1867 m. birželio 1 d.
Šiandien dar vienas būrys išėjo plėšti Nsamos žemių į vakarus nuo Lofos santakos už tai, kad buvo pažeistas visuotinas paprotys. Žmonės, kuriuos išsiuntė plėšikauti, eina nenoriai, bet kai jie paragaus plėšikavimo skonio, jis jiems patiks.
Šalia Moambos kaimo 10°10' P. ilg. (v.p.: atsitraukta gerokai piečiau – trikampyje tarp Tanganikos, Bangweulu ir Mweru), vandenskyros šlaitas pasviręs į šiaurę. Sutekančios upės labai vingiuotos, o čiabuviai labai miglotai įsivaizduoja, kur jos teka. Pavyzdžiui, visi Moambos kaimo vyrai kalba, kad Lokhopa įteka į Lokholu, o ši į Liembą, tačiau viena jauna Moembės žmona, matomai labai išprususi ir guvaus proto, teigia, kad Lokhopa ir Lokholu įteka į Čambezę. Aš taip ir užrašiau. Upeliai, kurie suteka į Čambezę ir Liembą taip užsipainioję, kad reikalingi išsamesni tyrimai, kurių aš negaliu atlikti.
Į šiaurę nuo Moambos, prie Merengės upės, prasideda nuolydis į Liembę. Lofa prasideda Čibuės šalyje (Chibué's country). Išilgai Lofos ir jos intakų eina virtinė 500-600 pėdų aukščio kalvų, kurios apaugusios žaliuojančiais medžiais. Tarp tų kalvų virtinių esantys slėniai, nukreipia upes į Liembę (Tanganiką) arba į pagrindines keturias, į ežerą, sutekančias upes. Keli srautai, pavirsdami į nuostabius krioklius, krenta nuo beveik statmenų uolų. Kalvų virtinės eina paskui viena kitą į šiaurę ir šiaurės rytus kiek akis mato ir, matomai tęsiasi dar toliau. Vandenskyra tęsiasi į vakarus už Kasembės valdų, o Luapulos arba Čambezės ištakos taip pat prasideda tose pačiose platumose, kaip ir Lofa arba Lonzna (Lofu and the Lonzna).
Arbai papasakojo, kad tarp šios vietos ir jūros, iki kurios apie 200 mylių, yra Vasango šalis, kuri vadinama Usango (Wasango—called: Usango), kurioje gyvena šviesaus gymio, panašiai, kaip portugalai, žmonės, kurie svetimšaliams visai draugingi. Vasangai laiko daug galvijų. Jiems vadovauja vadas Merėrė (Meréré).
(v.p.: minimi vasangai, tai dabartiniai sangai "sangu". Jie dar vadinami "riori" - stepių žmonėmis. Skaičiuojama, kad iki ngonių ekspansijos jų buvo beveik 100 tūkst., gyveno klanais. Per ngonių ekspansiją labai greitai (gal net pirmieji) perėmė jų karinę patirtį (įskaitant ginklus) ir labai aktyviai ėmėsi prekybos vergais ir dramblio kaulu su rytine pakrante. Vėliau prasidėjo kaip ir pilietinis karas ir nuolatinis kivirčas su kaimynais, kurie taip pat perėmė ngonių gyvenseną. Sangai mėgo kurtis arčiau kelių ir traktų, tad tose vietose vyrauja islamas, šiek tiek krikščionių, tačiau atokiau gyvenantys iš vis jokios, išskyrus savąją nepraktikuoja. Kaip ir islamas ar krikščionybė yra labai negiliai įleidę savo šaknis)
Arabai skaičiuoja, kad atstumas iki jų (Vasango) yra 25 kelionės dienos, o nuo ten iki Bagamoio, iki jūros – mėnuo. Tai yra, reikia praeiti apie 440 mylias. Učerė (Uchéré) yra labai toli į šiaurę, tačiau vienas čiabuvis man pasakė, kad per 8 dienas iš Kasonsos ta kryptimi nuėjo į druskos kasyklą. Merėrė, raginamas savo motinos, dažnai rengia gyvulių grobimo ekspedicijas.
Tai, ką mes čia matome aplinkui, galime apibūdinti, kaip „pirmykščiais miškais“, tačiau negalime pasakyti, jog visa šalis jais pilnai apaugusi. Vabzdžiai kai kuriuos medžius suniokoja arba juos paverčia į karlikinius medelius, žmogus niokoja kitus medžius, kai lupa žievę audiniams gaminti, drambliai taip pat sulaužo daugybę medžių ir, tokiu būdu, gigantiškus medžius galima tik ganėtinai retai pamatyti. Juos galima rasti tik uždaruose kalnų slėniuose. Žodžiu, apibendrinant - miškų medžiai ploni ir jų rūšių nedaug. Paukščių rūšių, kurie čia gyvena, čirškia ir kleketuoja, manau, kad daugiau nei Zambezėje, tačiau aš jų nešaudau: mane stebina naujų girdimų natų gausa.
Šalį, kurioje dabar esame, arbai ir čiabuviai vadina Ulunga (Ulungu), o tą, kuri kiek toliau šiaurės vakaruose – Marunga (Marunga). Hamisas (Hamees) turi užmezgęs draugiškus ryšius su masitais – vatutais (Watuta) rytuose. Jie neužsiima plėšikavimu. Nesenai jų vadas pas Kasonsą atsiuntė savo žmogų, o gavęs dovaną išėjo labai patenkintas.
Hamisas labai nori rūpintis mano saugumu. Iš šiaurės rytų atvyko žmonės, kurie norėjo sužinoti apie čionykščius įvykius. Šie žmonės siūlo man eiti su jais, o po to pakilti rytine Liembos ežero puse iki Udžidži. Tačiau toks pasiūlymas nesutampa su mano planais atrasti Mveru ežerą ir keliauti per vandenskyrą, kad nustatyti ar tai Kongo ar Nilo vandenskyra. Tad Hamisas buvo nepatenkintas, kad aš ketinu keliauti į pietus , o po to į vakarus, nes tokiu būdu aš atmetu jo patarimą. Jis pasakė, kad jeigu aš palauksiu kol ateis jo žmonės, tai mes galėsime pakalbėti dar kartą.
Pasidomėjus ar šioje šalyje yra didelių kalnų, man pasakė, jog apatiniame Liembos ežero kampe yra didžiausias čionykštis kalnas Maufipa arba Fipa (Moufipa, or Fipa), nuo kurio matomas Tanganika. Ten, ko gero, bus Nkalambės ir Luazės ištakos.
Stabmeldžių miestelyje nėra nieko įdomaus. Visi užsiėmę maisto ruošimu arba rūbų siuvimu, krepšelių ir dėžių pynimu. Moterys valo ir lukštena grūdus: iš pradžių juos džiovina saulėje, o po to supila į sietą ir taip nuvalo dulkes ir lukštus, o po to mala su dviem akmenimis. Po to reikia atnešti malkų ir vandens, kad iš jų pagamintų valgį. Anksčiau čia gyveno ūmus vadas, kuris grasino sudeginti savo namus ir visą turtą, nes jo žmonės jį apvogė, bet taip nepasielgė: tai tebuvo būdas iškaulyti daugiau malonių (v.p.: pagal leidinį ir originalą labai neaiškus išsireiškimas. Bet bendra prasme, minimas tipelis norėjo sugraudinti arabus,, kad jo pagailėtų, pašelptų ar nuleistų kainas).
Žmonės, kurie išėjo kautis, užpuolė didelį kaimą ir nužudė kelis žmones, bet, tame tarpe, šaudydami krūmuose, ir vieną saviškį, ir dar vieną sužeidė.
Arabas, kuris plaukiojo Tanganikos ežeru, teigė jog ežero vandenys teka į pietus.
Kielės suka lizdus ant namukų stogų. Jos labai įsijautusios į savo darbą, kaip ir žmonės.
Nežinau, kaip elgtis: dalis arabų nusprendė eiti į vakarus, kai tik susitvarkys santykiai su Nsama, o kiti juo nepasitiki. Vienas arabas nori savo žmones pasiųsti dramblio kaulo, o pats keliauti į rytus, į Vasangą. Pačio Nsamos laukia atvykstant šiandien arba rytoj. Tad mes sutaupytume labai daug laiko ir jėgų, jei keliautume tiesiai į vakarus ne aplinkeliu. Vakar nuo Liembos pusės atvyko keli arabai. Vienas iš jų plaukiojo Tanganikos ežeru ir sako, jog ežero vėjai labai trukdo plaukiojimui. Tačiau, nežiūrint to, nė vienas neturi pilno supratimo apie šį ežerą. Pietinę ežero dalį jie vadina jūra ir manė, jog tai ne Tanganika, o atskiras ežeras.
Atidžiai stebėjau ulungus ir turiu pasakyti, jog jie neįtikėtinai mandagūs. Giminaičiai vienas kitą sveikina stovėdami ant kelių ir apsikabinėdami. Po to ploja delnais, juos laikydami prie pat žemės. Kai kurie dar labiau nusižeminę sveikina savo vadą ir bučiuoja žemę priešais jį, bet dauguma - tik atsiklaupę, nusilenkę ir nuleidę galvas iki žemės. Jie tuomet sako: „O Ajadla chiusa, Mari a bwino“. Usangai sako: „Ajé senga.“Delnų plojimais sveikina vyresniuosius ir lygius sau, ir plojimas kaimuose girdimas nuolatos. Tai dažniausiai sveikina senius. Kaip atsirado tokia pagarba vienas kitam, visiškai nesuprantama. Nepanašu, kad ją būtų iššaukusi baimė.
Netgi vadai liaudžiai nekelia baimės ir žiaurus senovinis stereotipas, kad laukinius galima valdyti tik įvarant jiems baimę, matomai čia neveikia ir nežinomas. Tačiau, be jokių abejonių čiabuvius valdo ir visai neblogai. Žmonės nelabai noriai ėjo bausti Nsamos už papročių laužymą, bet vykdydami vadų valią, vis tik ėjo ir grįžo kas su medine kėdute, kas su dėže ar moliniu indu, kuris buvo iki viršaus pribertas žemės riešutais arba džiovintos mėsos; arba kauptuku, ar lanku. Tai apgailėtinas, labai apgailėtinas mokestis už dviejų savaičių sunkų pabėgėlių persekiojimą ir kaimų deginimą.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė kelių dienų užrašus į vieną, tame tarpe ir gegužės 28-29 dienas. Kita vertus ir D.L. dienoraštis šioje vietoje labai supainiotas, dienos išmėtytos.
----------------------
1867 m. birželio 16 d.
Šiandien atėjo žinia, kad pietvakariuose, Lundoje, arabai neteko 40 žmonių, kurie numirė nuo raupų („ndué“), kad, tenykščiai žmonės, išgirdę apie įvykius susijusius su Nsama, bėga nuo arabų ir nenori pardavinėti dramblio kaulo ir maisto. Panašu, kad mūsų maršrute - nauja kliūtis.
1867 m. birželio 17-19 d.
Hamisas išvyko pasitikti grupės iš pietvakarių, galimai tam, kad išvengti raupų atnešimo į šias vietas. Grupė apsistojo per dvi valandas kelio nuo mūsų.. Hamisas pranešė, kad nors šie žmonės ir neteko daug žmonių dėl raupų, jie atnešė gerą žinią, kad toliau į vakarus yra daugiau arabų: Saidas bin Umalas arba Salemas (Seide ben Umale, or Salem) gyvena šalia Kasembės kaimo per 10 dienų kelionės nuo čia, o kitas arabas Džuma Marikanas arba Katata Katanga (Juma Merikano, or Katata Katanga), kitame kaime, toliau į šiaurę, o Saidas bin Habibas buvo prie Fueto (Phueto), kuris arčiau prie Tanganikos. Šis būrys, tai pagrindinės Habibo pajėgos ir dabar jis eis pas Nsamę vesti su juo derybų, nes Hamiso nuomone, šis bijo ateiti. Tad Hamisas turi žengti pirmą žingsnį tam, kad atkurtų draugiškus santykius.
Viską apmastęs, manau, kad nors ir koks vargingas laukimas bebūtų, bet geriau laukti, nei keliauti aplinkiniu keliu, nes galiu nerasti Mveros ežero, kuris, kaip sako – trys dienos kelionės nuo Nsamos. Jo žmonės ten keliauja įsigyti druskos aš negalėjau ateiti iš pietų taip, kad jie nesužinotų. Jie manęs nepažįsta ir gali palaikyti arabu. Hamisas atkreipė dėmesį, kad arabai turi paprotį, kuris jiems palengvina kelionę: iš anksto pasiunčia žmones su dovanomis ir taip sužino vietinių gyventojų nuotaikas. Tad Hamisas siūlo semtis kantrybės ir tikisi sudaryti taiką su Nsama. Norėdamas pademonstruoti, kad jo viltys pagrįstos, papasakojo kaip Nsama, dar kai prasidėjo neramumai, atsiuntė žmones su dviem iltimis į kaimą, iš kurio jį išvarė ir taip bandė susitaikyti, bet arabai įtarė klastą ir pradėjo šaudyti į pasiuntinius ir juos užmušė. Po to Nsama siuntė 10 ožkų ir vieną iltį, bet ir šis bandymas nesulaukė pasisekimo. Hamisas mano, kad jei jis pats būtų jų vietoje, visą šį konfliktą būtų suvaldęs taikiai.
Visi skundžiasi šalčiu. Vietovė aukštumoje ir mes gyvenam miškelyje, kuris rytais užstoja saulę, prie Čiloa (Chiloa) upės. Šaltis verčia žmones pašiūrėse kurti didelius laužus ir jos dažnai sudega. Temperatūra krenta iki 46°F (8°С), o kai kada ir iki 33°F (0,5°С).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė kelių dienų užrašus į vieną, matomai įdėdamas tik į aiškiai datuotą dieną.
----------------------
1867 m. birželio 24 d.
Arabai užsiėmę Korano arba Kurano (Koran, or Kurán) skaitymu ir meldžiasi. Ryt jie kvies susirinkimą, kad apsvarstytų ko reikėtų imtis dėl Nsamos. Vadas matomai geros nuomonės dėl Hamiso ir kalba, kad „Tegu ateina ir viskas bus gerai“. Hamisas ketina šiek tiek nuolaidžiauti. Tai zanzibariečiai ne panašūs į vergų pirklius iš vaijau šalies.
1867 m. birželio 25 d.
Pakviesti arabai nesusirinko, bet turi pasirodyti rytoj.
Jaunos kielės apsiplunksnavo ir išsiskraidė, o lizde liko tik vienas paukščiukas. Suaugę bandė jį iš lizdo išvilioti: priskrisdavo ir, čia pat, išskrisdami atsigręždavo pažiūrėti ar šis seka įkandin. Jis lizde papildomai išbuvo dar kelias dienas.
Susirinkimo metu, arabai nusprendė, kad Hamisas su keliais palydovais išeis pas Nsamą pirmą dieną po jaunaties (tai buvo itin svarbi sąlyga), nes einamas mėnuo buvo nesėkmingas ir jie dabar nenori ko nors imtis, bandys kitą mėnesį.
1867 m. birželio 28 d.
Šiandien vyko arabų vestuvės. Iššaudė šimtinę tuščių šūvių ir per kaimą praėjo geriausiais rūbais apsirengusių vyrų procesija. Jie dainavo iš visų jėgų, bet melodijos beveik jokios nebuvo. Moterys jaunavedžių galvas apibėrė grūdais – linkėjo gausos.
Kalbama, kad Nsama arabų laukia savo naujoje tvirtovėje. Nebeįmanoma suprasti, kas dėl viso šio sąmyšio kaltas, nes pasakojimus aš girdžiu tik vienos pusės. Tačiau ta aplinkybė, kad šio regiono vadai su tokiu ryžtu panoro bausti Nsamą už papročių sulaužymą, o ne protestavo, verčia mane manyti, jog vis tik kaltas Nsama. Jei jis nebūtų kaltas, tai, aišku, atsiųstų žmones paklausti „Bulungu“ ar „Bäulungu“ (v.p.: tai etninės grupės), kodėl šie be jokios priežasties užpuolė jo kaimus.
[Leidėjo pastaba: toliau įrašas apie gentį, kuri gyvena toli rytuose]
Vasangai (v.p.: D.L. dienoraščio originale užrašyti kaip „Wasongo“) labai primena zulusus. Jie vaikšto nuogi ir laiko didelį kiekį galvijų, kurie gyvena pašiūrėse kartu su šeimininkais. Mererė labai dosniai dalija savo galvijus – duoda kiekvienam po jautį. Ryžių nėra – tik kukurūzai ir soros. Hamisas paliko žmones sodinti ryžius. Dar kai arabai tik pasirodė, Mererė turėjo labai daug dramblio kaulo, bet dabar jo visai neliko.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pasakojime apie vasangus, D.L. dienoraščio originale papildomai priduriama, jog vasongai yra žymiai šviesesni, beveik kaip europiečiai ir visa tai užrašyta iš arabų pasakojimų apie juos)
----------------------
2021-03-12
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą