IX skyrius
1867 m. rugpjūčio 1 d.
Hamisas siunčia savo žmones prekiauti į Čiverę (Chiweré's). Skėrius čia vadina „Zikwé“. Skėrys suahilių kalboje yra „Nsigé“ arba „Zigé“.
Ant vieno iš statinių tvoros vartų kuolų uždėtas akmuo su skyle. Pats akmuo pailgas – 7 ar 8 colių ilgio ir 4 colių pločio ir iš vienos pusės nuskeltas. Skylės diametras apie pusantro colio ir pastebimi gręžimo pėdsakai. Tai kietas rausvas porfiras (v.p.: porfiras iš gr. „porphýreos”. Bendrinis magminių uolienų pavadinimas, kurios susiformavusios palyginti negiliai. Šis akmuo buvo naudojamas dar senovės Romoje prabangos daiktų gamybai. Pati uoliena nėra graži, tačiau nušlifavus, nupoliravus, atrodo gana efektingai) ir panašus į tą, kurį uždeda ant lazdos ir naudoja kaip kauptuką. Tokius pirmą kartą pamačiau 1841 m. bušmenės rankose. Tokį patį akmenį mačiau ir Kasonso vartų. Čiabuviai nežino kam šis akmuo reikalingas ir čia jis laikomas kaip amuletas, kuris apsaugo kaimą nuo blogio.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Trūksta pastraipos, kur D.L. rašo, jog mr. Beikeris (Baker) atrado ežerą „Luta Nsige“ ir jo manymu tai neteisingas pavadinimas, kurio arba Beikeris suprato, arba vertėjai kažką ne taip išvertė. Tokiu atveju tampa aiškus akcentas, kodėl D.L. rašo apie skėrius.
---------------------
1867 m. rugpjūčio 2 d.
Chronometras „A“ šiandien sustojo be jokių akivaizdžių priežasčių. Galimai jį paveikė žemės drebėjimas.
Nuo pat Liembos, pastovus skambesys ausyse. Matomai tai maliarijos pasekmės.
1867 m. rugpjūčio 3 d.
Rugpjūčio 1 dieną pasirodė jaunas mėnulis, tad diena iš dienos laukiame žinių iš Nsamos.
1867 m. rugpjūčio 5 d.
Vakar atvyko pasiuntiniai ir pranešė, kad Hamisas turi dar šiek tiek palaukti, nes Nsama dar nesurinko pažadėto dramblio kaulo ir išgrobstytų prekių, kurias turi grąžinti.
Pasiuntiniai pas mus išbuvo visą praeitą dieną. Jų vadovas Katalas (Katala) kalbėjo, kad iki Lundos reikėtų keliauti aštuonias dienas skaičiuojant nuo Nsamos arba Moero (v.p.: dabartinis pavadinimas „Mvero“, vėliau tekste bus naudojamas D.L. žurnalo pavadinimas). originale būtent taip vadinamas šis ) ežero, o pakeliui mes turime dar persikelti per Movujos (Movue) upę, kuri įteka į Luapulą. Upė Mokobva į Moero ežerą įteka iš pietryčių. Nsamos šalis ir jo žmonės vadinami (save vadina) „itavais“ (Itawa)
Per vieną dieną kelionės nuo Nsamos yra vieta, kur trykšta karšta versmė (geizeris?). Ji vadinama „Paka pezhia“ (v.p.: originale „fountain called "Pakapezhia"), o aplinkui jį, neretai dreba žemė. Galimai ir žemės drebėjimas, kurį čia pajutome, susijęs su tuo pačiu centru (v.p.: tokios versmės Zambijoje yra kelios. Apie kokią konkrečiai kalba D.L. – sunku pasakyti).
1867 m. rugpjūčio 6 d.
Oras švelnėja. Papūtus pietų vėjui atšalo. Iš arabų apie vasangus sužinojome daugiau: jie statinius gyvuliams stato labai didelius ir su plokščiais stogais. Pasakoja, kad vienas toks – net mylios ilgumo, o jų vadas Mererė gyvena viename iš tokių pastatų. Gausiai turi pieno, sviesto ir sūrio. Jų gentis labai didelė, bet bijau, kad arabai paveiks ir šiuos žmones.
1867 m. rugpjūčio 7 d.
Keli mano žmonės buvo nusileidę į Karambą, kur juos sulaikė vadas. Jis jiems pasakė: „Aš jums, anglams, neleisiu išeiti ir palikti mane bloguose santykiuose su tais arabais.
Vienas parduotas vergas pabėgo ir arabai nukeliavo į Karambą, kur iš vado pareikalavo susimokėti. Šis jiems siūlė rūbų, bet šie pareiškę, kad nori gauti vergą, atsisakė. Tada šis pasiūlė žmogų, kuris turėjo du vaikus ir arabai pareikalavo visų trijų. Jie, grasindami šaunamaisiais ginklais, gąsdina žmones kaip tik jiems šauna į galvą.
Mano žmonės pakalbėjo su arabais ir šie pasitraukė, o vadas pakvietė mane pas jį ateiti ir pabūti nors vieną dieną, bet šio prašymo patenkinti negaliu, nes tikiuosi, kad išžygiuosime nedelsiant. Aš apie viską papasakojau Hamisui ir jis atsakė, kad žino tą žmogų, kuris, galimai, slepia jų vergus. Mano žmonės matė, kaip kiti geriau informuotus arabus lydintys čiabuviai tyčiojasi iš kaimo žmonių ir nemokamai ima vištas bei maistą. Taigi – kaimynystė su vergija – prie gero nepriveda!
Hamisas sutaria su viena iš masitų genčių, kuri, kaip pasakojama, nežudo žmonių. Savo laiku jie prisigrobė labai daug galvijų, bet dabar jų liko labai mažai. Keli tos genties vyrai išėjo kartu su Hamisu, kad šiam parodytų kelią į Kasonso kaimą.
Vergai čia pardavinėjami taip pat atvirai, kaip ir Zanzibaro vergų turguje. Pardavėjas vaikšto po turgų ir šūkčioja paskui jį sekančio vergo kainą. Jei pardavinėjama moteris, tai ji nuvedama į pašiūrę, kad ją būtų galima apžiūrėti nuogą.
Kai kurie arabai mano, jog meteoritai, tai akmenys, kurie mėtomi į šėtoną už jo nedorybes. Jie teigia, kad pirmieji arabai, kurie atėjo į šią šalį, į Kilamandžarą užtempė patrankas, kur jos ir dabar guli. Taip pat jie teigia, kad Van der Dekenas (Van der Decken) kalnus apėjo nepilnai, o į patį kalną pasikelti nesugebėjo: visi jo asilai ir didelė dalis palydovų mirtinai sušalo.
Gautos žinios iš arabų apie šalį šiaurės rytuose, labai lakoniškos. Jie perdeda pasakodami apie kelionės sunkumus, pasakoja apie kanibalų gentis, kur supirkinėjami visi mirusieji ir niekas nieko nelaidoja. Tačiau šios jų kalbos prieštarauja jų pačių pasakojimams, kad tie kanibalai augina labai daug ožkų ir avių.
Iki Rua šalies reikia keliauti apie 10 dienų į vakarus nuo Tanganikos, o už 5 dienų kelionės yra ežeras arba plati – 10 mylių pločio - upė. Būgtai jos pavadinimas Logarava (Logaraw). Visi vandenys teka į šiaurę. Rua šalies vado vardas Kiombo (Kiombo). Šia informacija pasikliauti nevalia.
Dar kitas žmogus tvirtina, kad Tanganikos vandenys teka į šiaurę, kur pavirsta į marias, bet ir šiais arabo žodžiais negalima pasikliauti – iš tiesų, jų, išskyrus dramblio kaulą ir maistą – daugiau niekas nedomina.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sujungtos dienos nuo 7 iki 24 d. Galimai dėl neaiškių D.L. atžymų. Beje, originale D.L. rašo, kad „Tanganikos vandenys teka į šiaurę ir Ugandoje pavirsta į marias“ Be to, šiuos arabus D.L. vadina „pusiau arabais“ – „these half Arabs“.
---------------------
1867 m. rugpjūčio 25 d.
Nsama arabų paprašė grąžinti jam sūnų, kuris pateko į jų nelaisvę. Tas arabas, į kurio rankas pateko Nsamos sūnus, nenorėjo jo grąžinti, tačiau Hamisui, vis tik pavyko jį gauti kartu su kitais devyniais ir šiandien jis juos išsiunčia. Mes laukiame žmonių, kurie išsivaikščioję po visą šalį. Hamisas mums davė pyragų, miltų, vištą, ožkos koją ir gabalą antilopės kanos mėsos. Čia šias antilopes, kaip ir Kolobengoje, vadina lygiai taip pat – „Pofu“.
Čia auganti figmedis turi didelius gumbus ant savo žievės, panašius į tuos, kurie auga pas kai kurias akacijų rūšis. Kitas medis labai panašus į padidintą Zambezio malolą. Degančios geltonos medienos kvapas labai primena smilkalų kvapą.
Pašiūrės viduje didelis voras mezga sau lizdą. Šis lizdas iš kažkokio balto lapo, panašaus į popierių: plotis 1½ colio. Jis priklijuotas prie sienos, o po juo voras deda 40-50 kiaušinių ir juos apraizgo plona juostele – ¼ colio pločio – matomai, kad geriau sutvirtinti lapą. Gamindama savo lizdą, voro patelė ištisai juda ir jei pavaizduoti jos judėjimo linijas, tai jos būtų banguotos. Po to ji, išskėtusi visas savo aštuonias kojas, sėdi ant „popieriaus“ tris savaites. Ji čiumpa visus vabzdžius, kurie tik bėga pro šalį: pavyzdžiui tarakonus, kurie priartėja prie jos lizdo. Po trijų savaičių ji palieka lizdą, kad galėtų medžioti, bet naktį visada sugrįžta. Čiabuviai šių vorų neužgauna.
Maža skruzdė susidoroja su muse sugriebdama ją už sparno arba kojos ir laikydama, kol ši nenuvargs. Iš pradžių musė gali judėti be sparno, tačiau ateina laikas, kai turi pasiduoti mažesniam už ją priešui.
Mačiau naują turakinių šeimos paukštį su geltonu snapu ir didele plačia skiautere ant kaktos. Galva ir sprandas purpurinis. Sparnai kaip ir kitų turakinių, bet raudoni sparnai turi rožinį atspalvį (v.p.: lot. Musophagidae, pažodžiui "bananėdžiai" – gegutinių paukščių (Cuculiformes) šeima. Kai kurios veislės gali būti nuo šarkos iki tetervino dydžio. Gyvena tik Afrikoje). Geltona skiauterė matoma iš tolo.
Nešikams unjamvesiams (Unyamwesi - Rytų Afrikos žmonės, dabar vadinami: Nyamwesi arba Wanyamwesi), kurie nuolatos uždarbiauja samdydamiesi nešikais, ant pečių prisitrina didelės nuospaudos. Mačiau nuospaudą, kuri buvo net 1½ colio storio ant viršutinės pečio dalies. Man parodė senį, kuris kažkada nešė 5 „frasilas“ dramblio kaulo iki pat pakrantės (v.p. „frasilah“ – frasila XIX a. šiuo metu nebenaudojamas svorio vienetas naudojamas rytų Afrikoje – Zanzibare. Dažniausiai naudojamas dramblio kaulo svorio vienetas. Viena frasila, tai apie 16 kg arba 35 svarus. Tad senis nešė apie 80 kg arba 175 svarus. Šiek tiek panašu į perdėtą pasakojimą. Originale šio mato vieneto nėra)
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale „Nsamos“ vardas – „Insama“, o „Pofu“ tai yra „Lofu“ – upės pavadinimas, vietovardis, kur yra Kolobenga, o ne gyvūno pavadinimas..
Taip pat į vieną dieną apjungti 25-26 dienų įrašai.
---------------------
1867 m. rugpjūčio 30 d.
Šiandien, po trijų mėnesių ir dešimties dienų priverstinio stovėjimo, išžygiavome iš Čitimbos. Po 2½ valandos žygio, priėjome Pondą, kur sužinojome, jog Tipo-tipo, tai yra Hamidas ben Mahometas iš ten išėjo ir mes nusekėme įkandin.
Praėjome šalia upės, kuri tekėjo į pietvakarius link Lofos.
Tipo-Tipo padovanojo gerą riebią ožką.
1867 m. rugpjūčio 31 d.
Keliaujame per gražią banguotą vietovę. Jos didesnė dalis apaugusi mišku, tačiau jame daug laukymių. Šalia upių auga dideli medžiai.
Ėjome šiaurinių vandenskyros šlaitu, nuo kurio atsivėrė vaizdai į tolumoje esančias žemes.
Perbridome du simpatiškus upelius. Klampios vietovės persisunkusios vandeniu ir jis išteka štai tokiais upeliukais.
2021-03-26
