1866 m. gruodžio 3 d.
Keliaujame žemaūgiu mišku apaugusią kalvotą vietovę į Kandės kaimą (Kandé), kuris taip pat Lokužvoje. Šiek tiek nukrypome į vakarus.
Kaimas apsuptas tankia bambuko ir figos krūmų, kurie gausiai auga neišdžiūstančių upių pakrantėse, gyvatvore. Ten kur vanduo išdžiūsta, ši rūšis nesutinkama.
Kandė – kalvis – aukštas ir dailus. Paklausiau ar jis žino savo kilmę ir jis atsakė, jog jį nupirko babisai iš čiptų, ir paliko Čilundoje (Chilunda), tad jis nepriklauso jokiai giminei.
Prie mūsų prisidėjo du vaijau. Jie pareiškė, jog jų šeimininkus užmušė mazitai, o Kandė, kaip ir patvirtino jų teiginius, tad leidome jiems prisijungti. Paprastai vergai pabėgėliai, didesnėje daugumoje elgiasi prastai, bet panašu, kad šiedu neblogi vaikinai ir visai norėtume, kad jie įsilietų į mūsų būrį. Dar vienas prie mūsų prisijungęs, ganys mūsų ožkas.
Nepaliaujami kalimai kaimuose rodo, kad ten gaminami audiniai iš žievės. Nuo medžio nuimtą žievę mirko vandenyje arba duobėje su purvu iki tol, kol galima lupti vidinius žievės sluoksnius. Po to žievę skaldo plaktukais, kad būtų galima atskirti karnieną ir ją suminkštinti. Plaktuko galvutė dažniausiai gaminama iš juodmedžio, o mušamoji dalis įraižoma vagomis tam, kad atskiriant karnieną nuo žievės, jos nesutraukiotų.
1866 m. gruodžio 4 d.
Į vakarus einame per kalnuotą vietovę, kuri apaugusi nykštukiniu mišku. Vis dažniau pasitaiko aukštų medžių, bet gyvenviečių čia nėra.
Katetoje praleidome prastą naktį, nes šlapome po stipria liūtimi, kuri gana ilgai užtruko. Gruodžio 5-tosios tvankų ir drėgną rytą debesys užtraukė dangų ir tolumoje girdėjosi griaustinis.
Ėjome 3 valandas ir šiame perėjime, kaip nebūtų keista, nesutikome vandens. Eidami vis tolyn, išėjome prie Lokužvės. Visi gyventojai susirinko prie šios upės.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kaip jau matyt supratote – 4 diena ir 5 diena sujungta į vieną.
-----------------------
1866 m. gruodžio 6 d.
Per daug ligotas, kad galėčiau eiti.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originale skamba kiek dviprasmiškai: „6th Too ill to march.“ Sprendžiant iš to, kad kitą dieną jis išžygiavo, tai apie rimtesnę ligą nelabai galėtų būti kalbama. Arba tai laikinas koks sveikatos sutrikimas, arba kažkokios kitos priežastys apie kurias nemanė esant verta minėti.
-----------------------
1866 m. gruodžio 7 d.
Pajudėjome. Praėjome Mesumbės (Mesumbé) kaimą, kurį taip pat saugojo bambuko gyvatvorė, ir priėjome Mparavės kalvą (hill Mparawé). Šiaurinėje jos pusės papėdėje ir aukštai šlaite, išsidėstė kaimas. Babisai pradėjo pamėgdžioti mazitus: puldinėja mangandžų kaimus ir plėšikauja. Vado Muasio brolį buvo užpuolę ir, dabar, jis trokšta eiti į atsakomąjį žygį.
Keliuose kaimuose mačiau mažutes pašiūres: dvi pėdos aukščio ir labai tvarkingai uždengtas lapais ir apteptas moliu. Šiame kaime tokių pašiūrių – dešimtys. Paklausius, atsakė, jog jei šeimoje miršta kūdikis arba giminaitis, stato tokias pašiūres ir kai gamina kokį nors skanų patiekalą arba verda alų, truputį maisto ar gėrimo stato į tokią pašiūrę mirusio sielai – manoma, kad ji visu tuo mėgaujasi.
Šioje vietoje Lokužvos plotis siekia 15 jardų. Vandeninga – vaga teka vanduo. Skaitlingas kiekis duobių ir išplauto smulkiagrūdžio žvyro, rodo, kad ja tekėjo daug vandens.
1866 m. gruodžio 8 d.
Šiuose kraštuose valgomos „chitetta“ pupelės, kurios jau senai pažįstamos bečuanams, kur šios pupelės įprastas augalas, kurį vadina „mositsané“. Čia šis medis užauga iki 15-20 pėdų. Šaknys naudojamos kailių išdirbime. Pupeles sugrūda, deda į sietą iš medžio plaušo ir išplauna nepaprastai stiprią rišamąją medžiagą. Ten, kur yra gausiai vandens, kaip čia – šis kleisteris labai plačiai naudojamas. Bečuanų šalyje šių pupelių mažai ir plataus jų panaudojimo jie nepažįsta. Šios pupelės 1 colio skersmens ankštis išauga iki 15-18 colių.
1866 m. gruodžio 9 d.
Vargšas kūdikis, kurio mama mirė, liko visiškai vienas. Niekas, net giminaitis, nesiims auginti šio kūdikio: jis gailiai šaukė mama, o moterys jam tik sakydavo „tuoj ateis“. Daviau jam kriaukšlę duonos, bet jis jau buvo visiškai išsekęs ir naktį mirė.
Šiandien iš ryto paskelbė pavojų, nes priartėjo mazitai ir visi gyventojai užlipo į Mparvės šlaitą. Pasirodė, jog tai buvo tik hienos medžioklė, bet čia bet koks sujudimas laikomas mazitų atėjimu. Čia buvo atėję babisai, bet juos apsupo ir atkirto nuo pagrindinių jėgų. Muasiai taip skubėjo kontratakuoti mazitus, kurie nuėjo su belaisviais, kad vado įsakymu duotas vedlys, jau pirmame kaime paspruko atgal ir mums teko keliauti be jo, tiesiai į šiaurę.
1866 m. gruodžio 11 d.
Dėl prapliupusių liūčių, priversti sustoti Čondės miške (Chondé). Lietus lyja kiekvieną dieną, ir, dažniausiai – po pietų. Grunto įskilimai tirpsta, nusiplauna, o augmenija stebėtinai audringai subujoja. Žolė pasidarė visiškai šviežia ir minkšta.
Po smulkiagrūdžio žvyro, mes priėjome granitą su didžiuliais talko intarpais.
Šiame miške dideli medžiai. Labai daug „mopané“ medžių (v.p.: šis medis turi daug pavadinimų: „mokane“, „balzamo medis“, „drugelių medis“ (dėl specifinių lapų), o lietuviškai – „paprastasis ausuonis“ (olophospermum mopane). Mediena labai sunki ir sunkiai apdirbama, atspari termitams. Naudojama pabėgiams ir statyboje. Šakelės buvo naudojamos vietoje dantų šepetėlių, žievė – odoms rauginti, lapai – žaizdoms gydyti, ir t.t., ir pan.)
Čiulba ir triukšmauja paukščiai, kurie skuba sukti lizdus.
1866 m. gruodžio 12 d.
Į šiaurę judėjome per banguotą ir miškingą vietovę. Pasamdėme žmogų, kuris mums rodė kelią, jei galima taip pavadinti bekelę, o tik žvėrių taką. Kai pasukome kita kryptimi, mums teko iš šio tako išeiti. Ilsėjomės po baobabu su marabu lizdu – tiesiog šakų kratinys (v.p.: Leptoptilos crumeniferus. Gandrinių šeima, galva ir kaklas be plunksnų – pliki. Elgsena panaši į grifo. Maitėda). Paukščiukai kaleno snapais, kai suaugę paukščiai pro juos praskrisdavo.
Nektarinė (v.p.: „Nectariniidae“, angliškai „Sunbird“. Yra keli porūšiai. Labai spalvingi paukšteliai) su ryškai raudonu pagurkliu ir tokios pat spalvos krūtinėle, susuko lizdą ant kitos šakos, kuris labai panašus į audėjų (v.p.: turimas galvoje paukščiukas iš žvirblinių šeimos „Ploceidae”, jie suka tankius kolbos pavidalo lizdus), tik be kaklelio. Stebėjau, kaip patelė, tiesiog skrisdama, ieškojo vabzdžių žievėje ir baobabų lapuose: taip, kad nektarinė, be to, kad geria syvus (medų, sultis), matomai dar ir vabzdžiaėdė.
Labai daug kanos antilopių, zebrų, gnu, elniaožių gazelių (v.p.: Antilope cervicapra, garna arba pallas antilpe - antilopių pošeimis), buivolų, vandeninių ožių (v.p.: Redunca arundinum, redunciane) pėdsakų. Sutinkama musė cėcė, kuri parazituoja ant šių gyvūnų.
1866 m. gruodžio 13 d.
Priėjome Tokosusi (Tokosusi) upę, kuri, kaip pasakojama teka nuo Nombė Rumės (Nombé Rumé) ir yra panašiai 20 jardų pločio, o gylis iki kelių. Upė dėl lietaus patvinusi. Krantuose liko juodo purvo sluoksnis. Sumedžiojau elniaožę gazelę ir radau labai keistą gėlę „katendé“. Tai gėlė su žiedu iš 72 lapelių išaugusių iš plokščios, apvalios šaknies – aprašyti tiesiog neįmanoma.
Mūsų vedlys norėjo pereiti Tokosusį, kuris teka į šiaurės vakarus link Luangvos, o po to link jos. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik mes susiduriame su sunkumais – atsiranda tinginių.
Mes neturėjome grūdų, tad trys pasiliko, kad jų užpirktų ir sugaišo 4 valandas vietoje valandos su ketvirčiu. Mūsų vedlys pavargo laukti ir jis pasuko atgal, nors vietoje savęs paliko pamainą., tačiau šis nepanorėjo keliauti link Luangvos, nes čia niekas nemėgsta palikti savo šalies ribų. Jis sutiko keliauti į vakarus į Marandos kaimą, bet ne toliau.
Kai sutemo, prasidėjo lietus ir mes nubridome pers skystą purvą. Perbridome kelias gilias, vandeniu užpildytas daubas, kuriais vanduo tekėjo į šiaurę arba šiaurės vakarus link Luangvos. Takeliai pavirto srauniais upeliais, o išėjus iš Mopanės miško, atsidūrėme lygumoje, kuri buvo pasidengusi neįtikėtinai lipniu purvu. Kairiajame Luangvos krante stovi Marandos tvirtovė. Gyventojai mūsų bijojo ir mes su gailesčiu pastebėjome, kad paukščių čia mažai. Mazitai čia pabuvojo tris kartus ir vietiniams įvarė baimę, kuri jiems sutrukdė įdirbti laukus, nors nuo priešų pavyko atsiginti.
Pastaba. Vietiniai įvairioms chirurginėms operacijoms naudoja nendrės atplaišą, nes ji aštresnė už jų peilius.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kaip jau matyt supratote – 13,14 ir 15 dienos sujungtos į vieną.
-----------------------
VII dalis.
1866 m. gruodžio 16 d.
Penkioliktąją dieną, nė už jokį užmokestį negalėjome gauti maisto, todėl persikėlėme per Luangvą, kuri buvo panašiai 70-100 jardų pločio. Upė dabar gili, ir, galbūt, ji visuomet labai nenusenka, nes atumbokai, kurie paklūsta mazitams, juos perkėlinėjo pirmyn ir atgal.
Kalbama, kad upės ištakos šiaurėje. Jos krantai sąnašiniai ir pakrantėse auga dideli medžiai. Upės dugnas smėlio, o vagoje daug smėlio salų ir seklumų, kaip Zambezėje.
Niekas nesutiko samdytis vedliu, tad mes nuėjome savarankiškai.
Šiandien vakare išmatavau platumą: 12°40'48"P. Tad mūsų perėjimo vieta būtų 12°45'P. Debesys, kurių gausu lietaus metu, neleido atlikti stebėjimų.
1866 m. gruodžio 17 d.
Keliaujame per krūmingą vietovę (v.p.: per brūzgynus), kurioje nėra jokių takų. Išėjome prie Pamasio upės su stačiais krantais, kurios plotis 60 jardų. Upė šiuo metu pakilusi. Stengdamiesi laikytis nusimatytos krypties, keliavome tolyn per labai sunkiai praeinamą vietovę., tačiau upė mus privertė nukrypti į šiaurės vakarus.
Girdėjau, kaip upėje ganosi begemotai. Laukinių žvėrių daug, bet jie bailūs.
Nušoviau dvi puku antilopes (v.p.: vandeninis ožys - Kobus vardonii, vandeninių ožių pošeimis), kurias čia vadina „tsébulas“. Šūviai atviliojo medžiotoją, kuris už mėsą ir užmokestį sutiko parodyti brastą.
Medžiotojas papasakojo, kad Pamasio upės ištakos kalnagūbryje, kurį iš čia jau galime matyti (per paskutines dvi savaites nematėme jokių aukštumų). Upę perbridome: vienoje pusėje gylis iki klubų, o kitoje – iki krūtinės.
Nuėjome į šiaurę nuo kairiojo kranto tik tris mylias. Paaiškėjo, jog vietiniai nesvetingi: mums nenorėjo išskirti pašiūrės, tad mes greitosiomis pastatėme palapinę iš neperšlampamo audinio ir žardinių.
1866 m. gruodžio 18 d.
Žmonės bamba ir skundžiasi, kad jų kojos subadytos bekelės erškėčių. Stengiausi nusamdyti vedlį, bet vienintelis, kurį pasisekė įkalbinti, sutiko mus nuvesti tik iki Molengos kaimo, tad teko sutikti, nors dėl to turėjome keliauti į rytus, vietoje šiaurės.
Mums atėjus, mūsų pradėjo klausinėti, ko mums reikia: juk mūsų nedomino nei žuvis, nei dramblio kaulas. Atsakiau, kad atėjome ne savo norų vedini, nes vedlys pareiškė, kad tai vienintelis kelias į Kasembę, kur mes keliaujame. Tam, kad greičiau mūsų atsikratytų, kaimas išskyrė vedlį ir mes nukeliavome į šiaurę.
„Mopané“ miškas auga visiškai lygioje vietovėje, kurioje po lietaus ilgai išbūna ežerėliai, bet didesnę metų dalį, čia sausa. Medžiai labai aukšti ir auga per 20-30 jardų vienas nuo kito. Apatinė kamieno dalis be šakų.
Nušoviau gnu, bet pasiklydau grįždamas ir savus radau tik kai pradėjo temti.
Lygumoje dažnai pasitaiko kalvelės, kurių dydis kaip kepurė(matyt krabai sukasė). Dabar tos kalvelės tvirtos ir per jas eiti nepatogu.
„Mopané“ medis panašus į portugalų „Pao Ferro“ (v.p.: geležinis medis – dėmėtoji cezalpija – buvo eksportuojamas iš Brazilijos ir Bolivijos. Dėl „mopanės“ medžio žr.: gruodžio 12 d.). Miškas labai gražus, kai per jį eiti ankstų rytą, kylant saulei. Tačiau, kai saulė pakyla aukštai, lapai pasisuka statmenai ir visą dieną nebelieka šešėlio, o molinga žemė greitai sukepa ir tampa nepaprastai tvirta.
Įvairiose miško vietose įtaisytos grūdų saugyklos ir pasistengta, kad į juos nevestų joks takelis tam atvejui, jei užpultų mazitai.
Miške labai daug paukščių sekretorių (v.p.: galimai tai Sagittarius serpentarius. Tačiau D.L. įrašytas pavadinimas „King-hunter“, bet šiuo vardu, šiais laikais vadinamas erelis, kuris tose vietose negyveno. Galimai taip pavadintas dėl to, kad paukščiai sekretoriai medžioja gyvates ir driežus. Ir vėlesnis parašymas atitinka būtent šį paukštį,), kurie klaikiai rėkauja, o po to susuokia tarsi švilpukas. Dabar šis paukštis išsiskiria savo triukšmavimu. Jie stato lizdus iš žolių kuokštų, kuriuos užkabina ant šakų ir visiškai nesistengia jo slėpti. Aplinkui kleketuoja ir daugybė kitų paukščių, girdisi įvairiausi paukščių čiulbesiai. Manau, jog tai tikras ornitologinis rajonas, kursi gal net turtingesnis, nei Zambezėje. Labai daug perlinių vištų ir frankolinų (v.p.: Francolinus, fazaniniai paukščiai), o, taip pat, visokių kitokių veislių žvėrių, kaip zebrai, elniaožių gazelių ir gnu.
1866 m. gruodžio 19 d.
Nušoviau puikų kudu patiną (v.p.: antilopė kudu, dykaraginiai porakanopiai. Ragai sraigtiniai ir aukšti. Tai pačiai šeimai priklauso, pavyzdžiui, ir bizonai. Šios kudu antilopės, kaip ir Centrinės ir Pietų Afrikos vizitinė kortelė. Tai mažai migruojantis arba beveik nemigruojantis gyvūnas. Kartais painiojamos su sraigtaragėmis antilopėmis, kurios, kiek smulkesnės ir gyvena kiek šiauriau).
Mes neturime grūdų ir mintame tik mėsa. Man dar kiek lengviau nei mano žmonėms, nes dar gaunu ožkos pieno.
Kudu aukštis buvo 5 pėdos ir 6 coliai (v.p.: panašu, kad realiai buvo kudu), o ragai, matuojant tiesiąja – trys pėdos.
1866 m. gruodžio 20 d.
Pasiekėme Kasembės kaimą (v.p.: Casembe – čia ne tas pats didysis vadas, apie kurį minėta, o tik bendravardis). Tai varganas kaimelis iš kelių pašiūrių. Liaudis labai įtari ir nieko nenori daryti, jei nemoki avansu. Negavome ne tik, kad grūdų, bet net ir vietinių žolių (prieskoninių), nors dėl maisto atsargų sugaišome visą dieną.
Po neilgo perėjimo, priėjome Njamasio upelį (Nyamazi), kuri tekėjo iš šiaurės į Luangvą. Šis upelis tokio pat tipo, kaip ir Pamasis, su išplautais krantais, panašaus pločio, bet gerokai seklesnis, nežiūrint to, kad dabar vandeningas sezonas – gylis tik iki juostos. Njamasio plotis 50-60 jardų.
Priėjome iki neaukštų kalvų iš šiurkštaus smiltainio. Eidami per jas ir atsigręžę atgalios, mes įsitikinome, kad jau daug dienų keliavome visiškai lygia miškinga lyguma. Barometras beveik nerodė aukščio pokyčių, kuris buvo apie 1800 pėdų virš jūros lygio. Nusileidimas prasidėjo, kai praėjome Bua upės ištakas. Dabar šios neaukštos kalvos, Ngalė arba Ngaloa (Ngalé or Ngaloa), virš mūsų iškyla tik per 100 pėdų, nuo plokštumos iš kur atėjome. Tai rodo, kad mes priėjome senovinio ežero krantą, kurio vanduo ištekėjo, kai skilo žemė prie Kebra-basa Zambezėje. Mes aptikome storas juostas gerai nugludintų akmenukų, arba, tiksliau, kalveles iš tokių akmenukų (žvyras ir žvirgždas) – silicio skalūno su suakmenėjusių medžių gabalais. Daubose, ant žalsvo smėlio, matosi visas sluoksnis tokio nugludinto žvirgždo., kuris savo ruožtu nuklotas skalūnu, kurį pirmiausiai ir pamatėme.
Tai ta pati formacija, kaip ir Zambezėje, žemiau Viktorijos krioklio.
Kaip ir anksčiau, Šiaurėje ir šiaurės vakaruose matomi kalnai – taip vadinami Bisa ar Babisa (Bisa, or Babisa). Nuo jų (iš jų) teka Njamasė, tuo tarpu, kai Pamasi apsuka kalnagūbrio galą (arba gal tik iš šios vietos atrodo, kaip galas). Pašovėme margąją antilopę (v.p.: Tragelaphus sylvaticus, arba angliškai bush-buck) ir nakvojome kairiajame Njamasės krante.
1866 m. gruodžio 23 d.
Alkis mus skatina eiti tolyn. Vien tik mėsos valgymas nepakankamas – nuo tokio maisto mes jaučiame silpnumą ir gana greitai pavargstame. Tačiau, šiandien tęsiame savo skubų žygį link Kavimbos kaimo, kuris sėkmingai atmušė mazitų antpuolį.
Stiprus karštis, tad manome, jog skubus 2-3 valandų žygis per dieną, tai geras rezultatas. Prieš įeidami į kaimą, prisėdome pailsėti. Vietiniai pagalvojo, jog mes mazitai ir visi kaimo kariai sukilo, kad mus užmuštų. Tačiau mums atsistojus suprato, jog apsiriko ir susidėjo atgal į strėlines savo strėles.
Vienoje trobelėje matėme mazitų skydą, tad tai įrodymas, jog mazitai ne visada laimi. Jų skydai, tai varganas zulusų skydų pamėgdžiojimas, kurie aptraukti kanos ir vandeninių ožių odomis ir blogai susiūti.
Kavimba, atsakydamas į mūsų dovanas, mums atsidovanojo labai kukliai, o ką nors nusipirkti galėjome tik už labai didelę kainą. Čia pradienojome ir 24-tą, derėdamiesi su vietiniais, bandėme nusipirkti grūdų.
Vadui patiko marškiniai ir jis savo žmonai pavedė juos nupirkti. Ji ilgai burnojo ir mus keikė, bet mes privalėjome nereaguoti, tačiau vis tiek už šiuos marškinius gavome labai mažai.
Kalėdas švęsti nutarėme kitą dieną ir labiau prideramoje vietoje.
Moterys menkai paklūsta savo vyrams: Kavimbos brolis su savo žmona ginčijosi ir kiekvienos triados pabaigoje abu rėkė- „Atneškite muavi!“, „Atneškite muavi!“, tai yra – atneškite nuodų Dievo teismui.
1866 m. Kalėdos.
Niekas nenorėjo mūsų palydėti iki Moervos kaimo (Moerwa). Kavimbai užsiminiau, kad jei pamatysiu raganosį, tai jį sumedžiosiu, tad jis pats, asmeniškai, nuvedė mus ten, kur manė, jog šie žvėrys ganosi, bet radome tik jų pėdsakus.
Kažkur prapuolė keturios mūsų ožkos: gal pavogė, o gal bekelėje atsiskyrė – neaišku. Šią netektį labai greitai pajutome: kokį valgį nebūtume valgę, su trupučiu pieno jis buvo mažiaus skalsesnis. Aš vien dėl jo jaučiausi žvalesnis ir sveikesnis, o valgyti sunkiai virškinamą maistą be pieno, labai sunku.
Visą 26-tą dieną praleidome ieškodami ožkų, bet viskas buvo veltui.
Kavimbą visada lydėdavo tarnas, kuris paskui nešiodavo dvi dideles ietis, kuriomis vadas vienas prieš vieną stodavo prieš didesnius žvėris.
Su Kavimba, kaip man atrodė, išsiskyrėm draugais, nors žmogus, kuris sutiko būti vedliu, pasakojo, kad būgtai Kavimba jį buvo susitikęs miške ir įkalbinėjo mūsų nelydėti, nes mes, būgtai, jam nesumokėjome. Ta aplinkybė, kad Kavimba su mumis atsisveikinęs dar vis sukiojosi kažkur aplinkui, vertė mane manyti, kad jis ir pasiėmė tas ožkas, nors nesu tuo tikras. Ožkų netekimas mane paveikė labiau, nei aš galėjau pamanyti. Dabar mano valgis tai sunkiai virškinamas truputis košės, beveik beskonės ir aš jau svajoju apie geresnį maistą.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas 23-26 dienas sujungė į bendrą tik 23 d. ir „Kalėdos“. Visa kita išdėstyta panašiai.
-----------------------
2021-01-22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą