1866 m. gegužės 25 d.
Matumora ne Ndondės.
Tai vadas (atvykęs) iš pietvakarių ir priklauso matumbviams (Matumbwé tribe).
1866 m. gegužės 26 d.
Nusiunčiau Musą į vakarus nupirkti maisto. Jis grįžo 27 d. vakare, bet jo žygis buvo nesėkmingas. Kelyje jis sutiko vergų pirklį arabą, kuris supirko visas atsargas. Apie 11 vakaro, pro mūsų duris praėjo du vyrai su dviem moterim, kurie buvo sukaustyti grandinėmis. Vienas iš priešakinių vyrų nešė ugnį, o paskutinysis muškietą. Mutamora pripažįsta, jog jo žmonės vienas kitą pardavinėja.
1866 m. gegužės 27 d.
Atėjo havildaras ir Abrahimas (Abraham). Jis pasakė, jog viskas, ką rašiau laiškelyje, tikra tiesa ir kai jį perskaitė sipajams, jie atgailavo. Prie viso to pridėjo, jog jeigu juos gėdingai išsiųs atgal, tai neliks nieko kito, kaip kaltinti tik pačius save. Jis juos atvedė į Hesenės (Hassané) kaimą, tačiau iš jų vis tiek jokios naudos, nors ir paršo, kad juos pasilikčiau. Galiu duoti jiems dar vieną galimybę, bet dabar – jie tik sunki našta.
Pietvakariuose prasideda Megandža (Manganja), tačiau juos praėjus į pietvakarius, prasideda negyvenamos vietovės. Einant tiesiai į vakarus, prasideda kalnai ir ten jau įsikūrę masitai, tad tuo keliu keliauti negalima. Tad turiu keliauti link ežero vidurio (v.p.: Niasos ežeras pailgas – ji turi galvoje ties kranto viduriu), ten persikelti ir pasiekti vietą, kur buvau 1863 m.
-------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Įdomi situacija. Leidinyje kita diena yra tik birželio 2 d., o 27-30 d. labai suveltos ir nežinant tų dienų kai kurių įvykių, kyla klausimų, nes atsiranda šiokių tokių neaiškumų.
Tad:
- 26 dienoje aprašytas Musos grįžimas, realiai yra 27 dienos įvykis. Papildomai pasakytina, jog arabų vergų pirklys, kartu dar vedėsi ir vienintelį išlikusį vietinį kupranugarį, kurį buvo palikęs kairiame Rovumos krante upės virš Ngomano, bet jo negalėjo pervesti, nes dugnas buvo per daug dumblėtas.
- 28 d. Karščiuoju (karštinės simptomai). Havildaras ir Abrahimas ilsėjosi. Išsiųsti 2 šupangos (Shupanga) ir 3 džoanos ir vikatanio (Wikatani) vyrai nusipirkti maisto į pietus. Gyvūnų parvesti nepavyko...
- 29 d. nukeliavo prie Rovumos šalia Ngomano. Per upę, skersai giliosios vietos, per 60-70 jardų perkėlė gyvulius (v.p.: matomai nusekusi – upė ties ta vieta paprastai apie 80 jardų). Gyvulį rišo prie dviejų kanojų ir jį tempė į kitą krantą. Anapus liko 1 kupranugaris. Jis turi labai dideles šunvotes, kurios ne nuo musės cėcė ir sunkiai serga. Serga taip pat vienas buivolas, žaizdos padaryto ietimi arba muškietos durtuvu (bajonete). Veršiui, mului ir asilui – viskas gerai.
Ngomano
- 30 d. Havildaras ir Abrahimas nukeliavo pas sipajus ir jiems pranešė, jog už savo maištingą elgesį dabar, kaip bausmę, kiekvienas įsakau privalomai neštis savo daiktus. Aš dar daug ką galėsiu pasakyti kapralui, kai jis pasirodys: Zanzibare jis buvo prasiskolinęs, tad jo atžvilgiu susilaikiau nuo bausmės, manydamas, kad geras elgesys persvers tai, ką jis darė blogai., nes jis turėjo kelias žmonas
Šeimose matau daug moterų su kūdikiais prie krūtinės ir dar 3 metų ant kelių.. Kvailas paprotys, kai moteris trims metams išeina poilsio, iš ūkio, ir toks paprotys negali būti madingas tarp makondžių ir matambvės žmonių (v.p.: čia matomai turima galvoje Anglija ir kitos Europos šalys, kur XIX a. plačiai buvo paplitusi nuomonė, jog ištekėjusi moteris turi rūpintis namais, o vyras pajamomis).
- birželio 1 d. Vyrai iš Matambvės grįžo su geru kroviniu sorgu, ryžiais ir pupelėmis, tačiau atsinešė ne itin daug. Sipajai dar neatėjo – tai įprastinis jų sabotažas (maištavimas) aiškinant, kad jie dar nepasiruošę. Visą audinį supakavome į mažesnius ryšulėlius ir perkrovėme miltus iš dėžių... (susitvarkė bagažą)
--------
1866 m. birželio 2 d.
Pasiųsti į Matambvę, į pietryčius, vyrai grįžo su geromis grūdų atsargomis.
Sipajai nenori toliau eiti: jie sako, kad negali, tačiau, tai tiesiog atsikalbinėjimas. Sipajai pabandė Nasikos vaikinus įkalbėti, jog šie judėtų taip pat lėtai, kaip ir jie. Jie tuo tik bando mano kantrybę. Muškietų buožėmis jie negyvai primušė kupranugarį. Manau, jog reikia grįžti atgal, konfiskuoti muškietas ir su savimi pasiimti tik penkis-šešis, kurie pageidaus tęsti kelionę, bet tai bus sunku ir kažin ar iš to bus naudos.
Keliauti į vakarus nusprendžiau pirmadienį 4 dieną arba antradienį 5 dieną.
Sipajai Ali siūlė aštuonias rupijas, kad šis juos parvestų atgal į pakrantę. Taigi, tai jau panašu į sąmokslą.
(v.p.: rupija tai indiška sidabrinė moneta iki 17 a. Britai 1671 m. išleido OST-Indijos rupiją, tačiau jos buvo kelių rūšių, o nuo 1835 m. unifikuota ir grįno sidabro joje buvo 10,692 gr. (iš viso 11,664 gr.), o nuo 1862 m. ji jau tapo valstybine moneta)
Buivolė atrodo apverktinai. Bijau, kad jos pagrindinis priešas yra musė cėcė, bet viena vieta ant peties panaši į durtuvo padarytą žaizdą, o dėl daugumos kupranugarių žaizdų ir sutrenkimų įtariu sipajus.
Afrikos gamtoje daug kas gyvybinga, kaip ir patys afrikiečiai. Iš Gvinėjos į Šventos Elenos salą atsitiktinai buvo užvežti termitai („The white ant“ – termitų sinonimas), kad šie Džeimstauną tiesiog nuniokojo ir daug kas sužlugo ir gubernatoriui teko prašyti pagalbos. Kitose, taip vadinamose naujosiose žemėse, anglų naujakuriai atsinešė piktžoles. Tas pats yra ir su vabzdžiais. Europietiška kambarinė musė Naujojoje Zelandijoje išstūmė mėsinę mėlynąją musę. Naujakuriai specialiai tam buteliuose ir dėžėse vežėsi kambarines muses. Tačiau koks europinis vabzdys išstums musę cėcė? Arabai makondžiams padovanojo blakėmis, o mes, visur kur pasirodome, sutinkame kambarinę musę, mėlynąją mėsinę ir dar vieną, kuri panaši į kambarinę, bet su aštriu straubliuku ir dar kelias milžiniškas kraujasiurbes sparvas (gadfly). Čia vietos pakanka visiems.
Naujojoje Zelandijoje norvegišką žiurkę išstumia net europinė pelė, nekalbant jau apie Vatertono Hanoverio žiurkę (the Hanoverian rat of Waterton) (v.p.: ši klasifikacija truputį neatitinka dabartinės tikrovės. Tai dėl Charles Waterton įtakos. Jo teigimu rudosios/pilkosios žiurkės į angliją pateko iš Hanoverio, kartu su dinastija atėjusia po karalienės Anos mirties ir išstūmė britaniškąją. Nors ir norvegiška ir hanoverio – ta pati - Rattus norvegicus, kuri atkeliavo iš Azijos ir paplito Europoje XVIII a.), kuri karaliauja visoje šalyje. Maoriai sako: „Panašiai, kaip baltojo žmogau žiurkė išstūmė vietinę, taip ir europietiška musė išstums mūsiškę, kaip nuo dobilų žūsta mūsų paparčiai, taip ir maoriai neatsilaikys prieš baltąjį žmogų“. Kiaulė, kurią išsodino kapitonas Kukas , dabar paplito beveik pusėje salos ir atneša tokią žalą, kad vienas stambus fermeris, kuris valdo 100000 akrų žemės, mokėjo po 6 pensus už kiekvieną nužudytą kiaulę. Taip buvo iššaudyta 20000 kiaulių, bet apčiuopiamo rezultato nebuvo. Čia, Afrikoje, naminė kiaulė nereikalinga, nes gausu vietinių laukinių, kurios taip pat daro daug žalos. Be to, jos savo krauju maitina musę cėcė. Laukinės kiaulės vaikšto paskui avis ir suryja vargšus ėriukus, kai šie gimsta.
-----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Iš esmės tai kas buvo dienoraštyje ir kas leidinyje – nesutampa niekas. Tik vienas sakinukas ir tas pats iš birželio 1 dienos. Kas ir kodėl, ir dėl kokių priežasčių šią dieną oficialiame leidinyje perrašė, galima tik spėlioti (gal kažką perkėlė iš oficialių ataskaitų, o gal dar kažkas).
Taigi, 1866 m. birželio 2 d. parašytas vienas žodis „Ngomano“ ir krūva skaičių – toliau, kitame lape – birželio 3 d.
------------------
1866 m. birželio 3 d.
Buivolė apsiputojusi krito ir nudvėsė. Iš pažiūros, jos mėsa atrodo gera ir riebi, o žmonės ją valgo su malonumu, nors priekinė koja atrodo labai negerai ir aš kartais manau, jog nepaisant simptomų, kuriuos matau pas kupranugarius ir buivolus, ir tų, kuriuos matėme pas jaučius ir arklius, galimai dėl visko kalta ne tik musė cėcė, bet ir prasta jų priežiūra. Pas buivolo teliuką žaizda pusės colio gylio, o kupranugariai turėjo dideles votis ir, galų gale, specifinis kvapas, kuris pranašaują jų kritimą. Aš sutrikęs, nes nesu įsitikinęs tiktąją gyvulių dvėsimo priežastimi.
Matumoros paklausiau ar matambvai tiki Dievu. Jis atsakė, jog jie Jo pažįsta ir patarė neklausinėti čiabuvių, tarp kurių aš būnu, ar šie meldžiasi, nes šie gali pagalvoti, jog aš noriu juos užmušti. Matumorai pasakiau, jog mes mėgstame kalbėti apie Dievą ir panašius dalykus, bet jis man pareiškė, jog kai matambvai meldžiasi, tai maldos metu aukoja maistą, o po to ištaria maldos žodžius, bet iš tiesų apie Dievą žino itin mažai.
Jie visi labai gerbia Dievą, o atsakymas „mes Jo nepažįstame“, tai senas būdas užkirsti kalbas, kad apie jį nebūtų atsiliepta nepagarbiai, o tai jau gali pakenkti visam jų kraštui. Jį vadina „Mulungu“: vėliau Makočera (Makochera) man pasakė, jog „Jis nėra geras, nes nužudo daug žmonių“.
--------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Iš tikro karvė buivolė vakare. Kalbama apie tai, kad iš pažiūros blogai atrodė tik viena iš jos kojų, o visa kita nekelia įtarimų: mėsa graži ir ja mėgaujasi šupangos ir Džoanos vyrai – jie ją skaniai kepa (skrudina). Apie jokį veršiuką/teliuką nekalbama.
Taip pat užsimenama, jog jis iš tiesų labai sutrikęs dėl gyvulių kritimo priežasties (gyvuliai nevardijami).
Toliau tiesioginis vertimas:
„Aš sugalvojau
grįžti ir nuginkluoti sipajus ir išsiųsti jų lyderį (vadą), bet tai bus
pavadinta jų persekiojimu – Indijos karinė valdžia gali tam nepritarti. Kita
vertus, jie pakelti rankas ir ginklus prieš makondžius taip, kad bus suterštas
Anglijos vardas. Bet jei jie neateis dešimt mylių (čia originale „dešimt
užrašytas taip: „sixten“), nuo tos vietos, kur jie stovėjo jau savaitę,
aš juos paliksiu ir keliausiu tolyn, nes jie kelia vin nemalonumus ir išskyrus
valgymą, nieko neveikė. Jei būčiau mokėjęs jų kalbą, tai gal būtų kitaip, bet
po ranka visada buvo Nasikos berniukai, kurie vertėjavo.“
Dėl pokalbio apie Dievą su Matumora, tai tik toks patikslinimas, kad Matumora pasakė, jog jie aukoja šiek tiek grūdų ir mėsos.
-----------------
1866 m. birželio 4 d.
Palikome Ngomano. Buvau priverstas Nasikos berniukams pasakyti, jog jie arba turi pradėti dirbti, arba grįžti namo, nes kvaila, kad jie maitinasi mūsų maistu ir neneša netgi savo asmeninių daigtų, tad aš daugiau nesiruošiu kęsti tokios padėties. Tad dabar penki iš keturių neša ryšulius, o du visų kitų (Nasikos vaikinų) daiktus . Abrahimas ir Ričardas eina paskui. Aš jiems už krovinio nešimą pažadėjau po 10 rupijų į mėnesį, pradedant nuo šios dienos. Abrahimas nuoširdžiai dirbo visą kelią, tad jo darbo užmokestį galima skaičiuoti nuo balandžio 7 d., tai yra, nuo išėjimo iš Kindanio (Kindany).
----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Praleistos kelios žygio smulkmenos:
„1 birželio 4 d. įrašas: žygiavo taip, kad po 1¼ kelio ilsėtųsi devyniolika nešėjų ir nešulinis asilas ir mulas, o Nasikos berniukai neštų krovinį dar + 1 ¼ = ½ valandos.
Ryšulius nešė:
Andrew;
James Rutton;
Baraka;
Reuben;
Simon;
Mabruki;
Gardener.
2 birželio 4 d. įrašas:
nuo Ngomano:
Mandikelala – ryšulys;
chañkoma – raudoni karoliukai;
Ntambo – ryšulys;
Kantota – ryšulys;
Balalo – ryšulys;
Gombegane – kava ir pupelės;
Makolonga – stambus parakas;
Makolonga – arbata ir karoliukai;
Injunje kerin – karoliukai ir žuvies dėžė;
Chiringa – ryšulys;
Mpelepele – smulkus parakas;
Ilenga – provizija;
Kantanoe – didelis ryšulys;
Kirapuela – parakas;
Monda cukrus ir miltai;
Kapunda – stambus parakas;
Machinga – ryšulys;
Kontumbre – ryšulys;
Ngalale – ryšulys.“
Pastaba. Apie jokį Abrahimą nekalbama.
-----------------------------------------
1866 m. birželio 5 d.
Miegojome Lambos (Lamba) kaime prie Rovumos kranto, šalia triukšmingos srovės, 150 ar 200 jardų pločio su daugybe salų ir uolų.
Kraštas per kurį ėjome buvo apaugęs šviesiu mišku. Visur matomi apdirbamos žemės plotai, bet dabar jie išdžiūvę, o augalai nuvytę dėl sausros ir žiemos šalčio.
Praėjome per kaimą su nuimtu prinokusiu sorgos derliumi. Galvutės, tai yra varpos, dailiai sudėliotos šalia viena kitos į vientisą eilę, kad jos saulėkaitoje išdžiūtų ir dėl vėjo linguodamos neišbarstytų grūdų. Bet to, taip lengviau jas saugoti, kad paukščiais neišlestų. Pasitaiko ir sorgai, kurie neturi grūdų. Ši rūšis vadinama „Sorghum saccharatum”, nes stiebelyje daug cukraus ir čiabuviams jas labai mėgsta. Dabar, kai daugelis sorgo dar neprinoko (jis kaip tik žydi), jo stiebelis kaip cukrašvendrės ir vietiniai juos kramto. Tačiau, kai jis baigsis, nusimato badmetis. Tada gyventojai padarys tai, ką galės: pavyzdžiui sodins pupeles ir kukurūzus drėgnose vietose. Tose pačiose vietose gerai auga paprastasis afrikinis moliūgas, bet jis laikomas prastu maistu.
-------------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Aprašytas vietas dienoraščio originale įvardina kaip labai skurdžias, o nešikai vėl skundžiasi prastu maitinimu ir alkiu. Jie pailsėjo apie valandą ir palikę pagrindinį kelią, patraukė link įdirbtų laukų ir D.L. juos rado triauškiančius sorgo stiebus, tarsi jie būtų kokie galvijai.
Po to ėjo 3 valandas ir laukė pareinančių nešikų prie Makoa kaimo ant smėlėto upelio kranto, kur pamatė pirmą kartą gerai prinokusį sorgą. Toliau pasakojimas apie moliūgą, bet apie visokius javų džiovinimus, badą, pupelių sodinimus ir t.t., nekalbama – iš esmės iš tos dienos leidinio užrašų reali yra tik pirma pastraipa ir antros pastraipos paskutinis sakinys...
Tačiau toliau kalbama, jog:
„Veidų ir kūnų ženklai, tai tam tikra heraldika – kiekviena gentis turi savo skiriamuosius ž-enklus. Matambvės atveju , šie ženklai panašūs į senąsias egiptiečių figūras kuriomis jie vaizdavo sodus, medžius ir vandenį. O Makoa turi pusmėnulį ant kaktos ir kitų kūno vietų. Kartais jis atrodo kaip pasaga ant kaktos ar pilvo.
Tolumoj, šiaurės vakaruose, matau pilkus kalnų masyvus. Ten gyvena Makoa žmonės.
Sianitas, kuris buvo vakar ir šiandien, liko už mūsų rytuose. Matau, atsiskyrusius šešis vienpusės prizmės pavidalo bazalto blokus, o iš po sianito sunkiasi pilkas skystis, kuris visai nedegus (? – neaišku kas turėta galvoje). 8 mylios iki Mekosi kaimo“
------------------------------------
D.L. dienoraštyje pieštas paveikslėlis, kurio nebuvo leidinyje
2020-10-09
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą