1866 m. rugsėjo 3 d.
Nusileidome į Misindžės santaką, kur pamatėme debesis (spiečius) „kungu“ vabzdžių. Juos gaudo staigiais judesiais mojuodami krepšiais. Šie vabzdžiai dūzgia, kaip bičių spiečius. Jie matyt yra kažkokia šio ežero vabzdžių atmaina. Gavome „kungos‘ paplotėlių ir keliavome toliau.
Stebėjau du ežero paplūdimius (pakrantės aukštumas): vienas penkiolika pėdų aukščio virš dabartinio ežero lygio, o kitas 40 pėdų virš jo. Tarp šių aukštumų stebima laiptuota erozija nuo vėjo ir šalčio bei karščio permainų, kuri nuėjo taip toli, kad vos galima matyti apvalėjantį nuolydį, kai apatinis pakrantės pakylėjimas labai ryškus.
Paraleliai ežero ašiai, driekiasi didelės gneiso masės ir visi klodai statmeni. Kai kurie lengvai pasvirę ežero pusėn, lyg norėtų kristi į vakarus. Tačiau kiti, lygiai taip pat pasvirę į priešingą pusę arba tiesiog pasisukę.
Iš vienos lianos uogų, pasidariau labai puikų rašalą. Išspaustos sultys turi portveino spalvą ir belieka tik jame išmaišyti ruputį „ferri carb. ammon.“ (v.p.: iš esmės - galimai įdėjo pelenų arba geležies rūdos) ir tai viskas ko reikėjo.
Pudelio Čitanės kailio spalva greitai keičiasi. Visos vietos apie kaklą ir šonkaulius labai greitai rudai raudonuoja, spalva tarsi rūdžių. Dauguma vietinių šunų, būtent tokios spalvos.
Čia gyvena mangadžai arba vanjasai (Manganja, or Wa-nyassa). Jų plaukai yra labai tankūs ir ilgi, žandikauliai mažai išsikiša priekin arba visai neišsikiša. Kūnas, rankų ir kojų forma labai gera. Vyrų veidai, neretai netgi malonūs. Moterys neįdomios, nerangios, tačiau nepaprastai švelnios. Jos labai darbščios: savo ploteliuose nuo ankstyvo ryto iki panašiai 11 valandos, o po to nuo kokios 3 valandos iki tamsos arba daužo kukurūzus (v.p.: kad atskirtų nuo burbuolės) ir mala grūdus. Vyrai dieną gamina virves ir siūlus ir tinklus, o vakare ir naktį žvejoja. Pašiūres (namelius) stato vyrai, o moliu jas aptepa moterys.
Juodoji žuvis „nasaka“ grunte daro duobutes su paaukštintais kraštais. Tokios duobutės aukštis nuo dugno iki krašto, nuo 15 iki 18 colių, plotis 2-3 pėdos. Čiabuviai šias duobes vadina jų namais. Pora joje kažkurį laiką gyvena, kol nepradeda neršti, o po to duobę palieka.
Makalosei (Mokalaosé)daviau šiek tiek moliūgų sėklų ir žirnių. Jis atsivedė mane į savo namus ir pavaišino alumi. Truputį išgėriau, o jis matydamas, kad daugiau nebegeriu, paklausė ar nenorėčiau, kad patarnaujanti mergina man padarytų „pata mimba" (v.p.: šiais laikais sivahų kalboje, tai tiesiog "nėštumas" arba nėštumo reguliavimas, pastojimas"). Nežinodamas ką tai reiškia, pasiūliau merginai moliūgo indą su alumi, bet galvoje buvo turėta ne tai. Makalosė paklausė ar tikrai nenoriu ir perėmė iš manęs indą. Tuo momentu kaip jis gėrė, mergina pasielgė taip: atsistojusi priešais jį, padėjo rankas ant jo juosmens po apatiniais šonkauliais ir suspaudusi jo raumenis po truputį rankas slinko link pilvo. Jis kelis kartus gerai gurkštelėjo ir prie kiekvieno gurkšnio ji atkartojo šį veiksmą, tarsi priversdama alų pasiskirstyti vienodai per visą skrandį. Mūsų mėgėjai išgerti, matomai, iki to dar neprisigalvojo.
1866 m. rugsėjo 5 d.
Žygiuojame link Ngombos (Ngombo) iškyšulio (v.p.: primenu, jog šiuolaikiniai vietovardžiai neretai nesutampa su D.L. laikų vietovardžiai), kuris priartėja prie Sengos arba Cengos kalno (Senga or Tsenga) priešingame ežero krante ir ežeras šioje vietoje susiaurėja iki 16-18 mylių. Smėlio iškyšulis šiaurės vakaruose žemas. Šiaurės vakaruose ir kažkiek pietuose jo pakrante juosia papiruso juosta (v.p.: tai papirusinė viksvuolė Cyperaceae. Viksvuoliniai. Turi iki 600 rūšių, auga tropikuose-subtropikuose) ir nendrės. Vidurinė dalis miškinga. Iškyšulio pietuose smėlio kopos, kurias supustė pietiniai vėjai, kurie į jį pučia stačiu kampu. Jis kaip tik pūtė mums keliaujant į rytus palei iškyšulio pietinę dalį ir mums labai įkyrėjo.
Atėjome į vado Pantundos (Panthunda) kaimą šalia Lilolės (Lilolé) upelio. Šalia esantis kitas upelis vadinamas Libesa (Libesa). Šie upeliai mėgstamos sandžikos ir mpasos – geriausių ežero žuvų - neršto vietos. Sandžika savo forma ir skoniu labai panaši į mūsų silkę, o mpasa gerokai didesnė. Abi jos gyvena ežero ir upių dugnuose kur yra daug augmenijos (žalumos).
1866 m. rugsėjo 7 d.
Čirumbos (Chirumba) kaimas stovi ilgos lagūnos (įlankos) pietinėje pusėje, o pati lagūna vadinama Pasangva (Pansangwa). Mes pasirinkome nakvoti krante, nors jie pasiūlė savo kanojas (v.p.: iš esmės, tai skaptuoti luotai, kuriuos britai vadino kanojomis), kad mus perkeltų.
1866 m. rugsėjo 8 d.
Mes judėjome išilgai pietinės Ngombos iškyšulio pusės, o jį palikę, pasukome į pietus, kur mūsų kairėje stūksojo grandinė aukštų kalnų. Šie kalnai granitiniai. Arčiau mūsų esanti kalnų virtinė, kaip taisyklė žemesnė už už jos esančią. Antroji kalnų virtinė, toliau į rytus, iškyla panašiai iki 600 pėdų virš jūros lygio. Šie kalnai pliki, su staigiais ir aštriais lūžiais, o jų dantytos viršūnės iškyla aukštai į viršų. Matomai tai gerokai jaunesnė kalnų grandinė. Seniai nematę žemės drebėjimo, bet kai kurie iš jų kalba, jog iš savo protėvių yra apie tai girdėję. Praėjome pro nemažai apleistų kaimų. Jas labai lengva pažinti pagal šventą figmedį, aplink kurį ratu apsodinta skėtinė karpažolė (euphorbia).
Čia auga įdomus figmedis, kuris kaip ir kaip kai kurie mangriniai turi galingus išsišakojimus, kurie suformuoja tarsi arkas. Šie medžiai, kaip ir laužavietės-židiniais su akmenimis skirtais ant jų pastatyti puodus maistui ir moliniais suoleliais, kurie veikiami sudeginamų trobelių ugnies išdegė kaip plytos, rodo, kur kažkada buvo žmogaus poilsio ir darbo vietos. Akmeninių įrankių niekada neradome. Jeigu jie ir buvo, tai negalėjo likti nepastebėti, nes einant visą laiką žiūri sau po kojomis, kad neužkliūtum už šaknies ar akmens. Kai kuriose pasaulio vietose akmeniniai padargai yra tokie įprasti, jog neretai atrodo, kad jie pagaminti tik tam, kad juos išmestų, kai tik pasigamins dar geresnius. Nors, kaip nustatė misteri Valeris (mr. Waller), jų gamyba nėra jau tokia šiuolaikiška, kaip gali pasirodyti. Pravažiavęs kelis pakrantės kaimelius, tarp miesto pamatų jis rado labai senoviškai atrodančią molio vazą. Už ją jis atidavė 10 šilingų, o vėliau, naudodamas šveitimo šepetėlį ir vandenį, ant jos dugno aptiko hieroglifus (v.p.: logotipus/ženklus) „Copeland late Spode"! (v.p.: tai viena iš keramikos ir namų apyvokos XIX a. pradžioje įsikūrusių įmonių „Spode“)
Kaimeliai čia sugriauti visai nesenai ir tai buvo žmonių, kurie nesenai mus draugiškai priėmė Masindžės pakrantėje anksčiau, nei mes spėjome iki jos prieiti, darbas. Užpuolimą organizavo moteris Ulendželendžė arba Ndželendžė (Ulenjelenjé or Njelenjé), kuri aprūpindavo arabų vergų karavanus. Tai misiningai (Masininga), viena iš vajų genčių, kuriai vadovauja Ndželendžė. Masingai beveik išnaikino gyventojus 3-4 mylių juostote tarp kalnų ir ežero, per kur mes keliavome. Sunku buvo matyti vergų kaukoles ir kaulus. Mielai jų nepastebėčiau, bet jie mūsų kelyje visur krinta į akis.
1866 m. rugsėjo 9 d.
Sekmadienį praleidome Kandngo (Kandango) kaime. Mano žmonės sumedžiojo begemotą, kuris miegojo ant kranto. Pasirodė, jog tai buvo suaugusi patelė apie 10 pėdų ir 9 colių ilgio nuo uodegos galiuko iki snukio ir 4 pėdų ir 4 colių ūgio iki kryžmos/keteros. Toliau į pietus ir šiose vietose ežero dugnas dumblinas. Sugauname daug „Siluris Glanis“ (v.p.: paprastasis šamas). Jie labai ilgi. Kita vertus, didesnė dalis tenka galvai. Užmauti ant lazdos ir pakepti ant lėtos ugnies jie man pasirodė daug skanesni, nei iki šiol buvau ragavęs.
v.p.: tačiau galimai D.L. kalba apie "kopango" (Bagrus meridionalis), naudodamas bendrinį "Siluris Glandis" pavadinimą. Šiaip Malavyje šių šamų nėra. O kopangas taip pat vadinamas šamu, išauga iki 1,5 m., bet vidutiniškai apie 0,5 m. Tai didžiausia Malavio žuvis, kaip tik ir laikosi prie Širės upės
Prie kranto, dumblėtose vietose, randame daug kriauklių. Į šiaurę nuo Ngombos retai kada pamatysi kriauklę: ten akmeninis arba smėlio dugnas.
1866 m. rugsėjo 10 d.
Judėdami į pietus, priartėjome prie kalnų virtinės (ežeras iškart už jų), bet nesimatė jokios įlankos, kurią jie suformuotų.
Kirtome dvi kalnų upes apie 60-80 jardų pločio, tačiau jų gylis tebuvo tik iki kauliukų. Per potvynius šių upių srovės neša daug nepaprastai didelių sudaužytų į akmenis ir uolas medžių. Tada jos išsilieja lygumoje ir lietaus sezono metu būtų neįmanoma praeiti.
Naktį praleidome malonaus vado name ir ryte persikėlėme per Lotendę – dar viena tokią kalnų upę. Matomai kiekvienas aukštas kalnų masyvas formuoja štai tokias sraunias upes.
Labai skurdus vadas Pamavava (Pamawawa), vietoje maisto, atnešė druskos pakelį. Mums ši dovana buvo labai maloni, nes jau senai neturėjome tokios prabangos.
1866 m. rugsėjo 12 d.
Perbridome Nguenos upelį ir nukeliavome link kitos upės, šalia kurios stovėjo didelis Pantoza-Pangone (Pantoza Pangone) kaimas.
Vadui jau keturi mėnesiai, kaip skauda akis ir jis maldavo kažkiek pas jį užtrukti ir duoti jam vaistų.
1866 m. rugsėjo 13 d.
Priėjome Nkorės (Nkoré) upelį. Aš vardiju tik tuos upelius ir upes, kurie teka sausuoju metų periodu, kuris eina į pabaigą, kad tinkamai suvokti šaltinius iš kurių garinamas vanduo. Vietiniai gyventojai vardija šiuos upelius ir upes į šiaurę nuo Misindžės. Tie kurie pažymėti „+“ yra didesni, o kurie „-„ – mažesni:
„1. Misinjé + persikėlimui reikia kanojų (dabar tai galimai Masanje River);.
2. Loangwa –
3. Leséfa –
4. Lelula –
5. Nchamanjé –
6. Musumba +
7. Fubwé +
8. Chia –
9. Kisanga +
10. Bweka –
11. Chifumero + persikėlimui reikia kanojų.
12. Loangwa –
13. Mkoho –
14. Mangwelo – į šiaurę nuo ežero.
Iš viso, kartu su išvardintais, yra 20-24 neišdžiūstantys daugiamečiai upeliai ir kalnų upės, kurie sausuoju periodu gausiai aprūpina vandeniu. Lietaus sezono metu atsiranda dar daugiau upių, iš kurių kai kurie teka ir dabar, bet jų deltos užneštos smėliu ir seklumomis ir jų vanduo ežero nepasiekia, jei neimti galvon per smėlį prasisunkusį vandenį. Lietaus sezono metu, ežero vanduo pakyla tiek, kad be pertrūkių maitintų iš jo ištekančią Širės upę.
[Leidėjo pastaba: „Prisiminkime, jog nuostabi Širės upė išteka iš Niasos ežero ir prisijungia prie Zambezės netoli Morambalo kalno likus 90 mylių iki jūros. Šiuo vandens keliu D.Livingstonas visada tikėjosi lengvai prieiti iki Centrinės Afrikos. Tačiau vienintelė egzistuojanti kliūtis yra kvaila portugalų politika su muitų politika Zambesio žiotyse. Kita priežastis, tai gausybė Širės slenksčių, kurie navigacijai trukdo apie 70 mylių. Pirmąją kliūtį galėsime įveikti nusistovėjus liberalesniam teismui Lisabonoje, o tada išsispręs ir antros kliūties įveikimas. Jei D.L. būtų išgyvenęs, tai jis būtų nudžiugęs, jog jau yra keli planai įsteigti kelias misijas prie Niasos ežero vyskupo Styrio (Steer) iniciatyva žlugus jo pirmtako Makenzio ir kitų universitetų planams]
Šios dienos žygio
metu mes buvome prispausti Gomės (Gomé) kalno prie pat ežero ir buvome per 3
mylias nuo ežero galo, ir aiškiai matėme viską kas buvo aplink mus. Čia mes
pirmieji pamatėme Širės upės ištakas ir plačius Niasos tolius. (v.p.: dabar tai Ngomės kalnas (mount). Šiauriau yra ir Gomės uola (rock), bet nuo prie jos esančio paplūdimio ir net iškyšulio Širės nesimatytų, D.L. Ją turėjo apeiti lanku, nes pakrante judėti sunku, ten ji labai akmeninga, uolėta)
Šiose vietose aš patyriau daug nusivylimų. Toli nuo čia, palei Širės srovę, dešiniame Zambezės krante, guli palaikai tos, kurios mirtis pakeitė mano likimą (v.p.: palaidota jo žmona). O dabar, vietoje to, kad šalia ežero matyčiau teisėtą prekybą, matau tik klestinčius arabų vergų pirklių davus.
Vakar arabų vergų pirklių būrys pabėgo vos apie mus išgirdę. Neįmanoma nesigailėti, to, kad mes netekome vyskupo Makenzio, kuris „ilsisi“ toli palei Širę. Jam esant buvo viltis, jog Evangelija pasieks Centrinę Afriką, o jo įpėdinis kvailai atsisakė visų Širės maršruto pranašumų. Aš dar kada nors skaudžiai gailėsiuosi, bet tikiuosi, jog ateis geri laikai, nors gal tada jau ir negyvensiu ir tuo nesidžiaugsiu.
Vakare mes priėjome Čerekalongvos (Cherekalongwa) kaimą šalia Pamčalolo (Pamchololo) upės. Vadas mus pasitiko labai linksmai, vaišino alumi. Jis kalbėjo, jog dabar tik Mukatė, Kabinga ir Mponda (Mukaté, Kabinga, and Mponda) tiekia vergus ir puldinėja mangandžus. Arabai lankosi pietvakariuose ir maramų gentis, nualinta mazitų reidų, patys vienas kitą pardavinėja į vergiją.
1866 m. rugsėjo 14 d.
Čerekalongva, kuris, kaip manė, dėl pernelyg gausaus gėlavandenių vėžiagyvių valgymo, sirgo odos liga, paprašė mūsų užsilaikyti vieną dieną. Vada labai norėjo į mus pasižiūrėti. Jis apie mus jau buvo girdėjęs. Jis leidosi Širės upe žemyn iki pat Mozambiko, bet ten jau nerado nė vieno anglo.
Labai didelis karštis, tad mes džiaugėmės poilsiu ir alumi, kuriuo mus gausiai vaišino.
Mačiau fenembės odą (Phenembe lizard) – tai driežas, kuris ryja viščiukus. Čia šį driežą vadina „salka“. Odą nunėrė padarę įpjovą išilgai nugaros. Tai 12 colių ilgio driežas. Apimtis per pilvą – 10 colių.
Jau beveik atsisakęs vilties surasti vietą, kuriame dr. Rošeris pasiekė Niasos ežerą (v.p.: apie jį buvo jau kalbėta dienoraščio pradžioje, dar kai D.L. buvo Mozambike), nes nei arabai, nei čiabuviai neturėjo jokio supratimo apie jo įvardintą Nusivą arba Makavą (Nusseewa or Makawa), aptikau, jog buvo kalbama apie Lesėfos (Lesséfa) upelį. Vokiečių filologas matyt būtų nustebęs, kaip šis žodis pavirto į „Nusivą“. Tačiau vaijau jį taria kaip „Lozėva“, arabai – „Luzėva“ (Waiyau pronounce it Loséwa, the Arabs Lusséwa), o Rošerio tarnas užrašė vietoje „L“ „N“, o „ė“ perdarė į „i“ ir gavosi „Nusiva“. Ir vis tik kalbama apie „Lesėfą“, kuri įteka į ežerą priešais Kotakotą (Kotakota) arba, kaip arabai taria „Nkotakota“. Vyriausias yra Mangkaka (Makawa) arba, kadangi yra painiava dėl pavadinimų, tai gali būti Mataka, kurio miestas ir apylinkės - „Moembė, o pats miestas = Mamemba.
Aš dabar įsitikinęs, jog paaiškėjo vieta, kur Kingomangas (Kingomango), kaip jis tvirtina, išėjo prie Niasos ežero. Tai nutiko po dviejų mėnesių mums jį atradus. Didžiausias Kingomango (Rošerio) nuopelnas tame, jog jis rado kelią prie ežero, bet keliavo jis apsimetęs arabu ir niekas neįtarė jį apsimetinėjant. Apie mūsų atėjimą buvo puikiai visiems žinoma ir čiabuviai mumis labai susidomėjo. Tuo tarpu dr. Rošerio pasiekimu galima laikyti tik tai, kad jis išsaugojo savo inkognito taip toli nuo Kilvos. Tai, ko gero išskyrus Burkchardtą, vienintelis atvejis, kai kažkam pavyko apsimesti arabu.
Čia auga tangarės pupelės (Tañgaré), kurios pasižymi svaiginančiomis savybėmis. Tam, kad išgauti svaigalus, pupelės verdamos, nuvalomos, po to dar pripilama vandens ir du kartus užverda. Po to pupeles mala (sugrūda) ir gautus miltus nuneša prie upės, kur kelis kartus praskalauja. Po dvigubo virimo pupelės vis dar būna išlaikiusios svaiginančias savybes, bet jau nebebūna mirtinos. Net smalsu, kiek vietiniai jų suvalgo svaigindamiesi. Pasodintos šalia medžių, jos auga visame krašte, duoda gausų derlių, ankštys švelnios, kaip mūsų plačiosios pupos.
Kita pupelių rūšis vadinama gvingviza (Gwingwiza). Ji su gražiu baltu kiautu ir čia gausiai auga, lengvai verda ir skanios.
2020-11-04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą