1867 m. rugsėjo 1 d.
Pasitaikė saulės išdžiovintas ruožas, todėl mums teko keliauti ir popietę, daug ilgiau, nei ketinome. Nakvojome be vandens, nors, jei padarytume kelių mylių lankstą šiauriau, mes kirstume kelis upelius. Tačiau, nežiūrint viso to, šis kelias išlieka geru per visus metus.
Barakas išėjo atgal į Tipo-Tipo kaimą. Jis turi vienintelį trūkumą – nemėgsta dirbti. Jis įkyriai įkalbinėjo kitus pasišalinti su juo. Per jį, kai jis atidavė savo naštą vietiniam nešikui ir nuėjo grybauti, pražuvo vaistų dėžė, šešios staltiesės ir visi mūsų instrumentai. Veikiausiai jis grįš į Zanzibarą ir bus amžinu arabų vergų vergas.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje rašoma, kad du vaikinai/tarnai iš Nasikos labai įsižeidė dėl padidėjusių nešulių (prisidėjo 3 svarų karolių ryšulys ir dar keli smulkūs dovanoti daiktai), nors jų nešuliai tik 1/3 arabų vergų. Jie, arabams teigė, kad anglų kalba tai gerai, bet patys anglai tai ne tokie geri („the English are said to be good, but they are not so") ir tyčia atsiliko nuo eisenos.
Taip pat pažymėtina, kad D.L. iki rugsėjo 9 dienos nėra aiškios padieninės chronologijos. Šios dienos suskirstytos angliško leidimo redaktoriaus nuožiūra)
---------------------
1867 m. rugsėjo 2 d.
Pasiekus Lofos upę, paaiškėjo, jog esame mažiausiai per 1000 pėdų nuo Čitimbos. Paskutines šešias valandas mes ėjome be vandens, tačiau netoli Čungos kaimo (Chungu's village), priėjome smulkių upelių, kurių plotis apie dešimt pėdų ar panašiai, brastas.
Nuo čia, žiūrėdami į vakarus ir šiaurę, galėjome matyti Nsamos šalies ilgas denudacijos virtines, kurios dar neseniai čia buvo tankiai apgyvendintos (v.p.: denudacija, nuo lot. „denudatio“ – apnuogintas. Tai geologinis uolienų dūlėjimo procesas, kai dūlėsiai išplinta po aplinką, o reljefas išsilygina. Šį procesą lemia ir klimatinės sąlygos, ir uolienų sandara, ir tektoniniai procesai)
Nsama yra kilęs iš babembų (Babemba) šeimos. Kasonso Čitimba, Kivė ir Urongvė (Kasonso, Chitimba, Kiwé, Urongwé), savo padėtimi lygūs ir visi jie iš kilę iš urungajų (Urungai).
Čunga (Chungu) malonus ir, pagal savo galimybes, dosnus žmogus. Visoje šioje šalyje daug stambių gyvūnų.
Lofos plotis brastos vietoje – 296 pėdos. Tėkmė greita. Upės dugnas – tvirtas smiltainis. Gylis iki klubų ir iki juosmens. Kitose vietose upė siauresnė, bet persikelti galima tik su valtimi (luotu).
1867 m. rugsėjo 4-5 d.
Iki Haros kaimo ėjome septynias valandas į vakarus nuo Lofu upės. Tai buvo vienas iš tų kaimų, kuriuos sudegino Hamisas, kai jos gyventojai nesutiko perduoti Nsamai taikos pasiūlymą. Ši šalis vadinama Itava (Itawa), o Hara – tai vienas iš šios šalies regionų pavadinimas.
Apsistojome Haros kaime, kad sužinotume ar Nsama nori mus matyti. Jis labai bijo arabų, ir ne veltui: juk iki šiolei buvo laikomas nenugalimu vadu. Jis pralaimėjo, nors p[riešai teturėjo 20 muškietų.
Šalis gausu provizijos, nors vietiniai ir išsilakstė. Žemės riešutai peraugo dėl žmonių trūkumo, o 300 žmonių, kurie neatlygintinai maitinosi, negalėjo ženkliai sumažinti maisto atsargų.
1867 m. rugsėjo 9 d.
Po trijų valandų kelio į vakarus nuo Haros, pasiekėme naują Nsamos kaimą, kuris buvo pastatytas šalia to, kurį sudegino Tipo-tipo, kaip Nsama pravardžiavo Hamidą ben Mahometą.
Aš siunčiau žmogų pas Nsamą ir gavau pakvietimą apsilankyti, tačiau be šautuvų. Mus lydėjo didelė čiabuvių minia ir prieš tai, kai reikėjo įeiti į kaimą už tvoros, jie apčiupinėjo mano rūbus norėdami įsitikinti, jog neturiu jokio šautuvo.
Atėjęs pas Nsamą, pamačiau senį, kurio galva ir veidas buvo gražūs. Jo pilvas nuo pomėgio gerti pombę, buvo labai didelis ir jo žmonės turėjo jį nešioti. Padovanojau audinio atraižą ir paprašiau palydėti iki Moero (v.p.: primenu, jog tai Mverės ežeras). Jis mielai sutiko ir paprašė leidimo pačiupinėti mano rūbus ir plaukus. Aš jam patariau su visais gyventi taikoje. Jo žmonės triukšmavo ir neklausė nei jo, nei savo vyresniųjų, tad juos išbaręs, pasakė jog atsiųs kvietimą apsilankyti naktį, kad galėtume ramiai pasikalbėti. Tačiau, matomai, apie pažadą vėliau pamiršo.
Nsama atsiuntė ožką, miltų ir pombės, o kitą rytą grįžome į Harą.
Dauguma Nsamos žmonių išsiskiria smulkiais veido bruožais. Daugelis išties gražūs ir visai nepanašūs į Vakarų pakrantės gyventojus. Tačiau jie apdildo savo dantis ir jų burnos atrodo bjauriai. Nuo europiečių skiriasi tik odos spalva. Daugumos vyrų, kaip ir moterų, galvos labai geros formos. Jų šukuosenos tokios, kad dėkingai atveria kaktas. Plaukus nuo kaktos iki viršugalvio išskuta taip, kad juosta link viršugalvio siaurėtų, o pakaušyje sušukuota į smulkius kuokštus-kamuoliukus ir į panašiai 10 eilių.
Leidėjo pastaba
[Čiabuviai labai lengvai pastebi žmogaus savybes ir pagal jas priskiria jiems pravardes. Tačiau priešai stengiasi juos aplenkti ir patys sau jas prisiskiria. Susis (Livingstono tarnas) pasakojo, jog, kai Tipo-Tipo stovėjo šalia iš Nsamos paimtų trofėjų, jis juos pasiėmė ir pasakė: „Dabar aš esu „tipo“, tai yra, žmogus, kuris susirenka lobius. Kumba-Kumba (Kombokombo), apie kurį bus kalbama toliau, savo pravardę gavo iš gausių belaisvių, kuriuos jis pasiėmė į savo svitą, panašiomis aplinkybėmis. Šią pravardę galima išversti, kaip žmogus, kuris susirenka žmones.
Iš Udžidži pas Nsamą (v.p.: kaip jau buvo minėta, D.L. dienoraščio originale „Nsama“ rašomas kaip „Insama“) atvyko žmonės norintys už karolius nusipirkti dramblio kaulo. Tačiau pamatę, kad arabai juos aplenkė, jie nusprendė grįžti į savo davas (v.p.: „dhow“ - arabiško stiliau laivas, žr. į 1866 m. kovo 2 d.) arba, jei tiksliau – į savo laivelius, kuriuos irkluoja apie 50 irkluotojų. Jie pranešė, kad mano daiktai sveiki ir Udžidžyje yra buivolų mėsos, kurie krito kelionėje: ją išdžiovino saulėje. Nusiunčiau į Udžidžį dėžę su karoliais, knygomis ir rūbais.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje rašoma, kad kai kurie Nasikos vyrukai/tarnai vis dar atsilieka ir paminėtus daiktus D.L. turi išsiųsti į Udžidži, nes nėra kam jų nešti)
---------------------
1867 m. rugsėjo 14 d.
Likau Haroje, nes susirgau. Hamisas Nsamu nepasitiki, nes šis jam žadėjo į žmonas atiduoti savo dukrą vardan taikos užtvirtinimo, bet neatidavė. Taip pat Nsama Hamisui pasakė, kad šis liktų Haroje ir pažadėjo atsiųsti pardavimui dramblio kaulo, bet taip ir neatsiuntė. Čiabuviai, turintys provizijos pardavimui, čionai, kaip ir kitur, neateina. Tad Hamisas keliauja atgal į Čitimbos kaimą, kad galėtų užtikrinti savo žmonių ir daiktų saugumą. Jis pasiųs Sidą Hemidą (Syde Hamidi) su savais tarnais į Loperę, Kobuirę ir į Moero ežero pakrantę (Lopéré, Kabuiré, and Moero), kad šie nupirktų dramblio kaulo. Hamisas patarė man vykti su jais, nes jis Nsama nepasitiki. Hamidas taip pat mano, kad taip būtų geriau. Žygis bus lėtas, nes arabai pakeliui ketina supirkinėti dramblio kaulą, bet saugiau bus kirsti šalį su jai, nei atsidurti Nsamos valdžioje.
Visa Nsamos šalis suglumusi dėl Nsamos pralaimėjimo ir jų požiūris į lankų ir strėlių vertę labai pasikeitė. Nsama buvo savotiškas šio krašto „Napoleonas“, nes niekas negalėjo prieš jį atsilaikyti ir nenugalimojo Nsamos pralaimėjimas sukėlė paniką. Arbai sako, jog neteko 50 žmonių; Nsama matomai, neteko panašiai tiek pat. Čionykštė liaudis čia pakankamai protinga ir, be jokių abejonių, padarys tinkamas išvadas iš taip brangiai gautos patirties.
Šiandien po pietų netikėtai pasirodė Nsamos duktė, kad ištekėtų už Hamiso ir sutvirtintų taiką. Ji atėjo „raita“ ant ją nešusio vyro pečių: nuostabi, kukli, daili jauna moteris. Plaukai buvo įtrinti „nkolu“ (v.p.: paaiškinimas 1867 m. sausio 25 d.), raudonais iš dažančio medžio pagamintais dažais, kuris plačiai naudojamas. Ją atlydėjo apie dešimt jaunų ir senų tarnaičių, kurios nešėsi po krepšį maisto: manijokus, žemės riešutus ir panašiai. Arabai išsipuošė pačiais geriausiais rūbais, o jų vergai aprengti fantastiškiausiais aprėdais ir mojavo kalavijais, šaudė iš šautuvų ir rėkavo.
Kai Nsamos dukterį atnešė iki Hamiso trobelės, ji nulipo žemėn ir įėjo vidun su visomis savo merginomis. Ji ir jos tarnaitės buvo dailių ir smulkių bruožų merginos. Aš sėdėjau pas Hamisą, bet kai jos įėjo, atsistojau ir išėjau. Kai ėjau pro Hamisą, jis pats sau pasakė: „Hamisai Vadim Tagai! Pažiūrėk iki ko nusiritai!“ (Hamees Wadim Tagh! See to what you have brought yourself!!)
1867 m. rugsėjo 15 d.
Atėjo vedlys, kurį atsiuntė Nsama, kuris turėjo mus nuvesti už jo valdų.
Šį rytą Hamisas su savo jauna žmona iškeliavo pas savo žmonos uošvį, bet pakeliui sutiko du pasiuntinius, kurie paprašė jo kol kas neatvykti.
Mes pasiuntėme pasiuntinius pas visus žmones, kurie ruošėsi nepriklausomai nuo Nsamos vykti į vakarus arba šiaurės vakarus.
1867 m. rugsėjo 16 – 18 d.
Hamidas buvo nuėjęs pas Nsamą, kad šis jam duotų vedlių, bet Nsama jam neleido įeiti vidun už kaimo statinių tvoros, jei jis prie vartų nepasirodys be šautuvų ir kalavijo. Tačiau, nors Hamisas nesutiko su tokiomis sąlygomis, Nsama pažadėjo duoti vedlius ir jie iš tiesų po šio vizito atvyko pas Nsamą. Hamisas susimokėjo už vedlius, bet niekam iš mūsų apie tai nepasakė: matomai jam buvo gėda dėl savo uošvio elgesio.
Arabai, jau netekę vilties gauti dramblio kaulo, savo karolių ir audinių likučius investuoja į vergus.
1867 m. rugsėjo 20 d.
Nusprendžiau nuvykti pas Nsamą, o iš ten prie Moero ežero, tačiau Hamisas atsiuntė pasiuntinį pasakyti, jog atvyko jo žmonės ir mes visi išvyksime 22 dieną.
Hamiso žmona, matydama pasiruošimą kelionei, nusprendė, kad ruošiamasi užpulti jos tėvą ir naktį su savo tarnaitėmis ir Nsamos atsiųstais vedliais pabėgo. Tad Hamisas vėl turėjo nuvykti pas Nsamą, kur gavo naujus vedlius, kad galėtume nedelsiant išvykti.
1867 m. rugsėjo 22 d.
Ėjome į šiaurę kelias valandas, o po to nusileidome į tą patį slėnį, kur aš lankiausi pas Nsamą. Šis slėnis yra ant vandenskyros šlaito ir tęsiasi iš rytų į vakarus. Jo pietinę pusę juosia medžiais apaugusi ketera iš tamsiai raudono smiltainio. Kitos šios vandenskyros keteros atrodo kaip gigantiški laiptai su gigantiškomis pakopomis. Pirmųjų pakopų lygumos vietomis užpelkėjusios. Takai nusėti žmonių pėdų atspaudais. Kai saulė išdžiovina tokius pėdsakus, tai tokiu takeliu labai sunku eiti.
Vėl pasirodė moskitai, kurių nematėme viešėdami aukštesnėse vietovėse.
1867 m. rugsėjo 23 d.
Kitą naktį po to, kai išėjome iš Haros, ten kilo gaisras. Vėjas buvo stiprus ir ugnis įveikė žmonių pasipriešinimą: sunaikino visą laikiną gyvenvietę – sudegė visos sausų šiaudų pašiūrės ir trobelės. Hamisas neteko savo karolių, šautuvų, parako ir audinių. Liko tik vienas ryšulys.
Ši žinia atėjo šį rytą ir iškart po jos, arabai meldėsi naudodami smilkalus, kurių šiek tiek liko išsiuntus visas prekes. Melsdamiesi jie maldaknygę laikė virš smilkalų dūmų. Panašu, kad šie arabai labai religingi: maldos buvo skirtos „Harasji“, kažkokiam Mahometo giminaičiui (v.p.: pagal šią transkripcija sunku pasakyti, kokį Korane įvardintą pranašą galėjo turėti galvoje D.L., nors akivaizdu, kad ir pats nežinojo, koks čia veikėjas. Dažnai Afrikos rytinės pakrantės mišrūs arabai savotiškai tardavo šventųjų vardus – jie nekalbėjo gryna dabartine arabų kalba, o vienu iš daugelio paminėtos pakrantės dialektų).
1867 m. rugsėjo 24 d.
Mane pažadino 3 ryto tam, jog pasakytų, kad būsimame maršrute nėra vandens ir jei mes išeisim nedelsdami, tai mūsų nekamuos vidudienio karštis. Mes turėjome eiti iki 2 valandos po pietų (iki 14 val.).
Vakar susirgo Hamido žmona ir tą popietę sustabdė mūsų žygį.
Po pirmos valandos mes nusileidome nuo kalnagūbrio, į kurį buvome pakilę. Kairėje mūsų stūksojo stačios, ne mažiau 1000 pėdų aukščio medžiais apaugusios uolos. Kurį laiką ėjome palei jas ir pakilome aukštyn, tada, po truputį kildami, pasukome į šiaurę ir jos dingo miško masyve.
Miegojome be šviežio vandens.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje rašoma, kad du Nasikos vyrukai/tarnai, kai visi miegojo, pavogė vandenį iš D.L. ir juos vagiant pastebėjo. Tad D.L. vis apgailestauja, kad nežiūrint gauto mokslo, išsilavinimo, krikšto, kai valstybė rūpinosi jų apranga ir maistu, vis tik kai kurie taip ir nepasikeitė – liko vergais ir širdyje, ir galvoje (pasaulėžiūroje).
---------------------
1867 m. rugsėjo 25 d.
Išžygiavome 5.30 ryto ir tęsėme kelionę tuo pačiu tankiu mišku.
Priėjome statinių tvora aptvertą kaimą. Vartai buvo uždaryti: visi žmonės, bijodami arabų, kažkur pasislėpė.
Po to nusileidome nuo maždaug 1000 pėdų keteros, ant kurios stovėjo minėtas kaimas, į didžiulę lygumą. Tolumoje, už kokių 10 mylių, tekėjo didelė upė.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Originaliame dienoraštyje rašoma, kad vienas iš Nasikos vyrukų/tarnų, pradėjo simuliuoti – skundėsi, kad jam per sunku nešti nešulius, skauda kojas ir t.t. Jis arabams pradėjo aiškinti, kad anglų kalba yra gerai, bet jie patys visai nėra geri („They say that the English are good but they are not good"). Bet arabai iš jo kalbų tik juokėsi ir D.L. patarė kuo greičiau paieškoti kitų nešikų, nei šie tinginiai, kurie niekada neneša pilnos apkrovos, kaip pavyzdžiui arabų vergai. Sidas, netgi, jo krovinį davė mažam berniukui, kuris jį nešė pasišokinėdamas.
---------------------
1867 m. rugsėjo 26 d.
Po dviejų su puse valandos ėjimo, išėjome prie didžiosios upės, kurią vakar matėme. Jos plotis apie mylią. Joje auga daug papiruso ir kitų vandens augalų. Per ją bristi labai sunku dėl papiruso šaknų: užmynus basa koja, labai skauda ir, be to, mes dažnai smukdavome į duobes iki pusės. Pusiaukelėje dugnas buvo tarsi puri masė, kuri plaukiojo vandenyje. Kai kada buvo galima per ją eiti, nors ji ir įdubdavo ir banguodavo nuo einančiojo svorio, tačiau dažnai žmogaus neišlaikydavo ir jis įgrimzdavo – vėl pasikelti, buvo sunku. Po šia mase esantis vanduo labai šaltas.
Užtrukome pusantros valandos, kol perbridome šią upę. Ją vadina Čisera (Chiséra) ir vingiuodama ji teka į vakarus, kur įsilieja į Kalongosi (Kalongosi (dabartinis Lalungwishi) ir Moero. Paupyje ganosi daugybė gyvūnų – dramblių, zebrų ir buivolų.
Kalnų grandinė, kuriuos mes perėjome eidami per atskiras jų keteras, dabar liko pietuose už mūsų.
1867 m. rugsėjo 27 d.
Gyventojų daug ir jie draugiški. Buvo sumedžiotas dramblys ir mes pasilikome, kad pasiimtume jo iltis. Taip pat nušovėme kelis buivolus ir zebrą.
Tirštas debesuotumas trukdė atlikti reikiamus matavimus ir, nors nepavyko nustatyti mūsų koordinačių, mes žinome, kad Čiseros ištakos Loperėje (Lopéré). Toliau, vakaruose – upėje nebeliko papiruso ir norint persikelti, reikalingos valtys (luotai).
1867 m. rugsėjo 28 d.
Keliaudami dvi valandas į šiaurę, priėjome Kamosengą – aštuonių jardų pločio upę, kurios srauni ir skaidri srovė teka tarp vandens augalų. Čia gausu begemotų, buivolų ir zebrų. Ji įteka į Čiserą rytuose. Lyguma plokščia ir padengta tankiais krūmynais.
Kasijos (v.p.: cassia tree – ilgavaisė kasija. Ankštinis augalas. Viena iš kasijų yra ir kininis cinamonas) ir dar kažkoks žirnių medis dabar žydi ir maloniai kvepia.
Per kitas dvi valandas apėjome upės vingį.
1867 m. rugsėjo 28 d.
Kirtome Kamosengą ar kažkokią kitokią upę ir priėjome Karungos kaimą (Karungu).
Kamosenga atskiria Loperės (Lopéré) šalį nuo Itavos. Loperė yra šiaurės vakaruose nuo Itavos (v.p.: dienoraščio originale „Itawa“ – tai „Kawa“)
2021-04-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą