1866 m. spalio 13 d.
Palikę Punzę (Phunzé), perėjome Levindžės (Leviñgé) upelį, kuris tekėjo į šiaurę, o po to įsiliejo į Niasą. Tą pačia kryptimi ėjo ir kalvelės. Lygumoje pasirodė kalneliai, tačiau po kalnų, jie atrodo tarsi kalvos. Judame 3000 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Oras nuostabus. Vis tik, mūsų kelyje labai dažnai pasitaiko augalija, kuri būdingesnė pelkėtum vietovėms, vietų. Dėl šios augalijos sunkaus kvapo, galiu spėti, jog kitų metų laiku, ne taip jau malonu čia gyventi. Tai, kad čia net kukurūzus sodina ant kalvų, nors pati savaime, žemė sausa, išraiškingai byloja čionykščio klimato drėgnumą.
Kauma, aukštas ir išvaizdus vyras su plikai nuskusta galva ir maloniomis manieromis, pareiškė, jog keli žmonės iš jo kaimo grįžo iš Čibiso ir Babiso, kur buvo iškeliavę pirkti dramblio kaulo, ir jie galės suteikti daugiau informacijos apie būsimą kelią. Kaumui patiko vieno iš mūsų tarnų antklodė. Vadas mainais pasiūlė gerokai didesnį gabalą medžiagos ir viršaus vieną avį. Tačiau šeimininkas vis tiek nenorėjo jam perleisti savo antklodės ir Kaumas pareiškė, jog jis nenusiuntė pakviesti į Babisą ėjusių žmonių, nes mano tarnas atsisako sandorio.
Ganėtinai vaikiškas poelgis, tačiau, bendrai paėmus Kauma mus priėmė labai svetingai. jis man davė gerą ožką, kurią, deja, išeidami, mano žmonės pamiršo.
Vadas taip pat pasakojo, jog arabai ar portugalų prekybininkai čia niekada neužeina. Kai aš jam pradėjau patarinėti, kad šis vengtų net bandymo pradėti vergų prekybą, nes tai neišvengiamai įžiebs karą ir sunaikins žmones. Jis atsakė, jog vadai nusprendė prieš mpondą su jo vaijau gentainiais susivienyti, jei šis vėl sumąstys surengti antpuolį į kalnuotąjį kraštą. Tačiau jis pridūrė, jog vadai labai nepatiki. Tarp jų nėra tamprių ryšių: kiekvienas kaimas gyvena pats sau, atskirai nuo kitų ir jų vadai vienas kitu nepasitiki
1866 m. spalio 14 d.
Sekmadienį praleidome čia, Kaumos kaime. Jis pasakoja, kad jo žmonės pusiau kantundai (Kanthunda), pusiau čipetai (Chipéta). Pirmieji, tai kalniečiai, o antrieji – lygumų gyventojai. Čipetai turi daug skirtingų skiriamųjų ženklų. Visi jie, kažkada atskilę nuo mangandžų ir jų dialektas tik truputį skiriasi nuo kalbos, kuria kalbama prie Širės. Gyventojų labai daug ir jie labai ceremoningi: kai mes ką nors sutinkame, tai šis pasitraukia į šoną ir atsisėda, o mes plojame sau per krūtinę ir sakome „Re peta - re peta“, tai yra „mes praeiname“ arba „leisk mums praeiti“ ir tada šis iš karto ploja rankomis. Jei ką nors pašaukia iš tolo, tai šis atsišaukia du kartus garsiai suplodamas ir stojasi šalia vyriausiojo pagal užimamą padėtį ir šis taip pat turi suploti. Tai reiškia, kad nueinantis atsisveikina.
(v.p.: įdomus pastebėjimas dėl čipetų. Tokio pavadinimo gentis sutinkama ir tarp šiaurės indėnų. Čia, afrikoje, čipetai tai čičevų kalba kalbanti gentis, gyvenusi netoli Malavio. Pažodinis vertimas, tai būtų "aukšta žolė arba savana". Tai maravio žmonės, kurie migravo iš Kongo į pietus - pietryčius ir apsigyveno Malavyje, Zambijoje ir Zimbabvėje)
Tam, kad daugiau sužinotume apie būsimą maršrutą, klausinėjame apie žinomiausius vadus, per kurių žemę mums teks eiti. Mums papasakojo, jog į vakarus nuo čia, kalvose, vadovauja Zomba, o už jo „Undi m'senga“. Teko rinktis šią kryptį, nes eiti tiesiai į šiaurę bijo mano žmonės, nes šis kelias praeina šalia mazitų valdų. Tad tenka nukrypti į pietus daugiau, nei norėtųsi. Į vakarus – šiaurės vakarus, viena diena kelio už Zombos – Čandandas (Chindando), kur kažkada portugalai keliavo įsigyti (ieškoti?) aukso. Matomai ši kalnuota vieta jiems neatsirodė patraukli, nes pasirodė, jog čia negalima gauti nei aukso, nei dramblio kaulo, o šalis per daug tankiai gyvenama ir laukinių žvėrių beveik nėra. Net smulkius žvėrelius gaudo tinklais ir šunimis.
Ilsėjomės Pečiomoje (Pachoma). Vietinis vadas siūlė dovanų ožką ir alaus, bet aš atsisakiau dovanos ir tęsiau kelionę į Molombą (Molomba). Šiame kelyje Kaumos nešinai pasuko atgal, nes ryte, kaime, kuriame nakvojome, mirė moteris. Jie pareiškė, kad jei ji būtų mirusi iki mums išžygiuojant, tai nė vienas žmogus nebūtų su mumis ėjęs: štai tokia čia pagarba mirčiai – moteris nebuvo su jai neturėjo jokių giminystės ryšių.
Malombos vadas buvo labi neturtingas, bet dosnus. Jis mums atnešė ožką. O kito, kaimyninio kaimo vadas Čikala – linksmas ir geraširdis senukas, mums ryte atnešė alaus ir vištą. Aš jo paprašiau mus palydėti iki Mirongos (Mironga), nes, kaip jau buvau pastebėjęs, labai svarbu, kad kas nors iš kaimyninio kaimo mus palydėtų; ir senis sutiko. Tolumoje matėsi Ngalos kalnas – panašus į cukraus gabalą. Praeitą kartą, keliaujant link Kasungos, mes praėjome šiauriniu keliu nuo jo.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Jau matyt supratote, kad leidėjas sujungė į vieną 2 dienas, o realiai 3 dienas: 15 diena nuo 2 pastraipos, o 2 paskutinės pastraipos turėtų būti prie 16 dienos.
---------------
1866 m. spalio 16 d.
Kirtome Čikujos upelį (rivulet Chikuyo), kuri tekėjo į šiaurę link Niasos ežero. Iki Mirongos tebuvo likę pusantros valandos kelio ir mes keliavome toliau link Čipangos (Chipanga): tai buvo tikras šios vietovės pavadinimas, kuri Zambezėje vadinama Šupanga (Shupanga). Mums artėjant, vadas, apgailėtinas kanapės rūkorius pabėgo. Mums buvo pasiūlyta apgailėtina pašiūrė, nuo kurios mes atsisakėme. Tuo tarpu Čikala, ieškodamas geresnės gyvenamos vietos, apėjo visą kaimą ir, galų gale, rado tai ko ieškojo. Čionykštis vadas dosnumu nepasižymi, bet Čikala padarė viską ką galėjo bandydamas jį paveikti. Kai daviau jam dovaną, jis pasisiūlė man parduoti ožką. Vis tik gerai su juo sutariame.
Zombos valdos kalnuose į vakarus nuo čia, o kalnagūbrio pavadinimas Zala-njama (Zala nyama). Pro čia keliavę portugalai, eidami į Kasembę, nukeliavo dar toliau į vakarus.
Eidami toliau, priėjome kalvę, kur stebėjome metalo lydimą: lydytojas nuleidinėjo susikaupusį šlaką ir sukietėjusį šlaką daužė metaliniu instrumentu, kuris buvo užmautas ant lazdos galo. Išlydytas metalas tekėjo per mažutę skylę, kuri tam tikslui buvo padaryta krosnies apačioje. Rūda, matomai juodasis oksidas (the black oxide), į krosnį buvo dedama sumaišyta su medžio anglimi. Buvo naudojamos tik vienerios dumplės pagamintos iš ožkos kailio ir pūtė labai silpnai. Kalvose galima sutikti daug tokių krosnių arba jų liekanų. Virš veikiančios krosnies statomas ypatingai aukšta savotiška pašiūrė.
Rytinėje slėnio pusėje nuo šiaurės į pietus, teka srauni Diampvės upė (Diampwé). Ten įsikūrę du kaimai, kurie apsodinti „Ficus indica“. Vakarinę slėnio pusę juosia Zalanjamo kalnagūbris. Vieno iš tų kaimo vadas yra Terezas (Theresa), pas kurį nakvojome.
(V.p.: sunku pasakyti kokį augalą D.L. vadina "Ficus indica", nes jis augo Meksikos teritorijoje, bet galimai jau tuo metu buvo užvežtas ir į Afriką, kaip ir kukurūzai. Šiaip, jis naudojamas ir maistui)
Keliaujame trumpais perėjimais, nes saulė labai stipriai kepina, žemė/gruntas/dirvožemis sukepė ir trina kojas. Nors vandens trūkumo nėra, nes versmės kas dvi-tris mylias viena nuo kitos.
Čiabuviai atrodo labai vargingai, karolių (karoliukų) neturėjo arba jų turėjo labai mažai. Puošiasi tatuiruotėmis: linijos ir taškeliai ant odos (vėlgi tai įdrėkstinės iškilios tatuiruotės). Jie labiau vertina „buazé“, nei medvilnę (paaiškinimą žr. spalio 9 d.). Medvilne apsodintus mačiau tik du plotus. Moterys negražios, bet rūbus iš „buazé“ nešioja tik jos.
Terezas buvo nepaprastai dosnus. Iš jo sužinojome, kad Zamba gyvena ganėtinai toli viršuje, kalnuose ir, kad, jis ne vyriausias vadas. Todėl, nenorėdami kilti į kalnus, pasukome į šiaurę pas vadą Čisumpį (Chisumpi), kurį, kaip paaiškėjo, „didžiuoju“ vadina tik dėl susiklosčiusių tradicijų.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Jau matyt supratote, kad leidėjas sujungė kelias dienas į vieną: 16, 17,18, 19 d. ir dalis 20 d., ir jos dar supainiotos tarpusavyje. Taigi, apie čiabuvius pasakytina, kad moterys dėvi „buaze“, o vyrai ožkų kailius. Keliaudamas per šį slėnį D.L. net du kartus atsisakė viliojančios nakvynės. Pažymi, kad pirmą kartą jį kvietė vadas Kaveta, puikiai atrodantis „knthunda“ (gentis) – daili kakta ir asiriška nosis, kuris juos dalį kelio palydėjo, o antrą kartą atsisakė nakvoti kaime, kurio pragyvenimo pagrindas buvo kalvystė. Įdomu tai, kad pastarojo kaimo vado nosis, veidas ir net veido duobutės ir išorinis panašumas priminė „didįjį generolą“ serą Colin‘ą Campbell‘ą (1792-1863 m.). Tačiau šis kaimas buvo itin vargingas ir vieninteliai puikūs dalykai buvo labai aukšti ir gražūs medžiai. D.L. pasirodė, jog šio kaimo vyresnysis buvo minkštaprotis ir labai šykštus, praradęs bet kokią įtaką saviškiams, kuris iš vis, nors ir kvietė nakvoti, norėjo, kad jie kuo greičiau išvyktų.
D.L. norėjo nusigauti iki Čisumpio, į vakarus nuo Kisumpio, kur galėtų pailsėti šeštadienį ir sekmadienį. Atkreipė dėmesį, kad praeinant kapinyną (kapines) čisumpio vedlys sušnabždėjo: „Pirmieji Čisumpio protėviai miegokite čia“. Tai buvo pirmas kartas, kai D.L. išgirdo žodį ne „miręs“, o „miegas“.
Diampvės upė buvo nuo 5 iki 15 jardų pločio, o šalimais kyla Ndomo kalnai. Čia rado Čikolos kaimą (Chitokola's village), kurį vadina Paritala, ir kuris yra malonioje Adiampvės slėnyje, kur daug dramblių ir kitų gyvūnų. Pagaliau jis, po daugelio metų vėl pamatė Bečuanos hopus – „Bechuana Hopo“ – čia turimas galvoje ne britų Bečuanos protektoratas, kuris vėliau tapo Botsvana (gerokai į pietus-pietvakarius nuo Malavio), o tautelę ar gentį, kuri gyveno šiose vietovėse.
---------------
1866 m. spalio 20 d.
Pastaba. Nusižengdamas angliškam 1874 m. leidimui, tęsiu tik nuo tos vietos, kai D.L. pasiekė bečuanus. Visa kita vienokioje ar kitokioje formoje atsikartoja.
Bečuanų „hopai“, tai tvoros ar aptvarai, kurie turėjo piltuvo formą ir atitveria didelį plotą. Čiabuviai surengia varyminę medžioklę ir į juos gena įvairiausius gyvūnus, kol jų neužspaudžia siauriausioje vietoje, o ten jau juos nuduria arba nudobia specialiai įrengtuose duobėse-spąstuose.
Ambare arba njumbo (The Ambarré, otherwise Nyumbo plant) augalų žiedai turi žirnio formos žiedus ir pasižymi puikiu kvapu. Jie yra laukiniai, o žiedai geltoni.
Maraviai savo strėlių antgalius sutepa čaolos (Chaola) nuodais. Sako, kad jie iššaukia apmirimą.
Tai, kad mes miegame be ugnies, čia, kalnuose, pasakojama kaip apie stebuklą. Naktį, kai temperatūra nukrinta iki 64–60 °F (18–15 °С), mūsų tarnų apklotai nepakankamai šildo, bet čionykščiai žmonės iš vis turi nepakankamai šiltų daiktų, kuriais gali apsikloti. Matėme kelias statomas trobeles: prieš tai, kaip dengti stogą žole, sienas iš išorės storu molio sluoksniu, kuris nepalieka nė menkiausio plyšelio skersvėjui.
Mums atėjus į Paritalą, Čikolos nebuvo dėl kažkokio „milando“. Tie „milando“ užpildo visą jų gyvenimą. „Milando“ tai kažkas panašaus į ginčo teismą. Jei kas nors pažeidžia kaimyno teises, tai kyla „milando“ ir visų kaimų vadai kviečiami spręsti ginčą. Daugiausiai „milando“ kyla dėl moterų veiksmų. Kažkas pavogė kelias kukurūzų burbuoles ir Čitikolą iškvietė į kaimyninį kaimą, kad spręsti ginčo ir jis kaltinamajam davė „muavė“ – tai nuodai, kurie naudojami „Dievo Teisme“. Kaltinamąjį supykino ir tai buvo aiškus kaltės įrodymas! Vadas grįžo 21-mos dienos vakare, pavargęs ir nusivaręs nuo kojų, tačiau iš karto mus pavaišino alumi.
Mano pastovios užuominos apie valgį ir gėrimus yra savaime suprantami, nes valgymas ir gėrimas suformuoja mūsų santykius su vietiniais. O kol vado nebuvo, mums nieko ir nedavė. Vado žmona net pati mūsų paprašė trupučio mėsos savo vaikui, kuris atsigavo po nedidelio susirgimo raupais. Tad, kadangi čia nėra jokių parduotuvėlių, mums teko būti be maisto.
Atlikau ilgumos ir platumos matavimus ir, kad turiningi praleisčiau laiką, atlikau mėnulio stebėjimus, o kitą dieną vadas mums davė keptą ožką ir daug košės. Galiu pastebėti, kad jo veidas taip pat turi asiriškų bruožų.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas čia taip pat sudėjo kelias dienoraščio dienas į vieną visumą. Tai iš esmės iššaukta ir tuo, kad D.L. dienoraštyje taip pat yra „šokinėjimas“ ir pataisos tarp dienų.
-----------------------
VI skyrius
1866 m. spalio 22 d.
Mūsų vedlius buvo Čitikola. Jis mus nuvedė į vakarus, per Lilongvės upę, o po to pasuko į šiaurę ir laikėsi tos krypties, kol nepasiekėme Mašumbos kaimo. Šio kaimo vadas buvo vienintelis, kuris paprašė duoti ką nors kitką, o ne vaistų ir dėl to gavo mažiau, nei kiti: mes paprastai dar duodavome medžiagos atraižą ir tokia dovano buvo laikoma dosnia.
Kairėje nutįsęs Zalanjamo kalnagūbris ir, žodžiu, mes keliavome į šiaurę, tačiau teko išsukti iš kelio link tų kaimų, kurie mūsų vedliui buvo draugiški. O kai kada mes praeidavome tik truputį, nes mūsų vedliai, esant kiekvienai galimybei, norėjo sutrumpinti darbo (žygio) dieną.
Paskutinio Čitokos kaimo vadas keliavo su mumis ir nusivedė į kalvių kaimą. Čia buvo keturios veikiančios lydymo krosnys.
Persikėlėme per Činjambą – sraunią upę, kuri tekėjo nuo Zalanjamos į Mirongvę ir įtekėjo į Lintipę. Arčiau kalnų vietovė miškinga, o pagrindiniai medžiai „Masuko Mochenga” – kopalo medžiai; barkcloh’o medžiai (bark-cloth tree; v.p.: Brachistegia –jis naudojamas audiniui iš žievės gaminti: Azijoje, Australijoje ir Malaizijoje, taip vadinama „popierinis audinys“ arba žievės audinys) ir rododendrai. Dažnai sutinkami viržiai, kurie Kapoje vadinami „Rhinoster bosch“, o taip pat pasitaiko ir spygliuotos akacijos. Žolė trumpa, bet jos daug.
1866 m. spalio 24 d.
Mūsų palydovas Mpanda, norėdamas sutrumpinti kelią į Čimuną, mus nuvedė per mišką. Eidami susidūrėme su penkiolikos dramblių banda. Aplink juos buvo išversta daug medžių. Matomai drambliai su malonumu ėda kai kurių augalų šaknis ir praleidžia daug laiko juos išsikasdami. Jie kramto šaknis ir medžių šakas, kurių storis kaip kastuvėlio rankena. Netoliese ganėsi daug buivolų. Taip pat matėme kanas (antilopės). Jos buvo ne toliau, kaip lanko šūvis. Už dviejų šimtų žingsnių ganėsi baamai arba bubalo antilopės (v.p.: hartebeest arba galvijinės antilopės - Alcelaphinae caama – 7 rūšys) ir vieną mums pavyko nušauti.
Tuo metu, kai visi džiaugėsi šviežia mėsa, vieno didelio kaimo bėgliai mums pranešė, kad mazitai išėjo plėšikauti. Tad, kol žmonės kepė ir valgė mėsą, aš su Mpanda išėjau į priekį, kad iš Čimunos gaučiau nešikų, bet iš kelio mane privertė pasitraukti: keliu ėjo didelė bėglių minia. Žmonės bėgo tiesiai link Zalanjamo kalnų ir negailėdami kojų brovėsi per mišką. Šį rytą jie suspėjo pabėgti nuo mazitų. Mpandos žmonės norėjo mus palikti ir grįžti, kad pasirūpintų savo kaimu, bet mes juos įkalbėjome pasilikti ir mus palydėti iki artimiausio kaimo, kuri buvo Zalanjamo papėdėje.
Išėjome paskui bėglius. Šiurkšti žolė, kurios stiebai buvo tokio pat storio, kaip žąsies plunksna, matomai skaudžiai žeidė bėglių kojas, bet lyginant su gyvenimu, tai nieko nereiškė! Mes ketinome užimti patogią poziciją kalnuose ir ginti savo turtą nuo mazitų, jei jie prisiartins. Tačiau ryte išgirdome, kad priešas patraukė į pietus. Jei būtume ėję ieškoti vyrų mėsai nešti, kaip ketinome, tai turėjome sutikti plėšikus, nes antrojo kaimo vyrai liko ginti savo kaimą nuo ateinančių mazitų ir aš būčiau patekęs į jų valdžią.
1866 m. spalio 25 d.
Ėjome į šiaurę, kol priėjome Čimunos miestą (Chimuna's town): didelio Čipetos regiono su daugybe aplinkinių kaimelių. Mes keliavome mišku ir, kai išėjome į atvirą kalnų slėnį, kuriame buvo įsikūrę kaimai, pamatėme daug aukštų, kaip vienaukštis kotedžas, termitynų, ant kurių stovėjo sargyba, kuri laukė mazitų pasirodymo.
Iš pietų ėjo virtinė žmonių iš kaimų, kurie, sprendžiant iš dūmų, kurie kilo iš žemumų, buvo deginami. Aplinkui buvo tik vyrai, o vadas ir moterys išėjo į Pembės kalną. Visi buvo ginkluoti dideliais lankais: pas vienus lankai buvo plokšti, o pas kitus sulenkti. Strėlinės kabojo už nugarų, o į karių plaukus buvo įsmeigti plunksnų kuokštai, panašiai kaip mūsų ulonų šakuose (Lancers' shakos. V.p.: Britų lanceriai yra kilę iš ulonų. Net uniformų elementai tokie patys. Tik aukštos kareiviškos kepurės pas mus vadinamos kiveriu. Šis žodis atėjusi iš senos rusų kalbos pagal senovinį moterišką vestuvinį puošnų aukštą galvos apdangalą, o vakarų Europa naudoja vengrišką žodį „csákó”, nuo kurio kilęs ir lenkiška „czapka”). Tačiau jie liko ne tam, kad kovotų su mazitais, o kad saugotų savo namus ir grūdų atsargas nuo savų plėšikų tam atvejui, jei mazitai neateitų!
Mums išskyrė gerą pašiūrę ir tučtuojau išsiuntė pasiuntinį į Pembę, kad vadas sužinotų apie mūsų atėjimą.
Čimuna pasirodė vakare ir paprašė vienai dienai pasisvečiuoti jo Pamaloa (Pamaloa) kaime, nes jis tarp čipetų vadų buvo vyriausias. Atsakiau, kad to pageidauja visi vadai ir jei jų klausyčiau, tai mes niekada nepajudėtume, o lietaus sezonas jau artėja. Ir vis tik pas Čimuną teko likti.
1866 m. spalio 26 d.
Šiandien, tam, kad paspoksotų į svetimšalius, visi žmonės nusileido nuo Pembės ir mindžikavo kaime. Čionykščiai žmonės labai mažai žino apie juos supantį pasaulį. Išimtis tik jų kasdieniniai rūpesčiai, nors, tie rūpesčiai ir darbai, reikalauja nemenkų įgūdžių ir mums būtų labai prastai, jei be šių jų gebėjimų, mums tektų vieniems keliauti per čionykštes žemes.
Krosnys primena butelį, kurio aukštis septynios pėdos, o plotis – trys pėdos.
Vienas bedantis senis buvo girdėjęs apie knygas ir skėčius, bet nė karto nematė nei vienų, nei kitų. Pats seniausiais žmogus niekada nebuvo nuėjęs toliau nuo tos vietos, kur gimė, bet labai gerai žino vietinės dirvos ypatumus. Šių žinių pakanka žemdirbystei, trobelių statymui, krepšelių pynimui, puodų žiedimui, audinių ir karnienos audimui ir kailių ir odos, skirtos rūbams, apdirbimui. Be to, jie moka pinti tinklus, virves ir statyti spąstus.
Čimuna neišvaizdus, bet elgėsi gerai. Jis buvo labai dėkingas už juosmens diržą (pleistrą), kuris palengvino reumato skausmus ir prieš išeinant mums atnešė didžiulį krepšį košės ir vištą. Čimuna manęs paprašė iššauti iš šautuvo, kad mazitai išgirstų šūvį ir suprastų, jog kaime yra ginkluotų žmonių. Visi gyventojai pasakoja, jog jie bėga pamatę ar išgirdę šautuvą ar jo šūvį. Manau tai tik todėl, kad jie ne zulusai, nors ir laikosi kai kurių jų papročių.
Keliaujant į Mapuiją (Mapuio's) praėjome kelis didelius kaimus. Kiekvieną supo karpažolės gyvatvorė (euphorbia) ir dideli medžiai, kad duotų šešėlį.
Einame per lygią ar kiek banguotą lygumą, kurioje beveik neauga medžiai. Einant tarp šių bangelių, jų apačiose dažnai tyvuliuoja vandeningos pelkės. Neretai sutinkami krūmai, kurie dažniausiai auga ten, kur būna nukertamas medis. Labai daug geltonojo hematito, o kitokios uolienos sutinkamos labai retai. Matoma kalnų virtinė rytuose ir vakaruose.
Atvykome į Mapuijo kaimą. Vado nebuvo, bet tai dažnas atvejis. Jis mums atsiuntė moliūginį ąsotį šviežiai pagaminto alaus. Šis alus labai gaivina. Vadas mums išskyrė pašiūrę ir pažadėjo paruošti maistą vakarienei.
Tenka samdyti 5 ar 6 nešikus, nes nuo jų priklauso kaip toli nueisime per dieną. Nešikai iš Čimunos pradėjo bambėti ir kai mes jiems sumokėjome po 6 pėdas audinio (kaliko) kiekvienam ir kelis karoliukų vėrinius, jie buvo pilnai patenkinti ir mes draugiškai išsiskyrėme. Tikėtina, kad mes daugiau niekada nesusitiksime, bet man patinka išsiskirti draugiškai, nes tai teisinga. Argi tai nėra „Palaimintas tas, kuris šelpia vargšus“? O šiuose vargšuose labai daug gėrio. Jie remiasi tolimais giminystės ryšiais ir retai kada nuvilia, nors laikas, prieš lietaus sezoną - itin brangus.
Kiekvienas sutiktasis
nešiojasi kauptuką arba kirvį ant pečių ir dirbantieji mus pamatę atsisėda, kad
galėtų mus nulydėti savo žvilgsniais.
Daugumas vyrų turi įpjovas ausų speneliuose ir kiekviena gentis skiriasi tatuiruotėmis. Tačiau moterų grožis reikalauja daugiau skausmo nei vyrų. Galimai dėl to, kad jos čia nelabai turi kuo puoštis. Jų du centriniai dantys yra iš kraštų apipjaustomi. Daugelio veidai graikiško profilio. Grakštūs veido bruožai sutinkami labai dažnai. Mapuijų plonos kojos ir visiškai europietiško tipo veido bruožai. Subtilūs bruožai ir galūnės visai įprasti, o didelis kulnas taip pat retas, kaip ir pas europiečius. Čia daugiau žmonių su mažomis pėdomis ir gležnomis rankomis.
Mandagūs įvairiausi suplojimai pakeičia tokias frazes, kaip „leiskite“, „atsiprašau“, „prašau praleisti“, „ačiū“. Suplojimai naudojami ir formaliuose prisistatymuose, ir atsisveikinimuose, ir taip atkreipiant į save dėmesį „klausykite, klausykite“. Jei kviečiamas pavaldinys, jis atsiliepia dviem trumpais suplojimais, kurie reiškia – „einu“. Čiabuviai labai mandagūs. Kaimo vado ženklas – didelė apyrankė iš dramblio kaulo ir daugiau nieko kito, žyminčio padėtį visuomenėje, nėra.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Skaitovas manau, kad suprato, jog leidėjas čia sudėjo 2 dienoraščio dienas į vieną visumą.
-----------------------
1866 m. spalio 28 d.
Sekmadienį praleidome Mapuijo kaime ir su juo ilgai kalbėjomės. Jo šalis labai varginga dėl nuolatinių mazitų puldinėjimų, kurie plėšikauja visiškai be jokio pasipriešinimo.
1866 m. spalio 29 d.
Judėdami į vakarus, priėjome Makosio kaimą. Toliau eiti nebegalėjome, nes kitas perėjimas turėjo būti ilgas ir per mažai apgyvendintas vietoves.
Rytas buvo nuostabus: visos apylinkės skendėjo ryškioje saulės šviesoje ir jokio vėjelio dvelksmo, net dūmai, kildami nuo degančių piktžolių krūvų, kurias surinko vietinis žemdirbys, nepleveno. Kol dar nepakilo karštis, žmonės pirmiausia kauptukais sukasinėjo žemę. Kaime, kuriame mes ilsėjomės, matėme senį beveik be plaukų. Jis juos supynė į kasytę ant pakaušio, įtrynė riebalais ir paguldė ant viršugalvio. Kitas senis drožė lazdą košei maišyti, o dar keli mėgavosi laukinių fikusų, kurie visada sodinami kaimuose, šešėlių vėsuma. Šis medis laikomas šventu ir visoje Afrikoje ir Indijoje, o jauni švelnūs šakniniai augliai, kurie leidžiasi nuo šakų ant žemės, naudojami kaip vaistai (čia – universalūs vaistai). Gal tai tas pats rojaus medis, kurį arkivyskupas Vetelis spėjo augant rojuje, kuris darė žmogų nemirtingu? (v.p.: Archbishop Whately, 1787-1863; matomai tai užuomina į šio ekspansyvaus veikėjo darbus. Pvz. net per du atskirus veikalus nagrinėjo ir erotikos logiką) Tam tikros rūšies fikusai neretai būna įdreskiami iš visų pusių tam, kad gauti sakų (sulos). Jie naudojami kaip klijai gaudant paukščius. Iš tokių fikusų žievės taip pat daromi ir siūlai audiniams. Man patinka stebėti kaip vyrai audžia, verpia ar guli po šių šlovingų medžių šešėliais, lygiai taip pat, kaip patinka matyti mūsų civilizuotus vyrus sėdinėjančius (įdomus žodis panaudotas: „lolling“, matyt sarkastiškas išsireiškimas ir turėtų būti verčiamas, kaip veltėdžiavimas ar tuščias laiko leidimas) ant fotelių ar minkštasuolių.
Dieną nulijo pirmasis lietus – tai buvo liūtis su griaustiniu. Šešėlyje termometras rodė 92°F (33°С). Pusiaudienį, ant žemės, saulėkaitoje - 140°F (60°С), o gal ir daugiau, bet tolimesnių matavimų neatlikau, nes pabijojau, kad nesprogtų termometras, kuris buvo sugraduotas tik keliais laipsniais virš šios ribos. Liūtis prasidėjo kaip tik tada, kai saulė pereina į pietus ir šviečia tiesiai virš galvos. Kritulių buvo tik ketvirtis colio, tačiau visi iki vieno nuėjo į savo įdirbtos žemės plotus, kad galėtų sumėtyti sėklas. Dėl šios priežasties kilo sunkumų ir dėl nešikų. Radome tik tris, o daugiau niekas nenorėjo eiti. Tad tenka visą šią dieną sėdėti vietoje.
1866 m. spalio 30 d.
Juodieji prekybininkai iš Tetės (Tette) į šią šalį atvyksta nusipirkti vergų ir čiabuvių pašiūrėse vėl atsirado blakių, kurių nebematėme po to, kai išsukome iš įprastinio arabų vergų pirklių kelio.
1866 m. spalio 31 d.
Keliaujame į vakarus ir šiek tiek krypstame į pietus. Einame per tankai medžiais apaugusią vietovę. Medžiai maži, auga išimtinai brachystegija (v.p.: žr. spalio 22 d.) ir kopalmedis, ir rododendrai, o kai kada sutinkamos ir akacijos. Vienoje vietoje matėme laukinių kiaulių bandą, bet kitokių gyvūnų nesutikome, nors apsčiai matėme dramblių, buivolų ir kitų gyvūnų paliktus pėdsakus, kurie čia ganosi per liūčių sezoną.
Pirmosios mylios ėjo per vargingą vietovę, nes buvo mažai vandens, nei įprastai, bet po priėjome Leuję (Leué) – gražų 20-30 jardų pločio upelį su smėlio krantais. Vietiniai teigia, jog jis teka į vakarus ir suteka į Luangvą (Loangwa)
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kelios įdomesnės vietos pažymėtos 30-31 d. leidėjo neįtrauktos. Pavyzdžiui tai, kad D.L. mini, jog portugalai keliaudami į Kasembę (Cazembe), nukeliavo į vakarus kur kas toliau, tačiau žemėlapiai nelabai patikimi, nes iškraipyti vietovardžiai ir labai sunku nustatyti tapatybę. Kaip pavyzdžiui: „Mashinga“ ir „Muxinga“ gali reikšti tik kalnus (ir nieko daugiau). Taip pat pažymi, kad nebuvo užsiminta apie Sengos regiono, kuris tęsiasi toli į šiaurę didžiausią vadą Undį (Undi), kurio tėvas buvo didžiausias čia gyvenančių priešas. Tad matomai portugalų maršrutas ėjo kiek arčiau Luangvos prie Zambezės Zumbos, nei įprasta manyti.
Taip pat praleistas visas D.L. išvedžiojimų skyrius „Paragraph left out of vol. printed". Čia jis dalinasi prisiminimais apie pokalbį su daktaru Ovenu ir filosofuoja apie maišyto kraujo prigimtį ir priklausomybę nuo vietovės. Jo kelionei šie pamąstymai neturi jokios įtakos, tačiau apibendrinant pasakytina, jog jis kalba, kad portugalai ėmė į žmonas tamsias moteris, bet kadangi jų vaikai augo kitoje aplinkoje, tai ir jie liko portugalais (todėl jų pareigūnai tokie tamsūs). Panašiai buvo ir yra su arabais. Lygiai taip pat kaip afrikiečiai jaunuoliai auklėti Indijoje, kvepia Indija ir skiriais nuo čionykščių kvapų. Panašiai kaip būna su kūdikiais, kurie miega su seniais ir kūdikiai greitai prarandą tą „pienišką“ kvapą. Žodžiu, kažkaip taip...
Taip pat upelio pavadinimas „Leué“ keistai iškraipytas – originale „Leila“ – upelis Leila (Leile)
-----------------------
2021-01-08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą