__________________________
Pastaba nuo vertėjo. Buvo klausimų dėl mazitų kilmės. Mazitai, tai pasenęs ir be Stenlio ir Livingstono beveik nenaudojamas terminas. Mazitai (dar žinomi kaip "Maseko"), tai dabartiniai "ngoni" etninė grupė. Save sieja su kwaZulu-Natal ngunais (nguni) (arba dar kartias sutinkama zulu bantai) ir zulusais. Linvingstonas kaip tik pataikė į jų migravimo laikotarpį.
___________________
1866 m. lapkričio 1 d.
Vakare priėjome malonų Čigomokirės (Chigumokiré) upelį, kur ir pernakvojome, o kitą rytą pasukome į Kangenės (Kangené) kaimą, kuris įsikūręs kalnuose. Tam, kad jį pasiektume, teko pasukti gerokai piečiau, nei norėjome. Mūsų pasirodymas sukėlė nerimą (sumišimą), tad, pirmiausiai, teko pasiųsti atstovą, kuris paaiškintų neįtikėtiną įvykį – balto žmogaus atėjimą.
Teko laukti saulėkaitoje tarp įkaitintų uolų. Vadas, augalotas ir labai negražus. Panašus į smuklininką žmogus, atsiprašydamas už savo storžieviškumą, pasakė, jog jo brolį nužudė mazitai, tad jis, vadas, pamanė, jog ir mes iš jų tarpo. Kai mes paklausėme ar mazitai nešioja tokius rūbus, kaip mūsų, jis mums pradėjo meluoti ir, kaip nebūtų keista, pradėjo kaulyti parako ir dar kitokių daiktų. Aš jam papasakojau, kaip mus pasitinka kiti vadai ir jam pasidarė gėda. Jo žodžiais tariant, visa priešais mus esanti šalis, į šiaurės vakarus nuo čia, visiškai nepraeinama, nes nėra maisto atsargų: šią šalį mazitai visiškai nuniokojo ir išsinešė visas maisto atsargas, todėl tenykščiai maitinasi tik laukiniais augalais ir vaisiais, kuriuos pavyksta surinkti.
1866 m. lapkričio 2 d.
Kangenė iš prigimties labai nemalonus, o mums reikia pasamdyti penis nešikus, tad turime taikstytis su jo šiurkštumu.
Vargu ar galima suprasti jausmus tų, kuriuos nuolat puldinėja plėšikai. Panašiai kaip buvo Škotijoje XII-XIII a. sandūroje, kai iš vienos pusės ją alino keltai, o iš kitos anglai su savo civilizacija užnugaryje. Šie žmonės neturi poilsio. Nors augina grūdus, jų patys gauna mažai: kai nuimamas derlius – ateina mazitai, gaudo jaunus žmones ir išsineša kukurūzus. Nors Škotijoje buvo kažkoks tai turto saugumas, o be to, škotai galėjo perimti iš savo taikingesnių ir laimingesnių kaimynų, kaip pavyzdžiui - senovės romėnų. Jie visada buvo laukiami Prancūzijoje, kaip piligrimai, mokslininkai, pirkliai ar kariai, bet afrikiečiai – kitokie. Jau nekalbant apie jų gyvenimo būdą. Afrikietis gana malonus, moka džiaugtis, mėgsta žemės ūkį, o žemės gali turėti bet kur. Jis nieko nežino apie kaimynines šalis, bet turi nuosavybės instinktą.
Kangenė man pasakė, kad norėjo man duoti vergą, kuris vaikščiotų paskui mano ožkas ir aš tikiu, kad jis mieliau man padovanotų vergą, nei ožką!
Keturias dienas užtrukome dėl Simono ligos. Tik kai jis pasveiko, pranešėme vadui, kad norime išžygiuoti pasiėmę 5 jo žmones ir jis sutiko. Tačiau, kai sukvietėme žmones, jie išstatė tokius nepriimtinus reikalavimus, ir dar sumokant į priekį, kad lapkričio 7 d. mes patys pasiėmėme 7 nešulius ir persinešėme per negyvenamą lygumą, kurioje augo žemaūgiai medžiai. Ten mes pernakvojome, o ryte, lapkričio 8 d., palikę du žmones saugoti daiktų, grįžome atgal ir pasiėmėme likusius 5 nešulius.
Kangenė iki pat paskutinės akimirkos išbuvo nemaloniu tipu. Jis paklausė, kur mes nuėjome ir nupasakojęs kelią iki Čimbimbės (Chimbimbé) kalno, pagyrė, kad mes taip toli einame ir pasiūlė tris vyrus. Tačiau aš savo terpe nenorėjau turėti šnipų, nebent jis būtų davęs tiek nešikų, kiek jų trūko. Jis pasakė, kad suras, bet po 2 valandų atvežė tik alaus ir pareiškė, kad jis bijo, kad mes jį išeidami nužudysime. Aš tik atsakiau paklausdamas ar mes ką nors buvome praeityje nužudę ir išėjau.
Vadas labai vaikiškas. Dirba moterys – gamina maistą ir visa kitą, bet klauso savo lyderio. Vadai vargu ar yra stipresni, nebent jie energingi, bet jie turi vadovauti žmonėms, o ne žmonės jiems.
Mes grįžome nuo Mapuijos ir, tiesą sakant, mūsų kursas labai panašus į laivo, kuris galynėjasi su priešpriešiniu vėju. Reikia pasakyti, kad viskas dėl to, jog turime vengti vietų, kuriose iš gyventojų atiminėjamas maistas arba plėšikaujama. Be to, vietiniai gyventojai negali papasakoti apie kitas, nuo jų nutolusias vietoves, nes apie jas nieko nežino. Netgi kalviai – darbščiausia žmonių grupė – tokie patys neišmanėliai, kaip ir likusieji. Jie aplinkinius aprūpina kauptukais ir peiliais, ir praleidžia gyvenimą dirbdami kalvėje ir įdirbdami laukus. Visai sumanus kalvis buvo mūsų vedliu 7 lapkričio, kai mes nuėjome tolyn nuo Čimbimbės kalno, tačiau jis nė kiek nežinojo, kas yra kalnagūbris ir kas ant jo ar už jo, nors iki jo tebuvo 20 mylių. „Tai pernelyg toli, kad mes žinotume jo “pavadinimą“.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Skaitovas manau, kad suprato, jog leidėjas čia sudėjo nuo 2 iki 8 dienos dienoraščio į vieną visumą.
-----------------------
1866 m. lapkričio 9 d.
Šalis, per kurią dabar keliaujame – lygi ir aukšta, tačiau aplinkui mus supa kalnai, kuriuos nubraižius žemėlapyje, atrodo, tarsi eitume per kalnuotą regioną.
Esame tarp Luangvos ir Zumbos (Zumbo) vakaruose ir Niasos ežero rytuose (v.p.: D.L. rašymo maniera šiai dienai savotiška - kiek pasenusi. Kitaip tariant - šalies kryptys nuo jo, tai yra jis tarp Luangvos ir Niasos (Malavio). Vietiniai kalba, kad Leuė arba Leuila (Leué or Leuia) įteka į Loangvę. Čigumokirė (Chigumokiré), kuri teka iš šiaurės priešais mus į rytus nuo Irongvės (Irongwé – tie patys kalnai, kur Kangenė slepiasi nuo Mazitų), įteka į Leuilą, o į šiaurę nuo jos, teka Mando upelis – Bua intakas.
Vakaruose upeliai teka giliuose tarpekliuose, po aukštikalnės, kuria mes einame, aukštis – aiškiai rodo, kad vanduo iš vakarų, dėl aukščio skirtumų čionai atitekėti negali. Galimai portugalai, kurie keliavo į Kasembę, vietinių neklausinėjo, kur teka upės, per kurias jie kėlėsi, tad, neretai, upės jų žemėlapiuose atvaizduotos neteisingai. Čiabuviai dažniausiai žino, kur įteka vietinės upės, nors neretai nežino kaip gyvena žmonės tų upių pakrantėse. Gali būti, kad portugalai, kai kuriuos dalykus aiškinosi su vergais, kurie nelabai stengėsi galvoti, ką kalba. „Žodis „maksinga“ arba „mačinga“ (Maxinga, or Machinga) reiškia tik kalnus. Kelis kartus žemėlapyje parašyta „Saksa-maksinga“ (arba mačinga, arba mkanga), ką išvertus tereiškia tik kalnų uolos arba uolėtieji kalnai.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pridėti iš originalaus dienoraščio galima tik tiek, kad D.L. dar pora sakinukų pakomentuoja apie portugalų keliautojų nerūpestingumą, kad jie mažai domėjosi aplinka ir klausinėjo.
-----------------------
1866 m. lapkričio 10 d.
Mes nustatėme, kad Mando žmonės yra čiavai (Chavos) arba adžavai (ajawa), bet ne vaijau. Jie yra mangandžai – kalvių kaimas. Be jokių problemų nusamdėme 5 nešikus, kad jie nueitų mūsų keliu atgal ir čionai parneštų mūsų nešulius.
Nepertraukiamai girdisi plaktukų kaukšėjimas, tai yra, žmonės nuoširdžiai dirbo. Be kalvystės, jie užsiima žemdirbyste, medžiokle tinklais, ir rankdarbiais.
Prie kaimo priartėjo buivolų banda. Man pavyko vieną nušauti ir tokiu būdu mėsa aprūpinau visą mūsų būrį ir dar liko kaimo gyventojams.
Kūjis, kurį mes girdime nuo aušros iki sutemų, yra didelis akmuo, kuris aprištas tvirtu medžio žievės pluoštu su paliktomis kilpomis rankoms. Žnyplės gaminamos iš dviejų žievės gabalų, o priekalui naudoja didelį, pusiau į žemę įkastą akmenį. Taip kalviai per dieną pagamina kelis kauptukus. Metalas labai geras ir lydomas iš geležies hematito, kurio pilna visame šiame regione. Dumplės gaminamos iš dviejų ožkos kailių prie kurių pritaisytos lazdos. Angos atidaromos ir uždaromos kiekvieną kartą pūstelėjus.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sujungta 10 ir 12 dienos į vieną.
-----------------------
1866 m. lapkričio 13 d.
Naktį atėjo liūtas, tačiau supratęs, kad negali prilįsti prie mūsų mėsos, vieną ar du kartus suriaumojo. Vienas iš vietinių mums paskolino medžioklės tinklą, kad galėtume apsaugoti mėsą ir mus pačius, nuo panašių nepageidaujamų lankytojų. Po šio vizito, žmonės dar kurį laiką rėkavo, kad nubaidytų liūtą žmonių balsais.
Galėjome šiandien keliauti, bet nauji batai nutrynė man kojas.
Visiškai išnokusios figos ganėtinai skanios (malonios).
1866 m. lapkričio 14 d.
Keliavome į šiaurę aplink Čizios kalvą (Chisia Hill) ir nakvojome pas kalvio, arba, tiksliau – geležies lydytojo kaime. Čia ir metalo lydymas ir kalvystė - visada kartu. Jaunuoliai, kurie apmokomi Europoje arba Indijoje kalvystės amato, šiuose kraštuose būtų bedarbiai, jei nemokėtų lydytį geležį iš rūdos.
Šiose vietovėse ženkli dalis medžių dalis iškirsta tam, kad kalviai gautų medžio anglies, o augantys, dar per maži (jauni). Nepaliesti liko tik kai kurie vaismedžiai.
Banguotos vietovės šlaitai, pasipuošę šviežia lapija, nuostabūs. Jauni medžiai mainosi su geltona, dar neišdegusia, žole. Kalnai apaugę mažų medelių ūgliais, tarp kurių matomas vienas kitas ir jau išaugęs.
Kalumbos kaimas šalia Mando upės (ten praleidome keturias dienas), kažkada buvo apjuostas laukinių fikusų (Ficus indica) ir karpažolės (euphorbia) gyvatvore, o iš priešingų kaimo pusių tekėjo upeliai (v.p.: turima galvoje ankstesnė D.L. kelionė). Tačiau šie medžiai, kurie padėjo apsiginti nuo mazitų, neatlaikė dramblių ir buivolų spaudimo. Dabar matome tik šios gyvatvorės likučius. Liūtai kai kada, pralaužę stogą, net patekdavo į namelių vidų. Drambliai, beje, daro tą patį: matėme stogą, kurį sudaužė dramblys. Tokiu atveju, vienintelis gyventojo išsigelbėjimas, tai ietimi perdurti užpuoliko pilvą., kai šis braunasi į namą.
Atėjo žmogus, kuris pranešė, kad Čanjandulos kaime (Chanyandula), kur mes einame, dabar yra mazitai. Vadas patarė mums pasilikti čia, jo kaime, kol mes nepamatysime ar mazitai keliauja čionai ar pasuko kitu keliu. Moteris išsiuntė, o vyrai liko dirbti einamuosius darbus. Du tęsė krosnies statybą, kuriai panaudojo termityną (beveik visada jas ant jų stato). Dirbdami jie nuolatos stebi aplinką.
Mes visapusiškai pasikliauname apvaizda ir tiesa ta, kad ji rūpinasi savo žmonėmis „viršija viską, ko galime tikėtis, apsaugo mus ir nuties kelią į sėkmę“.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sujungtos 14-15 dienos. Paskutinis sakinys matyt pridėtas leidėjo – jo dienoraštyje nėra. Jis taip pat praleidžiamas ir vertimuose į kitas kalbas.
-----------------------
1866 m. lapkričio 16 d.
Vakar vakare labai arti prie mūsų priėjo dramblys ir užtrimitavo, bet greitai išėjo. Gali būti, kad išgirdo garsius žmonių šauksmus ir nenorėjo būti arti žmogaus.
Mazitu nepasirodė, tad mes pajudėjome tolyn ir perbridome iki kelių gylio ir 8 jardų pločio upelį. Jo ištakos kažkur šiauriniuose kalnuose, netoli Kanjindulos kaimo (Kanyindula village). Upelis sukiojasi aplink kalną, o po to nuteka į rytus.
Vaizdas į kalnus – nuostabus. Jie nudengti žaliu kilimu. Ten ir šen, išsiskiria raudonos arba šviesios dėmės: raudonos, ten kur neseniai išdegino žolę ir pasirodė raudonas molis, o šviesios dėmės ten, kur žolė arba akmenys. Aukštų medžių čia daugiau ir jie priduoda gražesnes linijas kalnų viršūnėms ir slėniams. Dauguma šakų dar išlaikė jaunos lapijos rausvą spalvą. Kol ėjome į Kanjendžę – taip vadinamas Kanjindulos kaimas – dar kartą priėjome Bua upę.
Šioje šalyje, matomai, nuo seniausių laikų egzistuoja geležies gavyba, nes neįmanoma praeiti net mylios, kad pakeliui nepamatytume šlako gabalų, apdegusius kaminus ir krosnių, kurios nuo ugnies virto į plytas, griuvėsius. Įdomu tai, kad kalvio kūjis, kuriuo naudojamasi iki šiol, nevadinamas akmeniniu kūju, o vadinamas visai kitokiu žodžiu – „kama“, O geležinis kūjis vadinamas „njundo“ (nyundo).
Atvykus į Kanjendžę, Kanjindulos nebuvo – jis buvo išvykęs medžio anglies. Kis tik atsiuntė kelis žmones pasiteirauti ar mes liksime rytojui. Tarp jų buvo neįsidėmėtino veido senis. Jis ant rankos nešiojo 27 žiedus iš dramblių, kuriuos pats nužudė savo ietimi, odos. Pasirodžius Mazitams, jis nustojo juos medžioti. Mums papasakojo, kad mazitai, pasiėmę visą pernykštį derlių, nuėjo į pietryčius nuo čia. Tad maisto atsargas dabar turi tik vadas. Senis mums kažkiek, bet užtektinai, davė maisto. Kituose dviejuose kaimuose į pietus, maisto iš vis negavome.
Kanjindulas atvyko vakare. Tai buvo energingas ir iš išvaizdos rūstus žmogus. Tačiau tarp mūsų užsimezgė draugiški santykiai.
Žmonės kalba, kad lydyti geležį juos išmokė Dievas (Mulungu) Čisumpis (Chisumpi) ir, kad, jie kilę nuo Nyasos ežero. Tačiau, nežiūrint to, keramikoje jie gerokai atsilieka nuo Nyasos pakrantės gyventojų. Samčiai ir indai labai grubūs, o ornamentų arba nėra, arba jis tiesiog iš taškelių. Čia niekada nėra girdėję apie meteoritus (v.p.: šioje vietoje originale panaudotas gana senoviškas arba netaisyklingai užrašytas žodis „Eorohtes“, leidėjas rašo „aërolites“, tad iš esmės reikia suprasti, kad kalbama apie meteoritų lietų), tačiau su kruša yra susidūrę (v.p.: originale pridėta, kad dar matę kaip žaibas trenkia į medį).
Pastebėjau, kad medis, kuris vadinamas Mfu arba Mio (Mfu or Mö), turi kvapnius lapus ir jų kekėmis augantys vaisiai, panašūs į slyvą, valgomi. Ant kito medžio - Bua-bva (Bua-bwa), kuris turi palmių lapus, vaisiai taip pat valgomi.
Mbėu (Mbéu), vijoklinis (v.p.: galimai liana arba šliaužiantis) medis, kuris duoda daug labai skanių vaisių, kurio skonis labai panašus į agrastų: jo sėklos labai mažutės.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sujungtos 16-17 dienos. „Bua-bwa“ originale „Buabwa“.
-----------------------
1866 m. lapkričio 18-19 d.
Vakar dieną prapliupo lietus. Žada lyti ir šiandieną, tad mes liekame čia, kad iš kaliko pasisiūdintume tentą.
1866 m. lapkričio 20 d.
Ryte atvyko Kanjindulas su trim nešikais, vietoje penkių. Jis palaikė nešikų norą gauti išankstinį apmokėjimą. Tai, kad jis juos užtarė, visai natūralu: jie turi daugiau valdžios, nei jis, kadangi šiose vietose vadai turi turėti liaudies palaikymą, tad jie labiau suinteresuoti jų palaikymu, nei mano, kuris jiems visiškai svetimas ir, kurio, galimai jis daugiau niekad nematys. Tad mes išėjome be jo žmonių palikę dalį nešulių ir porą žmonių, kad juos saugotų.
Už panašiai keturių mylių eidami slėniu į viršų, pasiekėme Kanjendžerės Mpondos (Kanyenjeré Mponda) kaimą šalia Bua upės. Iš ten pasiuntėme kelis vyrus atgal parnešti paliktą krovinį.
Pliaupė liūtis su perkūnija ir žaibais, nuo kurio mes pasislėpėme geroje pašiūrėje/trobelėje/lūšnoje (v.p.: pašiūrėje arba primityviame namelyje - „Hut“. Jie statomi iš vietinių nesunkiai prieinamų medžiagų. Priklausomai nuo vietovės, kai kur pinami ir apdrebiami moliu, kai kur ne. Kai kur tik iš žardinių. Pasitaiko ir akmeninių (gali būti apdrėbti) arba nedegtų plytų. Statomi ant žemės, polių, platformų, apvalių ir t.t.). Joje ir likome nakvoti.
Slėnis nuostabus. Abiejose pusėse stūksantys kalnai švelniai apvalaini ir pasislėpę po medžių lapija, išskyrus ten, kur matomi išdegintos raudonos žemės plotai. Vietomis matomos kvarcinės uolos, daug kvarco nuolaužų išplaunama į žemesnį slėnį paplautais grioviais. Tie grioviai susiformuoja tankiame molyje. Jis atsparus vandens erozijai, tad vanduo tik išgriaužia siaurus ir gilius kanalus. Šiaurinėje kaimo pusėje, griovoje radome titano geležies rūdos gabalus. Rūda magnetinė.
Bua, kaip ir dauguma mano matytų Afrikos upių, ištakos pelkėse. Arti nuo čia, prasideda kita upė - Tembvė (Tembwé), kuri teka į šiaurės vakarus link Luangvės. Jos pakrantėse matėme šuarės palmes (Shuaré palms) (v.p.: šuarės arba „raphia“ (raffia) palmės užauga iki 16 m. Auga Madagaskare ir Centrinėje Afrikoje. Yra apie 20 rūšių. Nuo žemaūgių iki minėtų aukštaūgių. Naudojamos namų ūkyje ir auginamos komerciniais tikslais: iš jų lapų skaidulų gaminami kilimėliai, pinami krepšiai ir t.t., kai kurios rūšys naudojamos aliejui, vynui, vaisiams. D.L. galimai mini „Raphia farinifera“ – kaip tik paplitusi minimame regione. Išauga apie 10 metrų, naudojamos skaiduloms, aliejui, medicinoje, cheminėje pramonėje ir t.t.)
1866 m. lapkričio 21 d.
Priėjome Bua ištakas 13°40' į pietus ir nuėjome į netoliese esantį Mokatobos kaimą, kuris buvo apsuptas statinių tvora. Jo gyventojai atsisakė mus įsileisti, kol neatvyks jų vadas. Jie turėjo šiek tiek maisto atsargų, tad mus jų kažkiek pardavė. Kažkurį laiką iki šiol, mes turėjome labai saikingai maitintis, tad maisto pagausėjimas buvo labai malonus.
Šiandien iš ryto pakilome kiek aukštyn, nors vis dar ėjome tuo pačiu slėniu, o po to pradėjome leistis į šiaurę – šiaurės rytus. Dėl rytuose esančios Mčindžės (Mchinjé) kalnų virtinės, pūtė stiprus vėjas, kuris nešė didelius lietingų debesų masyvus. Debesys matomai eina iš pietryčių.
Slėnio vaizdai nuostabūs. Šviežiai nuplauta lapija švyti švara, iš žemės kalasi jauna žolė, o oras maloniai vėsus ir malonus, linksmai čiulba paukščiai. Msiė paukštelis nuostabiai ir melodingai čiulba. Čia daug stambių žvėrių, bet savo kelyje jų nematėme.
Į šiaurę keliavome lėtai. Pasak vietinių, ten gausu maisto atsargų.
Padalinau 50 svarų parako savo žmonėms (v.p.: 50lbs. Tai būtų apie 22 kg. Iš tiesų sunku įsivaizduoti išdalinant tokį kiekį parako, bet jau taip užrašyta dienoraštyje – iškarpa pridedama), kad jie pakeliui galėtų medžioti. Dėka to, krovinys sumažėjo 3 nešuliais (ryšuliais), tad, dabar, reikia tik keturių nešikų, nes Simonas vėl susirgo. Jis pūsleles įtrynė ožkos riebalais ir dabar išbėrė (v.p.: išsireiškimas dienoraštyje nelabai aiškus, bet galimai Simonas kažkur nusidilgino ir nudraskė pūsleles)
Vietiniai, kai su kažkuo sutinka, kilsteli galvą, o ne linkteli, kaip mes. Sako, kad taip elgiasi ir kurčnebyliai.
1866 m. lapkričio 22 d.
Išėjome iš Mokatobos (Mokatoba) kaimo ir keliavome slėniu žemyn. Šiaurėje slėnį uždaro Kokvės kalnas (Kokwé). Už dviejų mylių perbridome Kasambos (Kasamba) upelį. Jos plotis 4 jardai, o gylis – iki kelių. Ištakos – 4 mylios virš Mokatobos, tame pačiame slėnyje, kuriame yra ir Bua ir Tembvės ištakos.
Mums pasakė, kad šalimais ganosi drambliai ir gana greitai išvydome vietą, kur jie buvo dar vos prieš valandą. Tačiau, nors ir labai ieškojome, mes jų taip ir neradome. Giliame tarpeklyje tarp Kokvės ir Džasikos (Yasika) kalnų, vienas senis mostelėjo į Džasiką ir ištarė: „Drambliai! Tai jie štai ten. Drambliai arba iltys, kurios juda ant kojų, visada čia būna“. Nors mums ir labai reikėjo mėsos, tačiau jo žodžiais pasikliauti negalėjome ir tęsėme savo kelią žemyn tarpekliu, kuriame yra Sandilės upės ištakos (Sandili River). Toje vietoje, kur mes ją perbridome, tai tebuvo paprastas upeliukas, kurio pakrantėse augo aukšti medžiai. Sakoma, kad ši upė įteka į Luangvos upę, kuri įteka į Zambezę prie Zumbos. Sandili upė teka į šiaurės vakarus arba į šiaurę – šiaurės vakarus. Dabar mes esame šlaite, kuris leidžiasi į Luangvę ir greitai leidžiamės žemyn.
Pasiekėme Silubio kaimą (Silubi's village) šalia akmeninės vienišos uolos papėdės. Jokio maisto gauti neįmanoma, nes mazitai viską susirinko. Silubis tik davė masuko vaisių. Vietiniai pastebėjo, kad gali gintis nuo mazitų užlipęs į uolėtas aukštumas ir iš ten ant užpuolikų ridendamas akmenis ir šaudydamas strėlėmis. Taip pat galima gintis pasistačius statinių tvorą ir dabar jų statybomis užsiėmę visur aplinkui.
Iš Silubos kaimo pasukome į kalnagūbrio pusę ir, jį perėję, išėjome šiauriau už kalnų virtinės į sąlyginai lygią vietovę. Vietovė ėjo žalumos juostomis. Visą šią vietovę galima pavadinti miškinga, tačiau ten, kur buvo gyvenvietės, visi medžiai apipjaustyti iki krūmų aukščio – iki kokių 3-4 pėdų. Dideliuose plotuose auga tik jauni medžiai, kurių aukštis tik kaip žardinis apyniams. Tai medžio anglies gavybos rezultatas, nes visos gyvenvietės užsiima metalo lydimu ir kalvyste.
Šalia Lokužvos upelio (Lokuzhwa), atėjome į Seorės kaimą (Zeoré's village). Kaimas buvo aptvertas statinių tvora ir iš trijų pusių apsuptas tvenkiniais. Į šias apylinkes Mazitai buvo atėję, visus aplinkui apiplėšė, bet į šį kaimą tik pasižiūrėjo ir nuėjo sau. Tokiu būdu, vietiniai turėjo maisto pardavimui. Jie sava vadina ičevais (Echéwa) ir nuo atumbokų (Atumboka) skiriasi savomis tatuiruotėmis. Vyrai darosi tokias šukuosenas, kad atrodo lyg galva būtų apsukta styrančiais plaukais iš dramblių uodegų. Moterys nešioja mažą žiedelį viršutinėje lūpoje, o apatinėje šiaudą arba lazdelę, kurios galai nusvyra iki smakro. Apranga labai vargana. Apjuostoje teritorijoje namukai stovi susispaudę. Tarp ankštų tarpų tarp namukų, vaikams beveik nėra kur žaisti (v.p.: veikiausiai tai viena iš čevų genčių (chewa) – iš bantų grupės).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kažkodėl 22 ir 23 diena leidėjo sujungta, o dienoraščio leidėjas pervadino Silubio kaimą: originale – „Sihibe“.
Taip pat originale pažymima, kad lygumoje, sprendžiant iš žaliuojančių kapinių vietų, anksčiau ji buvo daug tankiau apgyvendinta. Kartu nurodoma, kad vyrai nieko nežino apie tolimesnes Mangandžos vietoves (V.p.: pastebėtina, kad Mangandža, tai ta pati Nyandža (Nyanja) arba Čeva (Chewa) – bantų gyvenamos vietovės)
-----------------------
1866 m. lapkričio 25 d.
Sekmadienį praleidome Seorės kaime. Gyventojai manė, kad mes meldžiamės prašydami lietaus, kurio jiems dabar labai reikėjo. Aš juos įtikinau, kad neįmanoma iššaukti lietaus malda.
Nesiruošiau žemėlapyje pažymėti Lokužvos upelio, nes niekingai mažas, o dabar ir visai išdžiūvo. Tačiau keliaujant į kitą Mpandės kaimą, mes kažkiek ėjome jo vaga ir kelis kartus jį kirtome – jo kryptis į Luangvę.
Slėnio dirva – tamsiai raudonas riebus molis. Joje auga didelė galybė amarylio (Amaryllis. V.p.: Amaryllis belladonna) lelijų, kurios maskavo dirvos spalvą. Tose vietose, kur žemė apdirbta kauptukais, tai lelijos suformuoja švariai baltą dangą.
Keliaujant slėniu link Luangvės, nusileidžiame dar žemiau. Teigiama, jog jis pakyla šalia Nomberumės ("Nombé rumé“).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kažkodėl 25 ir 26 diena leidėjo sujungta.
-----------------------
1866 m. lapkričio 27 d.
Seorės kaime niekas nesutiko samdytis nešikais, jei jiems nebus sumokėta avansu. Tad, mes, kaip įprasta, palikome perteklinius ryšulius ir nuėjome tolyn, o po to pasiuntėme žmones jų pasiimti. Tačiau jie grįžo tik 27 dieną, o du iš maniškių žmonių pagavo karštligę.
Mintyse dūsauju, nes nežinau, kaip visus mūsų daiktus supakuoti į 9 nešulius. Aš pergyvenu dėl savo daiktų, nes jie vienintelis būdas išgyventi ateityje, nes žinau, kad ilgų liūčių periodas mus sulaikys 2-3 mėnesiams.
Tose vietose, kur Lokužava daro kilpą su trijų ketvirčių lanku, gyventojai savo kaimus apjuosė statinių tvoromis. Tačiau stovintis vanduo iššaukia ligas.
Čia labai gausiai auga daugiamečiai žirniai, kurių žiedai šviesiai mėlyni. Šiuos žirnius žmonės naudoja savo malonumui. Dabar tik renkami žiedai ir verdami. Jie naudojami, kaip prieskonis. Sužinojau, kad jie vadinami „chilóbé“ – čilobe. Auga aukštai kalnuose. Niekur kitur mes jų nesame matę. Dar yra žirnių rūšis (Chilobe Weza) su rausvais žiedeliais, kuriuos lygiai taip pat valgo. Tačiau ši rūšis menkai paplitusi. Būtina pastebėti, kad kukurūzų ar sorgo košė niekada nepaduodama jos nepaskaninus pupelėmis arba žiedų lapeliais.
Vakar vyrai garsiai plojo rankomis, o po to prislopintu balsu suklykė moteris. Riksmas buvo nemalonus, monotoniškas. Vėliau pasigirdo balsai, tarsi moteris būtų ekstazėje ir jai atsišaukė vyriškas balsas, kuris rėkė „moio-moio“. Šūkavimai, kaip supratau, susidėjo iš penkių skiemenų (dalių) – staigūs ir sunkūs. Įdomu, gal tas „burbuliavimas ir virimas“ buvo išsaugotos senųjų pranašų „dainos“? Besibaigiant šūksniams, dažnai kartojosi frazė „linyama uta“ (lanko mėsa). Tai liudija, kad pranašautoja mėgo lanku ir strėlėmis sumedžiotą elnieną. žvėrieną, kuria sumedžioja lanku ir strėlėmis. Liaudis plojo ir lankstėsi - tikėjosi, kaip supratau, kad ji iššauks lietų. Kitą dieną ją pagerbė būgnais ir šokiais.
Leidėjo pastaba. Čuma, Livingstono tarnas, įsiminė dalį dainos – tris sakinius. Jis pats negalėjo išversti, ką jos reiškia, nes jos buvo tariamos švaria mangandžų kalba. Tačiau du paskutiniai sakiniai, tais skirtingose formose tariama – „Šiandien būtinai bus lietus“.
Atrodo, kad tam tikrose gentyse, paplitę prietarai įsišakniję. Kaip pavyzdžiui, ta keista žmogaus nuosavybės idėja, kuri leidžia prekiauti žmonėmis tarp arabų, mangandžų, makoa, vaijau, bet ne tarp kafirų, zulusų ir bečiuanų. Neimant arabų, vergvaldžiai yra tik dvi afrikiečių gentys.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjo dvi dienos sujungtos į vieną
-----------------------
1866 m. lapkričio 30 d.
Keliaujame link Čilundos arba Emboros (Chilunda's or Embora's), kurie taip pat prie Lokužvės, pavirtusios į smėlėtą 20 jardų pločio vagą su paskiromis pelkėmis. Upės vaga tęsiasi į šiaurę arba šiaurę-šiaurės rytus, beveik tiesiai.
Artėjame prie Luangvos. Vietovė apaugusi mažaūgiais miškais. Kaimai apjuosti statinių tvoromis. (v.p. atitolo nuo Niasos (Malavio) ežero ir dabar tarp Niasos ir Bangveolo (dabar vadinamas Bangweulu) ežero)
Emboros kaimas įsikūręs siaurame žemės lopinėlyje tarp Lokužvos ir kitos lėtai tekančio upelio. Vieta parinkta taip, kad būtų galima gintis nuo priešų. Kaimas šalia Čimpenbos (Chipemba) kalvos, Tolumoje į vakarus ir rytus matosi banguoti kalnų masyvai.
Kai tik mes atvykome, Embora mus iš karto aplankė. Tai aukštas vyras, veidas kaip jankio. Paklausiau ar jis nepriklauso matumbokos genčiai ir tai jį prajuokino Prisijuokęs į valias, jis pasakė, kad negali priklausyti tokiai menkai mangandžų genčiai. Jis išdidžiai pasakė: „ Aš priklausau ičvams, kurie gyvena visoje šalyje, kur tu bekeliautum“.
Visi gyventojai – kalviai. Kaip tik, mums esant, vadui atgabeno daug geležies iš tolimųjų krosnių. Iš jos kaldinami kauptukai, kurie mainomi į vietinės gamybos medžiagas, kurias gamina kiek žemiau Luangvos.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje, tai ne 30, o 29 diena.
-----------------------
2021-01-15
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą