Mvero ežero žvejai
1867 m. lapkričio 1 d.
Ėjome tarp kalvų, kurios buvo aukštesnės nei Itavoje, virtinės. Jos tankiai apaugusios medžiais. Kai kurie iš jų jau buvo apaugę tankia lapija, o, kai kurie, dar tik leido tamsiai raudonus lapelius. Kalvų aukštis skaičiuojant nuo lygumos (nuo pagrindo) apie 700-800 pėdų. Šioje vietovėje nėra sraunių upelių. Mes perėjome tik tris tingiai tekančius upelius, kurių gylis iki kelių.
Ganosi daugybė buivolų.
Bitėdžiai barsukai (a.p.. angl. Pasenęs terminas “The Ratel”. Lot. „Mellivora capensis“. Dar žinomas, kaip medlaižys. Beveik visaėdis. Nuo šakniavaisių ir vabalų, lervų, iki smulkių stuburinių gyvūnų. Pasitaikė atvejų, kai užpuldinėjo avis ir ožkas. Suryja viską – net odą ir plaukus. Yra pasakojimų, kad net iškasa žmonių palaikus ir suėda) užžeria buivolų mėšlą žemėmis, kad būtų patogiau gaudyti mėšlavabalius, kurie į jį įsirausia.
Priedangas nakvynei (palapines/pašiūres ar tiesiog ištemptus tentus) statome kalvos šlaite. Mes ėjome šešias su ketvirčiu valandos.
1867 m. lapkričio 2 d.
Keliaujame ta pačia kryptimi per atvirą slėnį, kuris gausiai apaugęs žemaūgėmis spurgėmis (euphorbia), kurias, dėdamas koją, traiškai kiekviename žingsnyje.
Priėjome nedidelį, bet sraunų Lipandės (Lipandé) upelį, kuris tekėjo į pietvakarius link Moero ežero. Persikėlėme per jį jau po valandos: šioje vietoje jis jau buvo 20 žingsnių pločio, gylis – iki kelių.
Nusileidome nuo gausiai medžiais apaugusios kalvos, kuri skiria Lipandės ir Lualo (Luao) upelius. Perbridome pastarąjį, kad apsinakvotume jo vakariniame krante.
Šios kalvos granitinės, o vienos iš jų, kairėje esančios ketera tęsiasi nuo 700 iki 1500 pėdų iki pat Moero.
Slėniai, per kuriuos keliaujame – labai gražūs. Vyrauja žalios spalvos. Gojų medžiai labai įvairių formų ir labai dažnai primena angliško parko peizažą. Vaizdą pagyvina ilga vergų nešikų vora, kuriuos surinko arabai. Jie eina trimis kolonomis. Iš viso 450 nešikų. Kiekvienas būrys turi savo vedlį su vėliavėle. Poilsio vietoje visas būrys sustingsta, kol ši vėliavėlė nepakeliama. Keliant šią vėliavą muša būgnus ir trimituoja kudu antilopės ragais (v.p.: primena mūsišką medžioklės ragą. Garsas baubiantis, galima išgauti kelias notacijas. Dideli ir labai susisukę atrodo ganėtinai egzotiškai. Kai kurie būna pagražinti, lakuoti, inkrustuoti – žodžiu, labai geras suvenyras iš Pietų ar Centrinės Afrikos. Nors būna nupjautų – supjaustytu – mažų, vos ne „birbynių“... jie gerokai pigesni, masiniam turistui, ir jau nesižiūri, jokios egzotikos – gali net supainioti su mūsišku karvės ragu...)
Afrikiečiai neperneša pašaipų. Todėl, jei žygiuojant kas nors nutinka (kaip pavyzdžiui, užsikabina kroviniu už šakos ir jis nukrenta nuo nešiko peties), visi kas tai mato, pradeda šūkalioti ir šaipytis iš nelaimėlio. Jei kas netyčia ką nors prapils arba pavargs ir prisės, jį paragina lygiai tokiais pačiai šūkaliojimais. Šios pašaipos priverčia stengtis iš visų jėgų. Ir jie visada skuba: nešdami krovinius ar statydami palapines, o šeimininkai pėdina paskui ir padeda tik sergantiems. Per dieną nueinamas toks atstumas, kokį gali įveikti šeimininkai arba mes. Jeigu žygio metu dažnai stoviniuotume, pavyzdžiui, po pusvalandį arba po ketvirtį valandos kas valandą ar kas dvi, žmonės ne itin pajaustų žygio negandas. Tuo tarpu ištisai žygiuoti penkias valandas, tai gerokai daugiau, nei žmogus gali ištverti karštame klimate.
Moterys vergės taip pat buvo ištvermingos: beveik visos ant galvos nešė ryšulius. Vienintelė išimtis, tai vyriausioji kiekvieno būrio moteris – arabo viršininko žmona. Jų galvos pridengtos balta skara, kuri papuošta auksu ir sidabru. Šios moterys ėjo ir laikėsi išdidžiai, net sunkiuosiuose žygio etapuose. Toks įspūdis, kad bronziniai žiedai ant kojų (aukščiau kauliuko), kurie svėrė ne vieną svarą, atrodė, kad tik padeda žingsniuoti. Kai tik pasiekiama nakvynės vieta, jos imasi maisto gaminimo ir čia joms nėra lygių: ruošia puikius ir skanius patiekalus iš laukinių vaisių ir kitokių, kaip mums atrodo, mažai tinkamų maistui produktų.
1867 m. lapkričio 3 d.
Kalvų virtinės po truputėlį nyksta. Žemė derlinga. Dviejų kaimų gyventojai nenorėjo mūsų įsileisti ir mes nuėjome iki trečio Kabvakvos (Kabwakwa) kaimo, kur gyvena Mahometo ben Saleho (Mohamad bin Saleh) sūnus su keliais vanjamveziais (Wanyamwesi), prie kurio ir įkūrėme savo stovyklą. Kaimo vado vardas Muabas, bet jo pačio mes nematėme. Gyventojai atnešė šiek tiek maisto pardavimui. Mahometo tėvas ne su mumis, o Kasemboje.
Vietiniai gyventojai turi polinkį melagystėms: apie kokią tik vietovę nepaklausi, visada atsako, jog „arti“, dramblio kaulo „labai daug“, provizijos „gausu“ ir visa tai kainuoja „labai pigiai“.
Mūsų vyresnieji patikėjo jaunuolio žodžiais ir nusprendė toliau nekeliauti. Iki Rua , kaip teigė jaunuolis – mėnesis kelio. , bet dramblio kaulo ten mažai. Tačiau, kaip paaiškėjo – iki Rua tik trys dienos kelio (po trijų dienų mes ją pamatėme). „Kasembėje ir čia, Buire ar Kabuire (Buiré, or Kabuiré), dramblio kaulo nėra“. Jaunuolis buvo teisus dėl Kasembės. Hamisas atsiuntė laišką su negeromis naujienomis: numirė Čitimba ir Mambvė. Čitimbos žmonės pešasi dėl vado vietos. Jie dabar badauja, nes arabai supirko visą proviziją. Moriris – vadas, iš kurio Nsama atėmė valdas – norėjo, kad Hamisas jam padėtų susigrąžinti žemes, tačiau šis pareiškė, kad sudarė taiką ir nesikiš.
Šios nemalonios žinios atėjo iš vietovės, kur buvo įrengti pagrindiniai arabų pirkinių sandėliai, todėl Saidas ir Tipo-Tipo nusprendė Buirėle praleisti tik 10-20 dienų, per kurias išsiuntinėti į apylinkes patikėtiniai supirks dramblio kaulą tiek, kiek pavyks jo rasti, o po to jie grįš atgal.
Kadangi Saidas ir tipo-Tipo pasiuntė žmones į Kasembę, nusprendžiau, kad pirmiausia keliausiu ten, vietoje to, kad eičiau į Udžidži.
Šiuose kraštuose labai daug strumos padidėjimo atvejų, nors nematau tam jokių priežasčių. Aukštis virš jūros lygio tik 3350 pėdų.
1867 m. lapkričio 7 d.
Išėjome Moero kryptimi. Dalį kelio mus lydėjo arabai. Jie visi buvo neįtikėtinai malonūs.
Mes priartėjome prie Kakomos (Kakoma) kalnų grandinės. Ji tęsiasi mūsų kairėje.
Nakvojome viename iš vado Kaputos kaimų ir keliaujame beveik tiesiai į pietus.
1867 m. lapkričio 8-9 d.
Slėnis, kurį apibrėžia Kakomos kalnai iš vienos pusės ir tolima kalnų virtine iš kitos – iš dešinės, tankiai nusėta kaimais. Tarp kaimų dažniausiai 120 žingsnių. Visi šie kaimai, panašiai, kaip ir Lundoje ar Londoje, glaudžiasi viename iš „Ficus indica“ rūšių šešėlyje. Vienas iš kaimų priklauso vadui Putai. Šis vadas – vyriausiasis vadas – atsiuntė pasiuntinį, kuris mums praneštų, kad jei apsinakvosime ir duosime jam audinio gabalą, tai jis duos žmonių, kurie ryt mus palydės ir perkels per upę. Aš būčiau sutikęs likti kaime, bet jo žmonės nepanorėjo išnuomoti trobelės, todėl mes nuėjome tolyn ir išėjome prie ežero, bet neturėjome kelto. Šis vadas, matomai manė, jog mes einame per Lualabą (Lualaba) prie Rua upės.
Panašu, jog Moero ežeras yra pakankamai didelis, o rytuose ir vakaruose jį juosia daugybė kalnų. Ežero krantai padengti stambiu smėliu ir tolygiai žemėdami dingsta po vandeniu. Už pakrantės prasideda tanki tropikų augmenija, kurioje žvejai pasistatę savo namelius.
Į vakarus nuo ežero, prasideda Rua šalis. Ji matoma kaip aukštas tamsus kalnagūbris. Kitas, kiek žemesnis, bet labiau susiskaldęs kalnagūbris supa rytinę ežero pusę. Per šiuos kalnus veda kelias į Kasembę.
Nakvojome šiauriniame ežero krante, žvejo pašiūrėje. Čiabuviai pardavimui atnešė didelę „monde“ žuvį. Ši žuvis slidi ir be žvynų, didelė galva su ūsais kaip „Siluridae“ (v.p.: stambus šamas iš šamažuvių šeimos), didelės akys. Dantenos panašios į šepetį, kaip būtų miniatiūrinio banginio. Teigiama, kad „mondė“ minta smulkiomis žuvelėmis. Ant nugaros kaulėtas pelekas (manau, kad jo paskirtis gynybinė): jo ilgis – du su puse colio ir storis, kaip žąsies plunksnos. Šios žuvys labai gyvybingos.
Šiaurinis krantas išlenktas gražiu lanku. Išilgai vakarinio kranto teka Lualabos upė. Iki deltos į Moero ežerą ji vadinama Luapula, o Luapula, jei tikėti pasakojimais, iki Moero ežero vadinama Bemba arba Bangveola (Bangweolo). Ji (visa upė) vadinama Čambese (Chambezé).
Keliavome išilgai šiaurinės pakrantės, kol nepasiekėme ežerą juosiančio kalnagūbrio, o po to pakilome į kalnus ir pasukome į pietus. Čiabuviai labai įtarūs ir mums priartėjus, uždaro vartus. Dabar mes vieni – iš viso 9 žmonės, tačiau, matomai, vietiniai turi pagrindo mūsų bijoti. Vieno kaimo vadas iš pradžių atsisakė mus įsileisti, o po to atsiuntė pasiuntinį, jog šis pasakytų, kad žmogus, kuris mūsų neįsileido – ne kaimo vadas, o tikrasis vadas tik-tik atvyko iš tolimos kelionės. Tad, kadangi geriau rodyti draugiškumą, mes grįžome atgal ir mus puikiai priėmė, o išeinant gausiai davė provizijos.
Čia daugybė musių, ir labai įkyrių. Jas matomai vilioja dideliais kiekiai išžvejojama žuvis. Čiabuviai – babembai (v.p.: dabar tai "bemba" arba "AbaBemba"), bet už Kalongosio upės – jau balundai.
Gyventojai verčiasi druskos prekyba, kurią išgauna iš druskingų šaltinių ir druskingo purvo, prekiaudami su Lunda ir kitomis šalimis. Kiekvieną dieną sutinkame druskos prekeivių būrius. Visi jie labai širdingai su mumis sveikinasi atsakydami į mūsų pasisveikinimą. Sveikindamiesi jie rankas trinasi žemėmis.
Mūsų kelias eina tarp dviejų kalnagūbrių. Vienas iš jų šliejasi prie rytinio ežero kranto, o kitas, panašiai už trijų mylių nuo jo, eina lygiagrečiai su pirmuoju. Kalnai tankiai apaugę storais medžiais ir padengti granitu. Šioje erdvėje tarp kalnų, įsikūrę daug kaimų, bet visi jie prastai įtvirtinti (nesaugūs).
1867 m. lapkričio 12 d.
Priėjome Kalongosi arba, kaip taria arabai ir portugalai – Karugvesi (Karungwesi) upės. Ji apie 60 jardų pločio, srauni ir akmenuota (teka per akmenis arba akmeninga vaga). Ši upė gana gili ir srauni. Netgi dabar, kai dar neprasidėjo lietaus sezonas, reikalingos valtys, tam, kad persikeltume. Taigiama, kad ji prasideda Kumbijoje arba Afare (Kumbi, or Afar) – šalyje esančioje pietryčiuose nuo mūsų perkėlos. Kai žuvis kyla neršti aukštyn upe, ją gaudo itin dideliais kiekiais. Tam naudojamos užtvaros, tinklai ir kabliukai. Į upę dedami dideli krepšiai pripildyti akmenimis ir, kai upė pakyla, ant jų stovi žvejai su meškerėmis ar tinklais.
Persikėlėme per Kolongosį ir dabar esame Lundos ar Londos (Lunda, or Londa) šalyje
1867 m. lapkričio 13 d.
Matėme, kad Kolongosės upė teka į šiaurę iki didelės žole apaugusios lygumos besišliejančios į Moero ežerą. Šioje vietoje upė pasuka į vakarus ir įsilieja į ežerą.
Žvejai mums išvardijo 39 žuvų rūšis, kurios veisiasi šiame ežere. Pasak jų, žuvis nenustoja kilti upe aukštyn, tik kartais jos būna daugiau, o kartais mažiau – tokios jos jau yra.
[toliau įvardinami žuvų pavadinimai]
Mondé; Mota; Lasa; Kasibé; Molobé; Lopembé; Motoya; Chipansa; Mpifu; Manda; Mpala; Moombo; Mfeu; Mendé; Seusé; Kadia nkololo; Etiaka; Nkomo; Lifisha; Sambamkaka; Ntondo; Sampa; Bongwé; Mabanga; Kisé; Kuanya; Nkosu; Palé; Mosungu; Litembwa; Mecheberé; Koninchia; Sipa; Lomembé; Molenga; Mirongé; Nfindo; Pende.
1867 m. lapkričio 14 d.
Suabejojome ar einame teisinga kryptimi ir nusiuntėme žmogų paklausti kelio į artimiausią kaimą. Vadas, kurio pasaulėžiūrą matomai suformavo Kasemba, atėjo kupinas rūstybės: „Kokią teisę turite eiti šiuo keliu, matydami, kad įprastinis keliais yra gerokai kairiau?“ Jis šią frazę ištarė pompastišku Lundos stiliumi ir kelio parodyti nepanorėjo. Mes nuėjome sau ir perėję per miškelį su aukštais medžiais, po keturių su puse valandos kelio į pietus pasiekėme medžių žievėtojų, kurie žievėdavo medžius dėl siūlų medžiagoms, pastatytas trobeles prie Kifurvos upės (Kifurwa River).
1867 m. lapkričio 15 d.
Lijo stiprus lietus, bet mes ėjome tolyn kol priėjome prie Kifurvos kaimo, kuris buvo apsuptas manijoko (cassava) laukų. Kitą dieną perėjome per Muatozės upelį (Muatozé), kuris buvo 25 jardų pločio. Jis srauniai tekėjo į Moero ežerą. Kabukvos upė (River Kabukwa) 7 jardų pločio ir gylio iki kelių, kuri įsiliejo į Muatozę.
Dabar perėjome Čirongo upę (Chirongo), kurios plotis vienas jardas ir toks pat vieno jardo gylis. Žygiuojame per aukštą ir gerą mišką, kuriame auga kopalmedžiai ir medžiai, kurių žievė tinkama audiniams. Kopalmedžio sakai teka gausiausiai prieš pat lietaus sezoną arba per jį. Sakai teka per ketvirčio colio skylutes, kurias pragraužia vabzdžiai. Jie varva ant žemės ir palaipsniui susmenga (susigeria) į žemę ir, tokiu būdu, būsimoms kartoms formuojasi kopalas. Čia dažnai sutinkame čiabuvius, kurių veido bruožais labai smulkūs, o veidai apvalainos formos, panašiai kaip ir Nsamos gyventojų. Tas pats tipažas sutinkamas ir tarp druskos prekeivių, ir tarp kaimų gyventojų. Šios žemės, tai šio tipažo negrų namai. Juos galime matyti senovės egiptiečių piešiniuose, kaip, beje apie tai pirmasis paminėjo misteris Vinvūdas Ridas (Winwood Reade – v.p.: 1838-1876. D.L. amžininkas. Istorikas, keliautojas ir publicistas. Jis 1862 m. keliavo po Pietų Afriką, kelionę pradėdamas iš Keiptauno. Stebėjo gorilų gyvenimą ir t.t. Po šių kelionių paskelbė veikalą „Savage Africa“. Knyga buvo kritikuojama dėl parašymo stiliaus, kuris priminė mokyklinukų rašinėlius, tačiau joje gausu antropologinių tyrimų, vergų prekybviečių ir įžvalgų dėl Afrikos ateities. Matomai D.L. su ja buvo susipažinęs. Vėlesnių darbų, išplaukusių iš 1868 m. kelionių po Vakarų Afriką ar susirašinėjimo su Č.Darvinu ir „The African Sketch-Book“ (1873) jau negalėjo matyti).
Nakvojome prie Mandapalos upeliuko, kurio plotis 12 jardų, o gylis – iki kelių.
1867 m. lapkričio 18 d.
Ilsimės prie vangios Kabusi upės, kuri už ketvirčio mylios suteka į Čungu (Chungu) upę. Pastaroji plati, bet apaugusi medžiais ir vandeniniais augalais: „sapotas“, „eschinomenas“, papirusu ir kitais. Tokiu būdu upės srovė susiaurėja iki 18 jardų pločio. Gylis – iki juosmens. Tam, kad galėtume prieiti neužaugusį vandenį, turėjome praeiti 100 jardų per augmeniją ir vandenį. Gylis buvo iki klubų. Čungu įsilieja į Mandapalą ir jau tada jų vandenys įteka į Moero ežerą.
Čia, prie Čungos upės, mirė dr. Laserda (v.p.: galvoje turimas Brazilijos portugalų kilmės tyrinėtojas Francisco de Lacerda (1753-1798) – mirė Zambijoje per paskutinę savo ekspediciją. Iki D.L. paskutinės kelionės užrašų, dar 1873 m. buvo rašoma, kad iki D.L. grįš su ataskaita - jo darbai vieni iš autoritetingiausių, kaip Afrikos tyrinėtojo). Vietinių gyventojų teiginiai gana painūs. Štai, ką pavyko sudėlioti iš atskirų pasakojimų.
Portugalai susikovė su Udžidži žmonėmis, bet Kasembės vadas jiems ir portugalams pasakė: „Visi esate mano svečiai, tai kodėl jūs turite kautis ir vienas kitą žudyti?“ Po to dr. Laserdai davė 10 vergų ir žmonių, kurie juos lydėtų, statytų jiems palapines (pašiūres), nešiotų malkas, vandenį ir t.t. Panašiai apdovanojo ir Udžidži žmones ir abi pusės apsiramino. Laserda mirė atvykęs prie Čungu upės ir čia išbuvęs apie 10 dienų. Jo mirties koordinatės 9°32',o ne 8°43', kaip parodyta misterio Arousmito žemėlapyje (Mr. Arrowsmith's map). Nesantaika kilo dėl to, kad vienas iš Laserdos žmonių nužudė udžidietį ant upės kranto. Be jokios abejonės, jog tai buvo didelė kliūtis tolimesnei portugalų kelionei.
Į vakarus nuo Čungu upės auga gausybė aliejinių palmių, bet į rytus, nuo šios upės, šių medžių jau nėra. Čiabuviai valgiui naudoja šių palmių aliejų: jis labai skanus ir švelnus. Tai puikus faktas – juk mes 3350 pėdų virš jūros lygio.
„Allah“ – labai dažnas šauktukas į vakarus nuo Nsamos žemių. Atsižvelgdamas į vedlio, kurį nusamdėme Kiforvoje, patarimą, pranešdamas, kad mes atvykstame, Kasembei nusiunčiau aštuonis sieksnius audinio. Šiuo atveju, pats pranešimas buvo nereikalingas, nes, kaip sakoma, Kasembė žinias gauna iš „bėgikų“ apie kiekvieną mūsų žygio etapą nuo pat Kolongosio.
Mes liekame prie Čungu, kol Kasembė atsiųs vieną iš savo patarėjų, kuris mus turės palydėti iki pat jo miesto.
Dangus pastoviai debesuotas ir mes negalime nužymėti mūsų maršruto, o miškas trukdo įžiūrėti Moero ežerą. Visą laiką lyja ir griaudžia. Nors, beje, visur kur ėjome, lijo retai.
Mačiau, kaip baltaglvės kregždės (Psalidoprocne albiceps) skraido (slydo vandens paviršiumi) prieš pat Čumbos upės vandenį. Dirva labai derlinga. Kasembos valdose, žemės riešutai ir kasava patys didžiausi, kokius teko matyti. Už du sieksnius audinio, nupirkau, kiek daugiau nei pinta, palmių aliejaus.
Mus aplankė gražus jaunuolis – vado, kuris valdė prieš esamąjį – sūnus. Jis dabar yra antrame plane, nes kitaip nuvestų mus į kaimą: sūnus nėra vado įpėdinis ir negali vadovauti.
1867 m. lapkričio 21 d.
Lundos (Lundé) upė už penkių mylių nuo Čungu. Brastos vietoje, jos plotis 60 jardų, bet žemyn upe ji dar labiau platėja. Dugne labai daug šaltinių.
Perėję upę, mes išėjome į plačią, krūmais apaugusią lygumą. Visi medžiai buvo iškirsti kaimo statybai. Mirus Kasembės vadui, kitas vadas savo namus (pembwé) perkelia į kitą vietą. Mirus Laserdui, Kasembė persikraustė arčiau šiaurinio Mofvės (Mofwé) ežero kranto. Žodis „kasembė“ reikšmė ta pati, kaip mūsų „generolas“.
(v.p.: dėl visų šių terminų: Mofvė ne visiškai ežeras - tai lagūna - Mofwe Lagoon. Tai pelkėtas seklus ežeras. Reikia pažymėti, kad anglų kalboje "lagūnos" sąvoka šiek tiek platesnė - tai gali būti ir štai tokia nei tradicinė pelkė, nei ežeras. Pas mus, matyt pasakytų, kaip - pelkių ežeras. Ši lagūna-ežeras gana įspūdingas ir didžiausiai tame regione – šiaurės vakarų kryptimi - 14 km ir
rytų-vakarų kryptimi 6 km ilgio. Jos dydis kinta priklausomai nuo sezoniškumo - aiškių ribų neturi. Tad pateikti matavimai tėra tik statistiškai dažniausi. Ji 6 km nuo Luapulos upės ir su ja jungasi per pelkes (tad galima teigti kaip Luapulos lagūna). Na, o pelkės tame regione dažniausiai būna apie 30-40 km pločio, bet kai kada pasiekia ir netoli 100 km. Žvejams iki atviro vandens reikia brautis per nendres ir kitokią augmeniją - tam naudojamos siauros plokščiadugnės valtelės. Veisiasi labai daug begemotų ir krokodilų
Kaip ir Kasembė (dabar rašoma Kazembe). Tai tradicinė karalystė Zambijoje. Ji šiame regione buvo itin įtakinga ir šiai dienai skaičiuoja 250 metų. D.L. metu ji buvo rašoma įvairiai: “Kasembe”, “Cazembe” ir “Casembe”. Kalbama buvo suahilio arba bantų kalba ar arabų slengu. Dėka geografinės padėties ir derlingų žemių šis Centrinės Afrikos regionas itin traukė prekybininkus ir įvairius tyrinėtojus, misionierius. Kolonizavimo laikotarpiu, ši :karalystė“ buvo suskaldyta į kelis regionus. Ją dalijosi Belgija ir Britanija ir dabartinė Zambija 1864 m. susikūrė Šiaurės Rodezijos pagrindu, nors Kazembės „karalystės“ palikimas ir tradicijos liko ir kitose kaimyninėse šalyse. Jos vadovai sėkmingai tas suirutes išgyveno ir valdė, ir t.t...)
Lyguma, kuri tęsiasi nuo Lundės iki Kasembės miesto (Town), lygi ir gausiai nusėta raudonais skruzdėlynais, kurių aukštis kartais siekia nuo 15 iki 20 pėdų (v.p.: kadangi D.L. nemini skruzdėlių, veikiausiai tai termitynai. Anglų kalboje neretai termitynai taip pat „anthills“, tik su patikslinimu, jei autorius mano, kad reikia).
Nuo Kasembės iki Lundės veda platus kelias: apie pusantros mylios ir plotis kaip vežimo. Vado gyvenamoji vieta apsupta nendrių siena, kuri siekia 8 ar 9 pėdas, o bendras plotis apie 300 kvadratinių metrų. Vartai papuošti apie 60 žmonių kaukolių. Prieš vartus, viduryje kelio, stovi pašiūrė su patranka, kuri papuošta įvairiausiais spalvotais kaspinais (audiniais).
Mus sustabdė grupelė triukšmingų vyrukų ir pareikalavo sumokėti duoklę vardan patrankos. Nieko jiems nedaviau ir prasiskverbiau pro šią grupę, o kiti nusekė paskui.
Miestas įsikūręs per mylią šiauriau mažo Mofvės ežero (v.p.: komentaras aukščiau). Čia mus pasitiko Mahometas ben Salehas (Mohamad bin Saleh). Jo žmonės, mus sveikindami, šaudė iš šautuvų. Jis mus nuvedė į mums skirtą laikiną trobelę, kur galėjome likti iki neįsigysime savos. Mahometas išvaizdus juodas arabas. Jo šypsena maloni, o barzda visiškai pražilusi. Šiose vietose jis gyvena daugiau kaip 10 metų ir pergyveno net keturis „kasembe“: tai didžiai įtakingas žmogus nuo čia iki Tanganikos.
Mūsų garbei, arabų pirklys Mahometas Bogaribas (Mohamad Bogharib), kuris čia atvyko su gausybe vergų, surengė vakarienę, kur buvo pateikti vermišeliai, aliejus ir medus. Taip pat virtus manijokus, kad būtų panašiau į saldžią mėsą (medaus ar cukraus nebuvau ragavęs nuo tada, kai palikome Niasos ežerą (v.p.: arba, kaip jau buvo minėta – Malavio ežerą) 1866 m. rugsėjo mėnesį). Jie, taip pat, gėrė kavą.
Čia nėra nei ožkų, nei avių, nei stambių galvijų, todėl žmonės pasitenkina žuvimis ir naminiais paukščiais. Maistui naudojami manijokai. Aplink kiekvieną trobelę yra išdirbti sklypai, kur auginamas manijokas, sorgas (Holcus sorghum), kukurūzai (maize), pupelės ir riešutai.
Mahometas išsamiai papasakojo apie Luapulos upę ir Bembos ežerą, bet pridūrė, kad, nuo tos vietos, kur mes kirtome Čambezę, iki jos įsiliejimo į Bembos ar Bangveolo (Bangweolo) ežerą, vadinama kitaip – Džumbe (Jumbe). Ji ištekėjusi iš ežero apsisuka ir nubėga tolyn į šiaurę, kaip ir Luapula, ji neįteka į Mofvės ežerą ir įsilieja į Moero ežerą. Tada, ji, ištekėjusi iš Moero ežero šiaurės vakarų pakrantėje, vadinama Lualaba ir teka į Rua upę, kur suformuoja ežerą ir po to išteka į kitą ežerą už Tanganikos.
Lietaus periodu Mofvės ežerėlis patvinsta toli už savo ribų vakarų kryptimi. Kiekvienais metais čia sumedžiojama labai daug dramblių, kurie klaidžioja po pelkėtą lygumą. Jei Mofvė susijungtų su Mvero ežeru, tai potvynio vanduo sutekėtų į jį.
Kasembėje sutinkame daug žmonių su nupjautomis ausimis ir nukirstomis plaštakomis. Dėl viso to barbarizmo kaltas dabartinis Kasembės vadas. Pas mus, ką tik, atėjo žmogus be ausų ir plaštakų, ir bandė sužadinti mūsų gailestį tapšnodamas sau į veidą beplaštakėm rankom.
Aplink mus sukinėjasi neužauga (karlikas) Zofu, kuriam sulaužytas stuburas. Jis su mumis kalba išdidžiu tonu ir dalyvauja visuose renginiuose: panašu, kad žmonės jį palaiko (pakenčia). Jis iš kitos, šiaurinės genties: jo ūgis 3 pėdos ir 9 coliai.
Pastabos:
„Chéfu“ tarp mangandžių (Manganja). Bet kuris gyvūnas, kuris yra stiprus, turi galūnę „fu“ arba „vu“. Tad „Njobvu“ – dramblys, o „M'vu“ – begemotas.
Tik vakarinėje Afrikos pakrantėje yra garbinami stabai (Rytinėje ir Centrinėje Afrikoje tai labai retas atvejis)
X skyrius
1867 m. lapkričio 24 d.
Kasembė mus pakvietė į didįjį priėmimą.
Dabartinis „kasembė“ sunkaus veido, neįdomių bruožų, be barzdos ir ūsų, ir šiek tiek primena kino. Žvairakis. Per visą dieną jis nusišypsojo tik vieną kartą. Nors šypsena buvo maloni, bet prisiminus kaukolėmis papuoštus vartus, nupjaustytas ausis ir nukirstas plaštakas, negaliu jausti palankumo. Kasembei pasišalinus, atėjo jo vyriausia žmona su visa svita. Ji norėjo paspoksoti į anglą (Moenge-résé). Vado žmona aukšta, dailių bruožų dama. Rankose ji laikė dvi ietis. Svarbieji asmenys, kurie atėjo į priėmimą, priešais ją prasiskyrė ir man patarė ją pasveikinti, ką aš ir padariau. Tačiau ji nuo manęs buvo per 40 žingsnių ir aš nevalingai mostelėjau, kad ji prieitų arčiau. Šis gestas sulaužė susibūrimo rimtumą, visi pradėjo juoktis ir išsilakstė.
Kasembė 1891 m.
Kasembės šypseną sukėlė neužauga, kuris kvailai priešais mus pašokinėjo. Vado budelis priėjo arčiau: jis, parėmęs į petį, laikė platų Luandos kalaviją, o ant kaklo buvo pasikabinęs keistą į žirkles panašų instrumentą skirtą pjaustyti ausims (v.p.: Lunda Sword – bendrinis Kongo gyventojų kalavijų pavadinimas. Jų yra įvairiausių formų, bet pasižymi tuo, kad sunkūs, skirti kirtimui ir plati dviašmenė (bet nebūtinai) geležtė. Pavyzdžiui, tai galėtų Chokwe - Lunda kalavijas). Pasakiau, kad jo darbas ne itin malonus, o jis į tai nusišypsojo. Kartu nusišypsojo ir kiti susirinkusieji, kurie nė sekundei nebuvo tikri dėl savo ausų saugumo. Matant šiuos garbius žmones, supranti, jog ir šie kažkada buvo nubausti. Kasembė mums atsiuntė dar krepšį džiovintos žuvies prie to, kurią buvo atsiuntęs mums būnant prie Čungos. Taip pat du krepšius miltų, krepšį džiovinto manijoko ąsotį pombės alaus. Mahometas mano, jog šis „kasembė“ šykštokas, neturi dosnumo jausmo ir sveiko proto. Tačiau ir taip, mes nepajėgūs suvalgyti viską, ką jis mums duoda, tad nesiskundžiam.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Kažkodėl leidėjas praleido priėmimo aprašymą. Pagal D.L. originalą, arabus ir D.L. prie vartų sustabdė keli vado žmonės ir privertė juos laukti. Tai sukėlė Mahometo pyktį ir jis grasinosi grįžti atgal. Po to juos praleido.
Kasembė sėdėjo priešais trobelę. Jis sėdėjo po dideliu skėčiu, o jo žmona stovėjo tarpduryje. 30 vyrų su ginklais sėdėjo/tupėjo jo kairėje ir 50 vyrų kairėje buvo pritūpę. Dar kokie 70 žmonių už 50 žingsnių. Mahometą ir D.L. pasodino už 40 žingsnių priešais vadą. Šalimais buvo keistos formos didelis tuščiaviduris ceremonijoms skirtas būgnas (žr. piešinuką). Grojo grupė muzikantų su „marimbomis“ (ksilofoninis instrumentas) ir būgnais. Jie lėtai ėjo prie vado ir pagerbdavo jį savo instrumentais, o po to įsitaisydavo netoliese. D.L. skaičiavimais ceremonijo galėjo dalyvauti apie 500 žmonių.
Kazembė buvo apsirengęs mėlynos ir baltos spalvos klostuotais rūbais, kuris priminė krinoliną (krinolinas yra standus arba struktūrizuotas apatinis trikotažas, skirtas moteriškam sijonui išgauti). Rankovės ilgos ir siuvinėtos įvairių spalvų karoliukais sudėliotais į dailius raštus. Ant galvos buvo užsidėjęs kažką panašaus į plunksnuotą karūną (plunksnos kaip didžiojo baltojo garnio ar mangovinio kūdrinio garnio „Paddy“). Tada vado patarėjas ilgai pasakojo iš kur vadas žino apie anglus, nes akivaizdu, kad D.L. ne portugalas. Pasak jų, yra trys didelės pasaulio vyriausybės – iš jų Anglijos karalienė ir Romos karalius. Po šios kalbos senukas pareiškė, kad Kazembės šalyje D.L. gali daryti ką tinkamas. Po to buvo dovanų įteikimas, kurias Kazembė paliko visiems pasigrožėti ir laimingas pasišalino į savo namelį (ši vieta nelabai aiški – galimai ten buvo išdėliotos dovanas, kurias D.L. siuntė dar prieš atvykdamas). Dovanos: 8 jardų oranžinės spalvos medžiagos, didelė balta ir raudona staltiesė ir audinys gamintas Mančesteryje, kuris imitavo Vakarų Pakrantės audinius; ir didelės paauksuotos šukos, kokias nešiodavo moterys prieš 40 ar 50 metų.
--------------
1867 m. lapkričio 27 d.
Kasembės vyriausiąją žmoną dažnai neša į plantaciją neštuvuose panašiuose į palankiną. Jį neša šeši, o dažniau dvylika vyrų. Jos veido bruožai europietiški, bet oda šviesiai ruda. Priekyje jos, kratydami rankose laikomais kalavijais ir kovos kirviais, bėga keletas žmonių. Vienas iš jų muša tuščiavidurį instrumentą perspėdamas, kad praeiviai atlaisvintų kelią.
(v.p.: afrikinių būgnų rūšių gausybė ir jie kiekvienam regione gali vadintis įvairiai. Europiečiams žinomiausi: atabakas, ašiko, džembebata, „kalbantis būgnas“ ir t.t. Šiuo atveju galėtų būti „makuta“. Jį kaip tik naudojo bantai Centrinėje Afrikoje ir Konge (beje, D.L. ne taip toli nuo jo). Dažnai tai apie metro ilgio ir 30-40 cm. pločio būgnas, nors, priklausomai nuo regiono ir jo įvairovė labai didelė. Kaip tik jie ir yra tuščiaviduriai, kai vienas galas aptrauktas ožkos oda.
Beje, kaip matome, paprotys bausti ausų nupjovimu ir plaštakų nukirtimu, yra gerokai ankstesnis nei, kad susikūrė Belgų Kongas (nuo 1908 m.) ir šia tema pakankamai nemažai spekuliuojama – tai sena vietinė bausmių tradicija).
Vado žmona turi dvi milžiniškas pypkes, kurios visada paruošto rūkimui – prikimštos tabako. Ji labai dėmesinga žemės ūkiui. Pagrinde auginamas manijokas. Be to, auginamos saldžios bulvės, kukurūzai, sorgai, soros, sorulė (pennisetum – yra keletas rūšių), žemės riešutai ir medvilnė.
Žmonės atrodo kaip laukiniai daugiau, nei bet kas kitas: jie žvėriškai muša vienas kitą šiaip sau – be jokios regimos priežasties, bet su manimi mandagūs.
Mahometas ben Salehas ruošiasi kitą mėnesį išvykti į Udžidži. Sužinojęs, jog mes ateinam, jis užsilaikė ir palaukė mūsų, kad galėtume keliauti kartu. Mahometas apie dabartinį vadą labai prastos nuomonės.
Mofvė labai seklus ežeras. Jo plotis apie 2 mylias, o jo ilgis apie keturias mylias. Jame daugybė apaugusių salelių, kur gausiai veisiasi paukščiai, nors kai kurios salelės pakankamai didelės, kad jas būtų galima įdirbti. Dugnas dumblėtas, o rytinė pakrantė padengta smėliu. Su Luapula nesijungia.
1867 m. lapkričio 28 d.
Teigiama, kad Lunda, Čunga ir Mandapala susijungia ir įteka į Moero ežerą. Mofvėje gausu žuvies – pagrinde ešeriai. Vakarinėje dalyje auga aliejinių palmių giraitė, o dar toliau į vakarus – už kokių 15-20 mylių nuo ežero, iškyla Rua šalies kalnagūbris.
2021-04-16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą