1866 m. kovo 2 d.
Iš šiaurės atplaukė dava (Dhow) su vergais. Apie tai buvo pranešta sultonui ir jis įsakė šį laivą sudeginti (v.p.: su lengva anglų ranka - „Dhow” - bendrinis arabų laivų pavadinimas Indijos vandenyne. Jų, yra įvairiausių tipų, turi senas statymo tradicijas, kurios siekia net senovės Egiptą. Tik skirtingai nuo europietiškos laivų tipų sistemos, davų tipą apibrėžia laivo korpusas, o ne takelažas (burės ir įranga). Jei šis davas gabeno vergus, veikiausiai tai buvo bagarahas. Smulkiau apie davus – mano "bloge" - "oldalter.lt") ir pro konsulato langą mes matėme, kaip jis dega. Tačiau sultonas neturi didelės įtakos šiaurės arabams. Jis tik šiek tiek pademonstravo savo jėgą. Beje, visų į miestą atvežamų diktų, sultonas norėjo gauti 10%, tačiau tai akivaizdžiai prieštaravo sutarčiai, kuri numato, jog negalima monopolizuoti pardavimų ir imti gali tik 5% importo muito. Tad prancūzų konsulas vos ne atvirai tyčiojosi - tikrąja to žodžio prasme, kuris aplamai apibūdina prancūzų elgesį su vietiniais žmonėmis. Tad nenuostabu, kad jie negali įgyti didelės įtakos ir verčiasi tuo, kad skolina savo vėliavą vergų davams ir skatina jų nedorą elgesį.
Smarvė, kuri ateina nuo dviejų kvadratinių mylių atviro paplūdimio, kuris virtęs į viso miesto šiukšlyną, ganėtinai siaubinga. O naktį jis toks tirštas, kad rodos, jį būtų galima iškirpti ir juo tręšti sodą: (vien dėl to) jis (miestas) galėtų vadintis „Smirdibaras“ (Stinkibar), o ne „Zanzibaras“. Niekas čia ilgiau pabuvęs negali džiaugtis gera sveikata.
Lankydamasis vergų turguje, radau apie 300 parduodamų vergų, kurių didesnė dauguma nuo Niasos ežero (Lake Nyassa) ir Širės upės (Shiré River); (v.p.: Niasos ežeras dabar dažniau vadinamas Malavio ežeru. Jis Pietų Afrikoje, didžiajame Rifų slėnyje ir priklauso Malaviui, Mozambikui ir Tanzanijai. Įdomu tai, kad europiečiams jį 1859 m. atrado ir aprašė dr. D.Livingstonas. nepaprastai derlingos apylinkės, gera žvejyba. Tinka net laivybai. Dar pažymėtina, kad nemažai akvariuminių šiuolaikinių žuvų ir žuvyčių yra kilusios būtent iš šio ežero. Vidutinis gylis 290 m. maksimalus – 706 m. Iš jo išteka ir Širės upė, kuri suteka į Zambezę). Man buvo labai gerai pažįstamos tų kraštų gyventojų savotiški veidai ir tatuiruotės, tad aš net laukiau, jog mane kas nors pažins. Ir iš tiesų, viena moteris sakė, jog buvo girdėjusi apie mūsų kelionę valtimi per Niasos ežerą, tačiau manęs nebuvo mačiusi. Kiti buvo iš Čipetos (Chipéta), iš pietvakarinės ežero dalies. Visi suaugusieji atrodė kaip besigėdijantys, jog yra pardavinėjami. Pirkėjai apžiūrinėjo dantis, keldavo apdarus, kad pamatytų jų odą ir apatinę kūno dalį, mėtė lazdą, kad vergas ją atneštų ir taip pademonstruotų kaip vaikšto (savo miklumą). Kai kurie pardavėjai traukdavo savo parduodamąjį už rankos per minią ir ištisai rėkavo kainą. Pagrindiniai pirkėjai buvo šiaurės arabai ir persai. Dabar buvo laikotarpis, kai sultono pavaldiniai negalėjo vergų vežioti išilgai pakrantės, nors tai buvo ir neįmanoma, nes pūtė priešingas vėjas. Tad daugelis arabų davų judėjo link Madagaskaro, o jau iš ten, vyko į čia, kad galėtų galutinai susiruošti kelionei (paruošti krovinį).
Sakoma, kad arabai su savo vergais elgiasi maloniai ir tai aš mačiau pas vietinius šeimininkus. Priežastis ta, kad ir šeimininkas ir vergas aktyviai dalyvauja visuotiniuose reikaluose, tačiau, nežiūrint į bendrą civilizacijos pažangą, vergo dalis negerėja. Nors tarp jų nėra labai didelio statuso skirtumo, tačiau vergas išlieka antrame plane. Ir kuo didesnių aukštumų pasiekia šeimininkas, tuo didesnė atskirtis yra tarp jo ir jo vergo. Tad jų statusai gali susilyginti nebent jei pats šeimininkas grįš atgal į barbarizmą arba jo neliks.
1866 m. kovo 6 d.
Dabar, kai jau saulė stovi virš galvos, prasidėjo lietūs. Diena iš dienos mes laukiame atplaukiančio „Pingvino“ (Penguin) iš Džoanos, kuris mus nugabens Rovumą. (v.p.: Džoana (Johanna), buvo Komorų salose (Komorų archipelagas – Comoros island – tarp šiaurinio Madagaskaro ir kontinento) tarsi autonominis vienetas, kaip kunigaikštystė - sultonatas. Prancūzų įtakos sferoje. Komor – iš arabų gali būti verčiama kaip Mėnulis. Tos salos tokiu puslankiu ir išsidėsčiusios. Originale naudojamas „Johanna“ – pasenęs pavadinimas, tai Anjouan - Anžuanas. Sultanate of Ndzuwani (Anjouan)).
Ši vieta (Zanzibaras) labai nesveika: jau šešis mano palydovus krečia karštinė. Nedaugelis išsaugo savo sveikatą labai ilgai. Ir turint galvoje, tai, kad salos žemuma, mieste visiška antisanitarija, tai nieko keisto. Sultonas čia turi gana mažą valdžią, nes jis tik tos arabų ordos, kuri atėjo čionai ir užgrobė salą ir kontinento pakrantę, vado palikuonis. Jie jį vadina išimtinai tik „saidu“ arba „syedu“ (v.p.: Said/Syed – taisyklingai būtų „sayyid“, bet D.L. rašė „said“ – tai garbės titulas, o ne valdžios – alia gerbiamas žmogus, kurio šaknys siekia Mahometo giminę – Fatimą ir Ali – kai kuriuose regionuos „amir“ titulo ar atitikmuo. Kažkas panašaus į „generolą“ ar "liege lord", ar "master) ir niekada „sultonu“. Ir jie giriasi, kad gali išsirinkti naują, jei šis nepatiks.
Kasinėjimų metu čia buvo rastos kelios monetos su kufišku (Cufic) raidynu, kuriems apie 900 metų (v.p.: Kufic script - arabiško raidyno stilius, dažniausiai naudojamas pietų arabų, juo užrašytas Koranas, mėgiamas kaip architektūrinis dekoracinis ornamentas ir t.t. Išsivystė Kufos mieste iš nabatėjų alfabeto (Nabataean).
Korano puslapis su paprastu arabišku raidynu
Pati sala labai žema: aukščiausia vieta ne daugiau 150 pėdų virš jūros lygio. Jos pagrindas yra rifai sumišę su smiltainiu. Daugumas augalų afrikietiškos kilmės, tačiau gvazdikmedžių, mangmedžių ir kakavmedžių peizažai salai suteikia prašmatnų Pietų Jūrų salų vaizdą.
Šiandien mes aplankėme vieną senį, patį turtingiausią Zanzibaro žmogų, kuris mums perdavė laiškus į Tanganiką (Tanganyika) savo draugams. Ten aš noriu įkurti atsargų ir prekių sandėlį (saugyklą), kad kai pasieksiu tuos kraštus, turėčiau iš ko gyventi (nelikčiau be nieko).
1866 m. kovo 18 d.
Su Kurdžiu (Koordje) ir Benianu (Banian), kurie čia rūpinasi muitų surinkimu, į Udžidžį (Ujiji), kuris Tanganikos ežere, nusiųsti karoliukus, medžiagas, miltus, arbatą ir cukrų. Tenykščio arabo vardas, pas kurį liks Kurdžio žmogus prižiūrėti prekes – Tanis bin Suelimas (Thani bin Suelim).
Vakar, norėdami atsisveikinti ir padėkoti už gerumą man ir mano žmonėms, kuris iš ties buvo didis, lankėmės pas sultoną. Jis atrodė, kaip labai ligotas, bet man pasiūlė savo žmonių ir laišką, jei aš noriu.
Visą mano saloje buvimo laiką daktaras ir misis Siuardai (Seward) man buvo maloningi. Jie padarė viską, ką galėjo: te atlygina jiems Viešpats taip kaip jis sugeba daug kartų daugiau gero. Aš nė kiek neabejoju, kad daktaro Siuardo požiūris ir vedama politika teisingi ir faktiškai tai vienintelis požiūris, į kurį galima atsigręžti su malonumu ir kurie tikėtinai turės pasisekimą tarp Parijos arabų rasės (v.p.: „a race of Pariah Arabs“ – čia toks sąlyginis apibrėžimas, turint galvoje artimosios Azijos ir šiaurinės Arabų pusiasalio arabus, nes kai kur ir po šiai dienai dar yra skirtumas ar konkretus asmuo (gentis) yra arabas (pagal kraują ir giminę) ar jis save suvokia, kaip arabą, na ir t.t.) .....
„Pingvinas“ atplaukė prieš kelias dienas ir jam vadovaujantis leitenantas Garfortas (Lieutenant Garforth) sutinka mane nuplukdyti prie Rovumos upės ir ten išsodinti. Su jo dava aš turiu nusigabenti ir savo gyvūnus: šešis kupranugarius, tris buivolus, veršį ir dar du mulus (v.p.: lt. kalboje tai pasenęs terminas - dabar priimta juos vadinti asilėnais) ir keturis asilus. Man priklauso trylika sipajų, dešimt vyrų iš Džoanos, devyni vaikinai iš Nisakos, du vyrai iš Šupangos (Shupanga) ir du varovai (wayaus - keliauninkai) Vekatanis (Wekatani) ir Čuma (Chuma).
(v.p.: antrą kartą tų pačių paaiškinimų ir komentarų nebededu.
- Shupanga arba dar Chupanga – vietovė Mozambike, dešinėje Zambesės upės pusėje;
- berniukai Vekatanis ir Čuma 1861 m. D.L. ir vyskupo Makenzio (Mackenzie) buvo išvaduoti iš vergijos ir iki ekspedicijos tris metus gyveno Čibisos (Chibisa) misijoje (parapijoje), Čičevoje (Chichewa) Malavyje (Malawi))
1866 m. kovo 19 d.
Išplaukiame 10 ryto. Tikiu, kad Viešpats padės man mano darbuose, dovanos svarumą stabmeldžių akyse ir, kad, mūsų bendravimas bus jiems naudingas. (v.p.: originale yra „Heathen” ir tai kai kada laikoma pagonių sinonimu, tad kai kur verčiama, kaip pagonys)
1866 m. kovo 22 d.
Šiandien pasiekėme Rovumos įlanką ir išmetėme inkarą maždaug už dviejų mylių nuo upės žiočių. Gylis šioje vietoje trisdešimt pėdų.
Prasiėjau kairiuoju krantu prieš srovę norėdamas pasižiūrėti ar upės žiotys, kai kur susiskaidžiusios į atskirus upelius, kurie anksčiau tekėjo į įlanką, nepasikeitė, ar čia galės praeiti kupranugariai. Atrodė, kad šie upeliai netgi nuseko.
Pakankamo vėjo, kad davas galėtų pakilti palei kairį krantą nebuvo, o apie tai, kad mūsų karinis laivas jį buksyruotų, nebuvo net minties. (v.p.: šioje vietoje D.L. savo dienoraštyje panaudoja labai įdomų terminą karo laivui apibūdinti – „man of war“. Šis terminas niekada neįgavo oficialaus statuso, tačiau šnekamojoje kalboje buvo naudojamas panašiai nuo XVI a. iki pat XIX a. pabaigos. Šis terminas reiškė Karališkojo karo laivyno burlaivį, kuris turėjo patrankas – neretai fregatos. Tai yra beirklį burlaivį – galeros ar įvairiausi botai ginkluoti patrankomis į šio termino sąvoką neįėjo. Kaip matysim vėliau – D.L. turėjo galvoje kuterį (cutter – ne katerį, o „boat“) – nedidelį burlaivį, šiais laikais jau katerį, dažnai naudojamą pakrančių apsaugos tikslais).
Vis tiktai 23 d. kuteris pabandė temti davą, tačiau nesėkmingai, nes šį sezoną patinusi upės srovė buvo itin stipri.
Pradėjo pūsti pakankamai stiprus pietryčių vėjas, kad davas galėtų įeiti į upės žiotis, tačiau „Pingvino“ kapitonas pareiškė, jog jis neturi didelės burės Aš jį priverčiau pabandyti, bet tuo tarpu vėjas nurimo mums nespėjus pasiekti užės žiočių.
1866 m. kovo 24 d.
Aš nuėjau į davą ir nesant vėjui, įsakiau kapitonui pabandyti pakilti dešiniuoju upės krantu, jei pūstels brizas. Mičmanas (midshipman), misteris Fenis, norėdamas sužinoti ar kupranugariai negalės bristi vandeniu, palydėjo mane kairiuoju krantu aukštyn. Mes išlipome į krantą panašiai toje vietoje, kur upė staiga pasisuka į šiaurę ir pamatėme tris dideles sroves ir džiungles iš brūzgynų, kur datulių palmės (arba datulinis finikas) buvo persimaišiusios su bambuku ir augalais su išriestais spygliais. Jos buvo tokios tankios, kad kažin ar buvo įmanoma per jas prasibrauti. O toliau, palei krantą ėjo lipnus purvas, kuriame buvo persipynusios mangrovės šaknys (v.p.: mangrovė - tai ne augalas, tai brūzgynai jau tropikinė ekosistema iš medžių ir krūmų sąžalynų. Jos susidaro vandenynų ir jūrų pakrantėse), tarp kurių einant klimpome iki kulkšnų. Tad jokie kupranugariai čia negalėjo praeiti, nors ir žmonėms čia būtų reikėję pridėti didžiules pastangas, tad prasibrauti pro čia nebuvo įmanoma (negalėjo iškirsti kelio).
Priėjome prie begemoto patelės gulėjusios duboje, kurios vanduo jos neslėpė. Misteris Fenis jai iššovė į galvą. Ji taip išsigando, kad vos nepersivertė ant nugaros ir puolė bėgti į priešingą daubos šlaitą. Fenis nudobė jos begemotuką, kuris buvo panašus į paršelį, tačiau dydžio kaip suaugusi kiaulė.
Pamatėme, kaip pučiant geram vėjui davas pajudėjo dešiniuoju krantu ir sustojo per mylią nuo mangrovės pabaigos. Toliau prieš srovę, per dvi ar tris mylias, prasidėjo dviejų šimtų pėdų aukščio kalvos ir jos atrodė viliojančiai žalios, su tvirtu pagrindu. Aš ir mano palydovas iš davo, nuėjome pasižiūrėti gal toje vietoje mangrovės brūzgynai praeinami. Tačiau, kuo labiau tolome nuo upės, tuo pelkė darėsi nepraeinamesnė, o mangrovės brūzgynai tankesni. Potvynio metu šias vietas apsemdavo. Jei šioje vietoje išsilaipintume, tai visi kristume nuo karštinės net nespėję pasiekti aukštumų, kurias galėjome įžiūrėti dešiniame krante netoli horizonto ir kurios pirmoji dalis visai netoli.
Pamaniau, jog turėtume išsilaipinti ant smėlio juostos kairiajame Rovumos įlankos pusėje. Ten užsiimti tyrinėjimais ir surinkti informaciją iš čiabuvių, nors dar nė vienas nebuvo prie mūsų prisiartinęs. Todėl įsakiau davai kitą dieną nusileisti žemyn ir nuvykau į „Pingviną“. Leitenantas Garfortas ir sutiko kantriai palaukti ir padėti, nors jam buvo itin palankus metas kursuoti šiauriau mūsų.
1866 m. kovo 24 d. (tęsinys?)
Naktį man dingtelėjo mintis, jog mes papulsime į labai keblią padėtį, jei po vietovės tyrinėjimų ir čiabuvių apklausos, paaiškės, jog nepraeisime. Kai šia mintimi pasidalinau su leitenantu Garfortu, jis man pasiūlė plaukti link Kilvos (Kilwa Kisiwani – šiauriau Rovumos upės. Tanzanija), tad aš 5 ryto, kartu su misteriu Fenu pakilau į davą ir pasakiau kapitonui, kur plauksime. Jis aktyviai paprieštaravo ir rekomendavo vykti į Mikindanio uostą (Mikindany – tarp Kilvos ir Rovumos įlankos), visai šalia Rovumos, Nyasos ir krašto, į kurį norėjau patekti. Juolab, kad tai gera vieta švartuotis ir geriausias uostas šioje pakrantėje. Tad ten mes ir nuplaukėme ir dar tą patį vakarą į krantą perkėlėme visus savo gyvūnus: Mikindano įlankoje, kuris tik 25 mylios nuo Rovumos. Tenai išsikrovę ir atsisveikinome su „Pingvinu“.
Nuo to laiko, kai pirmą kartą lankėmės, Rovuma buvo ženkliai pakitusi. Veikiausiai potvynio metu žiotyse sunešamos seklumos, kurias vėliau išneša į pačią įlanką. Tad tos periodiškai pasikartojančios sąnašos, ko gero ir sutrukdė arabams Rovumos deltoje įkurdinti iškrovos uostą. Neįtikėtina, kad misteris Mėjus (May – lankėsi 1861 m.) būtų suklydęs, jei įlankos vidurys būtų toks, kaip dabar, nes pasak jo matavimų, gylis buvo 18 pėdų (5,4 m.) ir dar daugiau.
1866 m. kovo 25 d.
Išsinuomavau namą už 4 dolerius per mėnesį, kur ir iškrovėme mūsų mantą iš davo.
Įlanka susiaurėja iki kanalo, kurio plotis panašiai apie 500, o ilgis apie 200 jardų (v.p.: jardas ~0,9 m., tad apie 450 m. ir 180 m.). Vidurys pakankamai gilus, ir jo plotis apie 100 jardų, tačiau iš abiejų šonų koraliniai rifai ir sekluma. Už Mikindanio įlankos nėra tinkamos vietos išmesti inkarą (stoti į reidą), išskyrus rifo pakraščio, kur, matuojant iš „Pingvino“ buvo 42 pėdos (~12,5 m) gylio, o toliau jau tik 12 pėdų (~3,6 m.).
Vidinė įlanka vadinama Pemba, o ne Pimlea, kaip klaidingai nurodyta Oveno žemėlapyje. Ji yra gili ir pakankamai saugi, o kita, šiek tiek piečiau, apvalios formos – kaip kvadratas - ilgis ir plotis apie dvi mylias.
Mūsų gyvuliai nuo pastovaus siūbavimo gerokai išsekę. Mes gaminomės balnus iš labai kietomedžio, vadinamo „Ntibwé“. Iš jo gaminamos ir ietys su kabliu, kuriomis medžiojami begemotai. Tos ietys su kabliais būna labai tvirtos – jos linksta ir nelūžta.
Aš paprašiau surasti man nešikų ir vienas banianas (banian) prižadėjo juos labai greitai surasti. (v.p.: banianai, tai indų prekybininkų kasta. Dar vadinami baniya, banija, vani ar vanya. Manoma, kad šis žodis perimtas iš sanskrito. Veikiausiai tai buvo prekybininkas iš vakarų Indijos, nes jau Bengalijoje (regionas šiaurės rytų Indijoje) vanij, tai bendrinis pavadinimas taikomas visiems, kurie užsiima prekybini-finansiniu verslu – pagrinde - pinigų skolinimu ).
Vietiniai gyventojai gyvulių nelaiko. Didesne dalimi, tai yra maišyto kraujo arabai ir jie ganėtinai civilizuoti.
Livingstono išsinuomotas namas Mikandyje
_______
Tęsinys bus... To be continued...
2020-09-04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą