Tapyta - Briton Rivière, 1840-1920, The King drinks
Taip, jau pradedami minėti ir liūtai
1866 m. birželio 27 d.
Keliaudami radome negyvą vyrą. Matomai mirė išsekęs nuo bado, nes buvo visiškai sunykęs. Vienas iš mūsiškių palandžiojo aplinkui ir rado dar keletą vergų su jungais ant kaklų, kuriuos paliko šeimininkai, nes nebeturėjo kuo jų maitinti. Šie vergai buvo taip nusilpę, kad nebegalėjo pasakyti iš kur jie yra. Tarp jų buvo ir visai jaunų. Kirtome Tulosi (Tulosi) upę, kuri tekėjo iš pietų, o plotis apie dvidešimt žingsnių.
Čendževalos (Chenjewala) kaimo žmonės labai nustebo, kai pareiškiau, jog radome dėl daugelio mūsų pakelėje mirusių vergų yra kalti ir tie, kurie juos pardavė, nes jie parduoda savo gentainius, ir palyginau pardavėjus su tuo, kuris laiko auką, kol arabas įvykdo savo žmogžudystę.
Čendževala iš karto apkaltino Mčembą (Machemba), aukščiau palei Rovumą gyvenantį vadą. Bet aš jam pasakiau, kad esu labai daug keliavęs ir tarp jų prabuvęs, ir žinau jų pasiteisinimus – kiekvienas vadas kaltindavo kitą.
„Būtų geriau, kad daugiau dirbtumėte ir išlaikytumėte savo žmones,“ pasakiau, tačiau jis atšovė, jog „Mačemba siunčia savo vyrus, kurie apiplėšia mūsų pasėlius, po to, kai mes juos įdirbame“.
Kažkas yra pasakęs, jog dėl prekybos vergais yra kalčiausi arabai, kurie gundo vietinius gražiomis medžiagomis. Į šį vaikišką pasiteisinimą aš atsakiau, jog greitai ateis laikas, kai jie nebeturės žmonių, kuriuos galėtų parduoti į vergiją, o visa šalis pavirs į džiungles, nes visi žmonės, kurie nežus kelyje, dirbs Kilvoje, arabų laukuose.
----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Tulo upelio gylis iki kelių.
-----------------
1866 m. birželio 28 d.
Po valandos kelio iš Čendževalos pamatėme grupelę žmonių, kurie plėšikavo. Sklypų savininkai pabėgo per upę ir dabar mums mojavo rankomis, kad mes kovotume prie Mačembos žmones, tačiau mes tik sustojome ant kalvos, kur sudėjome savo nešulius ant žemės ir pradėjome laukti, kas bus toliau.
Du plėšikai priėjo prie mūsų ir pareiškė, jog pagavo penkis žmones. Manau, jog jie mus supainiojo su arabais, nes kalbėjo su Musa. Po to jie prisirinko nesubrendusių kukurūzų (maize). Tą patį padarė ir kai kurie mano žmonės, nes pasėliai vis tiek žus, o jie, kamuojami bado, gali kažkiek ir pasiimti.
Aš su tais dviem plėšikais nuėjau kiek į priekį ir stebėdamas pėdsakus, kad jų grupuotėje yra ir šautuvais ginkluotų vyrų. Kažkokia nelaimėlė sėdėjo ir virė žalius kukurūzus. Vienas iš plėšikų liepė jai keltis ir sekti paskui, bet aš jam pasakiau: „palikite ją ramybėje, ji jau miršta“. „Taip, atsakė jis, - iš bado“, ir nuėjo tolyn be jos.
Praeiname kaimą po kaimo ir įdirbtus laukus, o visi jie palikti! Dabar mes esame tarp dviejų kovojančių grupių. Nakvojome plyname lauke. Čendževalos žmonės mums patarė imti ką panorėsim, tad, kadangi mano žmonės neturėjo maisto, tai mes surinkome visas kongo pupeles, jų ankštis ir soro stiebus – labai kuklus valgis, bet nieko kito valgomo neturėjome.
----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Dvi kovojančios pusės, tai Čemba ir Čendževala (chemba & Chenjewala)
-----------------
1866 m. birželio 29 d.
Priėjome Mačembos brolio Čimsėjo (Chimseia) kaimą, kur jis iš karto davė mums maisto. Dirvožemio storis šiuose kraštuose storesnis. Riebiame priemolyje auga daug akacijų su dideliais vainikais, o salose daug patogių kukurūzų pasėlių.
Prie manęs priėjo jaunuolis iš Nasikos ir pranešė, jog pavogė jo nešamą ryšulį, kuriame buvo 240 sieksniu kaliko. Būgtai jis palikęs ant kelio ryšulį, nuėjo į šoną (tikriausiai užmigo), o kai grįžo, ryšulio jau nebuvo.Nei jiems, nei sipajams – niekaip negaliu įkalti, jog žygio metu negalima miegoti.
Mūsų išlaisvinta Akasakonė (Akosakoné) atvyko į savo vyro, kuris yra vienas iš Mačembos brolių, gyvenvietę. Visą kelią ji elgėsi kaip kilminga ledi: miegojo prie savo laužo, atskirai nuo vyrų. Visos kaimų, pro kuriuos ėjome, moterys, jai reiškė užuojautą. Ji joms papasakojo apie pažeminimą. Šioji moteris mums labai padėjo: ji mums pirko maistą, nes, kaip mes įsitikinome, mokėjo už dvigubai mažesnį audinio kiekį nupirkti tiek pat, kiek mes nupirkdavome anksčiau. Ji mus užtarė, kai mus bandė apgauti, o kai trūko nešikų, pati ant galvos nešė maišą su karoliukais. Kai mes atvykome į Mačembos brolio Čimsėjo kaimą, ji, už jai mūsų padarytą paslaugą jį įkalbėjo būti dosniam ir negailėti maisto. Aksakonė su mumis atsisveikino reikšdama visokeriopą padėką, o mes džiaugėmės, jog nesuklydome ją išlaisvindami.
Vieną Džoanos vyrų pagavo vagiant kukurūzus, o po to, kai už jį sumokėjau, pagavo kitą. Nusiunčiau pasiuntinį pas vadą prašydamas šio ant mūsų nepykti, nes man pačiam dėl šių žmonių elgesio gėda. Jis atsakė, kad nuo pat pradžių aš jam patikau, todėl galiu nepergyventi dėl jo pykčio ir jis mielai padarys viską, kad aš nenusiminčiau ir nenusivilčiau.
Pas mane atėjo sipajus, kuris čiabuviui įdavė nešti savo muškietą, kuris už darbą reikalavo atlygio. Sipajai įgavo dar vieną žalingą įprotį – asmeniškai samdyti nešikus, kad šie neštų jų asmeninius daiktus žadėdami, jog aš jiems sumokėsiu. Paklausiau kodėl jis mano vardu davė pažadą, o jis atsakė: „ Ach, juk tai tik muškieta, kurią jis nešė visai neilgai“.
30 dienos rytą Čimsėja mus perspėjo, kad niekas iš mūsų žmonių neatsiliktų ir per daug toli nenutoltų, nes čia labai dažni pasitaiko peiliais ir vėzdais ginkluotų užpuolikų.
Taip pat mačiau dar vieną negyvėlį, kuris buvo pririštas prie medžio – siaubingas reginys. O pakelėje mėtosi vergų jungai ir kaladės tokiais kiekiais, jog aš įtariu, kad vietiniai išlaisvina pakelėje paliktus vergus, o po to juos parduoda patys.
Čimsakos kaime, į kurį mes šiandien atėjome, dideliais kiekiais sodina kukurūzus. Įsigijome atsargų, tačiau, kadangi mus supo vagys, nusprendėme keliauti tolyn , į kitą kaimą – pas Mtarikos (Mtarika) vadą. Prieš išeinant pastebėjome, jog prapuolė šakutė, arbatinukas, puodas ir šoninė. Buvau pastebėjęs, jog vagišiai pastoviai juokavo su Čuma ir Vakataniu, o kai pastarasis linksmai kvatodamasis iš sąmojo žiūrėjo į dangų, jie po drabužiais įsibruko daiktus, kuriuos turėjo saugoti. Pasišnekėjau su vadu ir jis juos privertė atiduoti pirmus tris daiktus.
Didele apimtimi, jei ne pilnumoje, betvarkę šiame regione iššaukė vergų prekyba, nes arabai perką bet ką, kurį tik pas juos atveda. O tokioje miškingoje vietovėje, kaip ši, galima nebaudžiamai grobti žmones. Kitose vietose žmonės sąžiningi, gerbia įstatymus ir teisingumą.
----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Didelių skirtumų nėra. Pažymėtina, kad nuo jų nakvynės vietos, kiek žemiau yra Čikomo kalvos (Chikomo hills) šiauriniame Thimbi (Thimbi ) ruože. Ten gyvena Kandžombos žmonės (Kañgomba ), bet dabar jie visi yra pabėgę, o vanindžiai (Wanindi) jau tapę mazitais (mazitu).
Taip pat pažymėtina, jog už kukurūzų vagystę D.L. turėjo sumokėti 5 sieksnius audinio.
Kartu yra įdomus D.L. pastebėjimas, nežinia kodėl užrašytas, kad „etnografai labai klysta, jog laukinius galima paveikti baime – galbūt taip yra Australijoje, bet ne Afrikoje (su afrikiečiais tokie „fokusiai“ nepavyksta“.
Toliau techniniai maršruto užrašai susiję su dienomis, kurios jau aprašytos. Schemą pateikiu.
-----------------
1866 m. liepos 1 d.
Artėjant prie Matarikos ribų, šalis tampa vis labiau kalnuotesnė. Žemės šlaitinės, pietų krypties, su nuolydžiu į upę. Jos driekiasi apie kokią mylią ir išmaitina didelį kiekį gyventojų. Vieni žmonės žemės plotelius valė, kirto medžius ir krūmus, ir tvarkingai dėliojo į laužaviete, kad būtų galima visa tai sudeginti (pelenai naudojami trąšoms), o kiti, jau surinkę grūdus, juos išnešinėjo.
Gyventojai labai gerai aprūpinti audiniais (kalikas – merikano – baltas audinys), kad į mūsų atsineštus nenori net žiūrėti. Rinka prisotinta audiniais, kuriuos atneša vergų pirkliai iš Kilvos (v.p.: D.L. dar „Kilwa“ rašo kai “Quiloa” – čia vienas ir tas pats). Paklausius, kodėl žmones pririša prie medžių ir palieka numirti, atsakymas toks pats, kaip visada: pririša ir palieka numirti arabai, nes jie pyksta, kai praranda pinigus dėl nusilpusių vergų. Keliukas (takas) tiesiog nusėtais vergų jungais ir nors vietinai tai neigia, bet aš įtariu, kad jie seka paskui vergų voras, nupjauna pančius ir taip juos vagia. Tada juos vėl parduoda ir todėl jie turi pakankamai daug audinių, kuriuos mes ir matome. Kai kurie net reikalavo ryškių, spalvotų audinių, kurių mes neturėjome, nes jau žinojome, jog Centrinės Afrikos gyventojau labiau linkę pirkti tvirtas, o ne ryškias medžiagas.
1866 m. liepos 2 d.
Apsistojome sename Matarikos kaime. Už maistą mums teko brangiai sumokėti – turėjome atiduoti savo geriausias spalvotas staltieses – tačiau jo gavome tiek, kad galėjome valgyti kartą per dieną. Už šią kainą žmogui mes galėjome skirti po dvi kukurūzų burbuoles. Tuo tarpu, jeigu sipajams į rankas pakliūdavo nešikų burbuolės, jie nė kiek nesigėdydami jas surydavo.
Čionykščiai yra vaijau (Waiyau) ir jie nuolatos mus stebėdavo, nes iš prigimties labai smalsūs , bet ir neretai būna labai nemandagūs (šiurkštūs). Visi jie girdėjo, kad mes nusistatę prieš prekybą vergais ir labai nustemba, kai sakome, jog dėl jų žūties ir jie yra kalti. Mūsų teiginys, kad Kūrėjo akyse jie yra žmogžudysčių ir tos prekybos sausumoje ir jūroje bendrininkai, kai kuriuos net šokiravo. Jei jie nepardavinėtų vergų, tai arabai neateitų jų pirkti. Čuma ir Vikatanis iškalbingai verčia į čijau (Chiyau) kalbą, nes daugumas čiabuvių priklauso šiai tautai (v.p.: Chiyau kalba arba Yao kalba – tai viena bantu šeimos kalbinių grupių. Anglų kalboje apie yao kalbą įviariai rašydavo: chiYao ar ciYao, Achawa, Adsawa, Adsoa, Ajawa, Ayawa, Ayo, Ayao, Djao, Haiao, Hiao, Hyao, Jao, Veiao ir net waJao). Jai priklauso visi vadai kuriuos sutikome: Čimsėja, čimsaka, Matarika. Mtende, Makandžena, matakair visi gyventojai kelyje iki Niasos ežero (Chimseia, Chimsaka, Mtarika, Mtendé, Makanjela, Mataka).
Pietiniame upės pakrantės šlaite daug vietų, kur trykšta šaltiniai ir jie suformuoja daug drėgnų plotų, kuriuose auginami ryžiai. Kaiminystėje esančiose žemėse gausūs sorgo derliai, o taip pat jose auginamos kongo pupelės ir moliūgai.
Minios žmonių ateina ir spokso į mus, o mano veiksmai ir mano išvaizda neretai jiems sukelia audringą juoką. Jei staigiai atsistoju, tai moterys ir vaikai išsilaksto. Tad, tam, kad susirinkusieji nebandytų mane stebėti mano pašiūrėje, rašau sėdėdamas verandoje. Tie patys žmonės, mūsų pudelį Čitanę, buivolo teliuką ir vienintelį likusį asilą, stebi lygiai taip pat smalsiai kaip ir mane ir laido juoką keliančius komentarus.
Kiekvieną vakarą iš įvairių kaimų girdisi muškietų šūviai – taip imituoja susišaudymą (matyt gąsdina, kad kas nelystų). Visi pamėgdžioja arabus ir kramto tabako ir noros kalkių mišiniu, kurį išgauna iš degintų kriauklių vietoje arekos (betelio) riešutų kalkių (v.p.: arekos riešutai, tai arekos - Areca catechu – palmės sėklos. Auga atogražų Afrikos ir Azijos regionuose. Jie dar vadinami beteliu (nepainioti su betelio augalu/lapais. Jiame yra kancerogeninių medžiagų - lengvas narkotikas su panašiomis savybėmis, kaip tabako, žalingas sveikatai, bet kramtomas ir po šiai dienai). Moterys diktos, gerai sudėtos, storomis rankomis ir kojomis. Daugumos galvų forma apvali, į lūpą veriais mažą žiedelį, o tatuiruotės, tai makoa ir vaijų mišinys. Pas juos madingi mėlyni ir juodi karoliai ir apyrankės iš kelių storos žalvarinės vielos vijų. Plaukuose nešioja labai gražiai inkrustuotas šukas. Inkrustacijai naudoja gumą (smalą), kurią guna iš orchidėjų, kurios vadinamos „Nangazu“, šaknų.
----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Vienintelis pastebėjimas dėl galvų formos – originale yra toks išsireiškimas: „The heads incline to the bullet shape“ – tad palyginimas visiškai neaiškus. Sprendžiant iš dabartinių tenykščių gyventojų, tai suabejočiau ar D.L. tikrai turėjo galvoje apvalią kulką.
---------------
1866 m. liepos 3 d.
Neilgai keliavus, pasiekėme naująjį Mtarikos kaimą. Vadas pasirodė tik po to, kai sužinojo apie mus viską, ką gali. Čia daug gyventojų ir jie dabar ruošia naujus sėjos plotus. Jų žemė nužymėta tiesiomis linijomis – panašiai žingsnio pločio – kauptuku prakapstyta vaga. Galima net kelias myles eiti šiomis pažymėtomis žemėmis.
Pagaliau pasirodė ir pats Mtarika. Tai stambus ir bjaurus (baisus) vyras: su didele burna žema kakta. Jis pareikalavo, kad jam parodytume mūsų įdomesnius daiktus, kaip pavyzdžiui laikrodį, revolverį, šautuvą užtaisomi per drūtgalį ir sekstantą. Aš jam atskaičiau lekciją apie tai, kad turi būti liautasi prekiauti savo žmonėmis, o jis išreiškė pageidavimą, kad visa tai pasakočiau ir visiems kitiems vadams.
Jiems nepatinka toji idėja, kad jie yra kalti dėl prekybos žmonėmis, kurie varomi į jūros pakrantę žūsta. Kitą dieną Mtarika pas mus užtruko ilgai. Jis mums davė miltų, laukinės kiaulės mėsos ir pupų lapų salotų. Riaumatu sergantis nelaimingas arabas atėjo ieškoti pagalbos ir gavo audinio. Visi mūsų sutikti arabai mane tikina, jog jie ieško tik dramblio kaulo.
1866 m. liepos 5 d.
Tęsiame žygį. Keliavome į mtendės kaimą. Jis turėjo būti paskutinis prieš ilgą aštuonių dienų žygį į Mataką. Mes galėjome eiti kiek šiauriau, į Kandulo kaimą, kuris buvo šalia Rovumos, bet ten liaudis taip gerai aprūpinama vergų pirklių, kad mums bus sunku gauti reikiamą provizijos kiekį.
Mataka turi įvairaus valgio.
Praėjome apdegusius žmogaus kaulus. Mums papasakojo, jog jis sudegintas už tai, kad valgė žmogieną. Jį nunuodijo, arba, kaip sako čiabuviai – jį nužudė nuodai (Muave?), o po to jo rūbus iškabino išilgai kelio ir jį sudegino. Tai turėjo būti įspėjimas ir visiems kitiems.
Vietovė apaugusi skurdžiu mišku ir kalvota. Dažnai nuo kalvos keteros galima matyti labai toli. Pietuose ir pietvakariuose matomi kalnai.
Šalta. Dangų dažnai užtraukia debesys.
1866 m. liepos 6 d.
Vakar stebėjau mėnulį.
Mtendė mus pasikvietė į savo namus pavakarieniauti. Vaišino ryžių koše pagardinta pupelių lapais. Jis teigė, kad per jo kaimą praeina daug arabų ir daug jų žūsta savo kelionėse. Taip pat pasakojo, jog kurčių ar neregių šiose vietovėse nėra. Gyvuliai maistui skerdžiami perpjaunant gerklę, o liūtų arba hienų jie nevalgo ir net prie jų neprisiliečia.
1866 m. liepos 7 d.
Iš Mtendės gavome vedlius ir nešikus. Jis pareikalavo audinio ir garantavo, jog jo žmonės mus lydės viso šio perėjimo metu ir elgsis taip, kaip pridera. Tai buvo pirmas kartas, kai šioje kelionėje iš manęs pareikalavo kažko panašaus į duoklę. Daviau medžiagos, kurios bendra kaina būtų 5 šilingai ir 6 pensai.
Čia vyrauja aukštoms vietovėms būdinga augmenija: tarp penkių pėdų aukščio krūmų, ten ir šen, išsimėtę augo medžiai. Akį džiugina gražios mėlynos ir geltonos gėlės.
Einame per kalvų virtinę ir jas lydinčius slėnius. Kiekviename slėnyje teka upelis arba trykšta šaltinis. Žydį gluosniai ir viena iš šalavijų rūšių su margais lapais po žiedais.
Sipajus Perimas išmetė arbatą ir švininę jos dėžutę. Aš jį įspėjau ir pagrasinau, kad jis bus nubaustas, jei dar kartą panašiai pasielgs. Tad dabar jis, kartu su dar vienu sipajumi, tyčia atsiliko ir savo mantą patikėjo nešti pašaliniam žmogui, kuriam pažadėjo, jog aš sumokėsiu. Taip mes ėjome dvi valandas, bet havildaras perspėjo, kad sipajai jo (ir manęs) neklausys, tad aš stipriai kelis kartus sudrožiau Perimui ir kitam sipajui lazda. Tačiau pasijutau žemintis save, tad nusprendžiau daugiau taip nedaryti.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Tik nedidelė bet įdomi smulkmena: originale parašyta, kad kaina: „I gave him a cloth worth ⅚“. Taip dažnai užrašinėdavo vertę, tarsi trupmeną: viršuje šilingai, apačioje pensai. Tad natūralu, kad be papildomo prierašo ar komentaro leidėjais tiesmukai užrašo piniginę kainą, nors niekur nieko D.L. daugiau šilingais Afrikos centre, kur nėra civilizacijos - nematuoja. Tad kažkaip abejotina, kad D.L. atseikėtų pigios, Indijoje austos medžiagos (kaliko – žr pastabas pradžioje) net už 5 šilingus(!), kai apie 1860 m. Anglijoje, tai vidutinis kvalifikuoto meistro dienos uždarbis! Anglijoje toks leidėjas ar koks juristas į dieną galėjo uždirbti apie 30 šilingų, tad gal jam tai ir ne pinigai, tad deramo dėmesio neatkreipė, bet D.L. buvo gana šykštus (škotas, gi) ir Afrikos realijas pažinojo: pagal gegužės 16 d. užrašus nešikams Afrikoje už dieną mokėdavo dvi pėdas kaliko į dieną arba sieksnį (fathom) ar šešias pėdas už tris dienas (gegužės 16 d. užrašas). Ir tai kaina vietovėje, kur zujo arabų pirkliai! Tad pagal tokią vertę, tai galimai sumokėjo brangiai - beveik visą sieksnį medžiagos (!) – tai yra - beveik kaip nešiko uždarbį už 2 dienas! O audinio atsargos gi ne begalinės. Aišku, tai tik vertėjo versija, tad spręsti – Jums.
Taip pat D.L. rašo, jog tos kalvos ir slėniai, vietovė - labai panaši į Londos. O minimas sipajus arbatą išmeta kai jie sustojo prie Lemilės upelio.
-----------------------------
1866 m. liepos 8 d.
Sunku keliauti per negyvenamą kraštą. Medžiai, kurių kamienų storiai, kaip žardinių skirtų vytis apyniams, auga viduryje tankios aukštos žolės. Dirva su smėlio priemaišomis ir kai kur rausva, molinga. Tokia labai tinka afrikietiškiems grūdams auginti. Ten kur dirvos nėra – geležiues konglomeratas (v.p.: Ferruginous Sands. Su geležies rūda nieko bendro. Tai pilkojo smėlio grupė, susidariusi kreidos periodo, Apriano, metu) ant granitinės uolienos.
Kopalo medžiai čia auga tik kaip krūmai ir jis vadinamas „mčenga“ (Mchenga). Iš jo įpjovų teka sakai. Taip pat naudojama ir jo žievė, ir karniena iš kurios gaminamos medžiagos ir virvės.
Mus supa kalnų masyvai.
Nakvojome ant Linatos (Linata) kalno.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Papildymas tik toks, kad po tais kopalų medžiais niekas kopalo nekasa – jo ten nėra. Vietinėms reikmėms naudojami tik tai, kas gaunama tiesiogiai iš pačio medžio.
-----------
1866 m. liepos 9 d.
Gausu masukos vaisių (v.p.: Masuko fruit, bet vietiniai vadina „amasuko“. Tačiau oficialiai žinomi, kaip „Uapaca kirkiana“ arba „mahobohobo“, ar „Chichewa masuku“ (Phyllanthaceae) – cukrinė slyva. Augo Centrinės Afrikos tropinėje dalyje, bet dabar auginamas iš kitose atitinkamo klimato šalyse. Kažkas tokio tarpinio tarp apelsino ir slyvos su kriaušės prieskoniu, jei galima taip sakyti. Verta paragauti. Dažniausiai jie auga laukinėm sąlygom, bet gali būti ir kultūrinami). Šie medžiai Batokos šalyje vadinami lygiai taip pat.
Taip pat sutinkame dviejų rūšių rododermas, bet su baltais žiedais.
Nakvojome laukinėje vietovėje šalia Leziro kalno (Mount Leziro). Aplink mus daugybė liūtų. Vienas prikimęs subjektas, savo girgždančiu balsu „grojo savo serenadas“ šalia mūsų labai ilgai, bet prie mūsų nelindo. Sako, jog šioje vietovėje pilna laukinių žvėrių, tačiau, išskyrus atsitiktinių antilopių, kurios perbėgo kelią, mes nieko nesutikome.
Vienos upės teka į šiaurės vakarus link Lismiando (Lismyando) upės, kuri yra šiauriau Rovumos. Kitos upės teka į pietryčius link Loendi upės.
1866 m. liepos 10-11 d.
Nieko įdomaus. Vis toks pat vargingas kelias. Maisto taip mažai, kad mes galime duoti tik po saują grūdų – apie pusę svaro žmogui į dieną, o masukos vaisiai prinoksta tik arčiau lietaus sezono. Beveik nesimato ir nesigirdi paukščių, nors čia jiems pilna maisto: žolių sėklos ir upelių vanduo.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Neįtraukta pastaba, kad rado trobelę šalia upelio su numirėliu, kuris čia ketino įsikurti ilgam. Buvo įdirbti laukai, bet galimai nesulaukė kukurūzų derliaus, nes jo reikėjo laukti 2 mėnesius.
------------
1866 m. liepos 12 d.
Naktį užėjo dulksna ir ryte perėjo į lietų. Tačiau išėjome dar tamsoje. Havildarui ir sipajams palikome paskutinę porciją maisto – jie vis dar mūsų nepasivijo.
Upės plačios. Mes skubėjome, kaip tik sugebėjome – kuo greičiau išeiti prie Luatisės (Luatiz) upės – paskutinis kelionės etapas prieš pat Mataką. Luatisė, tai srauni, apie 40 jardų pločio upė. Gylis iki juosmens. Dugnas apaugęs vandens augalais – podostemon‘ais (v.p.: vandens augalas su siūlinėmis šaknimis, prisitvirtinantis prie uolų).
Vietovė tampa vis labiau kalnuotesnė. Apaugusi žaluma. Vyrauja masuka, kurios lapai stambūs ir tvirti.
Toliau keliavome palei srovę link Loendos. Luatizės upėje veisiasi begemotai.
Padalinau nedidelį kiekį ryžių, kurie buvo saugomi tik man.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pridėtina tik tiek, kad originale rašo, jog D.L. ryžius ne visi priėmė – net neprisilietė. Reikia suprasti paliko jam pačiam?
---------
1866 m. liepos 13 d.
Daug atsiliekančių, bet mes tęsiame kelionę pirmyn ir tikimės gauti maisto, ir išsiųsti jiems.
Dirva – vien tik rausvas molis. Keliai, išdžiovinti saulės, tapo tvirti ir pas daugeliui skauda pavargusias kojas. Alinantis ilgas perėjimas. Takas vis tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn.
Per vieną dieną suskaičiavau penkiolika upelių. Jie teka slėniais. Mes priėjome viršūnes, nuo kurių apie valanda kelio iki įdirbtų Matakos laukų. Visi taip pavargo, kad liko čia nakvoti. Tačiau radome savanorių, kurie nueis maisto ir čia su juo grįš ryte.
----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Ne viskas taip paprasta su tais savanoriais. D.L. žurnalo originale mini, jog „savanorius“ teko atrinkti ir net spustelėti, kad jie atliktų šią pareigą.
--------------
2020-11-13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą