1867 m. liepos 1 d.
Šiandien jaunatis. Arabams labai svarbus laikas maldai arba kerėjimui. Šiandien, 10 valandą vakaro, jie ėmėsi kerų.
Halfanis nupaišė kelias kabalistines (magiškas) figūras (simbolius): jie įsitikinę, jog dėka jų, jie gali nustatyti tikslią Nsamos buvimo vietą. Gali būti, kad šie metodai, tai senosios paslaptingosios magijos, kuri buvo praktikuojama dar iki pranašo Mahometo atsiradimo, palikimas. Panašu, kad arabai suahiliai išplito rytinėje pakrantėje dar iki pranašo gimimo.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Papildomai galima pažymėti, jog užslinko debesys ir lauke tapo žymiai šilčiau.
----------------------
1867 m. liepos 3 d.
Laukiama Kasonso žmonių. Visi į nelaimę paimti žmonės bus grąžinami. Be to, Nsamai dar duos audinių. Panašu, kad viskas vyksta taip, kaip reikia. Šiandien pasirodys jaunas mėnulis. Arabai mėnesius skaičiuoja nuo vienos jaunaties iki kitos.
1867 m. liepos 4 d.
Iš netolimų Liembos ežero vietovių atvyko Katavanjis (Katawanya), kuris norėjo prisijungti prie taikdarių. Jis Liemboje pasirodė jau po mūsų. Katavanija po visas apylinkes išsiuntinėjo savo žmones, kad šie ieškotų dramblio kaulo. Arabai niekuo, išskyrus juo nesidomi ir nesupranta, kodėl ir aš taip nesielgiu.
1867 m. liepos 6 d.
Šiandien dieną, 3 val. 30 min. įvyko žemės drebėjimas, kurį lydėjo duslūs dundėjimai. Pasijutau lyg būčiau ant vandens, valtyje, bet tokia savijauta truko vos kelias sekundes. Palydovai atbėgo paklausti kas nutiko. Niekur negali būti saugus, nors čia pakankamai saugu: statiniai negriuvo, aukštų uolų šalimais nėra. Barometras rodo 25 colius, o termometras 68oF (20oC). Sunkūs kamuoliniai debesys, bet lietaus nebuvo.
1867 m. liepos 7 d.
Hamisas išėjo šiandien ryte. Jį lydėjo apie 300 palydovų, kurie buvo apsirengę geriausiai rūbais. Jis pareiškė, kad jo tikslas – taika. Kasosnsas, Mombo ir Čitimba eina kartu su savo žmonėmis tam, kad jų įtaka prisidėtų prie taikos. Saidas liko čia. Jis, prieš išeinant Hamisui, ant anglių užmetė smilkalų ir visi vadai perskaitė trumpą maldą. Matomai į užkalbėjimus jie žiūri rimtai ir nuoširdžiai; jiems svarbios jų žinios (patirtis) ir tikėjimas.
Aš taip pat norėjau eiti kartu, bet Hamisas paprieštaravo, nes nebuvo tikras Nsamos draugiškumu ir nenorėjo, kad man kas nutiktų jei būsiu greta.
1867 m. liepos 8 d.
Kasonsas išsisuko nuo žygio. Buvo kalbama, kad du žmonės, arabai, atėjo pas Čibuję (Chibué's) ir juos ten nužudė. Tad, būgtai, Kasonsas turi vykti tenai ir išsiaiškinti kas nutiko. Žmonės, kurie eina link Čibujės, ima daug provizijos, nes, matomai, neplanuoja plėšikauti.
Kol nėra taikdarių, skiriu laiką
Smito „Biblijos žinynui“ ir darau nukeliauto maršruto skaičiavimus. Bėulungų (Bäulungu)
tarmė man nesiseka (v.p.: net dienoraštyje šio etnoso pavadinimas rašomas skirtingai. Veikiausiai tai "lungu" arba dar vadinamų "rungu" arba "tabwa" žmonės - kaip tik gyvena tame regione, kilę nuo bantų)
(v.p.: „Smito Biblijos žinynas“ (arba „Smito Biblijos žodynas“) buvo išleistas 1863 m. „Smith's Bible Dictionary“. Nepaprastos sėkmės Anglijoje ir JAV sulaukęs 3 tomų veikalas. Vėliau iš jo atsirado „Glaustas Biblijos žinynas“ ir mokykliniai Biblijos žodynai, kaip „Mažesnysis Biblijos žinynas“)
Žmonėms, kurie užleido savo trobeles atvykėliams, tenka daug vargo: jie turi jas išvalyti, kai svečiai išeina. Jie turi nuvalyti dulkes ir suteptus daiktus, po to reikia išvalyti ir jų rūbus, palikti maisto. Mums, gaminant maistą, reikia prisiminti, kad čia gali būti jo palikta.
Likęs kaime, turiu galimybę įsitikinti, kad vyrai ir moterys pastoviai užsiėmę. Vyrai pina kilimėlius, audžia arba verpia. Niekas, kas juos stebi, negali pasakyti, kad tai tingi tauta. Vienintelis laikas, kai jie nedirba, tai apie 7 valanda ryto: tada visi išeina iš trobelių ir sėdi, kad pasitiktų pirmus kylančios saulės spindulius, kuri kyla virš mūsų gojaus. Bet net ir šis laikas išnaudojamas veriant karoliukus.
Atėjo gandas, jog Nsamos žmonės, šalia Karambo (Karambo) persikėlė per Luvą, būgtai tam, kad apiplėštų vietinius ir atkeršytų už savo kančias. Tenykščiai žmonės bijo žvejoti, kad jų nepagautų pernelyg nutolus nuo įtvirtintų kaimų.
Dauguma bėulungų aukštaūgiai, gero stoto. Jie naudoja 6 pėdų lankus, bet šie mažai išlenkti. Veido formos kampas ne blogesnis, nei pas europiečius, o ir atsikišęs kulnas („pentinas“) lygiai toks pat retas. Vyrams ir moterims išmušamas vienas ar du priekiniai dantys.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sudėtos kelios dienos į vieną. Papildomai D.L. originaliame dienoraštyje rašo, kad labai priklausomas nuo savo žmonių, kuriuos siuntinėja į aplinkinius kaimus nupirkti provizijos.
----------------------
1867 m. liepos 14 d.
Kartu su kitomis dovanomis, Saidas padovanojo ir karolių. Visi arabai man buvo dėmesingi ir, manau – tai dėl Seido Madžido (v.p.: Zanzibaro sultono) laiško. Šiandien Hamisas persikėlė per Luvą ten, kur buvo brasta. Kito kranto čiabuviai atsisakė siųsti pasiuntinius pas Nsamą, tad Hamisui teko pačiam vykti į kaimą ir priversti juos paklusti – jis sugriovė statinių tvorą. Kito kaimo gyventojai pasielgė lygiai taip pat, nors visiems buvo pasakyta, kad arabai ieško Nsamo dėl taikos sudarymo. Su šiuo kaimu buvo pasielgta, kaip ir su pirmuoju, ir šio kaimo žmonės pasiuntė pasiuntinius pas Nsamą, kuris neišreiškė jokio noro atnaujinti santykių. Jis arabams davė daug maisto, nes ši šalis derlinga, o po to atvyko pats ir patvirtino taiką – išgėrė kraujo kartu su keliais Hamiso žmonėmis.
Pasakojama, kad Nsama siaubingai išstorėjęs senis, jog jis net nesugeba vaikščioti pats ir jį visur nešioja. Jam nepaliaujamai patarnauja moterys, kurios jį girdo pombe. Jis Hamisui padovanojo 10 dramblio ilčių ir pažadėjo duoti dar dvidešimt, ir, be viso kitko – priversti savo žmones grąžinti tai, ką šie iš arabų pavogė. Jis pažadėjo atsiųsti savo žmones čionai su pakvietimu atvykti pas jį po kitos jaunaties.
Taip ilgai laukti labai varginga, bet tikiuosi, kad vardan kantrybės, pamatysiu Mvero ežerą, kurio nepavyktų aplankyti, jei Hamisui nebūtų pavykę sudaryti taikos.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Papildomai pasakytina, kad Nsama dar su iltimis davė ir bananų.
----------------------
1867 m. liepos 15 d.
Vakar vakare, visai šalia kaimo, piktai riaumojo liūtas. Matomai jis atsekė paskui buivolus, kurie kai kada vakarais ateina atsigerti. Buivolai, kaip ir kiti laukiniai gyvūnai, labai baugštūs ir bijo strėlių.
Kažkas negero su kairiu antakiu ir aplink jį: iš pradžių maudėjo, o po to ištino. Gali būti, kad tai kažkokia karpa. Veikiant saulei, patinimas praeina, bet dėl to turiu ilgai vaikščioti saulėkaitoje.
Mūsų apytikslios koordinatės: 30°19' P.i.; 8°57'55" P.p.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sudėtos kelios dienos į vieną iki 23 d. Beje, originale Mvero ežeras vadinamas „Moero ežeru“
----------------------
1867 m. liepos 24 d.
Apie 4 ryto prasidėjo gaisras. Vėjo nebuvo... Išardėme stogus mūsų kaimo pirmoje eilėje. Nuo klėčių juos (stogus) nuėmėme labai lengvai, nes jie nebuvo pritvirtinti prie sienų.
Arbai bandė išvalyti erdvę šalia savęs, bet nesugebėjo pernešti visų dramblių ilčių ir prekių už tvoros, o kaimo dalis, kur jie gyveno – visas sudegė. Ugnyje žuvo ir trys ožkos.
Čitimba, bijodamas dėl savo gyvybės, mus paliko. Matomai, kai mes išeisime, jis tokiu būdu galės pasiteisinti prieš Nsamą: „Ir aš buvau priverstas bėgti iš savo kaimo, kad išgelbėčiau savo gyvybę! Oką aš daugiau galėjau padaryti?“ Įtariu, kad štai tokie pasiteisinimai ir bus.
Iš dviejų sugriautų kaimų, atvedė daug vergų. Klausinėjau apie jų tolimesnį likimą ir man atsakė, kad juos gražins Nsamai, kai šis atiduos pažadėtą dramblio kaulą.
Nsamai pasakė, kad per jo žemes iki Mvero ežero nori praeiti anglas, jis atsakė: „ Atveskite jį pas mane ir aš pasiūsiu savo žmones, kad jį palydėtų“.
Hamisas stato „tembé“ – plokščiastogį namą, kurio sienos ir stogas apdrėbtas moliu. Jis turėjo apsaugoti dramblio kaulą nuo gaisro, kai jo pačio čia nebus. Manome, kad Nsama atsiųs savo žmones po kelių dienų, po rugpjūčio 2 d., kai pasirodys jaunas mėnulis. Jei pasiuntiniai neateis, tai Hamisas savo vyrus išsiųs pas Nsamą.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sudėtos kelios dienos į vieną nuo 25 iki 26 d.
----------------------
1867 m. liepos 28 d.
Maldos su litanija (v.p.: litanija - bendruomeninės maldos forma, kai skaitovas, vadovas paeiliui perskaito trumpą tam tikrą maldos dalį, o bendruomenė atsako daug kartų pasikartojančiu žodiniu kreipiniu – „melskis už mus“, „Kristau, išgirsk mus“, „Kristau, išklausyk mus“, „Viešpatie pasigailėk“, “Kristau pasigailėk" ar kt.). (Ta prasme), kur aš tik nesusidurčiau su vergija – ta didis blogis. Tarp belaisvių sena moteris su kūdikiu, trijų metų berniuku, kurs, matomai – motinos numylėtinis. Jo kojos nutrintos. Berniuką pardavinėjo už du fatomus (sieksnius) audinio, o motiną už vieną. Jie viską suprato ir karčiai verkė. Berniukas kabinosi už motinos, o ji, aišku, niekuo negalėjo jam padėti. Juos išskyrė jau kiek vėliau Karungoje.
Leidėjo pastaba:
[Pateiktas kasdieninio vergų prekybos įvykio epizodas. Du fatomai (sieksniai) audinio, minimi, kaip berniuko gyvenimo kaina. Šiedu audinio gabalai yra paprasčiausias nespalvotas kalikas, kuris naudojamas, kaip mainų vienetas visoje didžiojoje Afrikos dalyje. Motina buvo nupirkta irgi už du. Skaitytojas neturėtų manyti, jog nėra ir mažesnių kainų. Pavyzdžiui, per badmetį, vergų pirkliai kartais gali nusipirkti berniukus ir mergaites už kelias saujas kukurūzų]
1867 m. liepos 29 d.
Iki Pondos ėjome dvi su puse valandos į vakarus. Ten gyvena arabas, kurį čiabuviai vadina Tipo-Tipo. Jo vardas Hamidas ben Mahometas ben Džuma Boradžib (Hamid bin Mahamed bin Juma Borajib) Jis mums dovanojo ožką, balto audinio gabalą, keturis didelius karoliukų vėrinius ir, be viso to, „Holcus sorghum“ sorgų maišelį ir, dar, atsiprašė, kad tiek mažai dovano: dėl Nsamos kaltės, jis patyrė didelius nuostolius. Per pastaruosius įvykius, jis buvo sužeistas dviem strėlėm. Tuo metu arabai turėjo tik 20 šautuvų, bet dalis jų žmonių buvo viduje, už statinių tvoros. Tad, nors Nsamo žmonių buvo daug, jie pajėgė apsiginti ir pastarieji pabėgo su savimi nusinešdami milžinišką Nsamą. Kalbama, kad šiame kaime buvo rastos atsargų dėžės, kurios priklausė ankstesnėms pirklių grupėms, tačiau Saidas patikino, kad tai ne tiesa.
Moero (Mvero) ežeras už trijų dienų kelionės. Nsamos žmonės tenai pastoviai keliauja druskos, tad nepastebėtas, iš pietų pusės, aš nebūčiau galėjęs prie jo prieiti.
Panašu, kad čionykščiai žmonės neturi pavardžių. Žmogus ima motinos vardą ir, jei tėvas miršta, tai gali paimti tėvo vardą. Santuokos tarp pirmos ir antros eilės giminių draudžiamos. Pusbrolius ir pusseseres vadina tiesiog broliais ir seserimis.
Moteris, kuri dėjo „taures“ ant vokų, nes šiam karščiavo akys, išpylė kraują tiesiog per pašiūrės stogą – taip daroma norint atbaidyti „piktą akį“.
Leidėjo pastaba:
[Šiam gydymui naudojamas ožkos ragas su maža skylute jo smaigalyje. Rago pagrindas pastatomas ant tos vietos iš kurios reikia išsiurbti kraują. Burnoje laikant kaučiuko gabalėlį, išsiurbiamas oras ir reikiamu momentu, liežuvio pagalba, skylutė užspaudžiama kaučiuko gumulėliu. Kai ragą („taurę“) nuima, o oda įpjaunama (keli pjūviai) peiliuku, o po to vėl pastatoma „taurė“. Šis įtaisas, nors ir primityvus, veikia labai gerai ir visur sėkmingai taikomas.]
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Paskutinė pastraipa jau paimta iš rugpjūčio 1 dienos.
----------------------
2021-03-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą