Pav. Ngomės kariai - apie šią tautą (gentį) bus kiek žemiau. Tapyta Mussa Chiwaula 1996 m. (Malavis)
1866 m. gegužės 8 d.
Atvykome į kaimą, kuris vadinamas Džiponde (Jpondé) arba Liponde (Lipondé). Jis kitapus upės priešais granitinę kalvą Nakapuri (Nakapuri), kur praleidome naktį po persikėlimo valtimis. Tos granitinės kalvos pavadinimas gana keistas, nes ne makondžių kalboje, o sičuanos kalboje (sichuana) reiškia „ožkos ragą“ (goat's horn), nes ši kalva turi daugybę iškyšūlių.
Čia palikau havildarą su sipajais ir vaikinais iš Nasiko, kad galėtume sparčiai judėti per vietoves, kur negalima gauti maisto ir, tuo pačiu, pasiuntę žmones į pietus ir vakarus surasti provizijos. Po penkių dienų, kai pailsės mūsų nešuliniai gyvuliai ir žmonės, jie galės mus pasivyti.
Vienas mulas labai sergantis, o vienas buivolas mieguistas ir išsekęs. Vienas iš kupranugarių, dėl pūliuojančių žaizdų ir sutrenkimų, pavirto į skeletą, o kitam nudrėkstas odos gabalas šalia klubų taip, kad net kaulas kyšo. Manau, kad čia piktavališka tyčinė žaizda, nes jis iš laukų grįžo stipriai kraujuojantis, o tokios žaizdos nepadarys joks trynimasis į medį (joks medis taip nebūtų pradūręs). Su savimi pasiimu ir visą krovinį, išskyrus sipajų asmeninius daiktus. Dabar gyvuliai maksimaliai apkrauti.
1866 m. gegužės 9 d.
Toliau keliavau su Džoanos vyrais ir dvidešimt keturiais nešikais. Buvo malonu atitrūkti nuo sipajų ir Nasikos vaikinų. Ir vieni ir kiti perkraudavo nešulinius gyvulius. Aš daug kartų sakiau, kad taip jie juos nualins, vos tolygiai paskirstęs krovinį nuo jų nusisukdavau, kai jie iš karto ant šių gyvulių užversdavo ir savo mantą. Mane toji pastovioji užslėpta priešprieša ir nepaklusnumas taip erzindavo, kad aš net ėmiau nebekreipti dėmesio į tai, kas vyksta. Stengiausi labai nenusiminti, bet buvau įsitikinęs, jog visi gyvuliai pražus.
Mes maloniai įveikiame mažiausiai aštuonias mylias ir apsinakvojome Moedos kaime (Moedaa).
Uolos vis dar iš sienito. Mes praėjome slėnį, kur auga didelės dygliuotos akacijos, kurias dažnai naudojamos kanojų gamyboje ir karpažolinius medžius (v.p.: orig - Euphorbiaceae – magnolijūnų šeima. Pvz.: tai pačiai šeimai priklauso ir graikiškas riešutmedis), kurių vaisiais, kurių kiekvienas mandarino dydžio ir su trimis sėklomis kiekvienoje.
Dabar mes buvome šalyje, kuri nukentėjo ne tik nuo masitų (Mazitu) invazijos (v.p.: laikmetis, kai masitai arba mavitai, arba matutai ir zulusų ordos užvaldė regionus tarp rytinės pakrantės ir Nyasos bei Tanganikos ežerų), bet ir nuo vienos iš tų nepaaiškinamų sausrų, kurios nusiaubia kai kurias vietas ar net didesnę dalį šalies. Sausra nebuvo tokia stipri priešingoje pusėje, pietuose, ten, kur dar neprasibrovė masitai.
(v.p.: Masitu tai jau labai senai pasenęs ir painiavą įnešantis terminas. Ieškant informacijos dėl "mazitu", galima susidurti su tam tikromis paieškos problemomis, esmė tame, jog "mazitu" gentis vadino įvairiai. Kiek vėliau, po D.L. ir Stenlio nusistovėjo bendrinis pavadinimas Ngonė arba Abangoni - ngonės gentys. Jos dar vadinamos ir mavite, ir mangone, ndondė, ir dar keletas mažiau populiarių. Iš esmės tai zulu etninė savarankiška atšaka. Šiek tiek pakitusi kalba ir papročiai ir dar daugybė mažesnių skirtumų)
Vikšrinių žolių (lot. Juncaceae, angl. Rush, vok. Binsengewächse), kurios mums taip trukdė pakrantėje čia nebuvo, o toji kuri augo, buvo trapi ir geltona. Daugumas augalų nudžiūvo, o nuo medžių nukrito lapai, lyg artėtų žiema. Vietovė apaugusi šviesiu mišku, o vietomis, šalia upių, auga tankios džiunglės. Visi upeliai pro kuriuos praeiname, tai tiesiog kalnų upokšniai, kurie dabar užpustyti smėliu, kuriame vietiniai rausia šulinius, kad rastų vandens.
Praėjome vietą, kurią arabas vadino Birkalu (Birkal), kur mūsų paprašė susimokėti už praėjimą. Po dviejų su puse dienos derybų, įvyko kova, kur žuvo du makondžiai, o vado sužeidimas išsprendė mokėjimo problemą. Ali brolis (reikia suprasti, kad anksčiau?) taip pat priešinosi tokiam pačiam reikalavimui ir kovojo kol nežuvo trys makondžiai ir du jo žmonės, ir tik tada susitaikė. Tačiau reikalavimai nebuvo pakeisti.
------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Į angliškąjį leidinį neįėjo epizodas, kai D.L. vis tik, neišvėręs vieno iš Nasikos berniųkščio atsikalbinėjimų, paėmė lazdą ir iškaršė kailį. Bet tai menkai vėliau padėjo:
"[...]Galite paimti mane ir nušauti, bet aš mulo nenukrausiu, - atsikalbinėjo berniūkštis, tada aš paėmiau lazdą ir sudaviau ir taip jis įgavo šiek tiek proto, bet tai buvo nuolatinis vargas [...]".
Taip pat neįėjo D.L. užrašas, kad tą dieną jie per 3 valandas nuėjo net 8 mylias.
Na, o paskutinė pastraipa labai įdomiai suvelta. Matomai prikurta. Kai kuriuose vertimuose jos iš viso nėra, o D.L originaliame dienoraštyje ji skamba taip:
"Priėjome vietą, kur arabas Birkalis (Birkall, an Arab) pasipriešino vadų reikalavimui užsimokėti už leidimą praeiti ir po dviejų dienų kovos (derybų?) nužudė makondį ir sužeidė jų vadą ir taip buvo išspręstas šis klausimas - daugiau jokių reikalavimų nebuvo pareikšta"
-----------------------
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Kažkodėl praleista 10 diena. Originaliame dienoraštyje D.L. ją aprašė taip:
„Prsėjome maždaug šešias mylias, tačiau nešikai, prieš dieną neturėję maisto, negalėjo tęsti kelionės iki Ndondės visur badas, o maistas labai reikalingas. Pietinėje pusėje Matambvė. Badą sukelia ne tik masitu užpuolimai, kurie viską praryja (suniokoja) kaip skėrių skrydis, bet dalinai ir sausra. Daugelį dienų debesys nuolat ėjo iš Pietvakarių, o šiandien jie jau atkeliauja iš Rytų su nedideliais gerais lietaus dušais. Vakaro chronometre sustojo nakties metu - tai jau kelias dienas be jo“
------------------
1866 m. gegužės 11 d.
Tapo sunku nešti gabenti krovinius, nes nešikai dėl maisto trūkumo išseko. Praeinant pro smėlio užneštą upės vagą, kuri vadinama Nyjėde (Nyédé), pamatėme, kad visos drėgnos vietos užsodintos kukurūzais (maisu/maize) ir pupomis (pupelėmis), todėl masitų padaryti nuostoliai, kurie įsiveržė, kaip skėrių debesis, nebus dideli.
Sutikome moterį: ją sučiupo Ali ir akivaizdžiai matėsi, jog jis mano, kad tai pabėgusi vergė ir akivaizdžiai tikėjosi atlygio. Kita vertus, už ketvirčio mylios buvo kaimas iš kurio ji atėjo, tad matomai visos Ali pastangos bus bergždžios.
1866 m. gegužės 12 d.
Esame apie 4' į pietus šiaurės-pietus nuo Matavatavos (Matawatawa) arba Nyamatololės (Nyamatololé), arba nuo buvusio taško, kai teko sukti atgal (v.p.: turima galvoje ekspedicija Ruvumos upe aukštyn. Vietovės nepainioti su panašaus pavadinimo vietovėmis Zambijojoje ir Zambezėje)
1866 m. gegužės 13 d.
Sustojome prie Matavatavos kaimo.
Malonios išvaizdos moteris, kurios veidas buvo gausiai ištatuiruotas, atnešė
glėbį saldžiųjų nendrių arba „Sorghum saceliaratum“ (sorgų rūšies javas),
padėjo juos man prie kojų ir ištardama „aš jus čia jau mačiau anksčiau“, parodė
į upę, kur mes apsisukome. Prisiminiau, jog tuomet ji taip pat priėjo ir aš
paprašiau, kad valtis palauktų, kol ji suvaikščios paimti maisto pintinės.
Berods aš tuomet pintinę perdaviau Čikui (Chiko) ir už ją nesumokėjau. Kartais būna taip, kad jie įteikia dovanas
šiaip sau, nelaukdami jokio atlygio ir tai labai malonu, nors dažniausiai
teikia dovanas norėdami gauti didesnes. Ji buvo tylaus ir oraus būdo, ir lygiai
taip pat kalbėjo ir vaikščiojo. Aš dabar jai padovanojau mažą veidrodėlį (v.p.: originale tai
„looking-glass“, tad galimai tai galėjo būti ir kitoks dirbinys, kaip
pavyzdžiui – padidinimo stiklas, stiklinis permatomas rutuliukas, kažkoks
stiklinis mažmožis (na, nors ne ekranas ;) ir t.t.) ir ji sugrįžo su vienintele savo višta ir krepšiu agurkinių sėklų, iš kurių
spaudžiamas aliejus. Dėka juose esančio aliejaus, šios sėklos labai maistingos,
jas kepa ir valgo kaip riešutus. Ji, sakydama, jog dabar alkani laikai,
atsiprašė. Tada aš jai daviau dar ir medžiagos atraižą ir taip su Kenengone
(Kanañgoné) arba, kaip jos vardas gali būti rašomas - Kenenonė (Kanañoné), išsiskyriau.
Alkio išsekinti nešikai buvo labai mažai naudingi, o jiems nupirkti maisto negalėjome: mus supanti vietovė buvo išdžiūvusi ir tik vienur ar kitur matėsi mimozos ir dygliuotos akacijos.
1866 m. gegužės 14 d.
Nešikų negalėjau raginti eiti ilgiau, nei viena ar tris ketvirčius valandos: vyrai tuščiais skrandžiais greitai pavargsta. Mes pasiekėme Hesenės (Hassané) kaimą priešais aiškiai magminės kilmės Čizulvės kalvą (Chisulwé), esančią upės pietuose. Ji apaugusi medžiais, tuo tarpu kai granitinėse kalvose visada matomos uolos. Aplinkui išsimėtę dideli dolomito plėtmai. Gali būti, jog jis susiformavo iš sukepusio tufo, kuris, panašu, jog šioje šalyje visada išsilieja kartu su vandeniu, per vulkaninius išsiveržimus.
Mums atėjus, Hesenės dukra (v.p.: kaimai, ypač laikini, neretai vadindavosi/vadinami jai vadovaujančio vado vardu) kaip tik kėlė nuo laužo puodą su išvirtomis prancūziškų pupelėmis ankštyse ir vadas jį atnešė man. Aš pakviečiau jį pavalgyti kartu, tačiau vadas atsakė, kad jis yra pas save namuose, kur ir taip ką nors gaus, o aš svetimšalis keliauninkas. Jis, kaip ir visi kiti vadai yra žiniuonis ir jo sena storulė žmona taip pat žyniuonė. Jis niekada, išskyrus šią, nebuvo vedęs kitos žmonos, turėjo keturis vaikus, kurie gyveno kartu.
Vieną iš vado sūnų, kartu su keliais nešikais, pasiuntėme į pietus, kad šis nupirktų maisto atsargų. Sorgus (v.p.: originale „siroko“ – kartais taip būdavo rašoma) ir ryžius mes palikome Hesenės namuose paskui mus ateinantiems.
Sunku suvokti, kokį siaubą vietiniams kelia mazitai. Jie purto savo skydus ir vietiniai bėga, tarsi išgąsdinti elniai. Aš mačiau, jog vaikas sutiko nueiti nusilengviti per kelis žingsnius nuo savo senelės, tik, jei jis ją matys. Ngomano vadas, kurį arabai vadina Matumora (Matumora), maloniai priėmė masitus, o po to kelis iš jų užmušė ir, matyt, tai privertė juos atsitraukti.
1866 m. gegužės 14 ir 16 d.
Trumpi perėjimai dėl bado: aš gailiu nešikų. Nešikus, kuriuos nusiunčiau nupirkti atsargų į pietinį krantą, suklaidino patarška vaikinukas Čikungas (Chikungu) ir jie nukeliavo į šiaurę, kur, kaip mes žinojome, maisto nebuvo įmanoma įsigyti. Čikungo tikslas buvo gauti atlygį už tris dienas , kol jie vaikštinės be jokio rezultato. Gali būti, jog alkis sumaišė jiems protus. Aš pasakiau, jog už tas dienas, per kurias nieko nebuvo nuveikta, nebus ir mokama, ir jie su manimi sutiko. Nešikams mokame dvi pėdas kaliko į dieną arba sieksnį (fathom) ar šešias pėdas už tris dienas.
1866 m. gegužės 17 d.
Alkani nešikai nuėjo dar kelias mylias ir pasiūlė pereiti į dešinį upės krantą. Tad, kadangi tai buvo susiję ir su persikėlimu per Lujendą (v.p.: Luendi, bet daugiausiai žinoma kaip Lugenda upė, kuri įteka į Ruvumos upę šalia Ngomano), pradžioje aš prieštaravau, tačiau, vėliau, tikėdamasis ten gauti maisto, sutikau ir persikėlėme dviem labai mažomis kanojomis. Tuo tarpu Ali ir Musą išsiunčiau į pietus paieškoti maisto. Taip gavau šiek tiek žalių sorgų, už kuriuos susimokėjau. Tai nedidelės kelionės bėdos, kurių neverta minėti. Granitinė Čihokos (Chihoka) viršūnė matoma 15' į pietus pietvakarius nuo upės vagos (v.p.: skirtingai nuo originalo, angl. leidinyje „upės vagos“ nėra, tad skaitant į kur žiūrėti 15').
1866 m. gegužės 18 d.
Persikėlėme į vietą, kur matėsi šokoladinės spalvos išrantytos metamorfinės uolienos. Taip pat buvo sutinkami ir dolomito plėtmai, kartais kurių baltumas buvo tarsi marmuro. Visas kraštas sausas: žolė ir lapai sudžiūvę, traškūs ir nugeltę. Nors dabar ir sausra, bet didelė vandenį mėgstančių augalų gausa, tokių kaip žolinės akacijos su žaliais žirnių formos žiedais, įrodo, kad kitų metų laiku čia pakankamai drėgna. Likusios purve įspaustos, o dabar išdžiūvusios žmonių pėdos, rodo, jog dirva gali netgi pažliugti.
Kaimo vadą, kuriame nakvojome iš 17-liktos (į 18-liktą), kankino reumatizmas. Jis prašė vaistų. Aš jam jų daviau, tačiau jis pareikalavo, jog aš reikiamą dozę jam duočiau asmeniškai iš savo rankos. Kaip užmokestį jis man davė krepšį siroko ir žalio sorgo. Šiuo užmokesčiu buvau patenkintas, nes mano žmonės kentėjo dėl maisto nepritekliaus ir man teko dalinti tarp jų nedideles miltų porcijas, kurias buvau išsaugojęs sau.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje (metamorfinių uolienų aprašymo detales praleidžiu – dienoraštyje aprašymas kiek smulkesnis):
„Neturime supratimo, kas mūsų laukia ateityje ir laukiame kada nueisime pas Mach(č)umorą ir bandysime įkalbėti (priversti) Matambvės (Matambwe) žmones keliauti į pietus nupirkti maisto.
Toliau išvardinti nešikai ir jų kroviniai (manau, kad ne visa apimtimi, o tai kas D.L. atrodė svarbiau, bet vis tiek labai įdomu!):
Komota ryšulys ir krepšys
Nimperna = kava ir[ ] (kitkas)
Manerno - cukrus
Nkutkonos - ryšulys ir kilimėlis
Songaro - maisto gaminimo įranga
Molera - dėžė
Likole - ryšulys ir burė (tentas)
Kizinga - miltų dėžė
Alakola - dėžė
Marinde - prieskoniai, pipirai
Nchinama - miltų dėžė
Likako - 4 kubitai (kaip ir uoliekčiai, galimai perėmė matavimą iš arabų, jie taip matuodavo medžiagą. Tai tas kubitas dabar atitiktų nuo 90 cm. iki 120 cm. Tai būtų - 4-5 metrai medžiagos)
-------------------
1866 m. gegužės 19 d.
Tęsėme kelionę su nešikais, kuriuos pavyko nusamdyti prie perkėlos, mes pasiekėme abiejų susiliejimo vietą, tačiau pačios vietos nematėme. Mačumoros kaimas buvo už poros mylių viršun Loendės upe. Nusiunčiau pas pagalbos. Šiandien ryte jis atėjo. Tai buvo aukštas ir gerai sudėtas vyras, o raukšlės ant kaktos pridavė rūstaus vyro išvaizdą. Jis mus perkėlė per Loendę, kuri neabejotinai tampa pagrindiniu Rovumos intaku, kuri ateina iš vakarų, nors šioji upė, kuri čia yra 150-200 žingsnių (jardų) pločio, o aukščiau esanti Rovuma 200-250 jardų pločio ir pilna salų. Uolų ir smėlėtų pakrančių. Leondė, beje, yra labai panaši. teka iš vakarų, tai viršutinė upė čia, pietvakariuose, vadinama ne Povuma, o Loende. Mes matome santaką apie 2' į šiaurę. Abi šios upės sraunios, seklios ir smėlėtos. Jose plaukiojama mažomis kanojomis (luotais), o žmonės didžiuojasi mokėjimu jas vikriai valdyti ir moterys meistriškume niekuo nenusileidžia vyrams.
Pažvelgus prieš Leondės srovę, matome granitinę viršūnę, kuri vadinama Nkandže (Nkanjé). Ji maždaug 20 mylių nuo mūsų. O už jos kontūro matomi kalnų kontūrai su atviromis anglies klodų siūlėmis. Šio mineralo yra ir Loendės smėlynuose.
Šiame krašte Matumora (v.p.: arba Mačumora – matyt jį įvairiai vadino, bet asmuo tas pats. aoie jį dar bus kjitą savaitę, kad jis ne čionykštis, o pabėgėlis) turi gerą reputaciją ir daug kas pas jį bėga nuo priespaudos. Jis buvo labai mandagus: sėdėjo priešingame krante, kol neprkėlė krovinio, o po to pats atplaukė su kanoja pasiimti manęs. Jis atvėrė krepšį pilną žuvies, kuris buvo įmerktas užtvankoje ir ją visą atidavė man. Vėliau atnešė ir šiek tiek žalio sorogo. Kaip paaiškėjo, jis buvo praradęs visus savo grūdus, nes turėjo su savo žmonėmis bėgti į Marumbą (Marumba) - į uolietą salą Rovumoje, kuri maždaug šešios mylios virš Matavatos. Jis teigia, kad Loendi ir Rovuma teka iš Nyasos ežero, tačiau valtimi aukštyn negalima pakilti, nes yra daugybė slenksčių ir būtų keista, jei visa tai tik mitas. Matumora pasiteiravo ar tuose kraštuose per kuriuos ėjome yra ramūs, nes čia vergų medžiotojai užsipuolė iš visų pusių. Jis niekad nemedžiojo žmonių (vergovei), o jei mane keliaujant užpultų, jis ateitų į pagalbą. Jis taip pat pasakė, jog dar nėra matęs europiečio (dr. Rosšeris (Roscher) keliavo apsimetęs arabu). Taip pat negalėjo pasakyti, kur yra Likumbu prie Ngomano: būtent ten, kaip kalbama, Rosšeris paliko savo atsargas (prekes).
(v.p.: dr. Albrechtas Rosšeris (Albrecht Roscher, 1836-1860) vokiečių keliautojas. Jį nužudė prie Malavio ežero 1860m. Įdomu tai, kad jis keliavo kartu su arabų vergų pirkliais, o jį nužudė jo tarnas. Viena iš versijų, jog tai arabų vergų pirklių suokalbis, nes šie bijojo, jog bus atskleisti maršrutai ir darbeliai. Tam momentui surinkti jo stebėjimai ir moksliai darbai buvo prarasti)
Masitų judėjo su moterimis, vaikais, jaučiais ir ožkomis. Jų gentis terorizuoja kitus ir grobia žmones vergijai ir jų skydams negali pasipriešinti. Tačiau, jei jie būtų nuėję žemyn Rovumos, tai dėl musės cėcė, būtų praradę visus jaučius.
------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
D.L. ne be reikalo mini, jog Matumora labai mandagus ir geranoriškas. Jis nusiuntė pas jį Ali, kuris atnešė žinią, kur jis lauks D.L. ir Matumora savo pažadą ištesėjo.
Kalbant apie Rovumos ištakas, tai D.L. nustebo dėl mito, o Mačumora (dienoraštyje būtent Machumora) pažadėjo paieškoti, kur Romuvos viršupyje kupranugariai galėtų praeiti, nes ten yra virš 20 uolų, kurios 300-400 pėdų aukščio.
D.L. tos dienos užrašai mena, jog: čia žolė buvo geltona ir pažeista sausros, tačiau kai kurie augalai rodo, jog drėgnu laikotarpiu, žaluma bujoja. Pagrindinis medis yra African Lignum – juodmedis. Visas kraštas lopais nusėjamas sorgu, o drėgnose vietose, po pabėgimo nuo masitų auginami kukurūzai (maize), pupelės ir saldžiosios bulvės.
Bon Ali (Bon Ale) arba Bin Alei (Bin aleī), arabų vedlys nuo Kindanio iki Ngomano (tas pats vedlys), ir jam sumokėta 20 dolerių ir dar viršaus 2,5 dolerio ir padovanota muškietą už geras paslaugas, ir D.L. nori, jog jis pasirašytų jo dienoraštyje.
Pastaba. Angliškame 1874 m. leidime šis epizodas nedetalizuojamas ir perneštas į 20 d.
-----------------------------
1866 m. gegužės 20 d.
Atsiskaičiau su Ali ir jis liko pilnai patenkintas. „Kartu įteikiau pranešimą „No. 2 Geographical“ ir nusiunčiau keturis vyrus į pietus nupirkti maisto. Mes esame Matambvėje. Du Matumoro vyrai paskirti vedliais. Esame panašiai 2' į pietvakarius nuo Ngomano santakos: 11° 26' 23" P.P. ir 37° 40' 52" R.I.
Mus pasiekė vienas iš Nasikos vaikinų ir perdavė, jog jį atsiuntė sipajai, kad jie toliau nekeliaus. Jog jie priėjo šias tolimas vietas su didžiausiais vargais, nes havildaras juos privertė. Sipajai daugiau nebenori jam paklusti, anksti rytais keltis ir keliauti tolyn. Jie voliojasi pakelėje, o jų mantą, šautuvus ir amuniciją patikėjo nešti vietiniams nešikams. Taip sipajai tapo visiškai nereikalingi. Juodasis buivolas, kaip ir vienas kupranugaris nugaišo. Jie taip pat kažkur paliko susirgusį mulą. Jei nežinočiau apie cėcė egzistavimą, tai manyčiau, jog gyvuliai krito tik dėl blogo elgesio ir sunkaus darbo.
Aš nusiunčiau jiems raštelį, jog aš jau įsitikinau jų nepaklusnumu, nenoru ir vengimu vykdyti savo pareigas, tad kai tik iš havldaro gausiu oficialų pranešimą, išsiųsiu juos atgal. Gailiuosi tik dėl to, jog teks išsiskirti su seržantu.
Greitai po to, kai sutemo ir pakilo mėnulis, leopardas pačiupo ir nusinešė mūsų mažąjį šunį. Kalbama, jog prieš kelias dienas jis nusitempė ir žmogų.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pradžia šios dienos suvelta: iš tiesų ieškoti, pirkti maisto buvo išsiųsti 4 Džoanos vyrai, o tiedu Matumoro vyrai buvo jų vedliai. Jie su savimi nešėsi šešis sieksnius audinio, o Ali įteikė gabalą audinio skirti havildarui, kad šis pakeliui už jį nusipirktų ką gali. Toliau tekstas patrintas, bet panašu, jog ten užuomina, jog Ali išvyksta į Somalį
----------
1866 m. gegužės 22 d.
Grįžę vyrai parnešė mažai maisto, nors už jį atidavė daug audinio. Nors Matumora ir labai draugiškas, bet jis neturi ko duoti, išskyrus žalios sorgos, kurios atneša kiekvieną dieną.
Kiekvieną popietę pučia pietų vėjas. Lietūs liovėsi gegužės viduryje, o temperatūra krinta. Tuomet keli naktiniai lietūs, uždarė lietaus sezoną.
1866 m. gegužės 23-24 d.
Atlikau keletą mėnulio stebėjimų.
-------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Angliškame leidinyje supainiota 22 ir 23 dienos. Tiksliau 23 diena perkelta į 22 dieną. Tačiau ne viskas papildomai pasakytina, jog, jog tuo metu oras labai atšalo, o pietų vėjas labai stiprus ir kartais pučia net naktį.
24 dieną (naktį) stebėjo mėnulį - ☾⨀ Pollux Antares & Saturn. Tai reikštų, jog stebėjo mėnulį, Poluksą (17 ryškumo Dvynių žvaigždė), Antarį (16 ryškumo žvaigždė Skorpione) ir Saturną.
Pastaba. Nepatikslinau ar dvynių Poluksa toje platumoje buvo galima matyti, kas labai abejotina, kai Skorpiono žvaigždyną – be abejo galėjo. Galimai dėl šios detalės ir nebuvo šis sakinys įtrauktas į leidinį, nes leidėjui matomai irgi sukėlė panašių abejonių, o detalesnių užrašų apie stebėjimus nėra.
------------------
2020-10-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą