1866 m. balandžio 13 d.
Dabar pradėjome leistis šiauriniu šlaitu žemyn link Rovumos ir retkarčiais išvysdavome priešais mus plytinčias žemumas. Šalis atrodė, kaip vientisa žalia giria, kaip žalia jūra, kur kalvos atrodė, kaip bangelės. Kai kur Sterkulijos lapija, prieš ateinančią žiemą, pagelto (v.p.: Sterculia. Auga Centrinėje ir Pietų Afrikoje. Užauga apie 50 m. aukščio. Labai išsišakojusi). Tačiau, dažniausiai, galėjome priešais save matyti tik kelis jardus, kol mūsų linksmieji kirtėjai neiškirsdavo tako tinkančio ir kupranugariams. O šiaip džiunglės būtų privertusios ne vieną rašytoją, kelionių autorių, skaitant savo kūrinius, nusišypsoti, nes jie galbūt teisingi tik kai prieš jus atvira vietovė, kur galima orientuotis, nuspėti tolius (atstumus), apskaičiuoti vieno ar kito punkto koordinates ir visa tai padaryti turint tik kampmatį (lankmatį – protractor) ir kompasą. Tačiau mes, kol kas – buvome tankumyne, kuris žėlė dėka Indijos vandenyno drėgmės. Ore buvo tvankus ir drėgnas, o sodri (vešli) augmenija kėlė man tokį jausmą, tarsi aš sėdėčiau statinėje ir žiūrėdamas pro kaiščio skylę bandyčiau kovoti už savo egzistenciją, susiorientuoti ir dar stebėti aplinką!
Senas Monyiñko genties vadas mums padovanojo ožką ir paklausė ar sipajai patys nenori jai perpjauti gerklės. Vyrai iš Džoanos, kurie priklausė vienai iš musulmoniškų sektų, norėjo ją (ožką) papjauti kažkokiu ypatingu būdu, kuris skyrėsi nuo kitų mahometonų indusų naudojamo būdo. Taip įsiplieskė nuožmus ginčas, kuris būdas labiau tinka tikram musulmonui! Buvo įdomu matyti, kad ne vien krikščionys, bet ir kitos tautos yra jautrios religinėms temoms.
Iš tolo mačiau pilko smiltainio uolas (panašų į tą, kuris dengia anglies klodus) ir tolumoje Rovumos upę.
Kaime, kurio pavadinimas „Didi“ gyvena vadas Čembokėja (Chombokëa). Sakoma, jog jis yra didis gydytojas, nors visi kaimų vadai apsimeta esą gydytojai. Vienas toks vardu Fundindomba (Fundindomba) manęs prašė vaistų sau.
1866 m. balandžio 14 d.
Šiandien mums pavyko pasiekti Rovumą toje vietoje, kur priešingame krante matomos raudonos uolos. Nuo čia iki tos vietos, nuo kurios, kaip pažymėta žemėlapyje, 1861 m. apsisuko „Pionierius“ ir grįžo atgal. Čia mes ilsėjomės ir 15 dieną – sekmadienį.
(v.p.: turima galvoje viena iš D.L. Zambezės ekspedicijų etapų tarp 1854 m. ir 1864 m. Tuomet mentiniu garlaiviu „Pionierius“ jis kildamas Ruvuma aukštyn bandė pasiekti Niasos (Malavio) ežerą, bet pavyko nuplaukti tik 250 km., nes toliau prasidėjo slenksčiai. Na, o kad Ruvuma nesusijusi su Niasos ežeru ir jis jo vis tiek nebūtų pasiekęs, buvo atrasta kiek vėliau)
1866 m. balandžio 16 d.
Mūsų kelias dabar eis į vakarus per dantytą plokštikalnę, kurią anksčiau mes matėme nuo upės. Nuo ten jis atrodė, kaip Rovumą supanti kalvų virtinė. Dabar mes matėme siaurus kalvotus iškyšulius link upės ir slėnius einančius tolyn nuo upės per dvi ar tris mylias. Kai kada mums tenka apeiti tuos iškyšulius, o kai kada tenka ant jų lipti ir leistis jų vakariniu šlaitu. Tuomet tenka kelią prasikirsti. Takas labai vingiuotas ir eina nuo vieno kaimo iki kito ir mes dažnai praeinam apdirbtus plotus. Reikia pasakyti, jog vietiniai, kartu su kitais grūdiniais augalais, sėja ir ryžius. Tam, kad jie gerai augtų, turi būti daug drėgmės, tačiau lietaus senai nebuvo ir pasėliai nyksta.
Mums pasisekė nupirkti ryžių sipajams ir tai labai gerai, nes atsargos, kurių mums turėjo pakakti iki Ngomano, baigėsi dar 13 dieną. Senas žiniuonis (gydytojas), kai mes dar turėjome maisto atsargų, buvo padovanojęs du didelius maišus ryžių, o jo žmona juos lukšteno.
Tanzanijos ryžių laukai (šie laikai)
1866 m. balandžio 17 d.
Buvau priverstas kupranugarių globą pavesti sipajams. Liepiau kupranugarių neperkrauti, kad jie imtų tik reikalingiausius daiktus. Havildaras (v.p.: seržanto atitikmuo) mane patikino, jog jiems užteks dviejų buivolų. Tačiau aš matau, kad krovinių yra daugiau nei dviem buivolam, dviem mulams ir dviem asilams. Kai šie gyvūnai pervargsta ir krenta po jais, jie mane ima pozityviai tikinti, jog jie neperkrauti. Tad aš turiu arba tylėti, arba, kaip jau kelis kartus dariau – išsakyti pastabas, jog jie nužudys šiuos gyvūnus. Tad viskas, ką pasiekiau, tai, kad sipajai dabar dalį savo bagažo slepia kupranugarių ryšuliuose ir taip juos nedovanotinai perkrauna. Bijau, jog jie sugadins mano eksperimentą su muse cėcė, nors iki šiol jokių blogų simptomų, išskyrus nuovargį, nematau (v.p.: D.L. norėjo išbandyti kupranugarius ir Indijos buivolus regionuose, kur yra musė cėcė, kaip juos paveiks jų įkandimai).
Saulė labai kaitri, degina. Beveik visus sipajus krečia karštinė, bet jie labai lengvai pasveiksta. Nė vienas iš jų dar nė karto neprašė sustoti (sustabdyti žygio), tačiau mes negalime judėti greičiau, nei keturias ar penkias mylias per dieną. Tad toks judėjimas padeda pasveikti nuo karštinės. Prasidėjus karštinei, ligonį visada reikia išvežti iš tos vietos, kur prasidėjo priepuoliai. Po sipajų atėjo eilė vaikinams iš Nasikos, kartu su vyrais iš Džoanos.
1866 m. balandžio 18 d.
Nepaisant mano prieštaravimų, Ben Ali mus nuvedė į šiaurę: jis teigė, jog tai pats tinkamiausias kelias. Einant šia kryptimi, mums teko nemažai kirstis per tankumynus ir pastebėjome, jog kitą ir dar kitą dieną ėjome tik tam, kad jis galėtų grįžti ir aplankyti vieną iš savo žmonų – malonią makondžių moterį!
Jis įkalbėjo ją aplankyti mane, o aš turėjau ją mandagiai priimti, nors mes dėl šio vingio praradome visą dieną. Panašios, kaip ši, santuokos, tai būdas arabams išplėsti savo įtaką. Tarp makondžių neretai pasitaiko šviesiaodžių, bet tik vienas turėjo tokius plaukus, kaip arabų.
Aš Ali paklausiau ar arabai į savo tikėjimą verčia tuos, su kuriais turi intymius santykius. Jis atsakė, jog daugumas makondžių neturi supratimo apie Dievą, nors vergus makondžius, kuriuos nugabena į krantą ar į kitas vietas, verčia tapti musulmonais. Nuo tų laikų, kai šiuose kraštuose prasidėjo vergų prekyba, makondžių skaičius ženkliai sumažėjo. Kaimas kariauja prieš kaimą ir grobia žmones, tačiau religijos niekas nepiršo. Arabai prisitaiko prie afrikietiškų papročių ir neperša jiems savų. Ir tai labai gerai, nes pakrantės arabų papročiai ir kultūra nė kiek ne geresni nei Afrikos stabmeldžių!
1866 m. balandžio 19 d.
Mes vėl pakilome į kalną ir išėjome į plokščiakalnį, kur drėgmės daugiau nei slėnyje. Čia, pirmą kartą nuo kelionės pradžios, paragavome malonaus šalto vandens.
Čionykščiai gyventojai, ypač moterys, tikri storžieviai (grubūs/nemandagūs). Vyrai labai trokšta įsidarbinti kirtėjais. Jie dirba gana linksmai ir laikas nuo laiko kuris nors užtraukia žvalią dainą ir prie jo prisijungia likusieji. Manau, jog jie dirba norėdami pradžiuginti savo žmonas gautais audiniais.
Kuo toliau mes kylame aukštyn Rovuma, tuo daugiau žmonių, kurie tatuiruoja veidus ir visą kūną. Dantys užgaląsti, kad būtų smaili, o moterys nešioja milžiniškus lūpos žiedus (v.p.: apie makondžių ypatumus buvo komentaras prie balandžio 8 d.)
1866 m. balandžio 20 d.
Džoanos vyrai leido kupranugariams žengti per tabako pasėlius, kurie juos ištrypė. Tad šeimininkas po to nenorėjo mūsų praleisti per savo ryžių lauką, per kurį turėjome keliauti laikydamiesi maršruto. Aš apžiūrėjau sutryptą lauką ir priverčiau džoanus sumokėti šeimininkui vieno sieksnį keliko ir incidentas buvo išsemtas.
Musė cėcė vėl sukandžiojo buivolus. Čia gyvena drambliai, begemotai ir kiaulės, bet mes jų nematėme. Cėcė minta jų krauju.
Žemumoje, nuo mylios iki trijų pločio pievose, kurios plyti palei abu krantus, yra sūriųjų vandens telkinių. Pro vieną iš jų, vadinamą Vrongve (Wrongwé) mes praėjome. Jame daug žuvies ir iš jo išgaunama druska.
1866 m. balandžio 21 d.
Po ilgai užtrukusio prasikirtimo, mes pasiekėme Mehambvės slėnį (Mehambwé), kur galėjome praleisti sekmadienį. Visi džiaugėsi jo sulaukę.
Į mūsų stovyklą atėjo keli ndondės (Ndondé) vyrai (v.p.: nedidelė tautelė Ndonde Hamba, arba dar vadinami Mawanda; Wandonde. Priklauso bantams. Pagal 2010 m. surašymą, jų tebuvo 25000). Jie papasakojo, jog prieš tris mėnesius užpuolė mazitai (Mazitu – viena iš bantų genčių) ir sunaikino visas maisto atsargas. Dabar jiems tenka siųsti pasiuntinius į visas puses, kad gautų maisto. Sveikindamiesi tarpusavyje jie čiumpa vienas kito rankas ir ištaria „Ai! Ai!“, tačiau su kitais jie sveikinasi spausdami dešinę ir tardami „Marhaba“ (sveiki atvykę arba labas). Matomai pastarąjį paprotį perėmė iš arabų.
Nemalonios išvaizdos žmogus, kuris ragino mus užpulti per pirmąją kelionę 1861 m., tas pats, kuriam davėme gabalą audinio, atėjo pas mus vilkinas švarku. Aš jį pažinau, bet nieko jam nesakiau (v.p.: judant su garlaiviu aukštyn upe 1861 m., buvo bandyta jį užpulti).
1866 m. balandžio 23 d.
Šiandien ryte praėjome laužavietę, kurioje buvo sudegintas kažkoks gyvūnas. Pradėjęs domėtis, ką tai galėtų reikšti, sužinojau, jog makondžiai turi tokį paprotį: nuo užmušto leopardo nudiria kailį, o mėsą sudegina, nes jie jos nevalgo. Makondžiai tai aiškina tuo, jog toji mėsa jiems kokti, nors kitos gentys ją mielai valgo, nes leopardai ėda žmones. Tai rodo, jog makondžiai ne tik, kad neturi potraukio kanibalizmui, bet net atvirkščiai – visiškai prieš jį nusistatę.
Visos uolos, kurias matėme, rodo, jog plynaukštę sudaro pilkas smiltainis, kurį dengia geležies rūdos spalvos smėlis (v.p.: Ferruginous Sands. Su geležies rūda nieko bendro. Tai pilkojo smėlio grupė, susidariusi kreidos periodo, Apriano, metu) – konglomeratas. Pakeliui ne kartą krito į akis pačiame paviršiuje gulinčių suakmenėjusių medžių gabalai (v.p.: D.L. naudoja terminą „silicified wood“ dabar dažniau naudojamas „petrified wood“ – sustingęs medis. Turima galvoje, jog jis kristalizavosi). Šie medžių fragmentai tokie panašūs į ką tik nukirstus medžius, jog net neįtarsi, kad čia akmuo, kol nepačiupinėsi. Išorė išsaugojo medžio pluošto tekstūrą, o viduje tiesiog akmuo (kristalizavosi).
Buivolai, kuriuos apkandžiojo musė cėcė, kaip ir ankščiau, nerodo jokių ligos požymių. Tačiau vienas iš mulų tapo labai vangus ir matomai, jis apsiligojo. Iš pradžių maniau, jog tai musės cėcė įkandimo padarinys, bet įsižiūrėjęs supratau, jog jo nugara buvo pertemta ir jis negalėjo pasilenkti ir atsigerti, ir galėjo tik skabyti žolių viršūnes. Buivolas nuo įkandimo būtų susirgęs per 7 dienas.
Vienas iš nešikų pavogė marškinius ir dingo. Pastebėjus vagystę, kiti nešikai ir Ali nusekė vagies pėdsakais ir naktį jį pričiupo jo pašiūrėje. Tada surinko kaimo vyriausiuosius (vadus, seniūnus) ir šie jam skyrė keturgubą baudą, nei pavogtų marškinių vertė. Ryte nešikas grįžo ir neatrodė, jog jis didžiuotųsi savo poelgiu ar būtų elgęsis pagirtinai. Ši vagystė buvo vienintelė, kurią pastebėjome, bet tai, kaip žmonės į ją reagavo, rodo, jog jie turi natūralų teisingumo jausmą.
1866 m. balandžio 24 d.
Laikas nuo laiko užeina liūtis, tad naktį žmonės miega pasislėpę. Karštligė greitai išgydoma ir mes dėl ligų nepraradome nė vienos dienos. Tačiau per dieną mums nepavyksta praeiti daugiau, kaip kelias mylias: mus labai stipriai gaišina sipajai, iš kurių jokios vertės, išskyrus tai, kad jie budi naktį.
Kelyje tarp Kendanio (Kendany – turima galvoje vietovė, kurioje gyvena kendanio gentis – geografinio pavadinimo nėra) ir Rovumos pastebėjau augaulą, kurį vietiniai vadina „Mandaré“. Jos šaknys savo skoniu ir išvaizda primena vaškuotą bulvę (v.p.: originale „waxy potato“ – tai smulkių (laukinių) bulvių kaip ir rūšis. Jos plonos odos, turi mažai krakmolo ir labai vandeningos ir jų inkštimas blizgus, verdant nesubyra, kandant kažkiek girgžda ir į košes (ar panašiai) netrinamos). Su šiuo augalu aš jau buvau susidūręs ir anksčiau, prie krioklio, Barocės (Barotsé) slėnyje, žemyno viduryje.
(v.p.: Barotseland - tai istorinis regionas vidurio Afrikoje, vakarų Zambijoje. Pavadinimas grynai angliškas, o vietiniai šį regioną vadino Aluyana / Bulozi. Per savo istoriją patyrė kelis tautų kraustymosi ar migravimo bangas, kovas dėl valdžios (tarpusavyje, europiečiai čia niekuo dėti). Tik 1890 m. jų vietinis „karalius“ pasirašė sutartį su Britų Pietų Afrikos kompanija ir buvo laikomas neoficialiu protektoratu ir 1911 m. įtrauktas į Šiaurės Rodezijos sudėtį. Dinastija egzistuoja ir dabar, turi (turėjo) tam tikrą suverinitetą, nesutarė su Zambijos valdžia ir t.t.)
Tenai mandarę užvežė emigrantas, kuris nuvedė vandenį drėkinimui. Šis augalas puikiai pritapo, jam tiko dirva. O gal jis tiktų ir Indijai? Aš pastebėjau, jog toliau, kontinento gilumoje, makondžiai jo neaugina, bet paprašysiu Ali, kad šis man gautų kelis mandares, kuriuos nuvežčiau į Bombėjų.
1866 m. balandžio 25 d.
Mūsų šuniui Džekui virš akies įkando gyvatė. Viršutinis vokas labai ištino, bet kitokių nuodų veikimo pasekmių nebuvo ir jau kitą dieną ištinimas praėjo. Arba gyvatė nebuvo nuodinga, arba nuodų pateko itin mažai.
Kupranugariai žingsniuoja neįtikėtinai lėtai, o sipajams tai tinka ir, negana to, jie dar ir sėdinėja parūkyti ir pavalgyti, ir judėjimas tampa dar lėtesnis, nei galėtų būti.
Žolė aukšta, o žemė labai drėgna – net garuoja.
1866 m. balandžio 26 d.
Praėjusią dieną (25 d.) mes pasiekėme Nari (Narri) ir nusprendėme dienai sustoti, kad galėtume užsipirkti maisto atsargų, nes toliau jo tokios gausos nebus. Gyventojai visai noriai prekiauja miltais, vištomis, kiaušiniais ir medumi. Moterys labai šiurkščios (grubios/nemandagios).
Vakar mačiau, kaip sipajus Pandas (Pando) mušė kupranugarį rankos storumo lazda: takas buvo siauras ir kupranugaris negalėjo jo praleisti. Aš jam riktelėjau, kad šis liautųsi - jis nežinojo, kad esu šalimais ir jį matau. Šiandien atsiliepė blogo elgesio su gyvūnu pasekmės: dėl klubo sąnario uždegimo jis nebegalėjo judinti kojos. Bijau, kad kai kurios mėlynės ant kupranugarių kūnų – tyčinės. Tas pats Pandas, kartu dar su vienu sipajumi, Zanzibarą paliko būdami visiškai girti, po to pavogė mano kojinės ir šiaip, buvo visiškai nenaudingi tipai. Net spuogas ant kojos jam buvo priežastis, kad tik nieko nedaryti.
Sumuštą kupranugarį teko palikti prižiūrėti Nari kaimo vadui.
1866 m. balandžio 28 d.
Šiaurėje esančios kalvos mums pradėjo dingti iš akiračio. Per tarpeklį pietinėje plynaukštėje teka upelis. Jo ištakos ganėtinai didelis ežeras už aštuonių ar dešimties mylių tolyn nuo kranto. Ir upelis ir ežeras vadinami „Nangadi“ (Nangadi – ežeras Rovumos upės dešinėje – Mozambike). Pastarasis toks paltus, jog net aštrių akių vyras nemato žmogaus kitame krante. Jis labai gilus ir jame daug žuvies. Šioje šalyje gyvena mabihos žmonės (v.p.: mabiha arba mahiva. Gyvena abipus Ruvumos Tanzanijoje ir Mozambike. Jų kalba laikoma makondžių kalbos dialektu (bet sutartimo nėra), bet naudoja ir portugalų, ir anglų, ir suahilių, ir makujų (bantų) kalbas). Už šio tarpeklio kelias mylias aukštyn, pietinis plokščiakalnis pažemėja, vietovė tampa pelkėta; išmėtyti keli ežeriukai, kur daug žuvies. O toliau jau apgyvendintos vietovės, o už jų jau matambvės (Matambwé) žmonės iki pat Negomano (v.p.: kiek daugiau nei 200 km. nuo šios vietovės).
(v.p.: nereikėtų painioti su Matambvės vietove Šiaurės vidurio Tanzanijoje. Turima galvoje vietovė tarp Ruvumos ir Lugendos upių, o žmonės tai dauguma makondžiai)
Matambvai, matomai yra makondžių atšaka ir labai didelė. Ji tęsiaisi toli į pietus, joje gausu dramblių ir dervinių kopalo medžių. Jie kalba kiek kitokia kalba nei kiti makondžiai, bet jie juos supranta. Pasak Ali, matambvų moterys labai tamsios, bet jaukios, nors ir nešioja lūpoje žiedą. Jie prekiauja dramblio kaulu, kopalu ir ibo ar vibo vergais (Ibo or Wibo – tai tautelės, gentys).
2020-09-18
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą