1867 m. gegužės 1 d.
Susiruošėme eiti šiaurės vakarus ir patikrinti ar ežeras susiaurėja, tačiau, jau išeinant, atėjo vadas su žmona ir iškilmingai prisiekė, kad eidami ta kryptimi, papulsime tiesiai masitų rankas. Teko žygį atidėti. Sutikau pasilikti, nors iki galo taip ir nepatikėjau čiabuvių žodžiais. Tačiau, po kurio laiko, gavome patvirtinimą, kad jie kalbėjo tiesą ir tokiu būdu mes išsigelbėjome nuo plėšikų.
Plėšikiški masitai pakeitė savo taktiką: jie reikalauja jiems atiduoti kažkiek tai žmonių ir audinių, o po to išeina. Jie atsiuntė gandą, kad kita duoklės rinkimo vieta bus Mombo ir ten atėję paėmė 12 žmonių ir daug audinių, o po to išėjo į pietus, į kalnus, kur jie ir gyvena. Mūsų vadas ir jo žmonės itin atidžiai sekė jų judėjimą. Gyventojai vylėsi pasislėpti nuo masitų miško, kuris augo vakaruose nuo kaimo, glūdumoje
Man pranešė gerą žinią, kad Kasonsas (Kasonso) vyko pas mus, tačiau jį pasiekė žinia, kad jo sūnus mirė. Tad jis tik atsiuntė mums alaus ir maisto atsargų, kuriuos suvartojome laukdami kada išeis masitai.
Sužinoję, kad masitai išėjo, mes išžygiavome. Nakvojome pusiaukelėje į kalnagūbrio viršų. Vakar vakare vėl turėjau priepuolį, buvau netekęs sąmonės: nugaros raumenys netenka jėgos, ausyse amžinas ūžimas, dingsta gebėjimas išspręsti net paprasčiausią užduotį.
Perėjome Ayzės (Aeezé ) upę. Šioji upė turi krioklį. Jos plotis 15 jardų, o gylis iki kelių. Tokių upelių čia nesuskaičiuojama gausybė.
Mombo kaimas. Apima neviltis, kai pabandai gauti tikslius duomenis apie ežerą ir upes, nes čiabuviai nepratę prie tikslumo. Mombo pareiškė, kad kai buvome apačioje, prie ežero, pas jį buvo atėję du arabai ir klausinėjo apie mus, bet jis neigė, jog mes esame čia, nes manė, jog taip padės išvengti bėdų ir žalos.
Čia auginama medvilnė priklauso „pernambuco“ rūšiai (v.p. šie medvilnės rūšis augo Brazilijoje. Matomai D.L. turėjo galvoje labai panašią). Jo krūmai 7-8 pėdų. Kažkada, iki masitų antpuolių, čia dideliais kiekiais audė dryžuotą juoda-balta audinį. Dar ir dabar galima pamatyti iš jo pasiūtas skaras. Įdomu tai, kad ši medvilnės rūšis sutinkama tik šalies viduryje.
Keliaujant toliau į vakarus, į plokščiakalnį, mes atsidūrėme lygioje vietovėje, kuri buvo apaugusi mišku iš plonastiebių medžių. Nuo rytų ir iš pietų, bei šiaurės stūkso ilga virtinė žemų kalnų. Tai Moami šalis. Joje daug dramblių, bet juos medžioja retai, nors jie netrukdomi ištrypia ir suėda sorgą, ir taip pridaro daug žalos.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė 1-10 dienas. Beje, praleistas D.L. pombės alaus aprašymas. Jis rašo, jog tose pombės alus gaminamas iš sorgos yra labai tirštas ir kartus. Soros užpilamos verdančiu vandeniu ir vėliau dalinama (matomai po fermentacijos) į mažesnius indus, nuosėdas paliekant ant puodo dugno. Kad tokį alų gerti, reikalingas labai tvirtas skrandis.
-----------------------
1867 m. gegužės 11 d.
Šiandien gana greitai pasiekėme kaimą prie Moami upės, kur ir apsistojome, nes nenorėjome sekmadienį praleisti miške.
Į kaimą buvo atėję drambliai ir gyventojai, nenorėdami, kad jie sugriautų grūdų saugyklas, jų sienas aptepė dramblių mėšlu. Panašiai elgėsi ir Kolobengos gyventojai: jie karvės mėšlu tepė tešmenį ir taip veršiukas, jausdamas pasibodėjimą, atjunkdavo nuo jos. Kai karvę pradėdavo kamuoti skausmai dėl neišžįsto pieno, tai tada leisdavo prieiti piemeniui ir ją numelžti.
1867 m. gegužės 12 d.
Mus pasiekė žinia, kad vadas Nsama kaunasi su arabais. Mes sunerimome ir norėjome tęsti kelionę palei Liembą (Tanganiką) į šiaurę. Išėjome ir pasukome link Mokambalos kaimo, kuris stovėjo ant skardžio priešais ežerą krašto.
Šalia kaimo tekančios upės pakrantėse auga daug „Shuaré Raphia“ palmių (v.p.: Elaeis guineensis. aliejinės palmės – apie jas buvo jau rašyta). Nusileidimo pradžioje pasimatė Lofos (Lofu) upelis, kuris tekėjo iš vakarų ir įsiliejo į Liembą. Man pasakojo, jog nuo upelio deltos ežero krantas pasuka į šiaurę arba šiaurės vakarus.
Atėjome į kaimą, kuris yra panašiai per 2' į vakarus nuo upės deltos. Šio kaimo vadas buvo malonus ir paslaugus. Šalia kaimo plytėjo didelė, panašu, kad 4 mylių, pieva, kur ganėsi buivolai. Tačiau jie buvo visiškai laukiniai ir slepiasi gigantiškoje žolėje. Aplinkui gausiai auga sorgai ir žemės riešutai.
Lofa šalia kaimo ¼ mylios pločio, tačiau aukščiau prieš srovę, jos plotis apie 300 jardų. Naktį upės slėnis visada pasidengia debesimis, todėl negaliu atlikti stebėjimų ir matavimų iki pat ankstyvo ryto, kai atšąla ir išsisklaido debesys.
Likome kaime, nes du iš mūsų šlubuoja ir visi esame pavargę po 2000 pėdų nusileidimo. Vadas pasiuntė žmones, kad sužvejotų mums žuvies. Jis primygtinai įkalbinėja, kad neitume palei Liembę, nes Nsamos sūnus Kapoma žudo visus einančius šiuo keliu. Kapoma keršija už blogį, kurį atnešė arabai jo tėvo žmonėms ir gali mus supainioti su arabais. Vakare pasirodė arabas suaheli‘s ir patvirtino dalį Karambo žodžių, tad nusprendžiau grįžti į pietus, į Čitimbos (Chitimba) kaimą, kur susirinko didesnė dalis arabų ir iš jų gauti tikresnės informacijos.
Pavyko sužinoti, kad Liembė, toliau į šiaurės vakarus pertverta uolomis ir toje vietoje vanduo liejasi per jas ir suformuoja puikų krioklį, susiaurėja iki 2 mylių, o po to tęsiasi tolyn.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė kelių dienų užrašus į vieną.
-----------------------
1867 m. gegužės 18 d.
Grįžome į Mokambolos kaimą ir einame į Čitimbą. Barakas liko kaime ir Džeimsas, numetęs ryšulį su trimis chronometrais ant kelio, nubėgo pas jį. Pasiunčiau jį parsivesti ir vakare Džeimsas grįžo. Jis niekuo nesiskundė ir nieko pasiteisinančio negalėjo pasakyti. Jie abudu mano, jog elgetaudami gali laisvai grįžti namo, nors nė vienas nesugebėjo pasakyti, kokioje pusėje jų namai.
1867 m. gegužės 19 d.
Toje vietoje, kurioje ilgam užtrukome, buvo labai šalta - 55°F (13 °С).
Pasimeldę tęsėme kelią į pietus ir pietvakarius link Čisakos.
1867 m. gegužės 20 d.
Einant ta pačia kryptimi, Čitimba buvo visai netoli. Jame sutikome didelį būrį juodaodžių Suahelio arabų. Jie užėmė didelę dalį statinių tvora aptverto kaimo. Man atėjus, jie mandagia mane palydėjo iki stoginės, kur jie dažniausiai ir rinkdavosi.
Arabams paaiškinau iš kur aš atvykau ir parodžiau sultono laišką.
Harnisas (Harnees) padovanojo ožką, dvi vištas ir miltų. Sužinoti Nsamos istorijos prasmę, buvo labai sunku, tačiau iš jų supratau, jog vadas jiems atsiuntė kvietimą, o kai jie atvyko, sukvietė žmones, kurie, norėdami pasižiūrėti į atvykėlius, susirinko miniomis. Įtariu, jog arabai išsigando tokios daugybės žmonių ir pradėjo į juos šaudyti. Buvo keli užmušti iš abiejų pusių, o Nsama pabėgo ir arabams paliko visą kaimą, su viskuo kas ten buvo. Kiti pasakoja, jog ginčas įvyko dėl dramblio ir Nsamos žmonės puolė pirmi. Na, bet kaip ten bebūtų - viskas susipainiojo. Tie, kurie liko Nsamos kaime, maistą ima iš kaimyninių kaimų, kuriuos po to degina, o Čitamba atsiuntė kvietimą atvykti pas jį vakarienės.
Po dviejų valandų nuo mūsų atėjimo, atvyko Kasonso būrys, kuris ketino žygiuoti į Nsamos valdas ir jei pasiseks – jį sučiupti, nes jis „pažeidė visuotinį įstatymą užpildamas žmones, kurie į jo šalį atvyko su prekėmis pardavimui“. Arabai nusprendė prisijungti prie jo būrio ir nualinti jo šalį, kaip tik sugebės. Iš esmės, tai bus paprasčiausias plėšikavimas, kai kiekvienas čiups tai ką sugebės – žmones arba gyvulius ir pabėgs, kai tik plėšikauti pasidarys pernelyg pavojinga.
Dėl visų šių įvykių nebegalėjau keliauti link „Moero“ ežero esančio vakaruose (v.p.: dabar tai „Mweru“ ežeras), tad rengiuosi keliauti į pietus, o jau po to pasukti į vakarus ir tokiu būdu apsukti lanku šį neramų regioną.
Arabų lyderio vardas Hamysas Vudimas Tagas (Hamees Wodim Tagh), kitas – Sidas bin Ali bin Mansuris (Syde bin Alie bin Mansure). Jiedu priklauso vienam iš įtakingiausių Zanzibaro pirklių namų. Hamisas ypač buvo man dėmesingas, dovanojo maistą, karolius, audinius ir teikė įvairiausią informaciją. Arabo, kuriam bus išsiųstos man skirtos prekės į Udžidžį (Ujiji) vardas Tamis bin Snaelimas (Thami bin Snaelim).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė kelių dienų užrašus į vieną. Taip pat nėra originaliame dienoraštyje D.L. išvardintų pagrindinių žuvų, kurias čiabuviai žvejoje Liemboje, tai yra – Tanganikoje.
Įdedu, nes poroje vietoje įdomūs komentarai (žuvų pavadinimų transkripcija originali):
„Liembos žuvys:
Monde
Mbiri
Kawangwe
Pamba – labai ilga žuvis ir kalbama, kad ji žudo žmones (v.p.: galimai tai "tigrinė žuvis" "Goliath Tiger Fish" arba "Hydrocynus goliath". siautėja Kongo upėje ir Tanganikoje. Dar vadinama "Afrikos piranija" - gali užaugti iki 110 pėdų - šios afrikinės tigrinės tetros gali užaugti iki 1,5 m. ir sverti iki 50 kg. Šiaip Centrinėje ir Pietų Afrikoje šių tigrinių žuvų yra kelios rūšys );
Kopi
Phende
Poloko - tai žuvis siurbtukas (čiulpeklė). Ji nužudo tuos, prie kurių prisisiurbia (v.p.: matomai tai Gnathoschromis permaxillaris – ciklidas. Užauga iki 15 cm., laikosi didesniame gylyje. Ji neturi išreikšto čiulptuko ir prisisiurbia savo lūpomis)
Baza
Kongola
Timba
Motongolo
Koto
Kalukamatangx
Sende
Mianga
Namoanze
Sokonto
Singa
Sinka
Makalemba
Tumbwe
Mbalala“
Taip pat įdomus antrojo arabo vardo originalus užrašymas: „Sai{y}de bin Alle - bin Mansure“
-----------------------
1867 m. gegužės 24 d.
Čitimbos kaime laukiame žinių, kuria linkme pakryps įvykiai ir turėsime žinių apie vakarinį maršrutą.
Šiandien išėjo Kasonso žmonės ir keli arabai: jie galimai mums ir suteiks žinių apie tai, kuriose vietose pasirodo Nsama ir, tada, mes patrauksime į pietus, o po to į vakarus.
Serui Tomui Maklinui parašiau laišką, kuriame nurodžiau Liembos ežero vietą, ir laišką dr. Siuardui (dr.Seward) tam atvejui, jei kiti laiškai nepasieks adresatų.
Prasideda karštasis periodas. Panašus, kaip būna liepos mėnesį piečiau esančiuose regionuose.
Viduryje baltos dienos, kai buvo atviri vartai, leopardas papjovė tris ožkas.
1867 m. gegužės 28 d.
Atėjo žinia, kad Nsama arabų atsiprašinėjo ir pažadėjo sumokėti už viską, ko šie neteko. Jis nežinojo, kad jo žmonės vogė arabų turtą. O po vienos ar dviejų dienų sužinosime ar pavyko užglaistyti visą šį incidentą. Vieni tiki Nsamos pareiškimais, o kiti sako: „Nsama savo taikiomis kalbomis stengiasi išlošti laiko, kad galėtų suręsti naujus įtvirtinimus“. O kol kas, Kasonso žmonės niokoja šias ir rytines Nsamos žemes.
Hamisas labai nori, kad aš pasilikčiau dar kelioms dienoms, kol negrįš Kasonso sūnus Kampamba, kuris turi atnešti patikimas žinias, o po to pasirūpins mūsų kelione iš Kasonso kaimo į Čiverės (Chiwéré) kaimą. Visi įsitikinę, kad vadas Čiverė doras žmogus.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas apjungė kelių dienų užrašus į vieną, tame tarpe ir 30 dieną.
-----------------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą