1868 m. lapkričio 1 d.
Kabvabvata (Kabwabwata). Laukiame Sido, kad galėtume jam padėti. Jis turi daugybę ilčių ir varinių strypų. Tikėtina, kad jo vyrams teks po tris kartus vaikščioti pirmyn ir atgal, kad viską atgabentų. Ežere jis turi dideles valtis (luotus), tad mainais galės mus perkelti.
1868 m. lapkričio 2 d.
Vakar iš Mpveto kaimo atėjo žinia, kad nuo Sido bin Habibo pabėgo dvidešimt vienas vergas. Ji visi buvo iš Rua ir nesupančioti, kadangi manyta, jog šioje Lualabos pusėje jie niekur nedings, bet pasitaikius pirmai progai, jie parodė jog myli laisvę. Įtariama, kad juos priglaudė Mpvetas arba jis jiems padėjo perplaukti upę. Galimai tai paskatins Sidą užpulti Mpvetą, kaip, kad jis daug kartų atakavo kitus Rua vadus. Šiuo atveju Mpvetas negali jokio vado simpatijomis negali pasikliauti: jis per retai rodo draugiškumą kitiems.
1868 m. lapkričio 3 d.
Pasiuntėme žmones paskubinti Sido. Planuojame išžygiuoti po dviejų ar trijų dienų.
Seniausias iš mums žinomų žemėlapių yra Etiopijos aukso kasyklų žemėlapis iš Sečio I (v.p.: Setis I, 1290-1279 m. pr. Kr.). Jis buvo sukurtas gerokai anksčiau už bronzinę Aristagoro plokštę (v.p.: Aristagoras, 497/496 m.pr.Kr. Vėliau Herodotas išjuokė šį žemėlapį), ant kurios buvo nupieštas visas žemiškasis apskritimas, su visomis jūromis ir upėmis. (Tailoras, 90 psl., cituoju Bergo „Archeologiją“, XXXIV t., 382 psl.) Sesostris buvo pirmasis žemėlapių platintojas.
1868 m. lapkričio 8 d.
Teigiama, jog Sidas bin Habibas sukaupė 150 frasilų dramblio kaulo = 5250 svarų, ir 300 frasilų vario = 10500 svarų. Su šimtu nešikų jis per dieną turi atlikti keturis pernešimus, tai yra, kiekvienoje perėjoje pakartoti kelią keturis kartus. Vieną naktį iš karto pabėgo dvidešimt vienas vergas ir tik keturi buvo sugauti. Ne visus vergus jis pirko, o varį ir dramblio kaulą taip pat įsigijo ne visai sąžiningai: brolio nužudymas buvo patogus pasiteisinimas plėšiant, nužudant ir gaudant vergus. Kadangi Mpveto gyvena ant Lualabos kranto, jis įtariamas priglaudęs bėglius: jie negalėjo kirsti upės be jo žmonių pagalbos ir be jo luotų. Mpveto pasakė: „Pasitrauk nuo manęs ir pažiūrėk, ar tie, kurie pabėgo, eis šiuo keliu“. Jis nenori išduoti bėglių. Sidas pasiuntė žmogų, kad pakviestų Elmą, vienintelį čia esantį dvasininką (mula). Jis tikriausiai nori paklausti ar Koranas suteikia Sidui teisę pulti Mpvetą. Mula tikrai atsakys: „Taip, žinoma. Jei Mpveto negrąžins jūsų vergų, imkite viską, kas įmanoma, jėga“. Sidas jau praliejo daug kraujo ir pradeda bijoti dėl savo gyvybės.
Dvi dienas krėtė karštinė. Ačiū Dievui, dabar lengviau.
[Leidėjo pastaba. Laukdamas kol galės pajudėti į Udžidži, Livingstonas užsiiminėjo Nilo ištakų problema. Apie lapkričio 8 d. jis užrašė žemiau išdėstytas eilutes]
Nilo ištakų atradimas yra toks pat svarbus, kaip ir Šiaurės vakarų kelią, kuris, nors ir kiek mažiau, pareikalavo anglų energiją, atkaklumo ir drąsos (v.p.: matomai turimas galvoje „North-West Passage“ – Šiaurės vakarų jūrų kelias. Tuo metu, jis dar nebuvo atrastas – perplauktas. Po Magelano ekspedicijos sėkmės, geografai manė, kad jei yra pietų kelias (tuo metu slaptas likusiai Europai), turi būti ir Šiaurės vakarų. Tad matomai jo oficialių paieškų pradžią reiktų laikyti nuo 1524 m., kai Prancūzų karalius išsiuntė Giovanni da Verrazano ieškoti šiaurinio kelio į Indiją pro Niufaulendo salą, prie kurios jau nuo 1480 m. žvejojo (lankėsi) portugalai, o apie 1500 m. jau buvo dažnai lankoma baskų ir bretonų. Kita vertus yra versija, jog pirmieji Niufaulendą pasiekė danai apie 1473 m. Pirmą kartą šį kelią perėjo Roalis Amundsenas 1903-1906 m.). Be kita ko, Nilo ištakų atradimas turi ir ypatingą prasmę. Didieji senovės žmonės paliko užrašus apie savo karštą norą išsiaiškinti upės ištakas, kurias Homeras pavadino „Egipto šaltiniu, kilusiu iš dangaus“ ("Egypt's heaven-descended spring"). Savaime suprantama, kad Sesostris, pirmasis padaręs žemėlapius, kuriuos išplatino ne tik egiptiečiams, bet ir skitams, norėjo sužinoti šios upės, kurios pakrantėse, kaip sakė Eustatijus, klestėjo faraonai, ištakas. Garsų miestą prie upės žiočių įkūręs Aleksandras Makedonietis taip pat žvelgė į upę ir troško sužinoti iš kur ji atiteka. Didysis Julius Cezaris prie Lukanos sakė, jog jis atsisakys pilietinio karo, jei galės pamatyti šios garsiausios pasaulyje upės ištakas. Imperatorius Neronas pasiuntė du centurionus išžvalgyti „Caput Nili”. Jie pranešė, jog matė, kaip upė su baisinga jėga prasiveržia tarp dviejų uolų, o po to pasimeta didžiulėse pelkėse. Tai tikriausiai buvo vietinė informacija apie Nilo slenksčius ir didžiules erdves už jų (v.p.: iš viso 6 slenksčiai, kurie XIX a. tyrinėtojams trukdė pakilti į Nilo viršupį). Vėliau, pagal šį pranešimą sukūrė istoriją apie du kalnus su aštriais kūginėmis viršūnėmis – „Krofi“ „Crophi“ ir „Mophi“, kurių viduryje ir yra Nilo ištakos, o jų gylis neišmatuojamas. Šie šaltiniai pusę vandens atiduoda į pietus - į Etiopiją, o kitą pusę - į šiaurę – į Egiptą. Tai, ko Nerono pasiuntiniai negalėjo rasti ir tai apie ką siekė sužinoti daugybė senovės protų, tapo žinoma mūsų amžiuje dėl kantraus anglų darbo ir atkaklaus kruopštumo.
Prieš savo tautiečiams parodydamas savo indėlį į šiuos atradimus, autorius nori pagerbti savo pirmtakus. Spiko ir Granto darbas nusipelno didžiausio pagyrimo: jie atrado didžiules teritorijas, kurios anksčiau nebuvo tyrinėtos ir buvo tvirtai įsitikinę, kad atranda Nilo ištakas. Niekas negali įvertinti sunkumų, kuriuos padarė, nebent jis pats gilinasi į nežinomą šalį. Su kapitonu Bertonu Spikas gerokai priartėjo prie „paslėptų šaltinių“, nei tada, kai buvo prie Viktorijos ežero, tačiau jis ir visi kiti tyrinėtojai į ištakas buvo nusisukę nugara. Vadovaudamasis Spiko ir Granto darbais, Misteris Beikeris parodė vertą anglo drąsą ir užsispyrimą. Bet mano galva niekas nestovi taip aukštai, kaip olandų ledi mis Tina (Miss Tinné; v.p.: Alexandrine Petronella Francina Tinné, 1835-1869. Europoje pirmoji moteris keliautoja-tyrinėtoja. Motina baronesė, tėvas prekybininkas, kuris paliko milžiniškus turtus), kuri po didelių šeimos rūpesčių su kilniu atkaklumu toliau kovojo su visokiais sunkumais ir atsisakė pasiekti savo ekspedicijos tikslo tik po to, kai Spikas ir Grantas patikino, jog jos ieškotas ištakas jie jau atrado, jog tai Viktorijos ežeras. Mis Tina, matyt, turi šiek tiek nenumaldomos van Trompo (Van Tromp) drąsos, kurio kapą turėtų aplankyti kiekvienas į Olandiją atvykęs anglas. Jos gydytojas gavo barono vardą. Jei ji nebūtų olandų ledi, jai reikėtų suteikti hercogienės (kunigaikštienės) titulą (v.p.: čia žodžių žaismas su „Dutch lady”).
Palyginimui su tuo, ką turėsiu paskelbti, jei išgyvensiu, noriu pateikti įdomiausias idėjas apie šią visame pasaulyje garsią upę. Geografas Ptolemėjus (ne iš Egipto karalių), kuris gyveno II amžiuje, savo senoviniuose žemėlapiuose rodo, kad Nilas kilęs iš „Montes Lunae“ (Mėnulio kalnai) tarp 10 ir 12° pietų platumos, kur į šiaurę teka šešios atskiros upės, kurios įteka, į du rytuose ir vakaruose esančius ežerus. Šios upės teka į vakarus nuo Ptolemėjaus vadinamos Rapta, arba Raptus upės. Tikriausiai tai mūsų Rovuma arba Louma. Ptolemėjaus požiūris yra labai artimas tiesai, tačiau jo Mėnulio kalnai negali būti tapatinami su Lokingo ar Biso kalnais, kuriuose yra daugybės upelių maitinančių Nilą ištakos. Iš tiesų, nebent mes esame arčiau didelių klimato pokyčių, kurie įvyko, nes manoma, kad esame arčiau mamuto, aurochų ir kitų epochos. Šiose platumose sniegas niekada negulėjo 6000 pėdų aukštyje virš jūros lygio.
Kai kurie senovės rašytojai tikėjo, kad Nilo vandenų šaltinis yra vandenynas. Taip pat galvojo ir afrikiečiai prie Liambaijos krantų, tai yra Zambezės aukštupio. Kai jų paklausėme apie upės ištakas, jie atsakė: „Ji kilusi iš Leoatlės, baltojo žmogaus jūros arba Metsehulos“ Antrasis pavadinimas reiškia „ganantis/genantis vandenį“, tai yra mintis, kad potvynis veržiasi į krantą ganytis. Bet kodėl Liambaijoje vanduo yra gėlas, jie negalėjo paaiškinti.
Šaltinio tekstas
Kai kurie manė, kad Nilas atsirado Vakarų Afrikoje, tekėjo į rytus per visą žemyną, o po to pasuka į šiaurę link Egipto. Buvo ir tokių, kurie teigė jog Nilo ištakos - Indijoje! Dar kiti, remdamiesi neaiški informacija, kuri buvo gauta iš vergų, manė, kad Nilas ir dar kelios kitos upės teka iš didelės vidaus jūros. Manoma, kad šio didelio ežero pavadinimas buvo „Achélunda“, kuris Angolos čiabuvių kalba reiškia „jūrą“. Bet, veikiausiai - „iš“ arba „priklausanti Lundai“, nes Lunda yra šalis. Žodžiu „Achélunda“ galėjo reikšti apskritai jūrą ar bet ką kitką. „Nyassi“ ar „jūra“ yra kitokie žodžiai, be to, jis yra klaidingas. „Nyassi“ reiškia „aukšta žolė“ ir nieko daugiau. „Nyanza“, trumpai tariama „Nyassa“, reiškia „ežeras“, „pelkė“, „bet koks vandens telkinys“ ir netgi „išdžiūvęs ežero dugnas“. „N“ ir „y“ tariami kartu kaip „n“ ir niekada neištariami atskirai. „Naianza“(!) – veikiau taisyklingiau būtų tarti „Nancy“!
Iš visų Nilo ištakų teorinių atradėjų, tas, kuris prisikalbėjo iki ežero, kurio ilgis buvo 200 mylių ir 4000 pėdų aukštyje prie Niasos ežero šiaurės vakarų galo, nusipelno pirmos vietos. Daktaras Bikas su savo spėjimu priartėjo prie tiesos arčiau daugelio tyrinėtojų, tačiau, vis dėlto, jo nurodytoje vietoje jokių šaltinių nebuvo aptikta. Senasis Nilas su teoretikais gražiai pajuokavo: jo ištakos buvo penki šimtai mylių toliau į pietus, nei visi jie manė. Savo rezultatus vadinu indėliu į Nilo šaltinio atradimą; lygiai prieš šimtą metų (1769 m.) Brusas (Bruce, v.p.: James Bruce of Kinnaird (1730 – 1794), škotų keliautojas po Šiaurės Afriką, Etiopiją ir t.t.), žymesnis keliautojas už mus visus, lankėsi Abisinijoje ir atradęs Žydrojo Nilo šaltinius (v.p.: Žydrasis Nilas suteka į Baltąjį Nilą ir nuo tos vietos tiesiog vadinamas Nilu), taip pat manė, kad jis išsprendė senovės problemą. Galbūt mano indėlis bus atmestas, jei kas nors atras pietinius didžiosios Egipto upės šaltinius, apie kuriuos dabar nė neįsivaizduoju.
Deividas Livingstonas.
[Leidėjo pastaba. Mahometo ir jo būrio gaišatis, nebuvo visiškas blogis. Tokiu būdu D.L., turėdamas tiek daug atradimų, gavo galimybę išspręsti kelias problemas ir palyginti Centrinės Afrikos reiškinius ir gerai pastebimus pokyčius, kurie vyko kitose pasaulio vietose. Jis apibendrino taip:]
Klimato kaita neturėjo nusipelno tyrimo. Misteris Darvinas turėjo pagrindo manyti, kad Pietų Amerikoje ir Ramiojo vandenyno salose įvyko labai didelių aukščių ir, žinoma, klimato pokyčių. Šalyje, esančioje virš jūros lygio, manau, jog jis manė kad klimatas kinta dėl vėjų. Labai didelis aukščio pokytis taip pat yra ir Afrikoje. Tai akivaizdu Angolos jūros pakrantėje ir per visą šalies centrą, kur didžiosios upės, kadaise tekėjusios į pietus ir vakarus, nebegali bėgti šiomis kryptimis: bendras šalies nusausėjimas, kaip matyti iš didelių upių vagų ir milžiniškų ežerų dugnų, pasakoja tą pačią pasaką. Rytinės pakrantės dalys nuskendo, o kitos pakilo iki istorinio laikotarpio. Viršutinis arba šiaurinis Raudonosios jūros galas pakilo, todėl Izraelio vaikų perėjimo vieta dabar yra keturiasdešimt - penkiasdešimt mylių nuo šiuolaikinio Persijos įlankos sąsiaurio Sueco. Šis sukrėtimas, o ne smėlis iš dykumos, sukėlė senovės kanalo naudojimą per sąsiaurį: jis įvyko prie Mahometano užkariavimų Egipte. Žydų belaisvių moterys, jaučių traukiamais vežimais buvo vežamos pro Raudonosios jūros galą ir palei Viduržemio jūrą, kur tokie galvijai dabar nebelaikomi, nes trūksta vandens ir ganyklų. Tiesą sakant, kelias į Asiriją belaisviams tuomet būtų buvęs lemtingesnis, nei vidurinis praėjimas afrikiečiams. Gali būti tiesa, kad, kaip dabar yra dykumoje, daugybė žmonių negalėjo pervažiuoti per Mozę. Vokiečių daktaro Kolenso (dr. Colenso) paskelbta teorija remiasi mokslo pažangos prielaida, kad jokių klimato ar dykumos pokyčių nebuvo - tačiau mokslinis šios šalies tyrimas paaiškintų, kokia tada tai buvo šalis, kai ji turėjo ganyklas „bandoms ir galvijų bandoms, ir net labai dideliam kiekiui galvijų“.
Mes žinome, kad Eciongeberis (Eziongeber) su savo uosto įrenginiais stovėjo pajūryje. Dabar jis toli nuo pakrantės, įlankos gilumoje, išdegintoje dykumoje. Kai maždaug prieš tris šimtus metų portugalas Baltazaras lankėsi Adene, tai buvo žydintis sodas. Dabar tai yra didžiulė juodųjų uolų ir magminės uolienos sankaupa su nereikšminga augmenija. Daugybė milžiniškų baseinų ir akvedukų griuvėsių stovi kaip praeities griuvėsiai tose vietose, kur nelyja trejus ar daugiau metų iš eilės. Jie visi išdžiūvo dėl klimato pokyčių, galimai panašių į tuos, kurie išdžiovino Negyvąją jūrą.
Esra (Ezra) kelionė buvo atlikta prie Ahavos upės buvo greita. Su beveik 50000 žmonių jis turėjo tik apie 8000 nešulinių gyvulių. Jam buvo gėda paprašyti apsaugos kareivių ir raitelių. Jeruzalę pasiekti reikėjo apie keturis mėnesius: tad reiktų keliauti penkias su puse ar šešias mylias per dieną, kai tiesia linija - dvylikai ar penkiolikai mylių. Tai parodo, jog jis keliavo per šalį, kuri galėjo duoti tiek atsargų ir tiek vandens, kokių dabar nėra. Esrai nebūtų gėda paprašyti kupranugarių, kad galėtų vežti maisto atsargas ir vandenį, jei šalis būtų buvusi tokia pat sausa kaip dabar. Pranašai, pasakodami visas nelaisvės bėdas ir kančias, niekada neprisimena kančių ar žūčių dėl troškulio, nes afrikiečių vergai dabar yra drėgnoje šalyje. Jei kelias į Asiriją būtų buvęs toks, koks yra dabar, jie vargu ar būtų išvengę kelio troškulio, tačiau mini viską, išskyrus tai.
Analizuojant ežerų sistemą Afrikos centre, kai kam gali kilti mintis, kad Niasos ežeras gali atiduoti dalį vandens nuo šiaurinio galo iki Nilo, tačiau tai reikštų, kad ežeras iš abiejų galų išskiria upę. Šalis taip pat šiaurės šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose pakyla nuo 4000 iki 6000 pėdų virš jūros, ir nėra nė mažiausio požymio, kad Niasa ir Tanganika kada nors buvo susiję. Liembos ežeras yra labiausiai į pietus nutolusi Tanganikos dalis – jis yra 8°46 'pietų platumoje; labiausiai į šiaurę nutolęs Niasos ežero taškas tikriausiai yra 10°56'-8°46'= 2°10'. Liembos ilguma 34°57'-31°57 '= 3°00' = 180' ilgumos ir 130'+ 180' = 310 'platumos, kurių du trečdaliai - yra apie 206' - atstumas tarp dviejų ežerų; ir tarp aukštumoje dabar nėra jokių plyšių, kanalų ar tarpeklių įrodymų.
Vėlgi, Liemba yra 3000 pėdų virš jūros. Niasos aukštis yra 1200 / x800 pėdų. Taigi Tanganika siejasi su Niasa - Šire žemyn į Zambezę ir jūrą, net jei praėjimas būtų net po žeme.
Nuo didelio ežero, kuris būgtai esąs už Tanganikos šiaurės vakaruose, atšaka gali pasukti link Nilo; tačiau į rytus nuo šio ežero kyla aukštas kalvagūbris.
Pažymėtina, kad Karagvėje apsilankiusiam svahiliui susidarė įspūdis, kad Kitangulės (Kitangari) upė teka iš Tanganika prie Ukerevės ežero. Aną dieną vienas iš Sido bin Omaro gyventojų privertė mane apie tai pagalvoti –jis pasakė: „Kitangulė yra Tanganikos atšaka“. Jis nekreipė dėmesio į srovės kryptį. Tačiau faktas, kad Rumanjikos tėvas Dagara vienu metu rimtai ketino pagilinti upės aukštupį, kad kanojos galėtų pereiti iš jo valdų į Udžidži, ir tai yra tvirtas įrodymas, kad upė prie Tanganikos turi būti didelė. Mes žinome, kad netoli Ukerevės upės yra nemažo pločio ir, norint ją pereiti, reikia kanojos. Bartonas padarė labai juokingą išvadą, kad čiabuviai, sakydami, jog upė teka viena kryptimi, turėjo galvoje, kad ji teka priešinga kryptimi. Rumanjikos metu Udžidži buvo vienintelė visos šalies prekių rinka. Dabar didžiąją dalį prekybos ir didžiausia įtaka yra Garaganzos rankose (1868 m. rugsėjo 14 d.).
Tačiau rytinio Viktorijos ežero kranto gyventojai jį vadina Okara. Kavirondo ežero atšaka yra apie keturiasdešimt mylių. Baringo ežeras yra atskiras vandens telkinys - maždaug penkiasdešimt mylių pločio, iš kurio į rytus, į Somalį, teka Ngardabašo upė. Naibašo ežeras, esantis į rytus nuo Kavirondo, taip pat yra apie penkiasdešimt mylių. Iš jo teka „Kidété” upė, kuri, kaip manoma, įteka į Lufu. Naibaša yra į pietryčius nuo Kavirondo, o jo pakrantėse matomas Kilimandžaro kalnas. Spikas akivaizdžiai suklydo nes pamanė, jog pietryčių Okara, Naibaša ir Baringo ežerai yra vienas ežeras. Okaros ežero pietuose yra daugybė didelių salų, tarp kurių mažai vandens, o ta vieta, kuri yra, yra padengta „tikatika” vandens augalais, ant kurios, kaip ant mažo Gumadonos ežero, žmogus gali vaikščioti. Šiaurėje Okara yra labai plati. Burukinegų šalis sudaro pasienio zoną tarp Kavirondo žmonių ir galahsų (Gallahs) genčių, kurie laiko kupranugarius ir arklius.
1868 m. lapkričio 9 d.
Perrašiau keletą pastabų, kurias buvau pasirašęs Kisingoje ir kitose vietose. Kabvabvatoje atnaujinau dienoraščio vedimą.
Kelis kartus nulijo ir lietus atvėsino orą. Dabar karščiausias metų laikas.
1868 m. lapkričio 10 d.
Šį rytą ryte praėjo stipresnis lietus su tuo pačiu poveikiu (atvėsino orą).
1868 m. lapkričio 11 d.
Moaba lankėsi mūsų kaime, tačiau atsisakė parodyti požeminius būstus.
1868 m. lapkričio 13 d.
Aš jau susiruošiau išžygiuoti be Mahometo Bogharibo, bet jis paprašė, kad jo nepalikčiau iki tol, kol jis nesusitvarkys kažkokių reikalų susijusių su žmona, kurią nuo Mpamario turėtų gauti Udžidžyje. Tam, kad sėkmingai išžygiuotume, mums reikia sulaukti jaunaties, kuri bus po trijų dienų. Sidą bin Habibą paliksime Čisabio kaime.
Pabėgo dvi vergės. Sidui iš dvidešimt vieno pabėgusio vergo, pavyko susigrąžinti tik penkis. Mula (šventikas) sprendimai buvo minkštoki: jis grįžo ir man pasakė man, kad nuo Sido pabėgo apie keturiasdešimt vergų. Daugelis tų, kurie nepabėgo, miršta – galimai dėl ilgesio ir liūdesio. Jie visi yra belaisviai, o ne žmonės, kuriuos parduoda už kokį nors nusikaltimą. Tai paaiškina didelį mirtingumą tarp žmonių, kuriuos veda prie jūros. Jie mano, jog ten juos nori atšerti ir suėsti. Nelaimingieji! Tegul Dievas jiems padeda.
„Udžidži“ (Ujiji) – taip šį miestą vadina banjamvesiai, o vietiniai gyventojai vadina „Vadžeidžė“ (Wayeiyé) – lygiai taip pat, kaip jie save vadino netoli Ngamos, prie Zugos upės.
[Leidėjo pastaba. Prisiminsime, kad keli jo vyrai atsisakė kartu su juo eiti prie Bangveolo ežero: atrodo, kad dabar jie apie tai geriau pagalvojo ir panoro grįžti pas savo senąjį vadovą, kuris, savo ruožtu, akivaizdžiai nori pamiršti patirtą blogį:]
Visi mane palikę bėgliai grįžo ir aš juos priėmiau. Išbandę savarankišką gyvenimą jie elgsis geriau. Daugelio jų blogas elgesys gali būti siejami su tuo, kad jie matė, jog po Džoanos vyrų, aš nuo jų buvau visiškai priklausomas: labiau apšvietę žmonės dažnai linkę pasinaudoti panašiomis situacijomis ar aplinkybėmis, nors, kita vertus - mačiau, kokie buvo dosnūs gryni afrikiečiai paliktiems jų globai. Aš ir pats turiu trūkumų.
1868 m. lapkričio 15 d.
Arabai turi padavimą, pagal kurią emyras Musa nuėjo į pietus ir pasiekė Džagos šalį. Pasakojama, kad jis gyveno į šiaurės rytus nuo Sunos, dabartinės Mtezos. Tačiau šis padavimas labai sumišęs su legendomis ir pasakomis džinus, tad jos negalima priskirti Mozės ir Etiopijos princesės istorijai. Vienintelis dalykas, kuris mane domina šiose istorijose yra Meroje miestas, kuris išnyko. Jei jis buvo pastatyta senovės egiptiečių, tai galimai dar bus atrastas.
Tam, ką nors pakviestų, afrikiečiai naudoja kitokį gestą, nei europiečiai. Jie ranką laiko delnu žemyn, tuo tarpu, kai mes jį laikome į viršų. Jie tarsi mintimis ranką uždeda ant reikiamo žmogaus peties ir prisiveda jį arčiau. Jei tas, kuris yra netoliese, tarkim - kieme už kokių 40 žingsnių – tai tas, kuris kviečiasi – pakelia dešinę ranką į krūtinės aukštį ir gniaužo pirštus taip, tarsi norėtų pasičiupti tą žmogų ir prisitempti prie savęs. Jei tas, kurį šaukiasi yra toli, tai ranką pakelia aukščiau ir mosikuoja kaip sūpynes laikydami delną žemyn. Rodydami sutikimą, jie kinkuoja galva aukštyn – žemyn., tačiau skirtingai nuo mūsų, jie pirma kilsteli smakrą aukštyn, o ne leidžia žemyn, kaip mes. Prie to labai greitai pripranti ir viskas atrodo natūraliai.
1868 m. lapkričio 16 d.
Laukimas mane išvargino ir rytoj keliausiu į šiaurę. Simonas sumedžiojo zebrą, jau po to kai nusprendžiau iškeliauti. Tad dėl šviežios mėsos galima ištverti gaišatį, nes, išskyrus tai, kad aš dabar turėjau šviežios mėsos, kuris neturėjome, mes galime nusipirkti įvairių grūdų ir pupelių kelioms dienoms į priekį. Aplinkinių kaimų moterys, sužinojusios, kad kažkokia medžioklė buvo sėkminga, subėga ir keičia savo sklypuose užaugintus produktus į mėsą.
1868 m. lapkričio 17 d.
Pasakojama, kad kelyje į Didįjį Druskos ežerą Amerikoje (v.p.: didžiausias į vakarus nuo Misispės ežeras Jutoje su didele druskos koncentracija) yra gyvūnų kaulų ir kaukolių, bet, nepaisant to, keliautojams dažnai trūksta kuro. Keista tai girdėti apie amerikiečius, kurie taip moka panaudoti absoliučiai viską, kas po ranka. Kai pirmą kartą leidomės garlaiviu Širos upe, kuro pritrūko dramblių pelkėje, kur nėra medžių, ir prie jų prieiti neįmanoma, nebent keliautum daugelį mylių per beveik neįveikiamą pelkę, kurią kerta įvairių upių atšakos ir, kuri, apaugusi nendrėmis. Nuvedęs laivą į tą vietą, kur kadaise buvo nužudytas dramblys, tuoj pat įkėliau jo kaulus į garlaivį ir jie kartu su kito dramblio kaulais suteikė mums galimybę greitai pasiekti vietą, kur buvo daug malkų. Skitai, pasak Herodoto, naudojo gyvūnų, kuriuos aukojo kaulus, tam, kad išvirtų jų mėsą. Tą patį daro ir gaučai Pietų Amerikoje (v.p.: piemenys – „Gaucho“. Pavadinimas kilęs iš ispanų-portugalų kalbų ir reikšmė panaši, kaip Šiaurės Amerikos „kaubojų“. XIX a. netgi susiformavo tam tikra jų savotiška subkultūra, pradedant papročiais ir apranga ir t.t.), kai neturi kuro.
1868 m. lapkričio 18 d.
Maloni maža moteris pabėgo nuo vyro ir atvyko į Mpamari. Jos vyras atnešė tris kaplius, gabalėlį languoto audinio ir dvi sruogas didelių karolių, kad galėtų ją atgal išsipirkti. Bet senis nori ją pasilikti sau ir, pagal vietinius papročius, turi teisę palikti ją kaip vergę žmoną. Vergvaldžiai - blogi kaimynai, nes vergai nuolat nuo jų bėga, o savininkai mano, kad vadai privalo grąžinti bėglį už audinio skiautę. Senolė tris kartus bėgo iš Mpamario: vakar ji buvo pagauta ir pririšta prie stulpo, kad jaunieji vergai iš jos tyčiotųsi. Dukra, pamačiusi, kad motina surišta, pravirko ašaromis ir tada Mpamari liepė ją pririšti prie motinos nugaros. Aš užstojau dukrą ir jis ją paleido. Mpamari pasakė: „Tau nerūpi, tegul Sidas Madžidas praranda pinigus“. Aš atsakiau: „Paleisk senę, juk rytoj ji vėl pabėgs “. Bet jiems nepakeliamai sunku suteikti vergui laisvę.
1868 m. lapkričio 19 d.
Šiandien jau ketinau išvykti, bet Mahometas Bogharibas paprašė manęs neišvykti dar tris dienas ir tada jis eis su manimi. Jis buvo labai malonus, kiekvieną dieną, nuo mano atvykimo į Kasembą dienos, nuo gegužės 6 dienos, iki mūsų atvykimo čia, spalio 22 dienos, kiekvieną dieną man ruošė maistą.. Maistas buvo gana šiurkštus, bet, vis dėlto, tai buvo maistas ir aš nenorėjau atsisakyti jo nuoširdaus svetingumo. Mpamari taip pat bandė mane įtikinti. Nekreipčiau dėmesio į jo įtikinėjimą, tačiau jis turi ryšių su Tanganikos luotų savininkais.
1868 m. lapkričio 20 d.
Teigdamas, kad jų gyventojai slėpė bėglius vergus, Mahometas Bogharibas ketino užpulti du netoliese esančius kaimus. Manau, kad likdamas čia, sugadinau šį planą, nes kol esu čia, jam nesinori imtis plėšikavimų. Mpamari taip pat nusiteikė taikai, nors suorganizavo savo valkatų apžiūra ir šokinėjo prieš juos, tarsi senas nuvarytas arklys. Vieną jo vyrą taip sujaudino riksmai, kad kiti turėjo jį net nuginkluoti ir, po to, jis parkrito tarsi jį būtų ištikęs priepuolis. Jam užpylė vandenį, ir jis nusiramino.
Iškeliaujame 22 d.
1868 m. lapkričio 22 d.
Šiąnakt prieblandoje atėjo imbožvai arba babembos ir viename kaimo gale nužudė vanjamvesių moterį ir kitame kaimo gale - moterį su vaiku. Paaiškėjo, kad vienas iš Mahometo Bogharibo žmonių, vardu Binas Džuma, nuvyko į kaimą į šiaurę nuo mūsų ir ten pačiupo dvi moteris ir dvi mergaites mainais į keturis pabėgusius vergus. Vadas, supykęs dėl tokio elgesio iš lanko šovė į vieną iš Bino Džumo būrio žmonių, o Binas Džumas iš šautuvo nušovė vieną moterį.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai sukėlė pasipiktinimą visoje šalyje, o kitą rytą imbožvų minia mus puolė iš trijų pusių. Mes neturėjome tvoros, bet mūsų žmonės. Matydami priešą, iš visų jėgų skubiai pradėjo ją statyti. Vieni kapojo medžius ir nešė juos į gynybos liniją, o kiti, grasindami šautuvais, sulaikė užpuolikus. Jei nebūtume su savimi turėję banjamvesių būrio, kuris įtemptai šaudė iš lankų ir kartkartėmis išvarydavo imbožvus, mus būtų nugalėję. Aš nesiartinau prie mūšio vietos ir likau savo namelyje, kad apsaugotų savo bagažą. Moterys vaikščiojo kaimu aukštyn ir žemyn su krepšiais, tarsi sėtų javus. Jos dainavo dainas ir, skatindamos kovojančius savo vyrus ir draugus, šūkavo. Kiekviena savo rankoje turėjo po „Ficus indica“ šaką ir jomis mosikavo (kaip manu – tai buvo sėkmės talismanai).
Pasak gandų, buvo nužudyta apie dešimt imbožvų, tačiau jų tautiečiai nedelsdami išsinešdavo sužeistus ir užmuštus. Jie ir toliau puolė mus nuo aušros iki pirmos valandos ir rodė didelę drąsą, bet tik du sužeidė savo strėlėmis. Imbožvos rūpestis dėl sužeistųjų išgelbėjimo yra nuostabus: du ar trys tuoj pat pasiėmė kritusįjį ir pabėgo kartu su juo, nors juos su ietimis vijosi didelė minia banjamvezių, o svahiliai šaudė iš šautuvų. Iš tiesų, daugelis imbožvų galėtų būti Viktorijos kryžiaus kavalieriais!
Tie imbožvai, kurie aplink juosmenį ryšėjo gyvūnų uodegas su amuletais, bandė lengva žingine eiti šonu link nebaigtos tvoros ir šaudė: jie taikėsi aukštai, kad strėlės nukristų tarp banjamvesių, po to susirinkdavo strėles, atsitraukdavo ir vėl puldavo. Jie manė, kad lengva eisena jiems leis išvengti kulkų. Kai kulkos sušvilpdamos skrisdamos pro šalį, jie nulenkdavo galvas, tarsi duotų joms kelią skristi virš jų. Jie niekada anksčiau nebuvo matę šautuvo. Tuo metu mes nežinojome, kad užpuolikai buvo vadai Muabas, Futa, Ngurujis, Sandarukas ir Čapis. Tai sužinojome vėliau iš nuostolių, kuriuos patyrė kiekvienas išvardintas vadas.
Man labai aišku, kad afrikiečių elgesys svahilių arabus labai nustebino (šokiravo). Svahiliai manė, kad afrikiečiai pabėgs, kai tik išgirs šūvius, bet, vietoj to, mes vos nepralaimėjome. Taip ir būtų tikriausiai nutikę, jei ne mūsų sąjungininkai banjamvesiai. Labai gerai, kad imbožvoms nepavyko įkalbėti Mpveto ir Karembvės prisijungti prie jų, nes kitaip padėtis būti visiškai tragiška.
1868 m. lapkričio 24 d.
Ankstų šios dienos rytą atėjo imbožvai, o jei tiksliau – babembai - ir pradėjo šaukti Mahometą į kovą, jei jis yra žmogus, kuris gali kovoti. Tačiau bet tvora jau buvo pastatyta ir, matyt, niekas nenorėjo atsakyti į šį iššūkį. Man visa tai nerūpi, bet ačiū Dievui, kad delsiau ir nepapuoliau su keliais savo palydovais į teisingai supykusių babembų rankas. Šiandien jie atnaujino savo puolimą. Kai kurie išėjo su jais kovoti ir mūšis tęsėsi iki pietų. Jei nukautų užpuolikų savi išnešti negalėjo, tai banjamvesiai jam nukirsdavo galvą ir pamaudavo ją ant kuolo aptvaro viduryje. Taip jie pakėlė šešias galvas. Banjamvesiai paėmė į nelaisvę vieną gražų jaunuolį: vienas iš banjamvesių dūrė jam peiliu į nugarą, o kitas kirviu kirto į kaktą. Aš šaukiau jiems ne jo nužudyti, bet veltui. Blaiviai mąstantys pritarė, jog belaisvių žudyti nereikia, tačiau dauguma banjamvesių įniršę ant babembų dėl 22-trą dieną užmuštų moterų.
1868 m. lapkričio 25 d.
Trečią dieną babembai laikėsi atokiau ir arabai mano, kad bus gerai, jei mums pavyks iš čia ištrūkti.
23-osios naktį pas Sidą bin Habibą nusiuntė žmonės, kad šie atneštų parako ir pakviestų pagalbą. Mahometas Bogharibas nenori prisiimti atsakomybės už karą: jis kaltina Mpamari, o Mpamaris - jį. Pasakiau Mahometui, kad karas neabejotinai buvo jo rankų darbas, nes Binas Džumas yra jo žmogus, o jis, Mahometas, pritarė moterų gaudymui.
Jam tai nepatinka, bet tai tiesa. Juk jis nebūtų užpuolęs Kasembės arba Moambos arba Čikumbio kaimų, kaip užpuolė vado Čapio kaimą. Tiesiog paaiškėjo, jog vietiniai žmonės „nudrėbti iš kitokio molio“, nei jis įsivaizdavo ir vedinas beprotybės sukėlė karą, kurio metu, jo vergai, jei jiems pasiseks, išslys iš jo rankų. Dabar ši tiesa akivaizdi visiems, net ir jam pačiam. Sidas atsiuntė keturias statines parako ir dešimt vyrų - jie atvyko praeitą naktį.
1868 m. lapkričio 27 d.
Deryboms Muabas atsiuntė du žmonės. Vienas iš jų pasakė, kad pačioje šios istorijos pradžioje jis buvo pietiniame kaimo gale ir girdėjo, kaip vienas žmogus kitam sako: „mo pigé“ („nušauk jį“). Mpamaris išrėžė ilgą pasiteisinimo kalbą, tačiau visa ta kalba atkartojo tik tą pačią amžiną istoriją apie pabėgusius vergus. Vergų prekeiviai negali sustabdyti vergų bėgimo, bet įžūliai įsitikinę, kad vietiniai gyventojai turėtų juos sugauti ir tokiu būdu privalo būti nuolankiais jų tarnais ir persekioti savo tautiečius. Jei vergų savininkai negali išlaikyti savo vergų, kam juos pirkti, kam dėlioti pinigus į skylėtą maišą?
Mahometui Bogharibui išsiųsti atgal moteris, kurias pagavo Binas Džuma, kad babembams pademonstruotų, jog jis nepritaria tokiam šio žmogaus elgesiui ir yra pasirengęs taikai. Tačiau jis manė, jog taip pernelyg nusižemins. Tad pridūriau, kad šie vergai jam jau kainavo keturias statines parako, tai yra šimtą šešiasdešimt dolerių, kai teisėtai įsigyti vergai jam tebūtų kainavę po aštuonis ar dešimt žingsnių kaliko. Mpamariui baigus savo kalbą, norėdami pademonstruoti arabų didybę, jie Muabo gyventojams parodė keturias statines parako ir Koraną.
1868 m. lapkričio 28-29 d.
Planuojama, jog judėsime į šiaurę ir, jei pasiseks - prasiveržti jėga. Tačiau visi supranta, kad taip bus sukurta puikiausia galimybė išsilakstyti vergams, kurie ja nedvejodami pasinaudos. Taigi klausimas labai rimtas, ir arabai atsakymo į jį ieško Korane.
1868 m. lapkričio 30 d.
Nusiuntė žmones pas Muabą su prašymu leisti pražygiuoti arba, jei tiksliau – dėl jo apsaugos. Mpamaris pareiškė, kad jis nieko dietas dėl prie visų šių reikalų.
2021-07-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą