1867 m. sausio 6 d.
Po sekmadieninių pamaldų (v.p.: „After servis“ – kadangi tai buvo sekmadienis, tai veikiausiai po pamaldų. Šios sekmadieninės tradicijos D.L. šventai laikėsi) atėjo du vyrai pasakyti, kad eina į Lobembą ir gali palydėti iki Motunos kaimo (Motuna's village). Dvi dienas atgal, taip pat atėjo vienas vedlys, bet jis buvo tokios nemalonaus žvilgsnio, kad visi jo tiesiog baidėsi. Šių dviejų veidai mums patiko, tačiau pasirodė, jog jie buvo ne itin geri vedliai, kaip iš tiesų manėme. Jie mus nuvedė tiesiai į vakarus per bekelę. Lijo smulkus lietus ir mums be jų nesinorėjo žengti į mišką. Gyvenvietes čia galima sutikti tik per didelį atstumą viena nuo kitos. Dieną priėjome gilų tarpeklį, kuris buvo apaugęs gigantišku bambuku, o jo dugnu tekėjo Mavočės upė (Mavoché River).
Dėl vyraujančios drėgmės, visi medžiai buvo apaugę kerpėmis, o status nusileidimas buvo toks slidus, kad du iš mūsų žmonių nukrito: vienas, kuris nešė chronometrą – krito net du kartus. Tai buvo tikra nelaimė, nes, kaip vakare sutikslinus laiką, paaiškėjo, kad pasikeitė laikrodžio parodymai.
Motunos kaime nėra jokio maisto, tačiau vadas vis tiek bandė iškaulyti audinio vien dėl to, kad jis valdo šią vietovę. Mes pareiškėme, kad tokiu atveju išeisime iš jo kaimo ir patys suręsime pašiūres „Dievo žemėje“ (v.p.: tai yra – niekeno žemėje), tai yra, ten, kur ji neįdirbta, ir jis paprašė pasilikti.
Iš šio kaimo, į vakarus-pietvakarius, matomas labai aukštas Čikokvės (Chikokwé) kalnas. Žmonės, kurie gyvena šiuose kalnuose, vadinami matumba (Matumba). Čionykščiai žmonės vadinami lokumiais (Lokumbi), tačiau, kad ir kaip jie besivadintų, tai babisai, babembos atšaka. Juo pagrindinis užsiėmimas, tai vergų prekyba –privedė prie to, kad jie tapo paprasčiausiais apgailėtinais džiunglių gyventojais. Maitinasi laukiniais vaisiais, šaknimis ir lapais. Soros laukus įdirba mediniais kauptukais, kurie turi „V“ pavidalo formą ir daromi iš lazdos su ataugomis. Aštrusis galas apie colį ir šituo smaigaliu jie kapsto dirvą , prieš tai išmėtę sėklas. Ryte, kai praeidinėjome pro pasėlius, apie tuzinas jaunų žmonių tuo ir užsiiminėjo savo pasėlių lopinėliuose.
Ši vietovė, tai banguota, kiek aprėpia akys – žalia lyguma, o viskas kas toliau – skęsta mėlyje. Matosi daug margų gėlių. Ten ir šen, auga ryškai raudonos lelijos (Lilium chalcedonicum), šviesiai mėlyni arba geltoni imbierų žiedai; raudonos, oranžinės ir baltos orchidėjos, blyškios lobelijos ir t.t. Tačiau, visos jos, neužgožia bendros žalumos. Tačiau kylant plokštikalne, padaugėjo žolių su rožiniais ir raudonai-rudomis sėklidėmis, kurios vejai suteikė malonius atspalvius ir džiugino akį.
Dar žygio pradžioje mes išsukome iš kelio ir, kad neperšlaptume, pasislėpėme senose babisų pašiūrėse. Jos yra pastatytos taip, kad suformuotų apskritimą su viena anga. Žardinių ratas sudaro atramas stogo dangai ir šita pašiūrė ar, tiesiog, stoginė, statoma be pertvarų.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidime sujungtos 6-8 dienos į vieną.
-----------------------
1867 m. sausio 9 d.
Pakilome ant sukietėjusio smiltainio. Du vedliai, laikas nuo laiko surikdavo, kad atkreiptų į save paukščių vedlių dėmesį, tačiau nė vienas nepasirodė (v.p.: čia medaus ieškotojai – apie juos buvo minėta. Paieškoms jie naudoja prijaukintus paukščius „indikatorius“ – lot.: Indicator indicator. Iš genių pošeimio. Įdomu tai, kad jis mėgsta ne medų, o vašką ir bičių perus. Vienintelis gyvūnas, kuris maitinai vašku. Netgi yra buvęs kuriozas XVI a. šie paukščiai sulesė portugalų šventiko altoriaus žvakes. Tai mažas paukštelis – iki 20 cm. Beje, kaip ir gegutės, kiaušinius deda į svetimus lizdus – daugiausiai į genių – į vieną lizdą po vieną, nes jie užlesa kitus paukščiukus ir po kiek laiko „įtėviai“ maitina tik jį. Čiabuviai juos pusiau prisijaukina – tarsi savotiška sandrauga – žmogui reikalingas medus, o paukščiukams patiems pasiekti vašką, daugeliu atveju, beveik neįmanoma).
Vienoje vietoje matėme beviltiškos kovos pėdsakus: čia buvo papjautas ir suėstas vandeninis ožys, bet jokių žvėrių nematėme. Tam tikru metu čia atkeliauja buivolai ir drambliai, kurie dabar buvo perėję į kitas vietas.
Slėnis labai gražus. Šaltinių vietose, oazėse, žemumos apaugusios trumpa ir šiurkščia žole, kuri slėniui suteikia prižiūrėto parko įvaizdį, tačiau šios vietos tarsi gigantiškos vandens „kempinės“. Juos praeinant reikia būti atidžiam, kad išvengti gilių vandens pripildytų duobių, kurias išmuša dramblių arba buivolų kojos. Vanduo dažniausiai siekia bato vidurį ir mes žingsniuojama šlepsėdami per žolę, kuri primena pelkę. Šiuose nuostabiuose slėniuose dabar nėra gyventojų. Šiandien pamatėme kalveles – pylimus (dirbtinai supiltus), kad ant jų būtų galima sodinti grūdinius augalus, ir šlaką iš geležies lydimo krosnių.
Mūsų vedlys piktinasi, kad negauna mėsos ir miltų, nors namuose įpratęs valgyti lapus. Kita vertus, ji be jokių problemų miške sau rado maisto.
Mano miltų atsargos pasibaigė ir Simonas man jų davė iš savo atsargų. Mane glumina ne tai, kad tenka valgyti neskanų maistą, o tai, kad niekada nesijaučiu sotus. Galiu save priversti nuryti ir labai nepatraukliai atrodantį valgį ir apie tai negalvoti, bet soros palieka nemalonų džiovinantį poskonį, kuris persekioja ir dieną, ir naktį.
1867 m. sausio 10 d.
Įveikėme stiprią Muasės (Muasi) srovę, kuri teka į rytus link Luangvės. Vakar, nespėjome pasislėpti ir mus permerkė liūtis, kurią lydėjo perkūnija. Du iš mūsų išklydo iš kelio, o du atsiliko ir pasimetė, nes pėdsakus nuplovė lietus.
Vietovė banguota, pasidengusi džiunglėmis, be jokių regimų takų. Mes stovėjome dauboje ir mūsų šūvių nesigirdėjo, kol nepakilome aukščiau, kur išgirdome atsakomąjį šaudymą. Esu dėkingas, kad niekas nepasimetė, nes atsilikęs gali ilgai klajoti, kol pasieksi kaimą.
Šiandien ryte Simonas man davė dar truputį miltų, o pats išžygiavo nevalgęs. Aš diržą suveržiau per tris skylutes, kad mažiau jausčiau alkį. Pririnkome prastų laukinių vaisių, kurie buvo panašūs į Indijoje vadinamus „džambo“ („jambos“; v.p.: veikiausiai tai buvo „Syzygium jambos” – Rausvasis gvazdikmedis. Turi įvairių porūšių. Auga visame pasaulyje tropinėse vietovėse. Vaisiai valgomi žali, iš jų gaminami džemai, želė, sirupai ir t.t., o iš lapų eteriniai aliejai).
Vidurdienį pasiekėme Čafungos kaimą (Chafunga). Čia taip pat badauja, tačiau keli čiabuviai, kurie sumedžiojo dramblį, atvyko mums parduoti džiovintos dramblienos. Ji buvo su kvapeliu ir kaina aukštoka, tačiau badaujantis yra priverstas už valgį atiduoti viską ką turi geriausio.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidime sujungtos 10-11 dienos į vieną. Atsiskyrę su visa grupe susijungė ir kaimą pasiekė 11-tą dieną.
-----------------------
1867 m. sausio 12 d.
Šiandien ryte atsisėdau prie medžio ir pasirodė, jog vos per jardą nuo mano galvos buvo įsitaisiusi didelė kobra. Ji buvo susisukusi prie šaknų tarp auglių ir sustingusi nuo šalčio. Kelyje taip pat gulėjo mažas gražus gyvačiukas ir, taip pat, sustingęs. Čia šios gyvatės retai pridaro žalos, bet Indijoje viskas kitaip.
Supirkome visą maistą, kokį tik galėjome, bet norint nukeliauti į Čambezę (Chambezé), kur, kaip sako, maisto apsčiai, jo buvo per mažai.
Vėl teko keliauti sekmadienį (sausio 13 d.). Ėjome palei upelį, kuris įsiliejo į Mapampos arba Čimbvės (Mapampa ar Chimbwé) ežerą (v.p.: panašu, kad jis prie dabartinio Ishiba Ngandu arba Ishiba Ng‘andu ežero -vėliau bus koordinatės). Šis ežeras apie 5 mylias ilgio ir pusantros mylios pločio. Šiame ežere veisiasi begemotai, o pakrantėse ganėsi poku antilopės.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidime praleista, kad namai šioje vietovėje plokščiastogiai, o ražuose sodinamos daržovės "Lobanga" dėl jų lapų. Taip pat praleisti D.L. apgailestavimai, kad tenka praleisti sekmadienines pamaldas, nes tai kelia aplaidumą bendražygiuose (mažina pamaldumą), bet kito pasirinkimo jis neturi.
-----------------------
1867 m. sausio 15 d.
Mums teko keltis per Čimbvę (Chimbwé) prie rytinės deltos, kur jos plotis apie 1 mylią. Vedlys atsisakė mums parodyti kitą, siauresnę brastą aukščiau upe. Upe į ežerą įteka iš rytų, o aš, pamiršęs atiduoti nurodymus dėl vargšo pudelio Čitanės, perėjau ją pirmas. Vandens buvo iki juosmens, o dugnas minkštas, durpėtas, su giliomis duobėmis, o šiauriniame krante knibždėjo siurbėlės. Mano žmonės, kaip ir aš, pernelyg buvome užsiėmę pusiausvyros išlaikymu, kad nors kas pagalvotų apie mažąjį, drąsų šunelį, kuris plaukė savarankiškai, kol nepaskendo. Čitanė taip sėkmingai vaikė visus kaimo šunis nuo mūsų pašiūrių, kad nė vienas nedrįsdavo prisliūkinti ir ką nors nugvelbti. Na ir pats niekada nieko nebandydavo vogti. Žygyje jis sekdavo virtinę ir lakstydavo pirmyn ir atgal, kad pažiūrėtų ar viskas gerai. Jis po truputį keitė savo plauko spalvą ir jau buvo pasidaręs gelsvai rudas. Ir štai, dabar, nuskendo ežere, kurį mano žmonės pavadino „Čitanos vandenimis“.
1867 m. sausio 16 d.
Judame per gražius raudonai-baltai-rožinius kalnus, kurių beveik nedengia kalnų žolė ir medžiai. Lietus, kaip dabar dažnai būna, privertė sustoti ankstyvam poilsiui. Be to, baigėsi laukiniai vaisiai, tad reikėjo jų pasirinkti.
Vienoje vietoje susitikome su grupele čiabuvių, kurie maitinasi „masukos“ vaisiais ir gamino iš „shuare“ palmių (v.p.: - rafijos palmių. Apie jas buvo rašyta lapkričio 20 d.) lapų gamino kilimėlius. Mums taip pat buvo sunku: išskyrus kažkiek soros kruopų ir beskonių anglyse keptų paplotėlių, atsargų beveik neturėjome. Geriame paskrudintų grūdų „kavą“.
Mūsų vedlys, apvogtas kolegos, pasuko atgal, nes negavo geresnio maisto, nei valgydavo namuose ir dėl to, kad žinojau, jog dėl jo užsispyrimo praradome šunį.
Nėra reikalo minėti, jog šiauriniai šlaitai nukloti mišku. Žemė pažliugusi, daubos perpildytos vandeniu, o kojos visą laiką šlapios. Upeliuose srovė stipri, vanduo švarus, nors viskas ir patvinę. Galima tik spėti, kurie iš šių upelių sruveną kiaurus metus, o kokie išdžiūstantys kalnų upokšniai. Visi jie teka iš šiaurės į vakarus, link Čambezės (Chambezé).
1867 m. sausio 17 d.
Dėl lietaus negalėjome išeiti iki pusiaudienio ir sėdėjome senoje babisų vergų gaudytojų stovykloje. Tačiau, vėliau, vis tiek išėjome per lietų. Priėjome dolomito kalnus, kur akmuo buvo pasidengęs balomis (pelenų spalvos) kerpėmis. Nuo čia takas vedė išilgai keteros, kuri skiria į vakarus tekančią Lotirės (Lotiri) upę ir Lobo upę, kuri teka į šiaurę.
Galų gale priėjome Lobo upę ir ėjome jos pakrante, kol pasiekėme Lizungos (Lisunga) kaimą.
Lobo upės plotis apie penkis jardus, tačiau dėl potvynio, labai gili. Vanduo švarus, kaip, beje dabar, ir visose upėse. Tokią upę galima pereiti tik nukirtus medį taip, kad jis nukristų skersai tėkmės. Vanduo šios upės krantų neišplauna dėl tankios augmenijos. Pastebėjau, kad kai nuo medžio pabaidėme ibisą (triukšmingas paukštis), kur jis buvo susisukęs lizdą, pasistengė prilaikyti savo šaižų balsą ir tik atsidūręs per ketvirtį mylių nuo savo lizdo pradėjo garsiai rėkti „Ha-ha-ha!“.
(v.p.: Ibisas Threskiornis aethiopica arba Plegadis falcinellus – gandrinių šeimos paukštis. Gyvena tik šiltuose kraštuose)
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidime praleista viena pastraipa, kur pažymėta, jog nusileidę nuo „Mpini“ Čitanės, priėjo hematitą. Čia, D.L. manymu, daugiamečiai šaltiniai sunešė šią rūdą ir susiformavo konglomeratas.
-----------------------
1867 m. sausio 18 d.
Čaokila, Lisungos vadas, priėmė mūsų dovaną, bet pats nieko nedavė (v.p.: neatsidovanojo, kaip reikalauja papročiai). Vėliau atėjo Čitapangvos (Chitapangwa) vado pasiuntinys (atstovas) ir pareikalavo didesnės dovanos, nes jis (Čitapangva) esąs didesnis ir svarbesnis vadas. Pasiuntinys pasakė, kad jei jis gaus keturis jardus audinio, tai jis visiems palieps, kad mums gausiai atneštų maisto; ir, be to, ne tik iš čia (iš šių apylinkių), bet ir visame kelyje iki pat vyriausiojo Lobembos šalies vado. Tada pasiūliau, kad pradžiai tegul jis Čaokilai įsako duoti mums maisto už jam duotas dovanas. Viskas baigėsi tuo, kad Čaokila turėjo pasiuntiniui atiduoti gautą dovaną. Mes matėme, kad visi, į pietus nuo Čambezės, tiesiog badaujantys vargšai, kurie priklauso nuo babembos malonės arba, tiksliau – jų vergai, kurie sėja nedaug, ir tik didelėse miškų laukymėse, apie kurias jau minėjau, kad užkariautojams nereikėtų duoti daugiau derliaus. Vyriausiojo babisų vado pavaldiniai užsiima vergų prekyba ir viso to išdava – šalis nuniokota, menkai apgyvendinta ir liaudis niekuo nepasitiki.
1867 m. sausio 19 d.
Lijo didžiąją dienos dalį.
Paskaičiavau platumą ant kalno, kuris, kaip sako, vadinamas „Mpini“, bet geriau jį vadinti Čitane (Chitané's), nes iš mūsų vedlio negalėjau sužinoti kalno pavadinimo – galimai, jis jo ir nežinojo.
Platuma - 11°9'2" P; ilguma - 32°1'30"R.
Aukštis virš jūros lygio, pagal vandens virimo laipsnį - 5385 pėdos. Skirtumas nuo barometro -32 pėdos.
Visur tik badas ir aukštos kainos. Liaudis maitinasi tik lapais ir grybais. Pastebėjau, kad renka tik 5 ar 6 grybų rūšis, o prie kitų 10 rūšių net neprisiliečia. Yra grybų rūšis, kurių kepurės vyriškos skrybėlės dydžio. Jis baltas, o kepurės vidurys rusvas – vadinamas „Motenta“, Kitas yra – Mofeta“ ir 3-čias „Boséfwé“, 4-tas „Nakabausa“ ir 5-tas – „Chisimbé“. Česimbė dalinasi (plėšomas) skaidulom, žalias iš išorės ir rausvas bei mėsingas viduryje. Šis grybas naudojamas kaip prieskonis prie kitų. Matomai reikalinga didelė patirtis, kad atskirti valgomus grybus nuo nuodingų, kai jie atmeta dešimt likusių rūšių. (v.p.: jeiguįdomu, galite atsisiųsti „pdf“ apie Zambijos grybus iš čia)
Iš čiabuvių gavome dramblio mėsos. Pasakyti, kad ji su kvapeliu, tai nepasakyti nieko. Mėsa labai karti, tad mes ją naudojome kaip prieskonį soros košei (v.p.: dramblio mėsa, kaip ir visų laukinių gyvūnų, yra pakankamai kieta, tačiau, pavyzdžiui straublys, net laikomas delikatesu, jo galiukas, net vaistais, o kojos vertingiausia mėsa. Visa likusi mėsa keliauja į konservus, tinkamai marinuota ar konservuota – nepaprastai skani. Šiuo atveju, reikia pažymėti, kad D.L. gavo ne šviežią mėsą, o vytintą arba nudūmintą ir, galimai, net nesūdytą, netgi specialiai prieš tai papūdytą. O gal iš vis net nesumedžiotą, o šviežiai kritusio gyvūno. Tad tokios mėsos paruošimas iš vis – problematiškas. Kita vertus, europiečiai (vis tik didesne dauguma britai – portugalai, būrai (afrikansai), vokiečiai ir kiti, šiuo klausimu buvo gerokai imlesni) labai ilgai manė, jog dramblio mėsa yra neskani ir nevalgoma. Jie lygino ją su pasenusia jautiena, kadangi irgi turi specifinį prieskonį. O esmė buvo tame, kad pavyzdžiui, tokia mėsa, kaip rašo D.L., džiovinama be tiesioginių saulės spindulių turi būti sutrinama į miltelius ir tada jau gaminami patiekalai arba naudojama kaip indigridientas kitiems patiekalams. Tradiciškai dramblio mėsa (ypač tais laikais) yra kepama duobėje, nes kepant tiesiogiai kokį steiką, ji tampa kieta. Tad ji ruošiama pagal daugeliui medžiotojų žinomus receptus, kurie leidžia pateikti išminkštintą mėsą (marinuojama, troškinama, maišoma su kita ir t.t....) Reikia pažymėti, tik, kad dabar drambliai kai kuriose Afrikos šalyse oficialiai nemedžiojami, o mėsa, kaip ir Azijoje, naudojama tik dėl nuo natūralių priežasčių kritusių dramblių ar dėl tam tikrų priežasčių selekcininkų sumedžiotų (yra keli atvejai, kai galima siekiant išsaugoti bandą ar populiaciją (būna, kad drambliai pamišta/išprotėja, sunkai ir nepagydomai sužeisti, liga be pasekmių žmonėms ir t.t.) mėsa). Nė viena gyvūno dalis neprapuola veltui: viskas, įskaitant odą, supjaustoma ir parduodama. Nė vienas iš mūsų prie šios mėsos net neprisiliestų, jei būtų kokio nors kitokio valgio, nes tas padažas yra labai panašus į vandeningą alijošiaus tirpalą, tačiau labai gelbsti nuo rėmens graužimo, kai valgai vien tik sorų košę. Šį padažą aš pakeičiu į virtus grybus. Vis tik, mes niekada neatsisakome mėsos, jei jos įmanoma nusipirkti, nes ji padeda sumažinti nuovargio jausmą, lyginant su tuo, jeigu valgome tik vaisiais ar kitomis džiunglių gėrybėmis. Šioje šalyje visuomet puikus apetitas ir (todėl) kęsti alkį itin sunku. Matomai druskos trūkumas ir iššaukia tą nuolatinį graužimo jausmą.
------
[V.P. Po šia diena yra pridėtas angliško leidimo komentaras (kitose kalbose jo nėra), kur leidėjas gana naiviai moralizuoja ar baugina keliautojus naudodamas D.L. ir vyskupo Makenzio mirčių pavyzdžius, visiškai nesusijusius su D.L. dienoraščiu. Susijusi su dienoraščiu dalis pateikta prie kitos dienos. Tad, taupydamas skaitytojo ir savo laiko šios gana plačios dalies nededu. Iš jos vertingiausia pastaba, kad europietis keliautojas būtinai turi būti apsirūpinęs dideliu kiekiu kalomelio (v.p.: gyvsidabrio chlorido mineralas - D.L. laikais buvo manoma, kad tai vaistas praktiškai nuo visų ligų); Doverio miltelių (v.p.: „Dover's powder“ – tų laikų tradicinis vaistas nuo peršalimo ir karščiavimo „"Powder of Ipecacuanha and Opium“ (10% opiumo miltelių, 1% morfino, ipecacuanha – 10%;); „colocynthis“ (v.p.: karčiojo arbūzo minkštimo tinktūra – naudojamas nuo galvos skausmų, viduriavimo, dieglių, reumato ir t.t.); ir labiausiai pageidautinas – didelis kiekis chinino)]
-------
1867 m. sausio 20 d.
Vedlys atsisakė eiti toliau ir mes jau ėjome be jo. Du vaijau, kurie prie mūsų prisijungė Kandės kaime – pabėgo. Jie visą kelią ištvermingai vykdė savo pareigas ir visais atvejais būdavo mūsų pusėje. Jie gerai žinojo vietinę kalbą ir jau vien dėl to buvo labai vertingi. Niekas nepamanė, kad jie gali dezertyruoti. Nors abu buvo laisvi žmonės – jų šeimininkus užmušė mazitai. Šios aplinkybės ir jų ištvermė, ir geras elgesys vertė mumis jais pasitikėti labiau, nei kitais buvusiais vergais. Tačiau jie mus paliko miške, kai smarkiai lijo ir sunaikino visus pėdsakus. O labiausiai gaila, kad jie nusinešė tai, be ko mes negalėjome išsiversti – dėžę su vaistais, kuriuos jie aiškiai išmes, kai tik ją atidarys ir apžiūrės savo grobį.
[Leidėjo pastaba. Šio įvykio pasekmės atsiliepė D.L. būklei visus kelis mėnesius. Galima net neabejoti, jog sunki karštinės forma buvo šio įvykio pasekmė: kažin ar galima abejoti, kad būtent nuo šio momento jo sveikatą pradėjo griaužti karštinės (maliarijos; drugio) nuodai, su kuriais jis be chinino negalėjo efektyviai kovoti.]
Ryte, vienas iš dezertyrų apsikeitė nešuliais su vaikinuku (tarnu) Baraka, kuriam buvo įteikta nešti vaistų dėžė, nes jis buvo dėmesingas ir atsargus nešikas. Vaijau tai padarė todėl, kad kartu su vaistais buvo supakuoti penki dideli audinio gabalai ir visi Barakos rūbai ir karoliai, kuriuos jis labai tausojo. Vaijau per eilinį perėjimą pasisiūlė padėti Barakai, o mainais atidavė savo krovinį, kuriame nebuvo audinių. Miškas čia toks tankus ir aukštas, kad neturėjome jokių galimybių nors akimirkai pamatyti bėglius. Dezertyrai nusinešė ir visus mūsų indus, didelę dėžę parako, miltus, kuriuos labai brangiai pirkome, kad išsilaikytume iki Čambezės; instrumentus, du šautuvus ir šovinines. Tačiau liūdniausia netektis – tai vaistai. Toks įspūdis, jog dabar gavau mirties nuosprendį, kaip kad nutiko su vyskupu Makenziu (v.p.: jo luotas/kanoja su vaistais nuskendo ir jis mirė nuo karštinės).
Visą kitą mantą aš perskirsčiau tam atvejui, jei ko nors netektume arba dezertyruotų nešikai, bet man į galvą neatėjo, kad galiu netekti neįkainuojamo chinino ir kitų vaistų. Kitas netektis ir kitus nemalonumus aš priimdavau kaip duoklę nemalonumams, kurie lydi bet kokią kelionę. Žinoma, kad keliautojui ir tyrinėtojui, kuris nori pasitarnauti savo šaliai ir liaudžiai, neverta virkauti dėl tokių netekčių, tačiau aš ją labai skaudžiai išgyvenu. Gali būti, kad šis įvykis palinks ir į gerą pusę, nes dėl vaistų prapulties išnyko įtarinėjimų šaltinis tarp prietaringųjų, kurie bijo šiaurinės tautos magijos. O štai aš, maniau, kad vaistai, tai pagalba man, mano žmonėms ir vietiniams gyventojams.
Mes grįžome atgal į Lizungą ir pasiuntėme du žmones atgal į Čafungą, kad jie sugautų dezertyrus, jei jie pasuks į tą pusę. Tačiau, gali būti, jog jie, turėdami mūsų miltų atsargas, laikysis atokiau nuo mūsų (kelių) ir visiškai pradings.
Iš širdies sunku pasakyti „Tavo valia bus įvykdyta“, bet pabandysiu. Šie vaijau turėjo menkas galimybes mokytis ko nors gero: į vergiją juos atidavė, kai jie buvo dar jauni. Ten jie papuolė į pačią blogiausią „mokyklą“, kur neįmanoma išmokti sąžiningumo ir garbės, bet ilgą laiką jie elgėsi gerai. Tačiau, Lobise gaudami prastą maistą, jie ėjo šlapi ir iškankinti miško drėgmėje, leido alkanas naktis ir sunkias dienas, ir, matomai, prarado kantrybę. Jie neturi garbės jausmo arba, bent jau, tokio stipraus, koks turėtų būti ir pasidavė pagundai, kuriai mes juos atidavėme dėl jų pačių gero elgesio. Kai kurie žmonės, kuriuos mes šioje ekspedicijoje sutikome, atrodė, kad gimę su niekšiška siela. Tai didi nelaimė jiems patiems ir visiems, kurie turi su jais bendrų reikalų. Tačiau jų taip stipriai negalima kaltinti, kaip tų, kurie iš prigimties nelinkę į niekšiškumą ir auklėti tuo bjaurėtis. Viskas taip, bet vaistų dėžės netektis, labai keistai griaužia mano širdį.
2021-02-05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą