Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-09-03 iki 1866-09-14.

 

 1866 m. rugsėjo 3 d.

Nusileidome į Misindžės santaką, kur pamatėme debesis (spiečius) „kungu“ vabzdžių. Juos gaudo staigiais judesiais mojuodami krepšiais. Šie vabzdžiai dūzgia, kaip bičių spiečius. Jie matyt yra kažkokia šio ežero vabzdžių atmaina. Gavome „kungos‘ paplotėlių ir keliavome toliau.

Stebėjau du ežero paplūdimius (pakrantės aukštumas): vienas penkiolika pėdų aukščio virš dabartinio ežero lygio, o kitas 40 pėdų virš jo. Tarp šių aukštumų stebima laiptuota erozija nuo vėjo ir šalčio bei karščio permainų, kuri nuėjo taip toli, kad vos galima matyti apvalėjantį nuolydį, kai apatinis pakrantės pakylėjimas labai ryškus.

Paraleliai ežero ašiai, driekiasi didelės gneiso masės ir visi klodai statmeni.  Kai kurie lengvai pasvirę ežero pusėn, lyg norėtų kristi į vakarus. Tačiau kiti, lygiai taip pat pasvirę į priešingą pusę arba tiesiog pasisukę.

Iš vienos lianos uogų, pasidariau labai puikų rašalą. Išspaustos sultys turi portveino spalvą ir belieka tik jame išmaišyti ruputį „ferri carb. ammon.“ (v.p.: iš esmės - galimai įdėjo pelenų arba geležies rūdos) ir tai viskas ko reikėjo.

Pudelio Čitanės kailio spalva greitai keičiasi. Visos vietos apie kaklą ir šonkaulius labai greitai rudai raudonuoja, spalva tarsi rūdžių. Dauguma vietinių šunų, būtent tokios spalvos.

Čia gyvena mangadžai arba vanjasai (Manganja, or Wa-nyassa). Jų plaukai yra labai tankūs ir ilgi, žandikauliai mažai išsikiša priekin arba visai neišsikiša. Kūnas, rankų ir kojų forma labai gera. Vyrų veidai, neretai netgi malonūs. Moterys neįdomios, nerangios, tačiau nepaprastai švelnios. Jos labai darbščios: savo ploteliuose nuo ankstyvo ryto iki panašiai 11 valandos, o po to nuo kokios 3 valandos iki tamsos arba daužo kukurūzus (v.p.: kad atskirtų nuo burbuolės) ir mala grūdus. Vyrai dieną gamina virves ir siūlus ir tinklus, o vakare ir naktį žvejoja. Pašiūres (namelius) stato vyrai, o moliu jas aptepa moterys.

Juodoji žuvis „nasaka“ grunte daro duobutes su paaukštintais kraštais. Tokios duobutės aukštis nuo dugno iki krašto, nuo 15 iki 18 colių, plotis 2-3 pėdos. Čiabuviai šias duobes vadina jų namais. Pora joje kažkurį laiką gyvena, kol nepradeda neršti, o po to duobę palieka. 

Makalosei (Mokalaosé)daviau šiek tiek moliūgų sėklų ir žirnių. Jis atsivedė mane į savo namus ir pavaišino alumi. Truputį išgėriau, o jis matydamas, kad daugiau nebegeriu, paklausė ar nenorėčiau, kad patarnaujanti mergina man padarytų „pata mimba" (v.p.: šiais laikais sivahų kalboje, tai tiesiog "nėštumas" arba nėštumo reguliavimas, pastojimas"). Nežinodamas ką tai reiškia, pasiūliau merginai moliūgo indą su alumi, bet galvoje buvo turėta ne tai. Makalosė paklausė ar tikrai nenoriu ir perėmė iš manęs indą. Tuo momentu kaip jis gėrė, mergina pasielgė taip: atsistojusi priešais jį, padėjo rankas ant jo juosmens po apatiniais šonkauliais ir suspaudusi jo raumenis po truputį rankas slinko link pilvo. Jis kelis kartus gerai gurkštelėjo ir prie kiekvieno gurkšnio ji atkartojo šį veiksmą, tarsi priversdama alų pasiskirstyti vienodai per visą skrandį. Mūsų mėgėjai išgerti, matomai, iki to dar neprisigalvojo.

  1866 m. rugsėjo 5 d.

 

 Šiuolaikinis Sengos paplūdimys

Žygiuojame link Ngombos (Ngombo) iškyšulio (v.p.: primenu, jog šiuolaikiniai vietovardžiai neretai nesutampa su D.L. laikų vietovardžiai), kuris priartėja prie Sengos arba Cengos kalno (Senga or Tsenga) priešingame ežero krante ir ežeras šioje vietoje susiaurėja iki 16-18 mylių. Smėlio iškyšulis šiaurės vakaruose žemas. Šiaurės vakaruose ir kažkiek pietuose jo pakrante juosia papiruso juosta (v.p.: tai papirusinė viksvuolė Cyperaceae. Viksvuoliniai. Turi iki 600 rūšių, auga tropikuose-subtropikuose) ir nendrės. Vidurinė dalis miškinga. Iškyšulio pietuose smėlio kopos, kurias supustė pietiniai vėjai, kurie į jį pučia stačiu kampu. Jis kaip tik pūtė mums keliaujant į rytus palei iškyšulio pietinę dalį ir mums labai įkyrėjo. 

 

Atėjome į vado Pantundos (Panthunda) kaimą šalia Lilolės (Lilolé) upelio. Šalia esantis kitas upelis vadinamas Libesa (Libesa). Šie upeliai mėgstamos sandžikos ir mpasos – geriausių ežero žuvų - neršto vietos. Sandžika savo forma ir skoniu labai panaši į mūsų silkę, o mpasa gerokai didesnė. Abi jos gyvena ežero ir upių dugnuose kur yra daug augmenijos (žalumos).

 

Mpasa žuvis

 1866 m. rugsėjo 7 d.

Čirumbos (Chirumba) kaimas stovi ilgos lagūnos (įlankos) pietinėje pusėje, o pati lagūna vadinama Pasangva (Pansangwa). Mes pasirinkome nakvoti krante, nors jie pasiūlė savo kanojas (v.p.: iš esmės, tai skaptuoti luotai, kuriuos britai vadino kanojomis), kad mus perkeltų. 

 

 1866 m. rugsėjo 8 d.

Mes judėjome išilgai pietinės Ngombos iškyšulio pusės, o jį palikę, pasukome į pietus, kur mūsų kairėje stūksojo grandinė aukštų kalnų. Šie kalnai granitiniai. Arčiau mūsų esanti kalnų virtinė, kaip taisyklė žemesnė už už jos esančią. Antroji kalnų virtinė, toliau į rytus, iškyla panašiai iki 600 pėdų virš jūros lygio. Šie kalnai pliki, su staigiais ir aštriais lūžiais, o jų dantytos viršūnės iškyla aukštai į viršų. Matomai tai gerokai jaunesnė kalnų grandinė. Seniai nematę žemės drebėjimo, bet kai kurie iš jų kalba, jog iš savo protėvių yra apie tai girdėję. Praėjome pro nemažai apleistų kaimų. Jas labai lengva pažinti pagal šventą figmedį, aplink kurį ratu apsodinta skėtinė karpažolė (euphorbia). 

 

Foto, aišku, asociatyvios, bet ir dabar tie figmedžiai yra mėgiami ir auginami.

Čia auga įdomus figmedis, kuris kaip ir kaip kai kurie mangriniai turi galingus išsišakojimus, kurie suformuoja tarsi arkas. Šie medžiai, kaip ir laužavietės-židiniais su  akmenimis skirtais ant jų pastatyti puodus maistui ir moliniais suoleliais, kurie veikiami sudeginamų trobelių ugnies išdegė kaip plytos, rodo, kur kažkada buvo žmogaus poilsio ir darbo vietos. Akmeninių įrankių niekada neradome. Jeigu jie ir buvo, tai negalėjo likti nepastebėti, nes einant visą laiką žiūri sau po kojomis, kad neužkliūtum už šaknies ar akmens. Kai kuriose pasaulio vietose akmeniniai padargai yra tokie įprasti, jog neretai atrodo, kad jie pagaminti tik tam, kad juos išmestų, kai tik pasigamins dar geresnius. Nors, kaip nustatė misteri Valeris (mr. Waller), jų gamyba nėra jau tokia šiuolaikiška, kaip gali pasirodyti. Pravažiavęs kelis pakrantės kaimelius, tarp miesto pamatų jis rado labai senoviškai atrodančią molio vazą. Už ją jis atidavė 10 šilingų, o vėliau, naudodamas šveitimo šepetėlį ir vandenį, ant jos dugno aptiko hieroglifus (v.p.: logotipus/ženklus) „Copeland late Spode"! (v.p.: tai viena iš keramikos ir namų apyvokos XIX a. pradžioje įsikūrusių įmonių „Spode“)

 

Kaimeliai čia sugriauti visai nesenai ir tai buvo žmonių, kurie nesenai mus draugiškai priėmė Masindžės pakrantėje anksčiau, nei mes spėjome iki jos prieiti, darbas. Užpuolimą organizavo moteris Ulendželendžė arba Ndželendžė (Ulenjelenjé or Njelenjé), kuri aprūpindavo arabų vergų karavanus.  Tai misiningai (Masininga), viena iš vajų genčių, kuriai vadovauja Ndželendžė. Masingai beveik išnaikino gyventojus 3-4 mylių juostote tarp kalnų ir ežero, per kur mes keliavome. Sunku buvo matyti vergų kaukoles ir kaulus. Mielai jų nepastebėčiau, bet jie mūsų kelyje visur krinta į akis.

 1866 m. rugsėjo 9 d.

Sekmadienį praleidome Kandngo (Kandango) kaime. Mano žmonės sumedžiojo begemotą, kuris miegojo ant kranto. Pasirodė, jog tai buvo suaugusi patelė apie 10 pėdų ir 9 colių ilgio nuo uodegos galiuko iki snukio ir 4 pėdų ir 4 colių ūgio iki kryžmos/keteros. Toliau į pietus ir šiose vietose ežero dugnas dumblinas. Sugauname daug „Siluris Glanis“ (v.p.: paprastasis šamas). Jie labai ilgi. Kita vertus, didesnė dalis tenka galvai. Užmauti ant lazdos ir pakepti ant lėtos ugnies jie man pasirodė daug skanesni, nei iki šiol buvau ragavęs. 

v.p.: tačiau galimai D.L. kalba apie "kopango" (Bagrus meridionalis), naudodamas bendrinį "Siluris Glandis" pavadinimą. Šiaip Malavyje šių šamų nėra. O kopangas taip pat vadinamas šamu, išauga iki 1,5 m., bet vidutiniškai apie 0,5 m. Tai didžiausia Malavio žuvis, kaip tik ir laikosi prie Širės upės

 

 Kopangas

 

Prie kranto, dumblėtose vietose, randame daug kriauklių. Į šiaurę nuo Ngombos retai kada pamatysi kriauklę: ten akmeninis arba smėlio dugnas.

 1866 m. rugsėjo 10 d.

Judėdami į pietus, priartėjome prie kalnų virtinės (ežeras iškart už jų), bet nesimatė jokios įlankos, kurią jie suformuotų.

Kirtome dvi kalnų upes apie 60-80 jardų pločio, tačiau jų gylis tebuvo tik iki kauliukų. Per potvynius šių upių srovės neša daug nepaprastai didelių sudaužytų į akmenis ir uolas medžių. Tada jos išsilieja lygumoje ir lietaus sezono metu būtų neįmanoma praeiti.

Naktį praleidome malonaus vado name ir ryte persikėlėme per Lotendę – dar viena tokią kalnų upę. Matomai kiekvienas aukštas kalnų masyvas formuoja štai tokias sraunias upes.

Labai skurdus vadas Pamavava (Pamawawa), vietoje maisto, atnešė druskos pakelį. Mums ši dovana buvo labai maloni, nes jau senai neturėjome tokios prabangos.

 1866 m. rugsėjo 12 d.

Perbridome Nguenos upelį ir nukeliavome link kitos upės, šalia kurios stovėjo didelis Pantoza-Pangone (Pantoza Pangone) kaimas.

Vadui jau keturi mėnesiai, kaip skauda akis ir jis maldavo kažkiek pas jį užtrukti ir duoti jam vaistų.

 1866 m. rugsėjo 13 d.

Priėjome Nkorės (Nkoré) upelį. Aš vardiju tik tuos upelius ir upes, kurie teka sausuoju metų periodu, kuris eina į pabaigą, kad tinkamai suvokti šaltinius iš kurių garinamas vanduo. Vietiniai gyventojai vardija šiuos upelius ir upes į šiaurę nuo Misindžės. Tie kurie pažymėti „+“ yra didesni, o kurie „-„ – mažesni:

„1. Misinjé + persikėlimui reikia kanojų (dabar tai galimai Masanje River);.

2. Loangwa –

3. Leséfa –

4. Lelula –

5. Nchamanjé –

6. Musumba +

7. Fubwé +

8. Chia –

9. Kisanga +

10. Bweka –

11. Chifumero + persikėlimui reikia kanojų.

12. Loangwa –

13. Mkoho –

14. Mangwelo – į šiaurę nuo ežero.

2003 m. upių sąrašas

 Iš viso, kartu su išvardintais, yra 20-24 neišdžiūstantys daugiamečiai upeliai ir kalnų upės, kurie sausuoju periodu gausiai aprūpina vandeniu. Lietaus sezono metu atsiranda dar daugiau upių, iš kurių kai kurie teka ir dabar, bet jų deltos užneštos smėliu ir seklumomis ir jų vanduo ežero nepasiekia, jei neimti galvon per smėlį prasisunkusį vandenį. Lietaus sezono metu, ežero vanduo pakyla tiek, kad be pertrūkių maitintų iš jo ištekančią Širės upę.

[Leidėjo pastaba: „Prisiminkime, jog nuostabi Širės upė išteka iš Niasos ežero ir prisijungia prie Zambezės netoli Morambalo kalno likus 90 mylių iki jūros. Šiuo vandens keliu D.Livingstonas visada tikėjosi lengvai prieiti iki Centrinės Afrikos. Tačiau vienintelė egzistuojanti kliūtis yra kvaila portugalų politika su muitų politika Zambesio žiotyse. Kita priežastis, tai gausybė Širės slenksčių, kurie navigacijai trukdo apie 70 mylių. Pirmąją kliūtį galėsime įveikti nusistovėjus liberalesniam teismui Lisabonoje, o tada išsispręs ir antros kliūties įveikimas. Jei D.L. būtų išgyvenęs, tai jis būtų nudžiugęs, jog jau yra keli planai įsteigti kelias misijas prie Niasos ežero vyskupo Styrio (Steer) iniciatyva žlugus jo pirmtako Makenzio ir kitų universitetų planams]

Šios dienos žygio metu mes buvome prispausti Gomės (Gomé) kalno prie pat ežero ir buvome per 3 mylias nuo ežero galo, ir aiškiai matėme viską kas buvo aplink mus. Čia mes pirmieji pamatėme Širės upės ištakas ir plačius Niasos tolius. (v.p.: dabar tai Ngomės kalnas (mount). Šiauriau yra ir Gomės uola (rock), bet nuo prie jos esančio paplūdimio ir net iškyšulio Širės nesimatytų, D.L. Ją turėjo apeiti lanku, nes pakrante judėti sunku, ten ji labai akmeninga, uolėta)

 

Šiose vietose aš patyriau daug nusivylimų. Toli nuo čia, palei Širės srovę, dešiniame Zambezės krante, guli palaikai tos, kurios mirtis pakeitė mano likimą (v.p.: palaidota jo žmona). O dabar, vietoje to, kad šalia ežero matyčiau teisėtą prekybą, matau tik klestinčius arabų vergų pirklių davus.

Vakar arabų vergų pirklių būrys pabėgo vos apie mus išgirdę. Neįmanoma nesigailėti, to, kad mes netekome vyskupo Makenzio, kuris „ilsisi“ toli palei Širę. Jam esant buvo viltis, jog Evangelija pasieks Centrinę Afriką, o jo įpėdinis kvailai atsisakė visų Širės maršruto pranašumų.  Aš dar kada nors skaudžiai gailėsiuosi, bet tikiuosi, jog ateis geri laikai, nors gal tada jau ir negyvensiu ir tuo nesidžiaugsiu.

Vakare mes priėjome Čerekalongvos (Cherekalongwa) kaimą šalia Pamčalolo (Pamchololo) upės. Vadas mus pasitiko labai linksmai, vaišino alumi. Jis kalbėjo, jog dabar tik Mukatė, Kabinga ir Mponda (Mukaté, Kabinga, and Mponda) tiekia vergus ir puldinėja mangandžus.  Arabai lankosi pietvakariuose ir maramų gentis, nualinta mazitų reidų, patys vienas kitą pardavinėja į vergiją.

 1866 m. rugsėjo 14 d.

Čerekalongva, kuris, kaip manė, dėl pernelyg gausaus gėlavandenių vėžiagyvių valgymo, sirgo odos liga, paprašė mūsų užsilaikyti vieną dieną. Vada labai norėjo į mus pasižiūrėti. Jis apie mus jau buvo girdėjęs. Jis leidosi Širės upe žemyn iki pat Mozambiko, bet ten jau nerado nė vieno anglo.

Labai didelis karštis, tad mes džiaugėmės poilsiu ir alumi, kuriuo mus gausiai vaišino.

Mačiau fenembės odą (Phenembe lizard) – tai driežas, kuris ryja viščiukus. Čia šį driežą vadina „salka“. Odą nunėrė padarę įpjovą išilgai nugaros. Tai 12 colių ilgio driežas. Apimtis per pilvą – 10 colių.

Jau beveik atsisakęs vilties surasti vietą, kuriame dr. Rošeris pasiekė Niasos ežerą (v.p.: apie jį buvo jau kalbėta dienoraščio pradžioje, dar kai D.L. buvo Mozambike), nes nei arabai, nei čiabuviai neturėjo jokio supratimo apie jo įvardintą Nusivą arba Makavą (Nusseewa or Makawa), aptikau, jog buvo kalbama apie Lesėfos (Lesséfa) upelį. Vokiečių filologas matyt būtų nustebęs, kaip šis žodis pavirto į „Nusivą“. Tačiau vaijau jį taria kaip „Lozėva“, arabai – „Luzėva“ (Waiyau pronounce it Loséwa, the Arabs Lusséwa), o Rošerio tarnas užrašė vietoje „L“ „N“, o „ė“ perdarė į „i“ ir gavosi „Nusiva“. Ir vis tik kalbama apie „Lesėfą“, kuri įteka į ežerą priešais Kotakotą (Kotakota) arba, kaip arabai taria „Nkotakota“. Vyriausias yra Mangkaka (Makawa) arba, kadangi yra painiava dėl pavadinimų, tai gali būti Mataka, kurio miestas ir apylinkės - „Moembė, o pats miestas = Mamemba.

Aš dabar įsitikinęs, jog paaiškėjo vieta, kur Kingomangas (Kingomango), kaip jis tvirtina, išėjo prie Niasos ežero. Tai nutiko po dviejų mėnesių mums jį atradus. Didžiausias Kingomango (Rošerio) nuopelnas tame, jog jis rado kelią prie ežero, bet keliavo jis apsimetęs arabu ir niekas neįtarė jį apsimetinėjant. Apie mūsų atėjimą buvo puikiai visiems žinoma ir čiabuviai mumis labai susidomėjo. Tuo tarpu dr. Rošerio pasiekimu galima laikyti tik tai, kad jis išsaugojo savo inkognito taip toli nuo Kilvos. Tai, ko gero išskyrus Burkchardtą, vienintelis atvejis, kai kažkam pavyko apsimesti arabu.

Čia auga tangarės pupelės (Tañgaré), kurios pasižymi svaiginančiomis savybėmis. Tam, kad išgauti svaigalus, pupelės verdamos, nuvalomos, po to dar pripilama vandens ir du kartus užverda. Po to pupeles mala (sugrūda) ir gautus miltus nuneša prie upės, kur kelis kartus praskalauja. Po dvigubo virimo pupelės vis dar būna išlaikiusios svaiginančias savybes, bet jau nebebūna mirtinos. Net smalsu, kiek vietiniai jų suvalgo svaigindamiesi. Pasodintos šalia medžių, jos auga visame krašte, duoda gausų derlių, ankštys švelnios, kaip mūsų plačiosios pupos.

Kita pupelių rūšis vadinama gvingviza (Gwingwiza). Ji su gražiu baltu kiautu ir čia gausiai auga, lengvai verda ir skanios. 

 

Daugelis mums žinomų spalvotų ir ryškių akvariuminių žuvyčių yra kilę iš Malavio (Niasos) ežero

 

 

 2020-11-04

Deividas Livingstonas Centrinėje Afrikoje. Nuo 1866-08-01 iki 1866-08-30.

 

 

1866 m. rugpjūčio 1 d.

Pamatėme kitą arabų vergų pirklių stovyklą. Ten buvo dešimt pirklių, kurių kiekvienas, priklausomai nuo investicijų, turėjo nuo 80 iki 100 vergų. Kai kurie kalba, kad dalis šios minios yra vietiniai gyventojai keliaujantys į Mataką, bet iš patirties galiu pasakyti, jog nuo 300 iki 800 vergų yra gana įprastas karavanas. Jie anksti ryte kuo skubiau paliko stovyklą. Matėme sukaustytus vergus. Jie juto baimę sužinoję, jog šalia jų anglai, nors mes nieko tokio nedarėme, kad sukeltume jų nerimą.

 1866 m. rugpjūčio 2 d.

Jaučiau kažką tokio džiuginančio, kai stovėjome geltonoje žolėje ir augančius margus medžius, kaip ir Bečuanos (Bechuana) šalyje. Matomai pažvalinti šaltuko (buvo 47⁰F (8⁰C ) ir netoliese esančių gyvenviečių, linksmai klegėjo paukščiai. Čia, kaip ir visoje šalyje auga kopalo medžiai ir krūmai, tačiau kopalas čia nekasamas: galimai dėl to, kad čia šie medžiai neužauga labai aukšti ir neduoda tiek dervos, kad ji kauptųsi žemėje.

Labai daug buvusios kalvystės pėdsakų, o kai kur net išliko metalo lydimo krosnys. Senaisiais laikais, matomai, čia, kur dabar užžėlusios džiunglės, buvo daug įdirbtos žemės 

Atėjome į Mbangos kaimą, kuri visa buvo apsupta žalumos. Daugumoje tai karpatžolė (euphorbia –Euphorbiaceae - šeimos augalų gentis. Gentyje yra apie 2000 rūšių), kurių tiek daug Mangandža šalyje (Manganja) toliau į pietus. Vadas Kadulas (Kandulo) išėjo į kitą kaimą gerti alaus, bet buvo liepęs mums išskirti pašiūrę ir paruošti maisto. Tad čia likome visai dienai.

Atlikau mėnulio stebėjimus.

Taigi, mes kirtome negyvenamus kraštus pačioje siauriausioje vietoje nueidami šimtą mylių, iš kurių apie 70 buvo į šiaurės rytus nuo Moembės. Vietiniai įvairiai aiškina, kodėl iš čia dingo žmonės.. vieni sako, jog dėl karų, kurių metu norėta įsigyti kuo daugiau vergų Tvirtina, jog didžiausias vaidmuo atitenka makoa gentims, kurie gyvena arčiau Mozambiko. Kiti kalba, kad dėl ištuštėjusių žemių kaltas badas. Dar kiti mano, jog gyventojai persikėlė arčiau Niasos ežero ar už jo. Tad užtikrintai galima pasakyti tik tiek, kad spėjant iš molinių šukių, išlikusių išvagotų laukų, kur buvo sodinami kukurūzai, sorgai ir pupelės, tai buvo labai didelis gyventojų kiekis. Dabar gyvenantys vaijau šalyje atėjo nuo Rovumos ir, matomai, pakeitė mangandžus, o šis procesas tęsiasi ir po šiai dienai.

 1866 m. rugpjūčio 4 d.

Po pusantros valandos žygio, priėjome Miulės (Miulé) kaimą, kuris stovėjo tokiamia pačiame lygyje, kaip ir Mbanga. Vadas įkalbinėjo pasilikti, nes, pasak jo žodžių, mums džiunglėse tada teks nakvoti du kartus, o jei išeisime rytoj anksti ryte, tai tik vieną kartą. Tad mes likome.

Paklausiau vado, kas nutiko su tais žmonėmis, kurie kažkada gyveno ten, kur buvo lydoma geležis. Jis sakė, jog daugelis mirė iš bado, o kiti pabėgo į vakarus link Niasos ežero. Badas, tai dažniausiai karų dėl vergų įsigijimo pasekmė. Tokiu atveju žūsta nepaprastai daug žmonių: galimai net daug daugiau, negu varant vergus link pakrantės.

Vadas niekada nebuvo girdėjęs apie akmeninių kirvių naudojimą arba akmeninius ietigalius ir strėlių antgalius. Taip pat nebuvo girdėjęs, jog moterys apdirbančios žemę kauptukais, ką nors panašaus būtų radusios. Makondžių šalyje, kur geležies nepaprastai maža, kaip mes patys matėme, naudoja medines ietis. Taip pat bečuano ir batakų žemėse (Bechuana ir Bataka), laukų apdirbimui naudoja medinius kauptukus. Tačiau akmeninių nemačiau niekur. Kapskos kolonijoje (Cape Colony), pas bušmenę mačiau apvalų akmenį su skyle viduryje: ji prakišdavo lazdos viršutinį galą ir jo pagalba išsikasdavo šaknį. Akmuo šiai lazdai suteikia didelį svorį. Afrikoje kalviai dažniausiai naudoja akmeninį priekalą ir mano, jog taip elgtis yra teisingiau, nei kad kaip mes, naudodami sunkiuosius instrumentus. Jie nepažįsta grūdinimo procesų, kuris taikomas kai kurioms mūsų priekalų dalims, tad jų minkšta geležis šiam tikslui ir netiktų, ir ji, lyginant su akmeniu, būtų per daug minkšta. Užtenka matyti ir jų paprasčiausią plaktuką, kuris labai greitai suapvalėja (nusitranko), kad suprastum, jog tik didelio atsitiktinumo dėka jų kalvis paims sunkų kalvio kūjį ir varginsis juo kaldamas geležį, kurį lengviau atlikti akmeniu. Sėsliai gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, gyvenantys pakrantėje, mielai naudoja ketų, kokį tik jiems pavyksta gauti, bet kontinento gilumoje, kur žmonės nėra tikri, jog vienoje vietoje išbus kiek ilgiau, taip niekada nesielgia.

 

1866 m. rugpjūčio 5 d.

Iš Miulės išėjome link Niasos ežero. Nakvojome prie paskutinio upelio, kuris teka į Loendę. Netoli Moembės į pietvakarius visas tinklas upeliukų, kurie suteka į ją, o vienas net pakelyje maitina ežerą. Rovumos ištakos irgi prasideda šiose vietose. Išėję iš Moembės, mes kirtome gana didelį upelį, kuris sutekėjo į Loendę, o kitą diena, po to kai išėjome iš Pezimbos (Pezimba), kirtome ir upelį, kuris tekėjo į Čiringą ar Ločiringą (Chiringa ar Lochiringa), kuris yra Rovumos intakas.

 1866 m. rugpjūčio 6 d.

Šiandien ryte praėjome dvi iš akmenų sudėliotas piramides, kur keliais aiškiai pradėjo leistis link ežero. Tokios piramidės dažnai sutinkamos visoje Pietų Afrikoje, kalnuotose vietovėse. Jos žymi pasienį – skirtingas šalis. Gal dar ir senas laidojimo vietas.  Kita vertus, mus lydintys vaijų žmonės mano, jog tai paprasčiausia šūsnis akmenų, kuriuos kažkas sunešė, kai valė nuo jų sėjai skirtus laukus.  Piramidės stovi kaip tik toje vietoje, nuo kurios atsiveria vaizdas į melsvus Niasos vandenis.

Priėjome Misindžės (Misinjé) upelį, kuris teka į ežerą ir kirtome jį penkis kartus. Jis buvo apie 20 jardų pločio ir gylio iki klubų. Nuo pat to momento, kai išėjome į žemesnę plokštikalnę, einame su dažnais sustojimais. Gyventojai gausiai apsirūpinę maistu ir kai mes sustojame poilsiui, gausiai mus vaišina.  Vienas čiabuvis mums padovanojo net keturias vištas, tris dideles pintines kukurūzų, moliūgų ir kanos lašinių (riebalų). Sprendžiant iš ragų, tai buvo stambus patinas (v.p.: arba eland – Taurotragus oryx jaučių pošeimio stambi antilopė). Šis žmogus mus įkalbinėjo mus apsistoti pas jį, kad šis ir aplinkiniai galėtų pasižiūrėti į mus ir į mūsų daiktus. Jis papasakojo, jog vieną dieną nuo jo namų keliaujant į pietus, galima pašauti nemažai visokių gyvūnų: buivolų, dramblių, begemotų, kanų ir kitų antilopių.

 

Antilopė kana (eland)

1866 m. rugpjūčio 8 d.

Išėjome prie ežero tie vieta, kur Misindžė įteka į ežerą. Mane apėmė toks jausmas, jog grįžau į savo senus namus, kurių jau neturėjau vilties išvysti. Buvo malonu vėl maudytis nuostabiuose ežero vandenyse, girdėti bangų ošimą ir siūbuoti mūšoje.  Ežero vandens temperatūra 8 ryto - 71°F (27°С), o oro - 65°F (18°С). Jaučiuosi džiaugsmingai pakylėtai.

Vietinis vadas Makalosė (Mokalaosé) – tikras mangandža (Manganja). Jo odos spalva, kaip ir jo visų žmonių, nepaprastai juoda. Tai todėl, kad jie gyvena labai drėgname ir karštame krašte.  Vadas elgiasi labai draugiškai, atnešė mums prosos, košės, kasavos ir virtos begemoto mėsos. Jis paklausė ar aš nenorėčiau pieno, nes jis laiko galvijus iš Matakos.

Žmonės pardavimui atnešė sandžikos (sanjika) pačios geriausios ežero žuvies. Ji džiovinama ant lėtos ugnies. Ji praranda savo švelnų skonį, bet kontinento viduryje, ją labai vertina.  Nupirkau 50 žuvų už šešis sieksnius audinio. Šviežia sandžika, pagal skonį visai tokia pati kaip geriausios silkės, kaip mums atrodo. Tačiau keliautojo apetitas taip paaštrėjęs, kad kažin ar gali teisingai vertinti skonį.

 Sandžika

 

1866 m. rugpjūčio 10 d.

Vadui Džumbai (Jumbé) išsiunčiau Seido Madžido laiškaą (dienoraščio leidėjo pastaba: D.L. žinojo, kad kitapus ežero yra arabų gyvenvietė ir norėjo, kad tenykščiai jam padėtų persikelti į vakarinį krantą) Pasiuntinys Loangvoje  (Loangwa) sutiko pakrantės arabus. Nuo čia Lonagvos upė apie 7 mylios. Arabai atėjo su pasiuntiniu ir ilgai derėjosi dėl užmokesčio už perkėlimą. Po to išėjo su pažadu, jog savo davą (dhow). Tačiau jie neatvyko ir aš pasiunčiau Musą, kuris pranešė, jog jie pasiėmė davą ir nuvyko atvarys pas Džumbą į Kotakotą (Kotakota) arba kaip ją dar vadina - Ngotagotą (Ngotagota). Labai retas pakrantės arabas moka skaityti. Kalba jie labai mandagiai, tačiau tiesa nevertinama (melagiai). 

 Niasos arba Malavio davas

Ilsiuosi pats ir leidžiu ilsėtis savo žmonėms ir sisteminu savo dienoraščio užrašus , stebiu mėnulį ir matuoju aukštumas. Greitai vėl pajudėsiu: arba į pietus, arba pas arabus į šiaurę.

Makalosė bijo vaijų, todėl džiaugsis, jei čia atvyks Džumbė. Ateis diena, kai arabai pasinaudos proga ir išblaškys Makalosės žmones taip, kaip išblaškė Kotakotos žmones. Kai Matakos žmonės paėmė į nelaisvę Makalosės žmones, tai Džumbė pagrobė jų grūdų atsargas ir dabar jis čia niekur negali pasirodyti. Loangvės arabai pasakoja siaubingus dalykus apie Džumbės žmogžudystes ir prekybas vergais. Visu tuo tikėti negalima, bet panašu, kad jo gyvenvietės padėtis, švelniai tariant, prasta. Vadai čia neturi jokių galimybių sukurti valstybės, nepriklausomos karalystės. Vergovė ir prekyba vergais kontinento gilumoje yra pagrindinė kliūtis stabilumui. Vergai lengvai išsilaksto ir todėl arabai visomis tiesomis ir netiesomis stengiasi kuo daugiau uždirbti ir greičiau palikti šalį.

Čia, masindžėje, gyvena paukštis, kurį vadina “namtambwé“. Jis čia, Misindžės santakoje, kai sutemsta, labai gražiai ir garsiai čiulba.

 

1866 m. rugpjūčio 11 d.

Iš šalies gilumos, į mūsų nakvynės vietą atėjo du vadai. Jie mums atnešė maisto ir klausinėjo, kaip su mumis elgiamasi. Pataria eiti į pietus link Mukatės (Mukaté’s) valdų, ten kur ežeras susiaurėja.

 

1866 m. rugpjūčio 12-14 d.

Sudarinėju žemėlapį, bet mano energiją slopina tingūs sipajai ir iki nakties labai pavargstu.

Iš Moembės atvyko keli žmonės, kurie pasakoja, jog atvyko anglas su galvijais skirtais man: „jis turi dvi akis priekyje ir dvi akis pakaušyje“. Šiai dienai daug naujienų!

Makalosė su manimi dalinasi savo menkučiais rūpesčiais.  Nuo jo pabėgo žmona. Man paklausus kiek jis jų turi, tai sako, jog 20. Tad pasakiau, jog 19 žmonų ir taip per daug. Tačiau į tai jis atsakė įprastiniu argumentu: „O kas gamins valgį svečiams, jei turėsiu tik vieną žmoną?“.

Virš ežero matėme „kungu“ uodų debesis, bet čia jų niekas nevalgo (v.p.: „Kunga cace“ – tai kažkoks tai pyrago tipas pagamintas iš midgių (Culicoides impunctatus - mašalai) ir musių – pasak Bear Grylls‘o – tai puikus išgyvenimo maistas turintis labai daug baltymų. D.L. apie jį atsiliepė teigiamai, nors kitiems jį ragavusiems keliautojams jis nepatiko). Koks nors priekabus keliautojas, kuris su mano dienoraščiu (turimi galvoje ankstesnių kelionių dienoraščiai) rankose papuls čionai ir iš čiabuvių išgirs, jog tvirtina, kad nemoka jų gaudytiir gaminti „kungu“, tai pagalvos, jog aš prifantazavau, jog mačiau, kad šiaurinės paežerės gyventojai iš tų mašalų daro paplotėlius. Tad paklausiau vietinių ir jie man patvirtino, jog „Šiaurėje moka juos pagauti ir gaminti „kungu“, o mes nemokame“.

  "Kunga cace"

V.p.: jei ką nors sudomino šio "pyrago" gamyba, gali susirasti "youtobe" - pagal pavadinimą, pavyzdžiui: "mosquito burger". Šiaip, jei nežinoti iš ko jis pagamintas, o jis gerai termiškai apdorotas, tad ne toks jau baisus.

 V.p.: beje, štai taip atrodo tie mašalų debesys - išskyrus, kad lenda į visus plyšius (nosis, ausis ir t.t. - nėra pavojingi

 

Makalosė mano, jog arabai bijo, kad iš jų neatimtume davos tam, kad nuplauktume į šiaurę. Jis ir seniūnai mano, jog geriausia man būtų keliauti į pietus, į Mukatės valdas. Visi arabai nuo manęs bėga, nes jie įsivaizduoja, jog visi anglai čiumpa vergų pirklius. Jie net negali įsivaizduoti, jog aš galiu turėti kitų tikslų. Jie nesugeba perskaityti Seido Madžido laiško.

 

1866 m. rugpjūčio 21 d.

Išžygiavome link Loangvės palei rytinę pakrantę. Visą laiką kelias, apie 7 mylias, buvo kalnuotas.

Loangvos plotis ties ta vieta, kur jis suteka į ežerą – apie 20 jardų. Misindžė dvigubai platesnė. Iš abiejų upių sąnašų susidarė iškyšuliai.

Vaiju čiabuvis, 40 pėdų aukščiau ežero pakrantės, mums išskyrė mnamuką, bet aš negalėjau užmigti dėl skruzdėlių, kurios buvo užtvindžiusios patalpas. Jų aiškiai keliams triukšmas – čirpėjimas ir žiužgėjimas, neleido miegoti ir mano žmonėms, nors visi ganėtinai pavargo pastoviai kildami į aukštumas.

 

1866 m. rugpjūčio 22 d.

Persikraustėme į pietinę Loangvos pusę, kur nėra tų įkyrių vabzdžių.

 

1866 m. rugpjūčio 23 d.

Vaijau vadui pasiūliau nusiųsti kanoją, kad pakviestų Džumbę į svečius, nes čionykščiu metisu arabu, kuris įtikinėjo, kad jau nusiuntė savo valtį, nepatikėjau. Visi vaijau man gelbėdavo, tad kodėl šis turėtų atsisakyti? Jis džiaugėsi mano prašymu, bet patarė palaukti, kol neatvyks pasiuntinys pasiųstas į Lozevą (Loséwa)

 

1866 m. rugpjūčio 24 d.

Iš gretimo namo leopardas pagrobė šunį, o kiek anksčiau prieš tai, sukandžiojo žmogų, bet ne mirtinai.

 

1866 m. rugpjūčio 29 d.

Atėjo žinia, jog du davai atplaukė Lozevą, bet būgtai mazitai Džumbę nuvijo į kalnus. Jei būtų pasakę, kad į kokią salą, tai dar būčiau patikėjęs.

 

1866 m. rugpjūčio 30 d.

Arabų vergų pirklių baimę prieš anglus, man sukelia nepatogumų. Visi jie bėga nuo manęs, tarsi būčiau raupsuotas, todėl negaliu nei perduoti laiškų į pakrantę, nei persikelti į kitą krantą. Arabai matomai galvoja, jog jeigu aš įlipsiu į davą, tai būtinai jį sudeginsiu, nes abudu ežero davai naudojami išskirtinai vergų prekybai. Lygiai taip pat ir jų savininkai mano, jog aš jų nepaleisiu.  Dėl šių priežasčių išklausiau daug melagingų atsikalbinėjimų ir mes nusprendėme leistis į pietus ir persikelti ten, kur į ežerą suteka Širės upė.

Kelis kartus stebėjau mėnulį, parašiau pranešimą lordui Klarendonui (Lord Clarendon) bei daugybę asmeninių laiškų.

 ---------

V.p.: tai kas neįėjo į anglišką 1874 m. leidinį, bet įdomesnio buvo D.L. dienoraštyje.

Lordui Klarendonui (kaip D.L. į jį kreipiasi „The Right Honourable/The Earl of Clarendon/My Lord“) yra išlikę. Iš esmės tai labai glaustai minimas žygis nuo liepos 11 d. iki rugpjūčio 20 d. Kartu pateiktos įžvalgos su pavyzdžiais dėl vergų prekybos politikos Afrikos rytinėje pakrantėje, kurioje iš esmės D.L. agituoja paveikti Zanzibaro sultoną, jog būtų liautasi prekiauti vergais, kaip tai daroma vakarų pakrantėje.

---------------

 

 

 

2020-11-27