1867 m. spalio 1 d.
Mus pamatęs Karungas (Karungu) labai išsigando. Pradžioje į statinių tvora atitvertą kaimą jis nieko neįsileido, bet po, kai arabai pasiuntė taikdarius ir pas kitus vadus, jis po kiek laiko tapo draugiškesnis. Dramblio kaulo pardavimui turėjo nedaug, o tie, kurie jo turėjo pakankamai – Mtetė ar Mtema (Mtété or Mtéma), labai šiurkščiai elgėsi su pasiuntiniais. Tad nusiuntėme pasiuntinius pas Nsamą paprašyti, kad šis pabandytų įkalbėti Mtemą ir Čikongo (Chikongo) elgtis su mumis draugiškiau, pardavinėti dramblio kaulą ir proviziją. Tačiau Nsama atsakė, kad šie vadai jam nepavaldūs ir jei jie mano, kad yra pakankamai stiprūs, jog galėtų kovoti prieš šautuvus, tai jam nėra ko pridurti. Kiti vadai grasino, jog pabėgs. Juos įtikinėjo, jog mes ketiname tik praeiti pro jų žemes ir jei jie mums duos vedlius, kurie parodys kelią , tai mes vengsime kaimų ir keliausime į tas šalis, kur galima nusipirkti dramblio kaulo.
Nežiūrint viso to, panika buvo tokia stipri, kad niekas nenorėjo su mumis bendradarbiauti, o kai mes, galų gale, pajudėjome, vadas prie Čomos upės įvykdė savo grasinimą ir mes aptikome tik tris tuščius kaimus. Tad, nors klėtys buvo pilnos grūdų, pardavėjų nebuvo ir niekas nesutrukdė jas vergams apvogti.
1867 m. spalio 3-4 d.
Čikongas (Chikongo) išklausęs Tipo-Tipo pasiūlymą nupirkti dramblio kaulą, pasakė: „O kada čia Tipo-Tipo paliko mano žemėse dramblio kaulą (kad ateina čia jo ieškoti)?“. Tačiau, vis tik, atsiuntė vieną iltį ir pareiškė: „Štai ir viskas, ką turiu. Tegu jis čionai neina“.
Priešišką elgesį paskatino baimė: „Jei Nsama (Insama) negalėjo atsilaikyti prieš „malongvaną“ (Malongwana) arba tiesiog – pirklius, tai kaip mes galime su jais susidurti?“ Aš norėjau tęsti kelionę link Moero ežero, tačiau visi teigia, kad mūsų dešimt šautuvų privers išsibėgioti visus kaimus: jie kupini teroro sukeltos baimės.
Spalio 5 dieną nulijo pirmasis lietaus sezono lietus.
1867 m. spalio 10 d.
Daugiausiai bendravau su Sidu. Jis mano, kad saulė kyla ir leidžiasi todėl, kad taip parašyta Korane – ir jam tai akivaizdu. Sidas tvirtina, kad Kristus išpranašavo Mahometo atėjimą ir, kad, ant kryžiaus kentėjo ne Jėzus, bet kažkas kitas, kuris jį pakeitė, nes neįtikėtina, jog tikrą pranašą taip nubaustų. Jis nesupranta, kad mes galime džiaugtis, jog Gelbėtojas mirė už mūsų nuodėmes.
1867 m. spalio 12 d.
Tipo-Tipo žmonės nušovė dramblį.
Dangus visą laiką apniukęs ir labai dažnai oras net nejuda.
1867 m. spalio 16 d.
Daugelio šio regiono moterų skydliaukė labai išsipūtusi: taip vadinama struma arba „Derbišyro kaklas“ (Derbyshire neck).Toks kaklas pasitaiko ir tarp vyrų. Be to, pas juos neretai pasitaiko „hydrocele“ (ištinęs sėklidžių kapšelis).
Vakar Čitimbos kaime, po ilgos ligos, mirė arabas. Vakare jį laidojo. Neprileido nė vienos moters. Prie mirusiojo labai ilgai meldėsi, o po to virš kapo ištempė ilga audeklą, p vyrai stovintys duobėje, palaikus paguldė po įremtus į dugną kuoliukais, kurie buvo nukreipti vienas į kitą. Tokie kuolai trukdo žemei užkristi ant kūno, kai duobė užkasama.
Velionio draugai surengė paminėjimą ir visiems išsiuntinėjo vaišių porcijas . Aš taip pat gavau didelę vaišių dalį.
1867 m. spalio 18 d.
Atėjo gandai, kad Nsamą į konfliktą su Čikonga nesikiša. Dvi žmonos muša būgnus, o jis šoka priešais jas – akivaizdu, kad nugrimzdo į vaikystę.
Kalbama, jog vakaruose nuo mūsų – daug arabų.
1867 m. spalio 20 d.
Stipriai sergu. Visada, kai neturiu darbo, labai prastai jaučiuosi: maudžia kaulus ir skauda galvą. Po to nebegalėjau valdyti nugaros raumenų – taip buvo prie Liembos (Tanganikos) ežero. Nėra apetito ir siaubingai troškina. Karštinės vaistai neveikia.
1867 m. spalio 21 d.
Sidas pasiuntė žmones pastatyti naują pašiūrę geresnėje vietoje, kuri man labiau tinkama.
1867 m. spalio 22 d.
Čikongo žinia dėl dramblio kaulo buvo atgrasanti, tačiau arabai eina su manimi eina į vakarus pas Čisavę (Chisawé's), kuris įpratęs prie arabų atėjusių nuo Tanganikos. Jis duos man palydovus, kurie mane nuves iki Moero, arabai grįš, o mes judėsime toliau.
1867 m. spalio 23 d.
Tipo-Tipo Karungui davė šiek tiek audinio ir šis „ieško kažko“ kuo galėtų atsidovanoti mainais. Taip sugaišome vieną dieną.
Kai vergas nori pakeisti šeimininką, jis eina pas tą, kuris jam labiau patinka ir jo akivaizdoje laužo ietį ar lanką ir perkėlimas tampa neatšaukiamu. Šis įdomus paprotys vyrauja Zambezėje ir, taip pat, Vaniamvesije (Wanyamwesi). Jei senas šeimininkas nori susigrąžinti vergą, naujasis gali atsisakyti jį atiduoti, išskyrus, kai gauna visą kainą. Vakar kaip tik toks įvykis ir įvyko.
1867 m. spalio 25 d.
Dėl pagarbos Koranui, čia praleidome vieną dieną. Ir tai tik todėl, kad arabai labai stengėsi: mūsų vedlys iš Haros suviliojo jauną mergaitę bėgti su juo ir atidavė ją globoti savo tautiečiui, kuris ėmėsi ją saugoti, ir papasakojo apie kitus tokius nutikimus. Nieko negali būti nuobodžiau, už arabų keliavimo būdą.
1867 m. spalio 26 d.
Ėjome penkias valandas į šiaurės vakarus per banguojančią, miškingą ir tankiai apgyvendintą šalį. Čia gausu stambių gyvūnų. Taip pat auga kelios rūšys medžių, kurie rusendami skleidžia labai malonų kvapą, o kelios rūšys kvepia, kai juos kerta. Gausiai auga karpažolės-spurgės (Euphorbia).
Nakvojome prie krioklio, kurio vandenys dėl nesenai nulijusio lietaus buvo labai purvini.
Kiekvieną dieną po pusiaudienio griaudžia griaustinis ir, kažkur, reguliariai lyja. Šie lietūs neatvėsina žemės ir neužtvindo per sausrą sueižėjusios žemės sutrūkinėjimų.
1867 m. spalio 27 d.
Išėjome anksti ryte per dulksną, kuri tęsėsi dvi valandas ir išėjome į trijų mylių lygumą, kur ganėsi daug stambių gyvūnų. Šios lygumas laikas nuo laiko pavirsta į pelkėtas vietoves – jos apsuptas kalvų keteromis, kurios virš lygumos iškyla iki 200-300 pėdų aukštį ar apaugusios medžiais.
Keteros padengtos tvirtu smiltainiu, kuris išaižytas balto koralo pėdsakais ir turi rusvo hematito lopinių.
Labai karšta ir mes greitai pavargstame.
Arabai keliauja be jokios sistemos. Pirmą dieną keliavome penkias valandas, šiandien tris su puse. Jei būtų buvę atvirkščiai – trumpi perėjimai pirmomis dienomis ir ženkliai ilgesni kitomis dienomis, tai raumenys priprastų prie apkrovos.
Į pietus nuo mūsų eina virtinė aukštumų, už kurių yra Nsamos slėniai.
1867 m. spalio 28 d.
Po penkių kelionės valandų pasiekėme Čomos upę ir Čifunos kaimą. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, vadas ir gyventojai pabėgo ir nieko nepavyko įkalbėti sugrįžti ir mums parduoti atsargų. Keliems žmonėms, kurie išdrįso prie mūsų prieiti, parodėme daiktus, kuriuos sutinkame mainyti į miltus, tačiau šie pasakė: „Taip, mes pakviesime moteris, kurios parduos miltus“, tačiau niekas taip ir neatėjo.
Visą dieną ilsėjomės prie Čomos kranto, kurios purvina srovė tekėjo pietvakarius, kur įtekėjo į Čiserą. Upė giliai įsigraužė tarp purvinų krantų. Jos plotis – 20 jardų, o atskirose vietose gylis iki juosmens arba jos neįmanoma perbristi. Joje daug žuvies, begemotų ir krokodilų.
Už labai aukštą kainą nupirkome žemės riešutų. Čiabuviai nesupranta, kad geriau būtų daugiau parduoti už mažesnę kainą, nei viską palikti vergų graibstymui.
1867 m. spalio 30 d.
Dvejose pašiūrėse radome dvi baisias skulptūras. Šios pašiūrės būtent joms ir buvo pastatytos. Jos labai prastai reprezentuoja vietinius gyventojus. Šie stabai naudojami lietaus iššaukimo ir gydimo ritualams. Tai pačios ryškiausios stabmeldystės apraiškos, kokias man teko matyti šioje šalyje.
1867 m. spalio 31 d.
Per penkias su puse valandas perėjome ilgą kalvų grandinę ir išėjome prie kelių kaimų, kurių gyventojai mums noriai pardavė maisto ir, šiaip, buvo draugiški.
Pakeliui pasitaikė buivolų banda, bet Sidas paėmė mano šautuvą iš vaikino/tarno, kuris jį nešė, ir kai banda praėjo visai greta, aš buvau bejėgis. Man labai nepatiko tai, kad mano paprastai mandagaus draugo arabo veiksmuose nebuvo sveikos nuovokos.
Pastaba. Reikia atsiminti: Mahomadas ben Salechas sako, jog Čoma įteka į Tanganiką (???). Ji teka į Kalangosę.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje paskutinis
įrašas dėl pastabų leidėjo ne visai teisingai perteiktas. Jis turėtų būti
užrašytas taip: „The Choma is said by Mohamad bin Saleh to go into Tanganyika (perbrauktas
žodis)?? It goes to Kalongosi“, t.y., kad arabo teiginys klaidingas – upė teka
į Kalangosę.
---------------------
2021-04-09
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą