Deividas Livingstonas...
David Livingstone. 1813-03-19 – 1873-05-01
Retas atvejis, kai nežinau nuo ko pradėti įžanginį žodį... O suglumino mane lietuviškoji wikipedija. Reikalas tame, kad bent jau kai aš mokiausi mokykloje (Dieve, kaip tai buvo senai ir rodos net ne tiesa!), D.Livingstonas buvo įtrauktas ir į geografijos, ir istorijos vadovėlius. Būgtai apie jį žino bet kas, ir - staiga – prieš pat rašant šią įžangą, susirandu jį „wikėje“... Jam skirtos lygiai 5,5 eilutės arba 106 žodžiai, arba 736 simboliai, įskaitant tarpus tarp žodžių!
Taigi, o aš visai nenorėjau rašyti jo biografijos. Juolab, kad tai šio garsaus žmogaus dienoraščio vertimas – jau savaime – biografija. Ir čia dar ne paskutinė keistenybė, kuri mane nustebino kiek anksčiau: palyginau jo dienoraščio vertimus į kitas kalbas. Taip sakant, atlikau tam tikrus namų darbus prieš pradedant šį projektą. Tad, turiu pasakyti – jie, tam tikra prasme – dažnai skiriasi nuo originalo. Panašiai, kaip kažkada nutiko su „Peru konkistos“ vertimu. O esmė tame, kad neretai Viktorijos laikų terminologija adaptuota, geografinė terminologija taikoma paskutiniųjų laikų ir kažkokie konkretesni paaiškinimai ganėtinai šykštūs. Pats bjauriausias dalykas tai, kad vietovardžiai, floros ir faunos pavadinimai taip pat adaptuoti, o lotyniški nepateikti... O pačios kebliausios versijos – rusiškosios. Ne, ne dėl kažkokių nuostatų ar nusistatymų, o elementariausiai dėl nusistovėjusios terminologijos ir rašybos ypatumų. Ypač kai kalbama apie vietoves, augalus, kai kuriuos žvėris ir, ypač – gentis ir vardus. Manau tai suprantama ir nieko keisto. Iš esmės tai normalu. Štai, nedidelis pavyzdys: kai kalbama apie musulmonus – rusiškai priimta rašyti arabišką Dievo atitikmenį „Аллах” (Alach), o anglai galvos nesuka – „God“, o lietuviškai – „Dievas“, bet neretai vertalai iš „ru“ - perima tą ne itin tinkamą tradiciją...
Tad, žodžiu – ne tik, kad Viktorijos laikų geografinių atradimų dvasia vertimuose ir interpretacijose išnyksta, bet juose net prapuola ir pats Deividas Livingstonas... Na, o apie „politkorektiškus“ vertalus – net nekalbėsiu – tai siaubas. O turint galvoje, kad šis gydytojas-misionierius ir keliautojas, atradėjas ir t.t... buvo humanistas ir filantropas iš didžiosios raidės, tai tiesiog arti absurdo slenksčio.
Visa tai man neatrodo teisinga, tad aš likęs, jei tik pavyks, naudoti sąvokas ir terminologiją pačią artimiausią D.Livingstono dienoraščiui ir jo dvasiai, o paaiškinimus tiesiog pateikti papildomai, jei sugebėsiu. Galų, gale, juk tai Armanjako Šalies „braižas“, ar ne? Na, o savo vertimui naudoju dar neredaguotą ir neadaptuotą D.Linvingstono paskutinio dienoraščio, kurį paskelbė Henris Mortonas Stenlis (Henry Morton Stanley; 1841– 1904 ) 2005 m. leistą versiją (iš kur ir kokiam pavidale ji pas mane atsirado – telieka mažutė paslaptis, bet el.versiją, jei kas nori, galiu perleisti). Beje, H.M.Stenlis – žurnalistas. Garbėtroška. Beprotiškas nutrūktgalvis. Puikus vadybininkas. Publicistas. Šiais laikais, matyt, toks žmogus būtų šaunus karo korespondentas. Susitikimas su D.Livingstonu jam davė startą į pasaulinį garsą ir jis šią galimybę puikiai išnaudojo. Bet tai atskira tema ir atskiras personažas. Man, tam tikra prasme – ši asmenybė, nežiūrint visų nuopelnų, net antipatiška. Tokia „kandis“, kaip čia pasakius... Bet tai jau mano nieko nereiškiantys tarakonai ir paprasčiausios niekinės emocijos. O juokingiausia, kad kartais pražybsi Stenlio foto vietoje Livingstono... Na, bet tiek to - galų gale, čia ne apie Stenlį...
Ir, nežiūrint viso to, pačios D.Livingstono biografijos nusprendžiau neperpasakoti. Nebent labai trumpai. Tik tiek, kad jis škotas – krikščioniškos pasaulėžiūros. Gydytojas misionierius. Iš savo laikmečio išsiskiria itin minkštu humanizmu, jeigu galima taip pasakyti, kurio amžininkai dar ne visoje Europoje suvokia, tačiau, pagal XXI a. 2 dešimtmetyje pradėjusius bujoti logikai prieštaraujančius tolerancijos principus – dar, vis tik, per aštrus.
Tai buvo itin užsispyręs žmogus. Savo tikslo siekdavo kaip užsispyręs mulas (matyt kalniečių protėvių kraujas atsiliepė) – per vargus, per prakaitą, per netektis... Įvairiais skaičiavimais, pradėjęs keliauti po Afriką, nuo 1853 m. jis nupėdino virš 50000 mylių (o ne, tai ne visai teisingi paskaičiavimai – dalį kelio, kaip garbingą žmogų, pagal daugelio Afrikos genčių papročius, jį nešė neštuvuose – palankinuose)...
Pirmasis jo darbų leidimas pasaulį išvydo 1857 m. „Misionieriaus kelionės ir tyrinėjimai Pietų Afrikoje“. Pirmasis tiražas, berods arti 70000 - išsilakstė akimirksniu, o štai šis „Paskutinysis“ dienoraštis (I tomas 1865-1868; II tomas 1869-1873), kurio vertimo imuosi, jau išleistas po jo mirties. Dalis į Europą pargabento dienoraščio buvo rekonstruota. Ypač II tomas. Kai kurias vietas reikėjo net šifruoti, o nemažą dalį, jis, tiesiog taupydamas resursus, išplėšdavo ir siųsdavo kaip laiškus ir ataskitas į Angliją. Reikalas tame, kad šiaip D.Livingstonas buvo pedantas ir turėjo įprotį dienoraštį akylai saugoti, kad jis neperšlaptų ir nenukentėtų (metalinėje dėžutėje – ją pargabeno Stenlis ir aukso vertės jos turinys paaiškėjo Anglijoje), tačiau itin sunkios kelionės metu, buvo etapų, kai ir rašalo neliko, ir popierius visas baigėsi. Tad keverzojo vos ne su nagu ant kuo papuolė...
Būgtais jam priklauso žodžiai:
- „Atversiu (ištyrinėsiu) Afriką arba mirsiu“...
Nežinau ar šie žodžiai teisingi ir neieškojau jų patvirtinimo fakto, bet D.Livingstonas iš ties Europiečiams atvėrė Afriką. Nors ką jau čia į „vatą“ vynioti - patiems afrikiečiams jis atvėrė Afriką... Ir mirė toje pačioje Afrikoje... Būdamas 60 m. Čitambos kaime šalia Bangveulo ežero (Bangweulu) – dabartinėje Zambijoje - nuo maliarijos ir dizenterijos. Taip – nuo šios rykštės krito nemažai europiečių. Amžius ir nuovargis padarė savo, nors per savo keliones ištvėrė aibes visokiausių karštinių. Centrinės Afrikos giluma europiečiams buvo itin nesvetingas kraštas (kaip ir dabar, beje) visokeriopomis prasmėmis. Kūnas buvo balzamuotas (pasūdytas) ir pargabentas į Angliją. Pervežimas užtruko apie 60 dienų, tačiau tik po metų buvo palaidotas Vestminsterio abatijoje (1874-04-18).
Nors, tarp kitko – širdis taip ir liko Afrikoje. Ir ne, ne perkeltine prasme. Širdis palaidota šalia tos vietos, kur jis ir mirė – po šventu mvula (mums labiau žinomu, kaip baobabas) medžiu. Europinėms tradicijomstoks dalykas kaip ir neprieštarauja, tačiau ir čia dar viena kitokia keistenybė: jo palydovai Chuma ir Susi ant baobabo kamieno išraižė, jog misionierius mirė gegužės 4 d., ale tą dieną, kai laidojo širdį, tačiau, vis tik, visuotinai priimta laikyti, jog jo mirties diena gegužės 1 d. – paskutinio jo įrašo dienoraštyje diena.
Ir čia dar ne viskas! O taip – tiesiog žavinga. Kai, pasak angliškosios „wikės“ pradėjau ieškoti to „baobabo“, po kuriuo palaidota misionieriaus širdis – negalėjau patikėti savo akimis. Ten nėra jokio baobabo. Ir niekada nebuvo. Kaip paaiškėjo, jo širdis palaidota po slyva... Afrikine. Yra toks amžinai žaliuojantis tropikų medis – „Parinari curatellifolia”. Ant jo buvo išskaptuota “LIVINGSTONE, MAY 4 1873” ir dar keli jo palydvų vardai. Pati slyva nukirsta 1899 metais Karališkosios geografijos draugijos (Royal Geographical Society) ekspedicijos metu ir pargabentas į Londoną, o dabar originalus užrašas saugomas Zambijoje Livingstono muziejuje. Na, o panašiai toje vietoje dabar memorialas. Tiesa, kad jį pamatyti – reikia susimokėti…
Tai štai…
Na, tai gal tiek.
Nors ir atvirai manau, kad šis projektas jau ganėtinai senai pasiklydęs laike ir erdvėje, kad šis dienoraštis lietuviškai turėjo atsirasti mažiausiai prieš gerą pusšimtį metų, bet imuosi D.Livingstono dienoraščio pirmojo tomo (1865-1868), o jau II tomo projektas priklausys tik nuo Jūsų reakcijos.
Visada Jūsų
Armanjako Šalis. Donatas
__________________
Jau visiškai baigtus kūrinius ir vertimus galite rasti čia: http://armanjakas3.blogspot.lt/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html , o naujienas čia: https://www.facebook.com/donatas.espada.3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą