Foto: Bangveulu pelkės. Nuotraukoje kūjagalvis gandras, kuris dar vadinamas Bangveulu pelkių karalium
1868 m. rugpjūčio 5 d.
Atėjome į Komobokombo gyvenvietę. Jos vadas buvo labai dosnus ir prašė pasisvečiuoti dar vieną dieną. Mes sutikome.
Paaiškėjo, jog Mahometas niekur nebuvo išėjęs.
1868 m. rugpjūčio 7 d.
Kizingoje sutikome būrelį pirklių, kurie keliavo į pajūrį ir jie pasiėmė mūsų laiškus. Šis būrys kelionėje užtruks apie penkis mėnesius, kol jie pasieks pajūrį. Dėl šalyje vyraujančių neramumų, pirkliai negali laisvai judėti visomis kryptimis. Pavyzdžiui, vienas pirklių būrių, kurie išėjo tuo pat metu, kaip mes, buvo priversti sugrįžti. Mahometas nusprendė vykti į Manjuemos (Manyuema), kai tik sugrįš į apylinkes išsiuntinėtos žmonių grupelės. Tai man labai naudinga. Jie turės eiti tuo pačiu keliu, kuriuo norėjau keliauti ir apžiūrėti Lualabą ir Lufirą, keliaujant į Čovambą. Nusprendžiau keliauti į šiaurę per Kasembės žemes ir vedliai jau buvo pasirengę išvykti. Aš taip pat buvau pasiruošęs vykti, tačiau gandai apie karą tose vietose, į kurias ketinome eiti, mane paskatino sustoti ir sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Banjamvezių vedliai ketino aukoti gaidį, kad sužinotų ar juos lydės sėkmė keliaujant šiuo keliu.
Mūsų suręsto aptvaro viduryje iškasė šulinį ir banjamveziai užsiėmė vario lydimu, kurį norėjo parduoti Manjuemoje (Manyuema), ir kulkų liejimu.
Atvyko Sidas bin Omaras, kuris perėjo Luapulą keliaudamas iš Irambos. Situacijos neaiškumas privertė prekybininkus susitarti: jie nusprendė suvienyti jėgas, kad užtikrintų pasitraukimo iš šalies saugumą. Jie labai energingai prieštaravo, kad vykčiau palei dešinį Luapulos krantą su maža grupe, tad nusprendžiau likti čia ir sulaukti, kol visi išvyks.
1868 m. rugpjūčio 13 d.
Banjamvesiai naudoja kūgio formos plaktuką be rankenos. Jie turi abiejų rūšių dumples: vieną iš ožkos odos, o kitą medinį ratą, kuris aptrauktas oda ir prie kurio vidurio pritaisyta rankena. Šias dumples jie naudoja didesnių luitų lydymui. Varį jie lydo puoduose, kurie iki pat viršaus prikrauti medžio pelenų. Ugniavietė apsupta skruzdėlynais, į kurį suliejamas išlydytas metalas. Šiuose skruzdėlynuose pilna įdubu, į kuriuos ir pilamas išlydytas metalas. Pilant išlydytą metalą, puodus jie laiko rankomis, kurios apsuptos šlapiais skudurais.
1868 m. rugpjūčio 15 d.
Suahilis Bin Omaras, iš Moaboso į Čambesi atėjo per šešias dienas. Kelionės metu jis kirto dvidešimt du upelius ir pelkėtas vietoves, kur gylis vietomis iki kelių arba iki juosmens.
Pučia stiprūs šalti vėjai.
Atvykus Sidui bin Omarui, buvo aptartas pasiūlymas nubausti Čikumbį, kuris atsisako mokėti skolas.
Aš išvykstu į Kasembą.
Sužinojau, kad Balobos šalyje yra dar vienas karštas šaltinis, kuris vadinamas „Fungwé“. Taigi šioje srityje yra trys karštosios versmės: „Fungwe“, „Kapira“ ir „Vana“.
Kelyje, kuriuo ruošiausi keliauti pas Kasembę, buvo nužudyti keli žmonės. Tai buvo dar vienas argumentas, kad nekeliaučiau šiuo keliu.
Banjamvesiai man papasakojo apie dar vieną Banjolo (Bonyolo) gentį, kurie išrauna priekinius viršutinius dantis taip, kaip tai daro batokai. Bajnolai gyvena netoli Loandos, kur yra Čipokolos (Chipokola) ežeras.
Bandau žvalgyti kelią.
Visi medžiai išleido šviežius jaunus skirtingų spalvų lapus. Pučia pietryčių vėjas. Viršutinio sluoksnio debesys juda vakarus.
1868 m. rugpjūčio 29 d.
„Kasko“ periodas prasidėjo tvankia ir karšta diena. Toks oras tęsis, kol neprasidės lietaus sezonas.
Mus visą laiką pasiekia gandai apie netoliese vykstančius amžinuosius karus ir vieną antpuolį, kurį įvykdė bausai (Bausé) – tai buvo kontrataka (1868-08-01).
Šį vakarą prasidėjo lietus – gana nuostabus ir išskirtinis, nes jis buvo prieš lietaus sezoną, kuris turėjo prasidėti po dviejų mėnesių. Tai buvo trumpa liūtis su perkūnija, o antroje dienos pusėje pasikartojo.
------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Dienoraščio originale pridėta su bendru tekstu nesusijusi pastaba, kad Mahometas Bogharibas Zanzibare gavo užduotį (misiją) iš Ghamiss Salem bin Abdullah išmokinti Mtesą, Sunos sūnų. Tačiau Mahometas galėjo pamokinti tik Korano ir klasikinės Korano arabų kalbos. Kitokių mokslų jis neįsivaizdavo, tačiau tai buvo pirmas bandymas ir jis manė, kad jei pasiseks su Mtesu, tai pasiseks ir su kitais vietiniais gyventojais. D.L. nuomone – tai bergždžia.
-------------------
__________________
[Leidėjo pastaba. Vėliau, kaip pamatysime, dr. D.Livingstonas aprašė šio regiono klimatą, kuris be galo svarbus ir įtakoja periodinius upių potvynius, kurie papildo milžiniškus Centrinės Afrikos ežerus]
_______________
Mano stebėjimai nepatvirtina idėjos, kad yra lietingos zonos, kur debesys išlieja savo „lobius“ nepaliaujamomis liūtimis. 1866/67 m. iškrito 42 coliai lietaus. 1867/68 krituliai buvo 53 coliai. Šiose platumose, maždaug tiek pat iškrinta ir vakarų krante. Per šiuos du metus liūtys visiškai liovėsi gegužę, išskyrus du dvi su perkūnija viduryje vandenskyros. Iki spalio vidurio ar jo pabaigos nelijo, o net ir lapkritį lijo tik protarpsniais. Tačiau nuo spalio iki gegužės beveik nebuvo dienos, kad negriaudėtų. Perkūniją ar jos griausmą afrikiečiai laiko artėjančios liūčių pabaigos ženklu. Drėgniausia vieta yra vidurinė vandenskyros dalis. Labai aukštą klimato drėgnumą žymi augalija: seni ir jauni medžiai gausiai apaugę kerpėmis. Kai kurios kerpės yra plokščios, auga ant kamienų ir šakų, o kitos pakimba ilgų pluoštų pavidalu, panašiai kaip vėjyje plazdančios senų žmonių barzdos. Didelių orchidėjų ant medžių, kurios auga kartu su gausybe kerpių, išskyrus kaip mangrovių pelkėse pajūryje - niekur kitur nerasi.
Aš negaliu paaiškinti didesnio baseino drėgnumo, palyginti su likusia šalies dalimi, išskyrus tai, kad vyraujantys vėjai pučia iš pietryčių ir iš ten, tai yra iš Indijos vandenyno, atneša lietų. Arčiau paviršiaus dažniausiai pučia pietryčių krypties vėjas, tačiau, tuo pačiu metu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose galima pastebėti stiprų vėją, pučiantį iš šiaurės vakarų, tai yra - iš žemai esančios drėgnos vakarinės pakrantės ir Atlanto vandenyno. Tikėtina, kad gausių kritulių laikotarpiais susiduria dvi vėjų kryptys, o dabar – rugpjūtyje – abi kryptys sutampa. Tai, kad čia buvo pasakyta, yra pagrįsta tuo, kad visi nuolatiniai krituliai tropikų juostoje ateina iš priešingos pusės, nei vyraujanti vėjo kryptis šiuo metų laiku. Retkarčiais kritulius atneša iš pietryčių.
Bangveolo ežero salose gerai atsekama šioje srityje vyraujančių vėjų kryptys: medžių kamienai sulenkti priešinga pietryčių kryptimi; vėjo pusėje esančios šakos yra neišsivysčiusios arba nudžiūvusios, o šiaurės vakarų pusėje esančios šakos tęsiasi tiesiai iš kamieno ir nusveria medžius. Tas pats išlinkimas iš pietryčių pastebimas medžiuose, kurie auga atvirose vietose, kaip pavyzdžiui, kalno viršūnėje. Kizinge, esančiame virš Bangveolo ežero, medžiai kerpėmis dengiami daugiausia pietryčių pusėje; kerpės taip pat dengia viršutinę šakų pusę, einančią horizontaliai šiaurės vakarų kryptimi arba priešinga kryptimi. Augalai ir medžiai, kuriuos kitose Afrikos vietose galima pamatyti tik palei upių krantus ar kitose drėgnose vietose, šioje šalyje auga labai gausiai; net akmenys yra padengti kerpėmis, o jų plyšiuose auga paparčiai.
Tačiau ryškiausias gausios drėgmės požymis yra daugybė čia rastų antžeminių „kempinių“ ar vietų, kuriose pastoviai telkšo vanduo. Keliaudamas iš Kizingos į Bangveolo, trisdešimt mylių ruože, eidamas pietryčių kryptimi, perėjau dvidešimt devynis tokius vandens rezervuarus. Vietoje „kempinės“ vartojant žodį „pelkė“, ji suteiktų didesnį įsivaizdavimą apie vietovę, tačiau mes dažniausiai siejame sąvoką „pelkė“ su durpinga vietove, kai čia durpių visiškai nėra (v.p.: sprendžiant iš tokio paaiškinimo, tokios liūliuojančios drėgnos ar apsemtos seklios vietovės lietuviškas geriausias atitikmuo yra tiesiog „bala“ ar „balos“. Na ir mūsų įsivaizdavimas apie pelkes yra kiek kitoks, nei XIX a. anglų-škotų. Tad saugodamas teksto ir autoriaus stilių, kuris labai gerai atspindi to meto mąstymą ir geografinius britų įsivaizdavimus - šios sąvokos (bala/balos) niekur nenaudojau. Kaip pavyzdžiui – štai vien dėl štai tokio žurnalo autoriaus pamąstymo ar išvedžiojimų – dalis XIX a. jau „mechaniškai-itin taisyklingai“ išversto lietuviško teksto netektų prasmės), o gruntas susideda iš juodos, akytos, padengtos kieta gyslota žole ir kai kuriais drėgmę mėgstančiais augalais, dirvos.
Daug kur „kempinėse“ yra didelis kiekis geležies oksido. Šio oksido srautai tiršti kaip sirupas ir lėtai juda „kempine“ tarsi mažos raudonos lytys per ledonešį. Kai žengi tiesiai per „kempinės“ juodžemį, paviršiuje vandens nesimato arba jis tik truputį pakilęs, tai vanduo į paviršių ištrykšta srovėmis ir apipila arba apsemia koją. Takeliuose, kurie veda per „kempines“, žemė lengvai pavirsta į minkštą purvą, tačiau jis labai greitai nugrimzta į dugną, tarsi jos tankis būtų itin didelis. „Kempinėse“ esantis vanduo visą laiką cirkuliuoja ir sunkiasi. „Kempinės“ dažniausiai sutinkamos žemesniuose slėniuose, kuriuose nėra medžių ir krūmų, tačiau, kurie yra išsibarstę miškingoje vietovėje.
Žolė „kempinėse“ auga tik iki pėdos arba penkiolikos colių, bet tanki. Iš toli, iš pirmo žvilgsnio, tokia žole apaugusi „kempinė“ atrodo, kaip kokio Anglijos dvarininko parko veja. "Kempinės" plotis dažniausiai nuo ketvirčio mylios iki vienos mylios, o ilgis - nuo dviejų iki dešimties mylių ar daugiau. Esant stiprioms liūtims, miškingose lygumose vanduo susigeria į žemę. Čia niekada nepamatysi tekančių upelių, nebent netyčia kokia upė kirs taką. Vanduo, prasiskverbęs į aštuonių pėdų gylį, pasiekia geltono smėlio sluoksnį, po kuriuo guli kitas smulkesnio baltojo smėlio sluoksnis, kuris suformuoja tankią masę sluoksnio apačioje ir sulaiko tolesnį vandens įsiskverbimą.
Lygiai tą patį buvome radę Kalahario dykumoje, kai kasėme šulinius, iš kurių mūsų jaučiai galėjo gerti vandenį. Vanduo, tiek čia, tiek ten - nukreiptas palei smulkaus smėlio sluoksnį į artimiausią slėnį ir iš visų pusių išsiveržia per storą juodos poringos žemės dangą ir suformuoja „kempinę“. Dykumoje, kai kuriuose slėniuose, vanduo išeina sudrėkindamas paviršinį smėlio sluoksnį ir bušmenai šį vandenį išsiurbia ypatingu būdu (v.p.: tas išsiurbimas primytiviomis priemonėmis gana įdomus: surandama išdžiūvusi upės ar upelio vaga, prakasamas šulinys ir vamzdeliu, su filtru (filtrui tinka ir išdžiūvusi žolė), palengva siurbiamas vanduo (burna) ir jis išspjaunamas į tuščiavidurį stručio kiaušinio lukštą (pradurta tik skylutė, o kiaušinio turinys ištekintas). Tokie indai vėliau gali būti pakasami, kaip vandens saugyklos arba naudojami, kaip gertuvė. Iš augalų, tai žinomiausia taip vadinama "pieno medžio" šaknis ar ropė, kuri ganėtinai vandeninga (milkplant root (Raphionacme burkei) - pas mus kartais gali pasitaikyti, kaip dekoratyvinė gėlė).
Kai prieš daugelį metų nusikasėme iki sutankinto smėlio sluoksnio, afrikiečiai paprašė mūsų daugiau nekasti, nes nebeliktų viso vandens ir mes, matydami, kad vanduo iš smulkaus smėlio iš visų pusių patenka į šulinį, bet nepatenka iš sutankinto sluoksnio apačioje, nustojome kasti. Tačiau, kiek vėliau, du kvaili anglai kasė per sutankintą sluoksnį, nepaisant to, kad afrikiečiai maldavo jų to nedaryti - šulinys ir visas slėnis galiausiai išdžiūvo. O šiose vietose vanduo, ištekėjęs iš „kempinės“ paviršiaus kaupiasi sekliojo slėnio, kurį užima „kempinė“, viduryje ir sudaro lėtai tekantį upeliuką (srovę) ir, toliau, pasroviui, didėjant nuolydžiui, upelis išgraužia gilesnį kanalą su stačiais krantais, iš kurių abiejų pusių jį supa „kempinės“ juostos apie du šimtai ar daugiau jardų. Iš „kempinės“ vandens nuolat teka ir upelis didėja. Upelis, pasiekęs uolėtą žemę, tampa nesibaigiančia upe, kurios dugne auga daugybė vandens augalų.
Vienas čionykštis ypatumas gali nustebinti visus: vanduo niekada nebūna spalvotas ar drumstas. Mačiau tik vieną upę, kurios vanduo per potvynį drumstas - Čamą, kuri tekančią per aliuvinę lygumą Loperoje (v.p.: aliuvis (lot. „alluvio“ – sąnašos) – nuotrupinė medžiaga, kuri susidaro dėl pastovaus tekančio srauto. Upių slėniuose dengia ir formuoja salpą, terasas, užpildo vagą ir senvages). Įdomus ir dar vienas ypatumas: visiškai pasibaigus lietui, šios upės pasiekia didžiausią pilnumą ir sukelia potvynius. Panašu, kad baigiantis liūčių sezonui, „kempinės“ pajuda, o išsiplėtusios poros ir skylės išleidžia vandenį ir prasideda potvynis. Kai vanduo atslūgsta ir žemė po potvynio vėl nusileidžia, poros veikia kaip natūralūs vožtuvai ir vanduo tarsi uždaromas nuo žemės sluoksnio svorio. Kadangi visam smėliui, per kurį lietus prasiskverbia, įmirkyti reikia laiko, „kempinę“ didelis vandens kiekis gali pasiekti tik maždaug per mėnesį po stiprių liūčių.
Per Lundą keliavau tuo metu, kai „kempinės“ buvo prisotintos vandens. Žolėmis apaugęs gruntas taip išsipūtė, kad susiformavo kauburiai. Tad suklupus ar nepastačius kojos ant žolės kauburio, iš kurių susiformuoja kelias, tada prasmengi iki šlaunų į skystą purvą. Šiuo metu „kempinę“ galėjome kirsti tik natūraliais takais, o per upę - tik tuo atveju, jei buvo tiltas, o kitose „kempinė“ buvo nepraeinama. Mūsų jaučiai nuolat įklimpdavo į purvą visomis keturiomis kojomis iki pat pilvo. Pamatę švarų smėlėtą dugną „kempinės“ viduryje, jie noriai brisdavo į vandenį: dažniausiai, pakėlę aukštyn uodegas, tuo parodydami, kokį nervinį šoką jie buvo patyrę.
Keliautojui šios „kempinės“ kelia rimtus sunkumus. Aš perėjau per dvidešimt devynias minėtas „kempines“ sausojo sezono, ketvirto mėnesio pabaigoje, tačiau viduryje jų esantis upelių vanduo dar net nebuvo pradėjęs slūgti. Tuo metu jų gylis buvo iki blauzdos vidurio, o kai kur iki juosmens ir tam, kad juos pereiti, reikėdavo 15-40 minučių. Per upę vedančiuose takeliuose, buvo daug gilių įdubų ir kai prasmengi į tokią duobę, kiekvieno kūno raumeniu pajunti sukrėtimą. Jau perėjęs upelį ir tarsi eidamas sąlyginai žeme, staiga gali prasmegti visa koja, o juodojo purvo fontanas apipila iki klubų. Tik pasiekę medžius ir nulipę nuo šios apniukusios žemės, gali pasijusti saugus nuo purvo ir siurbėlių (dėlių).
Šiose vietose esančių upių tiesiog nesuskaičiuojama daugybė. Jie prasideda kalvagūbriuose ir neabejotinai jie suformuoja Zambezės, Kongo ir Nilo ištakas. Susijungę upeliai sudaro aštuoniasdešimt – šimtą jardų pločio upes ir visada tokias gilias, kad joms kirsti reikia valčių ar tiltų. Šias upes siūlau įvardinti, kaip antriniais šaltiniais, kurie maitina Nilą. Jos nuteka trimis kryptimis ir sudaro didžiosios Egipto upės pradžią.
Esu dėkingas visagalei Apvaizdai, kuri mane saugojo ir leido atlikti šiuos atradimus. Dar daug ką reikia nuveikti, ir, jei man bus suteikta sveikata ir apsauga, aš baigsiu šį darbą.
Šalia vandenskyros išdžiūsta tik kelios „kempinės“. Kitose vietose tai atsitinka dažniau. "Kempinės" paviršiaus įtrūkimų gylis yra nuo penkiolikos iki aštuoniolikos colių, o jų plotis nuo dviejų iki trijų colių. Krabai ir kiti gyvūnai, išvalydami savo praėjimus atranda tai, ką pamačiau, kai kasiau šulinius prie Kizingos ir Kabuiros, ir tai, ką pamačiau afrikiečių iškastuose penkiolikos metrų grioviuose, kurie supo statinių, tai yra, „kempinės“ remiasi į smulkų balto išplauto smėlio sluoksnį. Įtrūkimai leidžia gerai įsivaizduoti lietaus poveikį: vietiniai spalio, lapkričio, gruodžio ir net sausio mėnesio liūtys lydimos griaustinių, plyšiams neturi jokios įtakos. Tik tada, kai saulė pradeda grįžti iš didžiausio pietų nuolydžio, įtrūkimai uždaro - užsispaudžia. Visa „kempinė“ kyla į viršų ir padengdama milžiniškas vandens mases, kurios kovo ir balandžio mėnesiais pratrūksta ir sukelia potvynius.
Kongo, Zambezi ir Nilo vandenys jūrą pasiekia per skirtingą laiką. Zambezio vandenys pasipildo dar ir dėka to, gausios liūtys upių vagoje suformuoja daug mažų ežerų, kurie maitina upes vasario mėnesį, kai tik saulė pasisuka į šiaurę.
Tai, kas buvo pasakyta aukščiau apie „Zambezi“, būgtais prieštarauja Seido bin Habibo man prieš kelias dienas pateiktai žiniai, kad jis aplankė Liambos ir Lufiros šaltinius. Ir viena, ir kita upė prasideda nuo ištakų, kurios suformuoja Lufirą ir vadinamos Čangozi. Pradinė versmė nedidelė ir yra aukštumų miškuose į pietvakarius nuo Katangos. Liambos šaltinis yra toks platus, kad žmogaus kitoje pusėje neįmanoma išgirsti, o jis pats atrodo labai mažutis. Atstumas tarp šių dviejų šaltinių yra penkios valandos keliaujant pėsčiomis. Bin Habibas gerai pažįsta Liambą, kur aš jį pirmą kartą ir sutikau. Lungos upė ištakos beveik toje pačioje vietoje teka į Leungę ir Kafuję. Tose vietose Lufira siauresnė už Kalongosi, tai yra, plotis mažiau nei aštuoniasdešimt ar du šimtus jardų, ir ji turi kelis aukštus krioklius.
Konio kalnagūbris leidžiantis į šiaurę ir pasiekia beveik Mpveto valdas. Balobų šalyje akmeninių būstų vadas vardu Mkana. Šiuos urvus iš Mpveto galima pasiekti per tris dienas keliaujant sunkiu keliu. Kadangi Muabas atsisakė man parodyti savo urvus (juos vadina „mita“, „miengelo“ ar „mpamankanana“), turiu pabandyti patekti į balobų šalies Mkana urvus.
Senegalo kregždės poruojasi gruodžio pradžioje.
______________
Apie potvynius
Savo pastaboje apie klimatą, aš paaiškinau apie potvynius, kuriuos suformuoja liūčių sezono metu pertvinkusios „kempinės“, kai saulė grįžta nuo didžiausio pietinio nuolydžio. Šiuo metu visos dirvos poros yra išsiplėtusios, o potvynius sukeliantis vanduo iš „kempinių“ išteka didžiuliais kiekiais, net ir pasibaigus liūtims. Tikriausiai kai kuriuos dalykus galima išsiaiškinti tiriant kritulius pusiaujo viduryje arba į šiaurę nuo jo, nes saulė nueina į šiaurę už mano maršrutų, tačiau mano įvardytas procesas neabejotinai paaiškina potvynius Konge ir Zambezėje. Labiausiai įžvalgūs buvo senovės išminčiai, įskaitant Straboną, kai Nilo potvynį siejo su vasaros lietumi pietuose. Tuo tarpu kiti, manę, kad potvynio priežastis yra tirpstantis sniegas Mėnulio kalnuose. Dar kiti, manė kad potvyniai kyla dėl šiaurės vėjo, nes jis pučia tiesiai prieš Nilo srovę prie jos žiočių. Buvo ir tokių teorijų, kurios mažiau pagrįstos, kad potvynį iššaukia vandenynas. Herodotas ir Plinijus Nilo potvynį siejo su tuo, kad vandens garavimas seka saulę.
2021-06-18
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą