1868 m. sausio 16 d.
Pernakvoję šalia Lualo upės, iškeliavome į kaimą, kuriame gyveno Mahometo sūnus. Kaimas šalia Kakomės upės ir vadinamas Kabvavata (Kabwabwata).
Daugelio kaimų gyventojai, mums praeinant pro šalį uždaro statinių tvoros vartus ir stovi su lankais ir strėlėmis, kol mes nepraeiname. To priežastis yra vergai, kurie paslapčia nuo savo šeimininkų vagia daiktus ir iš vietinių reikalauja maisto, tarsi tam turėtų teisę. Vakar, praeinant pro kaimą, vienas vergas pavogė dvi tabako pypkes. Šio kaimo gyventojai pasiskundė man, o aš palaukiau Mahometo ir jam papasakojau, kas nutiko. Mes nuėjome tolyn, o kaimo gyventojai visą laiką ėjo paskui, kol nebuvo pagautas vagis su pypkėmis. Šiaip, vergai vokdavo ir manijokus, ir tam sutrukdyti buvo beveik neįmanoma. Jie čiupdavo pusantro colio augalus ir ištraukdavo iš purios žemės su 5-6 šakniagumbiais, kurių storis, kaip mūsų didžiausia morka, ir slėpdavo savo nešuliuose ar valgydavo tiesiog einant. Tik numestas stiebas liudijo, kad buvo įvykdyta vagystė. Žali manijokų šakniagumbiai maistingi ir skanūs. Didelės žalos tokios vagystės nepadaro, nes įdirbtų žemių plotai labai dideli, tačiau iššaukia nepasitikėjimą ir arabų kelionės tampa pavojingesnės, jei jų būrys nepakankamai skaitlingas ir blogai ginkluotas.
Mums atėjus į Kabvavatą, arabai, kurie pakluso Mahometui, ir vanjamveziai (Wanyamwesi) surengė didžiulę demonstraciją: moterys savo veidus išsitepė baltu moliu ir visa gerkle šūkčiojo sveikinimus. Mums praeinant pro trobeles, moterys sau ant galvos pylė saujelę žemes, o vyrai nepaliaujamai šaudė iš šautuvų, vos spėdami juos pertaisyti. Tie kurie buvo susiję su Mahometu, pribėgdavo ir bučiuodavo rankas, ir šaudė. Rankų plojimas ir šaudymas, buvo kurtinantis:. Toks sutikimas Mahometą labai sujaudino ir jis dar ilgai negalėjo nuraminti žmonių.
Pakeliui į šį kaimą matėme didelius įdirbtus plotus, kur augo žemės riešutai. Čiabuviai iš jo spaudžia aliejų. Didelį ąsotį šio arachisų aliejaus parduoda už kaplį. Šiuo metu žemės riešutai žydėjo, o kukurūzai jau pakankamai pribrendo, kad juos būtų galima naudoti maistui. Liaudis masiškai užsiėmusi sodinimu ir persodinimu. Manijokus sodina ant jiems specialia paruoštų kauburių. Ant šių kauburių pirmiausia augina pupeles, sorgą, kukurūzus, moliūgus, o kai šie išnoksta, į šią vietą sodina manijokus. Sorgą arba kaip čia vadina „durą“ (dura) sėja tankiai; o kai jie užauga panašiai per pėdą, jį persodina, jei, aišku, šeimininkas turi paruoštą kitą plotą. Beje, persodinant dalį lapų nupjauna, kad išvengtų perteklinio vandens garinimo dėl ko augalas gali nuvysti.
1868 m. sausio 17 d.
Vanjamveziai ir Garganzos gyventojai teigia, kad nuo čia iki Tanganikos 13 dienų kelio. Keliais, kaip taisyklė – labai purvinas ir tenka pereiti daug upelių.
Savaime suprantama, kad Mahometui norisi pabūti su sūnumi, nes dabar lietaus sezonas, o kelionė per purvynus nemaloni. Kalbama, kad netoli Udžidžio – dar blogiau.
Mahometas man gamina įvairius skanius valgius iš to nedaugelio, ką turi. Jis stengiasi, kad man būtų patogu. Iš bananų gamina actą, o iš žemės riešutų aliejų. Aš noriu kaip galint greičiau judėti vien dėl to, kad greičiau gaučiau naujienų.
Daug vanjamvezio (v.p.: šioje vietoje jie užrašyti, kaip „Unyamwesi“) žmonių čia užtrunka dėl labai didelio kiekio kritulių. Pasak jų, Tanganikoje bus labai sunku gauti luotus, nes dabar ežeras labai neramus – didelės bangos.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Leidėjo kažkodėl praleistos Uhha ir Buhha žmonių tatuiruotės. Dienos taip pat sudėtos leidėjo nuožiūra, matomai, kad skaitytojui būtų paprasčiau ir tai jokios įtakos nedaro.
-------------------
1868 m. sausio 24 d.
Iš Kasembės žemių atėjo du Mahometo Bagharibo (Mohamad Bogharib's) žmonės, o iš Garganzos, kuri netoli Kizės, atvyko grupelė Saido ben Chabibo (Syde bin Habib's) žmonių. Jie pranešė, kad šiapus Tanganikos, lietaus užtvindytose lygumose gylis iki juosmens, o tai ir iki krūtinės. Ben Chabibas, kuris dabar Katangoje, nejudės iš vietos, kol nesibaigs lyti. Bijau, kad gamta ir mus prikaustė prie vienos vietos. Per Marungos intaką dabar perbristi neįmanoma, o luoto negausi.
1868 m. sausio 26 - 27 d.
Kaip visada, kai nejudu, mane užpuola karštligė.
1868 m. sausio 28 d.
Ačiū Dievui, man geriau.
Turime likti – tai sausa vieta ir palanki žemės riešutams.
Čia kokliušas (v.p.: kokliušo židinys)
1868 m. sausio 30 d.
Vakar lietus atvėsino žemę ir visi užsiėmė sorgo arba „duros“ persodinimu. Gyventojai apipjausto lapus: juos palieka ne aukštesnius kaip 18 colių, o augalai, dėka naujos vietos, auga gerokai geriau.
Mahometas mano, kad Tanganika teka į per Ruzisę į Lohindę (Chuambo).
Teigiama, kad sultonas Saidas Saidas buvo pirmasis arabų sultonas, kuris užsiėmė prekyba, o Saidas Madžidas nusekė tėvo pavyzdžiu ir jam tarnauja daug arabų pirklių. Norėdamas išplėsti prekybą, jis visai nesenai Ugandos karaliui Sunos sūnui Mtesei išsiuntė aštuonis buivolus. Mažai tikėtina, kad sultonas sutiks sumažinti pelningos prekybos apimtis dramblio kaulu ir vergais.
Už nedidelį kiekį parako Susi nupirko kaplį, o po to šį kaplį iškeitė į statinaitę „duros“. Statinaitė panašiai trys pėdos ilgio ir dvi pėdos skersmens: mažiausiai šimto svarų.
Pasakojama, kad Rua kalnuose yra požeminės gyvenvietės, bet ar jos natūralios ar dirbtinai iškirstos, Mohametas negalėjo atsakyti. Jei Rua vadams dovanojamos dovanos, tai jie niekada netrukdo keliautojams.
Čiposi, pas kurį nakvojome Kalangosyje, ir Činutą mirė.
Mofvės potvynis per ilgalaikį lietų apimą didelius plotus. Drambliai klaidžioja pelkėse, o žmonės su luotais, juos labai lengvai sumedžioja ir taip būna kiekvienais metais, tad Mahometas Bagharibas dabar laukia šio sezono dramblio kaulo.
1868 m. vasario 7-21 d.
Apklausinėjau žmones, kurie matė požemines Rua gyvenvietes. Sužinojau, kad jos labai didelės: šlaituose nusidriekia per 20 mylių ir vienoje vietoje ten suteka upelis. Vienose vietose įėjimai yra sulig pagrindu, o kitose, kad juos pasiekti, naudojamos kopėčios. Viduje, kaip teigiama, gyvenamosios buveinės yra labai didelės ir sukurtos ne žmonių, o Dievo. Tenykščiai gyventojai laiko labai daug vištų, kurios taip pat laikomos tuose trogloditų urvuose (v.p.: Troglodyte – pažodžiui, nuo senovės graikų – urvų gyventojai ar lankytojai).
1868 m. vasario 23 d.
Mane aplankė žinomas vadas Čapė. Jis pareiškė, kad nori tapti anglų draugu. Čapė, čisanė, Sama, Muabo ir Karembvė priklauso vienai genčiai arba oansų (Oanza) šeimai. Jis nieko neprašė ir pažadėjo man atsiųsti ožką.
XI skyrius
1868 m. vasario 24 d.
Keltas vergų, kurie atvyko su Mahometo Boharibo pavaldiniais, šiandien ryte pradėjo barti mano žmones, būgtai už tai, kad šie į kaimą pardavimui atvežė „nešvarią“ mėsą, nors gyvūną sumedžiojo vanjamvezio žmogus. Vergai rėkė: „Kafyras! Kafyras!“ (v.p.: kitatikis arba krikščionis. Dažnai turi neigiamą potekstę). Susis, netekęs kantrybės į juos paleido lazdą. Kiti prisijungė ir sumušti ramybės drumstėjai buvo priversti atsitraukti. Tačiau jie nuėjo, surinko daugiau saviškių ir kivirčas atnaujino puolimą. Vienas iš vergų metė sunkią pliauską ir pataikė Simonui į galvą ir šis neteko sąmonės, jį surietė traukuliai. Dabar jis galvoje su trimis žaizdomis, kurios gali būti pavojingos. Tai buvo pirmas mahometonų fanatizmo protrūkis, kuriuos mums teko sutikti, ir tai tų, kurių tikėjimas labai abejotinas. Kažin ar nors vienas iš jų gali pakartoti „La illaha illa lahu Mohamad Rasulela salla lahu, a leihi oa Salama“ (v.p.: frazė iš Korano. Verčiama panašiai, kaip „Jis neturi Dievo, Mahometas yra jo pranašas, melskis jam, kol tu saugus“)
Simonas pasveiko, bet bendrai paėmus galahai (Gallahs) nėra stiprūs.
1868 m. vasario 25 d.
Šį rytą mane aplankė Mahometas, kuris norėjo atsiprašyti už vakarykštį incidentą, bet išskyrus vergus, niekas dėl jo nekaltas. Nenorėjau, kad juos baustų, tad juos tik įspės ateičiai. Juk atrodo aišku, kad jei jie nenori „nešvarios“ mėsos, tai gali ir nepirkti – jokios žalos nebus. Vanjamvesiai medžioja viską, o kai kurie mahometonai sako, kad jos nevalgys, tačiau jų žmonos ir žmonės ją valgo.
(v.p. manau reikia patikslinti kas ta „nešvari“ mėsa. Islame draudžiama valgyti: kiaulieną, šunieną, janotus, asilo ar mulo (asilėno) mėsą, gerti nuleistą kraują, kuris išteka papjaunant gyvūną, dvėselieną; mėsą gyvūno, kurį papjovė plėšrūnas, kuris nuskendo ar žuvo gaisre; plėšrių paukščių paukštieną (pvz. sakalas, erelis), plėšrūnų mėsą (pvz.: vilkai, liūtai, tigrai); taip pat gyvačių ar rupūžių. Tačiau išimtis ir tai ne nuodėmė, jei musulmonui gresia mirtis ar liga, ar visiškai nėra kitų produktų. Bet tik labai saikingai, mažai ir iškarto nustoti ją vartojus, kai tik atsiranda priimtinas valgis)
Šiandien Mahometo paklausiau ar jis buvo Kasembės belaisvis. Jis atsakė: „Taip, teisingai“. Žmonės iš Garganzos, kurie dabar Katangoje, kovėsi prieš Kasembę ir įtarė, jog Mahometas palaiko su jais ryšį. Tad Kasembė užpuolė Mahometo žmones, o toje sumaištyje iš Kasembės pavogė šimtą frazių vario (v.p.: apie šį mato vienetą buvo kalbėta pradžioje, bet priminsiu, kad „frasilah“ – frasila XIX a. šiuo metu nebenaudojamas svorio vienetas naudojamas rytų Afrikoje – Zanzibare. Dažniausiai naudojamas dramblio kaulo svorio vienetas. Viena frasila, tai apie 16 kg arba 35 svarus) ir buvo užmušti keli jo žmonės. Kasembė Mahometą nelaisvėje laikė taip ilgai, kad per tą laiką mirė arba buvo užmušta 60 jo žmonių – tame tarpe ir jo vyresnysis sūnus. Tad, po viso to, Mahometas nuskurdo. Tam, kad jį paleistų, Mahometas kai ką vadui padovanojo. Įtariu, kad didžiausią vaidmenį jo paleidime sužaidė parodytas sultono laiškas: pats girdėjau, kaip Mahometas kelis kartus kartojo, jog Kasembė turi gerbti sultono laišką ir jis turi mane palydėti iki Udžidži.
Mahometas sako, jog pas Kasembę niekada negrįš ir pradės prekiauti su kokiu nors kitu vadu. Tačiau jo amžiuje jau labai sunku ką nors pradėti nuo pat pradžių. Jis pasakė, kad Afrikoje praleido 22 metus ir, jog nė karto jam neteko matyti taip audringai nusiteikusių vakarų vanjamedžių, kaip vakar. Kita vertus, Udžidžije geria palmių vyną (v.p.: palm toddy – vynas iš palmių vaisių, kaip datulės, kokoso ir.t.) ir prisigėrus, neretai turguje kyla masinės muštynės, o kitą rytą - tie kas pešėsi – nejaučia nuoskaudos vienas kitam.
[v.p.: toliau tekstas iki kovo 15 d., kurį sunku priskirti kuriai nors konkrečiai dienai]
Jeigu kūdikiui viršutiniai priekiniai dantys užauga pirmiau apatinių – jis nužudomas. Tai labai plačiai paplitęs prietaras. Kai aš 1859 metais gyvenau tarp makololo, viena iš Sekeletos (Sekelétu's) žmonų dėl šio prietaro neleido savo tarnaitei nužudyti savo kūdikio, tačiau mažai kas išdrįs stoti prieš visuomeninės nuomonę, kaip padarė ji. Kasembės šalyje, jei pastebės, kad miegantis kūdikis pasisuks iš vienos pusės į kitą – jį taip pat nužudo. Jie, bet kurį vaiką, kuris turi šiuos, pasak jų – trūkumus – vadina „arabų kūdikiu“, nes arabai neturi tokių prietarų. Jei netoliese yra arabas, tai jie tokį kūdikį atiduoda jam, nes manoma, kad priešingu atveju šeimą ištiks nesėkmės, nelaimės, „milando“ (v.p.: sąvoka aprašyta 1866-10-20. Trumpai – tai „ginčo teismas“) arba šeima bus apkaltinta. Galimai šie prietarai paaiškina kodėl viena iš genčių buvo pasiryžusi atiduoti vaikus Spiko (Speke's) palydovams. Nors Mahometas sako, jog šie vaikai, matomai buvo paimti karo metu, nes nė vienas neparduoda savo atžalų.
Jeigu Kasembei du ar tris kartus prisisapnuoja tas pats žmogus, tai tą žmogų nužudo, kaip kerėtoją, kuris nori slaptais kerais pražudyti patį Kasembę. Žmonės, kurie grūda (mala) grūdus arba ruošia maistą Kasembei, griežtai privalo tylėti. Visa tai ir dar daug kitokių dalykų įrodo, kad egzistuoja labai tamsūs prietarai ir šie prietarai demonstruoja žemą išsivystymo lygį.
Nelaisvės metu, Mahometo draugai jam patarinėjo panaudoti jėgą ir išsilaisvinti nuo Kasembės. Netgi žadėjo tam duoti žmonių, bet jis atsisakinėjo. Jo tėvas buvo pirmasis arabas, kuris užmezgė prekybos ryšius su šia šalimi ir visas su šia prekyba susijusias išlaidas dengė pats. Mahometas taikus žmogus ir norėjo palaikyti draugystės įvaizdį su vadais. Jis mano, jog dabartinis kasembė nunuodijo savo pirmtaką. Nėra jokių abejonių, kad šis kasembė taip pat nužudė savo žmonos motiną – karalienę, kad ši neprieštarautų prieš tai, jog šis paimtų jos dukrą į žmonas.
(v.p.: pagal originalą – kovo 2 d. įrašas) Kartu su keliais vanjamveziais laukiame liūčių, dėl kurių patvino visas kraštas nuo čia iki Tanganikos. Jei būtų nuolydis kiek didesnis, tai visas vanduo nutekėtų į ežerą. Būtent tai mane ir verčia manyti, kad Tanganika ne taip žemai, kaip buvo išmatavęs Spikas. Arabai tvirtina, jog Tenganikos vanduo teka į Viktorijos ežerą. Vietiniai vanjamveziai verčiasi tuo, jog medžioja buivolus už dienos kelio nuo čia. Jie jų mėsa pardavinėja už grūdus ir manijokus. Vos ateina gandas, kad sumedžiotas koks gyvūnas, kaimo moterys, nešinos mainams skirtais produktais, subėga čia. Mėsą jos perka mieliau nei karoliukus ar kitus daiktus, nes dažniausiai valgo augalinį maistą ir tai sukelia norą mėsai. Jei mano batai nebūtų išklišę, tai taip pat eičiau į buivolų medžioklę.
Tanganikos šiaurėje gyvenantis čiabuvis lygiai taip pat nupasakoja iš Ruzizio (Rusisi) tekančią upę, kaip girdėjo ir Spikas su Bertonu, kai keliavo į jos žiočių...
(v.p.: Spikas, tai - John Hanning Speke (1827-1864). Mokslininkas, keliautojas ir Britų Indijos armijos karininkas, Afrikos tyrinėtojas. Dalyvavo trijose ekspedicijose po Afriką ir visos jos susijusios su Nilo ištakų paieškomis. Kai kurios jo antropologinės hipotezės ganėtinai prieštaringai interpretuojamos. Ko iškeltą hipotezę, kad Tanganika su Nilu niekaip nesusijusi, galutinai patvirtino H.Stenlis per 1874-1877 m. ekspediciją.
Bertonas, tai kapitonas Sir Richard Francis Burton (1821-1890). Keliautojas, rašytojas, poetas, diplomatas. Išgarsėjo Azijos ir Afrikos tyrinėjimais. Mokėjo 29 Europos, Azijos ir Afrikos kalbas. Apsimetęs arabu, slapta prasmuko į Meką (europiečiams ji buvo uždaryta). Dėka jo vertimų, Europą susipažino su „Kamasutra“ ir „Arabų Kama Sutra“, ir „Arabų pasakomis“ („Tūkstantis ir viena naktis“ – kaip papildymas ir patikslinimas ankstyvajam Antonio Golando prancūziškam vertimui – bendra apimtimi anglai dažnai vadina „Arabų pasakomis“)
...Jis sako, kad ežero vanduo kažkiek tai teka į šiaurę, bet susiduria su Ruzize ir ši gena vandenį atgal į ežerą. Kartu jis pridūrė, jog ežero vanduo, vis tik, randa kelią į šiaurę ir rytus ištekėdamas keliais upeliais, kuriomis galima plaukti tik mažais luotais. Šie upeliai įteka į Čovambės ežerą (Lake Chowambé), kurį galimai ir atrado misteris Beikeris. Čovambė yra Chundyje (Hundi), kanibalų šalyje. Kita vertus, nepalieka įspūdis, kad net kalbant su tais, kuri rodos išmano ką kalba, jog apčiuopomis blaškaisi tamsoje: žodžiu, kai ateisim ir patys viską pamatysim, gali paaiškėti visai kas kita.
(v.p.: pagal originalą – kovo 3 d. įrašas) Aliejinių palmių (v.p.: arba dar vartotinas žodis "alyvpalmė") vaisių, iš kurių išgaunamas aliejus, visa pirma verdamas, po to grūdamas grūstuvėje ir sudedamas į karštą ar verdantį vandenį ir pakilusį aliejų nugriebia.. Kalbama, jog Udžidžyje labai daug palmių aliejaus ir labai dažnai pasitaiko, kad per vieną rytą į turgų atneša apie 300 galonų. Žmonės jį mielai išperka maisto gaminimui. Mahometas pasakoja, kad netoli Zanzibaro, Pembos saloje, auga daug aliejinių palmių, bet tenykščiai žmonės nežino kaip iš jų vaisių išgauti aliejų. Kasembės šalyje ši palmė vadinama „Nkoma“, o Zanzibare „Chikichi“ [Leidėjo pastaba: Zanzibaras kurį laiką eksportavo čikiči riešutus. Pemboje auginama aliejinių palmių plantacija]
(v.p.: pagal originalą – kovo 6 d. įrašas) Šioje šalyje, tam, ką padarė ar nepadarė mahometonai, nėra geresnio autoriteto, kaip Mahometas ben Salechas, nes jis protingas ir domisi viskuo, kas vyksta aplinkui. Jis ir jo tėvas buvo suinteresuoti žinoti, kas vyksta šioje šalyje. Mahometas pareiškė, jog mahometonai niekada nebandė atversti visos Afrikos į islamą. Arabai tik savo vaikus mokina skaityti Koraną. Vertimų iš arabų kalbos niekada nedaromi, o tarnams, kurie ateina į mečetę, visa tai atrodo kvailai. Kai kurie tarnai perima paprotį dėl maisto vartojimo, bet nesimeldžia. Pats didžiausias sąlytis su islamu, tai apipjaustymas – „halel“ - kuris daro juos „švariais“ arba savo šeimininkui tinkamas gyvulio skerdimas – ir tai didžiausia pažanga (v.p.: apie tinkamą gyvulių skerdimą buvo paminėta 1866-04-13 įraše – buvo užviręs net ginčas tarp musulmonų iš skirtingų kontinentų. Tai vadinama „dabiha“ arba „zabiha – „Dhabihah“ - auka. Jis taikomas visiems gyvūnams, kurie nėra „haram“ – draudžiami valgymui, išskyrus žuvis ar jūrų gyvūnus, kurių nereikia pjauti. Pačio pjūvio nedetalizuosiu, bet iki jo, gyvūnas privalo būti ramiai paguldytas ant žemės, negali būti žalojamas, o peilis turi būti labai aštrus ir iki pačio papjovimo turi būti slepiamas. Prieš papjaunant skerdžius būtinai privalo ištarti: „Bismilach“ (vardan Viešpats (Dievo) arba „Alachu akbar“ (Viešpats Didis).
Tad, kadangi arabai Rytų Afrikoje niekada neraginami propaguoti islamo doktrinų tarp stabmeldžių, tad kapitono Bartono teiginys, jog arabai geresni misionieriai, nei krikščionių, nes nereikalauja atsisakyti poligamijos, yra tolygus pasakymui, jog mahometonai pagaus daugiau paukščių, nei krikščionys, nes jie uždės druskos ant jų uodegų. Bet kokiam misionieriui būtinas reikalavimas yra tas, kad jis turi kažko išsižadėti, o arabai to nedarys nė už ką.
Tai, kad arabai niekada neverčia Korano, jie tuo pačiu nepaiso geriausio būdo paveikti afrikiečius, kurie visada nori suprasti apie ką yra kalbama. Kai mes suaugusius mokėme abėcėlės, jie tai suvokė kaip sunkią užduotį ir visai rimtai ir nuoširdžiai mus įkalbinėjo: „Duokite vaistų, kuriuos išgerčiau ir suprasčiau tą abėcėlę“. Tačiau, kai jie pasistūmėjo tiek, kad jiems tapo aiškios Senojo Testamento ir Evangelijos sampratos, jie jas, didžiuodamiesi savo žiniomis, pasakoja savo kaimynams ir lankydamiesi tolimose gentyse: taip krikščionybės žinios plačiai skleidžiamos. Net tie, kurie neigiamai atsiliepia apie krikščionybės doktrinas, vis tiek apie ją kalba ir žadina smalsumą bei dėmesį. Tokiu būdu, krikščionio misionieriaus skleidžiamos žinios pranašesnės už musulmonų. Taip (savo laiku) buvau nustebęs, kad afrikiečiai, turint galvoje jų didelę pagarbą „dievybei“, nemėgdžioja arabų maldų: ir tai nenuostabu, nes jie neišmokinami kreiptis į „Dievą", išskyrus labai ypatingas progas ar atvejus.
Mano pastabos apie islamo skleidimą Centrinėje Afrikoje neliečia suahilių (v.p.: "suahilli" dabar retai naudojama apibūdinti menamai Rytų pakrantės tautai (gyv. Uganda, Kenija, Tanzanija), o labiau, kaip kalbos apibrėžimas; kaip tautos ar genties dažniau "Swahili". apranga ir papročiai, bei tarmės skiriasi pagal regionus. Zanzibaro, pavyzdžiui - beveik pilnai perėmę pietinių arabų, kaip Jemeno ar Omano ir aprangą ir elgseną ir t.t. ir kuo labiau gylyn į kontinentą, tuo didesnė atskirtis), kurie mokina savo vaikus skaityti ir, net, siunčia juos į mokyklas. Suahiliai tai arabų ir afrikiečių moterų palikuonys, kurie gyvena pakrantėje. Nors jie arabiškai ir skaito, tačiau patį tekstą supranta labai menkai, išskyrus tuos žodžius, kuriuos perėmė suahilių kalba. Tarp stabmeldžių nėra visiškai jokių musulmoniškų misijų. Tai labai įdomu, nes, pavyzdžiui vanjamveziai ir arabai labai draugiškuose santykiuose. Jie prekiauja, kaip ir arabai, samdosi nešikais ir pirklių pagalbininkais, jeigu pastarieji mano, kad jie užsitarnavę pagarbą. Suahiliai netgi pripažįsta Saido Madžido valdžią. Arabai visu afrikiečius vadina „Gumu“. Šis žodis reiškia „tvirti“ arba „bejausmiai“, jei turimas galvoje islamas.
Kai kurie mano, jog Kilamandžaro kalne, kaip ir Egipte yra mumijų, ir, kad, senovėje jį aplankė Mozė.
Mungo Parkas (v.p.: 1771 – 1806, škotų keliautojas. Žuvo antrojoje ekspedicijoje prie Nigerio upės. 1796 surašė knygą „Travels in the Interior Districts of Africa“. Jo kėlionės iš esmės buvo sėkmingos ir jis tarsi sukūrė tam tikrą europiečių mokslininkų keliautojų standartą (ataskaitos, užrašai, matavimai, hipotezės, kartografija ir pan.) tvirtina, kad jis Vakarų Afrikoje, kontinento gilumoje, rado afrikiečius, kurie žinojo Juozapo ir jo brolių bei kitas biblines istorija. Galimai jie šias žinias gavo iš Korano, kurį išaiškino koks nors švietėjas šventikas-mula. Tai pavyzdys, kuris rodo, kaip afrikiečiai lengvai išplatina naujas idėjas. Beje, jie net labai stebėjosi, kad Parkas taip pat žinojo šias istorijas
(v.p.: pagal originalą – kovo 10 d. įrašas) Katangos gyventojai savo šalyje bijo kasti auksą, nes mano, jog jį čia paslėpė Ngolu, kuris šiam ir priklauso. Arabai „ngolu“ verčia, kaip „šėtonas“, bet šis žodis dar reiškia ir „Mézimo“ – arba „išvykusios dvasios“ (mirusių sielos ar mirusių dvasios).
Žmones visada slegia jų prietarai; mirties baimė nepaprastai stipri. Kielės niekada neliečiamos, nes jeigu jas užmušti, (tai tikima, kad) kaimą aplankys mirtis. Tas pats ir dėl našlytinių paukščių (v.p.: žvirbliniai, Viduidae šeima, konkrečiai čia įvardinta (angl.) „whydah birds“. Panašūs į kikilius. „Whydah“ vadinami dėl patinėlių labai ilgos uodegos. Kilmė – Afrika. Kiaušinius, kaip ir gegutės deda į panašių kikilinių paukščių lizdus), kuriems dėl mirties baimės žmonės nekenkia. Tačiau kodėl mes taip linkę kritikuoti afrikiečius? Mūsų pačių prietarų likučiai regimi tokiuose dalykuose, kaip nenoras prie pietų stalo sėsti, kai pietauja 13 asmenų, arba, jei netyčia išbėrė druską, druskos žiupsnio metimas per kairį petį. Pavyzdžiui, eidamas gatve, Neapolio karalius Ferdinandas I amžinai kišdavo rankas į kišenes, kur sukryžiuodavo smilių su didžiuoju pirštu, kaip apsaugą nuo blogos akies.
2021-05-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą