iš aprašomo regiono
1866 m. kovo 26 d.
Keletas tamsiaodžių vyrukų iš Nasikos turi labai stiprią vergišką dvasią. Ir tik du galahai gerokai protingesni ir darbštesni: kai kiti į darbą žiūri abejingai, šie stengiasi.
(v.p.: galahai - čia veikiausiai mišraus kraujo vyrai arba čiabuviai be aiškaus identiteto. Kaip pvz. „gullah‘ais“ vadinami (buvo vadinami) visi afroamerikiečiai, buvę vergai, juodieji kreolai Floridoje, Pietų Karolinoje ir dar salose. Pačio žodžio kilmė visiškai neaiški ir turi daug versijų, bet visos jos susiveda, kad atėjo nuo vakarų Afrikos pakrančių)
Dabar, naujo žygio po Afriką išvakarėse, jaučiuosi pakiliai: kai ruošiesi keliauti su konkrečiu tikslu – pagerinti čiabuvių gyvenimo kokybę – kiekvienas veiksmas tampa tauriu. Kiekvieną kartą, kai atvykę į kokį kaimą su vietiniais apsikeičiame paprastais mandagumo žodžiais, priimdami jų kvietimą jame pernakvoti, pirkdami maistą ekspedicijos nariams arba kreipdamiesi pagalbos dėl kokios nors informacijos, arba atsakydami į mandagius afrikiečių klausimus apie mūsų ekspedicijos tikslą, mes dedame pagrindus būsimai žinių sklaidai, kurie kada nors padės šiam kraštui sužydėti ir atsikratyti prekyba vergais.
Koks didis malonumas yra keliauti laukine ir dar niekieno netyrinėta šalimi. Kai žvaliai žingsniuoji šalimi, kuri pakyla iki 2000 pėdų virš jūros lygio, raumenys sustangrėja, šviežias ir sveikas kraujas pasiekia smegenis ir mintys tampa skaidriomis, akys aštrios, o žingsniai tvirti, kai dienos nuovargis vakaro poilsį paverčia į malonumą.
Kelionės veikia žmogaus protą ir jis tampa savarankiškesniu, jis labiau pasitiki savimi: suvoki savo tikras galimybes ir sumanumas gerokai išauga. Kūnas greitai užsigrūdina: kojų ir rankų raumenys tampa tvirti, kaip medinė lenta, praranda riebalus, o veidas tampa bronziniu, organizmas susitelkia. Afrikoje apetitas tiesiog nuostabiai pagerėja ir skrandis gali nevirškinti nebent persivalgius kaulų smegenų arba patiekalų iš dramblio kojos.
Žinoma, kelionės reikalauja ir didelių pastangų. Nuovargis būna toksai, kad keliaujant per saikingesnio (vidutinio) klimato kraštą, tokio negalima net įsivaizduoti. Tačiau prakaitas, išlietas tarnaujant Dievui, yra palaimintas. Jis – tai priemonė, kuri kūnui suteikia palaiminimą ir žvalumą. Niekas negali įvertinti tikro poilsio palaimos, jei iš tikrųjų nebuvo pavargęs.
1866 m. kovo 27 d.
Iškyšulys, kuris įlanką susiaurina iki 300 žingsnių, vadinamas Pemba (v.p.: nepaini oti su to pačio pavadinimo sala. Dabar čia Mozambiko uostas), o kitos šios įlankos vietos turi kitus pavadinimus. Žvelgiant į šiaurę iš šio taško, per kelis šimtus jardų išsidriekę 90 kvadratinių namukų, kurie nupinti iš virbų ir apdrėbti moliu ir mečetės pastatytos iš koralų ir kalkakmenio skiedinio griuvėsiai. Dirvožemis raudonas ir padengtas tankia tropine augmenija, kurioje ypač išsiskiria baobabai. Šiuo metu davai, pučiant rytų vėjui lengvai patenka į įlanką ir ryte, jau pučiant vėjui nuo sausumos, lengvai ją palieka.
Kol kupranugariai ir kiti gyvūnai atsigavinėja iš po jūrinės kelionės ir jos metu gautų sutrenkimų, mes gaminame kupranugarių balnus, taisome buivolų ir mulų pakinktus.
Čia gausu austrių. Jų pilna visose uolose ir medžiuose, kuriuos užlieja potvynis. Jos mažytės, bet gyventojų mėgiamos.
Vietiniai arbai labai neišvaizdūs: paliegę, fiziškai nestiprūs ir daugelio akys blankios.
1866 m. kovo 29-30 d.
Šis uostas tarsi sulenkto lanko ar ant žaidimo kortų vaizduojamus pikus, kai aštrusis galas yra įėjimas į jį. Farvateris eina iš pietvakarių ir labai gilus, tačiau tik 100 jardų pločio. Pats uostas taip pat gilus ir apsaugotas nuo visų vėjų. Pakrantė į vakarus iš karto kylą iki 200 pėdų, o Džono (pavadinimas) kalva, pasak arbų, yra kaip pakrantės orientyras, pagal kurią plaukiantys pagal pakrantę gali atpažinti uostą.
Čia žmonės nelaiko gyvulių, bet sako, jog musės cėcė čia nėra. Šie gyventojai čia apsigyveno palygint neseniai, jau valdant šiam valdovui, tačiau šiauriniame pusiasalyje (žiūrint nuo įėjimo į įlanką pusės) riogsantys iš akmens ir kalkių statytų pastatų (aiškiai arabiškos kilmės) griuvėsiai ir kiti pastatai šiaurės vakaruose byloja apie tai, kad šioje vietovėje žmonės gyveno nuo seniausių laikų.
(v.p.: Musė cėcė - Glossina. Panaši į naminę musę, tačiau minta stambių žinduolių krauju ir perneša tripanasomas (žiuželiniai parazitai), kuri sukelia miegligę (parazitinė liga, nuo kurios neretai mirštama – pavojinga ir žmonėms) ir nagana (panaši į miegligę, tačiau daugelis Afrikos laukinių gyvūnų jai atsparūs). Yra 21 rūšis. Ir tai kai kurių Afrikos vietovių rykštė, per kurią neįmanoma užsiiminėti gyvulininkyste).
Toliau prie įlankos prisišliejusioje teritorijoje, įvairiuose vandens telkiniuose (ežeruose) daug laukinių žvėrių, o tai, kad vietovė kažkiek aukštesnė už jūros lygį, tai ir klimatas galimai sveikesnis. Mangrovės brūzgynų labai mažai, tačiau į pietus nuo čia matomai jų daugiau. Vietiniai kalba suahilių kalba (v.p.: swaheli – viena iš daugelio bantų grupės kalbų). Jie kažkiek prekiauja kopaliu ir lekanora (v.p.: originale – „orchilla weed“. Tai lekanora – kerpė. Naudojama medicinoje). Muitus tvarko Zanzibaro muitininkas, nors rinkliavos itin mažos. Valdytojas yra sultono džemidaras (v.p: jemidar – kilmė iš persų kalbos. Pagal anglų laipsnius, panašiai, kaip leitenantas).
(v.p.: kopalis - originale „gum-copal“. Pas mus žinomas, kaip “kopalis“. Sukietėjus derva iš „danillia“ medžių arba koplio medžių. Labai panašus į gintarą, tačiau jis nesenas – jam tik 100-1000 metų ir dar nėra suakmenėjęs. Tuo metu vienas svarbiausių Afrikos eksporto sudėtinių dalių (kartu su prekyba vergais ir dramblio kaulu). Labai platus panaudojimas: kaip smilkalas, klijai, medicina (prieš dezinteriją, skrandžio ligas), lakas, hidroizoliacinė medžiaga, kvepalų dažų ir t.t. sudėtinė dalis. Ypač vertinamas lakas – labai blizgus ir atsparus įbrėžimams. Geriausias baltos spalvos – jis be priemaišų)
Gyventojai pagal savo lygį mažai kuo skiriasi nuo vietinių negrų. Džemidaras man buvo palankus ir davė du vedlius iki Adondės, tačiau nešikų nusisamdyti nepavyksta. Vandenį ima iš šulinių koralų sąnašose, kurie yra šios vietovės pagrindas.
1866 m. balandžio 4 d.
Prieš pat išvykimą iš Pembos, vienas iš mūsų buivolų taip stipriai sužeidė asilą, kad jį teko nušauti. Nežiūrint to, kad „ne laikas rakinti arklidės duris, kai žirgas jau pavogtas“, buivolui nuplovėme ragų galus (v.p.: „locking the stable-door when the steed is stolen" buvo populiari anglų patarlė, panašiai, kaip mūsų „po kovos kumščiais nemojama“) ir išžygiavome.
Mes priėjome lygumas, kuriose nebuvo augmenijos, o žemės pluta kieta ir išdžiūvusi, bet po ja tyvuliavo vanduo ir kai kada neatlaikydavo kupranugarių svorio ir šie nugrimzdavo iki pilvo. Juos ištempę priėjome džemidaro namą, kuris buvo pastatytas iš koralų ir kalkių.
Hamešas (Hamesh) vaidino, jog norėjo pasitarnauti, tačiau mums išskyrė tik menką pašiūrę, kuri nesaugojo nei nuo vėjo, nei lietaus. Ten aš pernakvojau, bet ilgiau joje užsibūti nebuvo įmanoma, tad paprašiau džemidaro, kad šis man leistų miegoti jo didžiajame (teismo) kambaryje (salėje), kur sutilpo ir dauguma sipajų. Jis sutiko, bet kai atėjau, persigalvojo ir atsisakė. Tačiau tai buvo lengvai susijaudinantis ir nervingas arbas, tad pats išsigando ir surinkęs savo ginkluotus dagtiniais šautuvais vyrus, kurių buvo apie penkiolika, pareiškęs, kad eina medžioti liūto, pabėgo. Po to staiga grįžo, nervingai paspaudė man ranką ir prisiekinėjo, kad dėl visko kaltas kažkoks žmogus, kuris nenori jam paklusti, jog „mes čia nė prie ko“.
Visi mūsų daiktai, pririšti prie nešulinių balnų, gulėjo lauke, tad naktį mes išstatėme įprastinę sargybą. Tai sujaudino ūsų valdžios atstovą ir kai sutemo, jis vėl pasišaukė savo vyrus su pridegtomis dagtimis. Aš į jį nekreipiau dėmesio. Jis ilgai postringavo taip, kad mes galėtume jį girdėti, o po to pasikvietė Musą (Musa) ir paklausė, ką aš ketinu daryti (pasakyti). Musos paaiškinimai jį nuramino ir jis nukeliavo miegoti. Ryte, kai sužinojau, jog aš jį taip stipriai sujaudinau, paprašiau atleidimo ir paaiškinau, jog tokia saugumo priemonė atgrasanti vagis, normalus dalykas. O jis norėdamas mane priblokšti, karštai ištarė, jog „tačiau čia nėra vagių!“.
Jis nežino, jog visu tuo ir teiginiais, kad negalime samdyti nešikų iš gretimų nepriklausomų genčių, jis ir jo žmonės man padarė parastą įspūdį. Jie visi yra pakrantės žemumos arabai ir per dviem trečdalius afrikiečiai (mišraus kraujo) ir, kaip įprasta, pasižymi savo abiejų, nors gal ir gerų tėvų blogosiomis savybėmis. Daugelis jų mus lankė ir maldavo duoti brendžio ir į pastabas tik juokėsi, jog jie gali jį gerti ne atvirai, o slaptai (v.p.: matomai D.L. apeliavo į tai, jog jie musulmonai), nors, skirtingai nuo Vakarų pakrantės, jie mums, krikščioniams, draudė juo prekiauti.
1866 m. balandžio 6 d.
Po trumpo žygio pietvakarius link ežero, apsinakvojome pakeliui pasitaikiusiame kaime. Aplink įlanką, tarsi punktyru, išsidėstę šeši kaimai. Gyventojų galėjo būti nuo 250 iki 300: pakrantės arabai ir jų vergai. Pietinė įlankos dalis gili – nuo 10 iki 14 fatomų (sieksnių), bet šiaurės vakarų dalis sekli ir uolėta.
(v.p.; fatomas arba fetomas arba fedomas – angl. fathom, tai mums neįprastas matavimo vienetas. 1 fatomas 6 pėdos arba 1,8288 m.(tad max gylis 25,6 m. Pats pavadinimas (sąvoka) siekia dar tolimus vikingų laikus (favin), tiesioginis vertimas iš graikiško „orguia“ - sieksnis. Naudojama gyliui nusakyti dar nuo Bizantijos laikų).
Prekyba labai nežymi: per uostą prekiaujama nedidelis sorgo grūdų (v.p.: sorgas, lot. Sorghum, penktasis pagal kiekį pasaulyje suvartojamas javas), sezamo sėklų, kopalio ir lekanoros kiekiais. Mačiau, jog čia pastoviai gyvena du banianos pirkliai.
1866 m. balandžio 7 d.
Panašiai į pietus nuo Kindanio (Mikindanio), mus vedė vedlys iš Somalio – Benas Ali (Ben Ali) arba Bonas Ali (Bon Ali). Tai išvaizdus ir mandagus vyras. Nuvedęs mus iki Ngomano, turėjo gauti 20 dolerių atlygį
(v.p.: Ngomanas arba Negomanas – vietovė (kaimas) dabartniame šiaurės Mozambike, kur Lugendos upė įsilieja į Ruvumos upę, Tanzanijos pasienyje. Įdomu tai, kad vėliau ši strateginė vietovė kaip ir priklausė portugalams, tačiau Vokietijos diplomatijos dėka iš Portugalijos buvo gauta nuolaidos ir čia buvo įsikūrusi vokiečių komuna. Šioje vietoje susikirto viena iš svarbesnių Vokietijos kolonijinių ambicijų dėl kurių įsiplieskė ir I Pasaulinis karas. Šio karo pradžioje vokiečiams gana neblogai pavyko pasistūmėti į Mozambiką, bet jungtinės anglų-portugalų pajėgos juos išstūmė. 2017 m. vokiečių kariai, esant maisto trūkumui, buvo priversti pulti portugališkąjį Mozambiką ir palaikomiems vietinių, jiems pasisekė juos nugalėti su labai mažu nuostoliu (vienas europietis ir 5 askariai, kai portugalų nuostoliai nėra žinomi, nors manoma, jog žuvo apie 200 ir dvigubai tiek paimtų į nelaisvę). Trofėjai, įskaitant ginkluotę (ypač kulkosvaidžius), padėjo atsigauti vokiečių pajėgoms. Buvo tokie gausūs, kad net persiginklavo trofėjiniais ginklais, nes saviems jau nebeturėjo amunicijos. Generolas Paul Emil von Lettow-Vorbeck šią pergalę puikiai išnaudojo ir pergaliningai įsiskverbė tolyn į Mozambiką ir tik 1918 m. grįžo atgal į Vokietijos kontroliuojamus šiaurės rytus)
Mes keliavome slėniu tarp medžiais apaugusių kalvų, tačiau mus supo aukštesnė už žmogų žolė. Skverbiantis per ją, neapleido įspūdis, jog mes dūstame: saulė kaitino galvas, o oras tiesiog stovėte stovėjo. Aš nieko nežinojau apie kupranugarius, tad teliko tik pasikliauti sipajais, o jie ant jų užkrovė per didelius krovinius ir dar nenuėjus mūsų (suplanuotų) septynių mylių, kupranugariai jau buvo nusivarę.
1866 m. balandžio 8 d.
Sekmadienį praleidome Nyangedžio kaime (Nyañgedi). Balandžio 7 d. mūsų buivolams ir kupranugariams pirmą kartą įkando musė cėcė. Mes praėjome kelis ruožus tankių džiunglių, kurios netrukdė pėstiesiems ir, net, buvo malonu keliauti jų šešėlyje, tačiau kupranugariai negalėjo praeiti ir teko jiems kirsti kelią. Laimei, pasirodė, jog makondžiai iš šio kaimo mielai samdosi kirtėjais ir nešikais (v.p.: Makondé – makondžiai. Viena iš bantų tautų, kuri gyvena dabartinėje pietryčių Tanzanijoje ir šiaurės rytų Mozambike. Žemdirbiai, išvystę medžio drožybą, samdosi kaip sezoniniai darbininkai. Nežiūrint to, kad tarp jų yra ir krikščionių ir musulmonų, ir stabmeldžių (paplitęs protėvių kultas), paplitusi skarifikacija (kūno puošimas randais (ne tatuiruotėmis) bei dantų įpjovinėjimas ir viršutinės lūpos ištempimas). Tuo tarpu mes daug nešulių palikome pas džemindarą, nes manėme, jog nešikų nebus įmanoma nusisamdyti.
Dalį kupranugarių nešulių nukroviau ir išsiunčiau grupę kirtėjų, kad šie prakirstų platesnį ir aukštesnį kelią tankiose džiunglėse, į kurias dabar įėjome. Laikas nuo laiko mes išeidavome į makondžių išvalytas džiungles, kur jie sėjo sorgą, maisą (v.p.: kukurūzus – XIX a. dar buvo naudojamas ir šis terminas) ir manijokus (v.p.: arba kasavus, arba juka (nepainioti su mums žinoma juka – gėle) gumbuotų šaknų panaudojimas panašus, kaip ir bulvės ar ropės, ar ridikų ir t.t.).
Žmonės (turimi galvoje makondžiai) daugiau domėjosi kupranugariais ir buivolais, nei manimi. Visi jie yra nepriklausomi ir neturi kažkokio bendro vado. Jų kaktas galima pavadinti kompaktiškomis, siauromis ir žemomis. Lūpos putnios, bet ne per storos; galūnės ir kūnas puikiai suformuoti; plaštakos ir pėdos siauri; odos spalva tamsi arba šviesiai ruda; ūgis vidutinis; laikysena nepriklausoma.
1866 m. balandžio 10 d.
Pasiekėme Nari kaimą. Pietų platumos 10°23'14" (v.p.: kaip tik kiek šiauriau Rovumo upės) Daugelį vyrų pagavo karštinė. Vienuolikai jų daviau vaistų ir jau kitą rytą jie atrodė geriau. Maistas gausus ir pigus. Mūsų kursas beveik į pietus ir judame išdžiūvusių upių vagomis (v.p.: originale „wadys”). Judame prekybos takais, neretai pakylame ant kalvų, o po to nuo aukštumose esančių kaimelių, judame link kitų kaimų tomis pačiomis išdžiūvusių upių vagomis. Niekur nesimato tekančio vandens ir žmonės čia priklausomi nuo šulinių vandens.
1866 m. balandžio 11 d.
Ties Tandahara (Tandahara – matomai dabartinis Tandahimba regionas Tanzanijoje), mes vis dar eidami į pietus, kilome aukštyn. Dirvožemis labai derlingas. Jame nemažai smėlio priemaišų, bet ne uolėtas. Užauga labai geri maiso (kukurūzų) ir sorgų pasėliai, o manijokos į viršų išsistiebia net iki septynių pėdų. Pasėliams skirtos vietos išvalomos nuo bambuko, tada jį susmulkina ir išbarsto, ir sudegina. Šiais pelenais ir patręšia žemę. Geležies labai mažai, tad daugumas vyrų su medinėmis ietimis. Šiose žemėse neranda geležies rūdos, nors kai kur šaltiniai išplauna geležies rūdėsius (geležies rūdos pėdsakus). Kiekviename kaime, kur mes apsistodavome nakčiai, dovanodavome sieksnį (fatomą) keliko (v.p.: „caliko“ – audinys iš nebalintos, nedažytos ir neretai ne visiškai perdirbtos medvilnės. Anglai terminą naudoja nuo 1505 m. Jis mažiau dailus nei muslinas, bet mažiau šiurkštus. Pirmasis fabrikas buvo Kalikutoje (Kožikodė), Indija)., o vadai visada mums padovanodavo vištą ar dvi ir krepšį ryžių arba maiso. Makondžių tarmė visiškai skiriasi nuo suahilių kalbos, tačiau dėl santykių su pakrantės arabais, daugelis čia gyvenančių žmonių turėjo supratimą apie suahilį.
1866 m. balandžio 12 d.
Kitą rytą pajudėję priėjome džiungles, kurias žmonės pamatę iš karto pagalvojo „pro jas neprasikirsi“. Jos tęsėsi tris mylias. Patys medžiai neaukšti, tačiau augo taip tankiai šalia vienas kito, kad norint praplatinti kelią į plotį ir aukštį (v.p.: dėl kupranugarių), reikėjo pridėti daug pastangų. Ten kur auga bambukas, jis nustelbia medžius. Tai, kad nėra aukštų medžių, galima paaiškinti tuo, kad kažkada tai buvo pasėliai, tačiau dėl prekybos vergais makondžių labai sumažėjo. Tad, kai tik apdirbamas plotas apleidžiamas, iškarto sudygsta panašių medžių kaip ir anksčiau tankumynai.
Čia dar neparsidėjo tas procesas, kai medžiai įsivyrauja ir išstumia kitus augalu, ir išvaduoja plotus nuo brūzgynų. Daugumas medžių atroto tiesiog kaip stulpai apraizgyti vijoklių ir jie tampa panašūs į laivo takelažą kur tarp stiebų ištampytos virvės ir trosai. Nemažai lianų pasiekia 11 colių ir jos panašios į havserius (v.p.: „hawser“ – jūrinės terminologijos žodis: buksyras – stora virvė arba trosas, kuriuo laivas inkaruojasi arba tempia kitus laivus). Viena jų rūšis gali būti prilyginta dragūno kalavijui, tačiau išilgai plokštumos su kelių colių tarpais eina spyglių kuokštai ir tie spygliai ne mažesni kaip colis. Tokia liana iš pradžių kabo žemyn vieną ar du sieksnius, o po to staigiai išsilenkia taip, kad spygliai tiesiog styro stačiu kampu, tarsi ir taip nebūtų tikimybės užkibti ant jų. Pasak Darvino pastebėjimų, šie vijokliai turi kažką panašaus į instinktą (v.p.: originale tai yra „climbers“ ir „thorn-climbers“. Be papildomų paaiškinimų versti iš esmės galima ir kaip vijokliai, ir kaip lianos. Skirtumas ne toks didelis, tik tiek, kad oficialiai priimta, jog vijokliai tai tik vienas iš daugelio lianų porūšių, kuriems būtina atrama ar stiebas, kuriais jie galėtų „lipti“ ar – tiksliau – vyniotis suktis aplink stiebą. Pavyzdžiui gebenės, nors ir lipa, bet jos ne vijoklis, nors ir liana. Pavyzdžiui taip vadinama „vijoklinė rožė“ nėra joks vijoklis, o liana: ji stiebiasi užsikabindama savo spygliais). Taip ir atrodo, lyg ši rūšis tik ir laukia progos iškrėsti kokią blogybę: jie susipainioję ir nukarę visada pasiruošę sužaloti praeivį.
Kitos lianos tokios lanksčios tvirtos, kad jų pirštais perlaužti net neįmanoma. Yra ir tokia liana, kuri arčiau šaknų labai panaši į medį, bet ji sugeba šliaužti ir kabintis, kaip ir visos lianų rūšys ir tuo lengvai galima įsitikinti, kai žiūri į tokį stiebą, kuris užsikabaroja į 60 pėdų aukštį, nors apačioje jo storis siekia vos du colius. Jūs jį nukertate, o jis vis tiek dar nusidriekęs kokį keturiasdešimt žingsnių (jardų).
Dar pas vieną lianą lapai labai panašūs į alojos, bet labai keistai susisukę – panašūs į drožles, kurios lieka po staliaus obliaus. Ji tamsiai žalia. Jeigu ją nulupi, tai išvysti gražias žalias drūžes: šviesias ir tamsias., kurios primena medžių rieves. Taip pat sutinkama liana, kuri išsitempusi kaip plona virvutė su mazgeliais, dar kita kas kažkokį tarpa turi žiedelius, kurie gali įpjauti. Čia auga ir toji rūšis, apie kurią net neverta kalbėti. Ji tiesiog labai įprasta: per visą ilgį auga kabliuko formos dygliai išsidėstę taip, kad net gali išlaikyti žmogų, jei jis paklius į jų raizgalyną. Panašu, kad minėtosios lianos atėjusios dar iš karbono periodo (paleozojaus era), ir negalėjo sužeisti pachydermatų ir tuomet augo dar blogesnių už šias (v.p.: „Pachydermata“ – buvusi, o dabar pripažinta klaidinga žinduolių klasifikacija, tačiau kaip terminas taikomas storaodžiams gyvūnams, tokiems kaip raganosiai, drambliai, begemotai ir t.t. Svarbi sistematizacijos istorijai. Tuo metu, kaip klasifikacija dar dėl jos buvo diskutuojama).
Mes pasamdėm dešimtį
jaunų makondžių susidoroti su šiais priešistoriniais augalais, taip, kaip jie
įpratę su jais grumtis juos iškirsdami savo pasėliams.
Makondžiai žvaliai ėmėsi darbo ir naudojosi šiam darbui pritaikytus kirvukus (v.p.: originale – „tomahawks“. Įdomu tai, kad žodis perimtas iš Š.Amerikos indėnų ir iki XVIII a. Š.A. taip buvo vadinami bet kokie kirviai. Vėliau tik specializuoti svaidymui ar kirtimui naudoti vienarankiai kirvukai. Iki europiečių jų galvos buvo akmeninės, o vėliau, džniausiai perdaryti anglų abordažiniai kirviai (iš ten ir jų formos). D.L. laikais šis žodis jau buvo plačiai paplitęs ir Europoje ir kolonijose ir neretai vartojamas apibūdinti čiabuvių vienokius ar kitokius vienarankius kirvukus). Jie tais kirvukais labai energingai kapojo augalus, o kai reikėdavo nukirsti medį, jie jau imdavosi kirvio (axe). Mes buvome sulygę, kad mokėsime vieną sieksnį (jardą) keliko už dieną darbo. Ir, turint galvoje, jog mes dar visai netoli kranto, tai buvo labai pigu. Taip lianos ir jauni medeliai tiesiog tirpo, tarsi rūkas pakilus saulei! Kartu su nusamdytaisiais mielai norėjo dirbti ir daugiau žmonių, tačiau mes ėmėmės atsargumo priemonių ir užsirašydavome nusamdytų kirtėjų vardus.
Aukštesnieji kirtėjai pavargdavo greičiau už kitus, o žemaūgiai dar vis dirbdavo, tačiau dvi-trys darbo dienos atsiliepė ir patiems ištvermingiausiems.
Abejotina ar kas nors, kas nevalgo mėsos gali ištverti ilgą ir nepertraukiamą darbą: nebent kinai – vienintelė išimtis. Kai buvo įdarbinti prancūzų žemkasiai, tai jie negalėjo nudirbti ir dešimtos dalies to, ką nudirbdavo anglai. Tačiau, kai prancūzus pradėjo maitinti tuo pačiu maistu, kaip ir anglus, jų darbingumas niekuo nenusileido. O čia, Afrikoje, makondžiams ne taip jau dažnai tenka paragauti mėsos. Tai prabanga pasiekiama tik tiems, kuriems pasisekė sumedžioti laukinę kiaulę ar antilopę. Jeigu makondžiai valgo vištieną, tai tik kaip prieskonį prie košės.
2020-09-11
Bus tęsinys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą