 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Gyventojų daug, o aukštumos, kiek aprėpia akys, nusėtos kaimais. Antroji kalnų grandinė driekiasi kelios mylios nuo pirmosios, ir kaip pirmoji, pasidengusi medžiais. Artimiausias aukštas kalnas vadinamas Mangoče (Mañgoché). Gyventojai pasiturintys. Visiems vadams, kurie bendradarbiauja su arabais, pastatyti kvadratiniai namai.
Mukatė nė karto nematė europiečių ir viskas, ką mes turime, jam ir jo liaudžiai labai įdomu. Jis ateidavo pas mus ir bendraudavo labai ilgai. Mukatė stengiasi, kad kiekviena jo pastaba keltų juoką. Jo oda tamsesnė, nei daugumos vaijau, o smakras apžėlęs barzda. Šiose vietose, pamėgdžiojant arabus, visi nešioja barzdas. Jo žmonų trobesiai užima didelį plotą, o mes įsikūrę kiek šonu nuo jų. Pabandžiau išeiti į tuos kiemus, bet pasiklydau ir moterys pasiuntė palydovą, kad šis nuvestų mane ten, kur noriu. Praėję kelias pašiūres su dviem durim, radome išėjimą.
1866 m. rugsėjo 16 d.
Svečiuojamės pas Mukatę. Ilgai svarstėme vergų prekybos klausimus. Arabai vadui teigė, jog mūsų tikslas yra atimti iš jų vergus ir padaryti juos savo nuosavybe, atversti juos į savo tikėjimą. Siaubą, kurį mes matėme – kaukolės, sunaikinti kaimai, daugelį žuvusių pakeliui į pakrantę, masines žudynes, kurias vykdė vaijau – mus sukrėtė. Mukatė bandė visa tai paversti į juoką, bet mūsų pastebėjimai daug kam nusėdo širdin.
Kitą dieną, kai jau mes keliavome, mūsų vedlys, jau nuo savęs porino apie mūsų pokalbį su vadu, kitų kaimų gyventojams, pro kuriuos mes ėjome. Vienas vada, kuris mane lydėjo mylią ar dvi iki Mukatės, man pašnabždėjo: „Pakalbėk su Mukate, kad jis liautųsi organizavęs puldinėjimus“. Mes galime padaryti labai nedaug, tik pasėti grūdą prieš šią niekšišką sistemą, kuris su laiku subręs. Vien jų argumentas ką reiškia: „Ką mes darysim, be arabiškų audinių?“. Į tai aš atsakau „Daryk tai, ką dariai prieš atvykstant arabams“. Jei ir toliau vyks tokie reidai, tai greit visa šalis pavirs į dykynę.
Praeitais metais šiose vietose buvo žemės drebėjimas. Tai nutiko metų gale arba šių metų pradžioje. Panašiai tuo metu, krateris Grandas, Komoro saloje - dūmino apie tris mėnesius. Visi namai drebėjo, bet daugiau nieko nenutiko. Karštų versmių čia nėra.
1866 m. rugsėjo 17 d.
Keliavome tolyn nuo Mukatės į pietus ir pasiekėme Pamalombės (Pamalombé. V.p.: – dabar neretai vadinamas Malombės ežeru, bet išsaugotas ir Pamalombės pavadinimas. Jį suformuoja Širės upė ištekanti iš Malavio - jis yra Širės tėkmėje - žemiau pateiktas žemėlapis - ežeras tarp Malavio ir Čilvos) ežero vidurį. Šalia įprastinės perkėlos, Mukatė neturėjo žmonių su kanojomis, tad jis nusiuntė pasiuntinį, kad mums padėtų taip, kaip dera.
Mangandžos (Manganja) vadai prisipažino, jog buvo žemės drebėjimai. Visi kiti, kurių apie tai klausėme, neigė šį faktą. Seniai pasakojo, kad du kartus jautė žemės drebėjimus. Vieną kartą leidžiantis saulei, o kitą kartą – naktį. Drebėjimai viską purtė, juos lydėjo triukšmas, visi paukščiai išgąsdinti tarškėjo, nors jokio pastebimo ežero poveikio nebuvo (ežere nieko nesimatė). Jų teigė, jog jokių legendų, kad kažkada vanduo buvo gerokai aukščiau nėra. Pasak jų, jų gentis čia atkeliavo iš vakarų arba iš šiaurės vakarų –vakarų, iš Maravų ("Maravi") žemių. Jų protėviai juos išmokė gaminti tinklus ir žvejoti. Neliko jokių požymių, jog juos mokė kitos, gerokai labiau išsivysčiusios gentys: nėra skulptūrų arba piešinių ant uolų. Jie, iki mūsų atėjimo, taip pat nebuvo girdėję apie knygas. Protėviai jiems niekada nepasakojo, kad po mirties jie keliaus pas Dievą, bet girdėjo, kad kam nors mirus, yra sakoma „Dievas pasiėmė“.
1866 m. rugsėjo 18 d.
Visi sutilpome į aštuonias kanojas ir nuplaukėme ežeru aukštyn, į šiaurę, ten, kur intakas iš Niasos ežero. Ši vieta vadinama „Masangano“ – „susitikimai“ (Massangano ("meetings"). Jį pasiekti užtrukome dvi valandas. Mus pamačiusi žvejų grupelė pabėgo, nors mes jiems ir rėkėme, jog mes tik keliautojai arba „Orlendo“ (or "Olendo ").
Mukatės žmones mus čia paliko ir aš, lydimas tik vieno žmogaus, nuėjau į pabėgusių žvejų kaimą. Mes juose pažadinome tokius stiprius įtarimus, kad jie nieko dėl mūsų nenorėjo daryti. Jie teigė, jog Pima, jų kaimo vadas, išvykęs. Jie negalėjo mums išskirti pašiūrės ir norėjo, kad mes keliautume iki Mpondo (Mponda) kaimo. Mes patys pasistatėme palapinę, o kitą dieną ilgai įkalbinėjome, kad jie duotų mums vedlį, bet nė vienas su mumis eiti nesutiko.
Iš Pimo kaimo puikiai matosi puikus Pamalombės ežeras ir kalnų virtinė vakariniame jo krante ir į kalnus, kurie supa pietinius Niasos krantus (jie dalinai apgyvendinti Mukatės žmonėmis). O taip pat matosi žemuma į pietus nuo šių kalnų, už kurios yra Širvos ežeras (Shirwa Lake. V.p.: šis ežeras yra į pietus-pietryčius nuo Pamalombės. Jį D.L. atrado 1859 m. Dabar dažnai žinomas, kaip Chilwa/Čilva) ir Čikalos bei Zombos kalnai (Chikala and Zomba) tiesiai į pietus nuo mūsų.
Gyventojai sako, jog hipopotamai dažnai keliauja iš Širvos ežero į Niasos ežerą. Pamalombės ežere labai daug augmenijos: gigantiškos nendrės, dumbliai ir kiti vandens dugno augalai. Labai daug permatomų, glitėsiais pasidengusių augalų išplaunama į krantą. Žuvis dėl šių augalų labai riebios. Valgau labai daug žuvies, kuri vadinama „kadiakola“ – ji labai mėsinga.
Visai gali būti, kad gentys, kurios gyvena aplink Tanganikos ir Niasos ežerų krantus ir palei Širę ir Zambezę, giminingos, nes jų kalba labai panaši (mažai skirtumų).
1866 m. rugsėjo 19 d.
Ryte, nuėję tik apie mylią, sutikome 300-400 žmonių, kurie išgavinėjo druską iš jos prisisotinusios lygumos. Jie drėkina dirvą, o po to ją verda ir filtruoja per žolės gniūžtę, kuria užkišą skylę puodo dugne. Tada išgarina vandenį ir lieka druska.
Šia lyguma ėjome, kol nepasiekėme didelio Mpondos kaimo. Greta teka upelis. Šalia kaimo esanti lyguma labai derlinga ir joje auga daug didelių medžių. Mpondos galvijai labai panašūs į atšertus Madakaskaro galvijus. Iš pažiūros, tai tokio gyvulio kupra turėtų sverti kokį 100 svarų. Kūnas tokių didelių apimčių, kad jų kojos, kaip pastebėjo mano žmonės, atrodo visiškai mažytės.
Mponda kalba labai pasitikinčiai, ir labai garsiai, bet labai domisi viskuo europietišku. Sako, jog norėtų vykti su manimi: Man tas pats, galiu nors ir 10 metų negrįžti“. Aš jam sakau, kad jis gali kelionėje numirti, bet jis atsako: „Mirti galima ir čia, ir ten, bet, užtat, jūsų šalyje pamatysiu daug įdomaus“. Mponda mane žino, nes kai buvau čia praeitą kartą, jis paslapčiomis buvo atėjęs į mane pasižiūrėti.
Čia aptikome būrį arabų vergų pirklių ir nuėjome pasižiūrėti į vergus. Tai pamatęs Mponda susijaudino, kad mes jo kaime nepanaudotume jėgos, kad juos išlaisvintume, bet nuraminau pasakęs, jog einu tik pasižiūrėti.
Aptvare supintame iš „dura“ stiebų (Holcus sorghum; v.p.: arba tiesiog „durra“ arba „jowari“ -dvispalvis sorgas – labai stori kotai. Dabar naudojami ir alkoholiui išgauti ir etanoliui ir t.t...), radome 85 vergus. Dauguma iš jų, tai berniukai nuo 8 iki 10 metų, tačiau buvo ir suaugusių vyrų ir moterų. Beveik visi su antkakliais. Keli jauni žmonės buvo pririšti diržais už kaklo. Puoduose ant laužų virė „dura“ ir pupelės. Paskui mus ėjo minia, kuri tikėjosi skandalo, bet aš tik atsisėdau ir paklausiau apie būsimą kelią.
Vergų pirklių būryje buvo 5-6 mišrūs arabai nuo pakrantės. Pasak jų, jie iš Zanzibaro. Minia taip triukšmavo, kad mes vos galėjome vienas kitą girdėti. Paklausiau jų ar jie neprieštaraus, jeigu aš į vergus pasižiūrėsiu iš arčiau. Šeimininkai leido, o po to pradėjo dejuoti, kad po kelionės nuostolių, maitinimo ir mirčių, jiems beveik nelieka jokio pelno. Įtariu, kad didžiausią pelną susižeria tie, kurie vergus plukdo jūra į Arabijos uostus, nes Zanzibare, dauguma jaunų vergų, kokius matau čia, kainuoja apie 7 dolerius už vieną. Vergams pasakiau, jog tai visiškai prastas verslas. Vakare jie man dovanų atnešė kelias vištas.
1866 m. rugsėjo 20 d.
Vadas taip stipriai maldavo, kad dar dieną pasisvečiuočiau ir pagydyčiau jo sergantį vaiką, kad aš sutikau. Jis man pažadėjo daug maisto ir norėdamas įrodyti, kad pažadai ne tušti, vakare atsiuntė didelį puodą alaus. Vaikui nuo vaistų, kuriuos vakar daviau, tapo lengviau. Mponda mums pasiūlė tokį kiekį maisto, kad mes tiek net negalėjome panešti.
Panašu, kad čia žemdirbiai ne vergai; visi apdirba žemę ir į šį darbą žiūri rimtai ir pagarbiai. Kai mes atvykome, vadas buvo savo sklype, laukuose: jam dirbti žemę nebuvo gėda. Galimai didelę lauko darbų nudirba vergai, bet dirba visi ir tuo didžiuojasi. Šiame regione išaugina labai daug grūdų, nors beveik visi yra vaijau ir mačinga. Tai labai keista, nes pastaruoju metu jie (vaijau ir mačinga) tik klajojo ir pakeliui plėšikavo. Mangandžai veisė stambius kuprotus galvijus, kuriė vėliau papuolė į vaijau rankas. Mangandžai mokėjo melžti karves, o dabartiniai jų savininkai, jų niekada nemelžia, tad dabar banda ištirpo. Ten, kur kažkada karvių buvo tūkstančiai, liko tik vienetai.
Vakar, anksti ryte liūtas nužudė moterį ir niekeno netrukdomas didesnę dalį jos suėdė.
Darosi vis karščiau. Po pusiaudienio žmonių kojos nuo įkaitintos žemės dega lyg ugnyje, tad tenka eiti trumpais perėjimais ir, pagrinde, tik ryte.
Vikatanis, mėgstamas vyskupo Bišopo berniukas, čia susitiko brolį ir sužinojo, jog Kabingoje gyvena dar ir vyresnis brolis ir sesuo, o tėvas, kuris jį pardavė į vergiją, mirė. Vikatanis nori čia, pas giminaičius, pasilikti. Tai būtų visai gerai, nes tai, ką jis papasakos prieš vergiją, turės didelės naudos.
Pasiuntėme pakviesti vyresniojo brolio, bet kai atėjo laikas keliauti į Mpondos kaimą prie Ntemangokvės upelio (Rivulet Ntemangokwé), brolis dar nebuvo atvykęs. Daviau Vikataniui medžiagos, vietoje jo pistoninio šautuvo daviau titnaginę muškietą, rašomo popieriaus ir palikau Mpondos globai, kol neatvyks giminaičiai.
Įvairių giminių tatuiruotės labiau puošmena. Jas daugiau darosi moterys. Kartu tai ir savotiški giminės ženklai, panašiai, kaip škotų tartanai (v.p.: atkreipiu dėmesį, kad rašoma būtent apie tartanus - audinį, o ne kiltus. Kiltai yra tik XVIII a. trumpa škotiško apsiausto (pledo) tartano versija. Jų raštas taip pat atspindi priklausomybę škotiškiems klanams) .
Pastaba nuo leidėjo:
[Vėliau apie šį įvykį su Vikataniu dr. Livingstonas savo laiške rašė, kad: „Jis susitiko su broliu ir sužinojo, jog turi dar du brolius ir vieną ar dvi seseris, kurie gyveno Pamelombės ežero vakariniame krante Kabinga kaime. Manau, kad artimieji jo neparduos. Aš jo paklausiau ar jis nori likti, uis atsakė „taip“, todėl nebandžiau atkalbėti: jo pernelyg pakilus charakteris galbūt bus sušvelnintas santuokos. Manau, kad jis gali padaryti tik gera pasakodamas ką matė ir girdėjo. Aš paklausiau ar jis nepaklus vado įsakymui medžioti mangandžus ir jis pasakė „ne“. Tad tikiuosi, jog jis to ir nedarys. Jei į Matakos šalį atvyks kokia nors misija, jis ten nuvyks. Aš jam daviau popieriaus, kad jis parašytų (laiškus), ir pagirdamas jį vadams atsisveikinau. Man buvo gaila su juo išsiskirti, bet arabai vajau vadams sako, kad mūsų tikslas išlaisvinti vergus ir padaryti juos savais, ir atversti į savo religiją. Per Vikatanį, kaip vertėją aš jiems buvau pareiškęs, jog jie niekada netapo mūsų vergais ir gali laisvai grįžti pas savo gimines, jei nori. Ir dabar negalima prieštarauti, kitaip Vikatanis nesuvoks mano pačio pareiškimų.“
Reikia tik pastebėti, jog Vikatanį ir Čumą 1861 m. dr. Livingstonas ir vyskupas Makenzis išlaisvino iš vergijos. Jie buvo tik vaikai, kai atgavo laisvę. Turime nepamiršti ir pastebėti, jog mr. Jungas (mr. Young) po dviejų metų pasiekė Mapondą, norėdamas įsitikinti ar dr.D.L. tikrai žuvo, kaip pranešė Musa, tai jį svetingaiusiai priėmė vyriausiasis vadas, kuris labai vertino viską, kas angliška]
V dalis
1866 m. rugsėjo 21 d.
Žygiavome į vakarus kirsdami Makliro (Maclear) iškyšulio pagrindą. Du vedliai, kuriuos nusamdėme, ir nešikai visą kelią bambėjo, kad jų savigarba kenčia dėl dirbamo darbo: „Tik pagalvokite! Vaijau neša krovinius, tarsi vergai!“ Nuėję su mumis nedidelį kelio gabalą, kai aš kažkiek nutolau, jie sudėjo nešulius, tarp kurių buvo ir havildaro patalynė ir virtuvės reikmenys, atrišo mazgus ir patys sautokiu būdu atsimokėjo už vargą, o „drąsusis“ havildaras sėdėjo šalia ir žiūrėjo. Iš havildaro nebuvo jokios naudos. Nesenai jis pradėjo skųstis, jog jam skauda kojas, bet jos nebuvo nei patinusios, nei dar kokios nors ne tokios. Atvykus į Pimos kaimą, jis vakarienei suvalgė visą vištą ir gabalą žuvies, o po to kietai miegojo iki pat aušros. Pabudęs jis pradėjo gailiai dejuoti: „Oh, kaip man skauda kojas!“ Pasakiau, kad žmonės dažniausiai dejuoja, kai serga be sąmonės. . Jis nutilo ir vaikščiojo pasipūtęs visą dieną, nors ir išskyriau žmogų, kuris nešė jo mantą. Kai havildaras mus pavijo, tai pasirodė, jog jo skausmai jau pradėjo reikštis kažkur pilve. Jis savo šovininę ir krepšį atidavė nešikui. Apžiūrėjau abudu daiktus ir aptikau, jog jis pradėjo vogti ir pardavinėti savo amunicijos atsargas. Tai buvo pasiruošimas grįžti atgal į jūros pakrantę su kokiu nors vergų pirkliu. Nė jokia malonė negali pakeisti sipajų polinkio į nuosmūkį.
Seržantas liko kaime.
1866 m. rugsėjo 22 d.
Kalnai per kuriuos ėjome kilo 700 pėdų virš Niasos ežero. Didesne dalimi apaugę medžiais. Žmonių nesimato. Nakvojome prie Sikočės (Sikoché) upelio. Sukietėjusio smiltainio uolos ant žėručio smėlio sumišusio su alūnu (v.p.: lot. alumen, kai kurių dvigubųjų druskų (dažn. kalio-aliuminio sulfato) pavadinimas). Virš viso to gulėjo dolomitas. Kalnū viršūnės dažnai buvo padengtos dolomitu ir baltu špatu – atrodo, lyg būtų nuklotos sniegu. Su mumis ėjo grupelė vaijau: šešios gražiai aprengtos moterys nešė didelius puodus alus savo vyrams, kurie gausiai mus vaišino. Po ilgo, septynių valndų žygio, priėjome kaimą, kur, šalia Usungazio (Usangazi) krioklio, netoli nuostabaus Namasio kalno (Namasi), praleidome sekmadienį.
Vienaakis kuklus vadas pas atėjo paslapčiomis. Aš jo paklausiau ar jų vadas ne sena moteris, jei jau jis bijo pažvelgti į svečią ir su juo pasisveikinti. Visi nusijuokė ir pradėjo spoksoti į vadą. Jis buvo priverstas prisijungti prie besijuokiančių ir paklausė, kokio maisto mes norėtume. Čuma pakankamai aiškiai jam paaiškino, kad mes valgome viską, ką valgo vaijau. Ši gentis, arba tiksliau jos atšaka mačingai – palaipsniui išstumia ankstesniuosius gyventojus mangandžus. Mes ėjome pro mangandžų kaimelius, kurie nuo čia visai netoli. Ten mes matėme tik apgailėtinas griūvančias pašiūres, tuo tarpu, kai vaijau kaimai labai švarūs su gražiomis šiaudinėmis arba nendrinėmis tvorelėmis aplink kiekvieną namuką.
1866 m. rugsėjo 24 d.
Nuėjome tik 2,5 mylios, kai įėjome į Marengos teritoriją. Tai labai didelis kaimas, kuris stovi ant rytinio iškyšulio, panašaus į kulną, krašto. Vadas sirgo šlykščia liga, kurią atnešė arabai. Veidas, kaklas ir kitos vietos nuniokotos apskritos formos nuospaudų (vočių) dėmėmis. Jo brolis prašė jį apžiūrėti ir duoti vaistų. Vadas gyvena netoli nuo čia, bet kai nusiuntė pasiuntinį jį pakvieti, tai paaiškėjo, kad jis per silpnas pats ateiti.
Ši gentis kilusi iš Babisų. Daugelis iš šios genties keliavo į jūros pakrantę, ten prekiavo, o grįžę su šautuvais ir amunicija, prisijungdavo prie vaijau puldinėjimų ant mangandžų. Ilgainiui jie sukūrė savo gentį. Moterys lūpžiedžio nenešioja, nors dauguma ir iš vaijau genties. Jie apdirba didelius plotus ir maisto turi į valias. Laiko galvijus, bet karvių nemelžia.
Pelkės arba molinės „kempinės“ šiame krašte labai svarbios fizinėje geografijoje ir tikriausiai paaiškina daugumos upių kasmetinius potvynius. Ten, kur lygumos su mažu nuolydžiu link praėjimo tarp kalnų, puikios sąlygos atsirasti „afrikietiškai kempinei“ (African sponge). Augmenija nepriklauso viržiniams. Ji krenta, supūva ir taip susidro turtingas juodas priemolis. Daugeliu atveju, ši priemolio masė 2-3 pėdų storio ir guli ant gryno upės smėlio, kurį į paviršiu išneša krabai ar kiti vandens gyvūnai. Dabar, sasuoju periodu, juodasis molis išdžiūvęs ir suaižėjęs į visas puses. Žlyšiai neretai 3 colių pločio ir labai gilūs. Visas viršutinis sluoksnis nusėdo ant smėlio.
Kai prasideda lietaus periodas, pirmasis lietus pilnai sugeriamas. Juoda žemė pavirsta į minkštą purvą, kuris plaukioja ant smėlio. Siauras plyšys tarp kalnų jai neleidžia pavirsti nuošliaužą ir prasisunkia tik vanduo. Visi žemiau esantys maži ežerėliai prisipildo šio vandens. Taip būna, kai saulė aukščiausiam pike. Antrasis lietus jau būna, kai saulė palinksta į šiaurę. Tada jau visos pelkės ir upių vagos būna pilnos vandens. Tada prasideda potvyniai. Būtent taip prisipildo visi baseinai šalia Širės ir Zambezės. Atsižvelgiant į skirtingą saulės praėjimo laiką į šiaurę nuo pusiaujo, tai paaiškina Nilo potvynius (v.p.: primenu, kad pagrindinis šios ekspedicijos tikslas buvo rasti Nilo ištakas)
1866 m. rugsėjo 25 d.
Marengos miestas vakariniame Niasos krante labai didelis. Susirinko labai daug žmonių norinčių į mus pasižiūrėti Vado brolis uždavė kelis klausimus ir aš pasinaudojau proga papasakoti jam apie Bibliją ir valsybę. Vyrai teigė, kad jų tėvai jiems niekada nebuvo kalbėję apie jokią sielą, jie manė, kad žmogus sudūlėja ir nieko nelieka. Tai ką pasakojau, labai gerai išdėstė savanoris atstovas, kuris turėjo iškalbingumo dovaną ir visi labai atidžiai klausėsi, ypač kai pasakė, jog dangaus Tėvas mus visus myli ir išklauso Jam skirtas maldas.
Pats Marenga atėjo užsidėjęs šilko skarą su raudona figūra. Jį atlydėjo apie dešimt gražuolių, kurios paklojo jam kilimėlį ir ant jo didelį audinio gabalą ir susėdo taip, tarsi norėtų prilaikyti vadą. Jis paprašė mane jį apžiūrėti trobelės viduje.
Morenga parodė savo šlykščią odos ligą. Jis juodesnis už savo žmonas, o nuo jį dengiančių dėmių, jis atrodė labai prastai. Marenga manė, jog šioji liga čia buvo dar iki ateinant arabams. O kita, nauja liga, kurią jie čia atnešė – tai raupai.
1866 m. rugsėjo 26 d.
Vakar mus aplankė arabas, kurio vergai ėjo kitu keliu, kuris kirto Makliro iškyšulį. Arabas Musai pasakė, jog visa šalis pilna mazitų, kurie Kasungoje užmušė 44 arabus su jų palydovais ir tik jis vienas išsigelbėjo. Po šio pokalbio Musa ir visi Džoanos vyrai pareiškė, kad toliau jie niekur neis. Musa pasakė: „Tai negera šalis. Aš noriu keliauti atgal į Džoaną ir pamatyti tėvą, motiną ir sūnų.“ Aš su juo nuėjau iki Marengos ir uždaviau klausimą dėl mazitų. Jis paaiškino, kad neramumus iššaukė magandžai prieš džumbę, kuris kiekvienais metais į šalį atveda arabus ir amuniciją. Mangandžos pareiškė, jog daugiau to nebus, nes jie kenčiančioji pusė, o jų žmonės naikinami.
Paaiškinau Musai, jog vengsime susitikimų su mazitais. Marenga pridūrė, kad: „Ten, kur jūs eisite, mazitų nebus.“ Tačiau iš baimės Musos akys iššoko iš savo orbitų ir jis vis tvirtino: „Aš netikėti šituo žmogus.“ Tada paklausiau: „Kodėl tu taip lengvai patikėjai arabu?“ Musa atsakė: „Aš paprašiau jo man papasakoti tiesą ir jis vis kartojo: „tiesa“, „tiesa“ ir t.t.
Kai tik mes išžygiavome, visi Džoanos nešikai sudėjo nešulius ant žemės ir pasišalino. Visi jie užkietėję vagys ir aš nesigailiu jų netekęs, nes nors mano būrys nepatogiai mažas, aš jiems vis tiek negalėjau patikėti ginklų ir leisti likti užnugaryje.
Pastaba nuo leidėjo:
[Čia mes turime nutraukti Livingstono pasakojimą paaiškindami tai, ką jūs jau puikiai žinote, kad grįžę nešikai papasakojo, jog Livingstonas žuvo, bet mr. Edvardas Jungas tuo nepatikėjo, o vėliau įrodė, jog tai netiesa. Šio karininko greita kelionė iki Niasos ežero buvo didis nuopelnas ir visos širdys buvo pripildytos džiaugsmu, kai jis grįžęs pranešė, jog Livingstono nužudymas yra Musos ir jo bendražygių išsigalvojimai]
Turiu pasakyti, jog Džoanos vyrų vagystės nebuvo iššauktos alkio. Kai pasiekėme šias aukštumas, jo buvo daug. Jei nors vienas atsilikdavo, tai jau žinojome, jog jis vagia. Tai ką pavokdavo dalindavosi su Musa ir kitais, o Musa vis tvirtindavo: „Aš kasdien sakau, kad Džoanos vyrai nevagia daktaro daiktų“. Kai žygyje atsilikdavo jo vyrai aš visada reikalavau, kad jis auklėtų savo vyrus, bet to daryti jis nemėgo ir buvo pavogta nemažai daiktų. Vienas pavogė penkiolika svarų smulkaus parako, kitas septynis, kitas šešis audinio gabalus ir maždaug 24; kitas pašaukė žmogų, kad nupirktų iš jo žuvį ir jis ją nupirko už iš mūsų vogtus karoliukus, o Musa visa tai žinojo, bet pagaliau jį išvijo baimė.
Visą mantą sudėję į kanoją, mes nuplaukėme aplink pietinį Niasos „kulną“. Nakvojome nendryne, o ryte (27-tą) išsilaipinome Msangvoje, beveik priešais Kimsusos kaimą, kaip jį vadina makololai – Katosa.
Vanduo, pašiauštas rytinio vėjo, kuris kėlė bangas, buvo labai drumzlinas. Bangos apliedavo kanojas ir sušlapino mūsų daiktus.
Vakar vakare krokodilai nusitempė žmogų, kuris iš vakaro gėrė alų ir nusileido prie vandens atsigaivinti. Čia jis prigulė ir krokodilas jį pačiupo. Labai sunku klausytis garsių moterų raudų: jos labai graudžios.
1866 m. rugsėjo 28 d.
Atėjome į Kinsusos (Kinisusa) kaimą, kuris buvo Kirko (Kirk) kalnagūbrio Mulundinio (Mulundini) kalno papėdėje. Vado nebuvo namuose, bet greitai išsiuntė jį pašaukti. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą mačiau šį miestą, jis labai išaugo.
1866 m. rugsėjo 29 d.
Vakar vakare atėjo dar vienas arabas, kuris pasakojo, jog mazitai iš jo atėmė visus vergus. Buvo manoma, jog garbingiau, kai apiplėšia mazitai, nei mangandžai., kuriuos visi niekina, tarsi tuščia vietą. Ketinu pasukti į vakarus ir keliauti per maravų žemes, kol nenueisiu toliau nuo neramių vietų, kur bastosi mazitai ir mangandžos.
1866 m. rugsėjo 30 d.
Su malonumu čia praleidžiame sekmadienį. Nuo Kimsusos žmonos į valias gavome maisto. Vadas mene vieną pasikvietė sudalyvauti išgertuvėse, o po to kartu grįžti atgal, bet man tokie dalykai nepatinka.
2020-11-11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą