1867 m. vasario 13 d.
Galų gale atidaviau vieną iš skardinių dėžių. Čitapangva, kad galėtume apsaugoti savo daiktus, mainais pasiūlė pasiimti sunkią medinę arabų dėžę, tačiau atsisakiau, nes ir su skardinėmis atsisveikinau vien tik todėl, kad sumažinčiau svorį. Abrahimas atsitiktinai prasitarė, jog vado žodžius ne pilnai perdavė, kai šis mane ragino pasiimti karvę. Tuomet Čitapangva sakė: „Imkite ir suvalgykite tą karvę, kuri jums patinka, o man duokite apklotą“. Abrahimas tuomet atsakė: „Jis neturi apkloto“, o man išvertė: „Imkite karvę ir valgykite, o man (vadui) duokite gerą daiktą, kokį patys norite“. Tad, kaip paaiškėjo, aš neteisingai supratau Čitapangvą, o jis, manydamas, kad labai aiškiai išsakė savo pageidavimą karvę mainyti į apklotą, laikėsi savo. Labai sunku iš mano vaikinų reikalauti, kad jie man tiksliai perduotų tai kas sakoma: arba dėl aukštos savivertės jie sako, kaip jiems atrodo geresnius pareiškimus, arba visai neišverčia ar neperduoda pasakyto, arba iškreipia gautus atsakymus. Tai sukelia didelius sunkumus bendraujant su čiabuvių vadais.
Aš pasiruošiau tolimesniam žygiui, bet vadas supyko. Jis atėjo su visais savo žmonėmis ir pareiškė, kad noriu išeiti neatsižvelgdamas į jo norus ir valdžią, nors jis pats nori užglaistyti visus nesusipratimus ir tinkamai mane išlydėti. Jis netiki, kad neturime jo trokštamų apklotų. Tad tenka likti vietoje ir laukti. Nors, beje, gal taip ir geriau: taip būdavo visada. Viešpatie padėk, į tavo rankas patikiu savo rūpesčius. Nors turiu devynis palydovus (tarnus), jaučiuosi vienišas.
Vadui daviau žirnių ir pupelių, kurias jis, panašu, kad paėmė su dėkingumu. Atsakydamas į dovaną, jis man pradėjo siųsti nedideles dovanėles – maistą ir alų. Alus iš soros labai tirštas – kaip košė. Jis kartus ir stiprus, tad trenkia į galvą ir, kad jį naudoti, reikalingas tvirtas virškinimas.
1867 m. vasaris (be dienos)
Čipangvai parodžiau vieną iš savo žmonių apklotą, su kuriuo šis sutiko išsiskirti už du plačius audinio gabalus, kurių kiekvienas buvo didesnis už tą apklotą. Tačiau vadas atsisakė, manydamas, jog mes turime naujų. Tada, jei jau jis taip netiki, pasiūliau jam apžiūrėti mūsų nešulių turinį, tačiau, jei neras naujo apkloto, turės sumokėti baudą už nepasitikėjimą ir įžeidimą. Jis, juokdamasis, sutiko duoti jautį, jei nieko neras. Visi mūsų susitikimai vyko gana draugiškoje atmosferoje. Nemalonūs buvo tik pranešimai, kuriuos tie trys sargybiniai perduodavo mano žmonėms. Nors, tiksliau, jie mus labiau šnipinėjo, nei saugojo. Aš leisiu savo žmonėms, juos prileisti ir prie manęs.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Nežinia kodėl leidėjas neįrašė dienos. Originale ji aiškiai pažymėta kaip 14-likta.
-----------------------
1867 m. vasario 10 d.
Vadas atėjo anksti ryte ir aš jam parodžiau, kad neturiu naujos antklodės, tad jis pasiėmė seną ir pasakė, kad nesusipratimas išsemtas. Jei Abrahimas būtų tinkamai viską perdavęs, nuo pat pradžių to nesusitarimo nė nebūtų buvę.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Nežinia kodėl leidėjas įrašė „10“ dieną. Originale ji aiškiai pažymėta kaip 15-likta.
-----------------------
1867 m. vasario 16 d.
Vadas man pasiūlė mainyti karvę į gabalą raudono milo (v.p.: „red serge“, tvirtas drobinio arba satininio pynimo vilnos audinys. Skirtas buvo šiltiems rūbams, uniformų švarkams ir t.t. Pvz. britų gvardiečių uniformoms, vėliau Kanados policijai ir t.t.) ir po ilgų kalbų, po to, kai Čitapangva prisiekė, jog po šio sandorio nebebus jokių naujų reikalavimų, aš jam atidaviau milo atraižą ir pridėjau truputį karolių mainais į riebią karvę. Atraižos gabalo ilgis buvo du fatomai (sieksniai), kuriuos mis Kuts (miss Coutts) man davė 1858 m. Anglijoje.
Vadas nebuvo toks blogas, kiek buvo bailūs mano palydovai. Jie su juo kaba priploninę balselį ir nesako nieko, ką derėtų pasakyti, nes savo bailios širdies gilumoje mano, kad geriau už mane žino ką reikia sakyti. Tad negalima stebėtis, kad būdamas tarp jų aš pasidariau niūrus. Jie, lyginant su manimi labai pasipūtę ir klausti jų nuomonės beprasmiška. Tokiais atvejais tik gaunu atsakymą: „Kaip jums patogiau, sere“ („Kaip tau patinka, sere“). Galbūt atsirastų vadų, kurie sugebėtų jiems vadovauti (perauklėti), bet mano gebėjimų tam nepakanka.
1867 m. vasario 17 d.
Pernelyg suėmė reumatinė karštinė (“rheumatic fever”), todėl negaliu organizuoti sekmadieninių pamaldų. Tai pirmas kartas, kai susirgau šia liga - ir anksčiau ja nesirgau, o ir dabar aš neturiu jokių vaistų! Pasitikiu Dievu, kuris gydo savo tautą.
1867 m. vasario 18 d.
Karvę pasidalinome nedelsiant. Prieš tai buvusią mes sudorojome ir kiekvieną vakarą visi gaudavo sočią vakarienę.
Vandens šniokštimas (ūžimas, triukšmas) girdisi labai toli: srovė daužo uolas arba jas skalauja. Tad čia niekada nebūna visiškos tylos.
Čionykštės uolienos, tai molingas skalūnas: baltas ir raudonas (škotiškai – „Keel“).
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Papildomai galima pasakyti, kad leidėjas neakcentavo, jog minimas triukšmas ir šniokštimas atsirado staigiai pagausėjus vandeniui. Pradžioje, kai D.L. jį išgirdo, tai pamanė, jog tolumoje dunksi būgnai, nes lyjant lietui, priklausomai nuo jo stiprumo keičiasi tonacijos. Vietiniai net papasakojo kažkokią su tuo susijusią legendą (užrašuose jos nėra). Taip pat D.L. skundžiasi, kad tarnai-vaikinai, yra visiškai nenaudingi stebėjimuose. Jie į nieką nekreipia dėmesio ar pavedimus atlieka atmestinai.
-----------------------
1867 m. vasario 19 d.
Čitapangva paprašė pasilikti dar dienai tam, kad vienas iš mano vaikinų galėtų sulopyti apklotą, kurį naudojo kiekvieną dieną nuo pat balandžio. Jaučiausi silpnai, sukosi galva, tad sutikau.
Puiki diena, ryški saulė po naktinio lietaus. Lyja pastoviai – retai praeina 24 valandos be jokio lietaus ar pusė to be griaustinio.
Šie dažai naudojami ir dabar. Gerai matosi šioje foto.
Vietinis raudonmedis (? – v.p.: klaustukas uždėtas autoriaus) čia vadinamas „molombwa“ ir čia jis auga labai gausiai. Gyventojai nuima žievę, ją verda ir mala į smulkius miltelius. Ši raudona, kraujo spalvos masė plačiai naudojama pasipuošimui: ja įtrina galvas arba joje sumirko audinius. Ši dažų masė formuojama dideliais kamuoliais ir vadinama „mkola“. Šis medis tiesus, lapai lancetiški (v.p.: yra toks terminas ir LK – lapas panašus į lancetą ar plunksną). Jis išauga 40-50 pėdų ir būna 15-18 colių skersmens. Platesnis apačioje ir siaurėja viršuje.
Abrahimas man pareiškė, kad „nyumbo“ (Numbo or Mumbo – v.p. čia anksčiau minėta „vaškinė bulvė“. Žr. 1866 m. balandžio 24 d.) augalas lengvai dauginamas nupjaunant šaką ar šaknį ir juos pasodinant. Stiebų ryšulėlį saugo žemėje iki kitų metų. Nuo jo nupjaunamas mažas gabalėlis, kuris lengvai prigyja. „Njumbo“ žydi, kaip žirnis, bet sėklų nė karto nemačiau. Džeimsas sako, kad jo tėvynėje šaknys visiškai baltos. Tos, kurias aš mačiau, po virimo įgauna žalsvą atspalvį.
[Leidėjo pastaba. Tarp į pakrantę atgabentų pavyzdžių, po D.L. mirties, buvo daug sėklų. Dėžės buvo Kyvo (Kew) rankose ir galimai išsaugojo savo gybingumą.
Labai gaila, kad trūksta verslumo įvairiose europiečių gyvenvietės esančiose rytinėje Afrikos pakrantėje. Jei jis būtų, tai tikrai būtų išaugus prekyba mediena ir kitais produktais. Juodmedžio (ebony) ir brantmedžio (lignum vitae) – gausu. D.L. dar plaukdamas „Pienieriumi“ nenaudojo kitokio kuro, o mediena nedavė reikiamos kaitros (v.p.: pažodžiui: „gero garo“ – „good steam“). Gali būti renkamas kaučiukas (v.p.: natūralus kaučiukas arba „India-rubber“) ir mes matome, kad vietiniai gyventojai pažįsta kai kuriuos dažų medžius, aliejines palmes (palmes iš kurių išgaunamas aliejus), o dažinė indigažolė (indigo. V.p.: lot.: Indigofera tinctoria) čia yra tiesiog piktžolė, o kava – vietinė]
VIII dalis
1867 m. vasario 20 d.
Prieš išeidamas, aš vadui pasakiau, jog mano širdžiai nemiela, nes jis su manimi neišsiskiria taip širdingai, kaip norėtųsi. Jis tuojau pat pasirūpino, kad su mumis išžygiuotų ir jo žmonės, o man, atminčiai, padovanojo žalvarinį peilį su makštimis iš dramblio kaulo, kurį jis pats nešiojo. Jis mums paaiškino, jog turime eiti į šiaurę, nes jei nukrypsime į rytus, vis tiek, po to, turėsime eiti į vakarus ir išnaudosime visas savo medžiagas anksčiau, nei pasieksime Tanganikos ežerą. Vada nuo žemės pakėlė gabalėlį molio ir juo patrynė liežuvį – kaip priesaikos, jog viską teisingai pasakė, patvirtinimą. Tam, kad įsitikintų, jog viskas tvarkoje, jis truputį mus palydėjo – taip mes ir išsiskyrėme.
Netrukus pakilome į plynaukštę, kurios pakraštyje stovi Molembės kaimas. Čia daug laukinių kiaulių (v.p.: čia bendrinis pavadinimas. Matomai turimos galvoje krūmynų kiaulės arba "bushpig") ir matomi ankstesniais laikais įdirbtos žemės pėdsakai.
Neužilgo priėjome vandeniu persisunkusią pievą, kuri buvo apsupta tvorelėmis, spąstais ir duobėmis. Čia mes ir likome nakvoti: man skauda kojas ir jaučiuosi silpnai. Aplinkui daug akmenų – vis tas pats dolomitas, kaip ir kalnagūbryje į pietus nuo čia, tarp Loangvos ir Čambezės. Akmuo, kaip ir ten, pasidengęs kerpėmis, orchidėjomis, karpažolėmis ir aukštumų augalais: kietalapėmis akacijomis, rododendrais ir „masuku“ (v.p.: jau minėtas laukinis slyvinis medis). Kopalmedis išsiskiria ne storesnėmis už ranką šakomis, jei nudrėskiama žievė arba kirminas ją pragriaužia, gausiai išskiria lipnius sakus: gelsvai rudus ir šviesiai pilkus. Sakų išsiskiria tiek, kad galima pririnkti sriubos dubenį (v.p. originale yra D.L. teiginys, kad tai ir yra iškastinio kopalo šaltinis). Matomai sakai išsiskiria tik lietinguoju periodu ir dabar visi medžiai pilni sulos ir sakų.
1867 m. vasario 21 d.
Naktį lijo ir tai toliau, tai arčiau girdėjosi griausmas. Lietus permerkė kiaurai mano palydovų pašiūrę. Keliai pelkėti, teka vandens srovės, dumblėti upeliai pilni vandens, patvino. Šen bei ten stūkso dolomitinės uolos. Pastebėjau, kad čia auga 6 pėdų aukščio ir pėdos skersmens spikenardos krūmokšnis (v.p.: arba nardas, muskusas. Valerijonų šeimos augalas)
Priešingai nei noriu, kelias pasuko į vakarus, tačiau radau takelį, kurie vedė į šiaurę, tačiau mano žmonės apsimetė, jog nepastebėjo mano pažymėtų orientyrų ir nukeliavo į vakarus. Galimai jie pabijojo užsitraukti Moambos rūstybę, jei praeis jo kaimą neužsukdami. Radau juos senoje pašiūrėje, o jie pradėjo teigti, kad pasiklydo, o iš tikro net nebuvo išsukę iš kelio, kuris vedė į vakarus.
1867 m. vasario 22 d.
Priėjome prie neišdžiūstančio Merungo (Merungu) upelio, kurie tekėjo į šiaurę. Čia susitikome Moambos žmones, bet atsisakėme eiti į kaimą. Gyventi jų pašiūrėse nemalonu: juose dažnai pasitaiko vabzdžių ir per mažą įėjimo angą į spokso minia smalsuolių. Jie įėjimą kartais taip užstoja, kad pasidaro tamsu, o įžūlesni pradeda mus komentuoti ir galiausiai nusikvatoję pabėga.
Įsikūrėme dešiniajame Meningos (Meningu's) kranto miškelyje ir pranešėme Moambai, kad ketiname čia sustoti. Jis atsiuntė delegaciją: iš pradžių savo jaunesnius žmones, o po to senius ir, galų gale, atėjo pats su visa svita – apie 60 žmonių. Paaiškinau, kad susirgau gyvendamas Molembės mažoje pašiūrėje i, kad, man geriau šviežiame ore. Jog pašiūrėse vabzdžiai ir, jog, nesiruošiu ilgam apsistoti ir eisiu suplanuotu maršrutu. Jis įkalbinėjo mus ateiti į savo kaimą ir davė ožką su ožkiuku ir didelį moliūginį ąsotį sklidiną alaus. Pažadėjau jį aplankyti kitą dieną, ką ir padariau.
1867 m. vasario 23 d.
Moambos kaimas buvo kairiame Merengės, didesnės upės už Merungą, krante. Upė tekėjo į šiaurę. Jos krantai ir dumblėti intakai buvo apžėlę aukštais visus metus žaliuojančiais medžiais. Pats kaimas apjuostas statinių tvora ir 15-20 pėdų pločio ir panašiai tokio pat gylio sausu grioviu.
Su Moamba kalbėjausi ilgai. Tai stambus ir storas, panašus į smuklininką vyras. Kairė akis truputį žvairavo, bet jis protingas ir svetingas. Padovanojau jam gabalą audinio, o jis man davė sorų tiek, kiek galėjo panešti vienas žmogus, ir didelį krepšį žemės riešutų. Jis norėjo, kad mes persikeltume per Merengę ir jei jau nenorime gyventi kaime, tai jis bent jau galėtų su manimi matytis ir kalbėtis. Papasakojau jam apie Bibliją ir parodžiau jam kelis Smito paveikslėlius „Biblijos žodynėlyje“ (Bible Dictionary), kuriuos jis be jokio vargo suprato. Jis paprašė ateiti pas jį ir kitą dieną ir papasakoti apie maldas Dievui. Tai buvo natūralus noras, kai pasakiau, jog meldėmės.
Jam buvo labai smalsu, kodėl mes einame į Tanganiką, kodėl atėjome ir ką ten pirksime, ar ten turime kažkokių ryšių. Po to vadas man parodė nuostabias dramblio iltis, kurių ilgis buvo 8 pėdos ir 6 coliai. „Tai ką gi tu nori pirkti, jei ne vergus ir dramblio kaulą?“. Aš jam atsakiau, kad vienintelis dalykas, ką čia mačiau ir ką vertėtų pirkti, tai – stambus ir storas vadas, kurį moterys girdo alumi. Tai jį prajuokino ir jis atsakė, kad tokiu atveju, kai mes pasieksime mano šalį, aš jį turėsiu gražiai aprengti. Šios replikos dėka, kalba pasuko apie mano šalies klimatą ir vilnos gamybą.
1867 m. vasario 24 d.
Po pamaldų, dėl gręsiančio stipraus lietaus, pas vadą nuėjau vėlai. Jis sprendė ginčą ir kažkoks senis kalbėjo visą valandą. Moamba, kaip teisėjas, klausėsi su visu rimtumu, o po to išsakė savo nuosprendį per 5 minutes ir laimėjęs ginčą žmogus išėjo linksmai dainuodamas. Bet kuris, kuris kreipiasi į vadą, pasisuka į jį nugarą, gulasi ant žemės ir tuo pat metu ploja delnais. Tai įprasta pasisveikinimo ceremonija. Čia Lobembėje, yra ir kitas pasisveikinimas. Čia visi nešiojasi lankus ir strėles, tai susitikę stuksi strėle į strėlę arba strėle į lanką.
Trumpai pakalbėjau su vadu, bet dėl užtrukusio teismo buvo jau vėlu. Vadas paprašė ateiti prie Merengės ir ten praleisti naktį, o jau po to keliauti.
Ryte įsikūrėme šalia kaimo. Čia gaminama daug varinės vielos. Vielos tempėjai, viename iš proceso etapų, naudoja septynių colių vamzdį (kabelį). Viela labai gera ir daugiausiai naudojama apyrankėms ir žiedams ant kojų. Vado žmonos šiomis puošmenomis net perkrautos ir dėl susidariusio svorio, priverstos vaikščioti ištaigingu stiliumi. Vario kilmė - Katanga.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Sujungta su 25 diena. Apie vielos tempimą D.L. rašo 25 d. įraše. .
-----------------------
1867 m. vasario 26 d.
Vadas nori nusipirkti atraižą medžiagos už dvi ožkas, bet jo žmonės jų neatvedė. Simonas, vienas iš mano vaikinų, susirgo – karštinė. Priversti likti, nors judėjimas iš vienos vietos į kitą – tai vienintelis mūsų vaistas.
Santykiai su vado žmonėmis ne kokie, bet su juo pačiu geri. persikėlimui per Loombę (Loömbé), vado žmonės pareikalavo užmokesčio už luotą, bet kaip jis pasakė, jų prašymas buvo nepagrįstas, nes jis žadėjo duoti žmogų, kuris jis palengvintų mūsų kelią, gautų luotų ar dar ko reikės iki pat Čibuės (Chibué's). Jam tai pasakius, aš padovanojau audinio, o jis man ožką, ietį, kuri buvo pagražinta bronzinia viela, daug miltų, alaus ir „numbo“ (v.p.: paaiškinimas prie vasario 19 d.). Mes atsisveikinome draugiškai, nes jo dovanos pilnai atpirko atraižą.
Judėjome šiaurės vakarų kryptimi ir pasiekėme Čikošo upelį (Chikosho), kuris tekėjo į vakarus. Po to, eidami per Losausvos (Losauswa) kalnagūbrį, kuris tęsėsi tolyn į vakarus, išėjome į Likombę (Likombé). Matomai kalnagūbris skiria abiejų upelių, kurie teka į Čambezę, vandenis, o taip pat ir tuos, kurie nuteka į šiaurines upes. Mes praėjome „Locopa“, „Loömbé“, „Nikéléngé“, tada „Lofubu“ ar „Lovu“. Paskutinioji teka į šioaurę, į Liembę (Liembe), nors informacija prieštaringa. Čambezė prasideda mambvėje, šiaurės rytuose nuo Moambos ir visai netoli nuo jų.
Mes ėjome per tankų ir krūmais apaugusį mišką. Medžiai nesveiki, vanduo nenuteka ir gali tik sunktis į gruntą. Dėl molingos žemės vanduo telkšo paviršiuje, tai medžiai čia aukšti. Kelias nesigadina dėl lėtai nutekančio vandens, kuris nepalieka didelių griovių. Dabar per visus molingus ir smėlėtus šlaitus sunkiasi vanduo. Kad vanduo nubėgtų – reikia labai daug laiko. Šiaip, galima tvirtinti, kad vietovė padengta mišku.
---------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Neįtraukta pastaba, kad čia verdamas saldus alus, taip pat, kad į maistą dedama druska ir D.L. tuo labai patenkintas. Beje, išryškėjo vado Moambos bruožas - „užsispyręs kaip mulas“.
Taip pat neįtraukta dalis, kad vadas Moamba jų neišleido, kol neišvirė (ir neprisivaišino) pombės alaus, kurį įdavė kelionei.
Iš esmės – nuo 3 pastraipos, originale, tai jau kovo įrašai.
-----------------------
Toliau – kovo 6 d. (originale – 5 d.)
2021-02-19
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą