1868 m. birželio 1 d.
Mahometas ruošiasi eiti į Katangą, kur nori nusipirkti vario, ir kviečia mane keliauti kartu. Noriu pamatyti Lufiros upę, bet, kartu – noriu aplankyti Bembą arba Bangveolą. Viešpatie, duok man patarimą!
1868 m. birželio 2 d.
Praeidamas pro manijokų (kasavos) lauką, išsiroviau augalą vadinamą „malumbi“, kuris vejasi aplink manijokų krūmus. Jo šakniagumbiai su akutėmis ir labai panašūs į bulves. Viename iš šių augalų, suskaičiavau 16 apie du colius ilgio ir pusantro pločio šakniagumbių. Vienas šakniagumbis apie 5 colius ilgio, 2 colių skersmens. Bet kuriam žmogui būtų sunku juos atskirti nuo paprastos angliškos bulvės. Virti jie šiek tiek kaip vaškuoti, bet palygint su bulve – tvirti. Šie šakniagumbiai viduje dviejų spalvų: išorė rausva, o vidus baltesnis. Pradžioje niekas iš mūsų būrio nesuprato, kas tai tokio, bet po to suprato, jog šis augalas auginamas ir Zanzibare, kur jį vadina „men“. Trinti jie labai dera su žuvimi. Ko gero šis augalas žinomas ir kitose atogrąžų salose.
1868 m. birželio 4 d.
Prisižiūrėjęs į vergų prekybą, net pačiose geriausiose jos formose, galiu užtikrintai pasakyti, jog už jokius turtus nesutikčiau ja užsiimti.
1868 m. birželio 5 d.
Šį rytą karalienė pro mus pranešė karalienę Moėri į plantaciją, kur turėjo būti statoma trobelė. Karalienė malonios europietiškos išvaizdos: švari šviesiai ruda oda. Ji linksmai juokiasi ir ja bet kur žavėtųsi. Stovėjau tarp manijoko krūmų ir stebėjau, kaip ją pro mus neša 12 vyrų. Priėjusi prie manęs, ji nusijuokė panašiai tuo pačiu juoku, su kuriuo ji ir jos palydos merginos pabėgo mano priėmimo dieną, ir pradėjo sukti skėtį. Buvo akivaizdu, kad juokiasi ne tik jos burna, bet ir skruostai bei akys. Ji man pasakė: "Yambo?" („Kaip tu?“) Aš atsakiau: „Tambo sana“ („labai gerai“). Viena lydinčių mergaičių pasakė: „Duokite jai ką nors, ką turite po ranka ar kišenėse“. Aš atsakiau: „Aš nieko neturiu“ ir paklausiau, ar ji grįš atgal pro mano trobelę. Ji atsakė, kad sutinka, ir aš atsiunčiau man atnešti du raudonų karoliukų vėrinius, kuriuos aš jai vėliau padovanojau. Stovėdamas žemiau jos mačiau, kad kremzlėje yra skylė, netoli jos šiek tiek ereliškos nosies galiuko, o tarp dviejų priekinių dantų buvo išpjauta trikampė skylė.
Po varginančio priverstinio gaišimo, mes žygiavome 3 valandas ir 9-ąją pasiekėme Katofijos upę (Katofia River), kuri įteka į Mbėrėsę (Mbérézé). Katofijos plotis penki metrai ir gylis iki kelių.
1868 m. birželio 10 d.
Vėl gaištame dėl nebaigtų verslo reikalų su Kasembės žmonėmis.
Žmonės negali gerbti vergų prekeivio, kuris naudojamas kaip priemonės nubausti šeimos narius dėl vidinių kivirčų tarp žmonos ar vyro, ar šeimininko ir tarno. Apie vergus sakoma, kad tai dažniausiai nusikaltėliai ir didesnė jų dalis buvo parduoti į vergiją dėl keršto ar bausmės.
Kapiko žmona turėjo papuošalą, kuris buvo pagamintas iš kriauklės galiuko – kūgio. Jį pasiskolino ir Kapiko žmona puošmeną įsisegė į plaukus ir nuėjo, o puošmenos savininkas, net nebandydamas atgauti savo daiktą, sugriebė vieną iš Kapikos dukterų, kaip įkaitą, kol Kapikas negražins puošmenos.
[Leidėjo pastaba: pagaliau varginanti gaišatis baigsis ir mes galėsime gydytoją sekti į pietus, kad atrastume Bembos ežerą]
1868 m. birželio 11 d.
Mes perėjome Mbėrėsę - ji dešimties jardų pločio ir gylio iki klubų - ir pradėjome lipti į žemą kieto smiltainio kalnų masyvą, kuris, kaip ir visa šalis, apaugęs mišku. Keliaujame į pietryčius ir pietus – pietryčius. Nuo kalnų nusileidome į tankiai miškingą slėnį, per kurį teka keturių jardų pločio ir iki kelių gylio upė.
Labai daug buivolų ir dramblių.
1868 m. birželio 12 d.
Vėl du kartus perėjome Mbėrėsę, o po to labai gilią siaurą upę ir sustojome ant kitos upės kranto tankiame medžių tankmėje, kur ir praleidome naktį. Užmušėme jautį ir čia, kad galėtume jį suvalgyti.
Kai buvome Kanengvėje, pro šalį ėjo nedidelė žmonių grupė, kuri šaukė taip garsiai, lyg kažkas svarbaus būtų nutikę; Priėjęs prie jų pamačiau, kad du iš jų ant žardinio nešė surištą liūtą. Paaiškėjo, kad tai maža liūtų rūšis, kuri neturinti karčių ir vadinama „niasio lūtu“ („the lion of Nyassi“) (v.p. buvo skaičiuojama apie 12 liūtų porūšių (dabar 8), tad sunku pasakyti apie kokį porūšį D.L. kalba. Galimai tai galėjo būti taip vadinamas masajų liūtas (Panthera leo nubica) – gyvenantys žemumoje jie turi mažesnius karčius, nei aukštumose ir ypač, jei liūtas dar nesubrendęs – iki 4 metų amžiaus. Minima vieta, kaip tik yra jų arealas), t.y. - „žolynų liūtas“ Šis liūtas nužudė žmogų, o jie - jį. Jo snukis buvo kruopščiai pririštas diržu, letenos, o letenos ant krūtinės. Jie jį nunešė Kasembei. „Nyassi“ reiškia „aukštą žolę“, augančią virš žmogaus galvos; jo stiebas storas kaip žąsies plunksna. Pavadinimas „leo nyassi“ klaidingai siejamas su Niasos ežeru (v.p. turėtų būti „žolynų liūtai“). Sakoma, kad kiti liūtų tipai – „Thambwé“, „Karamo“, „Simba“ - yra penkių pėdų aukščio, o kai kurie - dar aukštesni. Nužudytas liūtas atrodė maždaug trijų pėdų aukščio, tačiau jau buvo per tamsu, kad galėčiau tiksliai įvertinti.
1868 m. birželio 13 d.
Arabai išskiria suahilius arba mišraus kraujo arabus – jie neturi barzdos ir ūsų ir kalba arabų-suahilių kalba: tai yra mišrūs, afrikiečių ir arabų kraujo turintys arabai. Paprastai jų veido plaukai reti ir trumpi.
Dabar, žiemą, paukščiai renkasi į didelius pulkus: kaip pavyzdžiui „Drongo shrike“ (v.p.: šakiauodegis drongas, lot.: Dicrurus adsimilis) ir į pilką čivylį panašūs paukščiai su storu rausvu snapu. Būriavimasis tęsiasi iki lapkričio - iki lietaus sezono pradžios.
Mažytė bitė įlenda į mažas medžio skylutes, kurias išgraužia kirminai. Jos jose nulipdo korius kiaušinėliams ir medui.. Šiame regione yra septynios ar aštuonios mažų bičių rūšys.
Kai kada galima pamatyti, kaip smiltvapsvės („sphex“ - digger wasps - yra kelatas jų rūšių) vapsvos daro duobutes žemėje, kad ten galėtų padėti savo kiaušinėlius su jų nuodais paralyžiuotais vabzdžiais. Kita šių vapsvų rūšis stebi šiuos pasiruošimus ir, kai pirmasis vėl eina grobti vabzdžių, negaišdamos laiko lipa į skylutes ir ten deda savo kiaušinėlius be jokių darbo sąnaudų. Kita vertus, nepanašu, kad šios dvi rūšys būtų viena kitai priešiška.
Norėdami nusipirkti maisto būriui ir suvalgyti nužudytą jautį, čia praleidome visą dieną.
1868 m. birželio 14 d.
Einame per aukštą miškingą vietovę, kur sutinkamos atviros dolomito vietos. Visi medžiai apaugę kerpėmis. Šioje vietoje vandenskyros nuolydis į pietus.
1868 m. birželio 15 d.
Rytais labai šalta (43°F - 6°C). Prie Luluputa upės, kurios plotis dvidešimt jardų, ir, kuri, teka į vakarus, susitikome su Kasembės broliu Moenempanda (Moenempanda). Tas Moenempanda, kurį aplankė portugalai, buvo šio Moenempandos senelis ir jis šiose vietose negyveno. Beviltiška geografinius taškus vadinti vadų vardais, nes vardas dažnai kartojami ir kartais nurodo vietą, kuri labai toli nuo tos, kur gyveno pirmasis vardo savininkas.
Vienas vergas bandė išsivaduoti sulaužydamas jungą jam pavyko pirštais nulaužti pusės colio minkštą geležį, tačiau galas įstrigo medienoje ir tai jam sutrukdė.
Vyriausiasis vadas man surengė priėmimą, kuris buvo panašus į Kasembės, tačiau geriau organizuotą. Jis yra jaunas ir labai gražus, išskyrus kažkokį akių defektą, dėl kurių jis visada prisimerkęs arba žvairuoja. Jis išėjo su ta nerūpestinga, savimi patenkinta eisena, kaip žengia visi vietiniai vadovai, kad parodytų savo sunkius kojų žiedus ir karoliukus. Daugelis, neturėdami nei žiedų, nei karoliukų, mėgdžioja šią eiseną lygiai taip pat, kaip ir mūsų tėvai, dėdamiesi didelį kaklaraištį, mėgdžiojo Georgą IV (v.p.: Jurgis IV (1820–1830), kuris juo pridengdavo kaklo defektą. Tūkstančiai žmonių dėvėjo kaklaraiščius, kurie uždengdavo smakrą, nors neturėjo jokių defektų, kuriuos reikėjo slėpti. Moenempanda buvo įsitempęs ir laikėsi pabrėžtinai tiesiai, ir tai nenuostabu, kai paskui jį nešė dešimties metrų šleifą.
Priėmime dalyvavo apie 600 žmonių. Jie ėjo rikiuotėje, tačiau ne darniai. Žmonės buvo gerai ginkluoti, orkestrus sudarė „marimbos“ ir kvadratiniai būgnai, o vienas muzikantas dainavo: „Aš buvau pas Saidą“ (sultoną), „aš buvau pas Miriputą“ (Portugalijos karaliaus), „aš plaukiau jūra“.
Atskirame priėmime, kur vadovas nusimetė šleifą ir turėjo vieną, o ne tris skėčius, padovanojau audinio atraižą. Arabai apie jį aukštos nuomonės. Tačiau jo mielaširdingas požiūris pasireiškė tuo metu, kai jis įlindo į skolas. Dabar jis nerodė jokio noro su jais atsiskaityti ir pasiūlė padengti tik dvidešimtąją gautų prekių vertės dalį. Moenempanda man atsiuntė du puodus alaus, kuris man nepatinka ir žygio metu jį geriu tik kai labai ištroškęs. Pradžioje jis man pažadėjo duoti vedlį iki Čikumbio valdų, bet vėliau atsisakė jį duoti. Palaipsniui blogėjant mūsų nuomonei apie Moenempandą, Kasembė mūsų akyse kilo. Mes Moenempandos žmonėms leidome suprasti, kad jo elgesys labai prastas.
Teigiama, kad Luluputa (Lulaputa) įteka į Lueną (Luéna), o pastaroji į Luongą (Luongo). Visai gali būti, kad yra dvi Luenos upės.
1868 m. birželio 22 d.
Einame žole apaugusiu slėniu į pietus, iki Luongo, gilios upės, tekančios tankiu mišku, kurio visi medžiai padengti kerpėmis, kurios kartais plokščios, o kartais ilgo, kaip seno žmogaus barzda, ilgos ir jas plazdena vėjas kaip ant mangrovių pelkių medžių pakrantėje. Šioje vietoje Luongo upė 50 jardų pločio ir trijų fatomų gylio. Netoli santakos su Luapula, Luongo yra šimto jardų pločio ir šešiolikos fatomų gylio. Perėjus keturiasdešimt jardų ilgio tiltą, patekome į salą, už kurios buvo dešimties jardų pločio upės šaka. Tiltas buvo sulaužytas, kai kurie mano, kad jis buvo tyčinis, tačiau netrukus jį sutvarkė tam panaudojant aštuoniolikos – dvidešimties jardų ilgio medžius. Paėjėję šiek tiek toliau, dienai sustojome prie upelio, kuris įteka į Luongą už dviejų šimtų jardų nuo mūsų stovyklos.
1868 m. birželio 23 d.
Čia laukėme vario už skolas, kurių skolininkai iš pradžių atsisakė sumokėti. Aš įžiūrėjau, kad Louongo upė turi stačius molingus krantus, kurie siekia penkiolikos pėdų gylį. Lietaus periodu, galimai daug pakrančių pievų užtvindomos. Sakoma, kad Luenos ištakos į rytus nuo šių vietų.
1868 m. birželio 24 d.
Šeši vergai dainavo taip, tarsi nejaustų savo jungo svorio ir gėdos. Aš paklausiau, kokia buvo šio linksmumo priežastis. Man atsakė, kad jie džiaugiasi mintimi, kaip jie grįš po mirties ir vaidensis, ir nužudys tuos, kurie juos pardavė. Turėjau sužinoti kelių žodžių prasmę, pavyzdžiui, frazėje, reiškiančioje „būti vaiduokliu ir žudyti dvasių galia“. Kažkas dainavo: „O, tu mane siuntei į Mangą (pajūrį), bet kai aš numirsiu, jungas nukris ir aš grįšiu atgal tave nužudyti“. Tada visi choru uždainuodavo (v.p.: tarsi dainuotų „Oh Johnny Smith, Johnny Smith Oh“ – paimta iš dienoraščio originalo), o choro žodžius sudarė vardai tų, kurie juos pardavė į vergiją. Dainuojama buvo ne apie linksmybes, o apie engiamųjų sielvartą ir ašaras, apie tai, kad nors engėjai stipresni, bet virš jų yra ir aukštesnės jėgos!
Vienas iš kaltininkų, kuriems grasino vergų daina, buvo Perembė. Kai kurie, choru dainavusiųjų, tam tikrų žmonių vardus išdainuodavo juokdamiesi. Buvo akivaizdu, kad Kapikos žmonai širdyje kartu: merginai buvo labai sunku ištverti tokį nuopuolį. Ji prarado nerūpestingai tiesią laikyseną ir su nuskusta galva tapo labai antipatiška. Tačiau su savo vergvaldžiais ji nepamiršta elgtis oriai, ir atrodo, kad jie jos prisibijo.
1868 m. birželio 25 d.
Ėjome lygia miškinga vietove, kur matydavome rudojo hematito atodangas. Čia tai įprasta geležies rūda, bet kaime mačiau atvežtą lydymui raudoną geležies rūdą. Luongo į vakarus tekėjo kažkur mūsų dešinėje. Vietos gyventojai kaimo statybai pasirinko vietą, kurioje buvo tik šulinio vanduo. Mes nuėjome link Luongos ir po dešimties minučių vandens buvo tiek kiek norėjome.
Dirbami plotai yra apsupti aukštomis gyvatvorėmis, apsaugančiomis nuo laukinių gyvūnų. Miške užtikome kapą. Tai buvo nedidelis apvalus piliakalnis, tarsi palaidotieji sėdėtų kape įprasta afrikietiška poza. Kapas buvo apibarstytas miltais, o ant jo viršaus gulėjo keletas didelių mėlynų karolių, o siauras takelis rodė, kad čia kažkas lankosi. Tokio kapo norėčiau sau: gulėti ramiame-ramiame miške, kur jokia ranka niekada netrikdys mano kaulų. Namuose esantys kapai visada rodė, jog esi apgailėtinas, ypač dėl šalto ir drėgno molio. Tačiau tai ne mano valioje, o Aukščiausiojo, kuris nuspręs kada ir kur aš turėsiu mirti. Vargšė Marija ilsisi Šapangoje. [Leidėjo pastaba: tai užuomina apie misis Linvingston kapą]
Pasiekėme Čando upę, kuri skiria Kasembe ir Čikumbės valdas, tačiau Kasembės valdžia dominuoja visoje srityje.
1868 m. birželio 27 d.
Užlieta žemuma ėjome per labai šaltą vandenį, po to perėjome pačią Čando upę, kuri dvylikos pėdų pločio ir gylio iki kelių, ir, tada, išėjome prie kito didelio upelio – Nsėngos (Nsénga).
1868 m. birželio 28 d.
Po sekmadienio pamaldų kilome į kalną iki banjamvesių (Banyamwezi - v.p.: priklauso nijamveziams apie kuriuos buvo rašyta anksčiau) kaimo prie Kalominos upės, kur ir pastatėme trobesius. Ši vieta vadinama Kizinga ir yra pačiame smiltainio kalvagūbrio viršuje ir apaugusi įprastu mišku. Banjamvesiai, naudodami šautuvus, atrėmė masitų ataką, tuo tarpu, kai senieji čiabuviai išsilakstė. Banjamvesiai neabejotinai yra bjauresni (v.p.. turima galvoje išvaizda) nei balundai ir baitavai (the Balonda and Baitawa). Jie nevalgo žuvies, nors atvyko iš rytinės Tanganikos pakrantės, kur labai daug pigios žuvies. Nors jie ir negražūs, bendraudami su pirkliais jie rodo didesnį garbės jausmą, nei aborigenams.
1868 m. birželio 29 d.
Pasirodė „dūmai“ – pirmieji šiais metais, kurie matėsi per visą tolį (a.p.: dienoraščio originale rašoma, kad tai tęsiasi iki spalio pabaigos, iki lietaus sezono pradžios)
[Leidėjo pastaba: Tam tikru momentu, aukšta žolė, kuri dengia visą šalį, nuo gaisrų pradeda išdegti ir per visus tris mėnesius ore laikosi dūmo kvapas]
(v.p.: reikia turėti galvoje, kad tai XIX a. leidinys ir tikrovė truputį kitokia. Be abejo būna ir savaiminių gaisrų, bet Centrinėje Afrikoje sausuoju periodu nemažai kyla ir dėl žmonių veiklos. Pavyzdžiui - kai nori išvalyti plotą pasėliams arba sunaikinti kenkėjus (kartais supleškinami trobesiai, jei būna kokia vabzdžių invazija), ar graužikus, o taip pat mėdžioklės sumetimais - pavyzdžiui, naudojo (-doja) kontroliuojamą ugnį išvaryti medžiojamus graužikus ar smulkesnius gyvūnus ir t.t., ir pan.)
2021-05-28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą