1867 m. kovo 6 d.
Po trumpo žygio, priėjome kaimą šalia Molilangos (Molilanga) upės, kuri tekėjo į rytus link Loombės. Čia pirmą kartą pamatėme bananus. Juos čia, kaip ir Lundoje, vadina „nkondé“. Radome pakabintus kelis masitų trofėjus. Čiutapangvos statinių tvorą (Chitapangwa) puošė dvidešimt keturios kaukolės. Nebuvo jokių abejonių, kad babembos (Babemba) gentys karingiausi iš visų genčių gyvenančių į pietus nuo jų (masitų). Jų kaimai apsupti statinių tvoromis ir giliais sausais grioviais, tad Mačimbė (Mochimbé) savo grėsmingą energiją priverstas nukreipti kur kitur (plėšikauti kitur).
Mombos duotas vedlys atsisakė mus vesti. Kaimo vadas nurodė neteisingą kelią ir mums teko eiti per tris pelkes, kurių kiekviena driekėsi per pusę mylios.
Pirmo kaimo gyventojai, prie kurio mes priėjome, priešais mus uždarė vartus, bet po to bėgo paskui mus. Mes atsisakėme apsilankyti jų kaime. Tai jų būdas parodyti savo nepriklausomybę.
Nekreipdami dėmesių į gyventojų protestus, pasistatėme palapines ant kalvos. Jie sakė, kad vartus uždarė berniūkščiai, bet berniukas, kuris juos uždarė, pareiškė, jog jam tai padaryti liepė vadas. Bet, kaip ten bebūtų, jei mes dabar įeitume į kaimą, tai jo gyventojai į mus žiūrėtų taip, lyg mes jiems būtume didžiai skolingi.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale, paskutinės 3 pastraipos, tai jau 7 d. įrašas
-----------------------
1867 m. kovo 8 d.
Nuėjome prie Loombės kaimo, kur žmonės elgėsi visai priešingai: kaime nebuvo nė vieno gyventojo, nes visi išėjo į savo sklypus, o kai atėjo gera šeimininkė, ji mums visiems davė pašiūres, kurios mus išgelbėjo nuo lietaus. Berniukai, kurie ganė ožkas, net nepakrutėjo mus pamatę einant šio nuostabaus slėnio kraštu. Iš tolo atrodė, kad Loombės upės teka vangiai.
Piemuo, kuris ganė bandą (?), pasisveikino, pasakė, kad esame laukiami ir pažadėjo kitą dieną parodyti kaip persikelti per upę. Jis taip pat mums pagamino valgio.
Kitą dieną šeimininkas nuvedė mus palei Loombę į vakarus, kol nepasiekėme tilto (ganėtinai nestabilus statinys). Kai vanduo nusenka, jis gali būti naudojamas, kaip užutekis. Šioje vietoje Loombė 66 pėdų pločio, 6 pėdų gylio, o kitame krante, mažiausiai 200 pėdų patvinusi. Ant tilto vandens buvo iki kelių (v.p.: su tiltais/tiltukais Centrinėje ir Pietų Afrikoje neretas atvejis per potvynius. Tiltai neretai žemi dėl žemų ir nuolaidžių krantų ir per stipresnius potvynius lietaus sezono metus kažkiek panyra po vandeniu, bet pereiti ar pravažiuoti įmanoma. Beje ir krokodilai ant jų nelipa. Tokiu periodu jie grobio ieško patvinusiose vietose), bet skaidrus. Užtvindyta dalis anapus upės buvo gili – iki pusiaujo, o vanduo buvo gana sraunus.
Gyventojai dabar užsiėmę tabako persodinimu iš plotų šalia trobelių į laukus po stoginėmis. Matomai tabakas neištveria didelio vasaros karščio. Čia taip pat sodinama viena iš liandrų rūšių, kuri auga esant šaltam orui.
Mes manėme, kad dalindami žirnius (sodinimui), praturtiname jų racioną, bet pasirodė, jog jis čia jau senai paplitęs ir net auga šaltu metų laiku.
Ėjome palei Diolos upę iki senos trobos ir susikūrėme laužą. Nuo čia bekėlė iki kitos upės – Loendavės (Loendawé), kuri 6 pėdų pločio ir 9 pėdų gylio.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale, paskutinės 3 pastraipos, tai jau 9 d. įrašas
-----------------------
1867 m. kovo 10 d.
Nuo pat Moambos mane vis dar krato karštinė. Kiekvienas žingsnis man spaudžia krūtinę, jaučiuosi labai silpnai. Labai sunkiai sekasi neatsilikti, nors anksčiau visada ėjau priekyje ir net turėdavau prilaikyti žingsnį, kad neatitrūkčiau nuo žmonių. Visą laiką ūžia ausyse ir beveik negirdžiu garsaus chronometro tiksėjimo. Apetitas geras, bet mes neturime tikro valgio: valgome soros miltus ir pupeles arba „mapemba“- žemės riešutus ir kai kada, bet retai – paukštieną.
Šalyje pilna „hopo“ gyvatvorių, bet gyvūnai įgąsdinti ir mes jų niekad nematome.
1867 m. kovo 11 d.
Keliauti negalime, nes pliaupia lietus.
Dolomito masių žymės kelia mintį, kad iš Londo čia buvo atėję kalviai ir čia statė dirbtuves. Matėme seną geležies lydimo krosnį ir hematito masę, kuri panašu, kad dėl rūdos čia naudojama gana plačiai.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale papildomai aprašoma antilopė „Kapombo“: tamsiai ruda, lopinėliais dėmėta ir dryžuota (v.p.: tai dryžuota antilopė “Tragelaphus scriptus“ arba „bushbuck“)
-----------------------
1867 m. kovo 12 d.
Mus sulaikė lietus, bet gana greitai atėjome į statinių tvora aptvertą Čibuę (Chibué). Kaip ir visi kiti čionykščiai kaimai, Čibuė stovi ant upės kranto.
Upės krantuose tankūs mangrovės medžiai/krūmai (v.p.: žr. 1866 m. kovo 24 d.). Šie medžiai ganėtinai drūti, mediena minkšta. Lapai sultingi, o šaknys persipynusios purve ir reikia būti atidžiam, kad neįkelti kojos kur šių šaknų nėra, nes nugrimzti iki juosmens.
Kaimuose gyventojai mano, kad mes esame jų žemėse ir būriuojasi sukeldami nepatogumus. Tačiau, kai pasistatome palapines ne kaimo ribose, mes būnam nepriklausomi, savarankiški ir jie tramdo savo elgesį.
Balungai žymi smilkinius trimis-keturiomis mažomis žymėmis. Ausų speneliai ištempti – jie į juos įstato medžio gabalus, kurie papuošti karoliais. Skersai katą eina karoliukų juosta, kuri prilaiko į viršų sukeltus plaukus.
Čibuės kaimas stovi šalia Lokvenos ištakų, kuri teka į šiaurę-šiaurės vakarus. Šiaurės vakaruose nuo mūsų, matoma ilga virtinė neaukštų kalnų – tai Mambvė arba jos dalis. Ten, kiek piečiau, prasideda Čambezė.
Mes apėjome Lokveną apeidami jos ištakas. Visi upeliai nuo jos į šiaurę ir vakarus, teka į Lofą arba Luvą ir, toliau, į Liembos ežerą (Liemba Lake). Nuo kalvų esančių dešinėje einant į rytus nuo Loansos, taip pat suteka į šį ežerą.
1867 m. kovo 15 d.
Keliaujame į Kasonso (Kasonso) kaimą. Jis, kartu, valdo ir didelę šalį.
Persikėlėme per Ločenžę (Lochenjé), Ji 5 jardų pločio, gylis iki kelių. Toliau nuėjome link Čanumbos (Chañumba). Dabar visų tų upelių tėkmė labai stipri, jos patvinusios, vanduo švarus. Visi gyventojai nešiojasi kirvius, tarsi nuolatos kovotų su mišku.
Dėl užsitęsusios karštinės neturiu noro grožėtis puikiais peizažais. Akivaizdu, kad esame ant vandenskyros kalnagūbrio, bet gyventojai neturi supratimo, kur teka upės.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale pirma pastraipa tarp 12 , visa kita sumaišyta su 16 ir 18 d. įrašais.
-----------------------
1867 m. kovo 19 d.
Atėjo jauni kaimo, šalia kurio įsikūrėme stovyklą, vyrai, kad mus priverstų susimokėti, jog mes nėjome į jų kaimą. Jie kalbėjo, jog: „Reikia pasveikinti didžiojo vado sūnų...“ ir panašiai. Visi buvo ginkluoti lankais ir strėlėmis ir nusiteikę kovai. Paaiškinau, kad mes apsistojome netoli jų, kadangi jie patys pasakė, jog mes šiandien nepasieksime Kasonso valdų. Jų vadas mums nieko nedavė. Trumpai su mumis pakalbėję ir pasakę, jog rytoj imsis griežtų veiksmų, jie, ačiū Dievui, išėjo taip nieko ir nesiėmę.
Toliau judėjome per mišką į šiaurės vakarus palei medžiais apaugusius šlaitus, kurie buvo mūsų dešinėje. Atėjome į vieną iš Kosonso kaimų, kuri stovėjo nuostabiame slėnyje. Čia upės pagilino didelius žalius slėnius. Daugelis upelių, kaip pavyzdžiui Kakanza, suteka į Luvą (v.p.: dienoraščio originale - į Liembos ežerą, kitaip dar vadinamą Tanganikos)
1867 m. kovo 20 d.
Vietovė tokia pati, o visų upelių, kurie teka į šiaurės vakarus, neįmanoma suskaičiuoti.
Kasonso kaimas stovi tarp dviejų sutekančių upelių. Vadas ilgai spaudė mums rankas. Atrodo, jog tai atviras žmogus.
Nulijo lietus, kuris privertė migruojančias skruzdėles (v.p.: „driver ants“ - matomai tai „dorylus“ skruzdės, dar žinomos, kaip safarinės skruzdės ar siafai. Siafai iš svahili kalbos. Jos įsirausia žemėje ir ten gyvena kelias dienas ar mėnesiu, o po to vėl migruoja. Kolonijoje gali būti iki 20 mln. Skruzdžių. Plėšrios, bet daugiausiai minta kitomis skruzdėmis. Tai didžiausios žinomos skruzdės: 40-63 mm, labai didelės galvos su dideliais žirkles primenančiais žandikauliais) keltis į kitą vietą. Jos mus užpuolė po dviejų valandų mums atsigulus. Jos čia vadinamos „kalandu“ arba „nkalanda“.
Neįmanoma apibūdinti šios atakos. Pabudau kai jau buvau visas jomis nuklotas. Plaukuose jų buvo pilna. Viena po kitos jos kandžiojosi ir kuo labiau gyniesi, tuo jos tampa aršesnės, jos tampa įžūlesnės. Išėjau iš pašiūrės, bet ir lauke jų buvo visur pilna. Lipo ant kojų, žiauriai kando. Jos žmogų palieka ramybėje, tik pavargusios.
Čionykščios balungų kalnų gentys turi puikų paprotį – kai pamato, kad kam nors atnešė valgį, jie pasišalina. Nei babisai, nei makoa šio papročio neturi. Babembai tokie patys mandagūs, kaip ir balungai.
Nusileidome jau gana toli į Tanganikos ežero slėnį. Čia šilčiau, nei kalnuose. Medžiaginiai audiniai čia vertinami labiau, nes audinių iš medžių žievės čia trūksta. Gyventojai naudoja ožkų ir laukinių gyvūnų kailius. Moterų sijonai labai trumpi.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė 20-21 dienas.
-----------------------
1867 m. kovo 22 d.
Perbridome 30 pėdų pločio ir vienos pėdos gylio Loelos upę.
Pasirodė musės cėcė, kurių mes nebuvome matę nuo pat Čitapangvos.
Kasonsas surengė prašmatnų priėmimą, kuriame dalyvavo ir vyrai atvykę iš Tanganikos.
Šiuose kraštuose mačiau ir manijokus (v.p.: „cassava“. Žr. 1866 m. balandžio 8 d.), bet jo čia negausu.
1867 m. kovo 28 d.
Lietus lijo be perstojo. Susirgo Čumas.
Čia auga medvilnės krūmai, tokie pat kaip Pietų Amerikoje.
Kelionės metu lankėmės daugybėje kaimelių, perbridome labai daug upelių. Kol pasiekėme Mombo kaimą šalia kalnagūbrio, nuo kurio atsiveria vaizdas į ežerą (Tanganiką).
1867 m. kovo 31 d. - balandžio 29 d.
Pernelyg stipriau sergu, kad galėčiau eiti tiesiai prie ežero. Norėjau eiti 1-mąją (balandžio?), bet mus lydintis Kasonso sūnus paprieštaravo. Mes pasikėlėme į neaukštą kalnagūbrį per pačią jo nuolaidžiausią vietą. Po to, kai mes perėjome viršūnę, tolumoje tarp medžių pasirodė melsvas ežero vanduo. Aš kažkiek atsilikau, bet greitai išgirdau, kaip mano žmonės pasiekę kalnagūbrio kraštą, iš kur netrukdomai matosi pietrytinė Liembos (Liemba) arba dar kitaip – Tanganikos ežero galo pakrantė, šaudo iš muškietų (v.p.: vėliau paaiškėjo, jog tai pietinis ežero krantas).
Tam, kad pasiektume pakrantę, turėjome nusileisti ne mažiau kaip 2000 pėdų. Plotis, matomai – 20 mylių. Mes ežerą galėjome matyti apie 30 mylių žiūrint į šiaurę. Matomoje jo dalyje į jį įsilieja 4 reikšmingos upės. Kalnagūbris status – beveik 2000 pėdų aukščio, apaugęs medžiais. Jis kai kuriose vietose trūkinėjantis, su tarpais, ir supa visą ežerą. Ežeras tarsi ramiai įsitaisęs milžiniškoje taurėje.
Niekada gyvenime nebuvau regėjęs tokio ramaus ir taikaus vaizdo, kaip ryte priešais mane nusidriekęs ežeras. Prieš pat pietus pradeda pūsti silpnas vėjelis dėl kurio bangelės įgyja melsvą atspalvį. Rytiniame gale matomi kelios uolos-salelės. Jose gyvena žvejai, kurie sugauna daug puikios smulkios ir stambios žuvies. Jie suskaičiuoja apie 24 jų rūšis. Einant į šiaurę, matomai ežeras siaurėja, bet niekas nieko tikro negali pasakyti, nes gyventojų geografinės žinios nepaprastai menkos. Jie net nieko aiškaus negali papasakoti apie patį ežerą. Nors jie į mus žiūri įtariai ir mes iš jų nieko negalime gauti.
Aš nepaprastai silpnas, negaliu eiti nesvirduliuodamas, o galva nuolatos spengia. Jaučiuosi dėkingas Viešpačiui, kad taip toli nukeliavau ir jis toliau mane ves.
1867 m. balandžio 2 d. mūsų koordinatės buvo šios: 8°46'54"P., ilguma 31°57'. Tačiau naudojau tik vieną rinkinį, nes mano galva blogai veikia (v.p.: koordinatės iš tikro netikslios – sprendžiant iš aprašymų ir t.t., rytų ilguma netiksli – pernelyg atitraukta į rytus, kur D.L niekada nebuvo). Aukštis virš jūros lygio daugiau nei 2800 pėdų, pagal virimo temperatūrą ir pagal barometrą. Čiabuviai man trukdo išmatuoti ežero gylį.
Prabuvos prie ežero 2 savaites, jis ir toliau atrodo nenusakomai puikiai. Nuostabus ir ramus ežeras, nors, sako, jog jį taip pat retkarčiais užklumpa audros. Jis tyvuliuoja apsuptas stačių, tankiai medžiais apaugusių šlaitų. Ten, kur matomas gruntas, jis yra ryškiai raudonas – molingas skalūnas. Visi medžiai dabar žaliuoja. Kai kur per uolas ritasi gražūs kriokliai. Labiau nuolaidžiose vietose ganosi buivolai, drambliai ir antilopės, o naktimis riaumoja liūtai. Žemiau esanti lygi vieta tęsiasi apie 2 mylias, nuo kalnagūbrio šlaitų apačios.
Pambėtės (Pambété) kaimas, prie kurio mes išėjome prie ežero, apsupta aliejinėmis palmėmis – ne mažytėmis, kaip prie Niasos (Malavio) ežero, o tikri aliejiniai medžiai, kurie subrandina vaisių kekes, kurias turi nešti net du vyrai. Ryte ir vakare galima išvysti milžiniškus krokodilus, kurie patylomis juda link savo medžioklės vietų, o naktimis ir ankstų ryta girdimas begemotų knarkimas.
Atvykus, po kelių dienų gulėjau kliedesiuose sukaustytas ligos – tai dėl to, kad neturime vaistų. Atsigavęs supratau, kad aukštielninkas guliu ant žemės priešais įėjimą į trobelę ir negaliu į ją įeiti. Pabandžiau pakilti įsitverdamas į įėjimo stulpus ir jau beveik pakilęs juos paleidau ir kritau, stipriai stuktelėjau galvą į dėžę. Mano žmonės, matydami mano varganą būklę, ant įėjimo pakabino uždangalą, kad pašaliniai nematytų mano neįgalumo. Tik po kelių valandų pradėjau suvokti kur aš esu.
Vietiniai gyventojai balungai (Balungu), kaip juos vadina, mūsų bijo: jiems nesuprantami mūsų tikslai ir jie laikosi nuo mūsų atokiai. Daug žada ir nieko nedaro. Jei nebūčiau taip beviltiškai silpnas, mes keliautume tolyn, bet priverstas laukti, kol sustiprėsiu.
Gyventojai labai išretėję dėl masitų antpuolių. Jie išsivedė labai daug moterų, jaunuolių, merginų ir vaikų. Balungai savo jaunuolius mokina karinės rikiuotės ir jiems patinka juos regėti apsiginklavusius panašiai, kaip masitai. Tačiau būtų geriau, jei jie jaunuolius ruoštų žemdirbystei.
Visi balungai be galo mandagūs. Susitikus jų plojimai delnais atrodo, kaip begaliniai, o jų lydinčiais pasisveikinimų gestais liktų patenkintas net pats įnoriausias prancūzas. Kai mes einame su jais, tai jie nuo kelio nurankioja šakas ir akmenis. Tačiau mes negalime jų įkalbėti mums duoti nešikų, kad galėtume ištirti ežerą (apylinkes) arba parduoti ožkų, kurių, kita vertus, jie turi labai nedaug ir yra vienoje saloje (v.p.: be kita ko, vietovėse, kur yra daugiau nedidelių salų, kaip pavyzdžiui šiaurinėje ir rytinėje Viduržemio jūroje, vietiniai dažnai taiko praktiką, kad ožkos paleidžiamos ganytis į kažkokią negyvenamą atokesnę salą – nereikia piemenų).
Vanduo iš ežero išteka į šiaurės vakarus, o tiksliau – į šiaurės-šiaurės vakarus. Galima matyti, kaip ta kryptimi plaukia dumbliai ir vandens augalai. Aršiau rytinio ežero galo į jį įteka „Luazé“ ir „Kalambwé“, iš pietų „Lovu“ ar „Lofubu“ arba „Lofu“. Ežera turi turėti ir ištekančias iš jo upes, nes vandens suteka labai daug. Visų minėtų upių ištakos yra Mambvėje arba arti jos apie 100 pietų platumos, kur prasideda ir Čambezė. Pasakojama, jog Liembos (v.p.: Tanganika) plotis, einant į šiaurės vakarus, išlieka toks pat, tačiau tuo mes patys įsitikinsime.
Šalia mūsų stovyklos slampinėja drambliai. Vienas dramblys nulaužė medį visai šalia. Aš jam iššoviau į ausį, tačiau nesėkmingai – per daug silpnas, kad nulaikyčiau šautuvą.
1867 m. balandžio 30 d.
Išžygiavome iš Liembos. Nakvojome kaime ant ežero kranto, o kitą dieną nuėjome į Pambėtę (Pambété), pirmąjį kaimą kurį priėjome atėję prie ežero.
Mačiau, kad čiabuviai grūstuvėse grūda tabako lapus po to kai jie fermentavosi saulėje. Gautą masę dėlioja džiovinimui saulėkaitoje ir tik po to jį naudoja.
Gyventojai mano, kad aliejinės palmės neauga ryčiau Pambėtės, nes rytuose labai akmeningais gruntas. Matomai tai teisingas paaiškinimas, nes šioji palmė mėgsta riebų pievų juodžemį.
2021-02-26
