1867 m. gruodžio 1 d.
Kasembė savo namą (dvarą) pasistatė ant žemės, kuri priklauso seniui Perembei (Pérémbé). Šiuose kraštuose visada laikomasi tradicijos į žemės nuosavybę. Perembės brolis Monongas (Munongo) yra žemės į rytus nuo Kolongosio savininkas. Jei kas nors panori įdirbti sklypą šioje žemėje, jis turi kreiptis į šiuos vadus.
Vieno iš Kasembės žmonių paprašiau mane nuvesti prie Moero ežero pietinio galo, bet jis man patarė tenai nekeliauti, nes visur aplinkui tik pelkės. Lundos upė iš vienos pusės apsupa ir sudaro pelkę, o Luapula vandenys prasiskverbia per smėlį ir purvą, o dėl Robukvės (Robukwé) jos (pelkės) dar būna ir gilios. Šis žmogus man pasakė, jog atsiųs žmonių, kurie mane palydės kiek toliau iki Moero. Jis taip pat pridūrė, jog mes per mažai maitinomės ir norėjo duoti daugiau maisto.
Moero pietinis galas yra apie 9°30'P (9° 30' S).
Senis Perebė yra protingas žmogus: Mahometas mano, kad jam 150 metų. Jis visada būna dosnumo ir sąžiningumo šalininkas. Pasak jo, Kasembė čionai apsigyveno dėl žuvų gausos Mofvėje. Be to, Perembė mano, kad visi žmonės kilę iš vienos poros.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Originale 2-6 dienos įdėtos atskirai. Ir praleista viena tokia įdomi detalė, kad D.L. pabandė pakalbėti su Kasembe, kad šis nepardavinėtų žmonių, bet jis jį nutraukė ir pradėjo postringauti apie savo galią, ir savo šalį, o tai Mahometui sukėlė juoką. Tada Kasembė, lygtai grasindamas, kelis kartus pakilnojo dvi ietis, kurios buvo šalimais jo, o Mohametas priėmė tai kaip įžeidimą. Pasak D.L., Kasembė norėjo padaryti įspūdį (pavaidinti), kad jis puikus karys, bet jis, kol kas, tesugebėjo išvyti tik buvusio kasembės sūnų ir, vėliau, išvyko į vakarus su kažkokiu karo žygiu (lygtais persekiojant buvusio kasembės sūnų) ir, dabar, ten įgyti trofėjai kaukolės – puošia jo vartus. Na, o pats Kasembė, labai paliegęs ir sukumpęs, liesas, nemalonaus veido bruožų, kurie kažkiek primena seno kino bruožus - kitaip tariant – reikia suprasti, kad visiškai neatrodo kaip stiprus karys.
-------------------
1867 m. gruodžio 7 d.
Dangus čia visuomet debesuotas. Neįmanoma vykdyti stebėjimų, nes antroje dienos pusėje ir naktį debesys (8 ir 11 gruodžio).
Vakar dangus nuskaidrėjo, bet dėl pasikartojusios karštinės negalėjau išeiti laukan.
1867 m. gruodžio 13 d.
Nepaliaujamai lyja.
Keletas dailių moterų, kurios gyveno atitvertame Kasembės kieme, atėjo mūsų pasveikinti: jos dešine ranka siekė kairės, tada kelis kartus suplojo (prie kairio peties), o po to atvirkščiai.
1867 m. gruodžio 15 d.
Šiandien Kasembei pranešiau, kad mes ruošiamės išvykti.
Kasembė atsakydamas į dviejų arabų pirklių dovanas, jiems, kaip ir man padovanojo ožką, žuvies, miltų ir manijokų.
Aš visad, kai nedirbu – sergu. Visą laiką praleidžiu rašydamas laiškus, kad šie būtų paruošti iki atėjimo į Udžidži.
1867 m. gruodžio 18 d.
Mes čia išbuvome mėnesį, o mėnulio stebėjimus galėjau vykdyti tik du kartus.
Kasembė atsiuntė didelį krepšį ant ugnies džiovintos žuvies, du puodus pombės alaus ir krepšį manijokų. Jis pasakė, jog galime keliauti kada panorėję.
1867 m. gruodžio 19 d.
Buvome nuėję atsisveikinti su Kasembe. Jis stengėsi būti malonus, pasakė, kad labai mažai valgėme jo maisto ir nusiuntė žmogaus, kuris turėjo mus palydėti.
1867 m. gruodžio 22 d.
Persikėlėme per Lundos upę ir nukeliavome nakvoti prie Čungos (upė).
Aplinkui labai daug aliejinių palmių, bet nėra jokių padavimų, kaip jos čia atsirado ar buvo įvežtos.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje
Originale įdomu tai, kad prie Čungos upės jie nakvojo toje pačioje vietoje, kur kadaise vyko kasembės teismas sprendžiant dr. Laserdos ir Udždži žmonių konfliktas. Vėliau Kasembės gyvenvietė buvo perkelta toliau į vakarus, kai tik mirė tuometinis kasembė.
Taip pat pažymi, kad čia auga aliejinės palmės, bet niekas nežino iš kur jos čia atsirado ir kaip žmonės išmoko su jomis apsieiti.
-------------------
1867 m. gruodžio 23 d.
Perėjome per Čungą. Iš viršaus pila lietus, o nuo pusės žemyn šaltas vanduo. Marškinių nenusiimu, nes visi spokso į mano baltą odą.
Mačiau juodas beždžiones.
Iki Čunga įsilieja į Moero ežerą, į ją dar suteka Kaliusės ir Mandapalos upės (Kaleusi and the Mandapala). Kasembė kalbėjo, jog Lunda įteka į Mofę, o kiti tai neigė ir tvirtino, jog ji pavirsta į pelkę ir daugybę balų kurios užlieja aukštą žolę. Tačiau gali būti, jog Lunda prasisunkia į Mofvę.
Kasembė atsiuntė tris žmones, kurie turėjo mane palydėti iki Moero ežero.
1867 m. gruodžio 24 d.
Nuolatinė dulksna. Sėdime bjaurioje vietoje – Kabusyje (Kabusi), papartyne, kur paparčių aukštis 4 pėdos. Vedliai atsisako tokiu oru judėti tolyn.
Išdaviau karolių, kad ko nors, ką pavyks gauti, nupirktų Kalėdoms.
1867 m. gruodžio 25 d.
Laikas nuo laiko užeina dulksna. Žemė pavirto į juodą purvą.
Pas Mahometą atėjo apie 10 žmonių – tai vedliai ir pagarbos eskortas.
1867 m. gruodžio 27 d.
Po dviejų valandų žygio perėjome Mandapalos upę. Jos gylis, toje vietoje, kurioje ją perbridome – iki juosmens. Prieš penkis metus šios vietos buvo tankiai gyvenamos, bet Kasembės, kuris pjaustė ausis ir kitais būdais žalojo žmones, kuris už nedidelius tėvų prasižengimus parduodavo jų vaikus ir t.t., privertė žmones bėgti ir ieškoti prieglobsčio pas kaimynines gentis. Dabar, jei jis išsiuntinėtų šauklius po visą šalį, tai nesurinktų nė tūkstančio žmonių.
1867 m. gruodžio 28-31 d.
Perėjome Čirongo (Chirongo), o po to Kabukvos (Kabukwa) upelius, kur aš susirgau.
Stiprūs lietūs sulaikė vilkstinę ir jau kelios dienos, kaip neturime maisto: tik stambiai maltų sorgo miltų ir aš jaučiu silpnumą. Anksčiau eidavau pirmas, o dabar - paskutinis. Mahometas mane pavaišino smulkiai malta koše ir vištiena ir aš iš karto pajutau skirtumą, nors ir nesiskundžiau savo šiurkščiu maistu.
Labai gerai, kad nėjau prie Bangovelo: ten dabar labai nesveika vieta, net čiabuviams. Bijau, kad brisdamas per upelius be vaistų, galėjau visiškai iškristi. Kaip jau buvau rašęs, čionykščiai gyventojai labai kenčia nuo strumos padidėjimo ir dramblialigės (Elephantiasis scroti).
[Leidėjo komentaras.
Tarp dienoraščio puslapių, prie 15-liktos dienos buvo įdėtas lapas su dr. D.Livingstono ataskaita lordui Klarendonui (Lord Clarendon) su pastaba, kad dėl popieriaus trūkumo, ši ataskaita nebuvo nei perrašyta, nei išsiųsta. Ši ataskaita, tai kelionės po Kasembę aprašymas ir toliau pateikiamas skaitytojui vietoje daugybės smulkių pastabų, kurios buvo rašomos kiekvieną dieną ir neretai pasikartojančios, ir skaitymui nelabai tinkamos. Ši ataskaita itin vertinga, kadangi pateikiama išsami geografija tarp Niasos ir Moero (v.p.: dabar – Mveru) ežerų. Šiuo atveju, iš trumpų dienoraščio pastabų pilno vaizdo nesimato]
Kasembė. 1867 m. gruodžio 10 d.
9°37'13" Pietų platumos, 28° Rytų ilgumos.
Gerbiamam Klarendono erlui (v.p.: angliškai šis kreipimasis gan savotiškas, senovinis, tad skaitytojui įdedu originalą: „The Right Honourable the Earl of Clarendon“)
Milorde, pirma galimybė išsiųsti laišką pasitaikė, kai buvome Lobembėje, Molembos kaime (10°14' P ilguma; 31°46' R.), šių metų vasarį. Lobisa, Lobemba, Ulungu ir Itava-Lunda (Lobisa, Lobemba, Ulungu and Itawa-Lunda) – tai regionų pavadinimai, kurie yra aukštumose tarp pietų platumos 11 ik 8 laipsnių ir rytų ilgumos 28-33 laipsnių. Šios aukštumos svyruoja tarp 4000 ir 6000 pėdų virš jūros lygio. Beveik visas regionas apaugęs miškais, gerai drėkinamas daugybe upelių ir palygintinai vėsus. Dirva derlinga ir visur, kur ji įdirbama, duoda gausius derlius. Ši šalis vandenskyroje tarp Luangvos – Zambezės intako, ir kelių upių, kurios teka į šiaurę. Iš pastarųjų dėmesio verta – Čambezė (Chambezé), nes ji maitina tris ežerus. Jos pavadinimas keičiasi tris kartus per 500 ar 600 mylių.
Palikę Lobembę, mes atėjome į Ulungą (Ulungu) ir keliaudami į šiaurę ir pagal barometro parodymus ir upelių tekėjimą pastebėjome, kad nuolydis eina ta pačia kryptimi. Draugiškai nusiteikęs senas Ulungu vadas, kurio vadas Kasongo, sužinojęs, kad noriu aplankyti Liembos (Tanganikos) ežerą, kuris yra šioje šalyje, vedliu paskyrė savo sūnų su didele palyda. Taip balandžio 2 d. mes pasiekėme gilią taurės formos įdubą, kurio viduryje tyvuliavo ežeras. Iki ežero turėjome leistis 2000 pėdų, o ežero paviršius – 2500 pėdų virš jūros lygio (v.p.: riftinis slėnis). Įdubos šlaitai labai statūs: kai kurios uolos siekia ir 2000 pėdų aukščio ir baigiasi vandenyje. Niekur, nuo papėdės iki ežero, nėra daugiau 3 mylių pločio. Tuo tarpu visa pakrantė apaugusi aukštu mišku ir žole. Plikos uolos tik keliose vietose.
Peizažas nepaprastai gražus. Kalnų upė Aizė (Aeasy) – 15 jardų pločio, gylis iki klubų ir teka šalia stataus nusileidimo (tako). Ji suformuoja 300 pėdų krioklį. Šie kriokliai ir molis su ryškiai raudonu žėručiu, kuris išsiskiria ryškai žaliame fone, atima žadą net pas pačius bukiausius mano palydovus.
Stačiuose šlaituose veisiasi daugybė antilopių, buivolų ir dramblių. Ežero vandenyje knibžda begemotai ir krokodilai. Labai daug žuvies. Antilopės gnu čia nežinomos ir jos gali sulaukti senatvės, jei nepapuls į spąstus. Drambliai, kartais, suvalgo žmonių derlių mosikuoja savo didelėmis ausimis visai šali gyvenviečių. Vienas dramblys iš mūsų kelio pasišalino ir palygintinai lygų plotą ir iš ten ant mūsų trimitavo. Kitose vietose, drambliai išvydę žmogų – bėga.
Šalia pirmo kaimo ant ežero kranto, prie kurio priėjome, auga aliejinių palmių ir kitų medžių giraitė. Šio palmės, tai ne tos mažaūgės palmės, kurias matėme prie Niasos (Malavio). Pro mano pašiūrės dureles net du žmonės įnešė šios palmės vaisių kekę. Vaisiai buvo dideli, kaip Vakarų pakrantėje. Dauguma čiabuvių gyvena dviejose salose, kur jie įdirba dirvą, augina ožkas ir gaudo žuvis.
Ežeras nėra didelis – nuo 15 iki 20 mylių pločio ir nuo 30 iki 40 mylių ilgio (v.p.: ilgis 680 km ir 72 km pločio – pirmosios tuometinės žinios ir, kaip jau skaitėte anksčiau, jis jį vertino stebėdamas iš pietų iki pirmojo susiaurėjimo, o vietiniai ir arabai teikė gana prieštaringą informaciją. Be to, galėjo kilti painiava dėl pavadinimų -ne kartą jau buvo tokių nesusipratimų. Šią dalį D.L. vadino Liemba, tai yra, kaip beje, ir jis pats panašiai mąstė – žr toliau). Į jį suteka keturios reikšmingos upės. Nuo jo, į šiaurę-šiaurės vakarus yra dviejų mylių susiaurėjimas į Tanganikos ežerą (v.p.: šią, pietinę Tanganikos dalį D.L. įvardijo kaip Liembos ežerą). Tad aprašomasis ežeras gali būti Tanganikos ežero tęsinys. Viena iš upių – Lonsua (Lonzua) – kuri įsilieja į ežerą – 50 jardų pločio ir 10 fatomų gylio (v.p.: šis matmuo aprašytas 1866-04-05. Primenu – fatomas – tai sieksnis – ~1,8828 m., tad gylis apie 18 – 20 metrų). Ji į ežerą neša plūdenas (v.p.: „duckweed“ – plūdenininius) ir žolių saleles. Mačiau ir kitų upių žiotis, bet dėl pakankamai tikslesnių matavimų galėjau prieiti tik prie Lofu upės. Brastos vietoje, 50 mylių iki įsiliejimo į ežerą, ji sausu periodu buvo 100 jardų pločio ir gylio iki juosmens.
Bandydami atgauti jėgas ir sveikatą, prie ežero išbuvome šešias savaites. Į Ulungu buvo atvykę dramblio kaulio ieškantys arabai. Išgirdę, kad čia, iki jų atėjimo atvyko anglas, arabai, savaime suprantama, pasidomėjo, kur aš apsistojau. Tačiau mūsų draugai bėulungai (Bäulungu), įtardami, kad šių ketinimai nedori, kategoriškai neigė, jog mus matė, o po to primygtinai manęs prašė persikelti į vieną iš jų gyvenamų salų, kur būčiau saugus. Deja, bet aš įtariau, kad toje saloje tapsiu jų belaisviu: nuvalius šalin luotus – tai būtų lengva padaryti. Tačiau, kai arabus apgavę čiabuviai išdidžiai gyrėsi, kaip jie mikliai apgavo arabus, supratau, kad jie, paprasčiausiai, jaudinosi dėl mano saugumo.
Vietiniai gyventojai tokį draugiškumą parodė tris kartus. Kai mes išvykome palei ežero vakarinę pakrantę, kad galėtume apžiūrėti sąsiaurį, apie kurį minėjau, kaimo, kuris stovėjo šalia Lofu žiočių, taip stipriai užprotestavo mano ketinimus (ten buvo kovojama su arabais, tad mane galėjo supainioti su jais ir užmušti), kad buvau priverstas juo patikėti. Tą pačią dieną į kaimą atėjo du arabams priklausę vergai, kurie ieškojo dramblio kaulo. Jie patvirtino viską, ką sakė kaimo vadas. Tad mes pakeitėme savo maršrutą: ketinome pasukti į pietus, kad apeitume tą neramų regioną. Nuėję 60 mylių, sužinojome, kad arabų stovyklavietė už 22 mylių. Jie šiose vietose rado labai pigaus dramblio kaulo ir keliavo į vakarus, kol jų neužpuolė vadas Nsama, kurį jie nugalėjo jo pačio įtvirtintame kaime. Tad, tuo metu, arabai nebežinojo į kurią pusę keliauti.
Pasiekė vado Čitimbos kaimą (8°57'55"P.p.; 30°20'R.i), sutikau apie 600 arabų. Perdaviau laišką Zanzibaro sultonui. Šie arabai mane aprūpino provizija, karoliais ir audiniais. Arabai palankiai įvertino mano planą apeiti pietines Nsamos valdas, bet, kartu, patarė palaukti iki nepaaiškės baudžiamųjų veiksmų, kurių ėmėsi bėulungai (Bäulungu ) prieš Nsamą, rezultatai. Nsama pažeidė bendrą šių žemių įstatymą: šiose žemėse yra tradicija, kad bet kas, kas gabena prekes iš vienos šalies į kitą, turi gauti apsaugą. Po dviejų valandų, kai atvykau į Čitimbos kaimą, ten, su savo būriu atvyko Kasonsas sūnus su būriu – jis turėjo būti mūsų vedliu. Buvo manoma, kad Nsama gali pabėgti. Jei jis pabėgs į šiaurę, tai man kelias per jo valdas man taps saugus, o jei spruks į pietus, tai pasistengs mane apsaugoti, kad nepapulčiau į jo rankas. Tačiau paaiškėjo, jog Nsama nori taikytis. Parodydamas, jog nori derėtis, jis atsiuntė du žmones su dramblio iltimis. Tačiau arabai pamanė, jog tai klasta ir pasiuntinius nušovė. Tada Nsama pabandė antrą kartą ir atsiuntė 10 ožkų, bet arabai jų nepriėmė. Tuo tarpu arabų lyderiai buvo labai nepatenkinti tokiais nesėkmingais bandymais.
Mano laimei, arabai dar nebuvo išsipardavę. Moero ežeras buvo Nsamos valdose ir be taikos sutarties nebuvo įmanoma ieškoti dramblio kaulo, o man nebuvo įmanoma ežero. Derybos dėl taikos vyko itin lėtai ir užtruko net 3 su puse mėnesio. Taikos susitarimo metu, besikivirčijančios pusės turėjo išgerti vienas kito kraujo. Šis paprotys ir ceremonija, kurį man jau teko stebėti 1853 m., nė kiek ne baisesnis, nei homeopatinis beladonos (vaistinė šunvyšnė) preparatas ar strichninas, kurie atskiesi 30 kartų. Manau, kad jei būčiau arabas, tai lengvai ištverčiau šią procedūrą, bet ne kitą paprotį, kai taikos sutvirtinimui reikia vesti juodaodę čiabuvę.
Nuotaka buvo pačio Nsamos duktė, kur, beje, labai graži. Ji atvyko ant ją nešusio vyro pečių. Tokį iškilmingą atvykimą praktikuoja vadi ir jų šeimos nariai. Su nuotaka atvyko 10 jos tarnaičių, kurios, kiekviena, nešė provizijos krepšį. Visos jos buvo tokios pat gražios, kaip ir pati nuotaka. Ji tapo vyriausiojo arabų vado žmona, tačiau labai greitai parodė, jog labiau ištikima savo tėvui, nei vyrui, nes pastebėjusi pasiruošimus žygiui (ruošėsi keliauti supirkinėti dramblio kaulą) pamanė, jog šie ruošiasi pulti jos tėvą ir pas jį pabėgo. Po šio įvykio nuvykaus pas Nsamą. Jis prieštaravo, kad pas jį vyktų didelis būrys, tad aš su savimi pasiėmiau tik tris palydovus iš savo aštuonių. Nsamos žmonės labai bijo šautuvų ir net tikrindami ar ko nors tokio neapslėpiau tarp drabužių, juos apčiupinėjo.
Nsama – senis. Jo galva ir veidas panašūs į asirų skulptūras. Savo laiku, Nsama buvo didis užkariautojas ir jo žmonės, ginkluoti lankais ir strėlėmis, buvo nenugalimi. Pasakojama, jog jie sunaikino daug vietinių Tanganikos ežero pirklių, tačiau 20 arabų šautuvų juos privertė sprukti iš jų pačių įtvirtinto kaimo. Tai buvo sensacija.
Vadas Nsama labai susidomėjo mano plaukais ir vilnoniais rūbais, tačiau jo žmonės nekreipdavo dėmesio, kai jis juos bardavo už tai, kad šie trukdė mums bendrauti. Vadas pažadėjo duoti vedlius iki Moero ežero ir atsiuntė tiek provizijos, kad visos negalėjome išsinešti, bet parodė tiek daug nepasitikėjimo, kad, galų gale, mes išėjome be jo pagalbos.
Šiose, Nsamos valdose gyvenantys žmonės išskirtinai gražūs. Daugelio vyrų galvos tokios pat gražios, kaip, kad galėtume pamatyti kokioje nors europiečių asamblėjoje. Visi dailių figūrų, smulkios rankos ir kojos. Čia nėra tų bjaurybių, kokias galima sutikti Vakarų pakrantėje, pagal kurią kilo negrų įvaizdis. Į priekį atsikišęs žandikaulis ar atsikišęs kulnas bendro įspūdžio negadina. Tai, ką pastebėjau, tai tik patvirtino tą įspūdį, kuris susidarė skaitant Vinvūdą Ridą, kad tipišką negrą mes matome egiptiečiuose, o ne nemalonių formų žmonėse, kurie gyvena nesveikose Vakarinio kranto pelkėse. Iš tikrųjų, tai gali būti, jog ši miškinga aukštuma ir yra tikroji negrų gimtinė. Arabai tiesiog žavisi jų moterimis. Jų dailūs ir smulkūs veido bruožai, o vienintelis jų išorinis trūkumas, kuris atsirado dėl jų mados, ir kuris kiekvienoje gentyje individualus, tai, kad lengvabūdžiai nudildo-užaštrina savo dantis ir tuomet jų šypsenos tampa panašios į krokodilų.
Nsamos šalis vadinama Itava. Pagrindinis miesto (sostinės) koordinatės 8°55'P.p. ir 29°21' R.i. Ši šalis tankiai gyvenama, o dideli plotai išvalyti nuo miškų, kad būtų galima įdirbti žemę. Ši šalis yra žemesnė nei Ulungu – apie 3000 pėdų aukščio nuo jūros lygio. Ilgos virtinės medžiais apaugusių kalvų, kurios pakyla 600-700 pėdų virš denudacinių lygumų. Tokiu būdu, peizažas ne monotoninis.
Čia gausiai veisiasi stambūs gyvūnai. Ilgose Čiseros upės šlaituose, kurie apie pusantros mylios pločio, ganėsi daugybė dramblių, buivolų ir zebrų. Einant į šiaurę, mes kirtome šia upę, kuri labiau panaši į pelkę, kuri apaugusi papirusu ir nendrėmis. Per upę ėjome dramblių keliu. Tad papiruso šaknys, kurie šiems gyvūnams tarsi kilimas, mūsų kojoms buvo aštrios ir nemalonios. Neteisingai pastačius koją, ją tekdavo greit atitraukti ir tokiu būdu neretai prasmegdavome į duobes iki krūtinės. Į vakarus nuo brastos, Čisera suformuoja pelkę ir įteka į Kolongosi, kuris savo ruožtu – į Moero.
Arabai išsiuntinėjo savo žmones po visą šalį, kad šie supirktų dramblio kaulą. Tačiau pergalė prieš Nsamą, sukėlė sąmyšį tarp genčių ir tapo neįmanoma jų nuraminti: jei Nsama buvo nugalėtas dvidešimties šautuvais ginkluotų arabų, tai niekas, išskyrus Kasembę, nesugebės jiems pasipriešinti. O šis savo pavaldiniams griežčiausiai įsakė neleisti arabams, kurie kariavo prieš Nsamą, įeiti į jo šalį. Tačiau arabai nesistengė prasimušti jėga: jie nusiuntė draugiškus pasiuntinius ir dovanas įvairiems vadams ir jei vadas jų mielai nepriimdavo, eidavo šalin. Galų gale, nebetekę vilties gauti daugiau dramblio kaulo, pasuko namo. Nuo pat pradžių jie buvo man maloningi ir draugiški, ir parodė didelę pagarbą sultono laiškui. Aš buvau liudytoju, kaip jie perka dramblio kaulą ir vergus. Jų veiksmai buvo visiškai priešingi nei arabų pirklių ir Kilvos, kurie taip pat save laikė sultono pavaldiniais. Jei kas nors norėtų teigiamai nušviesti vergų prekybą, o, tiksliau, pademonstruoti ją mažiausiai atstumiančioje šviesoje, tai jam reikėtų lydėti būtent šiuos Zanzibaro džentelmenus. O jei kas norėtų aprašyti vergų prekybą pačioje bjauriausioje jos pavidale, tai turėtų keliauti su Kilvos prekeiviais link Niasos ežero arba su portugalų metisais iš Tetės (v.p.: Tette arba Tete – Mozambiko provincija, buvusi portugalų kolonija) link Širės upės.
Šiauriniu Nsamos šalies pakraščiu judėjome į vakarus ir mūsų mažasis būrys lapkričio 8 d. pasiekė Moero ežero šiaurinį galą. Tai pakankamai didelis vandens telkinys, kurio plotas 12 ar daugiau mylių. Rytuose ir vakaruose jo krantą supa mišku apaugę kalnagūbriai. Vakariniai gerokai aukštesni už rytinius. Tai dali Rua-Moero šalies. Iš šiaurės vakarinės ežero pusės išteka Lualabos upė. Rytuose, apie ežero vidurį, į jį įteka Kalangosio upė (arabai ją vadina Karungvesi (Karungwesi), o pietinėje pusėje į jį įteka Lapula ir Robukvė.
Moero ežero įdomiausia ypatybė ta, kad jis vienas iš visos ežerų grandinės (sistemos), kuriuos jungia 500 mylių ilgio upė. Ši upė- Čambezė - prasideda Mambės šalyje į šiaurės rytus nuo Molembos. Po to ji teka į pietvakarius, kur pasiekia 11° pietų platumą ir 29° rytų ilgumą. Ten suformuoja Bembos arba Bangvoelo (Bangweolo) ežerą, iš ten išteka kaip Luapulos upė ir nusileidžia į Moero. Iš šio ežero išteka kaip Lualaba (v.p. Čambešis-Luapula-Luvua-Lualaba-Kongas) ir teka į šiaurės vakarus, į Rua, kur suformuoja dar vieną ežerą su daugybe salų. Šis ežeras vadinamas Urengės arba Ulengės ežeru. Tačiau kiti duomenys yra neaiškūs, tačiau rodo į tai, kad upė įteka į Tanganiką, o gal į kitą ežerą esantį už jo. Kai kirtau Čambezę, tai dėl pavadinimo panašumo, pamaniau, jog tai Zambezės intakas, tačiau vietiniai man paaiškino: „ Ne, ši upė teka į pietvakarius ir ten suformuoja didelį ežerą“. Buvau įsitikinęs, jog Liemba – tai tas pats Bembos ežeras, apie kurį girdėjau 1863 m., tačiau pietuose mes taip badavome, jog mieliau pasukome į šiaurę. Liembos tęsinys, labai panašus į upę, galimai teka į Moero ežerą ar kažkur kitur, kur negaliu praeiti eidamas palei upę, tad dirbau prie šio ežero. Būnant Kasembėje, čiabuvių ir arabų liudijimai buvo tokie vieningi ir nuoseklūs, jog esu tik 10 dienų nuo Bembos arba Bangveolo ežero, jog negaliu jais netikėti.
Aš taip pavargau nuo tyrinėjimo ir kelionių negaudamas jokio žodžio iš namų ar dar iš kur nors net du metus, kad esu priverstas keliauti į Udžidžį prie Tanganikos, kur tikiuosi rasti laiškus, o tik po to kažko imtis. Man pranešė, jog Bangveolo ežero pakrantės ir šalimais esančio teritorijos labai pelkėtos ir nesveikos, o aš neturiu vaistų. Čiabuviai labai kenčia nuo strumos padidėjimo ar dramblialigės, tad, ypač per lietaus sezoną – ir man labai nesaugu.
Tęsinys kitą savaitę...
2021-04-23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą