III dalis.
1866 m. birželio 20 d.
Grįžus į Metabą, vadas Kinazombė mums pasakė, jog niekas kitas, išskyrus jį patį, neturi grūdų pardavimui. Tuo tarpu arabai jam davė paprastų audinių ir parako, tad vienintelė išeitis beliko leisti jam pačiam rinktis geriausius mūsų audinius ar maistą mainyti į tuos daiktus, kurie jam patiko. Jis perdėtai pasakojo apie šalies, kuria mums reikės keliauti skurdą, kad paskatintų mus pas jį pirkti viską, ką tik galime, o prieš išvykstant jis mane gausiai pavaišino koše su patarškų paukštiena.
-----------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidinyje praleistas D.L. užrašas, kad jis mano, jog sipajai matomai norėjo pirmiausiai atskirti Nasikos jaunuolius nuo D.L., po to Džoanos vyrus ir, po to, pabėgti ir palikti jį žūti. Dykumoje jie bandė visiems jiems vadovauti (dominuoti), primesti savo įtaką. Taip ir atsilieka nuo netoli Ngomano ir nuo nieko neveikimo yra tiesiog išgverę. Tačiau, nepaisant visko, D.L. stengiasi būti pakantus, nors havildarui ir išsisakė, jog esąs piktas ir jie jo ekspediciją varo į nesėkmę, jei ne į žūtį.
Taip pat mini, jog Kinazombės kaime nusamdė 3 vyrus nešikus, tačiau priėjus kitą kaimą, kur jie per 3 valandų poilsį D.L. melavo lygiai taip pat, kaip ir jų kaimo vadas, tad D.L. su jais atsiskaitė ir juos atleido. Jie vis tiek būtų pabėgę.
----------------------------
1866 m. birželio 21 d.
Turėjome sunkumų su nešikais, tačiau pasiekus Rovumos salą, kuri vadinama Čimiki (Chimiki), supratome, jog čionykščiai gyventojai yra makoa ir daug labiau geranoriškesni nei vajau (waiyau) žmonės. Tad išsiunčiau pasiuntinius pas havildarą, kad jis atvyktų čionai. Šio geranoriškai nusiteikusio kaimo vado vardas Čirikaloma (Chirikaloma)
--------------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Leidinyje nėra įtrauktas D.L. pastaba, kad jie žygiuodami girdėjo šaudymus, tačiau tai nieko nereiškė, visi tik buvo susijaudinę. Iki Čimiki salos žygiavo apie 3 valandas, o po to iki Čirikalomos dar 3 valandas.
---------------------
1866 m. birželio 22 d.
Vakar su mumis keliavo motina, kuri daugelį mylių nešėsi vargšą mažylį (berniuką) su „prolapsus ani“ (v.p.: iškritusi žarna, kažkas panašaus į hemarojų). Berniukas gulėjo ant jos dešinės peties – tai buvo vienintelė padėtis, kurioje jam buvo lengviau. Dar vienas kūdikis buvo prie kairios krūtinės, o ant galvos nešėsi du krepšelius. Buvo akivaizdžiai matoma motinos meilė, tačiau mums sustojus, šiurkštūs laukiniai, matydami kančias, juokėsi.
------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Neminima, jog praėjusią dieną siųstas pasiuntinys juos pasivijo apie pietus, nes havildaras jam liepė nakvoti su jais ir jis anksčiau grįžti negalėjo. Kai D.L. negalėjo nieko matyti, havildaras savo vyrams leido elgtis taip, kaip jiems patiko. Kukurūzų buvo nedaug, o šie tuo tik džiaugėsi.
Taip pat minima, jog praeitą vakarą kaimo vadas atėjo pasižiūrėti Čumos deginamos žvakės ir papasakojo, jog jie yra makao žmonės ir pusmėnulio ženklą paveldėjo iš pietryčių makoa. Tai dabar jų ženklas yra per pus ir makoa, ir vaijau (waiyau).
-------------------
1866 m. birželio 23 d.
Šalis padengta miškais, tačiau gerokai šviesesniais, nei rytuose. Mes dabar panašiai 800 pėdų virį jūros lygio. Šalia Rovumos gyvenantys čiabuviai sėja kukurūzus. Salose, kur dėl drėgmės geri derliai, beveik visi gyventojai turi šautuvus, pakankamas parako atsargas ir puikius karolius: raudonus, kurie įpinti į plaukus, ir mėlynus kurie suka kaklą tankiais žiedais, kaip karių apykaklių "stoikutės". Taip pat lūpose visi nešioja žiedus, o dantis nudildo aštriai (v.p.: galvoje turima trikampė forma).
-----------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pastaba tik tokia, kad žiedus į lūpas veriasi visos moterys ir, kad dabar gyventojai laukia žiemos derliaus. Daugiau skirtumų nėra.
-----------------
1866 m. birželio 24 d.
Kaip trąšą čiabuviai naudoją pelenus, todėl čia kertama daug medžių. Juos sudeda į krūvą ir padega, bet šaliai tai netrukdo, nes ji vis tiek lieka miškinga. Sekmadienį 8:30 pamaldos, į kurias susirinko daug žiūrovų. Jie turi aiškų supratimą apie Aukščiausiąjį, bet jie jam nesimeldžia.
Vyrauja pietinis šaltas vėjas. Temperatūra 55oF (18oC). Vienas iš mulų labai ligotas: jį paliko su havildaru, kai mes grįžome į Ngozą ir, ko gero, gyvulys naktį praleido neuždengtas, po atviru dangumi. Kai tik mes jį pamatėme, iš karto supratome, kad jis ligotas. Kiekvieną kartą, kai tik koks gyvulys papuola pas sipajus, jie jį nualina.
V.Pastaba: kita pastraipa, tai pagražintas tekstas iš originalaus dienoraščio birželio 20 d.
Sunku būti atlaidžiam žmonėms, kurie, matomai norėjo nuo manęs atskirti Nasikos vaikinus tam, kad, kai kris visi gyvuliai, tą patį padarytų ir su Džoanos vyrais, o po to galėtų su manimi daryti viską ką panorėję arba grįžti atgal ir palikti mane mirti. Visgi, nežiūrint į visa tai, kiek įmanoma bandau būti atlaidesnis. Kai mes Metaboje susitikome su havildaru, aš išsakiau savo poziciją ir didį nepasitenkinimą sipajais, kurie trokšta pražudyti ekspediciją ir mane. Aš jiems nė karto šiurkštaus žodžio, ką ir jis pats gali paliudyti. Havildaras pareiškė, jog sipajai gal man ir našta, bet jis pats pasiruošęs iki galo žygiuoti su manimi „ir jei reikės – mirti“.
Maisto virimas naudojant įkaitintus akmenis, šioje šalyje nežinomas (v.p.: apie virimą naudojant įkaitintus akmenis. Mūsuose, tai jau menkai žinomas būdas. Esmė tame, kad neturint metalinių puodų, o turint tik medinius arba prastus molinius, į viralą yra įmetami gerai įkaitinti akmenys ir puodas užverda, uždengus, maistas išsitroškina. Laukinių gyvūnų mėsa dažniausiai labai kieta, tad troškinimas yra svarbus dalykas, nes ne viską galima vien tik kepti, o marinavimas gali būti sudėtingas). Tam, kad iškeptų (ištroškintų) stambaus gyvulio galvą, pavyzdžiu – zebro, dramblio koją ar raganosio kuprą, čiabuviai žemėje kasa duobę. Ugnį išgauna sukiodami tarp delnų vieną į kitą įremtas lazdeles. Nuolatos šias lazdeles matai pririštas prie rūbų arba prie nešulinio ryšulio. Prieš tai, kaip įremti buką lazdelės galą į vertikaliai gulinčią, buką jos galą sudrėkina liežuviu ir baksteli į smėlį, kad priliptų keletas smilčių. Pagaliukų paruošimui dažniausiai naudoja tam tikras laukinių figmedžių (v.p.: fig-tree, fikusas, pvz.: inžyras) rūšis, nes jų mediena vertinama, kaip geriausia išgaunant ugnį (v.p.: išdžiovinta turi nemažai degios dervos).
Kai būna blogas oras, ugnį jie nešasi džiovintuose dramblių mėšlo rutuliuose – panašiai aštuonių colių skersmens ir maždaug pėdos ilgio. Tam tikslui, taip pat naudoja tam tikro augalo stiebą, kuris auga uolėtose vietose.
Nusipirkome žuvį Aulacaudatus Swindernianus, kuri buvo išdžiovinta ant lėtos ugnies. Čia žuvies, mėsos arba vaisių džiovinimas ant lėtos ugnies yra plačiai paplitęs. Druskos panaudojimas valgio konservavimui jiems yra nežinomas. Makondžiai ant plikos žemės nemiega. Miegui jie renčia platformas apie šešių pėdų aukštyje, o apačioje sukurto laužo dūmai baido moskitus. O dieną šios platformos naudojamos poilsiui arba aplinkai stebėti.
Sprendžiant iš visko, čiabuviams keramika žinoma nuo seniausių laikų, nes visur sutinkami molinių indų duženos, net tarp iškasamų kaulų. Indus, puodus maisto ruošimui arba indus vandeniui ir alaus gamybai, gamina moterys. Indo dugną suformuoja su bambuko lazdele arba kaulu: išlygina paviršių ir prideda tai, ko reikia, kad jis būtų apskritas.. Po to gaminį palieka nakčiai, o ryte jį apjuosia. Kadangi oras labai sausas, tai darbas gali užtrukti, kol bus priaugintos norimo aukščio sienelės. Po to jie deginami duobėje ant lėtos ugnies, kuriai naudojamas gyvulių mėšlas sumaišytas su kukurūzų stiebais ar šiaudais ir žolės. Prieš puodams išdžiūstant saulėje, jie puošiami ornamentais – dažniausiai imituojamas pynimas.
Čirikaloma pasakoja, kad ta makoa grupė, kuriai jis priklauso, vadinami miraziais (mirazi). Dar kiti vadinami melolais arba malolais - čimposolomis (Melola or Malola — Chimposola). Visos šios gentys kažkada gyveno pietryčiuose ir todėl nešioja pusmėnulio tatuiruotę, tačiau dabar nuo jos dažnai atsisako, nes gyvena ir ją keičia į vaijau (Waiyau) simbolius, nes gyvena jų šalyje. Čia nėra įpročio gentis vadinti žvėrių ar paukščių vardais. Mirazi – tai protėvio vardas. Jie valgo tik „švarius“ gyvūnus, tai yra atsisako nuo hienos, leopardo ar kitų žvėrių, kurie ryja mirusius žmones.
-----------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Orginaliame dienoraštyje dar paminėta, kad iš Čirikolos gavo vištą – pirmoji nuo to laiko, kai paliko Matavatavą (Matawataw). Mano, jog mulas greit nugaiš. Taip pat turi vėžlių, balandžių ir kelias perlines vištas, bet dažnai pietauja vien ryžiais.
Taip pat pažymi, jog pirmą kartą susidūrė su medžiu, kurio žievė šviesiai žalia, o mediena ruda. Ankštys – pėdos ilgio, o lapai panašūs į kigelijos (v.p.: Kigelija, dar kitaip vadinama dešrų medžiu – bignonijinių šeimos augalų gentis, kurioje vienintelė rūšis – afrikinė kigelija)
Kartu rašo, jog kertami ne medžiai pelenams, bet šakos ir lapai, kurie ruošiami iki lietaus sezono.
Taip įdomybė, kad troškinimui naudoja ne tik duobes, bet ir skruzdėlynus (termitynus).
Kartu labai neaiškiai pasakojama apie kažkokias sulenktas magiškas lazdeles ar virbus, ar tai dirbtines tekančio vandens kaskadas, kur jeigu kaime kas suserga, jie po jomis maudosi ir taip palaidoja blogą įtaką, apsisaugo nuo piktų dvasių, žvėrių ir priešų.... Žodžiu, labai lakoniškas ir neaiškus užrašas. Paveiksliuką tarp pirmos ir antros dienoraščio lapo eilutės matote.
---------------
1866 m. birželio 25 d.
Išėję iš Čirikomos, mes priėjome Namalo (Nemalo? – Namalo) kaimą, kurį radome apleista. Gyventojai buvo jį palikę- iškeliavo į Matambvę, kur gausiau maisto. Radome tik mažą mergaitę, vienoje troboje, kuri buvo per silpna vaikščioni ir, matomai, buvo našlaitė.
Arabų vergų pirkliai, sužinoję mūsų požiūrį į juos, traukiasi iš kelio.
Čia Rovuma nuo 56 iki 80 sieksnių pločio.
Maisto neįmanoma gauti už jokius pinigus.
V. pastaba: kita pastraipa perkelta iš originalo iš 24 dienos. Leidėjų traktavimas dėl tų magiškų lazdų.
Šalia daugelio kaimų, matome perlenktus virbus, kurio kraštai įkasti į žemę. Po šia lazda laikomi (saugomi) vaistai, dažniausiai medžių žievė. Jei kaime kas suserga, tai gyventojai ateina į šią vietą, prausiasi vandeniu su vaistais, lenda pro šį lanką, o po to į žemę sukasa vaistus, o su jais kartu, ir blogąjį pradą. Lygiai taip pat daro norėdami atbaidyti blogas dvasias, laukinius žvėris ar priešus.
Čirikaloma pasakojo apie berniuką su apsigimimu iš jo kaimo (genties). Jis turėjo neišsivysčiusį kojos pirštą ten, kur turėjo būti kelias. Kaimo gyventojai motinai sakė „užmušk jį“, bet ji atsakydavo „kaip aš galiu užmušti savo sūnų?“ Taip berniukas užaugo ir susilaukė daug sveikų berniukų ir dukterų, ir be jokių apsigimimų. Čirikaloma apie tai man papasakojo, kai aš panorėjau sužinoti jų požiūrį apie albinosus. Jis pasakė, jog albinosų jie nežudo, tačiau šie nesulaukia brandaus amžiaus. O atsakydamas į klausimą ar jis girdėjęs apie kanibalus ir uodeguotus žmones, atsakė, jog „taip, bet mes manėme, jog tos pabaisos sutinkamos tik pas jus, jūromis keliaujančius žmones“. Kitos pabaisos, kurias jis turėjo galvoje tai buvo žmonės, kurie turi akis ir pakaušyje. Pasakojimus apie tokius monstrus, aš jau buvau girdėjęs ir anksčiau, bet vakaruose, šalia Angolos.
Lietaus čia laukia vakare, po to kai nusileidžia saulė ir pasirodo Plejados. Jos čia vadinamos taip pat, kaip ir toliau pietuose – Lamilomis (Lemila) arba „grumstais“ („hoeings“).
Judėdami palei Rovumą, mes praeiname pro vietas, kurias vergų pirkliai iš Kilvos (Kilwa) gerai aprūpina baltu kaliku, tad rinka juo užpildyta, tad už jį gauti produktų neįmanoma. Jei tęsime kelionę į vakarus, tai teks kirsti kelias upes, kurios suteka į Rovumą: iš pietų Sandula, Sandženzė, Lačiringo (Zandulo, Sanjenzé, Lochiringo), po to, aplenkiant Niasos ežero šiaurinę pakrantę, praeiti per Nindi šalį (Nindi), kurie apsigyvenę vietovėse, kurias paliko mazitai. Nindi žmonės, pamėgdžiodami mazitus, taip pat naudoja skydus ir verčiasi plėšikavimu. Arabų prekeiviai pabuvojo šioje šalyje ir iš ten paspruko tik atsipirkę audiniai. Tad būtų neprotinga dabar man leistis į tas vietas, tačiau grįžtant, gali būti, jog teks kirsti ir Nindi šalį, o kol kas keliausime link Matakos, nuo kurios tik kelios dienos iki Niasos ežero vidurio (v.p.: pailgas ežeras, turimas galvoje pakrantės vidurys), kur gausu maisto.
--------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Papildomai, pasakytina Rovuma ties minima vieta tik iki kulkšniukų ar kelių. Kad šiame kelyje vergų prekyba yra labai aktyvi.
---------------
1866 m. birželio 26 d.
Nudvėsė paskutinis mulas.
Ryte, jau einant keliu, mums garsiai šūktelėjo gerai apsirengusi moteris su ką tik ant kaklo uždėta vergų kalade. Ji įsakmiu tonu pareikalavo, jog mes būtume savivalės liudininkais, per kurią ji neteko laisvės. Tada visi mano žmonės sustojo ir priėjo jos pasiklausyti. Moteris papasakojo, kad ji artima Čirikalomos giminaitė ir keliavo viršun upe pas savo vyrą, kai ją sučiupo senis, kurio namuose ji dabar gyvena kaip belaisvė. Jis atskyrė nuo jos tarnaitę ir dabar laiko tokioje gėdingoje būklėje. Lianos, kuriomis ji buvo surišta, dar buvo visai šviežios ir sultingos. Teisindamasis senis pareiškė, jog ji pabėgo nuo Čirikalomos ir, jog vadas supyks, jei jis jos nesulaikys.
Draugiškai senio paklausiau, ko jis tikisi iš Čirikalomos ir gavau atsakymą, jog „nieko“. Priėjo dar keli labai panašūs į vergų medžiotojus žmonės ir tapo aišku, jog jis ją norėjo jiems parduoti. Tad aš seniui daviau audinio gabalą, kad šis juo galėtų atsipirkti nuo Čirikalomos, jei pateks į jo nemalonę, ir liepiau perduoti vadui, jog man buvo gėda matyti jo giminaitę su vergo jungu, tad aš ją išvadavau ir palydėjau pas vyrą.
Akivaizdu, jog ji yra aukštos kilmės drąsi moteris (lady), turinti daug karoliukų suvertų ant dramblio plauko. Kai mes ją išlaisvinome, ji nuėjo į senio namą ir pasiėmė savo krepšį ir moliūgą su vandeniu. Triukšminga senio žmona paskui ją uždarė duris ir pabandė nupjauti karoliukus, bet šioji pasipriešino, o mano žmonės atplėšė duris ir išleido moterį, tačiau be jos tarnaitės. Antroji senio jaunesnioji žmona (jis turėjo dvi žmonas) prisijungė prie pirmosios ir pradėjo plūstis, kai pirmoji stovėjo įrėmusi rankas į šonus visai, kaip turgaus boba. Tai mane prajuokino ir aš nusikvatojau, o jaunesnioji senio žmona prisijungė prie mano juoko.
Kaimo vyresniesiems paaiškinau, ką padariau ir nusiunčiau žinutę Čirikalomai papasakodamas apie savo draugišką elgesį susijusį su jo giminaite, kad mano veiksmai būtų tinkamai interpretuoti.
Pravažiavome nušautą ar nudurtą vergę moterį šalia kelio. Grupelė vienoje kelio pusėje ir moteris kitoje kelio pusėje pasakojo, jog čia praėjo arabas, kuris ant nelaimėlės supyko, nes ši nebepajėgė paeiti ir taip jis patyrė nuostolius.
-------------
V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.
Pridurtina, tik tiek, kad D.L. mini, jog susidūrė su grupele žmonių, kurie keliavo į Loendi arba Lojedi (Loendi or Lojendi), kurie per klaidą praėjo Čeundę (Cheunde) ir per Sindžao (Singao) sugaišo papildomai 2,5 valandos.
------------
2020-11-06
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą