Foto daryta Čambešio (Chambeshi) upėje, apie kurią bus pasakojama tekste
1867 m. sausio 21-22 d.
Likome Lizungoje, nes beveik visą dieną lyja. Iš vado nupirkau beveik visas soras, kurias jis sutiko parduoti. Dabar priversti keliauti į kitą kaimą, kad nusipirktume valgio. Tad dabar pagrindinis mūsų rūpestis – maisto trūkumas ir lietus. Čia, šiauriniame šlaite, kalnuotas plokščiakalnis, kur iškrinta daugiau lietaus, nei kitur: debesys, kurie ateina iš šiaurės, čia savo turinį išlieja su perkūnija ir griausmais; liūtys užtvindo visą vietovę į pietus nuo plokščiakalnio krašto. Lietaus debesys dažniausiai atslenka iš vakarų.
1867 m. sausio 23 d.
Vakar žygiavome 5 ir 3/4 valandos, kol nepriėjome Čibandos kaimo, kuris buvo apjuostas statinių tvora. Čia maisto taip pat nebuvo.
Perėjome didoką upelį Mapampą, kuris buvo kokių 10 jardų pločio ir srauniai tekėjo į rytus.
Visą likusį kelią keliavome tamsiu mišku.
Į Muasio kaimą išsiunčiau vaikinus, kad jei pasiseks, nupirktų maisto. Jei jiems tai pavyks, ryt eisime į Čambezę (Chambezé), kur kaip visi teigia – galima gauti maisto kiek tik norisi. Visi mes jaučiame silpnumą ir greitai pavargstame, alkis mus kankina be perstojo, tad nenuostabu, kad šiuose užrašuose tiek daug kalbu apie maistą. Reikalas ne tame, kad trūksta skanių valgių, o tame, kad iš tiesų jaučiame aštrų alkį ir silpnumą dėl alkio.
1867 m. sausio 24 d.
Po keturių valandų per tamsų mišką, pasiekėme Movušės upelį (Movushi). Jis čia teka lėtai ir vingiuoja tarp pelkėtą mylios pločio slėnį. Jis teka iš pietryčių ir įteka į Čambezį panašiai 2‘ nuo mūsų stovyklos.
Moabos kaimas stovi rytinėje pelkėto Movušės slėnio dalyje ir priėjimas prie šio kaimo labai sunkus, nes kai kuriose vietose vanduo siekia smakrą.
Nusprendžiau įrengti stovyklą su pašiūrėmis vakarinėje pusėje ir pasiųsti į kitą krantą žmones nupirkti maisto. Ačiū Dievui, pagaliau radome geras sorų ir žemės riešutų atsargas. Tačiau visame šiame kalnuotame regione gausiai auga „njandos“ medis, iš kurio gaminami audiniai, tad čiabuviai gerai apsirengę ir mažai domisi mūsų audiniais. Pas juos madingi mėlyni ir raudoni karoliukai ir, laimei, turime raudonų.
Dėka ponų Levin & Co, Susi ir Čuma, mums pavyko sužinoti apie vertingesnius karoliukus. Vaijau mėgsta itin mažus, garstyčių sėklos dydžio ir įvairių spalvų, tačiau nepermatomus. Bet pats vertingiausias iš visų yra maži, balti ir pailgi karoliukai, kurie suvėrus atrodo kaip cukrašvendrės šaknis, iš kurios jie vadinami „salani“ – nendrė. Susi sako, kad už 1 svarą tokių karoliukų prie Tanganikos gali nusipirkti dramblio iltį ir tokį didelį, kad stiprus vyras negalėtų nešti ilgiau nei dvi valandas]
1867 m. sausio 25 d.
Likome Moabėje ir atidavėme sumalti soras į miltus. Kaime laiko stambius galvijus, avis ir ožkas. Kitoje Čambezės pusėje yra visko ir gausiai. Tad galėsime atgauti savo prarastą svorį. Šiose vietose veisiasi buivolai, bet mes jų nematėme. Jei būtų galimybė rasti laukinių gyvulių, eičiau medžioti. Tačiau čia medžiojama su „hopo“ (v.p.: tvorų sistema apie kurią buvo rašyta) ir mes einame ištisas mylias šalia tvorų, kurių viduje, matyt, žuvo daug gyvūnų. Kai eini per mišką, tai stebiesi, kad randi tik senus gyvūnų pėdsakus ir jų nebuvimą paaiškina medžioklės su „hopo“. Tas tvoras vėliau sudegina, o pelenais patręštus plotus užsodina moliūgais ir kalabašais „calabash“ (v.p.: "kalabašas" - ilgmoliūgis, lot.: "Lagenaria siceraria". Riestų, charakteringų pypkių rūšis, kurią tikriausiai žinote pagal Šerloką Holmsą, vadinama taip pat kalabašais ir visiškai ne atsitiktinai. Iš šių kalabašo moliūgų (pailgi riesti moliūgai) gaminamos puikios ir pakankamai ilgaamžės pypkės - savo laiku, netgi labai madingos. Išgaunamos išgremžus minkštimą ir išdžiovinus. Pačią formą fermeriai išgauna jau kalabašo auginimo metu. Anglijoje išpopuliarėjo „Anglų-Būrų“ karo metu. Dabar jau tai kaip ir bendrinis riestų, beveik „S“ formos pypkių pavadinimas. Jei moliūginės, tai jos dažniausiai būna su įdėklais (dažnai meršaumas) arba kukavinės, bet originali – iš šio moliūgo)
Prie Čibandos (Chibanda) pastebėjau keletą žalių grybų, kurie juos nulupus buvo rausvi ir mėsingi. Jie vadinami „čisimba“ (chisimba). Šiuos grybus į grūstuvą moterys įdeda šalia kitų grybų, kaip prieskonį, kuris priduoda ypatingą skonį visai masei. Man nepavyko išsiaiškinti, kokios česimbos savybės, jei šį grybą valgyti atskirai. Tačiau patirtis sako, jog per grybų dietą tik sapnuojasi praeityje suvalgyti jautienos kepsniai (roast beef – rostbifas) ir nuo šių sapnų varva seilės, o pagalvė nuo jų būna šlapia.
Čionykščiai babisai labai įtarūs, todėl už viską reikia mokėti avansu ir mes supratome, kad dovanodami dovaną vadui, mes tik suteikiame jam progą mus apgauti ir nepavaišinti vakariene. Babisai vienas kitam nieko neduoda veltui ir jei tai komercijos sukeltas padarinys, tai man priimtinesni neverslūs afrikiečiai!
Upėse pasirodė žuvys. Aukštumose pasitaikydavo tik smulkmė, kurios nevertėjo gaudyti. Naktimis ir ankstų rytą, mišką perskrodžia gaili aukšta dviguba nata, o po to kiek duslesnis garsas. Tai kažkoks man dar nematytas ir negirdėtas miške klykaujantis paukštis.
Kai grifai mato, jog mes statomės pašiūres, jie mano, kad mes sumedžiojome kažkokį gyvūną. Tačiau kurį laiką mus pastebėję ir nematydami jokios mėsos, jie nuskrenda. Kartu su kitais pastebėjimais, tai patvirtina tą faktą, kad grifams svarbiausias yra matymas (vadovaujasi matymu).
Čiabuviai galvas dengia spalvota medžiaga. Tam naudoja dažus „nkola“, kurią išgauna matomai iš kraumedžio (v.p. „camwood“, lot. „Babhia nitid“a. Blizgusis kraumedis. Iš jo išgaunami dažai gana nepatvarūs. Kita vertus, „camwood“ toje zonoje neauga – jis paplitęs vakarinėje Afrikos pakrantėje. Veikiausiai D.L. šį žodį naudojo bendrine prasme - turėjo galvoje bet kokį afrikinį raudonmedį arba afrikietišką sandalmedį (pavyzdžiui „osyris lanceolata“ – kaip tik tose vietose auga), kurio porūšių labai daug, tame tarpe ir „camwood“). Šiais dažais dažo ir medžiagas pagamintas iš žievės, kad jos būtų gražesnės. Nukirsto kraumedžio medieną apdegina, kad išgautų intensyvesnę spalvą, o po to šį medį sutrina.
Pažeidus kopalo medžio žievę, pradeda tekėti sakai. Mačiau ant žemės sutekėjusį didelį kiekį sakų.
1867 m. sausio 26 d.
Ėjome į šiaurę palei Movušę, netoli jos įtekėjimo į Čambezę (dabartinis pavadinimas Čambešis) ir įsikūrėme laikinai paliktame kaime.
Vakare nušovėme cebulos arba poku antilopės patiną. Nuo snukio galiuko iki pasturgalio – 5 pėdos ir 3 coliai. Uodega 1 pėda. Ūgis (iki kryžmos arba pečių, pas arklius iki gogos) – 3 pėdos. Apimtis ties krūtine – 5 pėdos. Ragų ilgis – 9 coliai tiesiąja, o bendras – 16 colių. Ragai turi 12 žiedų. Ant vieno rago, iš nugaros, buvo matomai atsitiktinė ½ colio pločio ir aukščio atauga. Kailis gelsvai rusvas ir tamsūs plėtmai iš priekio ir ant kojų, ir ausų. Pilvas beveik baltas. Kulka perėjo kiaurai: pataikė už mentės, pramušė blužnį, bet gyvūnas nubėgo dar 100 metrų. Jaučiuosi labai dėkingas Viešpačiui už dovanotą gerą mėsą.
1867 m. sausio 27 d.
Visą dieną pliaupė lietus, bet su mėsos atsargomis trobelėse visai gerai įsitaisėme. Ryte, keisdamasis rūbus, pamatęs savo sulysimą, net išsigandau.
1867 m. sausio 28 d.
Išilgai Movušės ir Čambezės (v.p.: Chambezé – dabar tai Čambešio upė arba Chambeshi), link perkėlos (brastos) ėjome 5 mylias. Pagal pasakojimus, persikėlus per šią vietą, išvengtume 3 perkėlų per kitas upes kitame krante.
Platuma - 10°34' P.
Čambezė patvinusi, vanduo švarus. Tarp krūmų ir medžių linijų, kurios žymi realius upės krantus, ne daugiau kaip 40 jardų. Upėje, kuri teka į vakarus, ir jos pakrantėse matomi šioms vietovėms būdingos faunos gausos pėdsakai. Kanojos savininkas (v.p.: orig. - „canoe-man“ – apie sąvoką „kanojos“, anglų pasiskolintą iš Š.Amerikos indėnų, jau buvo kalbėta, bet priminsiu, kad tai ne jokia ne klasikinė kanoja, o tiesiog pats tikriausias skaptuotas luotas) buvo be galo įtarus: kai mes sutikome sumokėti avansu, jis paprašė dar gabalo atraižos, nors jam buvo žadėtas pilnas apmokėjimas, kai tik laimingai persikelsim, ir laikė vieną iš mūsų žmonių kitame, pietiniame upės krante, kaip garantą. Po sumokėjimo, jis tuoj pat pabėgo.
Ėjome į šiaurę brisdami per apsemtą lygumą apie dvi mylias. Žmonės čia ateina gaudyti šamų „Clarias capensis” (v.p.: nuo 1840 m. tai sinonimas “Clarias gariepinus” – afrikinis šamas. Nepaprastai gaji plėšri žuvis. Esant sausrai, jie sugeba kvėpuoti oru ir vaikščioti sausuma iki kito vandens telkinio. Šiais laikais, prekybinė vertė išaugus 1 m., o šiaip vidutiniškai išaugti gali iki 1-1,5-1,7 m. , sverti gali iki 60 kg.). Po dešinei rankai teka lėtas upelis Likindazi, kuriame veisiasi begemotai (hipopotamai).
Nakvojome miške ir nieko nematėme, o kitą dieną sutikome grupelę žmonių, kurie atėjo iš kaimo pasižiūrėti į mus.
Dabar jau mes esame Lobemboje, bet vietiniai nieko neturėjo ir tikėjausi, kad Čitapangvoje bus visko gausu (Chitapangwa). Priešais kaimą per visą pusmylę buvo nusidriekusios užtvindytos pievos ir dumblėtos pelkės, o kaimas, kaip įprasta – aptvertas statinių tvora. Žmonės naktį labai bijo žvėrių ir atidžiai uždaro vartus, net laikinose gyvenvietėse. Vėliau, kai jau mes buvome Molembėje (vienas iš Čitapangvos kaimų), liūtas sudraskė du vyrus. Mus perkėlęs per Čambezę vyras labai bijojo krokodilų, kai vienas iš mūsų prausėsi prie upės kranto.
Gausu medžiojamų gyvūnų, buivolų ir dramblių pėdsakų, bet nė vieno nematėme.
1867 m. sausio 29 d.
Prieš šios dienos žygio pabaigą, mums parodė vietą, kur trenkė žaibas. Jis nuėjo skersai pro kopalo medžio kamieną jo nepažeidęs, po to pasidalino į dvi atšakas ir nuėjo per termityno viršų. Jo pėdsaką žymėjo išdegusi žolė. Kitą dieną (31-mą), Mabulos pakrantėje pamatėme sausą medį, į kurį trenkė žaibas. Jis šį medį perskėlė į kelias atšakas ir skiedras išmėtė per 60 jardų į vieną pusę ir 30 jardų į kitą. Liko tik kelmas, o ten kur žaibas nuėjo horizontaliai – žolė išdegė.
1867 m. sausio 30 d.
Judame į šiaurę per lietų. Aplinkui neišvaikščioti miškai ir vandeningos pelkės.
1867 m. sausio 31 d.
Toliau keliaujame mišku, bet dabar sutinkame įdirbtas laukyme, kurios didesnės, nei Lobise.
Čiabuvis mums pasiūlė nupirkti pėdos ilgio ir 3 colių pločio storą vario gabalą.
Daug tvirtalapių akacijų ir „mohempi“. Lygumoje, kur trykšta šaltiniai, auga rausva žolė su geltonomis sėklomis – labai graži.
Pusiaudienyje pasiekėme Lopirės upeliuką, kuris pildė kanalą išraustą aplink Čitapangvę. Greitai pamatėme, kad Čitapangvos kaimas apjuostas triguba statinių tvora. Beje, viduje taip pat išraustas griovys ir apsodintas spygliuota gyvatvore . Šio kaimo ilgis panašiai 500 jardų ir 200 jardų pločio. Nameliai čia pastatyti ne itin tankiai.
Visi čionykščiai upeliai teka į Čambezę. Žuvies, nežiūrint smulkmės, matomai mailiaus, čia nėra . Kitapus kalnagūbrio, šalia kurio stovi „Malemba“, daug žuvies, kurią apsimoka gaudyti. Čitapangva, jį dar vadina Motoka, atsiuntė pasiuntinį norėdamas sužinoti ar mes norime su juo susitikti. „Turime kažką turėti rankose pirmą kartą susitikdami tokį didį žmogų“. Aš buvau pavargęs , tad atsakiau: „Ne anksčiau, kaip vakare“.
Penktą vakaro pasiunčiau pranešti vadui, kad ateinu.
Mes praėjome pro vidinį atitvarą ir nukeliavome link didžiulės trobos, kur sėdėjo Čitapangva. Su trimis būgnininkais ir dešimtimi žmonių, kurių kiekvienas laiko po du barškučius.
Būgnininkai aršiai mušė būgną , o žmonės su barškučiais juos barškino į taktą. Prie viso to, du žmonės, į būgnų taktą priartėdavo prie vado ir nusilenkdavo ir atitoldavo.
Aš atsisakiau sėstis ant žemės ir man atnešė didelę dramblio iltį. Vadas mandagiai pasisveikino. Jo įputęs veidas atrodė linksmas (geranoriškas), ant kojų uždėti variniai ir bronziniai žiedai. Aš užsiminiau apie daiktų, kuriuos nusinešė du vaijau dezertyrai, praradimą, tačiau Čitapangvos valdžia tik labai nominali ir jis nieko negali padaryti. Kažkiek laiko pakalbėjęs, jis su mumis nuėjo prie karvių bandos ir parodęs į vieną, ištarė: „Ji jūsų“, o iltis, ant kurios sėdėjau, buvo pasiųsta paskui mus, kaip priklausantis man, nes aš ant jo sėdėjau. Vadas ant savęs užsidėjo padovanotą audinį, kaip ženklą, kad šią dovaną priima, o po to į mūsų trobelę nusiuntė du didelius krepšius sorgų. Kai sutemo, jis atsiuntė pasiuntinį, kad pas jį atvestų mano žmogų, iš kurio galėtų išgirsti viską, kas jį domina.
1867 m. vasario 1 d.
Mes čia sutikome nedidelį būrelį juodaodžių arabų vergų pirklių nuo pakrantės, iš Bagamoio (v.p.: originale "Bagamoio", dabar – "Bagamoyo").
Vadas su mumis, kaip man pasirodė, labai maloniai elgėsi, todėl šiandien iš ryto nuėjau jam padovanoti vieną iš geriausių mūsų medžiagos atraižų. Prieš tai, kai mes susiruošėme papjauti karvę, išdygo kažkoks žmogus ir pradėjo aiškinti, kad reikia pjauti mažesnę karvę. Paklausiau vado ar jis davė tokius nurodymus, o jis atsakė, kad tas žmogus sumelavo. Tada aš iš vis atsisakiau priimti karvę dovanų, jei ji dovanojama su nenoru.
Vergų prekeivių vadas, kurio vardas Maragu Mafupi (Magaru Mafupi), atėjo ir pranešė, kad vasario 2 d. išvyksta atgal. Aš už užmokestį juos įkalbėjau užtrukti vieną dieną ir visą dieną sugaišau raštams ir laiškams.
1867 m. vasario 3 d.
Šiandien ryte Magaras Mafupis išvyko su mano laiškais. Už jų pristatymą, Zanzibare jis turi gauti 10 rupijų (v.p.: visi laiškai pasiekė adresatus).
Vergų pirkliai Melembę pasiekė daug trumpesniu keliu, nei mūsų: jie keliavo tiesiai į vakarus arba pietvakarius. Tačiau Zanzibare niekas nieko apie šį kelią net nebuvo užsiminęs. Nuo Kurdario keliaujant į šiaurę, Bogamoio galima pasiekti per 6 valandas. Aišku, gali būti, jog Zanzibaro gyventojai ir patys nežinojo šio kelio – vergų pirkliai ir patys pirmą kartą taip toli nukeliavo. Šiame kelyje labai daug kaimų, kurių gyventojai laiko ožkas ir pigiai jas pardavinėja. Pirkliai savo kelyje suskaičiavo 15 pagrindinių kaimų, kurie turi sultonus (taip jie vadina tų kaimų vadus), ir sako, jog į Bogamoio nukeliaus per 2 mėnesius.
Štai šių kaimų pavadinimai:
1. Chasa;
2. Lombé;
3. Ucheré;
4. Nyamiro;
5. Zonda;
6. Zambi;
7. Lioti;
8. Méreré;
9. Kirangabana;
10. Nkongozi;
11. Sombogo;
12. Suré;
13. Lomolasenga;
14. Kapass;
15, Chanzé.
Čansės kaimas visai šalia Bogamoio, o kai kurie kaimai vienas nuo kito nutolę per 2-3 dienas kelio.
Jie taip pat kirto tris dideles upes:
1. Wembo;
2. Luaha;
3. Luvo.
Neturėjau laiko gilesniems klausimams. Su jais buvo vienas palydovas, kuris juos lydėjo nuo Tanganikos. Jo vardas Džandžė arba Džandža (Janjé or Janja). Jis, pūsdamas į delnus, moka pamėgdžioti trimitą. Per juos aš užsakiau audinių ir karolių, ir paprašiau atsiųsti kažkiek kavos, cukraus, žvakių, prancūziškų mėsos konservų, sūrio skardinėse, 6 butelius portveino, chinino, kalomelio ir džalapo ricinos (resin of jalap). Viską paprašiau nusiųsti į Udžidži (Ujiji).
(v.p.: visi vaistai buvo aprašyti prie sausio 19 dienos. Dėl „resin of jalap“, tai pasenęs ir nebenaudojamas vaistas. Gaunamas iš augalo „Ipomoea purga“ (Exogonium purga) arba tiesiog „jalap“, augančio Meksikoje. Vijoklinis augalas, pas mus „Ipomoea“ žinoma, kaip „sukutis“. Europoje žinomas nuo XVII a. Kalbamu momentu, buvo auginamas Jamaikoje ir Indijoje, kur labai gerai prigijo ir, netgi užaugindavo gumbus (kurie ir naudojami) gerokai didesnius, nei Meksikoj. Naudojamas kaip vaistas nuo viduriavimo, bet perdozavus iššaukia vėmimą. Taip pat, išimtinais atvejais, kaip žaizdų antiseptikas. Taip pat, jo sėklos, naudojamos kaip narkotinis haliucinogenas „LSA“. Veikimas panašus į LSD“, tik ženkliai silpnesnis (virš 10 kartų). Actekai jį naudojo per ritualines apeigas)
Aš susiruošiau paėjėti į rytus vergų pirklių nupasakotu keliu, kad nusipirkčiau ožkų, bet Čitapangva labai supyko: jis man prikišo, kad atėjau tik parodyti savo daiktų, o pirkti nieko nenoriu. Po to jis pakeitė toną ir paprašė priimti karvę, kurią buvo dovanojęs ir ją suvalgyti. Mums visiems mėsa buvo labai reikalinga, dar karvę aš paėmiau. Nusiunčiau Čitapangvai du gabalus audinio, bet jis juos gražino atgal ir paprašė apkloto, o juos turi tik mano žmonės. Paaiškinau vadui, kad mano žmonės ne vergai ir aš negaliu iš jų atiminėti daiktų, kuriuos anksčiau padovanojau.
Būdami čia, po 6 savaičių pirmą kartą paragavome riebios mėsos.
1867 m. vasario 6 d.
Čitapangva su žmona atėjo pasižiūrėti mano prietaisų. Aš jiems apie juos papasakojau, kaip sugebėjau ir parodžiau knygas, tame tarpe ir Knygų Knygą (v.p.: Bibliją). Į mano pareiškimus vadas atsakė keliomis protingomis pastabomis.
Mano žmonės Čitapangvos labai bijo – kai Abrahimui nesinori ko nors išversti, jis man visada pareiškia: „Aš nežinau tinkamo žodžio“, bet kai vado šalia nebūna, jis labai greitai atsimena reikiamą žodį. Jis ir Simonas mano, jog tam, kad užsitikrinti vado palankumą, reikia nusižeminti. Tai išgirdęs laidau pabandyti su Čitapangvos žmogumi, kurį jis atsiuntė ir viskas baigėsi tuo, kad šis pasiuntinys norėjo įlysti į jų ryšulius, traukti juos ir jiems teko visą naktį budėti. Abrahimas pas mane atėjo naktį: „Sere, ką man daryti? Jis neleidžia man miegoti?“. Aš jam atsakiau: „Tu pasirinkai savo kelią ir privalai jo laikytis“. Tada ryte jis ryšulius atnešė pas mane ir aš juos išleidau.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Paskutinė vieta, nei leidime, nei originale ne visiškai aiški. Labai „sumaltai“ surašyta. Tačiau skaitant originalą, tai 6-7 dienos eina iš vien – kartu ir tik iš žymos paraštėje galima nuspėti, kad tai kita diena. Žodžiu, panašu, kad abu vaikinai budėdami prasikankino iki 7 ryto, kol D.L. to Čipangvos atstovo neišsiuntė pas vadą pranešti, kad nori audiencijos.
Komentaras nuo vertėjo. Pridėsiu komentarą ir nuo savęs: tai tik vienas iš eilinių jau ir buvusių pavyzdžių, tik ryškiau patvirtinantis ir kitų keliautojų užrašus, vėlesnius europiečių atsiminimus ir, net, grožinėje literatūroje aprašytas scenas – pasirodysi pernelyg silpnas ar parodysi nuolankumą, ir būsi užguitas. Šitai reiktų atsiminti ir šiuolaikiniams turistams. Gėris gėriu, šypsenos šypsenomis, bet nuolaidžiauti negalima. Vietiniams tai tik „gėrybių melžimo“ objektas. Toliau dar ryškiau aprašyta.
-----------------------
1867 m. vasario 7 d.
Nusiunčiau pasiuntinį pas vadą, kad perduotų mano kvietimą arba, kad pasakytų, kada galiu atvykti pas jį. Jis atsakė, kad ateis, kai nusiskus, bet po to atsiuntė žmogų paklausti, apie ką aš su juo norėsiu kalbėti. Aš atsisakiau atsakyti ir kai baigėsi lietus, pats pas jį nuėjau.
Įėjęs į vado trobelę, pareiškiau, kad už karvę jam sumokėjau keturis kartus daugiau, nei ji kainuoja, bet jei jis mano kitaip, tai aš siūlau nunešti 4 mano duotas atraižas nunešti jo broliui Moambei. Jei jis pasakys, kad daviau nepakankamai, tai nupirksiu kitą karvę ir nusiųsiu jam. Mano pasiūlymas labai nepatiko: „O didysis angle! Argi galima perduoti ginčo sprendimą esančių žemiau mūsų? Aš didysis savo šalies vadas. „Ingleze mokolu“, apgailestauju, kad turėjote duoti tiek daug už jau suvalgytą jautį. Mažesnio jūs nepaėmėte ir aš patenkinau tavo norą duodamas didesnį. Tad kodėl tu negali patenkinti mano noro ir duoti pakankamai didelį medžiagos gabalą, kuris man patiktų ir jo užtektų apsigaubti?“
Atsakiau, kad mano duoti gabalai pilnai apgaubs jį ir jo didžiausią žmoną. Jis nusijuokė, bet vis tiek laikėsi savo. Kadangi mėsos jau turime ir jis dar atsiuntė kukurūzų ir moliūgų, aš išėjau. Dabar jis pakeitė savo taktiką ir mane kaltina godumu.
Visą laiką tvyrojo debesys ir lijo, todėl iki vakarykštės dienos vakaro negalėjau nustatyti platumos, kuri yra 10°14'6" P. 8 dieną stebėjau mėnulį. Ilguma- 31° 46' 45"R. Aukštis virš jūros lygio 4700 pėdų pagal virimo temperatūrą ir barometrą.
1867 m. vasario 8 d.
Vadas reikalauja vienos iš mano dėžių ir apkloto. Paaiškinau, kad lietus per vieną dieną sugadins visą dėžės turinį (jeigu nešti be dėžės). Man papasakojo, jog Čitapangva pareiškė, jog išsiųs mus atgal į Luangvę, pradės karą ir mus į jį įvels, neteksime maisto ir t.t. Mano žmones šie grasinimai išgąsdino. Čitapangva mano, kad mums naudinga keliauti per jo šalį ir, aišku, jis turi teisę į šią naudą. Jam buvo pasakyta, kad tai daroma vardan visuomenės, bet jis vis tiek įsitikinęs, jog kelionė mums naudinga, nors ir nežino kuom.
Galbūt tai tik atsitiktinumas, bet kiekvieną kartą, kai mes, keliaudami link Tanganikos ežero, sutinkame kokį nors Spiko ir Bertono palydovą, susiduriame su nuolatiniu bandymu išsunkti viską ką turime. Neabejoju, jog Džandžė (Janjé) šiam vyrui pasakė, kad jo buvę šeimininkai mokėjo viską, ką iš jų reikalavo.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas 8 ir 9 dieną sujungė. Realiai 1 pastraipa priklauso 9 dienai. Papildomai neįtraukti kiti D.L. pamąstymai apie vaikinuką baimę prieš Čitapangvą: jie bijo, kad Čitapangva ir Motoka gali pradėti juos sekti, kai išžygiuos iš šio kaimo. Jie ateina pakalbėti pas D.L. ir Simonas, kuris kalbas ir žinias perduoda kitiems „yra tarsi jo atstovas spaudai“, diskutuoja dėl baimės prieš įsivaizduojamo pykčio ar pavojaus, kaip, pavyzdžiui tos dėl kurios pabėgo Džoanos vyrai. Nors Simonas neigia, kad pavojus buvo įsivaizduojamas, bet, iš tiesų tai jis visus išgąsdino su savo prisigalvojimais apie šimtus Mazitu ir mirtį jų žemėje. Jo pačio žodžiai buvo „Mazitu & Lipululu"! Žodžiu, D.L. ne kartą jam prikaišiojo dėl jo įsivaizduojamų baubų, ir eilinį kartą daro išvadą, kad buvęs vergas nuo mažumės, yra nepilnavertis ir išgąsdintas žmogus.
-----------------------
1867 m. vasario 10 d.
Sekmadieninės pamaldos praėjo po atviru dangumi stebint daugybei žmonių. Po pamaldų kalbėjau su vadu, bet jis niekuo, išskyrus tuo, ką pasakė žmogus dirbęs Spikui ir Bertonui, netiki. Čipangva davė kukurūzų ir žemės riešutų ir sako, jog nedavė jokių nurodymų man neparduoti grūdų. Esu priverstas sėdėti čia ir valgyto žalius kukurūzus.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas šiek tiek sutrumpino 10 d. užrašus. Ten dar buvo rašoma, jog po pamaldų D.L. rodė Bibliją ir joje esančius piešinius/graviūras, kurie jam (vadui) buvo labai suprantami.
-----------------------
1867 m. vasario 11 d.
Vadas atsiuntė mums krepšį begemoto mėsos iš Čambezės ir didelį krepšį kukurūzų. Jis sako, kad mano padovanoti 3 audinio gabalai ir toliau yra mano. Jis nori gauti tik dėžę ir apklotą. Jei neduosime apkloto, tai turime duoti nors skardinę dėžę.
Vadas, kiekvieną kartą keliaudamas į savo pasėlių plotą, stengiasi su manimi nesusidurti. Jis geraširdis ir susitikę mes juokiamės, bet mano žmonės pradeda bijoti išgirdę jo balso tembrą ir todėl mano žodžiai nublanksta.
Juodai baltos ir pilkai rudos kielės visiškai nebijo žmonių (v.p.: angl.“ water wagtails“, o li. – kielė. Gentyje 10 rūšių. Čia matomai turima galvoje Afrikinė kielė “Motacilla aguimp”. Veisiasi dar prieš lietų per visą lietingą periodą. Maitinasi vabzdžiais ir bestuburiais, žolių sėklomis, buožgalviais, labai mažomis žuvimis arba mailiumi ir žmonių maisto likučiais. Apie 20 cm. ilgio). Jos vaikšto tarp trobelių ir net užeina į vidų ir niekas jų neliečia. Savo lizdus suka prie pat trobelių. Bečiuanoje (Bechuana), tas kieno berniukai užmuša kielę, baudžiami, tačiau niekas negali paaiškinti, kodėl taip yra. Mano gi žmonės aiškina, kad kielių nevaiko ir neužmuša, nes jos nevalgomos arba dėl to, kad prijaukintos (v.p.: atsakymas gana paprastas – naikina vabzdžius parazitus. Tokie savotiški sanitarai).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidėjas sujungė 12 dieną išskaidė ir dalį prijungė prie 11, kitą dalį, prie 13 dienos. Galimai, todėl, kad 12 antros dienos dalies paraštėje, neįmanoma įžiūrėti kokiai dienai priskirtinas tekstas.
-----------------------
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą