"Nkisi" figūrėle-stabas. Paaiškinimas tekste.
1868 m. gruodžio 1 d.
Vėl atėjo Muabo siųsti pasiuntiniai. Jis nori padėti susitaikyti su Čapiu!
1868 m. gruodžio 2 d.
Gaišatis mane labai neramina. Muabas atsiuntė tris vergus, kaip ženklą, kad nori taikytis. Tai savanoriška bauda. Tačiau Muabas pietuose, o mums reikia keliauti į šiaurę.
1868 m. gruodžio 3 d.
Šiandien išvyko būrys, kuris turėjo išvalyti kelią į šiaurę ėmėsi išvalyti kelią į šiaurę, tačiau babembai jį karštai pasitiko... strėlėmis. Būrys grįžo su viena sugauta moterimi. Žmonės kalba, kad nužudę vieną vyrą. Vienas iš jų buvo sužeistas, o daugelis gana pavojingos būklės. Kitas būrys nuėjo į rytus - į juos taip pat buvo šaudoma - yra sužeistų.
1868 m. gruodžio 4 d.
Būrys išvyko į rytus ir džiaugėsi, kad jiems pavyko pasprukti nuo babembų. Tas pats nutiko vakaruose, o šiandien (5 d.) sukvietė visus žmonės, kad sutvirtintų įtvirtinimus, nes baiminosi, jog priešas gali netikėtai pasirodyti kaime.
Nebuvo jokios abejonės, jog vergai neabejotinai pabėgtų ir absurdiška juos kaltinti. Mpamaris pasiūlė į šiaurę išžygiuoti naktį, tačiau jo žmonės prieštaravo, nes net kūdikio verksmas gali pažadinti babembus ir jie greit pasivys bandančius pabėgti. Todėl, galų gale, Mpamari išsiuntė pasiuntinį pas Sidą, kad šie paklaustų, ką daryti - trauktis dieną ar naktį. Jis tikriausiai taip pat įkalbinėjo Sidą ateiti ir jį apsaugoti.
Šiuose vietose, kiekviename kaime galima rasti medinį stabą. Jo veido bruožai, tatuiruotės ir šukuosenos atkuria vietinių gyventojų išvaizdą. Vieniems stabams jie stato mažus namelius, kiti stovi paprastuose būstuose. Babembai juos vadina „nkisi“ (arabai taria „sankan“). Rua žmonės vieną stabą vadina „kalubi“, o daugiskaitoje – „talubi“. Stabams siūloma pombė, miltai, „bhangas“ (indiškos kanapės) ir tabakas; jiems užkuriama ugnis, kad jie galėtų rūkyti prie ugnies. Šie stabai vaizduoja mirusį tėvą ar motiną, ir manoma, jog tėvai (jų atvaizdai) šiomis aukomis būna patenkinti, tačiau visi gyventojai neigia, kad jie meldžiasi stabams. Kasembe turi daug šių „nkisi“.
Kai Kasembė išsiruošia į žygį, vieną iš jų, ilgaplaukį, vardu Motambo, neša priekyje. Kartais stabai vadinami mirusių vadų vardais. Nebuvau sutikęs nė vieno žmogaus, kuris man galėtų paaiškinti, ar jie kada nors šiems stabams meldžiasi. Arabai, mokantys afrikiečių kalbas, sako, kad jie neturi maldų ir mano, kad su mirtimi ateina ir visiška pabaiga. Kita vertus, kai kurie faktai verčia manyti, kad arabų nuomonė neteisinga. Vergai, mėgdžiodami savo šeimininkus, tyčiojasi iš savo tautiečių ir neišsako savo tikrų minčių. Vienas vergas man pasakė, kad jie tiki dviem aukščiausiomis būtybėmis: aukščiau esantis „Réza” žudo žmones, o žemiau esantis “Réza” žemiau, po mirties juos nuneša (v.p.: iš esmės šis aprašymas nelabai skiriasi nuo dabartinio, tačiau šiose vietose "švelnusis" jų kulto variantas. Konge jų kultas šiek tiek įmantresnis, primena "vudu lėles", tikk, kad dažniausiai medinės statulos).
1868 m. gruodžio 6 d.
Atvyko dešimt žmonių nuo Sido bin Habibo ir atnešė laišką, kurio turinio nei Mpamari, nei Mahometas nenori atskleisti. Kai kurie žmonės mano (ir tai labai tikėtina), kad jis klausia: „Kodėl jūs pradėjote karą, jei ketinote taip greitai išvykti? Ar nežinojot, jog šalies gyventojai pasinaudos tuo, jog kelionėje būsite apkrovę moterimis ir vergais?“
Mahometas Bogharibas pasikvietė mane norėdamas paklausti, kokį patarimą galėčiau jam duoti, nes paaiškėjo, kad jo paties svarstymai ir gudrybės bergždžios, ir dabar jis nežino, ką daryti. Vanjamvesiai grasina jį palikti ir išvykti naktį, nes jie yra įsiutę ant babembų ir įsižeidę, kad arabai jiems nepadeda keršyti.
Vengiau duoti kokių nors patarimų, bet vis tiek pasakiau, kad jei būčiau jo vietoje, jau seniai būčiau išsiuntęs Bino Džumo belaisvius, kad parodyčiau, jog nepritariu jo poelgiui, dėl kurio prasidėjo karas, ir esu pasirengęs taikiai su Čapiu. Jis atsakė, jog nežinojo, jog Binas Džumos ketino sugauti šiuos žmones. Tariamai Binas Džumas sutiko afrikiečius, kurie nešėsi žuvis ir jėga atėmė dešimt žuvų. Tada, afrikiečiai, keršydami už žuvis, sugavo tris vanjamvesių vergus, o Binas Džumas sumokėjo baudą už žuvį ir atidavė vieną vergą. Tačiau, būgtai Mahometas apie šį incidentą nieko nežinojo. Tačiau manau, kad Mahometas puikiai žinojo apie abu šiuos incidentus, o ir Mpamario šokinėjimas priešais karius, liudija, jog ir jis taip pat viską žinojo, nors dabar tai ir neigia.
Binas Džumas yra ilgas, plonas, neišvaizdus svahilis: šešių pėdų dviejų colių ūgio, storalūpis ir lenkta nosimi. Mahometui sakiau, kad jei Binas Džumas su mumis keliaus į Manjuemos (Manyuema) šalį, tai tada visam mūsų būriui bus užkirstas kelias atsitraukimui. Šis Binas Džuma, čia atėjęs nusipirko vergą kaip tarną, bet šis pabėgo. Tada Binas Džumas dėl šio bėglio pradėjo grasinti Čapio kaimo gyventojui (jis pats sako, kad grasino trimis), o tada, vietoje šio bėglio. Mahometui pavyko sugrąžinti šešis – štai po šio epizodo ir prasidėjo karas.
Dabar, kai įsiplieskė karas, esu priverstas elgtis kaip ir Mahometas ir turiu trauktis su juo dieną ar naktį. Nebėra prasmės manęs klausti patarimo, tačiau akivaizdu, kad dėl bjauraus jų ir nepagrįsto jų elgesiu, atsidūriau bjaurioje padėtyje. Dabar jie bijo, kad dėl to sultonas Sidas Madžidas juos apkaltins. O kol kas Sidas bin Habibas man atsiuntė asmeninę žinutę – kvietė keliauti su jo pasiuntiniais ir palikti šį būrį.
Matau, kad dabar planuojama pabandyti išvalyti kelią nuo Čapio ir tada judėti toliau. Tačiau man taip bjauru dėl šio karo, kuris kilo dėl vergų, kad aš, rizikuodamas, jog mane užpuls vietiniai rytoj iškeliausiu be Mahometo Bogharibo, nors jis man labiau patinka nei, pavyzdžiui, Mpamaris ar Sidas bin Habibas. Kokia akivaizdi veidmainystė kreiptis į Koraną patarimo, kai Bino Džumos rankose pagrobtos moterys, merginos ir žuvys.
1868 m. gruodžio 8-9 d.
Teko laukti, kol vanjamvesiai paruoš maistą (kelionei). Mahometas jiems ne vadas ir neturi jokios įtakos, kaip ir kitiems. Atėjo du babembai ir pasakė, kad jie atsisakys kovos, tačiau paprašo grąžinti jiems žmonas, kurias pagavo Sido žmonės, kai jie keliavo čionai. Iš pradžių, šį pagrįstą prašymą atmetė, tačiau sveikas protas paėmė viršų ir arabai sutiko nors ką nors padaryti, kad sušvelnintų priešo pyktį: jie išsiuntė šešis belaisvius, tarp jų ir dvi moteris, dėl kurių buvo atėję babembai.
[Leidėjo komentaras. Pagaliau, gruodžio 11 d. jis pradeda kelionę su arabais. Jie keliauja į rytus link Udžidži. Tai marga grupė iš Mahometo ir jo draugų bei vanjamvesių (leidėjas juos vadina „Unyamwezi“) ir varganomis virvelėmis ir jungais supančiotų vergų. Vieni neša dramblio kaulą, kiti varį ar maistą žygiui, o jų veiduose galima perskaityti viltį ir baimę, kančią. Visi jie keliauja iš šios šalies, tarsi gyvatė atsitraukianti nuo savo aukos į kurią ji suleido savo nuodingus dantis]
1868 m. gruodžio 11 d.
Keliavome šešias valandas. Čiabuviai mūsų nelietė.
Pastatėme aptvarą, ryte perėjome Lokindos upę ir jos intaką Mukosį. Čiabuvių vadas yra Čisabis, kuris neprisijungė prie kitų babembų vadų. Einame tarp dviejų mišku apaugusių kalnagūbrių. Šie kalnagūbriai yra tąsa tų, kurie supa Moero (Mvero) ežerą.
1868 m. gruodžio 12 d.
Įgrisusi istorija su vergų pabėgimais pasikartojo vakar, kai dingo du Mpamario vergai, nepaisant to, kad jiems ant kaklo buvo uždėtas jungas ir jie abu pas jį nuo mažų dienų. Iš neseniai įsigytų Mahometo Bogharibo vergų neliko nė vieno patrauklesnės išvaizdos vergo. Visos gražesnės vergės lengvai įgyja malonę, išprašo, kad nuimtų pančius, o po to pabėga.
Po keturių valandų žygio atvykome į Čisabio kaimą ir Sido bin Habibo stovyklą. Visą laiką be paliovos lijo ir sugadino iškilmingą Sido susitikimą su jo giminaičiu Mpamariu. Tačiau moterys ištvermingai stengėsi, nors ir kiaurai permirko: jos nuoširdžiai dainavo pasveikinimus ir šoko - kaip pasakytų žurnalistai (v.p.: panaudotas kitoks išsireiškimas – kaip pasakytų "penny-a-liners") – kurių uolumas buvo vertas geresnio tikslo.
Pagal paprotį svečius priimantis prekybininkas pjauna ožkas ir maitina atvykėlius mažiausiai dvi dienas. Sidas laikosi šios svetingumo taisyklės, nors ir toliau nepaliaujamai lyja.
Visoje šalyje augantys medvilnės krūmai ir paparčiai rodo, jog Marungoje aukštas drėgnumas.
Lietus lyja kiekvieną dieną, bet tai ne tas smarkus lietus, kuris pliaupia saulei virš mūsų galvų grįžus į pietus.
1868 m. gruodžio 15 d.
Dvi valandas keliavome prie Tambos kalnagūbrio.
Čiabuvis maistui nušovė labai gražią šviesiai pilką pelėdą „nkwékwé“. Dėl juodo plunksnų žiedo viršugalvyje ir juodų auselių, ji labai panaši į katę (v.p.: pagal aprašymą, galimai tai "baltaveidis afrikos apuokas" - vienas iš dviejų "Otus leucotis" porūšių)
1868 m. gruodžio 16-18 d.
Vakar vakare mirė Sido bin Habibo brolis. Aš nusprendžiau visiškai palikti šį būrį, bet Sidas pareiškė, jog Čisabiu negalima pasitikėti. Be to, kadangi Sido brolis mirė, būtų nepagarbu man palikti jį vieną laidoti mirusįjį. Tą naktį šeši Sido vergai pabėgo. Vienas iš jų turėjo saugojo kitus. Kalbama, kad vienam mobembui, kuris du kartus su Sidu keliavo į pajūrį, patiko moteris vergė. Ji buvo pririšta grandinėje su kitais penkiais vergais. Tada jis išpančiojo visus penkis ir pasiėmė su savimi moterį. Atlaisvinti penki vergai iš karto dingo. Dabar, kai žolė jau aukšta ir žalia, niekas negali susekti pėdsakų ir sužinoti kur link jie spruko.
Sidas man pasakė, kad dėl vergų jis nebūtų delsęs, bet lieka dėl savo brolio mirties. Palaidojome jauną vyrą, kuris sirgo tris mėnesius. Mpamari ir keturi kiti nusileido į kapą. Virš ištempė plačią drobę ir ją judino, tarsi vėdindama tuos, kurie paguldė kūną dugno šone iškastoje įduboje. Baigę su kūnu, jie ėmė žemę semti link savęs, o visi kiti ją stūmė link jų, kol neužkasė kapo. Tada priėjo mulas (musulmonų šventikas), užpylė ant kapo vandens ir sumurmėjo keletą maldų. Tuo pačiu metu Mpamari garsiai man pasakė: „Mula meldžiasi taip, kad jo nesigirdi“, o mulas man nusišypsojo, tarsi sakydamas: „Už tą mažumą, kurią gausiu, ir taip pakankamai garsiai meldžiuosi“. Ceremonijos metu moterys garsiai dejavo. Mes nuėjome į įprastą susirinkimų vietą, ir visi paspaudė Sidui ranką, tarsi iš naujo priiminėtų jį į gyvųjų draugiją.
Prieš tai, Sidas man pasakė, kad jis kovojo su žmonėmis, kurie nužudė jo vyresnįjį brolį Salemą bin Habibą, ir toliau kovos su jais, kol visa šalis nebus nuniokota ir tuščia: musulmonai neatleidžia kraujo liejimo. Sidas nužudė daug žmonių ir sučiupo daug vergų bei didelį kiekį dramblio kaulo ir vario. Jis turi daugiau nei du šimtus ilčių, iš kurių daugelis labai dideli.
1868 m. gruodžio 19-20 d.
Atėjome į įtvirtintą Čisabio kaimą kairiajame Lofunso upės krante, kuri teka per pelkėtą trijų mylių pločio slėnį. Naktį pabėgo aštuoni Mahometo Bogharibo vergai - vienas su ginklu ir su savo žmona. Ieškoti bėglių ieškoti didelis būrys, bet nieko nerado.
Arabai šiandien sumedžiojo dramblį ir pasiuntė pasiimti mėsos, tačiau Čisabis įsakė, jog žmonės neliestų jam priklausančios mėsos. Kabvabvatoje įgyta patirtis mums sakė - „laikykitės nuosaikiau“; todėl, norėdami nuraminti vadą, jie jam nusiuntė šešias kaliko atraižas ir du kaplius. Bet tada Čisabis pareikalavo pusės mėsos ir vieno ilties. Arabai mėsą davė, tačiau mandagiai atsisakė duoti iltį. Jie pareiškė, jog vadas yra jaunas vyras, tad tokį reikalavimą iškėlė ne jis, o be to, tokie vadai kaip Kasembė, Čikumbis, Nsama ir Mererė - visiškai nieko nereikalavo. Tikriausiai jo patarėjai girdėjo apie portugalų nustatytą įstatymą ir nori jį čia prisitaikyti. Po viso to, abi iltys liko arabams.
1868 m. gruodžio 22 d.
Perėjome Lofunso upę. Iš pradžių bridome per tris jos atsišakojimus, kurių pirmasis buvo keturiasdešimt septynių metrų pločio, o po to per visą upę, kurios plotis apie penkiasdešimt jardų, o gylis iki smakro. Srovė nunešė du vyrus ir jie nuskendo, dar du išgelbėjo į vandenį sušokę žmonės. Vienas iš gelbėtojų buvo mano tarnas Susis. Vienam vyrui įkando krokodilas, bet jį pavyko jį nubaidyti.
Naktį pabėgo du vergai: moteris atrišo medinį vyro jungą nuo medžio ir pabėgo kartu su juo.
1868 m. gruodžio 24 d.
Šiandien mus gaišina penketas ligonių. Kai kurie negali keliauti dėl juos apėmusio silpnumo ir viduriavimo. Tai dėl to, kad jie neapsirengę miegojo ant plikos drėgnos žemės.
Sidas bin Habibas sako, kad Rua šalyje yra ypatinga ožkų veislė su stebinančiai trumpomis kojomis. Jos tokios trumpos, kad ožkos negali toli vaikščioti. Tačiau šios ožkos duoda daug pieno ir gerai penisi, bet mėsa nelabai gera.
Katangoje aukso yra tik ežere, krioklio dugne. Tikėtina, kad srovė jį atneša gerokai iš aukščiau. Sido pasakojimas apie Lofu arba, kaip jis vadina - Vakarų Lualabą, sutampa su jo pusbrolio Sido bin Omaro pasakojimu. Ji teka į šiaurę ir įteka į vakarus nuo Lufiros į Kinkonzos ežerą, kuris taip vadinamą pagal tenykščio vado vardą. Tekėdama tolyn, rytų Lualaba tampa labai plati anapus - dažnai šešių ar aštuonių mylių pločio. Joje yra daug apgyvendintų salų, kurių gyventojai nebijo jokios invazijos. Jų vadai - Moengė ir Njamakunda - nežaboti žmonės. Sido medžiotojas Kabvebvė jam perdavė daug informacijos, kurią jis gavo per savo medžioklės klajones. Pavyzdžiui, jis sako, kad Lufira turi devynis reikšmingus intakus. Vienas iš jų, Lekulvė, taip pat turi devynis intakus, o kitas intakas - Kisungu - yra padengtas „tikatika”, per kurią žmonės eina iš kranto į krantą, nors „tikatika” nuo jų svorio ir įlinksta. Lufiros ir Vakarų Lualabos arba Lofu, kartu su Liambos šaltiniais pelkėje, kuri išteka iš po kalvos. Šioji kalva vadinama „segulo“- tai yra – „skruzdėlynas“.
1868 m. gruodžio 25 d.
Kalėdas. Mes negalime nusipirkti nieko, išskyrus patį paprasčiausią maistą. Nei ožkos, nei vištos. Sidas, kuris turi daug vario, gali gauti kuo puikiausius valgius ar daiktus.
Praėjome pro Katangos kalną, kuris mums liko kairėje, ir išėjome prie Kapetos upės. Papjovėme mėgstamiausią ožkytę, kad pagamintų kalėdinę vakarienę. Iš Udžidžio atkeliavo prekybininkų būrys. Jie teigia, kad nuo čia iki Tanganikos – dešimt perėjimų. Jie pateikė klaidingą informaciją, būgtais Čovambės ežere yra garlaivis, kuris tempia baržą. Ir, be visa ko – anglų! Jame daugybė karolių ir audinių. Tai naujienos, kurias perdavė musulmonų misionierius Naujienas savo laiške perdavė Mteza kaime gyvenantis musulmonų misionieriaus Abdula bin Salemas (Abdullah bin Salem). Šį laišką Udžidžyje gavo prieš tris mėnesius.
1868 m. gruodžio 26 d.
Pasiekėme vieno iš kalnų virtinės viršūnių, į kurią kopėme dvi su puse valandos. Šis kalnagūbris, kaip įprasta, driekėsi iš pietų į šiaurę. Plokščia kalnagūbrio viršūne keliavome tris valandas ir priėjome prie audringos Kibavės upės. Keteroje, per kurią keliavome, nėra gyventojų, nors vietovė labai graži - su skirtingais žalumos atspalviais. Ėjome per papartynų, kurie išaugę iki penkių pėdų, plotus ir pro žydinčius imbierus. Visą dieną išbuvome drėgname debesyje. Šiose retkarčiais būna dulksna, kuri viską sudrėkina, o lietaus matuoklyje nieko nebūna. Nesimato nei saulės, nei žvaigždžių.
1868 m. gruodžio 27-28 d.
Čia pasilikome sekmadieniui, o po to vėl pakilome į kelionę. Perėjome penkias keturių jardų pločio ir iki kelių gylio upelius, kurios įteka į Lofunsą. Žolė jau pradeda dengti takelius, daro juos nematomus - ji auga labai greitai. Visą dieną ant lapų guli dideli vandens lašai, jie nukrenta, kai mes praeiname, ir todėl kojos visą laiką šlapios.
1868 m. gruodžio 29 d.
Ėjome lygiu kalvagūbriu tarp dviejų juodų keterų, paskui leidomės žemyn ir įėjome į pusiau sudegusį įtvirtintą kaimą, kur ir sustojome. Gaisrą iššaukė pirklių iš Udždidžio laužai. Dabar esame Itandės rajone prie Nsviba upės.
1868 m. gruodžio 30 d.
Pasukome tiesiai į rytus. Ženkliai pakrypome į rytus dar nuo Katangos kalno ir Lofunsos. Perėjome labai gilią Lokivos upę, kurios plotis – 12 jardų. Visur aplinkui kaimai. Eidami į rytus, visą laiką lipame į kalną. Šiaurės vakaruose matomi labai aukšti kalnai. Miškai tamsiai žali, su dideliais šviesesnio atspalvio lopais.
1868 m. gruodžio 31 d.
Vakar, pliaupiant lietui pasiekėme Lofuko. Nežinodamas, kad netoliese yra stovyklavietė su nameliais, sustojau ir apsivilkau lietpaltį (v.p.:“bernouse“ – kaučiuku impregnuotas apsiaustas), bet vis tiek sušlapau ir neturėjau sausų drabužių. Šiandien čia apsistojame, kad galėtume įsigyti maisto. Visas dangus buvo padengtas debesimis, skriejančiais iš šiaurės vakarų. Upė yra trisdešimt jardų pločio, teka į rytus, į Tanganiką. Kraštovaizdis žavus.
2021-07-09
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą